CP v2

Blog

  • Paštininkai ir miškininkai spaudžia Vyriausybę dėl kilometrų kompensacijos: įspėja apie sutrikimus

    Paštininkus ir miškininkus vienijantys profesiniai susivienijimai kreipėsi į Vyriausybę, ragindami skubiai peržiūrėti kompensaciją už darbui naudojamus privačius automobilius. Jų teigimu, dabartinė riba nebeatitinka realių degalų ir eksploatacijos kaštų, todėl dalis darbuotojų gali nustoti naudoti asmenines transporto priemones.

    Profesinių sąjungų teigimu, problema yra sisteminė, nes privačios transporto priemonės tapo kasdienės veiklos dalimi, ypač regionuose. Jei situacija nesikeis, rizika paliesti ne tik siuntų pristatymą, bet ir dalį miškų priežiūros bei kitų darbų, kuriems būtinas nuolatinis judėjimas teritorijose.

    Kodėl kilometrų kompensacija tapo konfliktu?

    Dabar galiojanti maksimali kompensacija už tarnybai naudojamą asmeninį automobilį buvo nustatyta 2023 metais ir, pasak profesinių sąjungų, nuo tada nebuvo indeksuota. Darbuotojai pabrėžia, kad per šį laiką brango ne tik degalai, bet ir remontas, draudimas, padangos bei automobilio nusidėvėjimas.

    Anot profesinių sąjungų, didžiausias spaudimas juntamas ten, kur maršrutai ilgi, o alternatyvų mažai. Kai kuriais atvejais darbuotojai per dieną nuvažiuoja dešimtis ar net kelis šimtus kilometrų, o kompensacija, jų vertinimu, nepadengia realių sąnaudų.

    „Niekas nenori primokėti už tai, kad galėtų dirbti“, – sakė profesinės sąjungos atstovas.

    Ką reikštų atsisakymas naudoti asmeninį automobilį?

    Jei dalis paštininkų ir miškininkų nustotų važiuoti savo automobiliais, darbdaviams tektų spręsti logistikos klausimą iš naujo. Praktikoje tai reikštų poreikį skubiai didinti tarnybinių automobilių parką, perplanuoti maršrutus arba keisti darbo organizavimą, o tai kainuotų ir laiką, ir pinigus.

    Pašto paslaugoms tai būtų jautriausia kaimo ir rečiau apgyvendintose vietovėse, kur atstumai didesni, o pristatymo dažnis ir taip priklauso nuo turimų resursų. Miškininkų atveju tai galėtų sulėtinti dalį kasdienių darbų, susijusių su teritorijų patikra, priežiūra ir operatyviu reagavimu.

    Sprendimo paieškos ir kas toliau

    Profesinės sąjungos Vyriausybei siūlo didinti maksimalią kompensaciją iki 1,50 zloto už kilometrą. Perskaičiavus, tai sudaro apie 0,35 euro už kilometrą, tačiau galutinis sprendimas priklausytų nuo teisės aktų pakeitimų ir biudžetinių pasekmių įvertinimo.

    Viešojo sektoriaus darbuotojams ši tema svarbi ir dėl apmokestinimo niuansų: kompensacijos, mokamos kaip nustatytų limitų neviršijantis išlaidų atlyginimas, paprastai traktuojamos kitaip nei papildomos išmokos. Dėl to profesinės sąjungos akcentuoja, kad problema nėra vien atlygio dydis, bet ir teisinis mechanizmas, kuris turi užtikrinti, kad darbuotojo išlaidos būtų kompensuojamos realiai.

    Kol kas konkrečių terminų, kada galėtų būti pateikti atnaujinti siūlymai ar projektai, nėra, tačiau diskusija, profesinių sąjungų teigimu, pasiekė etapą, kai delsimas gali turėti tiesiogines pasekmes paslaugų tęstinumui.

  • Poznanėje brangs centralinis šildymas? „Veolia Energia Poznań“ prašo naujo tarifo nuo lapkričio

    Poznanės gyventojams artimiausiais mėnesiais gali tekti ruoštis didesnėms centralinio šildymo sąskaitoms. Šilumą daugumai miesto vartotojų tiekianti bendrovė „Veolia Energia Poznań“ pateikė prašymą nustatyti naują šilumos tarifą, nes dabartinis galioja iki lapkričio.

    Sprendimą dėl tarifo priima Lenkijos energetikos reguliuotojas URE, todėl galutiniai skaičiai dar gali keistis. Vis dėlto pati paraiška numato kainų didėjimą, o tai reiškia, kad brangimas būtų jaučiamas tiek daugiabučių gyventojams, tiek įstaigoms ir verslui, naudojantiems centralizuotą šilumą.

    Kas lemia planuojamą brangimą?

    Bendrovės vadovas Jakubas Patalas viešai teigė, kad šių metų pokyčiai, tikėtina, bus nuosaikesni nei praėjusiais metais. Jo vertinimu, įmonė siekia grįžti prie didinimų, kurie būtų artimi infliacijos tempui, o ne staigių šuolių.

    Šilumos kainą miestuose paprastai labiausiai veikia kuro struktūra, investicijų grąža ir reguliuojamos sąnaudos, įskaitant aplinkosauginius mokesčius. Kai sistemoje daug vietos užima iškastinis kuras, ypač anglis, kainų jautrumas reguliaciniams ir rinkos veiksniams išlieka didelis.

    Anglis traukiasi, išlaidos auga

    „Veolia Energia Poznań“ nurodo palaipsniui mažinanti anglies dalį šilumos gamyboje ir planuojanti iki 2030 metų jos atsisakyti. Tokią kryptį lemia ne tik technologiniai pokyčiai, bet ir tai, kad anglimi kūrenamai gamybai tenka mokėti už taršą pagal ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ETS.

    „Tai jau ne vien kuro kaina, bet ir išmetamųjų teršalų leidimų kaina, kuri kai kuriais atvejais ima lenkti paties kuro kainą“, – sakė Jakubas Patalas.

    Didesnis vaidmuo dujoms ir alternatyvi šiluma

    Bendrovė taip pat kalba apie šilumos susigrąžinimą iš infrastruktūros objektų, pavyzdžiui, nuotekų valyklų ar duomenų centrų, kur susidaro daug žemos temperatūros šilumos. Toks šaltinis paprastai padeda stabilizuoti sistemą, tačiau jo diegimas reikalauja tinklų ir įrangos investicijų.

    Po visiško anglies atsisakymo įmonė prognozuoja, kad gamtinės dujos sudarytų apie 50 proc. jos kuro mišinio. Tai reikštų mažesnes tiesiogines emisijas, bet kartu ir didesnį priklausomumą nuo dujų kainų dinamikos bei šios rinkos svyravimų, kuriuos vartotojai šilumos tarifuose pajunta su tam tikru vėlavimu.

  • ECB palūkanų nekeitė, o energijos kainos kelia nerimą: ką tai gali reikšti kredito įmokoms

    Europos Centrinis Bankas nusprendė palūkanų normų euro zonoje nekeisti. Pagrindinė indėlių palūkanų norma palikta 2,5 proc., pagrindinių refinansavimo operacijų norma siekia 2,65 proc., o ribinio skolinimosi galimybės norma – 2,9 proc.

    Tokio sprendimo daugiausia tikėjosi ir finansų rinkos, nors infliacijos rodikliai euro zonoje pastaruoju metu vėl paspartėjo. Rugsėjį metinė infliacija, palyginti su rugpjūčiu, pakilo iki 3,8 proc., kai ECB tikslas išlieka 2 proc.

    Didžiausias klausimas – energija

    ECB vadovė Christine Lagarde po posėdžio pabrėžė, kad aukštos energijos kainos didina riziką infliacijai, o kartu gali slopinti ekonomikos augimą. Tai vienas svarbiausių veiksnių, kodėl palūkanų trajektorija artimiausiais mėnesiais išlieka neapibrėžta.

    Banko vertinimu, energijos kainos pastaruoju metu kilo labiau, nei buvo numatyta ankstesnėse prognozėse. Tokia dinamika paprastai persiduoda į platesnį kainų lygį per transporto, gamybos ir paslaugų sąnaudas, todėl infliacija gali užsitęsti ilgiau.

    „Energijos kainos ir toliau kyla, o tai didina infliacijos augimo ir ekonomikos sulėtėjimo riziką“, – sakė Christine Lagarde.

    ECB taip pat atkreipė dėmesį, kad nuo paskutinio posėdžio sugriežtėjo skolinimosi sąlygos. Praktikoje tai reiškia, kad kreditavimas brangsta ir tampa sunkiau prieinamas, o tai ilgainiui mažina paklausą ir padeda slopinti kainų augimą, bet kartu didina riziką lėtesniam augimui.

    Kodėl tai svarbu paskolų įmokoms?

    ECB sprendimai lemia trumpalaikių palūkanų lygį euro zonoje, o jis tiesiogiai veikia EURIBOR rodiklius. Būtent nuo jų priklauso didelės dalies būsto paskolų su kintamomis palūkanomis įmokos, todėl palūkanų „pauzė“ rinkai yra signalas, kad staigių pokyčių artimiausiu metu gali ir nebūti.

    Vis dėlto energijos kainų šuoliai išlieka kertine rizika: jei jie išprovokuotų naują infliacijos bangą, ECB galėtų būti priverstas ilgiau išlaikyti aukštesnes palūkanas. Tokiu atveju skolinimosi kaina namų ūkiams ir verslui išliktų didesnė, o daliai gyventojų tai reikštų lėtesnį finansinės naštos mažėjimą.

    Kitos datos ir platesnis fonas

    Kitas ECB posėdis numatytas gruodžio 16–17 dienomis, kai taip pat tikimasi atnaujintų ekonominių vertinimų ir prognozių. ECB ir toliau kartoja principą, kad palūkanų sprendimai priklausys nuo gaunamų duomenų, o iš anksto įsipareigojimų dėl palūkanų kelio nebus.

    Rinkoms tai svarbu ne tik euro zonoje: ECB tonas ir sprendimai dažnai tampa orientyru ir kitų Europos šalių diskusijoms apie palūkanų kryptį, ypač kai infliaciją vėl pradeda kelti energijos kainų svyravimai.

  • TVN24 žurnalistės kova su smegenų augliu: bijojo tik vieno – ar pabus po operacijos

    TVN24 žurnalistė Joanna Kryńska atvirai prabilo apie diagnozę, kurią išgirsti bijo kiekvienas: gydytojai jos smegenyse aptiko apie 5 centimetrų darinį. Moteriai buvo atlikta sudėtinga neurochirurginė operacija, o didžiausia baimė, pasak jos, buvo paprasta ir žmogiška – ar ji apskritai pabus po narkozės.

    Interviu metu Kryńska pasakojo, kad tuo laikotarpiu sąmoningai vengė detalių apie būsimą procedūrą. Jai buvo svarbiausia suprasti bendrą riziką ir tai, ar yra reali tikimybė grįžti į įprastą gyvenimą po operacijos.

    Kas žinoma apie diagnozę

    Pasak žurnalistės, aptiktas darinys buvo didelis, todėl reikėjo greitų sprendimų ir gydytojų komandos įsitraukimo. Tokiais atvejais gydymo planas dažniausiai priklauso nuo darinio vietos, galimos kilmės, paciento savijautos ir neurologinių simptomų.

    Medikai įprastai pabrėžia, kad smegenų navikų ir kitų darinių spektras platus: nuo gerybinių iki piktybinių, o tikslią prigimtį patvirtina vaizdiniai tyrimai ir histologinis ištyrimas. Kryńska akcentavo, kad jai svarbiausia buvo laikytis rekomendacijų ir eiti per gydymą etapais.

    Ką ji įvardijo sunkiausiu

    Žurnalistė teigė, jog dalį patirčių tarsi išstūmė iš atminties, nes informacijos ir emocijų našta buvo per sunki. Tokia reakcija nėra reta, kai žmogus susiduria su grėsme gyvybei, ilgu gydymu ar nežinia dėl ateities.

    Ji pasakojo, kad susitelkė į kasdienius, konkrečius žingsnius ir gydytojų nurodymus. Tokia taktika dažnai padeda sumažinti nerimą, kai diagnozė ir gydymas atrodo nevaldoma stichija.

    Po viešo prisipažinimo – šimtai žinučių

    Po to, kai Kryńska nusprendė viešai kalbėti apie savo ligą, ji sulaukė daugybės žmonių reakcijų. Anot jos, rašė ir tie, kurie patys serga ar slaugo artimuosius, o atviras pasakojimas jiems tapo emocine atrama.

    Žurnalistė pabrėžė, kad sergantis žmogus nėra prastesnis ir neturėtų jaustis stigmatizuojamas. Ji džiaugėsi apsisprendusi kalbėti garsiai, nes tai padeda kitiems nejausti vienatvės ir drąsiau ieškoti pagalbos.

  • Islandijos noir fenomenas: kodėl saugiausia šalis renkasi tamsius kriminalinius romanus?

    Islandijos noir fenomenas: kodėl saugiausia šalis renkasi tamsius kriminalinius romanus?

    Kriminalinė literatūra – populiariausia kryptis

    Kriminalinė literatūra pastaraisiais metais išlieka viena skaitomiausių Europoje, o Šiaurės šalyse jos populiarumas ypač ryškus. Audioknygų ir elektroninių knygų bumas dar labiau sustiprino trilerių ir detektyvų pozicijas, nes šio žanro istorijos dažnai klausomos kelionėse ar kasdienėje rutinoje.

    Islandijoje ši tendencija atrodo paradoksali: šalis tarptautiniuose saugumo ir gyvenimo kokybės reitinguose paprastai minima tarp lyderių. Vis dėlto būtent čia kriminaliniai romanai tapo dominuojančiu literatūros segmentu, o vietos autoriai sėkmingai konkuruoja pasaulinėje rinkoje.

    Kuo išsiskiria islandiškasis noir?

    Rašytojai Ragnar Jónasson ir Yrsa Sigurðardóttir, dažnai įvardijami kaip islandiškojo noir veidai, sako, kad svarbiausias šio žanro elementas yra pati sala. Izoliacija, atšiaurūs orai ir nedidelė populiacija kuria kitokį psichologinį foną nei didmiesčiuose gimstančios kriminalinės istorijos.

    Nedidelėje visuomenėje atstumas tarp žmonių trumpas, todėl pasakojimuose daugiau asmeninių ryšių, reputacijos ir paslapčių, kurias sunku išlaikyti. Toks kontekstas leidžia kurti įtampą ne vien per nusikaltimą, bet ir per tai, ką bendruomenė nutyli bei kaip desperatiškai saugo savo įvaizdį.

    „Ji tiesiog šalta ir tyli“, – sakė Yrsa Sigurðardóttir, paprašyta apibūdinti Islandiją kaip personažą.

    „Ji kaip tigras: graži ir stipri, bet gali būti atšiauri ir žiauri“, – sakė Ragnar Jónasson.

    Kodėl traukia tamsios istorijos?

    Pasak Yrsos Sigurðardóttir, detektyvai veikia kaip pabėgimas ir kartu suteikia tai, ko realybėje dažnai pritrūksta: aiškų pažadą, kad istorija turės sprendimą. Nusikaltimas knygoje dažniausiai išnarpliojamas, o teisingumas vienaip ar kitaip įvyksta, todėl skaitytojui tai tampa tvarkos atkūrimo patirtimi.

    Ragnar Jónasson pabrėžia, kad islandai turi gilią pasakojimo tradiciją, siekiančią viduramžių sagas. Jose netrūko keršto, garbės, teisinių ginčų ir žūčių, todėl šiandieninis susidomėjimas kriminalinėmis istorijomis, jo vertinimu, yra ne naujovė, o senos kultūrinės gyslos tęsinys.

    Nuo vertimų iki pasaulinių ekranų

    Ragnar Jónasson karjerą pradėjo versdamas Agathos Christie kūrinius ir vėliau išplėtojo dvi plačiai žinomas serijas, tarp jų „Hulda“ ir „Dark Iceland“. Vienas jo romanų buvo adaptuotas į televizijos serialą, o pats autorius pasakojo, kad filmavimo aikštelėje stipriausią įspūdį paliko scenos, kurias jis pats buvo sugalvojęs, bet ekrane jos atrodė daug brutalesnės ir realesnės.

    Yrsa Sigurðardóttir į literatūrą atėjo iš civilinės inžinerijos, pradėjusi nuo vaikams skirtų knygų. Vėliau ji pasuko į kriminalinę ir siaubo prozą, o dalis kūrinių pasiekė ir kino ekranus, prisidėdami prie islandiškojo noir atpažįstamumo už šalies ribų.

    Festivalis ir požiūris į DI

    Abu autoriai kartu prisidėjo prie festivalio Iceland Noir, kuris Reikjavike suburia kriminalinės literatūros bendruomenę ir pritraukia svečių iš užsienio. Festivalio formatas pabrėžia tarptautiškumą: renginiuose dažnai kalbama angliškai, o auditoriją sudaro ne vien vietos skaitytojai.

    Kalbėdami apie DI įtaką kūrybai, rašytojai išliko santūrūs. Jų teigimu, DI gali imituoti stilius ir perkurti tai, kas jau sukurta, tačiau žmogaus patirties ir gyvos intencijos trūkumas ilgainiui tampa pastebimas tiek tekstuose, tiek vizualioje kūryboje.

    „Kultūra, mano supratimu, visada bus kuriama žmonių“, – sakė Ragnar Jónasson.

    Rašytojai taip pat atskleidė, kad yra parašę bendrą trilerį, kurio veiksmas susijęs su urvu ir Islandijos aukštikalnėmis. Knygos pavadinimas ir tiksli pasirodymo data dar neskelbiami, tačiau planuojama, kad daugiau detalių paaiškės artimiausiame Iceland Noir renginyje.

  • Lenkių aktorės ryžosi legendų vaidmenims: kodėl šios transformacijos kainuoja brangiai?

    Biografiniai filmai ir serialai apie kultūros ikonas pastaraisiais metais tampa vienu ryškiausių Lenkijos kino reiškinių. Artėjant juostai apie Violettą Villas, dėmesys krypsta į aktorių pasirinkimus ir įtampą, kurią kelia bandymas įkūnyti legendą ekrane. Tokie vaidmenys reikalauja ne tik talento, bet ir ilgų pasirengimo mėnesių, o kartais ir visuomenės bei artimųjų verdikto.

    Vienas labiausiai aptariamų projektų yra filmas apie Violettą Villas, kurio premjeros Lenkijoje laukiama šį rudenį. Pirmieji pranešimai apie kūrimą pasirodė dar 2016 metais, tačiau darbai buvo sustoję, kol projektas vėl sugrįžo į gamybą po kelerių metų.

    Villas vaidmuo patikėtas Sandrai Drzymalskai. Kūrėjų teigimu, sprendimas buvo derintas ne tik su režisierine komanda, bet ir su dainininkės artimaisiais, todėl atranka tapo jautriu procesu, kuriame svarbus buvo ne vien išorinis panašumas.

    Vaidmuo, kurio neįmanoma „suvaidinti“

    Violettos Villas fenomenas Lenkijoje iki šiol kelia aistras dėl jos balso, sceninio įvaizdžio ir audringo asmeninio gyvenimo. Dėl to biografinis pasakojimas neišvengiamai balansuoja tarp pagarbos ir rizikos supaprastinti sudėtingą asmenybę iki skambių antraščių.

    Dar prieš patvirtinant Drzymalską, viešojoje erdvėje buvo aptarinėjama, kad į projektą galėtų būti kviečiama atlikėja Margaret. Ji yra patvirtinusi, kad pasiūlymas vaidinti buvo realus, tačiau nusprendė jo atsisakyti, nes nejautė asmeninio ryšio su Villas ir manė, kad šis etapas jai nėra artimas.

    „Jaučiau, kad tai ne mano istorija ir ne mano laikas, todėl nenorėjau imtis vaidmens vien dėl skambaus vardo“, – yra sakiusi Margaret.

    Kai legenda tampa karjeros lūžiu

    Lenkijos kine panašūs vaidmenys ne kartą tapo proveržiu. Ryškus pavyzdys yra Kalinos Jędrusik istorija: 2021 metais pasirodžiusiame filme „Bo we mnie jest seks“ ją suvaidinusi Maria Dębska sulaukė itin daug dėmesio ir įsitvirtino pagrindinių vaidmenų lygoje.

    Jędrusik įvaizdis visuomet skaldė publiką, o šiandien ji dažnai pristatoma kaip moteriškos nepriklausomybės ir meninės drąsos simbolis. Tokia reputacija aktoriui reiškia papildomą spaudimą atitikti lūkesčius ir kartu sukurti gyvą, ne vien paminklinį portretą.

    Šios istorijos rodo bendrą tendenciją: biografiniai filmai dažnai atgaivina susidomėjimą archyvine medžiaga, dainomis, senais interviu ir net mados detalėmis. Kuo ryškesnė legenda, tuo daugiau ginčų kyla dėl to, kas yra „tikra“, o kas tik kino interpretacija.

    Serialai, kurie atgaivina ikonas

    Biografinių pasakojimų banga Lenkijoje stipriai jaučiama ir televizijoje. 2013 metais debiutavęs serialas „Anna German. Tajemnica białego anioła“ vėl iškėlė į viršų Annos German vardą, o pagrindinį vaidmenį atlikusiai Joannai Moro tapo lūžiu karjeroje.

    Kitu pavyzdžiu dažnai minimas serialas „Osiecka“, kuriame prisiminta aktorė Elżbieta Czyżewska. Ją įkūnijusi Barbara Garstka atkreipė dėmesį ne tik vaidyba, bet ir muzikine interpretacija, o susidomėjimas personažu persikėlė ir į teatro sceną.

    Ekspertai pastebi, kad biografiniai projektai vis dažniau kuriami bendradarbiaujant su artimaisiais ar teisių turėtojais, tačiau tai ne visada garantuoja ramų priėmimą. Publika dažnai reikalauja ir autentiškumo, ir drąsos, o šių dviejų dalykų suderinimas tampa didžiausiu iššūkiu kiekvienam, bandančiam ekrane prikelti legendą.

  • „Shell“ rekordinis pelnas trečią ketvirtį: karas Persijos įlankoje kilstelėjo kainas ir maržas

    Rekordiniai rezultatai po 2022 metų

    Energetikos koncernas „Shell“ trečią ketvirtį užfiksavo didžiausią grynąjį pelną nuo 2022 metų. Bendrovė skelbė uždirbusi apie 10 mlrd. eurų grynojo pelno, beveik dukart daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

    Rezultatas pranoko analitikų lūkesčius, kurie siekė apie 9,5 mlrd. eurų. Pagrindinė priežastis – išaugusios energijos kainos ir itin palankios perdirbimo sąlygos, kurias sustiprino geopolitinė įtampa Persijos įlankos regione.

    Kas iškėlė pelną į rekordą?

    Įmonė nurodė, kad reikšmingą įtaką turėjo rekordinės naftos perdirbimo maržos. Jos trečią ketvirtį šoktelėjo iki maždaug 39 eurų už barelį, kai prieš metus siekė apie 11 eurų, o ankstesnį ketvirtį buvo apie 22 eurai.

    Tokią dinamiką paprastai lemia pasiūlos sutrikimai, logistikos grandinių rizika ir staigesni produktų paklausos pokyčiai, todėl rafinavimo segmentas trumpuoju laikotarpiu gali sugeneruoti neproporcingai didelę grąžą. „Shell“ iš to tiesiogiai pasinaudojo, padidindama laisvus pinigų srautus ir grąžą akcininkams.

    Didesnė grąža akcininkams

    Bendrovė taip pat padidino savų akcijų supirkimo programą iki maždaug 4,6 mlrd. eurų per ketvirtį. Tai vienas didžiausių supirkimų „Shell“ istorijoje ir signalas rinkai, kad bendrovė mato erdvės dosniau dalintis sukauptu pelnu.

    „Shell“ veiklos rezultatus sustiprino ir segmentų balansas: integruoto dujų verslo pelnas siekė apie 2,8 mlrd. eurų, o žvalgybos ir gavybos veikla sugeneravo apie 3,0 mlrd. eurų. Tuo metu pinigų srautai iš operacinės veiklos, eliminuojant apyvartinio kapitalo įtaką, pakilo iki maždaug 20,2 mlrd. eurų.

    Mažesnė gavyba, didesnis SGD vaidmuo

    Nors per pirmus devynis 2026 metų mėnesius „Shell“ naftos ir dujų gavyba, lyginant su metais prieš tai, sumažėjo 17 proc., tai neanuliavo pelno šuolio. Bendrovė dalį kritimo siejo su mažesniais kiekiais iš Kataro dėl regiono įtampos.

    Kartu suskystintų gamtinių dujų apimtys augo 12 proc., prie to prisidėjo pilnų pajėgumų pasiekimas „LNG Canada“ projekte. Vis dėlto dalį teigiamo efekto mažino trikdžiai Katare, kurie išlieka reikšmingu rizikos veiksniu pasaulinėje SGD tiekimo grandinėje.

    Nuvertinimai Europoje ir korekcijos Šiaurės Amerikoje

    „Shell“ taip pat registravo apie 2,3 mlrd. eurų vertės turto nuvertėjimus, daugiausia susijusius su Europos biometano ir biogazo kryptimis, po to, kai buvo sumažintos šio segmento rinkos augimo prognozės. Tokie sprendimai dažniausiai atspindi griežtesnę investicijų atranką ir persvarstytą atsiperkamumo laiką.

    Tuo pat metu dalį neigiamo efekto kompensavo apie 1,6 mlrd. eurų vertės ankstesnių nuvertėjimų atstatymas Šiaurės Amerikos integruotų dujų segmente. Bendrovė tai siejo su pasikeitusiomis prekybinėmis sąlygomis ir investiciniais sprendimais, susijusiais su tolimesne „LNG Canada“ plėtra.

    Ką tai reiškia rinkai?

    „Shell“ skaičiai dar kartą parodė, kaip sparčiai energetikos milžinų rezultatai gali keistis dėl geopolitikos ir žaliavų ciklų. Aukštos perdirbimo maržos ir dujų rinkos svyravimai trumpuoju laikotarpiu išpučia pelnus, tačiau kartu didina nepastovumą planuojant investicijas.

    Rinkos dalyviai artimiausiais ketvirčiais vertins, ar tokios maržos išsilaikys, ir kaip „Shell“ balansuosis tarp naftos, dujų, SGD bei žemesnės anglies sprendimų. Kol kas bendrovė aiškiai rodo prioritetą pinigų srautams ir grąžai akcininkams.

  • „People“ paskelbė 2026 metų seksualiausią vyrą: „ER“ ir „The Pitt“ žvaigždė Noah Wyle

    „People“ paskelbė 2026 metų seksualiausią vyrą: „ER“ ir „The Pitt“ žvaigždė Noah Wyle

    JAV žurnalas „People“ paskelbė 2026 metų seksualiausio gyvo vyro titulą pelniusį aktorių – juo tapo 55 metų Noah Wyle. Plačiajai auditorijai jis geriausiai žinomas kaip daktaras Johnas Carteris medicininiame seriale ER, o pastaraisiais metais – ir dėl vaidmens seriale „The Pitt“.

    „People“ šį apdovanojimą teikia nuo 1985 metais pradėtos tradicijos, o per dešimtmečius jis tapo viena labiausiai aptariamų popkultūros nominacijų. Kasmetinis pasirinkimas paprastai atspindi ne tik išvaizdos idealus, bet ir tuo metu ryškiausius televizijos bei kino veidus.

    Interviu „People“ Noah Wyle teigė, kad žinią apie titulą iš pradžių palaikė pokštu. Aktorius prisipažino, jog tokio įvertinimo nesitikėjo, o dabar, pasak jo, neišvengiamai sulauks draugų ir šeimos pašaipų.

    „Pagalvojau, kad tai skamba kaip pokštas – nė už ką nebūčiau patikėjęs, kad man bus suteikta tokia garbė“, – sakė Noah Wyle.

    Tame pačiame pokalbyje jis atviravo apie kasdienius įpročius ir silpnybes: pavyzdžiui, apie impulsyvų apsipirkinėjimą per „Instagram“, nemėgimą vėluoti ir keletą keistų baimių. Aktorius taip pat pajuokavo turintis „labai greitas rankas“ – ne sporto salėje, o gaudydamas muses, kas netikėtai tapo vienu labiausiai aptarinėjamų interviu epizodų.

    „People“ sprendimą sustiprino ir pastarųjų metų Wyle karjeros dinamika: medicininės dramos, kuriose jis vaidina, išlieka itin paklausios, o žanras televizijoje išgyvena naują pakilimą. Žiūrovai grįžta prie istorijų apie ligonines ir medikus ne vien dėl romantikos ar įtampos, bet ir dėl veikėjų, kuriems lengva simpatizuoti.

    Anot publikacijos, žurnalo numeris su Noah Wyle viršelio istorija prekyboje pasirodys lapkričio 9 dieną. Tradiciškai toks numeris sulaukia didelio dėmesio socialiniuose tinkluose ir dažnai tampa atspirties tašku platesnėms diskusijoms apie popkultūros tendencijas bei žvaigždžių įvaizdžio kūrimą.

  • Automobilį registruosi neišeidamas iš namų: Lenkija nuo 2027-ųjų žada didelę permainą

    Lenkija ruošiasi dideliam pokyčiui vairuotojams: nuo 2027 metų automobilio registraciją planuojama atlikti visiškai nuotoliniu būdu. Apie tai viešai kalbėjo Lenkijos vicepremjeras Krzysztofas Gawkowskis, pristatydamas kryptį skaitmeninti dažniausias gyventojų paslaugas.

    Pagal planą, visi registracijos formalumai turėtų persikelti į valstybinę programėlę „mObywatel“. Joje gyventojai galėtų pateikti prašymą, patvirtinti tapatybę ir pasirašyti dokumentus nuotoliniu būdu, o popierinių formų bei vizitų į įstaigą reikėtų vis rečiau.

    Numatoma, kad po registracijos vairuotojas galėtų gauti registracijos dokumentus ir pagamintas numerio lenteles tiesiai į namus. Toks modelis reikštų mažiau eilių, trumpesnį paslaugos laiką ir aiškesnį procesą žmonėms, kurie automobilį perka ar perleidžia ne didmiesčiuose.

    Skaitmeninė registracija realiai įmanoma tik užtikrinus patikimą tapatybės patvirtinimą ir duomenų apsaugą, todėl sistemos sėkmė priklausys nuo techninių sprendimų ir jų saugumo. Praktikoje taip pat svarbu, kaip bus tvarkomi atvejai, kai reikalinga papildoma patikra, pavyzdžiui, dėl nuosavybės ginčų ar netikslumų dokumentuose.

    Pastaraisiais metais Europos šalys vis sparčiau skaitmenizuoja viešąsias paslaugas, o automobilio registracija yra viena dažniausiai minimų sričių, kur dar daug rankinio darbo. Jei Lenkijai pavyks įgyvendinti pažadus, tai gali tapti pavyzdžiu, kaip vieną iš kasdienių biurokratinių procesų perkelti į telefoną, kartu išlaikant teisinį aiškumą ir kontrolę.

  • Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje archeologai atvėrė retą kasdienybės „laiko kapsulę“ – spintos turinį namuose, žinomuose kaip Kornelijaus Maksimo namas miesto centre. Spintoje rasti papuošalai, kosmetikos priemonės ir buities daiktai leidžia detaliau pažvelgti į gyvenimą prieš 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko atstovų, radiniai aptikti pastate, žymimame IX 11, 7, kur dalis fasado buvo atkasta dar 1912 metais, tačiau kambariai už jo pradėti nuodugniau tyrinėti tik dabar. Nauji kasinėjimai vykdomi platesnio restauravimo ir pritaikymo lankytojams projekto kontekste greta esančiame kvartale.

    Ką slėpė spinta?

    Tarp aptiktų daiktų – priemonės, skirtos grožio procedūroms: pincetai, mentelė pigmentams maišyti, stiklinis balzamariumas, taip pat kvapų deginimo indas, kuriuo namai galėjo būti prisotinami aromatų. Rasta ir bronzinė lempa bei švino svarmenys, kurie, specialistų vertinimu, galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Be to, aptikta bronzinių, stiklinių ir keraminių indų, tarp jų – dekoruotas mažas ąsotėlis su pušies kankorėžio žvynus primenančiais motyvais. Tokie radiniai svarbūs ne tik kaip buitiniai objektai, bet ir kaip asmeniniai daiktai, iš kurių galima spręsti apie savininkų įpročius, estetiką ir socialinį statusą.

    Amuletai, vaikystės atmintis ir monetų lobis

    Ypatingo dėmesio sulaukė vėrinys, sudarytas mažiausiai iš 24 miniatiūrinių pakabukų, pagamintų iš fajanso, kaulo, stiklo masės ir kalnų krištolo. Tarp jų atpažįstami dievybių atvaizdai, taip pat simbolinės formos, pavyzdžiui, rankos, pėdos, kankorėžiai ir vynuogių kekės.

    Ekspertai aiškina, kad tokie vėriniai Romos laikais dažnai buvo vadinami crepundia – amuletų rinkiniais, kuriuos vaikai nešiodavo apsaugai, o judant jie skambėdavo tarsi barškučiai. Šiuos daiktus neretai pasilikdavo ir suaugusieji, laikydami juos dėžutėse ar maišeliuose kaip vaikystės prisiminimą, ypač pasaulyje, kuriame žmonės dažnai kraustydavosi ir gyvendavo toli nuo giminių.

    Spintoje aptiktas ir nedidelis monetų lobis – 38 bronzinės monetos, saugotos pintame inde iš augalinės medžiagos. Archeologų vertinimu, toks radinys rodo, kad savininkai vertingų ar sentimentalių daiktų pasiimti nespėjo, o tai sustiprina Pompėjos tragedijos kasdieniškumo pojūtį – žmonių planus nutraukė akimirksniu pasikeitusios aplinkybės.

    Radiniai padeda atkurti kasdienybę

    „Pompėja yra ne tik didžių meno kūrinių vieta; čia net patys paprasčiausi daiktai sugrąžina praeities žmogiškąjį matmenį. Šio atradimo vertė yra galimybė kartu perskaityti skirtingus gyvenimo pėdsakus: asmeninius įpročius, darbą, prisiminimus“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Negalime užtikrintai atkurti, kas tiksliai gyveno šiame name, tačiau šie fragmentai priartina prie jų kasdienybės“, – pridūrė jis.

    Tyrimai suteikė ir daugiau konteksto apie patį pastatą. Kambaryje, kuriame rasta spinta, užfiksuotos vadinamojo Ketvirtojo stiliaus sienų tapybos detalės, rodančios tam tikrą gerovę, tačiau kartu matyti, kad išsiveržimo metu name galėjo vykti remonto ar statybos darbai, mažinę gyvenimo patogumą.

    Be radinių spintoje, tyrėjai aptiko ir dviejų pelių griaučių liekanas amforoje ant antresolės. Laboratorinių analizių duomenimis, jos priskirtinos miškinės pelės rūšiai, o toks atradimas papildo žinias apie graužikų paplitimą Vezuvijaus regiono miestuose ir primena, kad net klestinčios romėnų gyvenvietės susidurdavo su visai žemiškomis problemomis.

    Pompėja išlieka vienu svarbiausių archeologinių „langų“ į Romos imperijos kasdienybę, nes Vezuvijaus pelenai ir nuosėdos neįprastai gerai užkonservavo ne tik pastatus, bet ir mažus, asmeniškus daiktus. Būtent tokie radiniai kaip šis spintos turinys leidžia istoriją pasakoti ne per valdovų ar mūšių prizmę, o per vieno namų ūkio gyvenimo detales.