CP v2

Blog

  • „Polygon“ į mokėjimų sistemą įtraukė Solana: vienas API ryšys su bankais, kriptovaliutomis ir išmokomis

    „Polygon“ į mokėjimų sistemą įtraukė Solana: vienas API ryšys su bankais, kriptovaliutomis ir išmokomis

    „Polygon Labs“ pranešė į savo „Open Money Stack“ mokėjimų infrastruktūrą įtraukianti „Solana“ tinklą. Sprendimas skirtas įmonėms, kurios nori vienu programiniu ryšiu sujungti banko sąskaitas, kriptovaliutų pervedimus ir išmokėjimus gavėjams.

    Integracija leidžia „Solana“ ekosistemos verslams per tą pačią sąsają priimti įplaukas iš bankų, perkelti lėšas tarp skirtingų blokų grandinių ir atlikti išmokas. „Polygon“ teigimu, taip mažėja techninis sudėtingumas ir spartėja mokėjimų diegimas, nes vietoje kelių atskirų tiekėjų užtenka vienos integracijos.

    Naujiena pasirodė netrukus po to, kai „Solana“ tinkle buvo aktyvuotas „Alpenglow“ konsensuso atnaujinimas. Pasak projekto, jis sutrumpino sandorių galutinio patvirtinimo laiką nuo maždaug 12,8 sekundės iki 150 milisekundžių, o tai mokėjimų scenarijuose yra viena svarbiausių savybių.

    „Polygon“ nurodė, kad viena pirmųjų klientų, pradėjusių naudoti „Solana“ integraciją, yra bendrovė „Kira“. Ji padeda verslams keisti JAV dolerius ir stabilias kriptovaliutas, siųsti mokėjimus bankiniais kanalais bei atsiskaityti su užsienio tiekėjais.

    „Jau naudojame Solana stabilioms kriptovaliutoms pervesti, o darbas su Polygon padeda šiuos pervedimus paversti doleriais mūsų klientų banko sąskaitose, kai jiems reikia apmokėti tiekėjams“, – sakė „Kira“ vadovas Edrizio De La Cruz.

    „Open Money Stack“ modelis taip pat siekia sujungti „Solana“ su kitais tinklais, įskaitant „Polygon“, „Ethereum“ ir „TRON“, kuris prie šios infrastruktūros buvo prijungtas anksčiau šį mėnesį. „Polygon“ teigimu, verslai gali naudotis ir papildomomis funkcijomis, tokiomis kaip klientų sąskaitų ir piniginių kūrimas, konvertavimas bei mokėjimų nukreipimas į palaikomas banko sąskaitas, korteles, grynųjų paslaugas ar kriptovaliutų pinigines.

    Šis žingsnis sutampa su sparčiai augančiu stabilias kriptovaliutas naudojančių atsiskaitymų mastu. Rinkoje dominuoja JAV dolerio vertei pririštos stabilios kriptovaliutos, o jų pasiūla pastaraisiais metais augo dėl didėjančio poreikio greitesniems tarpvalstybiniams pervedimams ir atsiskaitymams skaitmeninėje ekonomikoje.

    „Solana Foundation“ produkto vadovas Vibhu Norby teigė, kad 2026 metais tinkle apdorota daugiau nei 5,5 trilijono eurų vertės stabilios kriptovaliutos operacijų apimtis. Jo vertinimu, augant aktyvumui, jungtys su bankais, piniginėmis ir išmokų tinklais leidžia stabilios kriptovaliutos mokėjimus pasiūlyti platesnei auditorijai ir daugiau rinkų.

    „Augant šiai veiklai, Solana sujungimas su banko sąskaitomis, piniginėmis ir pasauliniais išmokų tinklais leidžia įmonėms stabilios kriptovaliutos mokėjimus teikti daugiau klientų ir rinkų“, – sakė Vibhu Norby.

    „Polygon“ plėtra vyksta ir reguliuojamos mokėjimų infrastruktūros kryptimi. Šį mėnesį bendrovė užbaigė „Coinme“ įsigijimą, kuris, anot „Polygon“, suteikė pinigų pervedimo licencijų ir išimčių aprėptį 48 JAV valstijose, taip praplečiant galimybes siūlyti su teisės aktais suderintas mokėjimų paslaugas.

  • Švedų „Pixel Systems“ pritraukė 2,7 mln. eurų: įrankis atpažįsta DI klastotes ir falsifikatus

    Investicija į skaitmeninį pasitikėjimą

    Švedijos startuolis „Pixel Systems“ pritraukė 2,7 mln. eurų pradinės stadijos investiciją, kurią planuoja skirti komercinei plėtrai ir technologijai, padedančiai atpažinti DI sukurtą bei manipuliuotą skaitmeninį turinį.

    Bendrovė kuria įrankį, skirtą tikrinti vaizdus, dokumentus ir kitą skaitmeninę medžiagą, kai ji tampa pagrindu išmokoms, sprendimams ar teisiniams procesams. Augant generatyvių modelių galimybėms, tokie patikros sprendimai tampa vis svarbesni draudimui, finansų sektoriui ir elektroninei prekybai.

    Investicijų raundui vadovavo fondas „Unconventional Ventures“, o prieš pinigus įmonė buvo įvertinta maždaug 18 mln. eurų. Pasak investuotojų, gebėjimas patikimai patikrinti skaitmeninę informaciją artimiausiais metais taps tokia pat būtina infrastruktūros dalimi kaip kibernetinis saugumas.

    Kodėl DI klastotės tapo verslo rizika

    Generatyvus DI sparčiai mažina klastočių „kainą“: suklastoti įrodymus, sukurti netikras sąskaitas, sugeneruoti produktų nuotraukas ar pakeisti žalos vaizdus dabar galima greitai ir masiškai. Dėl to įmonės, kurios remiasi klientų pateikiamais dokumentais ar nuotraukomis, susiduria su augančia sukčiavimo rizika.

    „Pixel Systems“ teigia, kad didelė dalis skaitmeninių procesų vis dar paremti prielaida, jog pateikiama medžiaga yra autentiška. Praktikoje ši prielaida silpnėja, todėl verifikavimas vis dažniau perkeliamas iš „pasitikėjimo“ į automatizuotą patikrą prieš priimant finansinius sprendimus.

    „Generatyvus DI padarė įrodymų klastojimą itin pigų. Problema ta, kad beveik kiekvienas skaitmeninis procesas vis dar remiasi prielaida, jog pateikta informacija yra tikra, tačiau ši prielaida nyksta“, – sakė „Pixel Systems“ vienas iš įkūrėjų ir vadovas Robel Efrem.

    Technologija ir pirmieji rezultatai

    Įmonė įkurta 2026 metais Stokholme. Ji nurodo, kad taiko kelis nepriklausomus skaitmeninės kriminalistikos metodus, kurie kartu leidžia įvertinti, ar turinys buvo generuotas DI, redaguotas ar kitaip klastotas.

    „Pixel Systems“ skelbia, kad vidiniuose bandymuose jos platforma pasiekė 99,98 proc. DI sukurtos ir manipuliuotos medžiagos aptikimo rodiklį. Tokie teiginiai paprastai priklauso nuo testavimo metodikos ir duomenų rinkinių, tačiau bendra kryptis aiški: rinka ieško kuo patikimesnių patikros signalų realioms verslo situacijoms.

    Startuolis teigia, kad jo sprendimai jau taikomi srityse, kur skaitmeninis turinys tiesiogiai veikia pinigų srautus, pavyzdžiui, draudime, finansinių technologijų sektoriuje, elektroninėje prekyboje ir profesinėse paslaugose. Tarp tipinių atvejų minimos manipuliuotos žalos nuotraukos, suklastoti čekiai ir sąskaitos, DI sugeneruoti produktų vaizdai grąžinimų sukčiavimui bei medžiaga, teikiama finansiniuose ar teisiniuose procesuose.

    „Internetas buvo sukurtas pasauliui, kuriame nuotrauka dažniausiai buvo laikoma įrodymu. Tas pasaulis nebeegzistuoja, todėl kiekvienai įmonei, kuri gauna iš klientų nuotraukas, čekius ar dokumentus, reikia gebėti tai patikrinti prieš išmokant pinigus“, – sakė Robel Efrem.

    „Pixel Systems“ pabrėžia ankstyvą komercinę trauką: praėjus trims savaitėms po komercinio starto, įmonė pasiekė pirmuosius apie 89 000 eurų pasikartojančių pajamų kontraktus. Pasak bendrovės, pritrauktas kapitalas leis greičiau plėsti pardavimus ir toliau tobulinti aptikimo technologiją.

    Investicija į „Pixel Systems“ išryškina platesnę Europos tendenciją: daugėja finansavimo sprendimams, kurie stiprina skaitmeninį pasitikėjimą, verifikaciją ir sukčiavimo prevenciją. Augant DI generuojamo turinio apimtims, tokios priemonės vis dažniau tampa ne papildoma opcija, o būtinybe procesų patikimumui užtikrinti.

  • „Uniswap Labs“ atveria mokesčių konvertavimo įrankį TJAR programėlėms: pirmasis partneris – Robinhood

    „Uniswap Labs“ atveria mokesčių konvertavimo įrankį TJAR programėlėms: pirmasis partneris – Robinhood

    Kriptovaliutų prekybos infrastruktūrą kurianti bendrovė „Uniswap Labs“ pristatė atvirojo kodo mokesčių konvertavimo įrankį TJAR, skirtą trečiųjų šalių programėlėms ir paslaugoms. Pirmuoju integracijos partneriu paskelbta Robinhood, kuri sprendimą pradėjo naudoti savo palaikomose blokų grandinėse.

    Problema, kurią taiko spręsti TJAR, gerai žinoma decentralizuotų finansų ekosistemoje: programėlės, rinkdamos mokesčius per skirtingas grandines, ilgainiui sukaupia didelį kiekį įvairių žetonų. Iki šiol komandoms dažnai tekdavo pačioms kurti infrastruktūrą, kad šiuos aktyvus galėtų keisti į kelis norimus žetonus, pavyzdžiui, stabilios vertės kriptovaliutas.

    Kaip veikia TJAR modelis

    „Uniswap Labs“ aiškina, kad TJAR pakeičia vidinę keitimo infrastruktūrą atvira rinka: programėlė mokesčių pajamas perveda į vadinamąjį Token Jar, o rinkos dalyviai varžosi, kas jas konvertuos. Programėlė iš anksto nusistato, kokį žetoną nori gauti kaip galutinį rezultatą.

    „TJAR pakeičia programėlių kuriamą infrastruktūrą atvira rinka: jos perveda mokesčius į Token Jar, o dalyviai konkuruoja juos konvertuodami, kad programėlė automatiškai gautų pasirinktą žetoną“, – sakė „Uniswap Labs“.

    Pagal „Uniswap“ kūrėjams skirtą dokumentaciją, Token Jar pats nenustato kiekvieno laikomo žetono kainos. Sprendimą, ar sandoris jiems priimtinas, priima vadinamieji paieškotojai, o jų sumokėjimas nukreipiamas programėlės pasirinktam gavėjui.

    Nuo „Uniswap“ protokolo iki kitų programėlių

    Token Jar iš pradžių buvo kurtas „Uniswap“ protokolo mokesčiams, tačiau dabar per TJAR tampa prieinamas ir kitoms komandoms. „Uniswap Labs“ nurodo, kad ankstesnėje formoje sprendimas per vieną mėnesį apdorojo daugiau nei 15 000 000 JAV dolerių vertės konversijų, tai yra apie 13 800 000 eurų.

    Įrankis veikia keliose blokų grandinėse, o kūrėjams pateikiamas kodas, diegimo adresai ir audito medžiaga. Bendrovė taip pat pažymi, kad „Uniswap DAO“ valdymas gali nustatyti pasirenkamą protokolo mokestį TJAR naudojimui, tačiau šiuo metu jis nėra taikomas.

    Ką tai reiškia Robinhood ir rinkai

    „Uniswap Labs“ teigimu, Robinhood TJAR naudoja mokesčiams, surinktiems per „Uniswap“ programavimo sąsają, konvertuoti „realiojo laiko“ principu. Tai leidžia partneriui pajamas gauti ne įvairiais atsitiktinai sukauptais žetonais, o iš anksto pasirinktais aktyvais.

    Šis žingsnis atspindi platesnę tendenciją kriptovaliutų rinkoje: infrastruktūros tiekėjai siekia supaprastinti mokesčių surinkimą, atsiskaitymą ir pajamų valdymą kelių grandinių aplinkoje. Tokie sprendimai ypač aktualūs augant programėlių skaičiui ir didėjant operacijų fragmentacijai skirtinguose tinkluose.

  • Netoli Lenkijos sienos aptiko paslaptingą bronzos amžiaus statinį: kam jis buvo skirtas?

    Netoli Lenkijos sienos aptiko paslaptingą bronzos amžiaus statinį: kam jis buvo skirtas?

    Netoli Seddino gyvenvietės, visai šalia Berlyno, archeologai aptiko neįprastą bronzos amžiaus konstrukciją, kurios paskirtis kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Pirminiai datavimo rezultatai rodo, kad statinys galėjo būti pastatytas apie 850 metus prieš mūsų erą.

    Didžiausią nuostabą tyrėjams kelia beveik idealus kvadratinis planas ir santykinai tikslūs matmenys: maždaug 10,6 x 11,4 metro. Ši forma aiškiai išsiskiria iš Šiaurės Vokietijoje tuo laikotarpiu dažniau aptinkamų gyvenamųjų namų, kurie paprastai būdavo pailgi ir stačiakampiai.

    Ar tai galėjo būti šventvietė?

    Neįprastas išplanavimas paskatino versiją, kad pastatas galėjo atlikti ceremoninę ar religinę, o ne buitinę funkciją. Brandenburgo paveldo apsaugos institucijoje dirbantis archeologas Franzas Schopperis objektą apibūdino kaip templum, taip užsimindamas apie galimą ryšį su kulto praktikomis.

    Tyrėjų dėmesį patraukė ir radiniai už statinio ribų. Žemės įdubose aptikta daug vėlyvojo bronzos amžiaus keramikos, įskaitant ypač didelius indus, kurių angos skersmuo viršijo 50 centimetrų.

    Puotos, aukos ir ugnies pėdsakai

    Tokie dideli indai dažnai siejami su gausesniais susibūrimais, bendromis vaišėmis ar apeigomis, kai maistas ir gėrimai ruošiami didesniam žmonių skaičiui. Tai sustiprina spėjimą, kad vieta galėjo būti reikšminga ne vien vienai šeimai, o platesnei bendruomenei.

    Dar viena reikšminga detalė yra gausūs gyvūnų kaulai, ant kurių matyti ugnies pėdsakų. Tai gali rodyti tiek kolektyvines vaišes, po kurių likučiai būdavo sudeginami, tiek ir aukojimo praktiką, kai ugnis būdavo esminė ritualo dalis.

    Ką sufleruoja vieta šalia karališkojo pilkapio?

    Kasimo darbams vadovaujantis Getingeno universiteto archeologas Immo Heske pabrėžia, kad architektūros ir radinių derinys suteikia retą progą geriau suprasti, kaip bronzos amžiaus bendruomenės organizavo socialinį gyvenimą ir kokią vietą jame užėmė tikėjimas.

    Papildomą intrigos sluoksnį suteikia vietovės kontekstas. Archeologų vertinimu, IX amžiuje prieš mūsų erą netoliese galėjo būti gyvenvietė, kurioje gyveno apie 200–300 žmonių, o jie vertėsi žemdirbyste, medžio apdirbimu ar metalurgija.

    Naujai aptiktas statinys stovi aukštesnėje reljefo vietoje netoli monumentalaus Seddino pilkapio, tradiciškai siejamo su legendiniu karaliumi Hinzu. Vis dėlto rašytinių šaltinių iš bronzos amžiaus nėra, o žmogaus palaikų fragmentai, kadaise buvę kape, dingo Antrojo pasaulinio karo metais, todėl aiškių atsakymų kol kas nėra.

    Tyrėjai pabrėžia, kad galutines išvadas leis daryti tik tolimesnės analizės, įskaitant tikslesnį stratigrafinį datavimą, radinių tyrimus ir platesnį vietovės kontekstą. Kol kas Seddino apylinkės atrodo buvusios daugiau nei vien svarbaus asmens laidojimo vieta.

  • Vezuvijaus sunaikinti ritiniai prabilo po 2 000 metų: DI atskleidė tai, kas atrodė neįmanoma

    Vezuvijaus sunaikinti ritiniai prabilo po 2 000 metų: DI atskleidė tai, kas atrodė neįmanoma

    Praėjus beveik 2 000 metų po 79 metais įvykusio Vezuvijaus išsiveržimo, mokslininkai vis drąsiau artėja prie vienos didžiausių antikos mįslių: kaip perskaityti sudegintus Herculaneumo papirusus jų nepažeidžiant. Tai, kas ilgą laiką atrodė prarasta amžiams, dabar atkuriama pasitelkiant itin tikslius rentgeno skenavimus, trimatį modeliavimą ir dirbtinį intelektą.

    Išsiveržimas sunaikino Pompėją ir Herculaneumą, tačiau tuo pat metu dalį paveldo paradoksaliai „užkonservavo“ po pelenais ir uolienų masėmis. Būtent todėl iki šių dienų išliko unikalus radinys, vadinamas Herculaneumo ritiniais, tik jų būklė priminė trapius, apanglėjusius anglies gabalus.

    Villa dei Papiri paslaptis

    Maždaug XVIII amžiaus viduryje kasinėjant Herculaneume, vadinamojoje Papirusų viloje buvo aptikta daugiau kaip 1 000 ritinių kolekcija. Istorikams tai galėtų būti neįkainojamas šaltinis apie romėnų kasdienybę, filosofiją ir to meto intelektinį gyvenimą.

    Problema ta, kad bandymai ritinius išvynioti tradiciškai dažnai baigdavosi katastrofa: medžiaga byrėdavo, o rašalas ir pluoštas buvo taip pažeisti, kad tekstas tiesiog išnykdavo. Dėl šios priežasties daugelį dešimtmečių vyravo nuostata, kad didžioji dalis turinio liks nepasiekiama.

    Skaitmeninis išvyniojimas be prisilietimo

    Lūžį atnešė 2023 metais pradėtas tarptautinis projektas „Vesuvius Challenge“, skatinantis kurti metodus, leidžiančius ritinius „išvynioti“ virtualiai. Pirmasis etapas – itin didelės raiškos rentgeno tomografija, kai papirusas nuskenuojamas taip, kad būtų galima atkurti jo vidinę struktūrą trimatėje erdvėje.

    Tuomet speciali programinė įranga skaitmeniniu būdu atskiria susisluoksniavusius lapus ir juos „ištiesina“, tarsi ritinys būtų atsargiai išvyniotas. Kritinis žingsnis – atpažinti rašalo pėdsakus: čia dirbtinis intelektas ieško mikroskopinių medžiagos tankio ir tekstūros skirtumų, kurie gali išduoti raides, nors plika akimi jos nematomos.

    „Algoritmai padeda aptikti rašalą, bet galutinį žodį vis tiek taria specialistai, nes klaidų rizika išlieka“, – pabrėžia su projektais dirbantys tyrėjai, aiškindami, kodėl filologų ir antikos ekspertų patikra yra būtina.

    Pirmieji rezultatai ir ko dar tikimasi

    Vienas svarbiausių proveržių pasiektas 2023 metų pabaigoje, kai tyrėjams pavyko perskaityti apie 15 graikiško teksto kolonų iš vieno ritinio. Vis dėlto tai sudarė tik maždaug 5 proc. konkretaus dokumento, todėl potencialas išlieka milžiniškas.

    Iki šiol daugiausia pavyko identifikuoti epikūrinės filosofijos tekstus, siejamus su antikos autoriais, rašiusiais apie malonumą, baimę ir dvasinę ramybę. Mokslininkai tikisi, kad tolesni skenavimai ir tikslesni DI modeliai gali atverti ir visiškai nežinomus veikalus, kurių kopijos nepasiekė mūsų laikų.

    Skaičiuojama, kad panašūs metodai gali būti pritaikyti šimtams kitų ritinių, tačiau kiekvienas jų skiriasi suspaudimo laipsniu, medžiagos pažeidimais ir rašalo savybėmis. Dėl to procesas nėra vieno mygtuko paspaudimas, o kruopštus, iteracinis darbas.

    DI pagalba atkuriant freskas

    Dirbtinis intelektas tampa svarbus ne tik tekstams. Panašūs metodai taikomi ir antikinių objektų rekonstrukcijai, kai išlikę tūkstančiai fragmentų, o rankinis jų dėliojimas gali užtrukti metus ar net tapti praktiškai neįmanomas.

    Vienas ryškesnių pavyzdžių – Pompėjoje buvęs freskomis dekoruotas lubų fragmentas, kuris išgyveno antikinę katastrofą, bet vėliau buvo apgadintas XX amžiuje. Šiuolaikiniai projektai sujungia vaizdinimą, 3D modelius ir robotiką: algoritmai siūlo, kur turėtų atsidurti kiekviena detalė, o robotai gali padėti fiziškai sudėti fragmentus prižiūrint ekspertams.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausia šių metodų vertė – galimybė grąžinti istorijai tai, kas kitu atveju liktų muziejų saugyklų dėžėse arba būtų laikoma nebeatskaitoma. Kiekviena atkurta teksto eilutė ar sujungtas freskos gabalas praplečia supratimą apie senovės Viduržemio jūros pasaulį.

  • Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Australijos gelmėse – iki 2,8 mln. ungurių vienoje vietoje: mokslininkai aiškinasi, kas vyksta

    Prie Australijos Tasmanijos krantų, saugomoje Huon Marine Park teritorijoje, mokslininkai fiksuoja neįprastą reiškinį: prie povandeninio kalno Patience Seamount kasmet susitelkia milžiniškas skaičius giliavandenių ungurių.

    Naujausiais vertinimais, vienoje vietoje gali būti iki 2,8 milijono rūšies Diastobranchus capensis individų. Šie unguriai užauga iki maždaug 1,8 metro ilgio, o bendras sankaupos svoris, kaip skaičiuojama, siekia apie 3 500 tonų.

    Duomenys surinkti 2023–2025 metais ekspedicijose, kurias vykdė Australijos nacionalinė mokslo agentūra CSIRO, pasitelkusi tyrimų laivą RV Investigator. Reikšminga dalis rezultatų publikuota recenzuojamame mokslo žurnale Royal Society Open Science.

    Kaip suskaičiuota tokia sankaupa

    Unguriai laikosi maždaug kilometro gylyje ir užima apie 2 x 3 kilometrų dugno plotą, o didžiausias tankis fiksuojamas palei povandeninį gūbrį. Tokį reiškinį tiksliai įvertinti sunku, todėl tyrėjai derino kelis metodus.

    Pagrindas buvo hidroakustiniai matavimai: į vandenį siunčiamos garso bangos, o pagal atspindžius vertinama, kur ir kiek biomasių susitelkę gelmėse. Kadangi vien akustika neleidžia patikimai atskirti artimų rūšių, duomenys sutikrinti su povandeniniais vaizdo įrašais ir sugautų žuvų stebėjimais.

    Viena realiausių versijų – nerštas

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtina, kad ungurius į šią vietą sutelkia dauginimasis. Tirtų individų skrandžiai buvo tušti, o patelėms nustatyti pažengusios brandos ikrai, todėl spėjama, kad žuvys čia renkasi pasirengti nerštui.

    Stebėjimai rodo, kad unguriai pasirodo gruodį, o gausa didžiausia būna nuo gegužės iki rugpjūčio. Spalį sankaupa išnyksta, tačiau mokslininkai kol kas negali tiksliai pasakyti, kada įvyksta pats nerštas ir kur vėliau keliauja jaunikliai.

    Kodėl būtent ši vieta kelia klausimų

    Aplink yra apie 120 povandeninių kalnų, tačiau tokio masto susitelkimas išsiskiria būtent ties Patience Seamount. Kodėl ši vieta tampa traukos centru, kol kas nėra aišku, todėl tyrėjai planuoja tęsti stebėjimus ir tikslinti migracijos bei reprodukcijos scenarijus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad rūšis laikoma pažeidžiama, todėl tikslus gausos įvertinimas tampa atskaitos tašku ateičiai. Tai leidžia stebėti, ar populiacija atsikuria, ar, priešingai, mažėja dėl klimato kaitos, giliavandenės ekosistemos pokyčių ar žvejybos poveikio.

  • JAV parodė ateities tanką M1E3: važiuos tyliai kaip elektromobilis, o Abrams svoris kris

    JAV parodė ateities tanką M1E3: važiuos tyliai kaip elektromobilis, o Abrams svoris kris

    JAV Sausumos pajėgos pristatė naujos kartos pagrindinio mūšio tanko M1E3 kryptį, kuri turėtų pakeisti senstantį M1 „Abrams“ šeimos potencialą. Po dešimtmečius trukusių modernizacijų dabartinės M1A2 versijos tapo itin sunkios ir logistiškai brangios, todėl tolesni atnaujinimai pradėjo riboti mobilumą.

    Viešai aptariamas tikslas – reikšmingai sumažinti masę iki maždaug 60–66 tonų, kai naujausios M1A2 modifikacijos dažnai peržengia 70 tonų ribą. Kartu siekiama, kad konstrukcija turėtų daugiau rezervų augančiam elektros poreikiui, kurį kelia jutikliai, ryšio sistemos ir elektroninės kovos priemonės.

    M1E3 numatoma pereiti prie hibridinės dyzelinės ir elektrinės pavaros, kuri leistų dalį kelio važiuoti vien elektra ir sumažintų degalų sąnaudas. Tai suteiktų ir taktinį pranašumą, nes tylesnis judėjimas bei mažesnis šiluminis pėdsakas gali apsunkinti aptikimą, ypač dronų ir šiuolaikinių žvalgybos priemonių aplinkoje.

    Dar vienas esminis pokytis – planuojamas perėjimas prie beįgulos bokštelio ir automatinio užtaisytojo, todėl įgula galėtų sumažėti nuo keturių iki trijų karių. Įgulos narius numatoma perkelti į labiau apsaugotą kapsulę korpuse, kas turėtų pagerinti išgyvenamumą, jei tankas atakuojamas iš viršaus ar šonų.

    Projektuojant M1E3 aiškiai matoma pastarųjų metų karo Ukrainoje pamokų įtaka, kai tankų nuostolius dažnai lemia dronai, viršutinę ataką vykdanti amunicija ir greitas taikinių aptikimas. Todėl didelis dėmesys skiriamas integruotiems aktyvios apsaugos sprendimams ir didesnėms elektros galios atsargoms, kurios gali būti būtinos ir kovai su bepiločiais.

    JAV kariuomenė programą stumia pagreitintu tempu: ankstyvieji prototipai viešumoje pasirodė 2026 metų pradžioje, o bandymai, įskaitant šaudymo testus, jau vyksta poligonuose Teksase. Planuojama, kad pirmieji bandomieji vienetai bus perduodami koviniams daliniams vertinti, o serijinės gamybos startas siejamas su 2028 metais.

    Nors M1E3 nėra visiškai nuo nulio kuriamas tankas, JAV akcentuoja, kad tai bus gili „Abrams“ evoliucija, orientuota į mobilumą, mažesnes eksploatacijos sąnaudas ir didesnį išgyvenamumą. Šiuolaikinėje karyboje tai reiškia ne tik storesnius šarvus, bet ir geresnę jutiklių ekosistemą, apsaugą nuo dronų bei gebėjimą greitai modernizuoti sistemas neperkonstruojant viso tanko.

  • Amerikiečiai išbandė skraidančią maskuotę Air Cover: slepia nuo radarų ir kuria masalus

    Amerikiečiai išbandė skraidančią maskuotę Air Cover: slepia nuo radarų ir kuria masalus

    Austin mieste Teksase įsikūrusi JAV bendrovė „Vigil Autonomy“ pristatė „Air Cover“ – autonominę sistemą, skirtą pridengti transporto priemones, įrangą ar personalą. Skirtingai nei įprasti maskavimo tinklai, ši danga turėtų būti išskleidžiama be rankinio darbo ir gali būti perstatoma pagal situaciją.

    Gamintojo teigimu, „Air Cover“ kuriamas taip, kad maskuotę būtų galima greitai pritaikyti skirtingoje vietovėje ir keisti jos padėtį, kai kinta užduotis. Tai atitinka šiuolaikinių karo veiksmų realybę, kai žvalgyba dronais ir termovizoriais verčia pajėgas judėti dažniau ir slėptis greičiau.

    Du režimai: slaptumas ir masalas

    „Vigil Autonomy“ nurodo du veikimo režimus: „Stealth“ ir „Decoy“. „Stealth“ režimas, kaip teigiama, turėtų mažinti objekto matomumą infraraudonųjų spindulių diapazone ir sumažinti radarinių bangų atspindį, taip apsunkindamas aptikimą termovizoriais ir radarais.

    Kita kryptis – „Decoy“ režimas, skirtas klaidinimui. Idėja paprasta: sistema turėtų padėti sukurti klaidingą taikinio įspūdį ten, kur realaus objekto nėra, arba nukreipti dėmesį nuo tikros pozicijos.

    Kaip tai turėtų veikti praktiškai

    Pagal viešai aprašytą koncepciją danga keliama ant platformų, kurios gali ją išlaikyti virš saugomo objekto iki 10 metrų aukštyje. Tokia schema teoriškai leistų ir pridengti tikrą įrangą, ir tuo pat metu suformuoti papildomus, priešui svarbius dėmesio taškus.

    Klaidinimas tampa vis svarbesnis, nes šiuolaikinės žvalgybos priemonės jungia kelis šaltinius vienu metu: vaizdą iš dronų, termoviziją, radarus, ryšio žvalgybą. Jei priešininkas neteisingai interpretuoja situaciją, jis gali švaistyti laiką, resursus ar net smūgius nukreipti į netikrus taikinius.

    Trijų dydžių sistema, bet daug nežinomųjų

    Bendrovė mini tris konfigūracijas. Asmeninė versija naudoja 2 x 2 metrų tinklą ir deklaruojamas aktyvaus skrydžio laikas siekia apie 4 valandas, o vieneto versija su 3 x 3 metrų danga – apie 3 valandas.

    Didžiausia konfigūracija skirta technikai ir turėtų naudoti 10 x 10 metrų dangą, o deklaruojamas aktyvaus skrydžio laikas – apie 2 valandas. Taip pat teigiama, kad sprendimas modulinis, o atviros sąsajos turėtų palengvinti integraciją su skirtingais maskavimo sprendimais.

    Vis dėlto viešai pateikiama informacija kol kas labiau rodo kryptį, o ne patikrintą rezultatą. Gamintojas nedetalizuoja, kokiais techniniais būdais mažinamas radarų ar termovizijos matomumas ir kokias konkrečias signatūras sistema realiai gali imituoti, todėl tikrąjį veiksmingumą galėtų patvirtinti tik nepriklausomi bandymai ir aiškūs matavimai.

  • Saulė, panelis ir LED: kaip veikia saulės žvakė ir kodėl kartais neįsižiebia naktį

    Saulė, panelis ir LED: kaip veikia saulės žvakė ir kodėl kartais neįsižiebia naktį

    Saulės energija įkraunamos kapų žvakės vis dažniau keičia tradicines parafino žvakes, nes gali veikti ilgai ir nereikalauja nuolatinės priežiūros. Tokios žvakės laikomos praktišku sprendimu, kai norisi, kad šviesa ant kapo įsižiebtų kas vakarą.

    Įprasta parafino žvakė dažniausiai dega kelias dienas, o vėjas ir lietus ją gali užgesinti dar greičiau. Saulės žvakės pranašumas tas, kad dieną ji pasikrauna, o sutemus automatiškai įsijungia ir kartoja šį ciklą mėnesiais, jei nesugenda baterija ar elektronika.

    Kaip žvakė pasikrauna ir šviečia

    Saulės žvakė veikia paros ciklu: dieną fotovoltinis elementas paverčia saulės šviesą elektra ir įkrauna akumuliatorių. Sutemus akumuliatorius tampa energijos šaltiniu ir maitina LED diodą, todėl žvakė šviečia naktį.

    Dienos metu dauguma modelių specialiai nešviečia, nes valdiklis teikia pirmenybę akumuliatoriaus įkrovimui. Paprastai įrenginyje būna saulės panelis, akumuliatorius, LED diodas ir valdymo grandinė su sutemų jutikliu bei apsauga nuo per didelio iškrovimo.

    Kiek laiko šviečia ir kas tam trukdo

    Dažniausiai saulės žvakė šviečia apie 6–12 valandų, tačiau reali trukmė priklauso nuo akumuliatoriaus talpos ir to, kiek energijos pavyko sukaupti per dieną. Didesnis panelis paprastai geriau susitvarko ir apniukusiomis dienomis, bet žiemą ar ilgai lyjant šviesos laikas trumpėja.

    Labai svarbi ir vieta kapinėse: jei žvakė didžiąją dienos dalį stovi šešėlyje, panelis gauna per mažai šviesos. Problemas sukelia ir uždengtas ar nešvarus panelis, pavyzdžiui, lapai, sniegas ar purvas, kurie reikšmingai sumažina įkrovimą.

    Kodėl neįsižiebia sutemus

    Jei sutemus žvakė neįsijungia, viena dažniausių priežasčių yra sutemų jutiklio arba valdymo plokštės gedimas. Paprastas patikrinimas dažnai būna panelio uždengimas ranka: jei elektronika veikia, LED turėtų įsižiebti.

    Kita tipinė problema yra nusidėvėjęs akumuliatorius, kuris po kelių sezonų gali prarasti talpą ir nebesukaupti pakankamai energijos nakčiai. Tokiu atveju žvakė gali trumpai sušvisti ir greitai užgesti arba visai neįsijungti, ypač po apsiniaukusių dienų.

  • Mokslo pasaulis sukrėstas: „OpenAI“ ir „Anthropic“ tą pačią dieną pateikė tą patį įrodymą

    Mokslo pasaulis sukrėstas: „OpenAI“ ir „Anthropic“ tą pačią dieną pateikė tą patį įrodymą

    Vos po kelių savaičių nuo triukšmą sukėlusių DI sugeneruotų matematikos rezultatų „OpenAI“ vėl atsidūrė dėmesio centre. San Fransiske įsikūrusi laboratorija pristatė trijų sudėtingų uždavinių sprendinius iš matematikos, informatikos ir fizikos. Daugiausia aistrų įplieskė teiginys, kad paneigta beveik 30 metų vienu iš teorinės informatikos ramsčių laikyta eksponentinio laiko hipotezė.

    Diskusijas kaitino ne tik pats turinys, bet ir pateikimo būdas. Šį kartą „OpenAI“ teigė pasitelkusi išorės ekspertus, kurie apie 10 dienų dirbo, kad įrodymo tekstas būtų suprantamesnis žmonėms. Vis dėlto dalis akademikų kritikavo praktiką, kai privati bendrovė pati parenka ribotą vertintojų ratą ir taip iš dalies kontroliuoja patikros procesą.

    Situaciją dar labiau paaštrino tai, kad po kelių valandų analogišką pranešimą paskelbė „Anthropic“. Bendrovė nurodė, kad jos modelis tą pačią dieną taip pat pasiekė beveik identišką rezultatą, susijusį su eksponentinio laiko hipoteze. Abi įmonės tvirtino, jog korektiškumas formaliai tikrintas naudojant „Lean“ įrodymų tikrinimo sistemą, tačiau mokslininkai pabrėžė, kad žmogaus atlikta pilna analizė dar nebaigta.

    Eksponentinio laiko hipotezė siejama su patenkinamumo uždavinių klase, dažnai aiškinama per 3-SAT problemą. Tai situacijos, kai reikia rasti kintamųjų reikšmes taip, kad būtų patenkintas taisyklių rinkinys, o pritaikymų yra nuo algoritmų teorijos iki kriptografijos ir grandynų projektavimo. Didėjant kintamųjų skaičiui, galimų kombinacijų kiekis auga eksponentiškai, todėl net palyginti nedidelės instancijos tampa praktiškai neįveikiamos naiviais metodais.

    Jei hipotezės paneigimas pasitvirtins, tai reikštų, kad egzistuoja skaičiavimo trumpiniai, leidžiantys tam tikrus uždavinius spręsti greičiau, nei ilgą laiką manyta. Teorinėje plotmėje tai gali pakeisti daugelio darbų prielaidas, nes nemaža dalis literatūros rėmėsi ETH kaip patogiu atskaitos tašku sudėtingumo riboms apibrėžti. Kartu toks poslinkis neišsprendžia garsiojo P prieš NP klausimo, bet gali pakoreguoti, kaip mąstoma apie skaičiavimo ribas.

    „Man buvo visiškas šokas, kad viskas įvyko tą pačią dieną“, – sakė Russellas Impagliazzo, vienas iš 1999 metais suformuluotos hipotezės bendraautorių, kuris buvo įtrauktas į įrodymo aptarimą.

    Praktinis poveikis kasdienei kompiuterijai kol kas vertinamas atsargiai. Pagal pačių autorių aptariamas prielaidas, naujasis metodas gali pranašumą prieš paprastą paiešką parodyti tik esant milžiniškiems dydžiams, kalbant net apie dešimtis milijonų kintamųjų. Tai reiškia, kad šiandieninėms realaus pasaulio užduotims proveržis gali būti labiau koncepcinis nei tiesiogiai pritaikomas.

    Dar viena įtampos ašis yra skaidrumas ir pakartojamumas. Akademinė bendruomenė pabrėžia, kad norint nepriklausomai atkartoti DI gautus rezultatus svarbu žinoti, kaip tiksliai buvo formuluojamos užklausos, kokie duomenys ir skaičiavimo ištekliai naudoti, kokia buvo atrankos ir filtravimo logika. Kai šie elementai lieka uždari, formaliai patikrintas kodas dar ne visada reiškia, kad žmonės iki galo suprato argumentą ir jo ribas.

    Ginčai dėl publikavimo tvarkos pasiekė ir kitus „OpenAI“ pristatytus darbus. Vienas jų siejamas su Yang–Mills kvantinės teorijos tematika ir esą apima itin didelės apimties, daugiau nei 1 000 puslapių medžiagą, kurios viešinimas, kaip skelbta, sustabdytas iki komisijos analizės pabaigos. Tai atgaivino diskusiją, ar privatus sektorius neturėtų taikyti atviresnių standartų, kai kalbama apie fundamentinius mokslo rezultatus.

    Artimiausi mėnesiai parodys, ar įrodymai atlaikys nepriklausomą patikrą ir ar pavyks parengti žmogui lengvai perskaitomą, bendruomenei priimtiną versiją. Mokslininkai tikisi atvirų darbo grupių, platesnių seminarų ir nuoseklaus vertinimo, nes tik taip galima atskirti tikrą proveržį nuo formaliai tvarkingo, bet moksliškai dar neįsitvirtinusio teiginio. Bet kuriuo atveju šis atvejis jau tapo signalu, kad DI vaidmuo fundamentiniuose įrodymuose sparčiai auga, o kartu didėja ir reikalavimai skaidrumui.