CP v2

Blog

  • Ši vasaros spalva užkariauja moteris su žilais plaukais: stilistai atskleidė, kodėl veikia

    Ši vasaros spalva užkariauja moteris su žilais plaukais: stilistai atskleidė, kodėl veikia

    Žili plaukai gali būti platininiai, plieniniai, perliniai, beveik balti arba su lengvu smėlio atspalviu. Dažnai juose dominuoja šalti tonai, todėl geriausiai dera panašios, vėsios spalvos. Būtent dėl to vasarą ypač išryškėjo viena kryptis: melsvi atspalviai, kurie nekonkuruoja su žiluma, o sukuria jai harmoningą foną.

    Stilistų teigimu, mėlyna spalvų gama šalia veido gali vizualiai „išvalyti“ bendrą įvaizdį: žili plaukai atrodo ryškesni, o veidas dažnai atrodo pailsėjęs. Tai ypač pastebima natūralioje dienos šviesoje, kai vėsūs tonai mažiau paryškina odos paraudimus ir suteikia daugiau švaros įspūdį. Svarbu tik pasirinkti atspalvį pagal odos toną, o ne vien pagal tendencijas.

    Jei oda šviesi, dažniau tinka sodresnis mėlynos variantas, pavyzdžiui, rugiagėlių ar „denimo“ atspalvis. Labai blyškus, beveik pilkšvas melsvas kartais susilieja su šviesia oda, todėl jį verta derinti su tamsesne mėlyna ar šaltų tonų aksesuarais. Papuošalai iš sidabro ar plieno, taip pat šaltesni akinių rėmeliai dažnai padeda išlaikyti aiškų kontrastą.

    Alyvuogių atspalvio ar lengvai įdegusiai odai dažnai tinka pastelinė mėlyna, turkio ir jūros mėlyna. Tokie tonai vasariški, tačiau vis dar dera su žilų plaukų vėsa, ypač jei plaukai yra plieninio ar perlinio atspalvio. Svarbiausia, kad spalva neatrodytų per šilta ir „neužgelstų“ žilumos.

    Lengviausi deriniai kasdienai

    Vienas paprasčiausių vasaros derinių yra laisvi melsvi marškiniai ir baltos kelnės. Marškiniai gali būti lininiai, medvilniniai ar iš minkštos viskozės, o siluetas gali būti tiek laisvas, tiek dalinai sukištas į kelnes. Prie tokio derinio tinka balti laisvalaikio batai, mokasinai arba sidabrinių tonų basutės.

    Norint vizualiai pailginti siluetą, naudingi aiškūs vertikalūs akcentai ir paprastesnis kirpimas. V formos iškirptė ir rankovė iki alkūnės dažnai atrodo proporcingai ir suteikia tvarkos, o audinys neturėtų būti per standus. Tokį įvaizdį lengva užbaigti tamsesne mėlyna rankine ir neutraliomis detalėmis.

    Melsva suknelė tampa greitu sprendimu, kai norisi atrodyti tvarkingai be ilgų derinimų. Vasarą patogiausi būna marškinių tipo, susiaučiami arba trapecijos siluetai, ypač iki pusės blauzdos. Dirželis gali paryškinti liemenį, o lengvai platėjantis sijonas suteikia judėjimo laisvės.

    Kokie aksesuarai labiausiai tinka

    Prie švelnių melsvų tonų dažniausiai dera balti, sidabriniai ir šviesiai pilki aksesuarai. Pinta rankinė ir espadrilės suteikia atostogų nuotaiką, o elegantiškesnei progai užtenka žemesnio kulno batelių, mažos rankinės ir santūrių auskarų. Prie žilų plaukų ypač gražiai atrodo sidabro, plieno ir baltojo aukso tonai.

    Jei pastelinės spalvos atrodo per blankiai, verta rinktis kobaltą, safyrą ar ryškesnį rugiagėlės atspalvį. Šie tonai kuria stipresnį kontrastą su žiluma, todėl plaukai gali atrodyti dar labiau sidabriški. Pavyzdžiui, kobalto spalvos švarkas akimirksniu atnaujina paprastą derinį su baltais marškinėliais ir tamsiai mėlynomis kelnėmis.

    Džinsas taip pat priklauso mėlynai paletei, todėl padeda kurti vientisą, bet nenuobodų įvaizdį. Svarbu, kad viršus ir apačia nebūtų identiško tono: įdomiau, kai viršutinė dalis šviesesnė, o apatinė akivaizdžiai tamsesnė. Vėsesnę dieną tinka plonas melsvas megztinis, balti marškiniai ir tamsaus „denimo“ kelnės.

    Kaip neapsirikti renkantis atspalvį

    Renkantis melsvą spalvą prie žilų plaukų, svarbiausia pasimatuoti prie natūralios šviesos. Audinį verta priglausti prie veido ir įvertinti, ar oda atrodo gaivesnė, ar akys tampa ryškesnės, o plaukai neįgauna gelsvo tono. Gerai parinkta spalva neturi dirbtinai „jauninti“: jos tikslas yra išryškinti bruožus ir suteikti lengvumo.

    Kartais užtenka melsvos detalės tik prie veido, ypač jei drabužių spintoje dominuoja smėlio, balta, pilka ar tamsiai mėlyna. Šalikas, auskarai, akinių rėmeliai ar lengvas kardiganas gali duoti geresnį efektą nei vienspalvis derinys. Toks sprendimas leidžia išbandyti tendenciją saugiai, nepakeičiant visos garderobo krypties.

  • Ši uoga turi daugiau vitamino C nei citrina ir gali padėti kraujospūdžiui: sužinokite, kaip ją valgyti

    Juodieji serbentai, nors dažnai nusileidžia populiarumu braškėms ar avietėms, mitybos požiūriu yra vieni vertingiausių Lietuvoje ir Lenkijoje auginamų vaisių. Juose gausu vitamino C ir antocianinų – augalinių pigmentų, siejamų su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Moksliniai duomenys rodo, kad dažnesnis antocianinų turinčių uogų vartojimas gali būti susijęs su palankesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, įskaitant kraujospūdį ir kraujagyslių funkciją. Vis dėlto tai nėra greitas gydymo būdas, o labiau ilgalaikės mitybos dalis, kurią verta derinti su kitais sveikos gyvensenos įpročiais.

    Juodieji serbentai dažnai minimi kaip vaisiai, turintys daugiau vitamino C nei citrina, vertinant tą patį svorį. Tiksli koncentracija priklauso nuo veislės, sunokimo, laikymo ir paruošimo, tačiau bendra kryptis aiški: tai vienas turtingiausių vitamino C šaltinių tarp įprastų uogų.

    Be vitamino C, juoduosiuose serbentuose yra skaidulų, kalio, polifenolių, taip pat nedideli kiekiai B grupės vitaminų ir vitamino K. Skaidulos svarbios sotumo jausmui ir žarnyno veiklai, o kalis siejamas su normalia raumenų ir nervų sistemos funkcija.

    Kas svarbu dėl kraujospūdžio?

    Uogose esantys antocianinai ir kiti polifenoliai tiriami dėl galimo poveikio kraujagyslių endotelio funkcijai ir uždegiminiams procesams. Kai kurie tyrimai rodo, kad uogų įtraukimas į racioną gali prisidėti prie mažesnio sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio, ypač jei bendras mitybos modelis yra palankus širdžiai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vien uogų nepakanka, jei kraujospūdis nuolat padidėjęs. Tokiu atveju svarbūs ir kiti veiksniai: druskos kiekis, kūno svoris, fizinis aktyvumas, miegas, stresas bei gydytojo paskirtas gydymas.

    O kaip dėl gliukozės ir diabeto?

    Juodieji serbentai turi palyginti nedaug natūralių cukrų, o skaidulos lėtina jų pasisavinimą, todėl šios uogos dažnai laikomos palankesniu pasirinkimu nei saldūs užkandžiai. Be to, polifenoliai tiriami dėl galimo poveikio gliukozės apykaitai ir jautrumui insulinui.

    Tačiau uogos nėra diabeto ar atsparumo insulinui gydymo priemonė. Sergantiems šiomis būklėmis rekomenduojama rinktis šviežius arba šaldytus juoduosius serbentus be pridėtinio cukraus, o saldintus džemus, sirupus ir gėrimus vartoti retai.

    Kaip valgyti, kad neprarastumėte vitamino C?

    Vitaminas C yra jautrus karščiui, šviesai ir ilgesniam kontaktui su oru, todėl daugiausia jo išlieka šviežiose uogose, suvalgytose netrukus po skynimo. Kuo ilgiau produktas stovi sukapotas ar termiškai apdorotas, tuo didesnė tikimybė, kad dalis vitamino C suirs.

    Kasdienybėje patogu juoduosius serbentus berti į košę, natūralų jogurtą, varškę, trintus kokteilius ar vaisių salotas. Šaldymas taip pat yra praktiškas sprendimas: jis leidžia išsaugoti nemažą dalį maistinių medžiagų, nors laikui bėgant vitamino C kiekis gali mažėti.

    Didžiausi vitamino C nuostoliai paprastai patiriami ilgai verdant, todėl virti džemai ir pasterizuotos sultys jo turi mažiau nei šviežios uogos. Vis dėlto tokie produktai gali išlikti vertingi dėl skaidulų ir dalies polifenolių, jei juose nėra daug pridėtinio cukraus ir jie vartojami saikingai.

    Subalansuotas pasirinkimas paprastas: sezono metu rinktis šviežius juoduosius serbentus, o žiemai užsišaldyti ir vartoti po saują kaip priedą prie kasdienio maisto. Jei vartojate kraujospūdį mažinančius vaistus ar turite lėtinių ligų, dėl individualaus kiekio verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Šių uogų ir žiedų neįvertiname: šilkmedis gali padėti cukraus kontrolei ir širdžiai

    Šilkmedis vėl grįžta į kasdienę mitybą

    Šilkmedis – seniai Europoje auginamas augalas, kurio uogos ir lapai tradiciškai naudoti tiek virtuvėje, tiek žolininkystėje. Pastaraisiais metais jis vėl sulaukia dėmesio, nes ieškoma natūralių būdų mažinti pridėtinio cukraus vartojimą ir rinktis daugiau antioksidantų turinčius produktus.

    Dažniausiai minimos dvi rūšys – baltasis ir juodasis šilkmedis. Jų uogos skiriasi skoniu ir spalva, tačiau abi gali būti vertingas pasirinkimas, jei mityboje norisi daugiau skaidulų, augalinių junginių ir sezoniškumo.

    Kuo šilkmedis siejamas su cukraus kontrole

    Šilkmedžio lapai dažnai aptariami dėl juose esančių junginių, siejamų su angliavandenių skaidymą veikiančiais fermentais. Dėl to kai kuriems žmonėms aktuali tema – ar šilkmedžio produktai gali prisidėti prie tolygesnių gliukozės svyravimų po valgio.

    Svarbu pabrėžti, kad šilkmedis nėra vaistas ir negali pakeisti gydytojo paskirtos terapijos sergant cukriniu diabetu ar turint insulino rezistenciją. Vis dėlto, kaip mitybos dalis, jis gali būti naudingas tiems, kurie siekia rinktis daugiau mažiau perdirbtų augalinių produktų ir kontroliuoti bendrą cukraus kiekį racione.

    Nauda širdžiai ir antioksidantai

    Šilkmedžio uogose aptinkami polifenoliai ir kiti antioksidantai, o juodajame šilkmedyje dažnai būna daugiau pigmentų, susijusių su antioksidaciniu poveikiu. Tokie junginiai mityboje vertinami dėl sąsajų su uždegiminių procesų mažinimu ir kraujagyslių apsauga.

    Šilkmedis taip pat minimas kalbant apie lipidų apykaitą, nes augaliniai junginiai ir skaidulos apskritai siejami su palankesniu cholesterolio profiliu. Didžiausią naudą duoda ne vienas produktas, o visuma: daugiau daržovių, uogų, ankštinių, pilno grūdo produktų ir mažiau pridėtinio cukraus.

    „Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, naujus papildus ar koncentruotus augalinius produktus verta aptarti su gydytoju ar vaistininku“, – pabrėžia mitybos specialistai.

    Kaip vartoti: nuo šviežių uogų iki arbatos

    Šviežios šilkmedžio uogos tinka valgyti vienos, dėti į natūralų jogurtą, košes ar kokteilius. Jos taip pat tinka desertams, kepiniams, naminiams džemams ar kompotams, tačiau siekiant mažiau cukraus svarbu rinktis receptus su mažesniu saldiklių kiekiu.

    Iš džiovintų uogų galima ruošti užkandžius, o lapai dažniausiai naudojami užpilams. Žiedai irgi kartais renkami arbatoms, tačiau svarbu rinktis tik aiškiai atpažįstamą, švarioje vietoje augusį augalą ir vengti abejotinų žaliavų.

    Šilkmedis gali būti įdomus pasirinkimas norint paįvairinti racioną, tačiau geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kai jis tampa subalansuotos mitybos dalimi, o ne vieninteliu „stebuklingu“ sprendimu.

  • Gerkite vietoj rytinės kavos: psiliumo gėrimas padeda sotumui ir gali palengvinti vidurių užkietėjimą

    Kas yra psiliumas?

    Psiliumas, dar vadinamas gysločių sėlenomis, yra tirpiųjų skaidulų šaltinis, dažniausiai gaunamas iš plantago genties sėklų luobelių. Patekęs į skystį jis brinksta ir sudaro gelį, todėl neretai pasirenkamas virškinimui ir reguliariam tuštinimuisi palaikyti.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad skaidulos nėra greitas lieknėjimo sprendimas, tačiau jos gali padėti lengviau suvaldyti apetitą. Be to, tirpiosios skaidulos siejamos su palankesniu cukraus ir cholesterolio rodiklių valdymu, kai jos vartojamos reguliariai ir kartu laikomasi subalansuotos mitybos.

    Kuo skiriasi nuo linų sėmenų?

    Linų sėmenys taip pat brinksta vandenyje ir gali švelninti virškinamąjį traktą, o jų sudėtyje yra ir alfa linoleno rūgšties, priskiriamos omega-3 riebalų rūgštims. Dėl to linų sėmenys dažnai vertinami kaip platesnės sudėties produktas, ypač kai siekiama papildyti racioną riebalais ir skaidulomis.

    Psiliumas išsiskiria tuo, kad jo luobelėse paprastai yra itin daug tirpiųjų skaidulų, todėl poveikis tuštinimuisi dažnai būna ryškesnis. Praktikoje šiuos produktus galima kaitalioti, tačiau pasirinkimas priklauso nuo tikslo: vieniems svarbiau sotumas ir reguliarumas, kitiems papildomas riebalų rūgščių šaltinis.

    Kaip vartoti saugiai?

    Dažniausias būdas – į stiklinę įberti psiliumo ir užpilti šiltu, bet ne karštu vandeniu, tada palaukti apie 10–15 minučių, kol masė sutirštės. Gėrimas dažnai vartojamas maždaug 20–30 minučių prieš valgį, tačiau svarbiausia taisyklė yra skysčiai.

    Vartojant psiliumą būtina išgerti pakankamai vandens per dieną, nes skaidulos sugeria skystį. Jei vandens trūksta, kai kuriems žmonėms gali sustiprėti vidurių užkietėjimas ar atsirasti diskomfortas, todėl dozavimą verta pradėti nuo mažesnio kiekio ir stebėti savijautą.

    Psiliumas neretai rekomenduojamas žmonėms, kuriems vargina vidurių užkietėjimas, taip pat daliai turinčių dirgliosios žarnos sindromą, nes kai kuriems jis sukelia mažiau dujų nei kitos skaidulos. Vis dėlto, jei vartojate vaistus, skaidulas reikėtų atskirti laike, o esant lėtiniams virškinimo sutrikimams ar stipriam pilvo skausmui geriausia pasitarti su gydytoju.

    „Skaidulos gali pagerinti sotumo jausmą ir tuštinimosi reguliarumą, bet jos neveiks stebuklingai, jei mityba ir fizinis aktyvumas lieka nepakitę“, – sako mitybos specialistas.

  • „Gyvybės duona“ iš dykumos: šis vaisius žarnynui daro stebuklus, o širdžiai – skydą

    Datulės – nuo senovės Artimųjų Rytų vertinami palmių vaisiai, dažnai vadinami dykumos maistu, nes ilgai išsilaiko ir yra labai kaloringi. Šiandien jos plačiai auginamos Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, o parduotuvėse dažniausiai randamos džiovintos – patogios užkandžiui ir desertams.

    Maistine prasme datulės yra koncentruotas energijos šaltinis: jose gausu natūralių cukrų, tačiau kartu jos suteikia ir skaidulų. Taip pat jose yra kalio, magnio, vario, mangano, geležies, vitaminų B grupės, o tamsesnėse veislėse neretai aptinkama daugiau antioksidacinių junginių.

    Kasdieniam virškinimui – skaidulos

    Vienas dažniausių datulių privalumų – skaidulų kiekis, ypač džiovintuose vaisiuose. Skaidulos padeda žarnynui dirbti reguliariau, gali mažinti vidurių užkietėjimo riziką ir palaikyti palankią žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą.

    Svarbu ir tai, kad skaidulos lėtina cukrų pasisavinimą, todėl datulės, lyginant su dalimi saldumynų, gali būti palankesnis pasirinkimas, jei jų valgoma saikingai. Vis dėlto žmonėms, sergantiems diabetu ar turintiems insulinui atsparumo, jų kiekį verta derinti su gydytoju ar dietologu.

    Širdžiai svarbūs mineralai

    Datulėse esantis kalis siejamas su normalia širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, nes jis svarbus kraujospūdžio reguliavimui. Jos taip pat turi polifenolių – antioksidantų, kurie mityboje siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegiminiais procesais.

    Praktikoje tai nereiškia, kad datulės pačios apsaugo nuo infarkto, tačiau jos gali būti viena iš širdžiai palankesnės mitybos detalių, jei jomis pakeičiami itin perdirbti saldumynai. Didžiausią naudą paprastai duoda visuma: daugiau daržovių, ankštinių, neskaldytų grūdų ir mažiau pridėtinio cukraus.

    Atminčiai ir nuotaikai – ne vien saldumas

    Datulėse yra B grupės vitaminų ir mikroelementų, kurie svarbūs nervų sistemos funkcijoms. Jose taip pat aptinkama aminorūgščių, dalyvaujančių neuromediatorių sintezėje, todėl datulės dažnai pristatomos kaip užkandis, padedantis palaikyti energiją ir susikaupimą.

    Vis dėlto geriausias efektas tikėtinas tada, kai datulės tampa subalansuoto raciono dalimi, o ne pagrindiniu energijos šaltiniu. Jei žmogus nuolat jaučia nuovargį ar koncentracijos sutrikimus, vien mitybos korekcijų gali nepakakti – verta įvertinti miego, streso ir sveikatos būklę.

    Saiką verta prisiminti dėl kaloringumo: 100 gramų džiovintų datulių gali turėti apie 280 kilokalorijų ir daug natūralių cukrų. Dažniausiai pakanka 3–5 datulių per dieną, ypač jei jos valgomos kartu su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, su riešutais ar natūraliu jogurtu.

    Renkantis datules verta skaityti sudėtį: geriausia, kai joje tik vaisiai, be pridėtinio cukraus, gliukozės-fruktozės sirupo ar perteklinių konservantų. Laikant sandariame inde vėsioje vietoje jos ilgai išlieka minkštos, o pernelyg sukietėjusias galima trumpai pamirkyti šiltame vandenyje.

  • Atrodo kaip brokolis, skonis riešutinis: italų dievinamas rapinis, o Lietuvoje jis beveik pamirštas

    Rapinis, dar vadinamas brokolių rape arba brokoline ropė, iš pirmo žvilgsnio primena mažus brokolius, tačiau botaniškai yra artimesnis ropei. Jo skonis ryškesnis: jaučiamas lengvas kartumas, pikantiškumas ir riešutinė nata. Valgoma visa augalo dalis – lapai, stiebai ir smulkūs žiedpumpuriai.

    Italijoje rapinis šimtmečius laikomas kasdienės virtuvės daržove, ypač šalies pietuose, kur jis dažnai derinamas su alyvuogių aliejumi, česnaku ir aitriosiomis paprikomis. Lietuvoje ši daržovė vis dar reta, nors savo maistingumu gali sėkmingai konkuruoti su įprastais brokoliais ar lapiniais kopūstais.

    Kaip ir kitos bastutinių šeimos daržovės, rapinis yra mažai kaloringas, turi daug skaidulų, todėl gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Mitybos požiūriu jis vertinamas dėl vitaminų A, C ir K, taip pat dėl folio rūgšties ir mineralų, tarp kurių dažniausiai minimi kalcis, kalis ir geležis.

    Vitaminas C svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o vitaminas A siejamas su regėjimu ir odos būkle. Vitaminas K prisideda prie normalios kraujo krešėjimo funkcijos ir kaulų būklės palaikymo. Dėl folatų rapinis dažnai rekomenduojamas subalansuotoje mityboje, ypač planuojant nėštumą ar jo metu.

    Ši daržovė turi žemą glikeminį indeksą, o skaidulos gali padėti stabilesniam gliukozės pasisavinimui ir virškinimo veiklai. Vis dėlto žmonėms, vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, svarbu atkreipti dėmesį į vitamino K kiekį racione ir mitybos pokyčius aptarti su gydytoju.

    Ruošiant rapinį dažniausiai rekomenduojama nupjauti kietesnes stiebų dalis, o daržovę trumpai apvirti arba nuplikyti apie 2 minutes. Tai sušvelnina natūralų kartumą, o perplovus labai šaltu vandeniu išlaikoma ryški spalva ir maloni tekstūra.

    Virtuvėje rapinis ypač tinka su makaronais, kai į padažą įmaišomas alyvuogių aliejus, česnakas, čili ir kietasis sūris. Jį galima greitai apkepinti keptuvėje ir patiekti prie mėsos ar žuvies, dėti į rizotą, apkepus, tartas ar naudoti vietoj špinatų. Lietuviškuose patiekaluose rapinis gali tapti įdomiu priedu prie daržovių sriubų, bulvių ar kiaušinių patiekalų.

  • Antra sėjų banga vasarą: ką dar verta pasėti liepą ir rugpjūtį, kad rudenį skintumėte pilnais glėbiais

    Vasaros vidurys nereiškia, kad daržo sezonas baigėsi. Liepą ir rugpjūtį daugelį kultūrų dar galima sėkmingai pasėti iš naujo, kad rudenį turėtumėte šviežių lapų, šaknų ar traškių gūžių derlių.

    Šiuo metu ypač svarbu pasirinkti greitai augančias rūšis ir veisles, o dirvą palaikyti tolygiai drėgną. Karščių bangos ir staigūs liūčiai pastaraisiais metais dažnėja, todėl sėjos sėkmę dažnai lemia ne kalendorius, o mikroklimatas ir laistymas.

    Ką sėti antrajai bangai?

    Vasaros pabaigoje dažnai sėjami ridikėliai, kaliaropės ir įvairūs bastutinių šeimos augalai, kuriems tinka vėsesnės naktys. Jie paprastai geriau auga, kai dirva humusinga, o drėgmė palaikoma pastovi, nes išdžiūvimas gali pabloginti skonį ir tekstūrą.

    Rudens salotoms verta rinktis lapines daržoves, kurios spėja užaugti per 5–8 savaites. Tam tinka salotos, špinatai, mangoldai, taip pat kai kurios azijietiškų kopūstų rūšys, kurios vėsesniu oru rečiau iškart „iššauna“ į žiedynus.

    Kaip pasiekti gerą daigumą per karščius?

    Didžiausias iššūkis vasaros sėjoms yra perdžiūstanti viršutinė dirvos dalis, kur dygsta sėklos. Praktikoje tai reiškia, kad geriau laistyti dažniau ir mažesnėmis normomis, kad sėklų zona neišdžiūtų, o prireikus sėją kelias dienas pritemdyti.

    Naudinga ir dirvos struktūra: lengvesnėse dirvose drėgmė prarandama greičiau, o sunkesnėse po liūčių gali formuotis pluta. Todėl po stipraus lietaus verta paviršių atsargiai supurenti, kad daigai lengviau prasikaltų.

    Žalumynai, kurie rudenį ypač atsiperka

    Vėsesnę vasaros pabaigą dažnai gerai išnaudoja prieskoninės žolelės, pavyzdžiui, krapai ir kalendros, nes joms mažiau kenkia kaitra. Jos greitai sudygsta ir gali duoti derlių per palyginti trumpą laiką, jei nepamirštama drėgmės.

    Jei siekiate ilgesnio skynimo, verta planuoti ir pakartotines sėjas kas 10–14 dienų, kad derlius nesusikoncentruotų į vieną savaitę. Toks ritmas ypač pasiteisina salotoms, ridikėliams ir krapams.

    Renkantis, ką sėti, svarbu įvertinti ir pirmųjų šalnų riziką jūsų vietovėje. Jei rugpjūčio pabaiga jau vėsi, prioritetą verta teikti greitos vegetacijos žalumynams, o ne ilgesnio augimo daržovėms.

  • Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijoje įsibėgėja vasarinis grybų sezonas: socialiniuose tinkluose daugėja nuotraukų su įspūdingais voveraičių laimikiais. Grybautojai teigia, kad kai kur miško paklotė tiesiog geltonuoja, o išvykos baigiasi krepšiais, prikrautais iki viršaus.

    Daugiausia pranešimų apie gausų voveraičių dygimą pastarosiomis dienomis pasirodė iš Didžiosios Lenkijos vaivadijos. Vietos gyventojai dalijasi vaizdais iš spygliuočių ir mišrių miškų, kur voveraitės randamos ištisais plotais, ypač po lietingesnių dienų.

    „Miškas tiesiog švietė geltonai, toks voveraičių antplūdis Didžiojoje Lenkijoje“, – rašoma grybautojų bendruomenės įraše.

    Grybų gausą lemia palankios meteorologinės sąlygos: nuosaikios temperatūros, vietiniai krituliai ir didesnė oro bei dirvos drėgmė. Tokiu oru miško paklotė ilgiau neišdžiūsta, todėl voveraitės, kurioms svarbus drėgnas mikroklimatas, dygsta intensyviau.

    Voveraitės dažniausiai aptinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur auga pušys, eglės, taip pat ąžuolai ar bukai. Jos mėgsta samanotas vietas, smėlingesnę dirvą ir plotus, padengtus storesniu spyglių sluoksniu, o geriausiai „atsiveria“ po kelių šiltesnių dienų, kai iškrenta trumpi lietūs.

    Specialistai primena, kad net ir gausaus sezono metu svarbiausia saugumas: rinkti reikia tik neabejotinai atpažįstamus grybus, vengti senų, sukirmijusių ar prie kelių augusių egzempliorių. Parsineštus grybus patariama kuo greičiau perrinkti ir termiškai apdoroti, nes šviežios voveraitės, kaip ir kiti miško grybai, greitai genda.

  • Cukinijų perteklius? Šie 3 receptai išgelbės derlių ir nustebins skoniu

    Cukinijų perteklius? Šie 3 receptai išgelbės derlių ir nustebins skoniu

    Vasarą ir ankstyvą rudenį cukinijos neretai dera taip gausiai, kad dalis jų rizikuoja likti nepanaudotos. Tačiau ši daržovė yra itin universali: iš jos galima paruošti ir lengvesnę lazanijos versiją, ir net naminį padažą, primenantį kečupą.

    Virtuvės praktika rodo, kad cukinija ypač patogi tada, kai norisi sumažinti miltinių produktų kiekį racione. Plonais griežinėliais pjaustyta cukinija gali atstoti makaronų lakštus, o švelnus skonis lengvai dera su pomidorais, prieskoniais ir sūriu.

    Cukinijų lazanija vietoj makaronų

    Šiam patiekalui pirmiausia paruošiamas mėsos ir pomidorų padažas. Malta mėsa apkepinama, pagardinama druska ir pipirais, tuomet sudedami konservuoti pomidorai ir pomidorų koncentratas, o pabaigoje įmaišomas raudonėlis.

    Cukinija nuplaunama ir supjaustoma plonais išilginiais griežinėliais. Kepimo inde sluoksniuojama cukinija ir padažas, kol baigiasi ingredientai, viršus pabarstomas tarkuotu sūriu ir kepama 180 laipsnių temperatūroje apie 30 minučių.

    Naminis cukinijų kečupas

    Iš cukinijų galima pagaminti tirštą, pomidorinį padažą, kuris tinka prie įvairių patiekalų. Tam cukinijos sutarkuojamos stambia tarka, o svogūnai sutarkuojami smulkiau ir sudedami į puodą kartu su cukinijomis.

    Masė pasūdoma ir kaitinama, o užvirus įdedama cukraus ir verdama apie 30 minučių. Tuomet supilamas actas, sudedami prieskoniai, paverdama dar apie 15 minučių, įmaišomas pomidorų koncentratas, viskas sutrinama iki vientisos konsistencijos ir verdama, kol pasiekiamas norimas tirštumas.

    Paruoštas padažas supilstomas į iškaitintus stiklainius ir sandariai uždaromas. Taip pagamintas cukinijų kečupas gali būti patogus būdas sunaudoti didesnį derlių ir turėti atsargų šaltesniam sezonui.

    Cukinijų paštetas kasdienai ir vaišėms

    Dar vienas būdas panaudoti cukinijas yra paštetas, tinkantis tiek kaip užtepėlė ant duonos, tiek kaip atskiras patiekalas. Jis gali būti valgomas šaltas, kaip užkandis, arba šiltas, kaip lengvesni pietūs.

    Gaminant cukinija sutarkuojama stambia tarka, pasūdoma, išmaišoma ir paliekama, kad išsiskirtų skystis, kurį vėliau svarbu gerai nuspausti. Tuo metu paprika supjaustoma mažais kubeliais, svogūnas susmulkinamas ir trumpai pakepinamas, o sūris sutarkuojamas.

    Visi ingredientai sumaišomi, masė sukrečiama į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, ir kepama 180 laipsnių temperatūroje apie 1 valandą. Toks patiekalas patogus ir tuo, kad lengvai pavyksta iš anksto pasiruošti kelioms dienoms.

  • Perkama tik turguje: fasolė su „ereliu“ kadaise kainavo rykštes, o dabar tapo delikatesu

    Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta balta pupelė, tačiau kiekviename grūde matyti vyšninės spalvos dėmelė, primenanti erelį išskleistais sparnais. Būtent šis išskirtinis raštas lėmė, kad vadinamoji pupelė su ereliu Lenkijoje tapo ne tik maistu, bet ir istoriniu simboliu.

    XIX amžiuje, kai Lenkija buvo padalinta ir nacionaliniai ženklai buvo draudžiami, dalis žmonių patriotizmą slėpė kasdienybėje. Pupelės buvo sodinamos daržuose, kartais maskuojant jas tarp kitų kultūrų, o kai kur jų auginimas galėjo užtraukti griežtas bausmes.

    Nuo 2010 metais ši pupelių rūšis įtraukta į Lenkijos tradicinių produktų sąrašą. Toks statusas paprastai reiškia, kad produktas vertinamas kaip regioninės ar nacionalinės kulinarijos paveldas, o jo kilmė ir tradicinė gamyba yra apibrėžiama aiškiau.

    Kur jos ieškoti?

    Nors susidomėjimas auga, šių pupelių ne visada rasi didžiuosiuose prekybos tinkluose. Dažniausiai jos parduodamos turguose, vietinėse turgavietėse ar mažose parduotuvėlėse, kur prekiauja smulkūs augintojai.

    Praktika rodo, kad geriausią kokybę pirkėjai dažnai randa pas ūkininkus, kurie parduoda savo užaugintą derlių, o ne masinę produkciją. Dėl ribotos pasiūlos ir sezoniškumo tokia pupelė neretai tampa ieškomu laimikiu.

    Skonis ir gaminimas namuose

    Virtuvėje ši pupelė vertinama dėl švelnaus, lengvai salstelėjančio skonio ir kremiškos tekstūros. Ji tinka sotiems, lėtai verdamiems patiekalams, nes gerai sugeria prieskonių ir rūkytos mėsos aromatus.

    Ji gali tapti pagrindu tirštai pupelių sriubai, troškiniams ar klasikiniams patiekalams su pomidorų padažu ir mairūnais. Taip pat ją galima sutrinti į užtepėlę su pakepintu svogūnu ir česnaku, o išvirta iki tvirtumo tinka salotoms.

    Vienas niuansas svarbus tiems, kurie pupeles perka dėl jų išvaizdos: ilgai verdant ryškus raštas dažnai išblunka. Tai natūralu, tačiau skonio savybės dėl to nenukenčia, o tradicinėse virtuvėse būtent skonis visada buvo svarbiausia.