Blog

Naujojoje Zelandijoje gyvenanti kea papūga vardu Briusas tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip gyvūnai prisitaiko prie fizinių apribojimų. Paukštis neturi viršutinės snapo dalies, tačiau, kaip rodo mokslininkų stebėjimai, tai nesutrukdė jam įsitvirtinti kaip dominuojančiam patinui savo grupėje.

Briusas gyvena gamtosaugos centre Willowbank Wildlife Reserve, kur jo elgesį analizavo Kenterberio universiteto tyrėjai. Jų darbas publikuotas mokslo žurnale „Current Biology“ ir išsamiai aprašo, kaip paukštis kompensuoja trūkumą elgsenos inovacija, suteikiančia pranašumą konfliktuose.

Tyrėjai fiksavo, kad vietoje įprastų kea kovos veiksmų Briusas pasitelkia apatinę snapo dalį ir atlieka trumpus, aštrius stumtelėjimus. Atakos metu jis ištiesia kaklą, staigiai priartėja prie varžovo, o kartais net pribėga, taip sustiprindamas netikėtumo efektą.

Duomenys rodo, kad tokia taktika apie 73 proc. atvejų priversdavo kitus paukščius iškart trauktis. Tai pasirodė efektyviau nei įprastos grumtynės, kai paukščiai bando smūgiuoti kojomis ar stumdyti varžovą kūnu.

227 sąveikos ir nė vieno pralaimėjimo

Mokslininkai užfiksavo 227 socialines sąveikas grupėje, kurioje buvo devyni patinai ir trys patelės. Briusas dalyvavo 36 patinų konfliktuose ir laimėjo juos visus, todėl tyrėjai padarė išvadą, kad jis tapo alfa patinu.

Toks statusas turi apčiuopiamų pasekmių: dominuojantis paukštis pirmiau pasiekia maistą, patiria mažiau streso ir sulaukia daugiau socialinio dėmesio. Tyrime pažymima, kad Briusas buvo vienintelis patinas, kurį kiti prižiūrėdavo, o tai interpretuojama kaip aukšto socialinio pripažinimo ženklas.

Šis atvejis išryškina platesnę tendenciją gyvūnų elgsenos tyrimuose: pažintiniu požiūriu stipresnės rūšys, tokios kaip kea, dažniau kuria naujus problemų sprendimo būdus. Kea papūgos yra žinomos dėl smalsumo, gebėjimo manipuliuoti objektais ir greitai mokytis, todėl elgsenos naujovės jų populiacijose laikomos itin tikėtinomis.

Ką tai reiškia gyvūnų gerovei?

Tyrimo autoriai pabrėžia ir praktinį klausimą gyvūnų gerovės srityje: žmogaus įsikišimas, pavyzdžiui, protezų taikymas, ne visada yra būtinas. Jei gyvūnas geba pats rasti efektyvų prisitaikymo būdą ir sėkmingai konkuruoti dėl resursų, intervencijos nauda turi būti vertinama atsargiai, atsižvelgiant į stresą ir rizikas.

Briuso istorija taip pat primena, kad fizinis pažeidimas nebūtinai reiškia prastesnes socialines pozicijas. Tam tikromis aplinkybėmis unikalus prisitaikymas gali net suteikti pranašumą, ypač kai aplinkoje svarbus greitas konfliktų sprendimas ir aiški hierarchija.

Dar prieš šį tyrimą Briusas buvo atkreipęs mokslininkų dėmesį neįprastu elgesiu: stebėta, kad jis naudodavo akmenukus savęs priežiūrai. Tai sustiprina prielaidą, kad individualūs skirtumai, smalsumas ir patirtis gali tapti lemiamais veiksniais, leidžiančiais gyvūnui kompensuoti fizinius ribojimus.

Šaltiniai:

https://www.cell.com/current-biology/home

https://www.spiegel.de/wissenschaft/natur/neuseeland-behinderter-papagei-setzt-sich-mit-neuem-kampftrick-durch-a-c54f9ff1-80d4-4e99-9836-492f3945e885

NASA astronautai iš Tarptautinės kosminės stoties nufotografavo Saliņas-Las-Barankas druskingą ežerą Argentinoje, kuris iš viršaus primena širdies formą ir ryškiai rožinį atspalvį. Nors vaizdas atrodo romantiškas, tokia spalva susijusi ne su legenda ar optine apgaule, o su ekstremaliomis ežero cheminėmis sąlygomis.

Šis druskingas telkinys yra Buenos Airių provincijoje, žemoje įduboje, kur po lietaus susikaupia vanduo. Vėliau, veikiant saulei ir vėjui, vanduo greitai garuoja, o dugne ir pakraščiuose lieka ryškios druskos plokštės bei kristalų pluta.

Kodėl vanduo tampa rožinis?

Rožinį ar net rausvai rudą atspalvį dažniausiai sukuria mikroorganizmai, prisitaikę gyventi itin sūriame vandenyje. Tokiose ekosistemose kai kurios dumblinės formos ir bakterijos gamina pigmentus, kurie vandens paviršiui suteikia rausvą atspalvį.

Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių yra vienaląstis dumblis Dunaliella salina, galintis kaupti karotenoidus. Kai sąlygos tampa dar atšiauresnės ir druskingumas dar labiau padidėja, ryškesnį rožinį toną gali sustiprinti ir druskingumui atsparios bakterijos.

Saliņas-Las-Barankas yra seklus, todėl jo išvaizda smarkiai keičiasi priklausomai nuo sezono. Po gausesnių kritulių vandens daugiau, druskingumas sumažėja, o mikroorganizmų sudėtis kinta, todėl spalva gali priblėsti.

Vėliau, kai telkinys ima greitai sekti, druskos koncentracija vėl šokteli, atsiranda daugiau kristalinės druskos plutos, o pigmentus gaminantys organizmai gali dominuoti. Dėl šio ciklo rožinis atspalvis nėra pastovus ir gali būti ryškesnis vienais metais ar net skirtingais metų laikais.

Gyvybė prisitaiko ir pakraščiuose

NASA atkreipia dėmesį, kad ežero pakraščiuose gali augti druskingumui atsparūs augalai, sudarydami ploną žalią juostą šviesių druskos plotų fone. Tokios pereinamosios zonos svarbios vietos biologinei įvairovei, nes sukuria nišas rūšims, galinčioms ištverti didelius druskingumo svyravimus.

Šiame regione aptinkami ir paukščiai, tarp jų čiliniai flamingai. Jų rožinis atspalvis taip pat siejamas su karotenoidais maiste, todėl druskingų vandenų biologija netiesiogiai atsispindi ir gyvūnų išvaizdoje.

Tokie vaizdai iš kosmoso naudingi ne tik kaip įspūdingi kadrai, bet ir kaip aplinkos stebėsenos priemonė. Palydoviniai ir astronautų duomenys leidžia sekti, kaip telkiniai kinta po liūčių, sausrų ar karščio bangų, o druskingų ežerų spalvos pokyčiai gali būti susiję su vandens balansu ir mikroorganizmų dinamika.

Šaltiniai:

https://earthobservatory.nasa.gov/

https://science.nasa.gov/international-space-station/

https://www.britannica.com/science/Dunaliella-salina

Rusijos Juodosios jūros pakrantėje esantis Tuapsės miestas susidūrė su netipinėmis pasekmėmis po gaisro naftos perdirbimo infrastruktūroje: vietos tarnybos pranešė apie užterštą lietų, kuris ant paviršių paliko tamsias nuosėdas. Pasak pareigūnų, dėl intensyvaus degimo į atmosferą pakilo degimo produktai, vėliau susimaišę su drėgme.

Regioninės ekstremaliųjų situacijų tarnybos aiškino, kad suodžiai, pelenai ir cheminės medžiagos galėjo patekti į atmosferinį vandenį ir iškristi su krituliais. Gyventojai raginti likti patalpose ir laikyti uždarytus langus, kol situacija stabilizuosis.

Tuapsėje atlikti oro kokybės matavimai parodė, kad suodžių, benzeno ir ksileno koncentracijos buvo padidėjusios ir kai kuriais atvejais viršijo leistinas ribas maždaug du ar tris kartus. Šios medžiagos siejamos su kvėpavimo takų dirginimu ir kitomis sveikatos rizikomis, ypač jautresnėms grupėms.

Tokie epizodai paprastai siejami su dideliais gaisrais pramonės objektuose, kai į aplinką patenka kietosios dalelės ir lakieji organiniai junginiai. Kietosios dalelės, įskaitant suodžius, gali nusėsti ant pastatų, automobilių ir dirvožemio, o dalis junginių ore gali išlikti ilgiau, priklausomai nuo vėjo ir kritulių.

Šis atvejis išsiskiria tuo, kad, kaip pažymėjo tarptautinė žiniasklaida, regiono valdžia viešai įvardijo ekologinę žalą, siejamą su gaisrais po dronų atakų. Tuapsė yra ne tik pramonės ir energetikos mazgas, bet ir kurortinis miestas, todėl pranešimai apie taršą jautrūs ir artėjant tradiciniam atostogų sezonui.

Karas Ukrainoje jau ne kartą buvo siejamas su plačiais aplinkosaugos padariniais abiejose pusėse, įskaitant pramonės objektų pažeidimus ir taršos incidentus. Viena didžiausių pastarųjų metų ekologinių nelaimių regione tarptautiniu mastu įvardijamas 2023 metais įvykęs Kachovkos hidroelektrinės sugriovimas, turėjęs didelio masto pasekmių upių ekosistemoms ir vandens ištekliams.

Kas žinoma apie gaisro priežastis

Pranešimuose teigiama, kad gaisras naftos perdirbimo infrastruktūroje kilo po dronų atakos. Tokie smūgiai paprastai turi ne tik karinį ar ekonominį poveikį, bet ir sukelia antrines rizikas, kai degant naftos produktams į orą patenka dideli teršalų kiekiai.

Ekspertai žiniasklaidai yra komentavę, kad tokio pobūdžio gaisrai gali tęstis ilgai, o jų gesinimas sudėtingas dėl degių medžiagų ir infrastruktūros ypatumų. Tuo pat metu vietos gyventojams rizika dažniausiai didžiausia pirmosiomis dienomis, kai teršalų koncentracijos ore svyruoja labiausiai.

Galimos pasekmės gyventojams

Padidėję suodžių ir lakiųjų organinių junginių kiekiai ore gali paaštrinti astmos ir kitų kvėpavimo ligų simptomus, sukelti akių ir gerklės dirginimą. Sveikatos specialistai tokiais atvejais paprastai rekomenduoja riboti buvimą lauke, vėdinti patalpas tik pagerėjus oro kokybei ir vengti fizinio krūvio lauke.

Jei ant paviršių nusėda teršalai, svarbus ir praktinis aspektas: užterštas dulkes bei nuosėdas reikėtų šalinti drėgnu valymu, kad jos nepatektų atgal į orą. Dėl geriamojo vandens saugos paprastai sprendžiama pagal vietos tarnybų tyrimus, todėl gyventojams svarbiausia sekti oficialius pranešimus.

Kol kas viešai skelbiamų duomenų apie ilgalaikę žalą mastą nėra, tačiau tokie incidentai įprastai vertinami pagal oro, dirvožemio ir paviršinių vandenų tyrimus. Nuo jų rezultatų priklauso ir tolimesnės rekomendacijos, įskaitant galimus apribojimus ar valymo darbus.

Šaltiniai:

https://www.bloomberg.com/news/articles/2026-04-22/tesla-s-battery-business-a-quiet-moneymaker-suddenly-stalls

https://www.unian.net/war/udary-po-rossiyskim-npz-genshtab-soobshchil-o-novoy-atake-po-tuapse-13355340.html

Nepastovūs orai ir staigūs temperatūros svyravimai vis dažniau smogia žemės ūkiui, o augalams tenka prisitaikyti per valandas ar net minutes. Naujas tyrimas rodo, kad kai kurie augalai turi vidinį mechanizmą, leidžiantį išlaikyti fotosintezę veiksmingą tiek atvėsus, tiek atšilus, pakeičiant vieno svarbiausių baltymų veikimą.

Proceedings of the National Academy of Sciences publikuotame darbe aprašoma, kad augalai gali nepastebimai „perkonfigūruoti“ fermentą rubisko, kuris fotosintezėje suriša anglies dioksidą ir padeda gaminti cukrus augimui. Nors rubisko dažnai laikomas lėtu ir neefektyviu fermentu, tyrėjai rodo, jog jo veikimas gali būti reguliuojamas smulkiais struktūriniais pokyčiais.

Mechanizmas aptiktas modeliniame augale Arabidopsis thaliana, plačiai naudojamame augalų biologijoje. Tokie modeliniai organizmai leidžia tiksliai sekti baltymų sudėtį ir pokyčius ląstelėse, o vėliau šias žinias taikyti žemės ūkio kultūroms.

Kaip rubisko prisitaiko prie temperatūros

Rubisko sudarytas iš didžiųjų ir mažųjų subvienetų, o būtent mažieji subvienetai, kaip rodo tyrimas, veikia kaip reguliavimo „sluoksnis“. Keičiantis temperatūrai, augalas gali parinkti kitokius mažųjų subvienetų variantus ir taip pakeisti viso fermento „elgseną“.

Vėsesnėmis sąlygomis, maždaug apie 10 laipsnių Celsijaus, rubisko įgauna tokią formą, kuri leidžia reakcijoms vykti sparčiau. Tai padeda kompensuoti natūralų cheminių reakcijų lėtėjimą šaltyje ir palaikyti cukrų gamybą, nuo kurios priklauso augimas.

Atšilus rubisko gali pereiti į stabilesnę, labiau „sutvirtintą“ konfigūraciją. Tokia forma, pasak tyrėjų, gali patikimiau išlaikyti anglies dioksido surišimą ir mažinti energijos nuostolius, kurie dažnėja esant šiluminiam stresui.

Smulkūs pokyčiai, didelė nauda žemės ūkiui

Tyrimas parodė, kad rubisko molekulės nebūtinai būna vienodos: dalis jų sudaro mišrias versijas, kuriose derinami skirtingi mažųjų subvienetų tipai. Eksperimentuose 54–72 proc. rubisko baltymų aptikta būtent hibridinėse formose, o tai rodo ne atsitiktinumą, bet lankstumą.

Tokio lankstumo reikšmė ypač išryškėja, kai dažnėja karščio bangos ir staigūs atšalimai. Žemės ūkio augalai negali „pasitraukti“ iš nepalankių sąlygų, todėl jų produktyvumas priklauso nuo to, kaip greitai biochemija prisitaiko prie temperatūros šuolių.

Mokslininkai tikisi, kad geresnis rubisko reguliavimo supratimas atvers papildomą kryptį selekcijai ir biotechnologijoms. Praktinis tikslas – sukurti veisles, kurios mažiau prarastų fotosintezės efektyvumą šaltyje ar karštyje, o tai aktualu tokioms kultūroms kaip ryžiai ir bulvės, taip pat sojos, medvilnė, miežiai ar kukurūzai.

Kol kas rezultatai gauti su Arabidopsis thaliana, tačiau tolesni tyrimai bus orientuoti į svarbiausias žemės ūkio kultūras ir į tai, kaip tiksliai augalai ląstelėse „pasirenka“ vienus ar kitus rubisko subvienetus. Jei mechanizmą pavyks perkelti ar sustiprinti, jis galėtų tapti vienu iš atsakų į klimato kaitos keliamą derliaus nestabilumą.

Šaltiniai:
https://www.pnas.org/doi/10.1073/pnas.2519914123
https://www.earth.com/news/plants-found-a-way-to-reshape-themselves-to-survive-temperature-swings/

Tarptautinė ornitologų komanda, pasitelkusi paslėptas kameras, tiesiogiai užfiksavo, kaip paprastosios kukuškos deda kiaušinius į šeimininkų lizdus, įrengtus medžių drevėse. Tyrimas pateikė aiškius įrodymus, kad kukuškos kiaušinių neneša snapu, nors tokia idėja gamtotyroje kartota šimtmečius.

Mokslininkai keturis veisimosi sezonus Suomijoje filmavo lizdavietes ir gavo daugiau nei 60 kiaušinio padėjimo epizodų. Daugiausia dėmesio skirta sąveikai tarp paprastosios kukuškos ir jos šeimininko – paprastosios raudonuodegės, kuri perisi uždarose drevėse ar inkiluose, o ne atviro tipo lizduose.

„Šie stebėjimai pagaliau leidžia pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta kiaušinio padėjimo metu sudėtingomis lizdavietės sąlygomis. Šimtmečius šią spragą užpildydavo prielaidos. Dabar turime tiesioginių įrodymų“, – sakė Tomašas Grimas.

Dvi strategijos drevėse

Tyrimas parodė, kad parazituodamos drevėse kukuškos naudoja dvi skirtingas taktikas. Vienais atvejais patelė kiaušinį padeda prie įėjimo ir tarsi „įmeta“ jį į drevės vidų, kitais – įlenda į lizdinę kamerą ir kiaušinį padeda viduje.

Abi strategijos turi savo kainą. Padėjimas iš išorės mažina riziką įstrigti ar būti užblokuotai drevėje, tačiau didina tikimybę nepataikyti į lizdą, ypač jei anga siaura ar viduje neįprasta lizdo konstrukcija.

„Nustatėme, kad tiesioginis padėjimas drevės viduje turi didesnę sėkmės tikimybę, tačiau ir didesnes potencialias sąnaudas. Šis balansas tikriausiai paaiškina, kodėl populiacijoje išlieka abi strategijos“, – sakė Tomašas Grimas.

Mitą paneigė vaizdo įrodymai

Vienas svarbiausių rezultato aspektų – galutinis senos versijos apie kiaušinio pernešimą snapu paneigimas. Ankstesnėje literatūroje tai neretai pateikta kaip faktas, nors tiesioginių įrodymų trūko dėl to, kad elgesį drevėse stebėti sunku.

„Senojoje literatūroje kiaušinio pernešimas dažnai buvo vaizduojamas kaip faktas, nors įrodymų nebuvo. Mūsų įrašai aiškiai rodo, kad kukuškos kiaušinius deda tiesiogiai į lizdą, net ir tais atvejais, kai pernešimas iš pirmo žvilgsnio atrodytų paprastesnis“, – teigė Michalas Kisuchanas.

Kodėl tai svarbu ekologijai

Šie duomenys papildo supratimą apie evoliucinę „ginklavimosi varžybą“ tarp lizdinių parazitų ir jų šeimininkų. Drevėse perintys paukščiai gali turėti daugiau apsaugos nuo parazitavimo, tačiau kukuškos, kaip rodo tyrimas, yra elgsenos požiūriu lanksčios ir prisitaiko prie skirtingų kliūčių.

Tyrėjai pabrėžia, kad ilgalaikis, aukštos raiškos vaizdo stebėjimas tapo lemiamu metodu, leidusiu patikrinti senas prielaidas. Net ir gerai žinomos rūšys, pasak mokslininkų, gali turėti iki šiol nepastebėtų elgesio detalių, kurios svarbios aiškinant biologinės įvairovės procesus.

„Tai retas aiškios elgsenos įvairovės pavyzdys vienoje lizdinių parazitų rūšyje. Tai parodo, kokios prisitaikančios gali būti šios paukščių rūšys skirtinguose ekologiniuose apribojimuose“, – sakė Robertas Tomsonas.

Ilgai gyvavęs mitas siejamas su ankstyvųjų gamtininkų laikais ir išliko pirmiausia dėl to, kad kiaušinio padėjimas paslėptose lizdavietėse yra trumpas ir sunkiai užfiksuojamas procesas. Nauji vaizdo duomenys šią spragą užpildė ir leido įvertinti realius sprendimus, kuriuos kukuškos pasitelkia parazituodamos drevėse.

Šaltiniai:

https://phys.org/news/2026-04-hidden-cameras-debunk-myth-cuckoos.html

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0003347226000850

Danijoje, Gladsaksėje netoli Kopenhagos, dalyje judrios gatvės įprastas baltas apšvietimas pakeistas raudonu. Savivaldybė šį sprendimą pristato kaip tikslinį bandymą mažinti šviesos taršą ir kartu išlaikyti saugų eismą žmonėms vietoje, kur priemiestis ribojasi su tankia žaluma.

Pokyčiai įgyvendinti šalia žinomo šikšnosparnių judėjimo koridoriaus. Šviesos tarša, kai dirbtinė šviesa sklinda į nakties aplinką ir dangų, gali keisti gyvūnų elgseną net tada, kai pastatai ar medžiai išlieka tie patys.

Šikšnosparniai medžioja ir keliauja naktį, dažnai rinkdamiesi tamsesnius maršrutus tarp slėptuvių ir maitinimosi vietų. Ryškiai apšviestos atviros erdvės juos daro labiau pažeidžiamus plėšrūnams, todėl stiprus gatvės apšvietimas kai kurioms rūšims veikia kaip nematoma siena.

Gladsaksės savivaldybės pranešime nurodoma, kad prie Frederiksborgvej gatvės fiksuotos septynios šikšnosparnių rūšys. Nors nė viena iš jų nėra įvardyta kaip nykstanti, pažymima, kad dalis vietinių rūšių yra jautresnės kelių poveikiui, todėl net nedidelis barjeras gali sumažinti prieinamą buveinę.

Kaip įrengtas šikšnosparniams palankus apšvietimas

Projektas neapsiriboja vien lemputės pakeitimu. Atnaujintas ir apšvietimo stulpų išdėstymas, o šviestuvai suprojektuoti taip, kad ne „užlietų“ viso koridoriaus vienodu ryškiu šviesos fonu.

Stulpai išdėstyti maždaug kas 30 metrų, sukuriant kaitą tarp raudonos šviesos zonų ir tamsesnių tarpų. Tokia schema turėtų padėti naktiniams gyvūnams judėti maršrutu, kuriame jie nėra nuolat veikiami ryškaus apšvietimo.

Projekto autoriai akcentuoja, kad raudonas apšvietimas turi ir komunikacinę funkciją. Apšvietimo dizaineris Philipas Jellwardas iš bendrovės „Light Bureau“ savivaldybės pranešime pabrėžė, kad raudona šviesa turėtų signalizuoti žmonėms apie išskirtinę gamtinę zoną, kurią siekiama apsaugoti.

Nauda miestui ir platesnis kontekstas

Šis bandymas susietas su platesne apšvietimo modernizacija. Gladsaksė praneša pakeitusi apie 5 000 šviestuvų, tai sudaro maždaug penktadalį visų savivaldybės apšvietimo taškų.

Skaičiuojama, kad dėl atnaujinimo bus sutaupyta mažiausiai 7,2 milijono kilovatvalandžių elektros energijos. Miestams tai svarbu ne tik dėl klimato tikslų, bet ir dėl biudžeto, priežiūros kaštų bei infrastruktūros patikimumo.

Miesto plėtra visame pasaulyje didina spaudimą tiek energijos vartojimui, tiek biologinei įvairovei. Jungtinių Tautų plėtros programa nurodo, kad 2018 metais miestuose gyveno 55 proc. pasaulio gyventojų, o miestams tenka didelė energijos vartojimo dalis, todėl apšvietimo sprendimai vis dažniau vertinami kartu su poveikiu gamtai.

Gladsaksės pavyzdys rodo kryptį, kuria vis dažniau juda savivaldybės: ieškoma apšvietimo, kuris būtų saugus žmonėms, taupus energijai ir mažiau trikdantis naktinę gyvūniją. Jei bandymas pasiteisins, tokie sprendimai gali būti pritaikomi ir kitose vietose, kur kelių infrastruktūra kerta natūralius gyvūnų judėjimo maršrutus.

Šaltiniai:
https://via.ritzau.dk/pressemeddelelse/13638658/ny-vejbelysning-i-gladsaxe-udviklet-til-flagermus?publisherId=13559514
https://www.undp.org/publications/world-urbanization-prospects-2018
https://www.unep.org/resources/frontiers-2017-emerging-issues-environmental-concern

Venecija, viena labiausiai potvynių rizikai jautrių Europos vietų, vis dažniau priversta remtis lagūną saugančia barjerų sistema „Mose“. Tačiau kylantis jūros lygis ir dažnėjantys aukšto vandens epizodai verčia svarstyti, ar dabartinės priemonės bus pakankamos ilgesnėje perspektyvoje.

„Mose“ yra judančių vartų kompleksas ties trimis pagrindiniais įplaukimo į Venecijos lagūną kanalais. Sistema sukurta tam, kad per itin aukštą potvynį laikinai atskirtų lagūną nuo Adrijos jūros ir sumažintų vandens patekimą į miestą.

Remiantis viešai skelbtais duomenimis, per pirmuosius penkerius eksploatacijos metus nuo 2020 iki 2025 metų vartai buvo keliami 108 kartus. 2026 metų pradžioje uždarymų tempas dar išaugo: per pirmus du mėnesius sistema buvo aktyvuota 30 kartų.

Dažnesnis vartų uždarymas reiškia ne tik didesnes eksploatacijos sąnaudas, bet ir realius kasdienio miesto funkcionavimo ribojimus. Kuo ilgiau lagūna atskiriama nuo jūros, tuo daugiau iššūkių kyla laivybai, krovinių judėjimui ir gelbėjimo tarnybų darbui.

Kas keičiasi, kai vartai uždaromi dažniau?

Mokslininkai ir infrastruktūros planuotojai pabrėžia, kad dažnas lagūnos „užrakinimas“ gali turėti poveikį ir aplinkai. Keičiasi vandens apykaita, nuosėdų judėjimas, o prastesnė vandens cirkuliacija didina riziką blogėti vandens kokybei.

Praktiškai tai reiškia, kad vien potvynių stabdymo nepakanka, jei dėl apsaugos priemonių pradeda kilti kitos problemos. Todėl vis dažniau kalbama apie papildomas sistemas, kurios padėtų valdyti padarinius, pavyzdžiui, vandens siurbimą, taršos mažinimą ar efektyvesnį kanalų priežiūros režimą.

Kokios „radikalesnės“ išeitys svarstomos?

Viešojoje erdvėje aptariami keli scenarijai, kaip Venecija galėtų prisitaikyti prie ilgalaikio jūros lygio kilimo. Vienas kelias būtų toliau naudoti „Mose“, bet kompleksiškai stiprinti visą miesto atsparumą, pradedant krantinių, inžinerinių tinklų ir pamatų apsauga, baigiant drenažo sprendimais.

Kita kryptis būtų didesnio masto hidrotechniniai projektai, įskaitant apsaugines dambas ar pertvarkytas lagūnos valdymo schemas, kurios mažiau trikdytų vandens cirkuliaciją. Kraštutiniu atveju aptariama ir dalinio gyventojų perkėlimo idėja, jei tam tikros teritorijos taptų nuolat patvinstančios.

Šias diskusijas stiprina klimato mokslo prognozės: net ir stabilizavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, jūros lygio kilimas daug kur pasaulyje gali tęstis šimtmečius. Dėl to Venecijai gali tekti planuoti ne tik atskirus projektus, bet ir ilgalaikę miesto ateities strategiją.

Venecijos atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, su kokiais sprendimų kompromisais susidurs pakrančių miestai Europoje. Kuo labiau potvyniai tampa įprasta realybe, tuo svarbiau iš anksto įvertinti, kaip apsauga veiks ekonomiką, aplinką ir kasdienį gyvenimą.

Šaltiniai:

https://www.independent.co.uk/news/world/europe/venice-italy-sinking-flood-barrier-plan-b2962701.html

https://moosevenezia.eu/en/

https://www.ipcc.ch/report/ar6/syr/