CP v2

Blog

  • Kaip ES apskaičiuoja milijonines baudas „Google“ ir kitoms technologijų milžinėms: kas lemia sumas

    Kaip ES apskaičiuoja milijonines baudas „Google“ ir kitoms technologijų milžinėms: kas lemia sumas

    Europos Sąjungos skiriamos baudos didžiausioms technologijų bendrovėms dažnai siekia šimtus milijonų eurų, tačiau jų dydis visuomenei neretai atrodo sunkiai paaiškinamas. Vieni jas vadina įprastu taisyklių vykdymu, kiti mato geopolitinių įtampų šešėlį, ypač kai baudos paliečia JAV ar Kinijos įmones.

    Pastaruoju metu Europos Komisija skyrė 890 milijonų eurų baudą „Google“ už Skaitmeninių rinkų akto pažeidimus, o „Alibaba“ grupės valdoma platforma „AliExpress“ sulaukė 550 milijonų eurų sankcijos dėl nepakankamų priemonių stabdant neteisėtų ir žalingų prekių prekybą. Abu atvejai atskleidė, kad baudos ES nėra vien tik paprasta matematinė formulė.

    Kas yra atskaitos taškas?

    Konkurencijos teisėje, kur ES turi ilgiausią praktiką, baudos dažniausiai pradedamos skaičiuoti nuo dalies pajamų, susijusių su konkrečia preke ar paslauga, o tada koreguojamos pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę. Papildomai vertinama, ar įmonė bendradarbiavo tyrimo metu, ar pažeidimai kartojasi, ir ar yra lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

    Vis dėlto net ir tokiu atveju galutinė suma dažnai tampa teismų objektu: bendrovės sprendimus skundžia, o procesai gali tęstis metus. Be to, po reguliuotojo baudos kai kuriais atvejais dar kyla civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo rizika nacionaliniuose teismuose.

    Kuo skiriasi Skaitmeninių rinkų aktas?

    Skaitmeninių rinkų aktas veikia kitaip nei klasikinė antimonopolinė teisė: čia bauda dažnai turi ne tik bausti, bet ir paskatinti greitai pakeisti elgesį bei užtikrinti atitiktį. Nors teisės aktuose numatytos lubos gali siekti iki 10 proc. pasaulinių metinių pajamų, praktikoje Komisija gali taikyti gerokai mažesnes sumas, ypač jei pažeidimas truko trumpai.

    „Google“ atveju Komisija baudą suformavo iš dviejų dalių: 460 milijonų eurų už savų rezultatų iškėlimą paieškoje ir 430 milijonų eurų už nesąžiningas praktikas, susijusias su programėlių parduotuvės įdiegimu išmaniuosiuose telefonuose. Tokia struktūra parodo, kad suma gali priklausyti ir nuo to, kiek atskirų pažeidimų Komisija identifikuoja vienoje byloje.

    Kur baigiasi kriterijai ir prasideda politika?

    Kritikai pabrėžia, kad net ir taikant tuos pačius kriterijus lieka sprendimo laisvės, todėl baudos gali atrodyti nevienodos ar pasirinktos taip, kad turėtų simbolinį svorį. Ypač tai išryškėja tais momentais, kai baudos sutampa su jautriais prekybos santykių etapais tarp ES ir JAV.

    „ES visada laikosi tinkamo proceso ir remiasi objektyviais kriterijais, kad baudos išliktų proporcingos visomis aplinkybėmis“, – sakė Europos Komisijos atstovas Thomas Regnier.

    Tuo pat metu technologijų sektoriaus ekspertai ir kai kurie politikai atkreipia dėmesį, kad vien baudos ne visada keičia rinkos elgesį taip greitai, kaip tikimasi. Didelėms bendrovėms finansinė našta dažnai yra įveikiama, o didžiausią poveikį sukuria reikalavimai keisti produktus, sutartines sąlygas ar platformų veikimo logiką.

    Ką keis nauja banga: DI reguliavimas

    Artimiausiu metu baudos gali tapti dar aktualesnės, kai įsigalios praktinis DI akto vykdymas. Reglamente numatytos sankcijos gali siekti iki 35 milijonų eurų arba iki 7 proc. pasaulinių metinių pajamų, priklausomai nuo to, kuris dydis yra didesnis.

    Skiriant baudas už DI akto pažeidimus turės būti vertinamas pažeidimo sunkumas, trukmė ir bendradarbiavimas su priežiūros institucijomis. Daugeliu atvejų sprendimus priims nacionalinės institucijos, o Europos Komisija prižiūrės bendrą sankcijų režimo taikymo nuoseklumą.

    ES modelis rodo, kad baudos yra tik viena didesnio reguliavimo arsenalo dalis. Jos dažnai tampa ryškiu simboliu, tačiau ilgalaikį poveikį technologijų rinkai paprastai lemia ne vien piniginė sankcija, o tai, kaip greitai ir kokiu mastu įmonės priverčiamos pakeisti savo praktiką.

  • Šios druskos proporcijos nekeiskite: taip pasigaminsite lietuviškas umeboshi slyvas prie mėsos

    Druskoje fermentuoti vaisiai daugeliui siejasi su Japonija, tačiau panašios konservavimo tradicijos seniau buvo žinomos ir mūsų regione. Pastaraisiais metais fermentacija vėl grįžta į virtuves, nes žmonės ieško natūralesnių skonių ir būdų ilgiau išsaugoti derlių be acto ar didelio kiekio cukraus.

    Japonijoje umeboshi gaminamos iš ume vaisių, artimų abrikosams, kurie švieži yra kieti ir itin rūgštūs. Vaisiai užberiami druska ir fermentuojami, kol įgauna ryškų sūriai rūgštų skonį, todėl tampa ne desertu, o prieskoniu, pagyvinančiu kasdienius patiekalus.

    Lietuvišką šio produkto versiją galima pasigaminti iš tvirtų slyvų, kurios išlaiko formą fermentuojantis. Dažniausiai tinka vos neprinokusios vengrinės, kietesnės renklodės ar smulkesnės mirabelės, o aromatui vietoje egzotinių lapų galima naudoti juodųjų serbentų lapus arba raudonąjį baziliką.

    Svarbiausia taisyklė yra druskos kiekis: saugiam ir stabiliam rezultatui dažnai taikoma apie 15 proc. druskos nuo vaisių svorio proporcija. Praktikoje tai reiškia, kad 1 kilogramui slyvų prireiks 150 gramų nejoduotos druskos, o indas turi būti kruopščiai išplautas ir išplikytas.

    Slyvas nuplaukite, gerai nusausinkite ir dėkite sluoksniais, kiekvieną sluoksnį pabarstydami druska ir įterpdami lapų aromatui. Ant viršaus uždėkite lėkštelę ar švarų dangtelį ir prispauskite svoriu, kad vaisiai greičiau išleistų sultis ir būtų apsemti.

    Fermentacijai tinka vėsesnė vieta, maždaug 10–15 laipsnių šilumos, o procesas paprastai trunka apie šešias savaites. Baigus fermentuoti, slyvas patogu perkelti į mažesnius stiklainius ir laikyti šaldytuve, kur jos gali išsilaikyti iki metų, o skonis ilgainiui suapvalėja.

    Sūriai rūgščios slyvos virtuvėje veikia kaip ryškus akcentas, todėl dažniausiai užtenka vieno vaisiaus ar kelių lašų skysčio. Jos ypač tinka prie riebesnės mėsos, grilio patiekalų, sūrių, pomidorinių patiekalų ir padažų, o sutrinta slyva gali pakeisti dalį acto užpilų padažuose.

    Maisto saugai svarbu naudoti tik sveikus, nepažeistus vaisius ir švarius įrankius, o fermentacijos metu stebėti, kad masė nepelėtų ir vaisiai būtų apsemti sūrymu. Jei atsiranda nemalonus, supuvęs kvapas ar matomas pelėsis, tokio gaminio geriau nevartoti.

  • Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie Kroatijos krantų aptiko bizantijos laivą: jame – rekordinis auksas ir mįslingas žiedas

    Prie pietinių Kroatijos krantų, netoli Mljeto salos, archeologai baigė vieno įspūdingiausių pastarojo meto povandeninių tyrimų etapų. Iš ankstyvųjų viduramžių laikų datuojamo bizantiško laivo nuolaužų iškelta daugiau kaip 600 gramų aukso, o toks kiekis Viduržemio jūroje laikomas išskirtiniu.

    Tarp radinių minimos auksinės monetos, prabangios diržų sagties detalės, inkrustuotos brangakmeniais ir perlais, bei ypač dėmesį patraukęs auksinis signetinis žiedas. Tyrėjai nurodo, kad žiede pavaizduotas Bizantijos imperatorius, todėl tai vargu ar galėjo būti eilinio pirklio daiktas.

    Kas slypėjo laive?

    Tyrimų komanda, dirbusi kelis sezonus, nuosekliai dokumentavo radavietę ir iškėlė ne tik brangenybes. Tarp nuolaužų aptikta amforų, keramikos, girnų akmenų, žvejybos reikmenų ir net stalo žaidimų detalių, leidžiančių spręsti apie kasdienį kelionės gyvenimą.

    Išlikusios konstrukcijos dalys rodo, kad laivas galėjo būti apie 18 metrų ilgio ir gabenti iki 60 tonų krovinį. Vis dėlto amforų rasta gerokai mažiau, nei tikėtasi tokio dydžio prekybiniame laive, todėl stiprėja versija, kad pagrindinis reiso tikslas buvo ne masinių prekių gabenimas, o žmonių ir ypač brangaus krovinio transportavimas.

    Kelionė, kuri baigėsi katastrofa

    Radinių analizė leidžia spėti, kad laivas nuskendo VII amžiuje arba VIII amžiaus pradžioje – laikotarpiu, kai Bizantijos imperija išgyveno politinius sukrėtimus ir karinius konfliktus. Būtent tuo metu Viduržemio jūros maršrutai tapo pavojingesni, o dideliems kroviniams ir svarbiems keleiviams reikėjo geresnės apsaugos.

    Mokslininkai neatmeta, kad laivas galėjo išplaukti iš Konstantinopolio ir keliauti link Ravenos – svarbaus Bizantijos atramos taško Italijoje. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, nuolaužos taptų itin reikšmingu liudijimu apie tuometines elito keliones ir ryšių tinklą, jungusį Rytus su Vakarais.

    Kodėl šis radinys toks svarbus?

    Tokio turtingumo ankstyvųjų viduramžių laivų nuolaužos yra reta sėkmė, nes brangūs metalai dažnai būdavo išgraibstomi dar senovėje arba vėlesniais laikais. Šiuo atveju radiniai leidžia ne tik vertinti Bizantijos juvelyrikos meistrystę, bet ir kelti klausimus, kas tiksliai plaukė laivu ir kokia misija buvo patikėta.

    Archeologams šis objektas tampa savotiška laiko kapsule: iš vienos pusės, ji padeda atkurti konkretaus reiso aplinkybes, iš kitos – suteikia naujų duomenų apie prekybos, diplomatijos ir valdžios elitų judėjimą Viduržemio jūros baseine pereinamuoju laikotarpiu tarp vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių.

    Radinių konservavimas ir detalesnė analizė tęsiami, o galutinės išvados priklausys nuo papildomų tyrimų, įskaitant datavimą, metalų sudėties analizę ir ikonografinius palyginimus. Mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas papildomas fragmentas gali padėti tiksliau nustatyti laivo kilmę, maršrutą ir jo keleivių statusą.

  • Ją jau buvo „palaidoję“: prie Benino krantų aptiktas gyvybe pulsuojantis koralų sodas

    Ją jau buvo „palaidoję“: prie Benino krantų aptiktas gyvybe pulsuojantis koralų sodas

    Prie Benino krantų Gvinėjos įlankoje mokslininkai aptiko netikėtą radinį: koralų ekosistemą, kuri dešimtmečius buvo laikoma nunykusia. Dar nuo XX amžiaus 7 dešimtmečio istoriniai matavimai leido manyti, kad didesniame nei 50 metrų gylyje esanti struktūra nebegyva.

    Į šią vietą sugrįžo Benino tyrėjų komanda, kuriai vadovavo Gérardas Zinzindohoué iš Žuvininkystės ir okeanografijos tyrimų instituto. Jie siekė patikrinti, ar senieji duomenys iš tiesų rodė mirusį ekosistemų lopinėlį, ar tiesiog trūko priemonių jam įvertinti.

    Šiuolaikinis sonarinių matavimų žemėlapiavimas leido detaliai ištirti maždaug 7 kilometrų jūros dugno ruožą. Analizuojant duomenis išryškėjo dvi vietos, kurių struktūra atitiko galimą koralinės kilmės reljefą.

    Perspektyviausias taškas buvo patikrintas povandeniniu dronu ir giliavandenių kamerų sistema, sukurta National Geographic Exploration Technology Lab. Pirmieji vaizdai tyrėjams tapo staigmena: vietoj akmenuoto ir skurdaus dugno jie išvydo sveikus koralų telkinius ir gausų jūrinį gyvenimą.

    Įrašuose identifikuota mažiausiai aštuoni koralų tipai ir aštuonios su rifais siejamos žuvų rūšys. Tarp jų fiksuotos ir rifų aplinkai būdingos žuvys, kurios koralus naudoja kaip slėptuvę bei maitinimosi vietą, todėl tai laikoma aiškiu ženklu, kad sistema veikia.

    Pasak tyrėjų, tai nėra klasikinis seklumų barjerinis rifas. Aptiktas mezofotinis koralų ekosistemos tipas, susiformuojantis didesniame gylyje, kur pasiekia gerokai mažiau saulės šviesos, todėl koralai dažniau auga išsibarsčiusiais telkiniais ant uolėto pagrindo.

    Mokslininkų vertinimu, tai pirmas patvirtintas gyvas mezofotinis koralų ekosistemos atvejis Gvinėjos įlankos šelfe. Kartu pabrėžiama ir platesnė reikšmė: Vakarų Afrikos pakrantės laikomos vienomis menkiausiai ištirtų jūrinių teritorijų, todėl panašių, iki šiol nepastebėtų rifų regione gali būti daugiau.

    Artimiausiu metu planuojamos papildomos ekspedicijos, kurios turėtų padėti nustatyti tikrąjį radinio mastą, įvertinti biologinę įvairovę ir ekosistemos būklę. Tokie duomenys svarbūs ne tik mokslui, bet ir gamtosaugai, nes giliavandenės buveinės gali veikti kaip atsparumo klimato kaitai rezervuarai.

  • Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Dvi sistemos, viena katastrofa

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi paleoklimato duomenimis ir pažangiu klimato modeliavimu, atkūrė sąlygas rytinėje Viduržemio jūros dalyje maždaug prieš 3 200 metų. Tyrėjai teigia, kad tuometinė ilgalaikė sausra nebuvo vieno reiškinio pasekmė.

    Jų išvada tokia: sutapo du nepriklausomi atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos mechanizmai, kurie paprastai veikia atskirai. Tačiau retu atveju, kai abu vienu metu pereina į sausrai palankią fazę, kritulių kiekis regione gali smukti ilgiems metams.

    Kodėl tai kirto civilizacijoms

    Simuliacijos rodo, kad būtent toks sutapimas įvyko vėlyvajame bronzos amžiuje. Ilgalaikis kritulių sumažėjimas lėmė ne tik menkesnį derlių, bet ir grandininį poveikį: maisto trūkumą, kainų šuolius, įtampas tarp bendruomenių ir augantį politinį nestabilumą.

    Istoriškai dauguma tuometinių valstybių ir miestų centrų buvo ypač priklausomi nuo žemdirbystės bei reguliarių sezoninių liūčių. Net keli iš eilės sausi metai galėjo sutrikdyti sandėliavimą, kariuomenės aprūpinimą ir mokesčių surinkimą, o tai silpnino valdžios gebėjimą valdyti krizę.

    „Ekstremalus sausros epizodas galėjo tapti ne vienintele, bet lemiama kibirkštimi, kuri pradėjo arba smarkiai paspartino sisteminį žlugimą“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami modelių ir proxy duomenų sutapimą.

    Klimatas ne vienintelis kaltininkas

    Mokslininkai pabrėžia, kad civilizacijų nuosmukį greičiausiai lėmė keli vienu metu veikę veiksniai. Archeologijoje seniai minimi karai, migracija, politinės krizės, taip pat tarptautinės prekybos ir tiekimo grandinių byrėjimas.

    Naujasis darbas svarbus tuo, kad klimatinį spaudimą pateikia kaip realistišką foną, galėjusį paaštrinti visus kitus procesus. Kai ištekliai mažėja, o gyventojų judėjimas didėja, konfliktų ir valdžios krizės rizika šokteli net ir santykinai stipriose valstybėse.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į kultūrinį kontekstą: laikotarpis po Mikėnų civilizacijos smukimo siejamas su ankstyvųjų graikų pasaulio transformacija. Tai padeda tiksliau suprasti istorinę aplinką, kuri vėliau atsispindėjo antikinėje literatūroje.

    Ką tai sako apie šiandieną

    Nors prieš daugiau nei tris tūkstančius metų sausras sukėlė natūralūs klimato svyravimai, tyrimas parodo svarbią riziką: keli reiškiniai, užsikloję vienu metu, gali sukelti daug stipresnes pasekmes nei kiekvienas atskirai. Tokie sutapimai apsunkina prognozes ir didina ekstremalių įvykių tikimybę.

    Mokslininkų teigimu, dabartinė klimato kaita turi kitą pagrindinę priežastį, nes ją daugiausia skatina žmogaus veikla. Vis dėlto istorinių megasausrų mechanizmų supratimas gali pagerinti rizikų vertinimą regionams, kuriuose vandens stygius tampa vis aktualesnis.

    Išsamūs rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • Ukraina tyliai gavo „Grupės WB“ „Warmate 5“: ką žinome apie naują lenkų smogiamąjį droną

    Ukraina tyliai gavo „Grupės WB“ „Warmate 5“: ką žinome apie naują lenkų smogiamąjį droną

    Ukrainos informacinėje erdvėje pasirodė pranešimų, kad šalies pajėgos jau naudoja naujos kartos lenkišką klajojančiąją amuniciją „Warmate 5“. Pirmieji signalai apie tai išplito socialiniuose tinkluose ir buvo perimti Ukrainos gynybos temomis rašančių kanalų.

    Vėliau viešai sureagavo „Grupės WB“ atstovas Remigius Wilkas, nurodęs, kad „Warmate 5“ figūruoja NATO paramos ir pirkimų agentūros NSPA kataloguose. Dokumentuose, apie kuriuos kalbėta viešai, kaip registruotas šios sistemos naudotojas minėta Ukraina.

    Pristatymas patvirtintas, detalės ribojamos

    Į žiniasklaidos užklausas įmonės atstovas nurodė, kad pirmosios „Warmate 5“ sistemos Ukrainą pasiekė 2024 metais. Taip pat pabrėžta, kad sistema praėjo įvedimo į naudojimą procedūras, vadinasi, ji priimta į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų inventorių.

    Tuo pat metu akcentuota, kad dėl sutarčių sąlygų negalima skelbti nei pristatytų vienetų skaičiaus, nei konkrečių susitarimų detalių. Įmonė teigia, kad sutartys buvo sudarytos tiesiogiai su Ukrainos valdžios institucijomis.

    „Pirmosios klajojančiosios amunicijos sistemos „Warmate 5“ Ukrainą pasiekė 2024 metais, tačiau dėl sutartinių įsipareigojimų negalime pateikti tiekimo detalių“, – sakė Remigius Wilkas.

    Ką gali „Warmate 5“

    „Warmate 5“ įvardijama kaip naujausia ir didžiausia „Warmate“ šeimos versija, skirta tiksliems smūgiams. Viešai nurodomos charakteristikos leidžia vertinti, kad tai priemonė, pritaikyta ilgesniam patruliavimui ir taikinių paieškai prieš ataką.

    Skelbiama, kad veikimo nuotolis gali siekti apie 100 kilometrų, priklausomai nuo oro sąlygų, reljefo ir užduoties. Teigiama, kad ore platforma gali išbūti iki 9 valandų, o skrydžio greitis gali būti apie 90 kilometrų per valandą, atakos metu didėjant iki maždaug 250 kilometrų per valandą.

    „Warmate 5“ numatoma naudoti su keičiama kovine galvute, kurios masė, pagal viešus aprašymus, gali siekti 5–10 kilogramų. Priklausomai nuo užduoties gali būti pasirenkamos skirtingos kovinės galvutės, pavyzdžiui, skeveldrinė sprogstamoji, termobarinė ar prieštankinė.

    Kodėl informacija galėjo būti slepiama

    Faktas, kad pirmosios sistemos, kaip teigiama, perduotos dar 2024 metais, o viešos detalės išryškėjo tik dabar, rodo, jog tiekimas galėjo būti sąmoningai neviešinamas. Tokia praktika karo metu nėra neįprasta, ypač kalbant apie naujas priemones, kurių skaičiai ir panaudojimo taktika gali būti jautri informacija.

    Ekspertinėje erdvėje dažnai pabrėžiama, kad klajojančioji amunicija leidžia lanksčiau naikinti tiek judančius, tiek stacionarius taikinius, o sprendimas dėl smūgio priimamas jau vykdant užduotį. Tai ypač aktualu, kai taikiniai greitai keičia vietą, o klasikinė artilerija ar raketos ne visada suteikia reikiamą reakcijos laiką.

    Ukraina jau kurį laiką naudoja ir kitus „Grupės WB“ sprendimus, o bendrovė yra skelbusi apie veiklą Ukrainoje, susijusią su technine priežiūra ir logistika. Toks buvimas vietoje paprastai leidžia greičiau remontuoti įrangą ir užtikrinti atsarginių dalių tiekimą.

  • Japonija statys pirmą seismiškai atsparų 315 MW jūrinį vėjo parką: milžinai atlaikys drebėjimus

    Japonija statys pirmą seismiškai atsparų 315 MW jūrinį vėjo parką: milžinai atlaikys drebėjimus

    Pasaulinis lūžis jūroje

    Japonijoje planuojamas 315 MW galios Oga–Katagami–Akita jūrinio vėjo elektrinių parkas peržengė vieną svarbiausių inžinerinių ribų – projektas įvertintas kaip atitinkantis seisminei rizikai taikomus reikalavimus. Atitiktį patvirtino „Bureau Veritas Japan“, įvertinusi projektavimo sprendinius pagal griežtas vietos normas.

    Šis sprendimas išskirtinis tuo, kad Japonijai tenka projektuoti ne tik audrų bangų ir uraganinių vėjų poveikiui, bet ir itin retoms, tačiau potencialiai labai stiprioms tektoninėms apkrovoms. Šalis yra Ramiojo vandenyno Ugnies žiedo zonoje, todėl seisminiai kriterijai čia tampa esmine infrastruktūros saugos dalimi.

    Kodėl Japonijai reikia kitokių standartų

    Projektavimo metu vertintos vietos sąlygos, ekstremalios apkrovos ir detalūs konstrukciniai sprendiniai, kad parkas išliktų stabilus net esant sudėtingiems grunto pokyčiams. Vienas didžiausių iššūkių – grunto skystėjimas, kai smėlingas jūros dugnas dėl drebėjimų praranda laikomąją galią.

    Tokių rizikų svarbą Japonija jautriai patyrė po 2011 metais įvykusio 9,0 balo žemės drebėjimo, kai kai kuriose pakrantės vietose fiksuoti reikšmingi grunto elgsenos pokyčiai. Dėl to inžinieriams tenka projektuoti taip, kad konstrukcija atlaikytų bangų, vėjo ir seismines apkrovas vienu metu.

    21 turbina vietoje 33

    Parke numatyta įrengti 21 „Vestas“ V236-15.0 MW turbiną, o tai būtų vienas pirmųjų tokios galios turbinų diegimų už Europos ribų, neskaičiuojant Kinijos. Vien tik didesnė vienos turbinos galia leidžia sumažinti reikalingų pamatų ir montavimo operacijų skaičių.

    Palyginimui, ankstesniame Akita–Noshiro projekte 139 MW galiai pasiekti reikėjo 33 turbinų po 4,2 MW. Oga–Katagami–Akita atveju 21 didelės galios turbina leidžia pasiekti 315 MW, taip mažinant medžiagų poreikį ir laivų darbų apimtis.

    Grafikas, rinka ir platesnė reikšmė

    Komercinis parko paleidimas planuojamas 2028 metų birželio mėnesį. Turbinų montavimo darbams numatoma pasitelkti specializuotą įrangą, o dalis tiekimo grandinės sprendimų Japonijoje derinami prie vietos reikalavimų ir darbo jūroje sezoniškumo.

    Šis projektas laikomas svarbiu etalonu ne tik Japonijai: panašiose seismiškai aktyviose zonose esančios šalys, tokios kaip Taivanas, Pietų Korėja, Filipinai ar Indonezija, susiduria su analogiškomis geologinėmis rizikomis. Praktikoje patvirtintas modelis gali paspartinti projektavimą ir sertifikavimą visame regione.

    Už projekto įgyvendinimą atsakingas konsorciumas Oga Katagami Akita Offshore Green Energy, kuriame dalyvauja keli energetikos ir infrastruktūros rinkos dalyviai. Sertifikavimo reikšmė – ne vien formalumas: tai signalas rinkai, kad didelės galios jūrinis vėjas gali būti diegiamas ir ten, kur seisminė rizika iki šiol ribojo ambicingesnius planus.

  • Milžiniški gaisrai Prancūzijoje: liepsnos priartėjo prie M51 ir „Rafale“ gamybos

    Milžiniški gaisrai Prancūzijoje: liepsnos priartėjo prie M51 ir „Rafale“ gamybos

    Liepsnos priartėjo prie strateginių objektų

    Prancūziją apėmę didelio masto miškų gaisrai kelia vis didesnį nerimą, nes ugnis priartėjo prie kelių strategiškai svarbių gynybos ir pramonės objektų Žirondos regione. Apie situacijos rimtumą viešai įspėjo Prancūzijos analitikas Étienne Marcuz, nagrinėjantis branduolinio atgrasymo ir strateginių sistemų temas.

    Jo vertinimu, gaisrų plitimo duomenys rodo, kad liepsnos buvo priartėjusios per kelis kilometrus prie CESTA centro. Tai vienas svarbiausių Prancūzijos atominei energetikai ir gynybiniams tyrimams priskiriamų kompleksų, veikiančių CEA/DAM sistemoje.

    CESTA teritorijoje veikia ir Laser Mégajoule infrastruktūra, naudojama branduolinio arsenalo modeliavimui ir tyrimams, leidžiantiems palaikyti atgrasymo pajėgumus neatliekant realių branduolinių bandymų. Nors viešai nenurodoma, kad ugnis būtų pasiekusi patį kompleksą, artumas prie tokio objekto vertinamas kaip reikšmingas rizikos veiksnys.

    Rizika M51 ir aviacijos pramonei

    Dar tiesioginesnę reikšmę branduolinėms pajėgoms turi „ArianeGroup“ objektas Issac, netoli Saint-Médard-en-Jalles. Skelbiama, kad būtent čia balistinių raketų M51 varikliai pildomi kietuoju kuru, o pats objektas priskiriamas SEVESO kategorijai dėl pavojingų medžiagų.

    M51 raketos yra vienas pagrindinių Prancūzijos branduolinio atgrasymo ramsčių, nes jos dislokuojamos branduoliniuose povandeniniuose laivuose ir gali gabenti kovines galvutes dideliais atstumais. Bet koks sutrikimas grandinėje, susijusioje su variklių gamyba ar paruošimu, turėtų pasekmių, kurios peržengtų vien regiono ribas.

    Gaisrai palietė ir aviacijos pramonės nervų centrus. Martignas-sur-Jalle veikia automatizuota gamykla, kurioje gaminami naikintuvų „Rafale“ sparnai bei verslo lėktuvų „Falcon“ komponentai, vėliau keliaujantys į galutinio surinkimo padalinius.

    Dalį vietos gyventojų valdžia įtraukė į evakuacijos nurodymų zonas. Tuo pačiu viešai skelbta, kad informacijos apie gaisro pasiekimą ar gamybos sustabdymą Mérignac gamykloje, kur vyksta „Rafale“ surinkimas, kol kas nėra.

    Karščio banga didina gaisrų mastą

    Gaisrų plitimą stiprina intensyvi karščio banga, dėl kurios augmenija greičiau išdžiūsta, o ugnis tampa sunkiau valdoma. Tokiomis sąlygomis ypač pavojingos tampa staigios vėjo krypties permainos, kurios per kelias valandas gali pakeisti gaisro frontą.

    Žirondos regione liepsnos jau nuniokojo apie 42 000 hektarų, o per vieną naktį buvo evakuota apie 55 000 žmonių. Bendrai iš namų pasitraukusių gyventojų skaičius siekė apie 220 000.

    Į kovą su ugnimi mobilizuota apie 2 500 ugniagesių, taip pat į pagalbą įtraukti kariai, savanoriai, policija ir žandarmerija, gauta ir tarptautinė parama. Prancūzijos vidaus reikalų ministras Laurent Nuñez pripažino, kad po itin sunkios nakties situacija išlieka nepalanki, o tarnybos ruošiasi naujiems iššūkiams.

    Be gynybos pramonės objektų, regione minimas ir raketų bandymų poligonas Biscarrosse apylinkėse, kur taip pat fiksuoti mažesni gaisro židiniai. Net ir lokalūs incidentai šalia tokios infrastruktūros vertinami atsargiai, nes bet kokie apribojimai gali paveikti bandymų grafikus ir saugumo procedūras.

  • Rusai į tankus montuoja „Arena-M“ skydą nuo raketų ir dronų, o Lenkija vis dar be apsaugos

    Rusai į tankus montuoja „Arena-M“ skydą nuo raketų ir dronų, o Lenkija vis dar be apsaugos

    Socialiniuose tinkluose išplitęs vaizdo įrašas iš Donbaso fronto netoli Majako gyvenvietės sukėlė diskusijų dėl vienos jautriausių šiuolaikinio karo temų – tankų apsaugos nuo valdomų raketų ir dronų. Įraše, nufilmuotame iš drono perspektyvos, matomas smūgis į retai fronte pasirodantį rusišką T-72B3A, o paskutiniuose kadruose įžiūrimos aktyvios apsaugos sistemos detalės.

    Analitikai tai sieja su „Arena-M“ – Rusijoje kuriama hard kill tipo aktyvios apsaugos sistema, skirta perimti prie tanko artėjančius prieštankinius šaudmenis. Nors įrašo kokybė neleidžia galutinai patvirtinti, kaip sistema veikė atakos metu, pats galimas jos pasirodymas Ukrainos fronte reikštų, kad Maskva bando greičiau perkelti technologijas iš bandymų ir parodų į realias kovines sąlygas.

    „Arena-M“ koncepcija nėra nauja: pirmieji „Arena“ šeimos sprendimai pradėti kurti dar XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, o modernizuota versija viešai įvardyta apie 2017 metus. Ilgą laiką serijinei gamybai trukdė tiek finansiniai, tiek organizaciniai ginčai tarp pramonės ir Rusijos gynybos ministerijos, tačiau plataus masto karas Ukrainoje ir dideli šarvuotosios technikos nuostoliai šiuos sprendimus paspartino.

    Technologiškai tai yra sistema, kuri aplink bokštelį turi radarinių jutiklių tinklą ir paleidimo įtaisus, o valdymo blokas įrengiamas įgulos skyriuje. Aptikusi grėsmę, ji gali paleisti apsauginį „priešsviedinį“, kuris ore suformuoja skeveldrų lauką ir turėtų sunaikinti arba destabilizuoti artėjantį šaudmenį saugesniu atstumu nuo tanko.

    Iš pradžių tokio tipo sprendimai buvo kuriami kovai su prieštankinėmis valdomomis raketomis ir granatsvaidžių šūviais, tačiau Ukrainos kare pagrindiniu iššūkiu tapo ir dronai. Dėl to gamintojai teigia bandantys pritaikyti sistemas kovai su aukštesne trajektorija atakuojančiais šaudmenimis ir dalimi mažesnių taikinių, įskaitant klajojančią amuniciją ar FPV dronus, nors tokių teiginių patikimas patvirtinimas iš nepriklausomų šaltinių dažnai būna ribotas.

    Aktyvios hard kill apsaugos sistemos šiandien laikomos vienu geidžiamiausių šiuolaikinių tankų elementų, nes jos tiesiogiai didina įgulos išgyvenamumą. Kartu jos nėra stebuklingas sprendimas: veikimo efektyvumą riboja aptikimo laikas, atakos kryptys, šaudmenų tipai, taip pat rizika pėstininkams arti tanko, todėl tokios sistemos paprastai derinamos su elektroninės kovos priemonėmis, maskuote ir taktika.

    Lenkijos kontekstas šiame fone skamba ypač kontrastingai. Šalis per pastaruosius metus paskelbė apie didelius tankų įsigijimus, įskaitant M1 „Abrams“ ir K2 platformas, o planuose įvardijamas daugiau nei 1 000 tankų parkas, tačiau viešai neįvardijama pasirašytų sutarčių dėl hard kill aktyvios apsaugos diegimo ant šių mašinų.

    Tuo pat metu Lenkijoje anksčiau buvo vystomas nacionalinis hard kill sprendimas, žinomas kaip integruota automatinė transporto priemonių apsaugos sistema su kodiniu pavadinimu Aktywna. Nepaisant žadėjusių bandymų rezultatų, programos vystymas buvo sustabdytas, o Ukrainos karo patirtis tik sustiprino klausimą, kiek kainuoja tokie sprendimai ir kiek kainuoja jų nebuvimas realiame mūšio lauke.

  • Rusijos dronai „Boomerang“ tapo sunkiau aptinkami: triukas su dažniais kelia galvos skausmą

    Rusijos dronai „Boomerang“ tapo sunkiau aptinkami: triukas su dažniais kelia galvos skausmą

    Kas pasikeitė „Boomerang“ dronuose

    Ukrainos radijo technologijų specialistas Serhijus Flašas paviešino nuotraukas, kuriose matyti atnaujinta rusiško FPV tipo drono „Boomerang“ versija. Jo vertinimu, pakeitimai orientuoti į ryšio patikimumą ir galimybę greitai prisitaikyti prie skirtingų darbo sąlygų fronte.

    Vienas svarbiausių atnaujinimų siejamas su vadinamuoju diversity signalo priėmimu, kai ryšio kokybė gerinama naudojant kelis priėmimo kanalus. Tai leidžia operatoriui išlaikyti stabilesnį valdymą sudėtingesnėje aplinkoje, kur signalą slopina reljefas ar trukdžiai.

    Dažnių keitimas ir detektorių spraga

    Pasak analizės, „Boomerang“ antenų konstrukcija pritaikyta greitesniam naudojamo dažnių ruožo keitimui. Tam naudojamos telemetrinės antenos su specialiai paruoštomis vietomis trumpinimui, todėl lauko sąlygomis galima koreguoti antenos ilgį ir ją priderinti prie reikiamo dažnio.

    Didžiausią nerimą kelia vaizdo perdavimo kanalo pokytis: naujausia versija vaizdą, kaip nurodoma, perduoda 6–7,2 GHz ruože. Dalis nešiojamų FPV dronų detektorių, ypač senesnių kartų, dažnai stebi tik iki maždaug 6 GHz, todėl tokio signalo gali tiesiog neužfiksuoti.

    Vis dėlto tai nėra garantuotas nematomumas. Į frontą patenkantys naujesni detektoriai vis dažniau komplektuojami su papildomais kanalais, apimančiais 7,2 GHz ir aukštesnius dažnius, todėl technologinis varžymasis tarp dronų kūrėjų ir aptikimo bei trukdymo sistemų gamintojų tęsiasi.

    Ką rodo „Boomerang“ raida

    „Boomerang“ nėra naujas sprendimas: Rusijos gynybos ministerija šį kvadrokopterį viešai pademonstravo 2023 metais kovą, o po kelių savaičių vienas egzempliorius, kaip skelbta, pateko ukrainiečiams. Ankstyvosios versijos buvo palyginti paprastos, su stiklo pluošto rėmu ir plačiai prieinamais komerciniais, įskaitant kiniškus, komponentais.

    Vėliau konstrukcija buvo sistemingai tobulinama. Remiantis viešojoje erdvėje aptariamais rusiškais dokumentais, „Boomerang-10“ maksimalus svoris gali siekti 6,5 kilogramo, o naudingoji apkrova iki 3 kilogramų; taip pat minimi iki 150 kilometrų per valandą greičiai ir apie 20 minučių skrydžio trukmė.

    Pranešimuose iš Rusijos šaltinių taip pat minimas efektyvus nuotolis iki 17 kilometrų, tačiau realios ribos paprastai priklauso nuo ryšio sąlygų ir elektroninės kovos poveikio. Pastaraisiais metais būtent ryšio atsparumas ir gebėjimas išlikti valdomam trukdymo sąlygomis tapo vienu svarbiausių FPV dronų efektyvumo veiksnių.

    Skelbiama, kad nuo 2025 metų pradžios „Boomerang“ dronuose pradėtas fiksuoti ir terminalinio nutaikymo sprendimas. Tokia funkcija galėtų leisti dronui paskutinėje atakos fazėje labiau pasikliauti vidiniais algoritmais ir taip sumažinti kai kurių nešiojamų radioelektroninės kovos priemonių, naudojamų transporto priemonių apsaugai, efektyvumą.

    Be to, „Boomerang“ šeima, kaip teigiama, išsiplėtė ir apima ne tik kamikadzės tipo aparatus, bet ir lengvus bombinius dronus, žvalgybines versijas bei perėmimo paskirties platformas. Tyrimuose šios gamybos gijos siejamos su Rusijos verslininku Aleksandru Atamanovu ir įmone Intellekt Maszin.