CP v2

Blog

  • Kosmosai – vasaros gėlyno hitas: žydi iki šalnų, o priežiūros reikia stebėtinai mažai

    Kosmosai – vasaros gėlyno hitas: žydi iki šalnų, o priežiūros reikia stebėtinai mažai

    Kosmosai, dar vadinami onėtais, yra astrinių šeimos augalai, kilę iš Šiaurės ir Pietų Amerikos, o gausiausiai paplitę Meksikoje. Soduose jie vertinami dėl lengvo, ažūrinio vaizdo ir ilgo žydėjimo, todėl dažnai tampa vienu ryškiausių vasaros gėlynų akcentų.

    Dažniausiai auginami plunksnalapis kosmosas, sierinis kosmosas ir tamsiai raudonas kosmosas, išsiskiriantis sodriu atspalviu. Priklausomai nuo veislės, augalai gali užaugti nuo kelių dešimčių centimetrų iki maždaug 2,5 metro, todėl tinka ir vazonams, ir aukštoms gėlynų kompozicijoms.

    Kosmosai paprastai auginami kaip vienmetės gėlės, nors kai kurios rūšys gali elgtis kaip trumpaamžiai daugiamečiai šiltesnėse vietose. Žiedai susitelkę į graižus, o spalvų paletė varijuoja nuo baltos ir švelniai rožinės iki ryškiai purpurinės, geltonos ar oranžinės.

    Sėklos dažniausiai sėjamos ankstyvą pavasarį daigams, o į lauką augalai sodinami, kai nebelieka šalnų rizikos. Norint sėti tiesiai į dirvą, tai dažniau daroma vėliau pavasarį, tačiau tuomet kosmosai pražysta kiek vėliau.

    Šios gėlės laikomos itin ištvermingomis: geriausiai auga saulėtoje vietoje, bet gali pakęsti ir lengvą pusšešėlį. Kosmosams tinka lengvesnė, pralaidi dirva, o pertręšimas dažnai duoda priešingą efektą, nes augalas ima auginti daugiau lapijos ir stiebų, bet žydi skurdžiau.

    Nors kosmosai ganėtinai atsparūs sausrai, ilgiau užsitęsus karščiams jiems praverčia reguliarus laistymas, ypač auginant vazonuose. Ploni stiebai jautresni stipriam vėjui, todėl aukštesnes veisles verta sodinti prie tvoros, gyvatvorės ar šalia tvirtesnių augalų, kad jos neišgultų.

    Kenkėjai kosmosus puola retai, tačiau kartais pasitaiko amarų ar voratinklinių erkučių, ypač sausomis ir karštomis vasaromis. Tokiais atvejais svarbu stebėti jaunus ūglius ir lapų apatinę pusę, o prireikus imtis švelnių apsaugos priemonių ir gerinti augalų augimo sąlygas.

    Gėlynuose kosmosai gražiai dera su tradicinėmis vasaros gėlėmis ir daugiamečiais augalais, suteikdami kompozicijoms lengvumo. Jie taip pat tinka skynimui: reguliariai kerpant žiedus, augalas dažnai skatinamas krauti naujus žiedpumpurius ir ilgiau išlieka dekoratyvus iki rudens.

  • 5 paprasti triukai, dėl kurių būstas atrodys brangesnis: dažnai klystama su užuolaidomis

    5 paprasti triukai, dėl kurių būstas atrodys brangesnis: dažnai klystama su užuolaidomis

    Langų sprendimai keičia viską

    Vienas greičiausių būdų vizualiai pakelti būsto lygį yra tvarkingai ir proporcingai įrėminti langus. Kai karnizas pritvirtintas per žemai, tiesiai virš rėmo, o užuolaidos baigiasi gerokai virš grindų, langas atrodo mažesnis, o kambarys vizualiai susitraukia.

    Geresnį efektą dažniausiai duoda aukščiau montuojamas karnizas ar lubinė bėgelio sistema, ypač kai ji įrengiama arčiau lubų. Taip užuolaidos sukuria aukštesnės sienos įspūdį, o audinys, atitrauktas į šonus, neuždengia stiklo ir įleidžia daugiau dienos šviesos.

    Ne mažiau svarbus ir audinio ilgis: elegantiškiau atrodo užuolaidos, kurios lengvai liečia grindis arba baigiasi vos centimetras virš jų. Šiuolaikiniuose interjeruose brangesnį įspūdį dažnai kuria matiniai, tekstūriniai audiniai, pavyzdžiui, primenantys liną, o ne plonas blizgus poliesteris.

    Šviesa: ne viena lempa, o scenarijai

    Net ir gražiai įrengtas būstas praranda dalį žavesio, jei vakare jį apšviečia tik viena ryški lempa lubų centre. Toks apšvietimas sukuria aštrius šešėlius, „suplokština“ spalvas ir nepadeda suformuoti jaukios atmosferos.

    Interjeruose, kurie atrodo brangiau, apšvietimas dažniausiai sluoksniuojamas: bendras, funkcinis ir akcentinis. Praktikoje tai reiškia, kad prie pagrindinio šviestuvo atsiranda toršeras, stalinė lempa, sieniniai šviestuvai ar šviesa virš valgomojo stalo, o jų įjungimas priderinamas prie situacijos.

    Svarbi ir šviesos spalvinė temperatūra: svetainėse bei miegamuosiuose dažnai rekomenduojama šiltesnė šviesa, apie 2 700–3 000 K. Kai viename kambaryje atsitiktinai sumaišoma labai šalta ir šilta šviesa, sienų, tekstilės ir baldų spalvos ima atrodyti nenuosekliai.

    Mažiau chaoso, daugiau mastelio

    Brangesnį įspūdį dažnai sugadina ne vienas konkretus daiktas, o smulkmenų perteklius. Daug mažų rėmelių, figūrėlių, žvakidžių ar suvenyrų, sustatytų šalia, kuria vizualinį triukšmą, net jei dalis jų buvo kokybiški ar brangūs.

    Dažnai geriau veikia keli didesni, aiškiai parinkti akcentai ir šiek tiek tuščios erdvės aplink juos. Kai lentynos ir sienos neperkrautos, interjeras atrodo ramesnis, tvarkingesnis ir labiau apgalvotas.

    Panaši taisyklė galioja ir kilimui: per mažas kilimas, ant kurio telpa tik kavos staliukas, vizualiai sumažina poilsio zoną. Kilimas, apimantis baldų kompoziciją, pavyzdžiui, kai ant jo stovi bent priekinės sofos ir krėslų kojelės, sujungia erdvę ir suteikia jai vientisumo.

    Spalvų pasirinkimas taip pat gali „pakelti“ vaizdą, tačiau svarbiausia yra nuoseklumas. Kai viename kambaryje susimaišo daug skirtingų medžio atspalvių, keli metalų tipai ir atsitiktiniai raštai, bendras vaizdas tampa margas ir mažiau solidus.

    Dažnai padeda paprasta taisyklė: vienas dominuojantis tonas, vienas ar du papildantys ir keli saikingi akcentai. Neutraliose erdvėse didelę reikšmę turi faktūros, nes skirtingų paviršių deriniai suteikia gylio net ir tada, kai spalvų paletė santūri.

    Galiausiai, brangesnio būsto įspūdį kuria ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio lyg ir nematoma: paslėpti laidai, vienodi pakabos tipai spintoje, tvarkingi dozatoriai virtuvėje ar vonioje, nepageltęs silikonas ir švarūs jungikliai. Tokie nedideli sutvarkymai neretai duoda didesnį efektą nei dar viena nauja dekoracija.

    Jei norisi greitos, bet ne radikalios metamorfozės, dažnai pakanka atnaujinti spintelių ir komodų rankenėles, parenkant vieną metalo kryptį ir ją pakartojant keliose vietose. Svarbu prisitaikyti prie esamų tvirtinimo skylių, kad nereikėtų papildomo gręžimo ir būtų išlaikytas tvarkingas rezultatas.

  • Triukas slyvų uogienei be maišymo: orkaitėje neprisvils, o skonis bus kaip vaikystėje

    Slyvų uogienė daugeliui asocijuojasi su ilgu virimu ir nuolatiniu maišymu, kad neprisviltų puodo dugne. Tačiau uogienę galima išvirti paprasčiau, dalį darbo patikint žemai temperatūrai ir ilgesniam kaitinimui. Taip išgaunama tiršta konsistencija ir ryškus vaisių skonis.

    Geriausiai šiai metodikai tinka labai prinokusios, minkštesnės slyvos, turinčios daugiau natūralaus cukraus ir mažiau rūgšties. Vaisius reikia nuplauti, perpjauti ir išimti kauliukus, o tada sudėti į karščiui atsparų indą. Patogu rinktis platesnį indą, nes didesnis paviršiaus plotas padeda greičiau išgarinti drėgmę.

    Užuot nuolat maišius ant viryklės, slyvos kaitinamos lėtai, kad pamažu išleistų sultis, suminkštėtų ir pradėtų tirštėti. Orkaitėje šiluma pasiskirsto tolygiau, todėl rizika, kad masė prisvils, paprastai būna mažesnė. Vis dėlto kartkartėmis verta patikrinti konsistenciją, ypač pabaigoje, kai masė jau gerokai sutirštėja.

    Kaip veikia orkaitės metodas?

    Lėtas kepimas žemoje temperatūroje leidžia vandeniui išgaruoti be intensyvaus burbuliavimo, kuris dažnai skatina prisvilimą ant puodo dugno. Kuo daugiau drėgmės pasišalina, tuo uogienė tampa tirštesnė, o skonis koncentruotesnis. Ilgesnis kaitinimas taip pat sustiprina slyvų aromatą ir natūralų saldumą.

    Uogienės tirštumą patogiausia vertinti ne pagal laiką, o pagal vaizdą ir tekstūrą: masė turi tapti vientisa, tąsi ir „lėtai“ kristi nuo šaukšto. Jeigu slyvos itin sultingos, procesas užtruks ilgiau, todėl kantrybė čia svarbiausia. Siekiant stabilaus rezultato, geriau neskubinti kaitinimo keliant temperatūrą.

    Kokias slyvas rinktis, kad sutirštėtų greičiau?

    Tirštai uogienei geriausiai tinka slyvos, turinčios daug minkštimo ir mažiau vandens. Dažniausiai tam pasirenkamos vengrinės slyvos, nes jos lengvai sukrenta ir natūraliai sutirštėja. Labai svarbu, kad vaisiai būtų prinokę, bet ne vandeningi ar pažeisti, nes tai prailgina garinimą.

    Paruošta uogienė tinka ne tik ant duonos, bet ir blynams, kepiniams bei desertams. Toks būdas patogus tiems, kurie nori naminių atsargų, bet nenori kelias valandas stovėti prie puodo. Svarbiausia pasirinkti tinkamas slyvas ir leisti laikui padaryti savo darbą.

  • Klaida, kuri sugadina keptą dešrelę: paprastas triukas padės išvengti sprogstančios odelės

    Kas dažniausiai sugadina rezultatą

    Keptos dešrelės neretai nuvilia: odelė paruduoja per greitai, ima trūkinėti, o vidus lieka vėsus arba išsausėja. Dažniausia priežastis – per aukšta temperatūra, kai gaminys dar būna šaltas.

    Uždėjus ką tik iš šaldytuvo išimtą dešrelę ant įkaitintos keptuvės, odelė staiga susitraukia ir greitai apskrunda. Tuo metu vidus nespėja sušilti, o pratrūkusi odelė išleidžia riebalus ir sultis, kurie lemia skonį.

    Paprastas triukas prieš kepant

    Kad dešrelė nesproginėtų ir liktų sultinga, ją verta išimti iš šaldytuvo iš anksto ir leisti sušilti iki kambario temperatūros. Taip sumažėja temperatūrų skirtumas, dešrelė šyla tolygiau, o odelė rečiau trūkinėja.

    Dar vienas svarbus žingsnis – kepti ant vidutinės, ne maksimalios kaitros ir duoti laiko šilumai pasiekti vidų. Jei skubama, viršus prisvilsta, o viduje lieka šaltas mėsos sluoksnis.

    Kokį riebalą rinktis ir ko vengti

    Kepimui tinka neutralaus skonio rapsų aliejus, taukai arba lydytas sviestas – jie gerai perduoda šilumą ir padeda išgauti tolygų apskrudimą. Skonis gali kiek skirtis: taukai sustiprina mėsišką aromatą, o lydytas sviestas suteikia švelnesnį, sviestinį poskonį.

    Verta vengti riebalų, kurie greitai svilsta ir pradeda rūkti, pavyzdžiui, įprasto sviesto. Kai riebalai perkaista, prastėja tiek skonis, tiek kepimo kontrolė, o dešrelė greičiau perdžiūsta.

    Dažnai kartojama klaida – dešrelę prieš kepant įpjauti ar subadyti šakute, tikintis, kad ji greičiau sušils. Praktikoje taip išleidžiami riebalai, o po kepimo vidus tampa sausesnis ir mažiau aromatingas.

    Jei norisi dar saugesnio rezultato, dalis virtuvės profesionalų dešreles rekomenduoja kepti orkaitėje, kur karštis pasiskirsto tolygiau. Taip lengviau išvengti pratrūkusios odelės ir pasiekti, kad vidus būtų karštas, o paviršius gražiai apskrudęs.

  • Dunojus nuseko: į paviršių išniro nacistų karo laivų vrakai ir mamuto kaulai

    Dunojus nuseko: į paviršių išniro nacistų karo laivų vrakai ir mamuto kaulai

    Rekordiškai žemas Dunojaus vandens lygis kai kuriose atkarpose atidengė tai, kas dešimtmečius buvo paslėpta po vandeniu: Antrojo pasaulinio karo laikų laivų vrakus ir net ledynmečio gyvūnų liekanas. Ryškiausiai situacija matoma prie Serbijos miesto Prahovo, kur iš vandens kyšo korpusai, stiebai ir kitos metalinės konstrukcijos.

    Istorikai nurodo, kad 1944 metais, traukiantis Vokietijos pajėgoms, Dunojuje tyčia buvo nuskandintos dešimtys laivų. Taip siekta blokuoti laivybą ir apsunkinti Raudonosios armijos judėjimą, o dalis nuskandintų objektų iki šiol laikomi pavojingais dėl galimos amunicijos ir nesprogusių užtaisų.

    Ekstremaliai nukritus vandeniui, šie vrakai ne tik tampa geriau matomi, bet ir susiaurina saugų laivakelį. Laivybos specialistai pabrėžia, kad tokiose vietose didėja avarijų rizika, o krovininiai laivai neretai priversti mažinti krovinius arba apskritai stabdyti reisus, nes upės gylis nebeleidžia saugiai plaukti.

    Serbijoje problema sprendžiama jau ne vienerius metus, tačiau realūs darbai sudėtingi: dalis vrakų yra sunkiai pasiekiamose vietose, o bet kokios gelbėjimo ar iškėlimo operacijos reikalauja išminuotojų ir griežtų saugos procedūrų. Šalies institucijos kartu su Europos Sąjungos partneriais yra įgyvendinusios ir planavusios projektus, skirtus pagerinti navigacijos sąlygas šiame Dunojaus ruože.

    Žemas vanduo atnešė ir daug senesnę staigmeną. Bulgarijoje, netoli Ryachovo, gyventojai upės dugne pastebėjo didžiulius kaulus, o į vietą atvykę regioninio muziejaus specialistai patvirtino, kad tai mamuto, gyvenusio ledynmečiu, liekanos.

    Radinys paleontologams svarbus ne tik dėl įspūdingo dydžio. Išsamesni tyrimai gali padėti nustatyti tikslesnį kaulų amžių, mamuto rūšį ir aplinkos sąlygas, kuriomis gyvūnas gyveno, nes šiandieninis upės slėnis prieš tūkstančius metų galėjo būti visai kitoks, labiau panašus į pelkėtą ir drėgną buveinę.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie atradimai dažniausiai sutampa su sausromis ir ilgalaikiais hidrologiniais kraštutinumais, kai upės atidengia seniai užneštus objektus. Tačiau vietos bendruomenėms ir verslui tai reiškia ir praktinius nuostolius: Dunojus yra viena svarbiausių Europos vidaus vandens arterijų, o menkesnė laivyba tiesiogiai veikia krovinių judėjimą ir logistikos kainą.

    Klimatologai pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja ilgėjančius karščio ir sausros periodus Europoje, o tai didina svyravimus upėse ir kelia spaudimą tiek energetikai, tiek transportui, tiek žemės ūkiui. Dunojaus atvejis tapo dar vienu priminimu, kad vandens lygio kritimas vienu metu gali atverti įspūdingus istorijos sluoksnius ir sukelti labai šiuolaikiškas, brangiai kainuojančias problemas.

  • Po 800 metų tylos prabudęs Islandijos ugnikalnis atskleidė, kas sukelia įspūdingas lavos fontanų erupcijas

    Po 800 metų tylos prabudęs Islandijos ugnikalnis atskleidė, kas sukelia įspūdingas lavos fontanų erupcijas

    Mokslininkams pavyko paaiškinti, kodėl kai kurių ugnikalnių erupcijos virsta įspūdingomis lavos fontanų serijomis, kai įkaitusios uolienos čiurkšlės šauna į šimtų metrų aukštį. Nors toks reiškinys fiksuojamas įvairiose pasaulio vietose, ilgą laiką nebuvo aišku, kas tiksliai lemia jo reguliarų ritmą.

    Atsakymų suteikė 2021 metų pavasarį Islandijoje prasidėjusi Fagradalsfjall erupcija, kai ugnikalnis netikėtai prabudo po maždaug 800 metų ramybės. Jis yra Reykjanes pusiasalyje, viename aktyviausių Islandijos geologinių regionų, kur pastaraisiais metais suintensyvėjo magmos judėjimas ir drebėjimų seka.

    Ši erupcija išsiskyrė palyginti ramiu pobūdžiu: nebuvo didelių sprogimų ar plataus masto pelenų debesų, todėl tyrėjai galėjo ilgai dirbti arti kraterio. Jau pirmosiomis savaitėmis dėmesį patraukė ne chaotiški protrūkiai, o pasikartojantys ciklai, kai kelias minutes matydavosi galingos lavos čiurkšlės, o po to veikla pastebimai aprimdavo.

    Norėdami suprasti šį ritmą, tyrėjai beveik nepertraukiamai matavo iš gelmių kylančių dujų sudėtį ir jos kitimą. Ypatingas dėmesys skirtas sieros dioksidui ir anglies dioksidui, nes jų santykis ir koncentracijų šuoliai padeda spręsti, kurioje vietoje ir kaip greitai magmoje atsiskiria dujos.

    Analizė parodė, kad svarbiausias vaidmuo tenka negiliai po paviršiumi esančiam nedideliam magmos telkiniui. Jame dujos palaipsniui kaupiasi, sudarydamos burbuliukų prisotintą sluoksnį, panašų į tirštą putą, o slėgiui didėjant ši struktūra tampa nestabili.

    Kai kritinis slėgis pasiekiamas, susikaupęs dujų sluoksnis staiga subliūkšta, o didžiulis dujų kiekis išsilaisvina beveik akimirksniu. Greitai besiplečiantys burbulai veikia tarsi stūmoklis, stumiantis magmą į viršų, ir būtent tada susiformuoja kelių minučių lavos fontanai, kol slėgis vėl nukrenta.

    Vėliau ciklas kartojasi, nes į telkinį nuolat priteka nauja magma su joje ištirpusiomis dujomis, o šios vėl atsiskiria ir kaupiasi. Tyrėjų teigimu, toks mechanizmas paaiškina, kodėl Fagradalsfjall erupcijos metu fontanai kartojosi stebėtinai reguliariai ištisas savaites.

    Šie rezultatai keičia požiūrį į tai, kur ieškoti pagrindinių lavos fontanų „variklių“. Iki šiol dažnai manyta, kad intensyvumą labiau lemia gilesni Žemės plutos procesai, tačiau nauji duomenys rodo, kad itin svarbios gali būti ir seklios magmos „kišenės“, kuriose slėgis bei dujų atsiskyrimas kinta greitai.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“, o jo išvados gali padėti tiksliau interpretuoti dujų matavimus kitų ugnikalnių metu. Praktikoje tai svarbu ne tik mokslui: geresnis mechanizmo supratimas prisideda prie tikslesnių aktyvumo prognozių, ypač regionuose, kur erupcijos gali paveikti infrastruktūrą ir aviaciją.

  • Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mūsų DNR saugo daug senesnę ir painesnę žmonijos istoriją, nei ilgą laiką rodė vadovėliai. Tarptautinė mokslininkų grupė, išanalizavusi šiuolaikinius genomus nauju metodu, aptiko bent dviejų iki šiol neidentifikuotų archajiškų Homo linijų genetinius pėdsakus.

    Dar svarbiau tai, kad šiems signalams aptikti nereikėjo turėti kaulų ar pilnų išnykusių populiacijų genomų. Tyrėjai rėmėsi vien šiuolaikinių žmonių genetine informacija ir iš jos atkūrė, kurios genomo atkarpos galėjo būti paveldėtos iš nežinomų protėvių.

    TRACE metodas keičia paieškas

    Tyrime panaudotas metodas TRACE leidžia sekti archajišką įnašą per genealoginius ryšius, atkuriant genomo fragmentų kilmę. Vietoje tiesioginio palyginimo su iškastine DNR, modeliuojama, kaip per laiką galėjo išsišakoti ir susipinti skirtingų populiacijų genetinės linijos.

    Tokia prieiga ypač svarbi regionams ir laikotarpiams, kur fosilijų beveik nėra arba jų DNR neišliko. Dėl to įmanoma aptikti labai senus genetinius „šešėlius“, net jei patys jų nešiotojai mokslui dar nežinomi.

    Dvi paslaptingos linijos mūsų DNR

    Analizuojant daugiau nei 500 šiuolaikinių genomų, išryškėjo dvi atskiros archajiškos linijos. Pirmoji, mokslininkų vertinimu, sudaro apie 0,5–1 proc. visų šiandien gyvenančių žmonių genomo.

    Toks paplitimas rodo, kad kryžminimasis greičiausiai vyko dar prieš Homo sapiens didžiąją migraciją už Afrikos ribų. Dėl to šios linijos pėdsakų galima rasti praktiškai visų šiuolaikinių žmonių genetinėje mozaikoje.

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad ši nežinoma linija nuo bendro protėvio su neandertaliečiais ir denisoviečiais galėjo atsiskirti maždaug prieš 800 000 metų. Tarp galimų kandidatų minimas Homo heidelbergensis, tačiau tiesioginių įrodymų kol kas nėra.

    Antroji linija pasirodė dar mįslingesnė: jos ištakos gali siekti net apie 1,8 milijono metų. Tai reikštų, kad ji būtų gerokai senesnė už neandertaliečius ir denisoviečius, o teoriškai galėtų sietis su ankstyvaisiais Homo atstovais, pavyzdžiui, Homo erectus.

    Šios itin senos kilmės DNR pėdsakai ryškiausiai matomi denisoviečių genetikoje, o į šiuolaikinių žmonių genomą, kaip manoma, pateko per vėlesnius kryžminimosi epizodus. Didžiausias šių fragmentų signalas aptinkamas Okeanijos regiono gyventojų genomuose, nors jis sudaro tik nedidelę jų DNR dalį.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Rezultatai dar kartą sustiprina vis dažniau moksle akcentuojamą vaizdą: žmogaus evoliucija nebuvo tiesus medis su aiškiomis šakomis. Greičiau tai buvo tinklas, kuriame skirtingos populiacijos ne kartą susitikdavo, kryžmindavosi ir keisdavosi genetine medžiaga.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad dalis paveldėtų archajiškų genomo atkarpų galėjo turėti praktinę reikšmę prisitaikymui. Pirminės analizės leidžia įtarti sąsajas su imuninės sistemos veikla ar medžiagų apykaita, tačiau tikslus šių variantų poveikis dar bus tikslinamas tolesniuose tyrimuose.

    Tokie darbai padeda geriau suprasti, kaip senoviniai kontaktai tarp skirtingų žmonių grupių galėjo formuoti šiuolaikines biologines savybes ir populiacijų skirtumus. Kuo daugiau atrandama „nematomų“ protėvių, tuo aiškiau, kad mūsų genomas yra daugelio seniai išnykusių istorijų rinkinys.

  • Kinijoje rado 244 mln. metų jūrų roplį: išliko skrandis, kepenys ir net žarnynas

    Kinijoje rado 244 mln. metų jūrų roplį: išliko skrandis, kepenys ir net žarnynas

    Radiniui – beveik ketvirtis milijardo metų

    Pietų Kinijoje, Junano provincijoje, mokslininkai aptiko vidurinio triaso laikotarpio jūrų roplio Austronaga minuta fosiliją, kurios amžius siekia apie 244 milijonus metų. Ypatinga tai, kad kartu su griaučiais išliko ir minkštieji audiniai, leidę atpažinti virškinimo sistemos dalis.

    Tokie radiniai yra itin reti, nes vidaus organai paprastai suyra dar iki organizmui tampant fosilija. Tyrėjai šį atvejį vadina vienu seniausių žinomų pavyzdžių, kai roplio virškinamasis traktas išsilaikė taip aiškiai.

    Kaip pavyko atpažinti organus?

    Tyrime buvo pasitelkti šiuolaikiniai metodai, įskaitant fotografiją ultravioletinėje šviesoje ir chemines analizes. Tai leido išskirti organų kontūrus ir jų sudėtį uolienoje, kur paprastai matomi tik kaulai.

    Priekinėje kūno ertmės dalyje nustatytas vienas maišelio formos skrandis, už jo aptikta gerai išlikusi kepenų struktūra, o toliau identifikuotos paprastos žarnos. Tyrėjai nurodo, kad kai kuriose vietose aptikti geležies junginiai siejami su hemoglobino pėdsakais, nors tokie signalai tokio senumo fosilijose pasitaiko itin retai.

    Ką pasakojo paskutinis gyvūno valgis?

    Virškinamajame trakte rasta žuvų žvynų, laikomų paskutinio grobio liekanomis. Tai tiesiogiai patvirtina, kad Austronaga minuta medžiojo smulkias žuvis šiltose, sekliose tuometinių jūrų ekosistemose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad paprastas žarnynas dera su mėsėdžio mityba, nes mėsa lengviau suvirškinama ir nereikalauja ilgo, sudėtingo virškinimo trakto, būdingo daugeliui žolėdžių.

    Reikšmė roplių evoliucijai

    Radinio analizė svarbi ir platesniam evoliucijos vaizdui: ji rodo, kad ankstyvieji ropliai galėjo turėti paprastesnį virškinamąjį traktą, nei kai kurie ankstesni spėjimai. Tai aktualu diskusijoms apie tai, kada evoliuciškai susiformavo sudėtingesnės virškinimo sistemos ypatybės, būdingos šiuolaikiniams paukščiams ir krokodilams.

    Junano provincija jau seniai laikoma vienu svarbiausių pasaulio regionų, padedančių suprasti, kaip po masinio išnykimo prieš maždaug 252 milijonus metų ekosistemos vėl kūrėsi, o gyvūnai ieškojo naujų gyvenimo būdų, įskaitant grįžimą į vandens aplinką.

  • „Google“ išjungia „Google Assistant“ „Android“ telefonuose: jau aiški data ir ką tai reiškia

    „Google“ išjungia „Google Assistant“ „Android“ telefonuose: jau aiški data ir ką tai reiškia

    „Google“ pradeda laipsniškai atsisakyti balso asistento „Google Assistant“ „Android“ įrenginiuose ir dalyje kitų platformų. Bendrovė patvirtino, kad pasikeitimai vyks etapais, o vienas svarbiausių terminų – rugsėjo 4 dieną, kai bus išimtas su „Google Assistant“ susijęs papildinys.

    Tačiau tai nereiškia, kad tą pačią dieną asistentas vienu metu nustos veikti visiems. „Google“ akcentuoja, kad išjungimas bus vykdomas palaipsniui ir gali užtrukti kelias savaites, kol pakeitimai pasieks visus naudotojus.

    Šis sprendimas susijęs su „Google“ strategija pereiti prie naujesnės platformos „Gemini“, kurią bendrovė pozicionuoja kaip pažangesnį sprendimą ir toliau aktyviai plečia. Kitaip tariant, „Google Assistant“ funkcijas planuojama perkelti į „Gemini“, o senesnė paslauga bus uždaroma.

    Kur pokyčiai bus ryškiausi?

    Didžiausias poveikis laukia telefonų ir planšečių su „Android“, taip pat įrenginių su „iOS“, kur „Google Assistant“ buvo plačiai naudojamas kasdienėms užduotims, nuo skambučių inicijavimo iki priminimų ar išmaniųjų namų valdymo. Naudotojams tai reiškia, kad dalis įprastų komandų ir integracijų gali keistis, o nustatymus teks pritaikyti iš naujo.

    Pokyčiai palies ir kai kurias kitas „Google“ ekosistemos dalis, pavyzdžiui „Wear OS“ išmaniuosius laikrodžius, „Android Auto“ automobiliuose bei dalį programinės įrangos, naudojamos ausinėse. Praktikoje tai gali reikšti atnaujintą valdymo logiką ir naujas sąsajas, kurios bus susietos su „Gemini“.

    Kur „Google Assistant“ dar liks?

    Ne visur „Google Assistant“ bus išjungtas iš karto. „Google“ nurodo, kad „Android Automotive“ platformoje situacija kitokia ir po rugsėjo 4 dienos asistentas dar turėtų veikti, nes tai atskira automobilių operacinė aplinka, integruojama tiesiogiai gamintojo sistemoje.

    Taip pat tikimasi, kad „Google Assistant“ kurį laiką bus pasiekiamas televizoriuose su „Google TV“, išmaniuosiuose ekranuose ir dalyje „Google Home“ įrenginių. Vis dėlto bendrovės kryptis aiški – ateityje šiose kategorijose vis daugiau funkcijų turėtų pereiti į „Gemini“.

    Ką tai reiškia Lietuvoje?

    „Google Assistant“ palaikymas lietuvių kalbai atsirado vėliau nei didžiosiose rinkose – „Google“ jį pristatė 2019 metais. Nors paslauga Lietuvoje buvo svarbi dėl patogaus valdymo balsu, pastaraisiais metais akivaizdu, kad „Google“ prioritetą teikė „Gemini“ ir DI paremtoms funkcijoms.

    Naudotojams, kurie kasdien naudoja balsines komandas, svarbiausia stebėti atnaujinimus ir pranešimus įrenginyje, nes perėjimas gali vykti nevienodu tempu. „Google“ ragina pereiti prie „Gemini“, tačiau reali patirtis priklausys nuo konkretaus telefono modelio, regiono ir atnaujinimų politikos.

    „Išjungimą įgyvendinsime etapais, todėl pokyčiai gali užtrukti kelias savaites, kol pasieks visus“, – teigia „Google“.

  • Keistas vaizdas Ukrainoje: deganti rusų amunicijos sunkvežimį „pastūmė“ paleista „Grad“ raketa

    Keistas vaizdas Ukrainoje: deganti rusų amunicijos sunkvežimį „pastūmė“ paleista „Grad“ raketa

    Socialiniuose tinkluose paplitusiame vaizdo įraše iš Ukrainos fronto matyti liepsnojantis Rusijos kariuomenės sunkvežimis, prikrautas amunicijos daugkartinio raketų paleidimo sistemai BM-21 „Grad“. Nors transporto priemonė jau atrodė pasmerkta, įvyko netikėta ir pavojinga grandininė reakcija.

    Įkaitus kroviniui, suveikė vienos raketos variklis, o ji, dar būdama sunkvežimio kėbule, staigiai pajudėjo pirmyn ir rėžėsi į kabiną. Sprogstamosios dalies detonavimo nebuvo, tačiau raketos trauka kelis metrus „pastūmė“ visą sunkvežimį, kol šaudmuo galiausiai atsiskyrė ir nuskriejo toliau.

    Karo zonose tokie atvejai nėra retenybė, kai po gaisro ima sproginėti arba nekontroliuojamai „iššauna“ šaudmenys. Vis dėlto ši situacija išsiskiria tuo, kad raketa ne tik suveikė, bet ir tapo savotišku varikliu pačiam automobiliui, sukurdama ypač rizikingą scenarijų net ir karo lauko realijose.

    Kas yra BM-21 „Grad“?

    BM-21 „Grad“ yra viena plačiausiai pasaulyje paplitusių daugkartinio raketų paleidimo sistemų, sukurta dar 7-ajame dešimtmetyje. Bazinė sistema paprastai naudoja 40 raketų, kurių kalibras yra 122 milimetrai, o salvinė ugnis skirta dideliems plotams apšaudyti.

    Priklausomai nuo naudojamos amunicijos tipo, efektyvus nuotolis siekia maždaug nuo 20 iki 45 kilometrų. Per dešimtmečius sukurta įvairių raketų versijų: nuo skeveldrinių-sprogstamųjų iki kasetinių, padegamųjų ar specializuotų, skirtų tam tikroms užduotims mūšio lauke.

    Nuostoliai ir naudojimas kare

    Neaišku, ar konkrečiame epizode šalia buvo ir pati paleidimo sistema, ar sunaikintas tik amunicijos sunkvežimis. Vis dėlto vizualiai patvirtintų karo nuostolių suvestinės rodo, kad Rusija per karą neteko šimtų šio tipo sistemų, o tai atspindi intensyvų jų naudojimą ir aukštą pažeidžiamumą.

    BM-21 „Grad“ naudoja ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos, įskaitant skirtingos kilmės techniką, gautą kaip karinė parama. Karo eiga ir logistikos spaudimas reiškia, kad amunicijos sandėliavimas, transportavimas ir gaisrai tampa ne mažiau pavojingi nei tiesioginis apšaudymas, nes net viena kibirkštis gali sukelti nekontroliuojamas reakcijas.