Europos šalys vis garsiau kalba apie skaitmeninį suverenumą, tačiau praktiškai susiduria su kebliu klausimu: kaip atsisakyti „Palantir“ programinės įrangos, kuri įsišaknijusi jautriausiuose procesuose. Ji naudojama nuo policijos analitikos ir žvalgybos iki gynybos planavimo bei sveikatos duomenų sistemų.
Diskusijos paaštrėjo po Prancūzijos ir Vokietijos saugumo pareigūnų pareiškimų apie europinę suverenią skaitmeninę infrastruktūrą. Sektoriaus atstovams tai tapo aiškiu signalu, kad dalis politikų ir institucijų ieško būdų mažinti priklausomybę nuo JAV tiekėjų, ypač kai kalbama apie kritinius duomenis.
Kur „Palantir“ tapo nepakeičiamas
„Palantir“ stiprybė yra gebėjimas sujungti didžiulius skirtingų šaltinių duomenų kiekius, greitai rasti ryšius ir paversti tai sprendimais operaciniu tempu. Būtent dėl šios priežasties platforma tapo įrankiu, prie kurio organizacijos prisiriša ne tik techniškai, bet ir procesais.
Prancūzijoje bendrovės įsitvirtinimas siejamas su laikotarpiu po 2015 metų teroro išpuolių, kai saugumo institucijoms reikėjo greito technologinio atsako. Vokietijoje vienas ankstyvų pavyzdžių buvo Heseno žemės policijos sprendimai, kai duomenų sujungimo įrankiai tapo kasdienės kriminalinės analitikos dalimi.
Jungtinėje Karalystėje „Palantir“ į sveikatos duomenų ekosistemą įėjo per pandemiją, kai valstybė skubiai telkė informaciją sprendimams. Vėliau tai virto didesnio masto sutartimis, o kitas reikšmingas sprendimo taškas siejamas su 2027 metais, kai gali tekti peržiūrėti ilgalaikius įsipareigojimus.
Suverenumas prieš patogumą
Europos institucijų ir vyriausybių nerimas dažniausiai sukasi apie tris dalykus: kontrolę, kainą ir priklausomybę nuo tiekėjo. Net jei duomenys fiziškai laikomi Europoje, kritiniai procesai gali tapti priklausomi nuo vieno gamintojo atnaujinimų, licencijavimo ir integracijų.
Kai kurie pareigūnai pripažįsta, kad ne visoms įstaigoms reikia maksimalios komplektacijos platformos, o dalį užduočių gali atlikti paprastesni ir pigesni sprendimai. Tačiau ten, kur duomenų kiekiai ir sąsajų skaičius milžiniški, „Palantir“ suteikiamas greitis ir tikslumas vis dar laikomi sunkiai prilygstamais.
Siekiant alternatyvų, dalis Europos žaidėjų siūlo sprendimus, kuriuos lengviau pritaikyti nacionaliniams reikalavimams ir teisės normoms. Pavyzdžiui, Prancūzijos bendrovė „ChapsVision“ pastaruoju metu minima kaip pasirinkimas, kuriuo siekiama mažinti priklausomybę nuo JAV tiekėjų ir stiprinti vietinę pramonę.
Gynybos ir DI faktorius
Situaciją komplikuoja tai, kad „Palantir“ įsitvirtina ir NATO aplinkoje, kur svarbiausias kriterijus yra suderinamumas ir saugumo sertifikavimas. Kai kurie Aljanso pareigūnai yra viešai nurodę, kad tam tikrose karinėje aplinkoje naudojamose DI funkcijose realių alternatyvų šiuo metu trūksta.
Dar viena priežastis, kodėl atsisakyti sudėtinga, yra veikimo modelis, kai tiekėjas ne tik parduoda programą, bet ir įdarbina komandas kliento organizacijoje, pritaikydamas sprendimus konkrečioms užduotims. Šį modelį aktyviai kopijuoja ir kitos JAV technologijų grupės, todėl rizika, kad priklausomybės ciklas kartosis su nauja DI banga, Europoje vertinama vis rimčiau.
Galiausiai sprendimas dėl „Palantir“ Europai tampa ne vien technologinis, o pramoninės politikos klausimas. Norint realiai sukurti alternatyvas, neužtenka deklaracijų apie suverenumą, reikia nuoseklaus viešųjų pirkimų, standartų ir ilgalaikių investicijų plano, kitaip kritinės sistemos ir toliau remsis užsienio tiekėjais.
Kol kas Europos rinkos problema išlieka fragmentacija: skirtingi nacionaliniai reikalavimai, nevienodas institucijų brandumas ir ribota vietinių sprendimų mastelio patirtis. Todėl artimiausiais metais labiausiai tikėtina ne staigi skyryba, o laipsniškas bandymas mažinti rizikas ten, kur tai įmanoma, neparalyžiuojant kasdienių operacijų.
Leave a Reply