CP v2

Blog

  • Kinija iki 2030 metų didins vėjo ir saulės galią: planas su baterijomis, hidroakumuliacija ir vandeniliu

    Kinija paskelbė naują energetikos planą iki 2030 metų, kuriuo siekia sparčiai didinti atsinaujinančių išteklių dalį ir padaryti vėjo bei saulės elektrą patikimesnę, ypač piko metu. Plane pirmą kartą įtvirtinami privalomi tikslai žaliajai energijai, o tai signalizuoja griežtesnį politinį įsipareigojimą.

    Pagal planą bendra atsinaujinančios energijos gamyba turėtų augti nuo maždaug 1,18 mlrd. tonų anglies ekvivalento iki 1,8 mlrd. tonų anglies ekvivalento 2030 metais. Toks augimas reikštų, kad vėjas, saulė, hidroenergija ir kiti atsinaujinantys šaltiniai dar labiau stumtų į šalį iškastinio kuro generaciją.

    Patikimumo testas piko metu

    Didžiausias planų akcentas – ne vien naujų pajėgumų statyba, bet ir jų naudingumas tada, kai elektros labiausiai reikia. Numatyta, kad iki 2030 metų vėjo ir saulės elektrinės, paremtos energijos kaupimu, turėtų galėti piko laikotarpiais tiekti apie 8 proc. savo instaliuotos galios ir padengti apie 20 proc. pikinio vartojimo.

    Tai reiškia, kad Kinija atsinaujinančius išteklius vis labiau vertina kaip sisteminį sprendimą, o ne tik papildomą generaciją geru oru. Praktikoje tam reikės baterijų parkų, tinklo modernizavimo, paklausos valdymo ir lankstesnių balansavimo pajėgumų.

    Plane taip pat numatyta iki 2030 metų pridėti daugiau nei 300 gigavatų vadinamosios pikinės atsinaujinančios galios, kuri gali būti panaudota didesnio poreikio metu. Ši formuluotė rodo kryptį į projektus, kurių gamyba yra labiau valdoma arba kuriuos galima paremti kaupimu ir greitu dispečerizavimu.

    Vandenilis, šildymas ir pramonė

    Kinija planuoja didinti vėjo ir saulės energijos panaudojimą ne tik elektros sektoriuje. Iki 2030 metų numatoma apie 150 mln. tonų anglies ekvivalento atsinaujinančios energijos nukreipti į šildymo ir vėsinimo sprendimus bei pramonę.

    Atskirai įvardijama ir žaliojo vandenilio gamyba, kuri, pagal planą, turėtų pasiekti apie 2 mln. tonų per metus 2030 metais. Tokia apimtis vandenilį paverstų vienu iš įrankių mažinant emisijas sektoriuose, kuriuos elektrifikuoti sunkiausia, pavyzdžiui, dalyje chemijos ar metalurgijos procesų.

    Hidroenergija ir jūrinis vėjas

    Hidroenergetikai plane numatomi ambicingi tikslai: iki 2030 metų bendri pajėgumai turėtų pasiekti apie 570 gigavatų, palyginti su 450 gigavatų tikslu 2025 metams. Ypatingas dėmesys skiriamas hidroakumuliacinėms elektrinėms, kurių galia iki 2030 metų turėtų augti iki maždaug 160 gigavatų.

    Hidroakumuliacija yra vienas efektyviausių būdų kaupti energiją dideliu mastu, todėl ji tiesiogiai susijusi su siekiu sustiprinti tiekimo patikimumą piko metu. Kuo daugiau kintamos generacijos, tuo vertingesnės tampa greitai reaguojančios balansavimo priemonės.

    Plane minimos ir giliavandenės jūrinio vėjo bazės, leidžiančios vystymą perkelti į tolesnes jūrines zonas, kur vėjo sąlygos stabilesnės. Taip pat numatoma idėja integruoti jūrinį vėją su povandeniniais duomenų centrais, o tai atspindi augantį elektros poreikį skaitmeninei infrastruktūrai.

    Be to, Pekinas planuoja bandomuosius projektus, kai didelės atsinaujinančios energijos bazės perduotų šimtaprocentę žalią elektros energiją. Tokie sprendimai gali tapti svarbūs tiek pramonei, tiek regionams, norintiems mažinti emisijas ir tuo pačiu stabilizuoti tiekimą.

  • Lamine Yamal ir „6PM“ bokseriai užkariauja internetą: kaip vienas kadras po finalo tapo reklama

    Lamine Yamal ir „6PM“ bokseriai užkariauja internetą: kaip vienas kadras po finalo tapo reklama

    Ispanijos rinktinės puolėjas Lamine Yamal po pasaulio čempionato finalo dėmesio centre atsidūrė ne vien dėl futbolo. Socialiniuose tinkluose išplito nuotraukos, kuriose matyti, kad jis vilki vokiško gatvės stiliaus prekės ženklo „6PM“ bokserius.

    Nors finale jis nepasižymėjo įvarčiu, paauglys krašto žaidėjas tapo viena ryškiausių turnyro figūrų internete. Prie to prisidėjo ir anksčiau plačiai dalintos jo vaikystės nuotraukos, o sirgaliai aktyviai sekė kiekvieną detalę, susijusią su futbolininko įvaizdžiu.

    „6PM“ – 2016 metais įkurtas gatvės mados ženklas, siejamas su Frankfurte iškilusiu verslininku Achrafu Ait Bouzalimu. Prekės ženklas ypač populiarus hiphopo kultūros gerbėjų auditorijoje ir remiasi riboto leidimo prekyba, kai kolekcijos išleidžiamos trumpais etapais, skatinant trūkumą ir ažiotažą.

    Tokios strategijos pastaraisiais metais tapo viena efektyviausių nišinių mados ženklų rinkodaros krypčių. Socialiniai tinklai ir kūrėjų ekonomika leidžia vienam atpažįstamam kadrui akimirksniu virsti paklausos banga, o sportininkai tampa ne tik reklamos veidais, bet ir organiškais prekės ženklo istorijos kūrėjais.

    Internete „6PM“ nepraleido progos pasinaudoti Yamal dėmesiu, o pati istorija buvo pateikta žaismingai, tarsi užsimenant, kad apatiniai galėtų turėti įtakos rezultatui. Tokia komunikacija būdinga jaunai auditorijai orientuotiems ženklams, kurie renkasi humoro ir bendruomeniškumo toną vietoj tradicinės reklamos.

    Prie Yamal asmeninės istorijos taip pat dažnai grįžtama dėl jo šeimos šaknų ir ankstyvos šlovės. Jo tėvas yra kilęs iš Maroko, motina – iš Pusiaujo Gvinėjos, o pats futbolininkas Ispanijoje užaugo daugiakultūrėje aplinkoje, kuri ryškiai atsispindi ir jo viešame įvaizdyje.

    Prekės ženklo svetainėje minima, kad dviejų vienetų bokserių komplektas kainuoja 30 eurų. Nors tai nėra išskirtinai brangus pirkinys, tokie produktai dažnai tampa impulsyvios paklausos objektu, kai juos netikėtai išpopuliarina garsenybės ar sporto renginiai.

  • ES iki 2028 metų pratęs žinučių skenavimo išimtį: šifruotos programėlės lieka už ribų

    ES iki 2028 metų pratęs žinučių skenavimo išimtį: šifruotos programėlės lieka už ribų

    Europos Sąjungos valstybės narės patvirtino laikiną teisinį režimą, leidžiantį ryšių ir žinučių paslaugų teikėjams savanoriškai taikyti priemones, skirtas aptikti vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagą internete. Ši išimtis nuo elektroninių ryšių privatumo taisyklių pratęsta iki 2028 metų balandžio 3 dienos.

    Sprendimas priimtas taikant rašytinę procedūrą, kuri paprastai naudojama, kai siekiama greitai užfiksuoti valstybių pozicijas be atskiro posėdžio. Už pratęsimą balsavo 25 šalys, viena buvo prieš, dar viena susilaikė.

    Į patvirtintą tekstą įtraukta svarbi išlyga: išimtis netaikoma visapusiškai šifruotoms nuo galo iki galo žinutėms. Tai reiškia, kad tokios programėlės kaip „WhatsApp“ ir „Signal“, kuriose žinučių turinį gali perskaityti tik siuntėjas ir gavėjas, nepatenka į šio laikino režimo taikymo sritį.

    Laikinasis režimas jau kelerius metus kelia aštrias diskusijas tarp vaikų apsaugos šalininkų ir privatumo gynėjų. Kritikai jį vadina bandymu įtvirtinti principą, kad privačios žinutės gali būti tikrinamos masiškai, o tai, jų teigimu, kurtų pavojingą precedentą ir didintų piktnaudžiavimo riziką.

    Europos Parlamentas anksčiau buvo pasisakęs prieš pratęsimą, todėl priemonė buvo nustojusi galioti, tačiau klausimas sugrąžintas į darbotvarkę ir galiausiai pritarta naujam terminui. Tuo pat metu ES institucijose toliau derinamas nuolatinis sprendimas, kuris, skirtingai nei laikinasis, galėtų numatyti privalomas, o ne savanoriškas taisykles.

    Centro kairės europarlamentarė Birgit Sippel po balsavimo pabrėžė, kad parlamente buvo siekta labiau apriboti priemonių taikymą ir orientuotis į jau žinomą neteisėtą turinį bei tikslines priemones.

    „Aiški dauguma norėjo apriboti taikymą iki žinomos vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagos ir numatyti tik tikslines priemones“, – sakė Birgit Sippel.

    Kritikos ES institucijoms net ir po šifruotų pokalbių išėmimo nemažėja. Žaliųjų frakcijos atstovai pabrėžia, kad bet koks privataus susirašinėjimo turinio tikrinimas turėtų būti siejamas tik su konkrečiais įtariamaisiais, o ne taikomas plačiai visiems naudotojams.

    „Bet koks privataus bendravimo turinio skenavimas turi būti ribojamas tik konkretiems įtariamiesiems“, – sakė europarlamentaras Ignazio Marino.

    Diskusijų foną stiprina ir teisinė rizika: skeptikai įspėja, kad pernelyg platus susirašinėjimo tikrinimas gali prieštarauti pagrindinėms teisėms, įskaitant susirašinėjimo slaptumą, todėl ateityje tokios priemonės gali atsidurti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo akiratyje. Dėl to artimiausiais metais lemiamu taps klausimas, ar pavyks suderinti vaikų apsaugos tikslus su proporcingumo ir privatumo principais.

  • Venecijos kino festivalis skelbia 83-iosios programą: Moretti grįžta, laukia Herzog ir Kore-eda

    Venecijos kino festivalis skelbia 83-iosios programą: Moretti grįžta, laukia Herzog ir Kore-eda

    Venecijos tarptautinis kino festivalis paskelbė 83-iosios laidos programą, o kino gerbėjų Lidas saloje lauks nuo 2026 metų rugsėjo 2 iki 12 dienos. Organizatoriai žada ryškų autorių kino spektrą, tarptautines žvaigždes ir išskirtinai stiprų Italijos kino dalyvavimą.

    Programą Romoje pristatęs meninis vadovas Alberto Barbera akcentavo, kad nepaisant mažėjančių kino teatrų lankomumo kai kuriose rinkose, industrija išlieka aktyvi. Pasak jo, atrankoje peržiūrėta apie 4 500 filmų, daugiau nei pernai, o temos atsispindi šiandienos įtampose nuo karo iki klimato krizės.

    Atidarymas ir italų akcentas

    Festivalį 2026 metų rugsėjo 2 dieną atidarys Danny Boyle filmas „Ink“, žymintis režisieriaus debiutą Venecijoje. Atidarymo vakaras tradiciškai laikomas signaliniu, nes būtent čia dažnai prasideda rudeninis apdovanojimų sezono ritmas.

    Šiemet konkurse dėl Auksinio liūto išsiskiria Italijos dominavimas: varžysis penki italų filmai. Tai vienas aiškiausių ženklų, kad Venecija ir toliau siekia išlaikyti pusiausvyrą tarp tarptautinio prestižo ir nacionalinio kino matomumo.

    Daugiausia dėmesio sulaukia Nanni Moretti su „Succederà questa notte“, sugrįžtantis į Auksinio liūto varžybas po 37 metų pertraukos. Kūrinį gaubia nemaža paslaptis, tačiau žinoma, kad pagrindinį vaidmenį atlieka Louis Garrel, o kartu pasirodo Jasmine Trinca, Hippolyte Girardot ir Angela Finocchiaro.

    Konkurse taip pat dalyvaus Edoardo De Angelis filmas „Il fuoco che ti porti dentro“ su Vanessa Scalera, Andrea Pallaoro „The Echo Chamber“, Paolo Strippoli „L’Estranea“ ir Marco Bechis „Ritorno a Buenos Aires“. Penketukas aprėpia ir pripažintus autorius, ir naujesnius balsus, todėl konkurso tonas žada būti įvairus.

    Tarptautiniai vardai ir žvaigždės

    Tarptautinėje konkursinėje programoje susitinka skirtingų mokyklų režisieriai, o dalis filmų jau dabar įvardijami kaip sezono favoritai. Florian Zeller į Veneciją atvyksta su psichologiniu trileriu „Bunker“, kuriame vaidina Penelope Cruz ir Javier Bardem.

    Martin McDonagh pristato „Wild Horse Nine“ su Sam Rockwell, o Lance Oppenheim konkurse dalyvaus su „Primetime“, kuriame pasirodo Robert Pattinson. Tuo metu Casey Affleck režisuoja „Company“, o vienas ryškiausių aktorių vardų čia yra Nick Nolte.

    Werner Herzog grįžta su „Bucking Fastard“, pagrindinius vaidmenis patikėdamas Kate ir Rooney Mara. Hirokazu Kore-eda į konkursą atsiveža „Look Back“, o Shinya Tsukamoto programą papildo filmu „Mr. Nelson, Did You Kill People?“, sustiprindamas Venecijos profilį kaip autoriaus kino aikštelės.

    Ryškus ir Prancūzijos kinas, konkurse turintis keturis filmus: Stéphane Brizé su „Un bon petit soldat“, Cédric Kahn su „15/18 (A Place to Heal)“, taip pat Florian Zeller ir Nicolas Pariser su „Un peu avant minuit“. Tai primena, kad Venecijos konkursas dažnai tampa Europos kino tendencijų barometru.

    Į pagrindinį konkursą pirmą kartą patenka iranietis Ali Asgari su filmu „A Bit of Light“. Vienintelė režisierė konkurse yra danė egiptietiškų šaknų May el-Toukhy su „Woman Unknown“, o rusų režisierius Ilya Khrzhanovskiy tęsia ilgalaikį Dau projektą, skirtą Lev Landau.

    Už konkurso ribų ir DI dokumentika

    Ne konkursinėje programoje išsiskiria Gianni Amelio filmas „Nessun Dolore“ su Alessandro Borghi, Valeria Golino ir Valerio Mastandrea. Taip pat laukiama Mario Martone „Scherzetto“, sukurto pagal Domenico Starnone romaną, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Toni Servillo.

    Tarp specialiųjų įvykių minimas Luca Guadagnino dokumentinis darbas „Joie de vivre“, skirtas Bernardo Bertolucci ir trunkantis apie septynias valandas. Pasak organizatorių, tai ne tik biografinis pasakojimas, bet ir bandymas per kūrybos istoriją kalbėti apie šiuolaikinį kiną.

    Smalsumą kelia ir Francesco Carrozzini dokumentika „Be Brave“ apie verslininką Renzo Rosso, „Diesel“ įkūrėją. Kūrėjai pabrėžia, kad tai pirmasis ilgametražis itališkas dokumentinis filmas, kuriame DI panaudotas kaip kūrybinis įrankis, išlaikant režisieriaus kontrolę.

    „Skeptikams užtektų užeiti į kino teatrą, kuriame rodomas Christopher Nolan filmas, kad suprastų: kinas tikrai nėra mirštantis“, – sakė Alberto Barbera.

    Dar viena svarbi festivalio dalis bus Auksiniai liūtai už gyvenimo nuopelnus, kurie 2026 metais atiteks George Clooney ir Ellen Burstyn. Burstyn apdovanojimas sutaps su trumpametražio filmo „Flash Impact“, kurį režisuoja žiuri pirmininkė Maggie Gyllenhaal ir kuris skirtas Marilyn Monroe mito interpretacijai, peržiūra.

    Visa tai rodo, kad Venecija ir toliau remiasi autorių kinu, tačiau programoje palieka vietos ir industrijos pokyčiams, įskaitant naujas kūrybos priemones bei žanrų įvairovę. 83-ioji laida žada tapti viena įdomiausių pastarųjų metų sankirtų tarp tradicijos ir naujų kino kalbų.

  • Morrissey kreipėsi į Pedro Sánchez: prieš turą Ispanijoje ragina nutraukti bulių kautynes

    Morrissey kreipėsi į Pedro Sánchez: prieš turą Ispanijoje ragina nutraukti bulių kautynes

    Britų muzikantas Morrissey, žinomas kaip ilgametis gyvūnų teisių šalininkas, prieš koncertus Barselonoje ir Madride kreipėsi į Ispanijos ministrą pirmininką Pedro Sánchez. Laiške jis ragina pasinaudoti politine įtaka ir siekti, kad šalyje būtų nutrauktos bulių kautynės bei su jomis siejamos šventės.

    Pasak atlikėjo, ši tradicija, jo vertinimu, kenkia Ispanijos tarptautiniam įvaizdžiui ir kelia vis didesnį atgarsį už šalies ribų. Laiškas paviešintas kartu su gyvūnų teisių organizacijos PETA palaikymu, kuri pastaraisiais metais aktyviai siekia griežtesnio šių renginių reguliavimo ar uždraudimo.

    Diskusija vėl grįžo į parlamentą

    Morrissey kreipimasis sutapo su nauja politine banga Ispanijoje, kur bulių kautynių tema vėl atsidūrė parlamento darbotvarkėje. Įstatymų leidėjams pateikta piliečių iniciatyva, kuria siekiama atimti iš bulių kautynių saugomo kultūros paveldo statusą, o tai galėtų atverti kelią didesniems ribojimams.

    Iniciatyvos šalininkai teigia, kad visuomenės požiūris keičiasi, o kultūros samprata neturėtų būti siejama su gyvūnų kančia. PETA, remdama kampaniją, akcentuoja, jog kasmet arenoje žūsta tūkstančiai gyvūnų, o prieštaravimas šiems renginiams auga tiek pačioje Ispanijoje, tiek už jos ribų.

    Muzika ir aktyvizmas eina greta

    Atlikėjas jau seniai sieja savo kūrybą su gyvūnų teisių temomis: jis viešai pasisako prieš mėsos vartojimą, pramoninę gyvulininkystę ir bandymus su gyvūnais. Vienas ryškiausių jo kūrybos pavyzdžių šia tema yra daina The Bullfighter Dies, kurioje jis kritikuoja matadorų kultą ir atvirai palaiko tradicijos pabaigą.

    Morrissey gerbėjams toks aktyvizmas yra neatsiejama jo įvaizdžio dalis, tačiau kritikai teigia, kad jis neretai kiekvieną viešą pasirodymą paverčia nauju ginču. Vis dėlto šį kartą dėmesį kelia ne tik laiško turinys, bet ir momentas, pasirinktas prieš pat turą Ispanijoje.

    Prieš turą prisimenami ir atšaukti koncertai

    Morrissey vizitai Ispanijoje pastaraisiais metais buvo lydimi ne tik muzikos, bet ir skandalų. 2026 metais jis atšaukė koncertą Valensijoje, aiškindamas, kad negalėjo miegoti dėl miesto triukšmo rengiantis Fallas šventei, o tai papildė jo, kaip neprognozuojamo atlikėjo, reputaciją.

    Dar anksčiau, 2025 metais, jis paskutinę minutę atsisakė pasirodymo Madride dėl sveikatos priežasčių. Muzikos žiniasklaida yra ne kartą fiksavusi, kad per karjerą jis atšaukė šimtus koncertų, todėl naujasis turas Ispanijoje iš anksto kelia klausimų tiek gerbėjams, tiek organizatoriams.

    Kol kas neaišku, ar Morrissey kreipimasis turės apčiuopiamą politinį poveikį, tačiau jis jau vėl įplieskė diskusiją apie tai, kur baigiasi tradicija ir prasideda visuomenės lūkesčiai dėl gyvūnų gerovės. O pačiam atlikėjui tai dar vienas atvejis, kai dėmesys krypsta ne vien į muziką.

  • Rabinas Briuselyje primena: žydų bendruomenės musulmonų šalyse gali tapti realiu Europos dialogo tiltu

    Rabinas Briuselyje primena: žydų bendruomenės musulmonų šalyse gali tapti realiu Europos dialogo tiltu

    Briuselyje vykusiame susitikime su Europos Komisijos atstovais ir kelių musulmonų daugumos valstybių diplomatais nuskambėjo raginimas, kurį Europa, pasak rabinų, pernelyg dažnai praleidžia: kalbantis apie migraciją, saugumą ar prekybą, verta girdėti ir žydų bendruomenes, šimtmečius gyvenančias šiose visuomenėse.

    Apie tai rašo Rabinas Mendy Chitrik, 2019 metais įkurtos Islamo valstybėse veikiančių rabinų aljanso vadovas. Jo teigimu, vien tai, kad prie vieno stalo sėdėjo rabinai nuo Maroko iki Kazachstano ir kelių šalių ambasadoriai, rodo, jog šios bendruomenės nėra vien istorijos reliktas, o gyvas socialinis ir kultūrinis ryšys.

    „Europa dažnai žiūri į žydų gyvenimą musulmonų šalyse kaip į muziejaus eksponatą, nors tai turėtų būti dabarties pokalbio dalis“, – sakė rabinas Mendy Chitrik.

    Autorius pabrėžia, kad tokios bendruomenės turi patirties, kurios nepakeis jokios ataskaitos: kaip išlikti matoma mažuma, palaikant darbinius santykius su valdžia, dvasininkais ir kaimynais. Jis mini Irano vyriausiąjį rabiną Yehudą Gerami, kuris Briuselyje kalbėjo apie daugiau nei 2 500 metų trunkančią bendruomenės istoriją ir praktinės paramos poreikį.

    Kartu tekste vengiama romantizuoti praeitį. XX amžiuje dalis regiono žydų bendruomenių buvo smarkiai sunaikintos, o persekiojimai ir priverstinės migracijos pakeitė demografinį žemėlapį; tai prisidėjo ir prie to, kad šiandien didelė dalis Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų kilmės žydų bendruomenių telkiasi Europoje.

    Vis dėlto autorius akcentuoja, kad „žlugimas“ nėra vienintelė istorijos kryptis. Marokas pastaraisiais metais žydų paveldą įtraukė į nacionalinį pasakojimą, kai kurios valstybės viešai įamžina žydų indėlį, o Persijos įlankos regione po 2020 metais pasirašytų Abraomo susitarimų atsirado naujų, atviresnių žydų religinio gyvenimo formų.

    Naujausias etapas, pasak rabinų, tapo trapesnis po 2023 metų spalio įvykių Artimuosiuose Rytuose, kai kai kuriose šalyse viešas žydų gyvenimas tapo atsargesnis. Autorius mini smurto atvejus ir išpuolius, pabrėždamas, kad vietinės bendruomenės dažnai neturi jokios sąsajos su geopolitiniais sprendimais, tačiau patiria jų pasekmes kasdienėje aplinkoje.

    Didelė teksto dalis skirta praktikai: mažose bendruomenėse rabinų darbas dažnai reiškia ne viešą politiką, o kasdienes religines paslaugas, švietimą, santuokų ir laidotuvių organizavimą, košerinės priežiūros užtikrinimą. Tai, jo teigimu, reikalauja nuolatinių ryšių ir pasitikėjimo, kurio neįmanoma „greitai sukurti“ krizei prasidėjus.

    Europos Sąjungai siūloma naudoti jau turimus instrumentus ir nedideles priemones: aiškesnį sinagogų registravimo pripažinimą, vizų procedūrų palengvinimą rabinams, galimybę saugiai gabenti religinius reikmenis, kapinių apsaugą. Autoriaus vertinimu, tai nereikalautų naujų biurokratinių mechanizmų, o labiau politinės valios įtraukti šias bendruomenes į dialogą.

    Tekste keliama ir platesnė mintis apie Europoje kylančias įtampas dėl religinių praktikų. Pasak autoriaus, kai ginčijami košerinio skerdimo ar apipjaustymo klausimai, panašūs debatai dažnai paliečia ir musulmonų bendruomenes, todėl praktinis bendradarbiavimas dėl religijos laisvės tampa bendra demokratinių visuomenių darbotvarke.

    Autorius kritiškai vertina ir Europos polinkį idealizuoti viduramžių al Andalus kaip „saugaus atstumo“ tolerancijos simbolį. Jo teigimu, istorinis sugyvenimas buvo sudėtingas ir ne visada taikus, o tikrieji šiandienos pavyzdžiai yra gyvos, nors ir mažos bendruomenės tokiose vietose kaip Stambulas ar Džerba.

    Esminė žinutė paprasta: jei Europa rimtai siekia dialogo su musulmonų pasauliu, ji neturėtų ignoruoti žydų bendruomenių, kurios ten vis dar gyvena. Pasak autoriaus, tai būtų naudinga ne tik žydams, bet ir pačiai Europai, ieškančiai patikimų kanalų, paremiančių ne deklaratyvų, o realų bendradarbiavimą.

  • „Ninja“ ar „Cuisinart“? Šios šerbetinių kokteilių mašinos žada baro lygį namuose

    Namuose gaminamos šerbetinės konsistencijos gėrimai pastaraisiais metais tapo ne vien vasaros pramoga, o pilnaverte kokteilių kultūros dalimi. Gamintojai siūlo vis daugiau ant stalviršio statomų įrenginių, kurie žada ledų nereikalaujančius, mažiau praskiestus ir tolygesnės tekstūros gėrimus nei įprastas trintuvas.

    Testuojant skirtingus modelius ryškėja pagrindinis skirtumas: dalis įrenginių turi integruotą kompresorių, kuris atšaldo ir kristalizuoja patį gėrimo pagrindą, o kiti iš esmės tik sutrina ledą kartu su skysčiu. Kompresoriniai aparatai dažniausiai sukuria vientisesnę tekstūrą ir sodresnį skonį, nes gėrimas nėra papildomai skiedžiamas tirpstančiu ledu.

    Kas lemia, ar gėrimas sušals

    Šerbetinio gėrimo konsistencija priklauso nuo to, kaip kontroliuojamas vandens užšalimas: tikslas yra suformuoti smulkius ledo kristalus, bet ne paversti viską kietu bloku. Čia svarbi ištirpusių cukrų koncentracija, dažnai apibūdinama Brix rodikliu, nes cukrus keičia užšalimo temperatūrą ir padeda išlaikyti minkštą, šaukštu kabinamą tekstūrą.

    Ne mažiau svarbus ir alkoholis, nes jis dar labiau sumažina užšalimo temperatūrą. Dėl to itin stiprūs kokteiliai paprastai nesukietėja taip, kaip lengvesni mišiniai, o „dietiniai“ gėrimai ar itin mažo cukraus kiekio bazės gali virsti šiurkščiu ledu arba apkrauti mechanizmą.

    Kompresorius ar tik ledų smulkinimas

    Rinkoje galima sutikti įrenginių, kurie vizualiai primena šerbetinių gėrimų aparatus, bet veikia kaip patobulinti trintuvai su išpylimo anga. Tokie sprendimai patogūs, jei norisi greito rezultato ir nebijoma praskiedimo, tačiau iš esmės jie dubliuoja tai, ką gali padaryti galingas trintuvas.

    Kompresoriniai modeliai dažniausiai suteikia daugiau stabilumo, bet už tai tenka mokėti didesne kaina, didesniu svoriu ir sudėtingesne priežiūra. Jei planuojama gaminti gėrimus vakarėliams, verta atkreipti dėmesį ne tik į maksimalų, bet ir į minimalų užpylimo kiekį, nes kai kurie aparatai neveikia su mažomis porcijomis.

    Greitis, triukšmas ir valymas

    Praktikoje didelę įtaką rezultatui turi iš anksto atšaldytas skystis: tas pats mišinys dažnai paruošiamas greičiau, jei į aparatą pilamas ne kambario temperatūros. Tai ypač aktualu, kai norima daryti kelias porcijas iš eilės ir išvengti ilgos pauzės tarp ciklų.

    Triukšmo lygis paprastai priklauso nuo veikimo principo. Kompresoriniai įrenginiai dažniau skleidžia tolygų ūžesį, o ledą smulkinantys sprendimai gali būti gerokai garsesni, nes mechanizmas dirba panašiai kaip trintuvas, traiškantis kietą ledą.

    Valymas daugeliui pirkėjų tampa didžiausiu netikėtumu. Šerbetinių gėrimų aparatuose yra daugiau detalių, kurios liečiasi su lipniais, cukringais skysčiais, todėl po naudojimo įprastai reikia išardyti talpą, sraigtą ar menteles, snapelį ir sandariklius, o dalį komponentų išplauti rankomis arba indaplovėje, jei tai leidžia gamintojas.

    Renkantis tokį įrenginį verta įvertinti ir namų virtuvės realybę: ar yra vietos nuolatiniam laikymui, ar patogu nešioti prie plautuvės, ar bus naudojama dažnai. Jei aparatas planuojamas tik keliems savaitgaliams per metus, kartais racionaliau investuoti į kokybišką trintuvą, o jei norisi baro tipo tekstūros be praskiedimo, pranašumą dažniausiai turi kompresoriniai modeliai.

  • Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Vandenynuose ir jūrose vis dažniau aptinkami mikroplastikai – mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, kurios plika akimi dažnai nematomos, tačiau gali veikti ištisas ekosistemas. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į vandenyną patenka apie 52 milijonai tonų plastiko atliekų, o mikroplastiko dalelių skaičius siejamas su dešimtimis trilijonų.

    Nors didelė dalis plastiko matoma pakrantėse ar plūduriuoja paviršiuje, smulkios dalelės randamos ir vandens storymėje, ir dugno nuosėdose. Tyrėjai pabrėžia, kad mikroplastikų poveikis nėra vien tik mechaninis – svarbūs ir chemikalai, galintys būti plastiko sudėtyje, ir tai, kaip dalelės sąveikauja su kitais aplinkos stresoriais.

    Kaip mikroplastikai patenka į jūrą?

    Mikroplastikai į jūrinę aplinką patenka keliais pagrindiniais keliais. Viena dalis atsiranda iš karto kaip smulkios pramoninės granulės ar kitos tyčia pagamintos mažos dalelės, o kita dalis susidaro suyra didesnėms plastiko atliekoms, kurias ardo bangavimas, vėjas ir saulės ultravioletinė spinduliuotė.

    Tarp šaltinių minimos ir žvejybos įrangos dalys, kurios netyčia atsiskiria jūroje, taip pat atliekos, į aplinką patenkančios dėl neveiksmingos surinkimo ir tvarkymo sistemos. Kuo ilgiau plastikas išlieka aplinkoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis suirs į vis smulkesnes daleles.

    Klimato kaita gali paspartinti irimą

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mikroplastikų taršos dinamika siejasi su klimato kaita. Daugiau saulėtų dienų, intensyvesnė ultravioletinė spinduliuotė ir karščio bangos gali paspartinti plastiko irimą, ypač kai atliekos užstringa pakrantėse ir ilgai būna veikiamos šilumos bei šviesos.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų ir didesnę ultravioletinę spinduliuotę, tai gali paspartinti pakrantėse įstrigusio plastiko irimą“, – sakė Flandrijos jūrų instituto vyresnioji tyrėja Ana Catarino.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ir kitą aspektą: net jei mikroplastikų poveikis vienas pats tam tikroms rūšims būtų ribotas, jis gali sustiprėti, kai organizmai jau patiria stresą dėl šylančio vandens, rūgštėjančio vandenyno ar deguonies kiekio pokyčių. „Šie poveikiai gali kauptis organizme“, – aiškino A. Catarino.

    Kaip laboratorijoje atskiriamos dalelės?

    Vienas iš didžiausių iššūkių – mikroplastikų aptikimas ir kiekybinis įvertinimas, nes dalelės skiriasi forma, dydžiu ir spalva, o dalis jų primena organines liekanas. Flandrijos jūrų institute Ostendėje tyrėjai renka mėginius iš Šiaurės jūros ir bando kuo tiksliau nustatyti, kiek ir kokių dalelių juose yra.

    Laboratorinėse procedūrose mėginiai pirmiausia surenkami tinklais, vėliau iš jų pašalinama organinė medžiaga, o likusios dalelės dažomos fluorescuojančiu dažikliu „Nile Red“. Tuomet jos tiriamos fluorescenciniu mikroskopu, o vaizdai apdorojami automatizuotomis programomis, kurios padeda atskirti, ar dalelė yra mikroplastikas, ir preliminariai priskirti ją polimero tipui.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad jis vyktų greičiau. Parašėme kodą, kad įkėlus nuotrauką vaizdo analizė būtų atliekama automatiškai“, – sakė instituto doktorantūros tyrėja Nelle Meyers.

    Pasak mokslininkų, toks pusiau automatizuotas metodas gali būti efektyvesnis laiko ir kaštų prasme, nes fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra įprasta įranga. Vis dėlto pabrėžiama, kad vien šis metodas ne visuomet leidžia tiksliai nustatyti cheminę sudėtį ir gali atpažinti tik dalį polimerų, todėl rezultatams patvirtinti dažnai reikia papildomų analitinių tyrimų.

    Kas nutinka jūrų organizmams?

    Mikroplastikai patenka į mitybos grandinę panašiai kaip ir didesnės plastiko atliekos, tik jų „taikinys“ neretai būna smulkesni organizmai. Daleles gali praryti planktonas, moliuskai ir kiti filtratoriai, o vėliau jos per mitybos grandinę pasiekia didesnes žuvis ar net jūrų paukščius.

    „Jie gali užkimšti skrandį ar žarnyną, o tada organizmai negauna maistinių medžiagų ir nebesimaitina taip, kaip turėtų“, – sakė A. Catarino.

    Pasak tyrėjų, pasekmės priklauso nuo rūšies, dalelių tipo ir koncentracijos, taip pat nuo to, ar organizmas patiria papildomą stresą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali veikti augimą, reprodukciją ir populiacijų stabilumą, o kartu didinti visos ekosistemos pažeidžiamumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problemos sprendimas prasideda ne laboratorijoje, o kasdienėje atliekų prevencijoje: mažesniame vienkartinio plastiko vartojime, efektyvesniame surinkime ir geresnėje taršos kontrolėje visoje tiekimo grandinėje. Kuo mažiau plastiko patenka į aplinką, tuo mažiau jo suirs į mikroplastikus, kuriuos vėliau aptikti ir pašalinti praktiškai neįmanoma.

  • ES davė „Paramount Skydance“ sandoriui žalią šviesą, bet su sąlyga: kas turi pasikeisti?

    ES davė „Paramount Skydance“ sandoriui žalią šviesą, bet su sąlyga: kas turi pasikeisti?

    Leidimas su griežtomis sąlygomis

    Europos Komisija suteikė sąlyginį pritarimą „Paramount Skydance“ planuojamam „Warner Bros. Discovery“ perėmimui, kurio vertė siekia apie 94 mlrd. eurų. Briuselis pabrėžė, kad sprendimas priimtas įvertinus galimą poveikį filmų platinimo konkurencijai Europoje.

    Reguliuotojai nurodė, kad pagrindinė rizika kyla dėl galimo per didelio rinkos sutelkimo, kai keli dideli žaidėjai galėtų koordinuoti filmų platinimą. Dėl to, anot Komisijos, būtinos aiškios ir patikrinamos įsipareigojimų priemonės.

    Kas konkrečiai privalo būti padaryta

    Europos Komisija pareikalavo, kad „Paramount“ nutrauktų savo dalyvavimą jungtinėje įmonėje United International Pictures Europos ekonominėje erdvėje. Ši įmonė istoriškai siejama su didžiųjų studijų filmų platinimu, todėl institucijos akimis tai yra jautriausia sandorio vieta.

    Taip pat nustatytas 10 metų laikotarpis, per kurį „Paramount“ negalės tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti susitarimų su „Universal“, skirtų bendram filmų platinimui Europos ekonominėje erdvėje. Tokie apribojimai turi sumažinti riziką, kad rinka taptų mažiau konkurencinga, o pasirinkimas žiūrovams ir kino teatrams susiaurėtų.

    „Šie įsipareigojimai visiškai pašalina nustatytas konkurencijos rizikas ir užtikrina, kad sujungtos grupės filmai Europoje nebus platinami kartu su „Universal“ ar „Disney“ katalogu“, – teigiama Europos Komisijos pozicijoje.

    Kas dar gali sustabdyti susijungimą

    Nors Europoje sandoris gavo sąlyginį pritarimą, JAV procesas dar nebaigtas. Kalifornijos federalinis teisėjas šią savaitę laikinai pristabdė susijungimą, o rugpjūčio 3 dieną numatytas posėdis dėl preliminaraus draudimo.

    Jei būtų pritaikytas draudimas, sandoris galėtų neįvykti iki galutinio teismo sprendimo, todėl įmonių planuojamas užbaigimo grafikas lieka neaiškus. Toks teisinis neapibrėžtumas dažnai didina spaudimą investuotojams, darbuotojams ir partneriams, ypač kai sandoris apima dideles turinio bibliotekas ir platinimo kanalus.

    Kodėl šis sandoris kelia tiek triukšmo

    Kritikai teigia, kad susijungimas gali iš esmės pakeisti Holivudo struktūrą: mažėtų didžiųjų JAV studijų skaičius, stiprėtų derybinė galia kino teatrų, platformų ir kūrėjų atžvilgiu. Tokiuose susijungimuose dažnai tikimasi sinergijos, tačiau praktikoje tai neretai reiškia ir kaštų mažinimą.

    Oponentai perspėja apie galimus darbo vietų mažinimus, mažesnį filmų skaičių ir didesnę priklausomybę nuo kelių korporacijų sprendimų. Europos Komisija savo ruožtu nurodo, kad filmų gamybos srityje konkurencija išlieka plati dėl „Disney“, „Amazon MGM“ ir Europos prodiuserių, tačiau platinimo grandyje būtinos saugiklius primenančios sąlygos.

  • ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    ES mokamų atlyginimų skirtumas kainuoja milijardus: moterys kasmet netenka beveik 3 900 eurų

    Lyčių darbo užmokesčio atotrūkis Europos Sąjungoje išlieka apčiuopiama ekonominė problema, kuri kasmet kainuoja ne tik atskiriems darbuotojams, bet ir visai ekonomikai. Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad moterų bruto valandinis atlygis ES vidutiniškai yra 11,1 proc. mažesnis nei vyrų.

    Praktiškai tai reiškia, kad kai vyras uždirba 100 eurų, moteris vidutiniškai gauna 88,9 euro. Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) skaičiavimai, paremti Eurostato statistika, rodo, jog per metus tai sudaro beveik 3 900 eurų mažesnes pajamas vienai dirbančiai moteriai.

    ETUC vertinimu, dėl šio skirtumo ES dirbančios moterys bendrai netenka daugiau kaip 358 milijardų eurų per metus. Skaičiavimuose išskiriama ir tai, kad didelę įtaką rezultatams daro didesnės įmonės, kuriose atlygio struktūros dažniau apima priedus, premijas ir karjeros laiptus.

    „Atlygio skaidrumo priemonių kaštai įmonėms yra nedideli, tačiau neveikimas moterims kainuoja milijardus prarastų pajamų“, – sakė ETUC generalinė sekretorė Esther Lynch.

    Atotrūkio dydis tarp valstybių labai skiriasi. Liuksemburgas išsiskiria kaip vienintelė ES šalis, kur, pagal pateiktus vertinimus, moterys vidutiniškai uždirba daugiau nei vyrai, o metinis skirtumas jų naudai siekia apie 474 eurus.

    Tuo metu didžiausi metiniai praradimai fiksuojami Šiaurės ir dalyje Vakarų Europos: Suomijoje vidutiniškai apie 7 592 eurus, Austrijoje apie 6 854 eurus, Vokietijoje apie 6 049 eurus, Švedijoje apie 5 116 eurų. Virš ES vidurkio taip pat yra Estija, Prancūzija, Čekija ir Airija.

    Lietuvoje, pagal pateiktus skaičiavimus, vidutiniai metiniai praradimai siekia apie 2 404 eurus. Mažiausias skirtumas įvardijamas Belgijoje, kur jis sudaro apie 322 eurus, o kai kuriose valstybėse metinis atotrūkis nesiekia 1 000 eurų.

    Atlygio skaidrumo direktyva

    Lyčių atlygio skirtumą ES siekiama mažinti per Atlygio skaidrumo direktyvą, kurios tikslas yra sumažinti informacijos asimetriją tarp darbuotojų ir darbdavių. Direktyva numato daugiau pareigų darbdaviams, įskaitant informacijos teikimą apie atlygio lygius ir vidinius vertinimus, kai nustatomi nepagrįsti skirtumai.

    ES lygiu direktyvos įgyvendinimui buvo nustatytas 2026 metų birželio 7 dienos terminas, tačiau dalis valstybių narių jo neįvykdė. Tai reiškia, kad realūs pokyčiai kai kuriose rinkose gali vėluoti, o darbuotojų galimybės greičiau identifikuoti diskriminacinius skirtumus išlieka ribotos.

    „Tai nepriimtina, kai moterys dešimtmečius patyrė atlygio diskriminaciją. Laikas baigėsi slaptumo kultūrai, kuri leido toleruoti diskriminaciją“, – teigė Esther Lynch.

    Ką rodo poveikio skaičiavimai?

    ETUC vertinimu, net ir santykinai nedidelis pokytis galėtų būti apčiuopiamas. Jei lyčių darbo užmokesčio atotrūkis sumažėtų 10 proc., vidutinė dirbanti moteris ES per metus uždirbtų maždaug 672 eurais daugiau.

    Didžiausias toks prieaugis prognozuojamas Prancūzijoje, apie 1 069 eurus, ir Airijoje, apie 1 033 eurus. Pastebimas efektas būtų ir Suomijoje, Vokietijoje, Italijoje bei Danijoje, o mažiausias, dėl jau mažesnio atotrūkio, būtų Lenkijoje.

    ETUC atstovai taip pat pabrėžia, kad direktyvos nevykdymas gali turėti teisinių pasekmių, nes valstybės narės privalo perkelti ES teisės aktus į nacionalinę teisę. Ilgainiui atlygio skirtumai daro poveikį ne tik mėnesinėms pajamoms, bet ir socialinėms garantijoms, įmokoms bei pensijoms, todėl ekonominė nelygybė gali didėti ir pasitraukus iš darbo rinkos.