Blog

  • Graikų mitologijos testas: kiek prisimenate apie Odisėją, dievus ir garsiausius herojus?

    Graikų mitologijos testas: kiek prisimenate apie Odisėją, dievus ir garsiausius herojus?

    Mitai vėl sugrįžo į dėmesio centrą

    Graikų mitologija – ne tik senovės pasakojimai apie dievus, pabaisas ir herojus. Šie siužetai tapo Vakarų literatūros ir meno pamatais, o jų temos – valdžios troškimas, pavydas, likimo ironija – iki šiol atpažįstamos šiuolaikinėse istorijose.

    Pastarosiomis savaitėmis susidomėjimas mitais atsinaujino ir dėl kino: žiūrovai vis dažniau grįžta prie Homero epų, ieško paaiškinimų, kas yra kas, ir lygina ekraninę versiją su klasikiniu pasakojimu.

    Kas yra Odisėja ir kodėl ji vėl skaitoma?

    Odisėja – tai kelionės ir išbandymų epas, kuriame svarbiausia ne tik mūšiai ar pabaisos, bet ir žmogaus sprendimai. Odisėjas nuolat balansuoja tarp gudrumo, puikybės ir atsakomybės, o dievai jo kelyje tampa ir pagalbininkais, ir kliūtimis.

    Šiuolaikinė popkultūra mitus vis dažniau perkuria kaip istorijas apie lyderystę, traumą, sugrįžimą namo ir kainą, kurią tenka mokėti už šlovę. Dėl to klasikiniai personažai tampa suprantami net tiems, kurie mokykloje mitologiją prisimena tik fragmentais.

    Pasitikrinkite žinias: nuo Gorgonų iki Mido

    Graikų mitologijoje nestinga įsimintinų figūrų: nuo gyvatėmis plaukuose gąsdinančių Gorgonų iki vienakių kiklopų ir herojų, kuriuos pražudo jų pačių puikybė. Tai istorijos, kurios veikia kaip moralinės pamokos, bet kartu ir kaip puikūs nuotykių siužetai.

    Šiandien, kai informacija pasiekiama akimirksniu, žmonės mitus atsiverčia ne tik knygose, bet ir skaitmeniniuose šaltiniuose. Vis dėlto geriausias būdas prisiminti – pasitikrinti, ką iš tiesų žinote, ir kur dar painiojate vardus bei istorijas.

    „Graikų mitai žavi tuo, kad jų fantazija visada turi labai žmogišką branduolį: baimes, norus ir klaidas“, – sako kultūros apžvalgininkai.

    Jei norisi trumpos, bet įtraukiančios kelionės per mitus, išbandykite graikų mitologijos testą. Jis padės greitai suprasti, ar jūsų atmintis labiau primena Atėnės išmintį, ar Koalemui priskiriamą užmarštį.

  • Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Pompėjoje atkurta freskomis puošta pokylių salės skliauto dalis: ką atskleidė nauji radiniai

    Freskų fragmentai grįžta į skliautą

    Pompėjos archeologai pristatė iš dalies atkurtą freskomis dekoruotą pokylių salės lubų skliautą, sudėliotą iš daugybės rastų fragmentų. Skelbiama, kad vaizduose dominuoja graikų mitologijos siužetai, siejami su Dionisu ir Ariadne.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko, lubų rekonstrukcijai pritaikyta nauja metodika, leidžianti fragmentus montuoti taip, kad būtų atkuriama pirminė skliauto forma. Atkūrimas vyko ne tik restauruojant tapybą, bet ir sprendžiant konstrukcinius iššūkius.

    Inovatyvi rekonstrukcijos technika

    Specialistai pagamino lenktą atraminę konstrukciją, ant kurios fragmentai išdėstomi pagal skliauto kreivę. Tokia sistema leidžia tiksliau atkurti erdvinį vaizdą ir kartu saugoti trapią medžiagą nuo papildomo mechaninio poveikio.

    Šiuo metu pavyko rekonstruoti daugiau nei ketvirtadalį pirminio lubų ploto. Parkas pabrėžia, kad procesas yra atviras tęstiniam papildymui, nes vykstant kasinėjimams ir restauracijai randami nauji fragmentai, kuriuos galima įkomponuoti į bendrą kompoziciją.

    Kur aptiktas skliautas ir kodėl tai svarbu

    Manoma, kad freskomis puoštos lubos priklausė pokylių salei, buvusiai viršutiniame namo aukšte, šalia įrengtos kepyklos. Toks derinys padeda geriau suprasti, kaip Pompėjoje buvo susijusi buitis, amatai ir pasiturinčių miestiečių reprezentacinės erdvės.

    Rekonstruotas skliautas pristatytas tarptautinio seminaro pabaigoje, kuriame aptarti naujausi Pompėjos atradimai ir restauravimo praktikos. Pompėja pastaraisiais metais vis dažniau tampa ne tik kasinėjimų, bet ir pažangių paveldo išsaugojimo metodų bandymų lauku.

    „Italija yra pasaulinė archeologinės restauracijos lyderė, o Pompėja su savo restauratorių komanda šiose pastangose atlieka centrinį vaidmenį“, – sakė Pompėjos kasinėjimų vadovas Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Todėl džiaugiamės galėdami dalytis konservavimo projektų rezultatais su pasauliu, nes tai suteikia galimybių tyrimams ir mainams“, – pridūrė jis.

    Projektas įtrauktas į Pompėjos archeologinio parko 2026 metų programą, kurioje didelis dėmesys skiriamas Dioniso temai, ir tęsia nesenų atradimų kryptį Regio IX teritorijoje. Pompėja, palaidota po Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais, šiandien yra UNESCO pasaulio paveldo vietovė ir vienas lankomiausių Italijos objektų.

  • Airijos policija prie Šiaurės Airijos sienos sustabdė įtariamą automobilių bombą: sulaikyti du asmenys

    Airijos policija prie Šiaurės Airijos sienos sustabdė įtariamą automobilių bombą: sulaikyti du asmenys

    Airijos policija (Garda) pranešė per planuotą operaciją Monagano grafystėje, netoli Šiaurės Airijos sienos, aptikusi ir neutralizavusi įtariamą automobilyje įtaisytą sprogmenį. Pareigūnų teigimu, įrenginys buvo ypač sudėtingas, o jo neutralizavimą atliko Airijos kariuomenės sprogmenų neutralizavimo specialistai.

    Po operacijos sulaikyti vyras ir moteris, abu ketvirtos dešimties amžiaus grupėje. Jie suimti pagal Airijos valstybės saugumui skirtus teisės aktus ir toliau apklausiami, o sprogmuo perduotas ekspertams teismo ekspertizei.

    Kas žinoma apie operaciją

    Policija pabrėžė, kad sprogmuo galėjo sukelti itin skaudžių padarinių, jei būtų buvęs panaudotas. Garda vadovybė įvykį įvardijo kaip vieną reikšmingiausių pastarųjų metų radinių, o pats įrenginys apibūdintas kaip vienas sudėtingiausių improvizuotų sprogstamųjų užtaisų, aptiktų per pastarąjį laikotarpį.

    Tyrėjai kol kas detalių apie sprogmens konstrukciją ar tikslų numatytą taikinį neviešina, nes tai galėtų pakenkti tyrimui. Tačiau patvirtinama, kad įrenginys buvo saugiai pašalintas iš vietos ir toliau bus analizuojamas, siekiant nustatyti jo kilmę ir galimus ryšius.

    Kontekstas: disidentų grėsmė neišnyko

    Airijos pareigūnai įtaria, kad sprogmuo gali būti siejamas su disidentinėmis respublikonų grupėmis, kurios nepritaria 1998 metais pasirašytam Didžiojo penktadienio susitarimui. Šis susitarimas iš esmės nutraukė dešimtmečius trukusį smurtą Šiaurės Airijoje, tačiau dalis radikalių grupuočių jo niekada nepripažino.

    Saugumo institucijos ne kartą yra įspėjusios, kad nors tokios grupės paprastai yra nedidelės, jos išlieka pajėgios vykdyti pavienius išpuolius. Dažniausiais taikiniais laikomi policijos ir saugumo pajėgų objektai, o pasienio zona dėl geografinės padėties ir istorinių įtampų išlieka jautria teritorija.

    Šis incidentas sustiprina diskusijas apie nuolatinį budrumą ir žvalgybinės informacijos svarbą, ypač prie Airijos ir Šiaurės Airijos sienos. Tyrimas tęsiamas, o pareigūnai žada pateikti daugiau informacijos, kai tai bus įmanoma nekenkiant procesui.

  • Sprogmuo įtūžė Pakistano patikros poste: žuvo 15 pareigūnų, kariuomenė kaltina Talibano tinklą

    Sprogmuo įtūžė Pakistano patikros poste: žuvo 15 pareigūnų, kariuomenė kaltina Talibano tinklą

    Išpuolis šiaurės vakaruose

    Šiaurės vakarų Pakistane naktį įvyko savižudžio išpuolis prie saugumo patikros posto, per kurį žuvo 15 žmonių, pranešė šalies kariuomenė. Tarp žuvusiųjų buvo 12 kariškių, 2 policininkai ir vienas valstybės tarnautojas.

    Pasak kariuomenės, incidentas įvyko Chyber Pachtunchvos provincijos Tanko rajone. Pranešama, kad užpuolikai bandė šturmuoti postą, o vėliau į perimetro sieną įsirėžė sprogmenimis prikrauta transporto priemonė, sukėlusi galingą sprogimą ir smarkiai apgadinusi objektą.

    „Penkiolika drąsių mūsų šalies sūnų, tarp jų 12 kariškių, du policininkai ir vienas valstybės tarnautojas, paaukojo gyvybę“, – teigiama kariuomenės pranešime.

    Įtariamas TTP pėdsakas

    Pakistano kariuomenė atsakomybę dėl atakos sieja su Pakistano Talibanu, dar žinomu kaip Tehrik-e-Taliban Pakistan (TTP). Ši grupuotė iškart atsakomybės neprisiėmė, tačiau šalies pareigūnai ją dažnai mini kaip pagrindinę išpuolių prieš saugumo pajėgas organizatorę.

    TTP laikoma atskira struktūra nuo Afganistano Talibano, tačiau abi grupės siejamos ideologiniais ir operaciniais ryšiais. Pakistanas ne kartą kaltino Afganistano valdžią suteikiant prieglobstį TTP kovotojams, o Kabulas šiuos kaltinimus neigia.

    Auganti įtampa su Afganistanu

    Šis konfliktas jau kurį laiką didina įtampą tarp kaimyninių valstybių. Pakistanas yra vykdęs smūgius, kuriuos vadina nukreiptais prieš kovotojų infrastruktūrą Afganistano teritorijoje, tačiau Afganistano pareigūnai ir Jungtinės Tautos yra skelbę, kad per tokius veiksmus žūsta ir civiliai.

    Pastaraisiais metais Pakistanas fiksuoja išaugusį ginkluotų išpuolių skaičių, ypač pasienio regionuose, o dažniausi taikiniai yra kariuomenė ir policija. Saugumo pajėgų netektys didina spaudimą valdžiai stiprinti patikros postų apsaugą ir žvalgybos darbą, tačiau regiono nestabilumas ir tarpvalstybinės įtampos mažina greitų sprendimų tikimybę.

  • Sirija grįžta į žaidimą: po sankcijų atšaukimo Alepe bręsta tekstilės pramonės sugrįžimas

    Sirija grįžta į žaidimą: po sankcijų atšaukimo Alepe bręsta tekstilės pramonės sugrįžimas

    Tekstilės sostinė vėl bunda

    Alepo pramonės parodų erdvės 2026 metais vėl prisipildė gyvybės: į keturias dienas trukusią „Nas Tex 2026“ parodą susirinko daugiau kaip 300 įmonių iš maždaug 20 valstybių. Sirijos pareigūnai šį renginį vadina simboliniu startu bandant atkurti kadaise vieną stipriausių šalies sektorių.

    Dar prieš karą Alepas ir Damaskas buvo siejami su aukštos kokybės audiniais, siūlais ir siuvimu, o produkcija pasiekdavo tiek arabų, tiek Europos rinkas. Tekstilės sėkmę ilgą laiką rėmė medvilnė, kvalifikuota darbo jėga ir konkurencinga savikaina.

    Karas išardė grandines ir išvaikė žmones

    2011 metais prasidėjęs pilietinis karas per kelerius metus išardė gamybos grandines: dalis fabrikų buvo sugriauti, kiti sustojo dėl energijos, žaliavų ir logistikos problemų. Kartu iš šalies pasitraukė investuotojai, o nemaža dalis kvalifikuotų darbuotojų persikėlė dirbti į Turkiją ir Egiptą.

    Sirijos pramonininkai ne kartą viešai teigė, kad iš šiaurės Sirijos per konfliktą buvo išgabenta įranga, nors Turkija tokius kaltinimus neigia. Tačiau faktas išlieka, kad žinių, technologijų ir kapitalo migracija smarkiai sustiprino konkurentus regione.

    Ar pigesnė darbo jėga taps pranašumu?

    Vietos verslas tikisi, kad šalies pranašumais gali tapti palyginti mažesnės darbo sąnaudos ir vis dar išlikę įgūdžiai. Tekstilės įrangos bendrovės „Sardaro Muhaysin“ atstovas Wissamas Muhaysinas tvirtino, kad Sirijos darbuotojai yra kvalifikuoti, o produktyvumas leidžia konkuruoti su didžiaisiais gamintojais.

    „Egipto tekstilės pramonė prieš 2010 metus buvo beveik neegzistuojanti. Šiandien ji kyla dėl Sirijos jaunimo ir patirties, kurie ten persikėlė, panašiai nutiko ir Turkijoje“, – sakė Wissamas Muhaysinas.

    Pasak pašnekovų, geografija taip pat gali suvaidinti svarbų vaidmenį, nes atstumas iki Persijos įlankos valstybių ir Europos trumpina pristatymo laiką bei mažina transporto kaštus. Tai ypač aktualu, kai pirkėjai vis dažniau renkasi tiekimą iš arčiau, kad sumažintų rizikas ir greičiau papildytų atsargas.

    Investicijos, žaliavos ir energija išlieka silpnos vietos

    Vis dėlto tekstilės atsigavimą riboja kasdieniai praktiniai barjerai. Vienos iš senas tradicijas turinčių šeimos įmonių atstovas Hussamas Othmanas pabrėžė, kad vietinės verpalų kokybės ne visada pakanka, todėl dalį žaliavų tenka importuoti, o tai didina savikainą.

    Pramonė susiduria ir su energijos kaina bei tiekimo stabilumu, o vidaus rinka, pasak gamintojų, yra per maža, kad pati viena užtikrintų ilgalaikį sektoriaus augimą. Todėl eksporto atstatymas tampa pagrindiniu tikslu, tačiau tam reikalingas ir finansavimas, ir patikimos atsiskaitymų bei logistikos grandinės.

    „Vien Sirijos rinkos nepakanka. Mums iš tiesų reikia daugiau eksporto“, – sakė Hussamas Othmanas.

    Atšauktos sankcijos keičia investuotojų skaičiavimus

    Vienas ryškiausių pokyčių, apie kurį kalba pramonės atstovai, yra Vakarų sankcijų Sirijai atšaukimas 2026 metais. Verslas tikisi, kad tai sumažins teisinę ir finansinę riziką projektams, kuriems reikalingos didelės investicijos, moderni įranga ir importuojamos technologijos.

    Sirijos ir Kinijos verslo tarybos viceprezidentas Makramas Shattahi teigė, kad pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas su „Suzhou Land Group“ dėl Alepo Sheikh Najjar pramonės miesto vystymo, taip pat planuojama kurti mokymų centrą ir atskirą zoną baldų pramonei. Tikimasi, kad profesinis rengimas padės greičiau grąžinti gamybą į cechus, kai atsiras užsakymų.

    Tuo pat metu valdžia skelbia pramonės koncentravimo kryptį trijose pramoninėse zonose, įskaitant Alepo, Damasko apylinkių ir Homso regionus. Ekonomikos ir pramonės ministras Nidal al-Shaar yra nurodęs, kad investicijoms įsibėgėjus medvilnės gamyba galėtų priartėti prie 300 000–400 000 tonų per metus, o tai būtų svarbi bazė vidaus fabrikams ir eksportui.

    Tačiau realus proveržis priklausys nuo to, kaip greitai pavyks atkurti tiekimą, finansinius atsiskaitymus, energetikos stabilumą ir tarptautinių partnerių pasitikėjimą. Paroda Alepe tapo pirmu testu, ar į šalį iš tiesų grįžta kapitalas ir ar pramonė pajėgi vėl tapti regiono žaidėja.

  • „Google“ 890 mln. eurų bauda įkaitino Vašingtoną: ES jau perspėja dėl JAV atsako

    „Google“ 890 mln. eurų bauda įkaitino Vašingtoną: ES jau perspėja dėl JAV atsako

    Po to, kai Europos Komisija „Google“ skyrė 890 mln. eurų baudą pagal Skaitmeninių rinkų aktą, Briuselis ragina ruoštis aštresnei Vašingtono reakcijai. Europos Parlamento Tarptautinės prekybos komiteto vadovas Berndas Lange teigia, kad įtampa gali persikelti į platesnius ES ir JAV prekybos santykius.

    JAV prekybos atstovas Jamiesonas Greeris baudą pavadino nepagrįsta ir pareiškė, jog tokie sprendimai kuria neapibrėžtumą deryboms bei prekybai. ES pareigūnai akcentuoja, kad taisyklės taikomos visiems rinkos dalyviams, o ne tik JAV bendrovėms.

    Kas yra Skaitmeninių rinkų aktas?

    Skaitmeninių rinkų aktas yra ES taisyklių paketas, skirtas riboti didžiųjų skaitmeninių platformų įtaką ir užtikrinti sąžiningesnę konkurenciją. Jis nustato pareigas vadinamiesiems vartų sargams, pavyzdžiui, reikalavimus dėl duomenų naudojimo, paslaugų susiejimo ar prieigos prie platformos funkcijų.

    Europos Komisija šiuo aktu siekia mažinti situacijas, kai viena platforma savo dydžiu ir ekosistemomis užkerta kelią konkurentams pasiekti vartotojus. Būtent tokio reguliavimo kryptis JAV politinėje erdvėje dažnai vertinama kaip išskirtinai griežta, ypač kai ji paliečia JAV kilmės technologijų gigantus.

    JAV tarifai ir priverstinio darbo argumentas

    Berndas Lange taip pat kritikavo JAV sprendimą naujoje tarifų schemoje taikyti priemones prekybos partneriams, įskaitant ES, remiantis priverstinio darbo argumentu. Pasak jo, ES šioje srityje turi griežtą teisinį reguliavimą, todėl toks taikymasis į Europą atrodo nelogiškas.

    „Turime puikų teisinį reguliavimą, net griežtesnį nei Jungtinės Valstijos“, – sakė Berndas Lange.

    Jis taip pat tikisi, kad dalis JAV sprendimų gali būti ginčijami teismuose, o prekybos politika labiau sugrįš į Kongreso rankas. Tai, jo teigimu, suteiktų daugiau stabilumo verslui ir sumažintų staigių politinių posūkių riziką.

    Ką tai reiškia Europai ir verslui?

    ES ir JAV santykiai pastaraisiais metais balansuoja tarp strateginės partnerystės ir augančios konkurencijos dėl technologijų bei pramonės politikos. Skaitmeninių paslaugų aktas ir Skaitmeninių rinkų aktas Vašingtone dažnai matomi kaip priemonės, kurios gali daryti tiesioginę įtaką JAV kompanijų pajamoms Europoje.

    Europos verslui svarbiausia žinutė yra rizikos valdymas: reguliavimo ginčai gali virsti platesniais prekybiniais konfliktais, kurie paveiktų tiekimo grandines ir eksportą. Briuselis tuo pat metu siekia išlaikyti principą, kad vidaus rinkos taisyklės nėra derybų objektas, net jei didėja politinis spaudimas.

    „Tiesą sakant, tikiuosi, kad bus imtasi tam tikrų veiksmų“, – sakė Berndas Lange.

  • Darbdaviai skundžiasi darbuotojų stygiumi, bet problemą kuria patys: DI apverčia atrankas

    Darbdaviai skundžiasi darbuotojų stygiumi, bet problemą kuria patys: DI apverčia atrankas

    Paraiškų daugėja, bet talentų „trūksta“

    Darbo rinkoje ryškėja paradoksas: į vieną poziciją kandidatų paraiškų skaičius nuo 2022 metų kai kuriose srityse beveik padvigubėjo, tačiau darbdaviai vis dažniau kartoja, kad neranda tinkamų žmonių. Šį neatitikimą vis labiau aštrina spartus darbo pobūdžio kismas ir DI įrankių plėtra.

    Įdarbinimo specialistai ir vadovai pastebi, kad atrankos procesai sunkiau atskiria realią kompetenciją nuo triukšmo. Kai kandidatuoti tapo paprasčiau, ypač per profesinius tinklus ir automatizuotus įrankius, CV srautai išaugo, bet kokybė, darbdavių akimis, ne visada auga kartu.

    Kas pasikeitė dėl DI

    DI keičia reikalingus įgūdžius ir mažina barjerą kandidatuoti, nes dalį užduočių galima atlikti greičiau, o pasirengimas pokalbiui ar dokumentų paruošimas užima mažiau laiko. Tuo pat metu nemažai organizacijų vis dar vertina kandidatus pagal senus signalus: diplomą, ankstesnį darbdavį ar pažintis.

    Toks požiūris sukuria uždarą ratą, kai įmonės konkuruoja dėl to paties siauro profilio kandidatų, o žmonės, turintys tinkamų praktinių įgūdžių, lieka nepastebėti. Praktikoje tai reiškia, kad atrankoje atmetami net ir tinkami kandidatai vien todėl, kad jų karjeros kelias neatrodo „klasikinis“.

    „DI turi praplėsti žmogaus sprendimą, o ne jį pakeisti“, – sakė „LinkedIn“ vadovė EMEA ir Lotynų Amerikai Sue Duke.

    Ekspertai pabrėžia, kad DI gali padėti matyti kompetencijas, kurios neatsispindi pareigų pavadinime ar studijų eilutėje. Tam reikia aiškiai aprašyti, kokių gebėjimų iš tiesų reikia konkrečiam vaidmeniui, ir atsisakyti perteklinių reikalavimų, pavyzdžiui, nebūtinų diplomų ar dirbtinai užkeltos patirties kartelės.

    Problema ne tik atrankoje

    Net ir pasamdžius tinkamus žmones, rezultatas gali nesikeisti, jei pati organizacija dirba pagal seną logiką. Dažnas scenarijus – DI „prikabinamas“ prie tų pačių procesų, hierarchijų ir sprendimų grandinių, tikintis, kad technologija savaime padarys organizaciją efektyvesnę.

    Tokiu atveju įmonė gauna tik šiek tiek greitesnę senų darbo metodų versiją, o ne naują produktyvumo lygį. Vietoje klausimo, kokias užduotis verta automatizuoti, o kur būtina žmogaus atsakomybė, organizacijos dažnai tiesiog bando daryti tą patį greičiau.

    Vadovams tenka naujas vaidmuo

    Kai DI perima dalį rutininių užduočių, vadovų darbas keičiasi: mažiau tikrinimo ir mikrovadybos, daugiau darbuotojų ugdymo, sprendimų kokybės stiprinimo ir komandos adaptacijos. Tačiau nemaža dalis vadovų pripažįsta dar iki galo nesuprantantys, kaip DI perbraižys jų komandos vaidmenis.

    Ši nežinomybė tampa rizika: darbuotojams sunku prisitaikyti, jei jų lyderiai neturi aiškios krypties ir praktinių įrankių pokyčiui valdyti. Todėl įmonės vis dažniau investuoja į vadovų mokymus, suteikia komandoms laiko praktiškai išbandyti DI sprendimus ir kuria saugesnes taisykles eksperimentams.

    Vienas iš minimų pavyzdžių – UNICEF JK, kur vadovai pasitelkia DI paremtą koučingą sudėtingiems pokalbiams treniruoti, gaudami realistiškus scenarijus ir grįžtamąjį ryšį. Tokie metodai rodo kryptį, kaip organizacijos gali greičiau auginti lyderystės kompetencijas, kurių DI nepakeičia.

    Ką turėtų keisti darbdaviai

    Specialistų vertinimu, sprendimas remiasi trimis susijusiais pokyčiais: įgūdžiais grįsta atranka, realiai atnaujinta organizacijos struktūra ir iš naujo apibrėžtas vadovų vaidmuo. Neįmanoma skelbti, kad svarbiausia gebėjimai, jei viduje vis dar labiausiai vertinami titulai ir „teisingi“ karjeros maršrutai.

    Galiausiai darbdaviai skatinami samdyti ne pagal darbo rinką, kurią prisimena, o pagal įgūdžius, kurių realiai reikia šiandien. DI šiame procese gali tapti ne grėsme, o priemone sumažinti šališkumą ir tiksliau pamatyti kandidatų potencialą.

  • Trumpo smūgis pasaulinei prekybai: nauji JAV muitai dėl priverstinio darbo palies ir ES

    Trumpo smūgis pasaulinei prekybai: nauji JAV muitai dėl priverstinio darbo palies ir ES

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie naujus muitus dešimtims prekybos partnerių, motyvuodamas esą nepakankamomis pastangomis užkardyti priverstinį darbą tiekimo grandinėse. Nauji tarifai, sieksiantys 10–12,5 proc., įsigalioja penktadienį ir pakeis anksčiau taikytą visuotinį 10 proc. tarifą.

    Sprendimas apima apie 60 ekonominių partnerių, įskaitant Europos Sąjungą kaip vieną vienetą, todėl faktiškai paveiktų šalių skaičius yra didesnis. Vašingtonas teigia, kad priemonės orientuotos į didžiąją dalį JAV importo ir gali turėti apčiuopiamą įtaką kainoms bei tiekimui pasauliniu mastu.

    Kaip veiks naujie tarifai

    Pagal paskelbtą schemą valstybėms, kurios yra įvedusios priverstinio darbo produktų importo draudimą arba įsipareigojusios tai padaryti, numatomas 10 proc. tarifas. Tarp tokių įvardijamos Kanada, Europos Sąjunga, Indija ir Jungtinė Karalystė.

    Kai kurioms kitoms šalims taikomas aukštesnis, 12,5 proc. tarifas, tarp jų minimos Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Kartu nurodoma, kad dalis prekių nuo muitų atleidžiamos, įskaitant naftą, dujas, trąšas ir prekes, patenkančias į Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo apimtį.

    Kodėl pasirinktas kitas teisinis kelias

    Šis sprendimas priimtas po to, kai JAV Aukščiausiasis Teismas 2026 metų vasarį apribojo administracijos galimybes taikyti tarifus remiantis 1977 metų Tarptautinių nepaprastųjų ekonominių galių aktu. Dėl to daliai importuotojų teko grąžinti anksčiau sumokėtas sumas.

    Vėliau tarifai buvo perkelti į kitą teisinį pagrindą, tačiau tokios priemonės trukmė yra ribota, todėl šią savaitę paskelbtas naujas paketas. Šį kartą muitai nustatyti pagal 1974 metų Prekybos akto 301 skirsnį, suteikiantį prezidentui daugiau galimybių taikyti sankcijas dėl, JAV vertinimu, nesąžiningos prekybos praktikos.

    „Jungtinės Valstijos beveik šimtmetį taiko priverstinio darbo importo draudimą ir griežtai jį įgyvendina; atėjo metas tą patį daryti ir mūsų prekybos partneriams“, – sakė JAV prekybos atstovas Jamiesonas Greeras.

    Reakcijos: grasinimai atsakomaisiais veiksmais ir atsargi ES laikysena

    Sprendimas sulaukė kritikos kai kuriose šalyse, kurios teigia, kad priverstinio darbo tema naudojama kaip prekybinio spaudimo priemonė. Pavyzdžiui, Brazilija, kuriai priskirtas 12,5 proc. tarifas, pareiškė svarstanti atsakomuosius muitus JAV prekėms.

    Europos Sąjunga reagavo santūriau ir pabrėžė, kad naujausios JAV priemonės dera su ankstesniais ES ir JAV tarifų įsipareigojimais. Europos Komisijos atstovas taip pat signalizavo, kad tikimasi tęsti derybas dėl papildomų išimčių ir glaudesnio bendradarbiavimo.

    Priverstinis darbas tarptautinėje teisėje apibrėžiamas kaip darbas ar paslauga, atliekami grasinant bausme ir be savanoriško asmens sutikimo. Tarptautinės darbo organizacijos vertinimu, 2021 metais bet kurią dieną pasaulyje priverstiniame darbe buvo apie 27,6 mln. žmonių, o tai stiprina politinį spaudimą griežtinti importo kontrolę ir įmonių pareigas tikrinti tiekimo grandines.

    Ekspertai pažymi, kad tarifai dėl priverstinio darbo rizikų tampa platesnės tendencijos dalimi: Vakarų šalys vis dažniau sieja prekybos politiką su žmogaus teisių standartais ir tiekimo grandinių skaidrumu. Verslui tai reiškia augančią pareigą dokumentuoti kilmę, atlikti patikras ir įrodyti, kad produkcija pagaminta nepažeidžiant darbo teisių.

  • Lenkijos skola peržengė 500 mlrd. eurų ribą: rekordiniu tempu skolinasi ir muša signalus

    Lenkijos skola peržengė 500 mlrd. eurų ribą: rekordiniu tempu skolinasi ir muša signalus

    Skola auga greičiau nei daugumoje ES

    Lenkija pastaraisiais mėnesiais tapo viena sparčiausiai besiskolinančių Europos Sąjungos šalių. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad 2026 metų pirmąjį ketvirtį Lenkijos valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis per metus padidėjo 4,5 proc. punkto.

    Toks šuolis buvo trečias pagal dydį ES. Didesnį metinį augimą fiksavo tik Suomija, kur rodiklis didėjo 5,5 proc. punkto, ir Bulgarija, kur augimas siekė 4,8 proc. punkto.

    Viršyta 60 proc. riba

    Eurostato vertinimu, 2026 metų pirmojo ketvirčio pabaigoje Lenkijos valdžios sektoriaus skola sudarė 61,6 proc. BVP. Tai vis dar mažiau nei ES vidurkis, kuris siekė apie 82,9 proc. BVP, tačiau svarbus psichologinis ir politinis slenkstis jau peržengtas.

    Tokios šalys kaip Graikija, Italija ir Prancūzija išlieka tarp labiausiai įsiskolinusių, jų rodikliai viršijo atitinkamai 143,5 proc., 138,9 proc. ir 117,6 proc. BVP. Vis dėlto Lenkijos atveju dėmesį traukia būtent skolos augimo greitis.

    Iždo skola jau apie 505 mlrd. eurų

    Lenkijos finansų ministerija skelbia dar vieną svarbų rodiklį, Valstybės iždo skolą, kuri nėra tapati Eurostato apibrėžiamai viešajai skolai, bet sudaro didžiausią jos dalį. 2026 metų gegužės pabaigoje ji viršijo 2,13 trilijono zlotų ir siekė apie 492 mlrd. eurų.

    Per pirmuosius penkis 2026 metų mėnesius Valstybės iždo skola, ministerijos duomenimis, padidėjo maždaug 42,4 mlrd. eurų. Preliminariai vertinama, kad birželį skola dar ūgtelėjo daugiau nei 12 mlrd. eurų ir pasiekė beveik 505 mlrd. eurų.

    Kas stumia skolą aukštyn?

    Pagrindine priežastimi įvardijami valstybės biudžeto skolinimosi poreikiai, susiję su dideliu deficitu ir poreikiu užsitikrinti likvidumo rezervą biudžeto sąskaitose. Kitaip tariant, dalis skolos didėja todėl, kad valstybė leidžia obligacijas ne tik einamiesiems poreikiams, bet ir iš anksto kaupia lėšas galimam rinkų svyravimui.

    2026 metais Lenkija planuoja pritraukti apie 32 mlrd. eurų grynojo naujo finansavimo. Tai vienas didžiausių suplanuotų skolinimosi mastų šalies viešųjų finansų istorijoje, o dalį emisijų siekiama įgyvendinti anksčiau, kad vėliau nereikėtų skolintis prastesnėmis sąlygomis.

    Kas skolina Lenkijai ir ar yra ko nerimauti?

    Finansų ministerijos pateikiama skolos struktūra rodo, kad Lenkija daugiausia finansuojasi vidaus rinkoje. Maždaug 80 proc. Valstybės iždo skolos laikoma šalies viduje, o kiek mažiau nei 20 proc. sudaro įsipareigojimai užsieniui.

    Tarp pagrindinių kreditorių išlieka vietos bankai ir nebankinis sektorius, tačiau reikšmingą dalį, apie 29 proc., laiko ir užsienio investuotojai. Ministerija taip pat pabrėžia, kad užsienio valiutomis denominuotos skolos dalis nesiekia 20 proc. ir yra mažesnė už strateginę 25 proc. ribą, todėl mažėja valiutų kursų svyravimų rizika.

    Vien skolos augimas savaime dar nereiškia, kad viešieji finansai blogėja. Daug kas priklauso nuo ekonomikos augimo tempo, deficito dydžio ir skolos aptarnavimo kaštų, ypač jei palūkanų normos rinkose išlieka aukštos ilgiau.

    Vis dėlto ekonomistai perspėja, kad užsitęsęs didelis deficitas kartu su lėtesniu augimu ilgainiui siaurintų valstybės manevro laisvę. Tai reikštų didesnį spaudimą biudžetui, daugiau diskusijų dėl išlaidų prioritetų ir didesnį jautrumą finansų rinkų nuotaikų pokyčiams.

  • Prancūzijoje milijonieriai kraunasi lagaminus: kodėl bėga ir kur iškeliauja jų turtai

    Prancūzijoje milijonieriai kraunasi lagaminus: kodėl bėga ir kur iškeliauja jų turtai

    By&nbspJonathan Benton
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    France lost a net total of 800 millionaires in 2025. While this outflow represents a tiny fraction of its total wealthy population, a range of factors are prompting them to leave.

    Is France driving away its wealthy in vast numbers? The latest Henley & Partners Wealth Migration Report found that France saw a net loss of 800 millionaires in 2025.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    At first glance, it would seem that the wealthy are fleeing the country. However, for context, there are still 2.4 million individuals in France with a net worth of over €1 million, according to the UBS Global Wealth Report.

    While France remains an attractive place for the wealthy to live for obvious reasons such as its quality of life and joie de vivre, the overall trend, albeit small for now, is that some of France’s wealthiest citizens are moving and – more importantly – taking their capital.

    Last year, each departing millionaire took with them on average €5 million in personal assets, translating to roughly €4 billion leaving the country in total, according to the French Institute for Research on Public Administration and Politics (iFRAP).

    Although the number of departing millionaires represents only a tiny fraction of France’s wealthy population, economists point out that the loss of even a relatively small number of high-net-worth individuals can have an outsized economic impact because they often own businesses, fund investment and generate significant tax revenues.

    Why are wealthy French residents leaving?

    There is no single explanation for why some of France’s richest residents are leaving.

    One factor has been the country’s continued political instability, with France seeing six prime ministers in the last five years, repeated budget crises and uncertainty over how successive governments plan to tackle the country’s growing debt burden.

    The prospect of Marine Le Pen winning the April 2027 presidential election has added another layer of uncertainty.

    While her National Rally party has sought to reassure businesses and investors, economists have questioned whether its spending commitments can be reconciled with France’s already strained public finances and the European Union’s fiscal rules.

    Far-right leader Marine Le Pen and far-right party National Rally president Jordan Bardella arrive to visit a market in La Fleche, western France, 8 July 2026

    Far-right leader Marine Le Pen and far-right party National Rally president Jordan Bardella arrive to visit a market in La Fleche, western France, 8 July 2026
    AP Photo/Michel Euler

    Another important factor has been the growing national and international campaign to tax the rich.

    The latest battle over taxing the ultra-rich

    France’s latest debate has centred on French economist Gabriel Zucman’s proposal to levy a 2% annual tax on fortunes exceeding €100 million.

    The proposal also included an “exit tax”, designed to prevent the capital flight that undermined the ISF. Under the proposal, wealthy individuals who chose to leave France would have continued to owe the tax for five years after relocating abroad.

    Supporters argued that the so-called Zucman tax could raise around €20 billion annually while affecting only around 1,800 households. They also argued that the concentration of wealth has accelerated in recent decades and that the wealthiest households should contribute a greater share towards funding public services.

    The proposal passed the National Assembly last year but was blocked by the Senate. It was later defeated in the National Assembly during debate on the 2026 budget.

    It was then replaced by the 2026 Finance Law, which introduced a 20% tax on luxury assets such as yachts, private jets, sports cars and jewellery, held inside passive family holdings worth at least €5 million, rather than a broad wealth tax.

    Not everyone agrees that taxing wealth inevitably leads to an exodus. French economist Thomas Piketty has argued that the risks of capital flight are often overstated and that greater international cooperation could make wealth taxes far more effective.

    Piketty maintains that rising wealth inequality has been fuelled by decades of tax cuts for the richest households and argues that carefully designed wealth taxes could reduce inequality without significantly harming investment.

    Critics, however, argue that France has already tested many of these ideas. They contend that even a relatively small number of departing entrepreneurs and investors can have a disproportionate effect on economic growth because they own businesses, finance new ventures and generate employment.

    France’s long history of taxing wealth

    In 1982, President François Mitterrand introduced the Solidarity Tax on Wealth (ISF), which targeted the net assets of high-net-worth individuals. Over its lifetime, the European Commission reports that the tax brought in €63.5 billion and, in its final year in 2017, raised around €4.1 billion.

    However, the tax also resulted in an estimated €200 billion in capital flight and reduced annual GDP growth by around 0.2%, according to French economist Eric Pichet.

    In 2017, President Emmanuel Macron scrapped the ISF and replaced it with the Real Estate Wealth Tax (IFI), which is an annual tax applied to individuals whose net real estate assets, not allocated to business activities, exceed €1.3 million.

    According to the French government, it now raises roughly €1.1 billion each year.

    There was also François Hollande’s so-called “Super Tax”, a 75% marginal income tax on annual earnings exceeding €1 million as a means of forcing the wealthiest to help dig the country out of the economic crisis.

    However, France’s highest court, the Constitutional Council, struck down the original version in late 2012, ruling that it was unfair to tax individuals at such a high rate.

    Former French President Francois Hollande arrives for a memorial Mass in tribute to Bernadette Chirac, widow of former French President Jacques Chirac, Paris, 12 June 2026

    Former French President Francois Hollande arrives for a memorial Mass in tribute to Bernadette Chirac, widow of former French President Jacques Chirac, Paris, 12 June 2026
    AP Photo/Emma da Silva

    Hollande’s administration adjusted the tax in the 2014 budget, shifting the burden from the individual to the company, making the employers pay a 50% tax on the portion of salaries exceeding €1 million.

    Ultimately, it expired in 2015 after raising less revenue than projected, bringing in just €160 million in 2013 and €260 million in 2014.

    At the time, France’s richest man, the CEO of LVMH Bernard Arnault, took out Belgian nationality, and the actor Gérard Depardieu also moved across the border to Belgium before obtaining Russian citizenship.

    A majority of French taxpayers disapproved of the 75% rate, although polls showed that six out of 10 voters were in favour of raising income taxes on the wealthy.

    Where are the rich going?

    Many countries have actively positioned themselves to attract wealthy migrants. The United Arab Emirates remains one of the world’s biggest beneficiaries thanks to its lack of personal income tax.

    In Europe, Italy has emerged as one of the continent’s biggest winners after Georgia Meloni’s government introduced a 15% flat-tax regime for qualifying foreign residents.

    Under the scheme, eligible individuals can pay a fixed annual tax on foreign income regardless of how much they earn overseas, making the country very attractive to entrepreneurs and investors with international assets.

    Switzerland has long attracted wealthy people through its favourable tax arrangements for certain foreign residents, while Monaco remains a popular destination for Europe’s ultra-wealthy thanks to its lack of personal income tax.

    Portugal has also attracted thousands of wealthy migrants through its Non-Habitual Resident tax regime, although recent reforms have made the scheme less generous than it once was.

    Ultimately, France’s net loss of 800 millionaires represents only a tiny fraction of its wealthy population. Yet it reflects a broader question facing governments across Europe: how to raise tax revenues and tackle inequality without encouraging investment and capital to move elsewhere.

    As people and capital become increasingly mobile, that balance is becoming more difficult to strike.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more