CP v2

Blog

  • Europa ieško, kuo pakeisti „Palantir“: priklausomybė nuo JAV duomenų analizės gilėja ir kelia rizikų

    Europa ieško, kuo pakeisti „Palantir“: priklausomybė nuo JAV duomenų analizės gilėja ir kelia rizikų

    Europos šalys vis garsiau kalba apie skaitmeninį suverenumą, tačiau praktiškai susiduria su kebliu klausimu: kaip atsisakyti „Palantir“ programinės įrangos, kuri įsišaknijusi jautriausiuose procesuose. Ji naudojama nuo policijos analitikos ir žvalgybos iki gynybos planavimo bei sveikatos duomenų sistemų.

    Diskusijos paaštrėjo po Prancūzijos ir Vokietijos saugumo pareigūnų pareiškimų apie europinę suverenią skaitmeninę infrastruktūrą. Sektoriaus atstovams tai tapo aiškiu signalu, kad dalis politikų ir institucijų ieško būdų mažinti priklausomybę nuo JAV tiekėjų, ypač kai kalbama apie kritinius duomenis.

    Kur „Palantir“ tapo nepakeičiamas

    „Palantir“ stiprybė yra gebėjimas sujungti didžiulius skirtingų šaltinių duomenų kiekius, greitai rasti ryšius ir paversti tai sprendimais operaciniu tempu. Būtent dėl šios priežasties platforma tapo įrankiu, prie kurio organizacijos prisiriša ne tik techniškai, bet ir procesais.

    Prancūzijoje bendrovės įsitvirtinimas siejamas su laikotarpiu po 2015 metų teroro išpuolių, kai saugumo institucijoms reikėjo greito technologinio atsako. Vokietijoje vienas ankstyvų pavyzdžių buvo Heseno žemės policijos sprendimai, kai duomenų sujungimo įrankiai tapo kasdienės kriminalinės analitikos dalimi.

    Jungtinėje Karalystėje „Palantir“ į sveikatos duomenų ekosistemą įėjo per pandemiją, kai valstybė skubiai telkė informaciją sprendimams. Vėliau tai virto didesnio masto sutartimis, o kitas reikšmingas sprendimo taškas siejamas su 2027 metais, kai gali tekti peržiūrėti ilgalaikius įsipareigojimus.

    Suverenumas prieš patogumą

    Europos institucijų ir vyriausybių nerimas dažniausiai sukasi apie tris dalykus: kontrolę, kainą ir priklausomybę nuo tiekėjo. Net jei duomenys fiziškai laikomi Europoje, kritiniai procesai gali tapti priklausomi nuo vieno gamintojo atnaujinimų, licencijavimo ir integracijų.

    Kai kurie pareigūnai pripažįsta, kad ne visoms įstaigoms reikia maksimalios komplektacijos platformos, o dalį užduočių gali atlikti paprastesni ir pigesni sprendimai. Tačiau ten, kur duomenų kiekiai ir sąsajų skaičius milžiniški, „Palantir“ suteikiamas greitis ir tikslumas vis dar laikomi sunkiai prilygstamais.

    Siekiant alternatyvų, dalis Europos žaidėjų siūlo sprendimus, kuriuos lengviau pritaikyti nacionaliniams reikalavimams ir teisės normoms. Pavyzdžiui, Prancūzijos bendrovė „ChapsVision“ pastaruoju metu minima kaip pasirinkimas, kuriuo siekiama mažinti priklausomybę nuo JAV tiekėjų ir stiprinti vietinę pramonę.

    Gynybos ir DI faktorius

    Situaciją komplikuoja tai, kad „Palantir“ įsitvirtina ir NATO aplinkoje, kur svarbiausias kriterijus yra suderinamumas ir saugumo sertifikavimas. Kai kurie Aljanso pareigūnai yra viešai nurodę, kad tam tikrose karinėje aplinkoje naudojamose DI funkcijose realių alternatyvų šiuo metu trūksta.

    Dar viena priežastis, kodėl atsisakyti sudėtinga, yra veikimo modelis, kai tiekėjas ne tik parduoda programą, bet ir įdarbina komandas kliento organizacijoje, pritaikydamas sprendimus konkrečioms užduotims. Šį modelį aktyviai kopijuoja ir kitos JAV technologijų grupės, todėl rizika, kad priklausomybės ciklas kartosis su nauja DI banga, Europoje vertinama vis rimčiau.

    Galiausiai sprendimas dėl „Palantir“ Europai tampa ne vien technologinis, o pramoninės politikos klausimas. Norint realiai sukurti alternatyvas, neužtenka deklaracijų apie suverenumą, reikia nuoseklaus viešųjų pirkimų, standartų ir ilgalaikių investicijų plano, kitaip kritinės sistemos ir toliau remsis užsienio tiekėjais.

    Kol kas Europos rinkos problema išlieka fragmentacija: skirtingi nacionaliniai reikalavimai, nevienodas institucijų brandumas ir ribota vietinių sprendimų mastelio patirtis. Todėl artimiausiais metais labiausiai tikėtina ne staigi skyryba, o laipsniškas bandymas mažinti rizikas ten, kur tai įmanoma, neparalyžiuojant kasdienių operacijų.

  • Žiupsnelis šio prieskonio kavą pakeičia neatpažįstamai: taip ją geria Afrikoje ir Rytuose

    Kavos gardinimas prieskoniais nėra nauja mada – kai kuriose Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse tai sena tradicija. Dažniausiai į kavą dedama kardamono, cinamono, gvazdikėlių ar imbiero, kad sustiprėtų aromatas ir atsirastų šildantis pojūtis. Pastaraisiais metais tokie deriniai vis dažniau atrandami ir Europoje, ypač tarp žmonių, ieškančių mažiau cukraus turinčių skonių.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – Senegale paplitusi café Touba, pavadinta pagal Touba miestą, svarbų religinį centrą. Šis gėrimas išpopuliarėjo XX amžiaus pradžioje ir iki šiol geriamas tiek per šventes, tiek kasdien, ypač gatvės prekyboje. Svarbiausia jo detalė – ne įprasti prieskoniai, o specifinė aštri, dūminė nata.

    Tradicinėje café Touba dažnai naudojamas djar – džiovinti Xylopia aethiopica augalo vaisiai, dar vadinami Selimo grūdais arba Gvinėjos pipirais. Juos kartu su kavos pupelėmis lengvai paskrudina, sumala ir užpliko panašiai kaip filtruojamą kavą. Kartais papildomai įdedama ir gvazdikėlių, kad kvapas būtų sodresnis.

    Tokia kombinacija pasirinkta ne vien dėl egzotikos – aštrumas padeda ryškiau išryškinti skrudintų pupelių aromatą ir suteikia šildantį poskonį. Žmonės dažnai sako, kad po tokios kavos skonis tampa gilesnis, o gėrimas atrodo mažiau „plokščias“. Vis dėlto svarbu nepersistengti, nes prieskonis neturėtų užgožti kavos.

    Kofeinas veikia centrinę nervų sistemą, laikinai mažina mieguistumą ir gali pagerinti dėmesio koncentraciją. Kai kurie tyrimai rodo, kad kofeinas gali šiek tiek padidinti energijos sąnaudas ir riebalų oksidaciją, tačiau tai nereiškia automatinio svorio mažėjimo. Rezultatas priklauso nuo dozės, vartojimo įpročių ir individualaus jautrumo.

    Į kavą dedami pipirai ar pipirų tipo prieskoniai turi piperino ir kitų biologiškai aktyvių junginių, kurie siejami su termogenezės ir virškinimo procesais. Vis dėlto patikimų įrodymų, kad vien žiupsnelis prieskonio kavoje pastebimai greitintų žmogaus metabolizmą ar lemtų reikšmingą svorio kritimą, kol kas trūksta. Dažniausiai labiausiai juntamas efektas yra skonis ir šilumos pojūtis.

    Jei norite išbandyti namuose, paprasčiausias būdas – į jau paruoštą kavą įberti žiupsnelį šviežiai maltų juodųjų pipirų arba labai mažą kiekį panašaus prieskonio. Švelnesnį ir tolygesnį rezultatą dažnai duoda prieskonio maišymas su malta kava prieš plikymą, nes stambesnes daleles sulaiko filtras. Specialistai pataria pradėti nuo mažo kiekio ir vengti gausaus cukraus, sirupų ar riebios grietinėlės, nes jie ženkliai padidina gėrimo kaloringumą.

  • Glucksmannas įspėja apie GRU šmeižto operaciją: ką tai reiškia Prancūzijos 2027 metų rinkimams?

    Glucksmannas įspėja apie GRU šmeižto operaciją: ką tai reiškia Prancūzijos 2027 metų rinkimams?

    Centro kairės europarlamentaras ir galimas kandidatas į Prancūzijos prezidentus Raphaëlis Glucksmannas pranešė tapęs, jo teigimu, Rusijos dezinformacijos kampanijos taikiniu. Politikas tvirtina, kad Prancūzijos institucijos jam nurodė, jog operacija siejama su Rusijos karine žvalgyba GRU.

    Pasak Glucksmanno, apie incidentą jį informavo Prancūzijos generalinis sekretoriatas gynybai ir nacionaliniam saugumui. Jis teigia gavęs vertinimą, kad tai buvusi koordinuota informacinė ataka, nukreipta į jo reputaciją ir politinę veiklą.

    Kaip ataka buvo vykdoma?

    Glucksmannas aiškino, kad kampanijoje naudotos įprastos šiuolaikinių įtakos operacijų taktikos. Viena jų, anot politiko, buvo suklastotas straipsnis interneto svetainėje, imituojančioje kairiųjų pažiūrų žiniasklaidos priemonę, taip siekiant sukurti patikimumo įspūdį.

    Taip pat, jo teigimu, socialiniuose tinkluose platintas vaizdo įrašas, kuriame skleidžiami kaltinimai dėl tariamo bandymo papirkti žurnalistus. Glucksmannas šiuos teiginius atmeta ir tvirtina, kad tokios istorijos kuriamos tam, jog būtų pasėta abejonė bei skaldoma visuomenės nuomonė.

    Kodėl tai svarbu 2027 metų kampanijai?

    Prancūzijoje artėjant 2027 metų prezidento rinkimams, užsienio įtakos rizika tampa vis aktualesnė tema. Prezidentas Emmanuelis Macronas anksčiau yra pabrėžęs, kad rinkimų apsauga nuo išorės kišimosi bus vienas valstybės prioritetų, o šios diskusijos Europoje stiprėja po ankstesnių incidentų, siejamų su koordinuotomis dezinformacijos veiklomis.

    Glucksmannas yra žinomas kaip griežtas Kremliaus kritikas ir yra dalyvavęs 2013 metų Maidano įvykiuose Kyjive. Dėl tokio viešo profilio jis laikomas patogiu taikiniu informacinėms atakoms, ypač jei jo galimas dalyvavimas rinkimuose pradėtų realiai keisti politinę dinamiką.

    „Rusijos tarnybos jau pradėjo operacijas, skirtas destabilizuoti 2027 metų prezidento rinkimus. Ši ataka tėra užuomina į tai, kas dar gali laukti“, – sakė Raphaëlis Glucksmannas.

    Rusijos ambasada Paryžiuje, pagal viešai skelbtą informaciją, operatyviai nekomentavo šių kaltinimų. Tuo metu Prancūzijos institucijos ir Europos partneriai vis dažniau akcentuoja, kad rinkimų saugumas apima ne tik kibernetines atakas, bet ir manipuliacijas informacine erdve, naudojant netikras svetaines, anoniminius tinklus bei koordinuotą turinio sklaidą.

  • Į sriubą įdėkite tai vietoj grietinės: nesutrauks, o skonis bus švelnus ir aksominis

    Grietinės sutraukimas karštoje sriuboje dažniausiai įvyksta dėl staigaus temperatūrų skirtumo ir netinkamos įmaišymo technikos. Kai šaltas pieno produktas patenka į verdantį skystį, baltymai greitai sukreša, todėl puode atsiranda dribsnių ir gumuliukų.

    Virtuvės praktikoje tai ypač dažna klaida, kai norima greitai „užbalinti“ sultinį ar daržovių sriubą. Kad konsistencija išliktų vientisa ir kreminė, svarbiausia yra ne pats produktas, o tai, kaip jis paruošiamas prieš įmaišant.

    Patikimiausias būdas išvengti gumuliukų yra grietinę arba jogurtą „užgrūdinti“. Į dubenėlį su šaltu produktu įpilkite kelis šaukštus karštos sriubos, gerai išmaišykite ir tik tuomet supilkite atgal į puodą.

    Įmaišius pieno produktus taip pat verta sumažinti kaitrą ir neužvirinti sriubos dar kartą. Aukšta temperatūra po įpylimo smarkiai padidina tikimybę, kad baltymai sukrešės net ir užgrūdintame mišinyje.

    Jei norite dar saugesnio rezultato, dalį grietinės prieš užgrūdinimą galima sumaišyti su nedideliu kiekiu krakmolo. Krakmolas veikia kaip stabilizatorius, todėl sriuba išlieka vientisa, o tekstūra tampa švelnesnė.

    Dar viena išeitis, kai norisi aksominės konsistencijos be rizikos, yra „Mascarpone“ sūris. Jis paprastai gerai tirpsta šilumoje, suteikia sodrumo, o įmaišyti patogiausia jį prieš tai praskiedus nedideliu kiekiu sriubos, kad neliktų gumulų.

    Grietinę taip pat gali pakeisti natūralus jogurtas arba graikiškas jogurtas, tik juos beveik visada būtina užgrūdinti. Tokie produktai suteikia lengvą rūgštelę, todėl ypač tinka daržovių, vištienos ar žuvies sriuboms.

    Šaltoms ar vos šiltoms sriuboms dažnai pasirenkamas kefyras ar pasukos, tačiau karštose jos elgiasi jautriau ir be užgrūdinimo gali sutraukti greičiau nei grietinė. Jei siekiate lengvesnio varianto, galima rinktis pieną, o kremiškumui padidinti įmaišyti truputį krakmolo.

    Tokie sprendimai leidžia ne tik išvengti neestetiškų dribsnių, bet ir lanksčiau reguliuoti sriubos riebumą bei rūgštumą. Svarbiausia taisyklė lieka ta pati: pieno produktus į karštą patiekalą įmaišykite pamažu ir nebevirkite.

  • Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Archeologai, tyrinėję senovės romėnų miesto Nidos teritoriją dabartinio Frankfurto apylinkėse, aptiko radinį, kuris gali pakeisti supratimą apie ankstyvąją krikščionybę į šiaurę nuo Alpių. Senoviniame kapinyne rastas vyro kapas, datuojamas maždaug 230–270 metais, o palaidotajam po smakru gulėjo nedidelis sidabrinis amuletas.

    Manoma, kad amuletas buvo nešiojamas ant kaklo dar žmogui esant gyvam, o vėliau įdėtas į kapą kaip asmeninis, simbolinę apsaugą turėjęs daiktas. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinis romėniškos epochos papuošalas, tačiau detalesni tyrimai parodė, kad jo viduje slypi kur kas daugiau.

    Paaiškėjo, kad amulete yra itin plona sidabrinė plokštelė, suvyniota į ritinėlį ir padengta tekstu. Problema buvo ta, kad po beveik dviejų tūkstančių metų metalas tapo trapus, todėl bet koks bandymas ritinėlį išvynioti fiziškai būtų galėjęs jį visiškai sunaikinti.

    Lūžis įvyko pritaikius labai didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir trimatį skenavimą, leidusį perskaityti tekstą jo neatveriant. Mokslininkai sukūrė 3D modelį ir ilgus mėnesius dėliojo užrašą tarsi sudėtingą dėlionę, kol pavyko atkurti aštuoniolika lotyniško teksto eilučių.

    Tyrėjus ypač sudomino tai, kad užrašas buvo lotynų kalba, nes panašiuose to laikotarpio amuletuose dažniau aptinkami graikiški ar hebrajiški įrašai. Inskripcijoje aiškiai minimas Jėzus Kristus kaip Dievo Sūnus, taip pat pateikiamos maldos ir apsauginės formulės, būdingos asmeniniam pamaldumui.

    Didelio dėmesio sulaukė ir frazė Šventas, Šventas, Šventas, kuri, istorikų vertinimu, plačiau įsitvirtino vėlesniais amžiais. Be to, tekste minimas šventasis Titas, apaštalo Pauliaus mokinys, o tai laikoma vienu ankstyviausių žinomų šios figūros paminėjimų tokio tipo asmeniniuose religiniuose tekstuose.

    Dar vienas išskirtinis bruožas tas, kad užrašas yra visiškai krikščioniškas. III amžiaus amuletuose neretai susipindavo kelių religinių tradicijų elementai, tačiau šiuo atveju nepastebėta nuorodų į kitus kultus, o tai leidžia kalbėti apie aiškią ir nuoseklią savininko tapatybę.

    Kontekstas taip pat svarbus: III amžiuje krikščionybė Romos imperijoje dar nebuvo oficialiai pripažinta, o tikintieji kai kuriais laikotarpiais patirdavo spaudimą ir persekiojimus. Todėl amuleto nešiojimas su tokia tiesmuka žinute galėjo būti ne tik tikėjimo, bet ir asmeninės drąsos ženklas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki šiol patikimiausi krikščionių buvimo į šiaurę nuo Alpių įrodymai dažniau buvo siejami su IV amžiumi. Šis radinys leidžia datą pastumti bent keliais dešimtmečiais atgal, o kai kurių tyrėjų vertinimu, galbūt net priartėti prie šimtmečio ribos.

    Tokie atradimai vis dažniau susiję su naujomis technologijomis: pažangus skenavimas ir skaitmeninė rekonstrukcija leidžia „perskaityti“ trapius artefaktus jų nepažeidžiant. Archeologijoje tai tampa viena svarbiausių tendencijų, nes suteikia galimybę analizuoti unikalius radinius, kurių anksčiau tiesiog nebūtų buvę įmanoma saugiai ištirti.

    Šiuo atveju nedidelis sidabrinis amuletas iš Romos laikų kapo virto reikšmingu dokumentu, papildančiu ankstyvosios krikščionybės istoriją Europoje. Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau įvertinti, kokio masto galėjo būti krikščionių bendruomenės šiauriniuose imperijos regionuose ir kaip sparčiai tikėjimas plito už tradicinių centrų ribų.

  • Po Antarktidos ledu aptiko povandeninį „miestą“: milijonai lizdų ir žuvys su skaidriu krauju

    Po Antarktidos ledu aptiko povandeninį „miestą“: milijonai lizdų ir žuvys su skaidriu krauju

    Mokslininkai prie Antarktidos, Vedelio jūros regione, aptiko milžinišką žuvų veisimosi koloniją, kuri iš viršaus primena tvarkingai suplanuotą povandeninį miestą. Vaizdą užfiksavo prie jūros dugno vilkimas kamerų ir jutiklių kompleksas, leidęs kelias valandas fiksuoti beveik nenutrūkstamą lizdų lauką.

    Tyrėjų vertinimu, maždaug 240 kvadratinių kilometrų plote gali būti iki 60 milijonų aktyvių lizdų. Daugelyje jų pastebėti suaugę individai, saugantys sankabas, o toks mastas laikomas vienu didžiausių iki šiol užfiksuotų žuvų perėjimo telkinių.

    Kas gyvena šiame „mieste“

    Kolonijos „gyventojos“ – ledžuvės Neopagetopsis ionah, būdingos Antarktidos vandenims. Šios žuvys išsiskiria tuo, kad yra vienos iš nedaugelio stuburinių, kurių kraujyje beveik nėra hemoglobino, todėl jis atrodo itin šviesus, beveik skaidrus.

    Gyventi beveik nulinės temperatūros vandenyje joms padeda evoliucinės adaptacijos: didesnis kraujo tūris ir širdies darbas, taip pat organizmo gaminami natūralūs antifriziniai baltymai, mažinantys ledo kristalų formavimosi riziką audiniuose.

    Milijonai lizdų ir mėnesius trunkanti priežiūra

    Kiekvienas lizdas yra nedidelė apvali įduba jūros dugne, o jo centre patelės sudeda vidutiniškai apie 1 700 ikrų. Po to vienas suaugęs individas gali likti saugoti sankabą daugelį mėnesių, atbaidydamas plėšrūnus ir taip didindamas jauniklių išgyvenimo tikimybę.

    Tyrėjams įspūdį paliko ne tik lizdų skaičius, bet ir išsidėstymo tvarka: vidutiniškai vienas lizdas tenka maždaug keturiems kvadratiniams metrams dugno. Toks tankis rodo, kad vieta pasirenkama neatsitiktinai ir gali būti itin palanki dauginimuisi.

    Kodėl būtent čia ir kuo tai svarbu

    Mokslininkai sieja šį reiškinį su vietos vandenyno sąlygomis: šiame rajone gali pasireikšti kiek šiltesnės giluminės srovės, atnešančios daugiau maistinių medžiagų. Net nedidelis temperatūros ir mitybinių medžiagų skirtumas Antarktidos vandenyse gali lemti, kad žuvys kartų kartas renkasi tą patį perėjimo plotą.

    Tokio masto kolonija reikšminga visai ekosistemai, nes sukuria didelę biomasę ir tampa maisto šaltiniu kitiems gyvūnams, įskaitant Vedelio ruonius. Kartu tai primena, kad po ledu ir atokiuose poliariniuose regionuose gali slėptis menkai ištirtos, tačiau itin produktyvios gyvybės „karštosios zonos“, kurias atskleisti padeda modernios povandeninės stebėsenos technologijos.

  • Amazonių zombių grybas slėpė antrą gyvenimą: mokslininkai aptiko netikėtą jo alter ego

    Amazonių zombių grybas slėpė antrą gyvenimą: mokslininkai aptiko netikėtą jo alter ego

    Amazonių atogrąžų miškuose aptiktas vadinamasis zombių grybas, priverčiantis skruzdėles elgtis keistai, pasirodo, turi gerokai sudėtingesnį gyvenimo ciklą, nei manyta dešimtmečiais. Nauji genetiniai tyrimai parodė, kad šis parazitas ne visada priklauso tik nuo vabzdžių, nes dalį laiko gali išlikti augaluose.

    Iki šiol klasikinis scenarijus atrodė aiškus: užkrėsta skruzdėlė palieka koloniją, užropoja ant augalo ir įsikanda į lapą ar stiebą vadinamuoju mirtinu gniaužtu. Tuomet ji žūsta, o iš kūno išaugęs grybo vaisiakūnis išbarsto sporas, kurios gali užkrėsti kitas aukas.

    Naujausias atradimas rodo, kad tai tik dalis istorijos. Tyrėjai, analizuodami samanų, augančių ant Amazonės medžių, genetinę medžiagą, reguliariai aptiko šio grybo DNR, o papildomi patikrinimai leido suprasti, kad tai ne atsitiktinės sporos, o realus augimas augalo audiniuose.

    Paaiškėjo, kad grybas gali gyventi kaip endofitas, tai yra augalo viduje esantis organizmas, kuris nesukelia matomų ligos požymių. Tokia slapta fazė leidžia jam išlikti aplinkoje net tada, kai tinkamų vabzdžių šeimininkų laikinai trūksta.

    Šis mechanizmas padeda paaiškinti seniai gluminusį reiškinį: užkrėstos skruzdėlės neretai žūsta gana toli viena nuo kitos, tačiau infekcijos tam tikrose vietose kartojasi. Jei grybas ilgesnį laiką išsilaiko augaluose, jis gali turėti tarsi tylų rezervuarą, iš kurio vėliau vėl užkrečia skruzdėles.

    Keičiasi ir interpretacija, kodėl skruzdėlės yra „nukreipiamos“ lipti ant augalų. Anksčiau manyta, kad tai pirmiausia padeda efektyviau išbarstyti sporas, tačiau dabar atsiranda papildoma versija: grybas gali „vesti“ šeimininką ten, kur jam pačiam palankiausia pereiti į paslėptą gyvenimo stadiją samanose.

    Mokslininkų teigimu, tokie rezultatai primena, kad ryšiai tarp grybų, augalų ir vabzdžių tropikų ekosistemose yra daugiasluoksniai. Geresnis šių nematomų sąveikų supratimas svarbus ne tik evoliucinei biologijai, bet ir gamtosaugai, nes leidžia tiksliau vertinti, kaip palaikoma pusiausvyra vienuose sudėtingiausių planetos ekosistemų.

  • Po Varšuvos Brühlo rūmais aptiko dingusį miestą: radiniai keičia istorinius planus

    Varšuvoje vykstant pasirengimui atkurti Saksų rūmų kompleksą archeologai atvėrė erdves, kurios nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo praktiškai nepasiekiamos. Tyrimai apėmė Brühlo rūmų kiemą, pagrindinio korpuso fragmentus, buvusias ūkines patalpas ir teritorijas greta Saksų sodo.

    Didžiausia sensacija tapo po griuvėsių sluoksniais aptikta išskirtinė vėjų rožė, siejama su architektu Bohdanu Pniewskiu. Ji buvo tiksliai kiemo centre, o kartu rasta ir autentiško grindinio, granitinių plokščių bei laiptų, menančių paskutinius rūmų veikimo metus prieš karą.

    Šie radiniai svarbūs ne tik kaip istorinė vertybė, bet ir kaip praktiškas orientyras atkūrimo projektui. Atsiradus tiksliam kiemo ašių ir dangų atskaitos taškui, projektuotojai gali patikslinti kitų komplekso elementų vietą ir pirminį erdvės išplanavimą.

    Ne mažiau reikšmingi pasirodė išlikusių pamatų matavimai: vienoje vietoje nustatyta, kad buvusio pastato fasadas buvo beveik metru ilgesnis, nei rodė archyviniai planai. Dėl to teko koreguoti skaitmeninį komplekso modelį, kuris bus naudojamas atkūrimo darbams, o pati situacija priminė, kad net kruopšti dokumentacija ne visada tiksliai atspindi realią statinio geometriją.

    Per kasinėjimus surinkta daugiau kaip 2 000 radinių, tarp jų apie 700 architektūrinių detalių, tokių kaip lipdybos fragmentai, tinko likučiai ir dekoratyviniai fasado elementai. Rasta ir per 100 keraminių grindų plytelių, dalis jų siejama su tarpukariu veikusia Dziewulski ir Lange gamykla.

    Atrasti ir kasdieniai daiktai leidžia tiksliau atkurti tarpukario Varšuvos gyvenimo ritmą šiame kvartale. Kasinėjimuose aptikta daugybė indų šukių, butelių, taip pat maisto ir farmacijos prekių pakuočių, dalis jų priskiriama laikotarpiui, kai Brühlo rūmuose veikė Užsienio reikalų ministerija.

    Tyrėjai fiksavo ir infrastruktūros pėdsakus, susijusius su tarpukario įstaigų veikla: garažų liekanas, aptarnavimo kanalus, liftų šachtų elementus bei sodo fragmentus. Tokie radiniai padeda ne tik atkurti pastatų išvaizdą, bet ir suprasti, kaip buvo organizuotas darbas ir kasdienybė vienoje svarbiausių tuometės valstybės institucinių erdvių.

  • JAV išbandė „Shield AI“ Hivemind: DI valdomi jūriniai dronai veiks net praradę GPS ir ryšį

    JAV išbandė „Shield AI“ Hivemind: DI valdomi jūriniai dronai veiks net praradę GPS ir ryšį

    JAV pademonstravo, kaip keli autonominiai jūriniai dronai gali veikti kaip vienas koordinuotas būrys, žmogui įsikišant minimaliai. Per bandymus buvo naudojama bendrovės „Shield AI“ sukurta programinė įranga Hivemind, skirta savarankiškam sprendimų priėmimui realiuoju laiku.

    Tokio tipo demonstracijos rodo aiškią kryptį, kuria juda šiuolaikinė gynyba: nuo pavienių nuotoliniu būdu valdomų platformų prie tarpusavyje susietų, savarankiškai užduotis paskirstančių sistemų. Praktikoje tai reiškia, kad keli nepilotuojami laivai gali patruliuoti, vykdyti žvalgybą ar imituoti gynybines užduotis kaip komanda.

    „Šiuolaikinėse operacijose ryšio trikdžiai tampa norma, todėl autonomija be nuolatinio valdymo yra kritiškai svarbi“, – sakė „Shield AI“ atstovas.

    Pasak kūrėjų, Hivemind išsiskiria tuo, kad autonominės platformos gali tęsti misiją net tada, kai sutrinka ryšys ar GPS signalas. Tai svarbu aplinkoje, kur vis dažniau taikomos elektroninės kovos priemonės, o navigacijos ir duomenų kanalai gali būti slopinami arba klaidinami.

    Bendrovė nurodo, kad demonstracija yra platesnio bendradarbiavimo su „Thunder Tiger“ dalis, siekiant integruoti Hivemind į šios Taivano įmonės nepilotuojamų sistemų portfelį. Partnerystės tikslas yra tobulinti autonominių nepilotuojamų paviršinių laivų galimybes, o vėliau plėsti koordinuotas operacijas ir į kitus veikimo domenus.

    Įgyvendinimas, kaip teigiama, vyksta etapais: nuo modeliavimo ir simuliacijų, pereinant prie integracijos su realia įranga ir baigiant bandymais tikromis sąlygomis. Sėkmingas kelių jūrinių platformų bendras darbas patvirtino, kad programinė įranga gali koordinuoti skirtingus autonominius vienetus realiuose scenarijuose.

    „Shield AI“ taip pat akcentuoja, kad Hivemind jau buvo tikrinama su įvairiomis platformomis ir skirtingose aplinkose, o bandymai Taivane laikomi dar vienu žingsniu link pažangių, tarpusavyje suderintų autonominių operacijų. Tokie sprendimai, ypač paremti DI, vis dažniau vertinami kaip būdas greičiau reaguoti į grėsmes, mažinti žmonių riziką ir užtikrinti užduočių tęstinumą sudėtingomis sąlygomis.

  • „Fabryka Bezpieczeństwa“ ir Lodzės politechnika kuria DI, kuris įspės apie saulės elektrinių gaisrus

    „Fabryka Bezpieczeństwa“ ir Lodzės politechnika kuria DI, kuris įspės apie saulės elektrinių gaisrus

    Lenkijoje startuoja projektas, kuriuo siekiama sukurti skaitmeninę sistemą, galinčią iš anksto perspėti apie gaisro riziką saulės elektrinėse ir energijos kaupikliuose. Prie sprendimo dirba „Fabryka Bezpieczeństwa“ kartu su Lodzės politechnika.

    Idėja paprasta, bet ambicinga: vietoje vien reakcijos į jau įvykusį gedimą kuriamas modelis, kuris riziką aptiktų dar iki matomų požymių. Tai ypač aktualu augant saulės elektrinių ir kaupiklių skaičiui, kai vienas incidentas gali reikšti ne tik finansinius nuostolius, bet ir grėsmes saugai.

    Kaip veiktų ankstyvas perspėjimas?

    Kuriama platforma remsis nuolatiniu daugiataškiu stebėjimu ir DI analize, kuri ieškos net menkų anomalijų. Numatyta sujungti temperatūros, elektrinių parametrų ir elektromagnetinio lauko matavimus, o tuomet iš jų sudaryti rizikos vertinimo modelius.

    Projekto kūrėjai akcentuoja, kad dabartinės apsaugos priemonės dažnai suveikia tik tada, kai jau fiksuojamas staigus temperatūros šuolis, trumpasis jungimas ar realus užsidegimas. Predikcinė diagnostika turėtų leisti operatoriams anksčiau atjungti probleminį modulį, suvaldyti apkrovas ar pakeisti dėvimą komponentą.

    „Naujos kartos predikcinė platforma sujungs jutiklių duomenis su hibridiniais dirbtinio intelekto modeliais, kad būtų parengtas prototipas bandymams realiomis sąlygomis“, – sakė Lodzės politechnikos atstovė dr. hab. inž. Ewa Raj.

    Kiek kainuoja projektas ir kas finansuoja?

    Bendra projekto vertė siekia apie 1 580 000 eurų. Didžioji dalis, maždaug 1 340 000 eurų, skiriama iš Europos Sąjungos lėšų, o likusi suma tenka partnerių indėliui.

    Projektas įgyvendinamas pagal programą Fundusze Europejskie dla Nowoczesnej Gospodarki 2021–2027. Skelbiama, kad kuriamas prototipas būtų universalaus pritaikymo ir po bandymų galėtų būti diegiamas ne tik Lenkijos rinkoje, bet ir užsienyje.

    Kodėl ši tema aktuali visam sektoriui?

    Saulės energetikos plėtra Europoje reiškia ir didesnę atsakomybę už eksploatacinę riziką, ypač kai vis dažniau šalia modulių diegiami baterijų kaupikliai. Praktikoje incidentų priežastys neretai siejamos su įrangos degradacija, netinkamais sujungimais, perkaitimu ar izoliacijos pažeidimais.

    Kūrėjų teigimu, DI padėtų atskirti triukšmą matavimuose nuo realių anomalijų, kurios signalizuoja apie artėjantį gedimą. Jei prototipas pasiteisins, tokios sistemos galėtų tapti papildomu saugos sluoksniu tiek namų mikroinstaliacijoms, tiek komerciniams saulės parkams.