CP v2

Blog

  • Olimpo kalnas siekia UNESCO paveldo statuso: sprendimas paaiškės Seule liepos pabaigoje

    Olimpo kalnas siekia UNESCO paveldo statuso: sprendimas paaiškės Seule liepos pabaigoje

    Paraiška bus svarstoma Seule

    Graikija siekia, kad Olimpo kalnas būtų įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip mišrus objektas, turintis ir gamtinę, ir kultūrinę vertę. Galutinis svarstymas numatytas UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje, kuri vyks Seule liepos 19–29 dienomis.

    Sprendimas būtų reikšmingas ne tik simboliškai: Olimpas laikomas viena ryškiausių vietų, kur susipina senovės graikų mitologija, istorinis palikimas ir išskirtinė gamta. UNESCO statusas dažnai reiškia didesnį tarptautinį dėmesį, bet kartu ir griežtesnius apsaugos įsipareigojimus.

    Kodėl Olimpas laikomas išskirtiniu

    Olimpo kalnas yra aukščiausias Graikijoje, jo viršūnė siekia 2 918 metrų. Ši vietovė šimtmečius apipinta tradicija, kad čia gyveno Dzeusas ir dvylika senovės dievų, todėl kultūrinis svoris seniai peržengė regiono ribas.

    Tačiau paraiška remiasi ne vien legendomis: kalno masyvas pasižymi turtingomis ekosistemomis, retomis augalų ir gyvūnų rūšimis bei saugomomis buveinėmis. UNESCO mišraus objekto statusas taikomas tik ten, kur vienoje teritorijoje aiškiai pagrindžiamos ir gamtinės, ir kultūrinės išskirtinės visuotinės vertės.

    Ilgas kelias nuo 2014 metų

    Graikija Olimpo kalno kandidatūrą UNESCO pateikė dar 2014 metais, tačiau procesas užtruko, nes vertintojai paprašė papildomos informacijos. UNESCO patariamosios institucijos IUCN ir ICOMOS nurodė, kad reikia tvirčiau pagrįsti tarptautinę geologinių ypatybių, biologinės įvairovės ir ekologinių procesų svarbą.

    Taip pat akcentuota, kad kultūrinė vertė turėtų būti apibrėžta dar aiškiau, svarstant galimybę į paraišką įtraukti ir Diono archeologinę vietovę, esančią Olimpo papėdėje. Tokie papildymai dažnai padeda kandidatūrai, nes UNESCO vertina ne vien pavienį objektą, o jo ryšį su platesniu istoriniu ir kultūriniu kontekstu.

    Vietos bendruomenės viltys ir atsakomybės

    Dio-Olimpo savivaldybės meras Evangelos Geroliolios pabrėžia, kad vietiniams Olimpas yra kasdienybė ir tapatybės dalis. Pasak jo, tarptautinis pripažinimas reikštų ne vien prestižą, bet ir didesnę pareigą saugoti aplinką.

    „Olimpo kalnas yra mūsų gyvenimas. Tai vieta, kur užaugome, kurią matome kasdien, ir kartu vieta, nešanti mitą, istoriją, biologinę įvairovę, unikalų grožį bei didžiulę kultūrinę reikšmę“, – sakė Evangelos Geroliolios.

    Jo teigimu, UNESCO sprendimas būtų svarbus visam pasauliui, o ne tik regionui, nes kalbama apie vietą, kuri turi universalų simbolinį krūvį. Vis dėlto toks statusas praktiškai dažnai reiškia aiškesnes teritorijos valdymo taisykles ir didesnį dėmesį turizmo srautų kontrolei.

    Turizmas gali augti, bet kyla ribų klausimas

    Kalnų žygeivis ir Litohoro alpinizmo klubo vadovas Babis Marinidis atkreipia dėmesį, kad UNESCO vardas gali dar labiau padidinti lankytojų skaičių. Kartu tai iškelia klausimą, kiek žmonių gali atlaikyti jautri ekosistema, ypač kai jau dabar pasitaiko apsaugos režimo pažeidimų.

    „Klausimas yra, kiek žmonių šis kalnas ir ši ekosistema gali išlaikyti“, – sakė Babis Marinidis.

    Olimpas kasmet pritraukia tūkstančius žygeivių ir alpinistų, tačiau staigūs orų pokyčiai, sudėtingas reljefas ir reiklūs maršrutai verčia šią vietą valdyti atsargiai. Vietos verslai tikisi, kad UNESCO statusas sustiprintų regiono patrauklumą, tačiau pabrėžia, kad svarbiausia išliktų gamtos ir paveldo apsauga.

    Litohoro viešbučio savininkė Stavroula Vourou sako, kad miestelio ryšys su Olimpu nėra naujas atradimas, o ilgalaikis pagrindas vietos gyvenimui. Galutinis UNESCO sprendimas laukiama su dideliu susidomėjimu, nes jis galėtų įtvirtinti Olimpo kalno, kaip išskirtinės pasaulinės vertės vietos, statusą.

  • Atliekų mokestis senjorams: kada už šiukšlių išvežimą galima nemokėti ir ką būtina pateikti savivaldybei

    Didėjant atliekų tvarkymo įmokoms, daliai vyresnio amžiaus žmonių jos tampa reikšminga mėnesio išlaidų dalimi. Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis gyventojas gali laikinai nemokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, jei būstas faktiškai nėra naudojamas.

    Praktikoje tai dažniausiai susiję su ilgesne išvyka ar išvykimu gyventi kitur, pavyzdžiui, gydantis ligoninėje, reabilitacijoje, sanatorijoje, apsistojus pas artimuosius ar persikėlus į globos įstaigą. Svarbiausia sąlyga yra ta, kad konkrečiu laikotarpiu patalpose realiai negyvenama, todėl atliekos nesusidaro arba jų kiekis yra minimalus.

    Kada mokestis gali būti neskaičiuojamas?

    Atliekų mokesčio neskaičiavimas paprastai siejamas ne su amžiumi, o su faktine situacija: būstas ilgesnį laiką tuščias. Savivaldybės dažniausiai numato tvarką, kaip deklaruoti laikiną negyvenimą, kokiems terminams tai taikoma ir kokių dokumentų gali būti prašoma.

    Dažnas gyventojų nesusipratimas yra manyti, kad pakanka tiesiog išvykti. Vien išsikėlimas ar laikinas nebuvimas automatiškai mokesčio nesustabdo, nes įmoka dažnai skaičiuojama pagal deklaruotus gyventojus arba pagal būsto statusą, o ne pagal tai, ar žmogus konkrečią savaitę buvo namuose.

    Ką reikia padaryti savivaldybėje?

    Kad mokestis būtų sustabdytas, paprastai reikia kreiptis į savivaldybę ar vietinį atliekų administratorių ir pateikti prašymą dėl mokesčio perskaičiavimo ar laikino neskaičiavimo. Kai kur prašoma pagrįsti aplinkybes, pavyzdžiui, kad asmuo iš tiesų nebegyvena būste nurodytu laikotarpiu.

    Dokumentų apimtis skiriasi, tačiau savivaldybės dažniausiai tikrina, ar prašymas neprieštarauja kitiems duomenims, pavyzdžiui, ar būste nėra deklaruotų gyventojų, ar jis neperduotas nuomai. Dėl to prieš teikiant prašymą verta pasitikslinti konkrečias taisykles savo savivaldybėje.

    Ar yra papildomų lengvatų vienišiems senjorams?

    Be laikino mokesčio neskaičiavimo tuščiam būstui, kai kurios savivaldybės taiko socialines lengvatas mažas pajamas gaunantiems gyventojams, įskaitant vienišus senjorus. Tokiais atvejais vertinamos pajamos, šeimos sudėtis ir kiti kriterijai, o sprendimai priimami pagal savivaldybės patvirtintą tvarką.

    Kadangi atliekų rinkliavos modeliai ir lengvatos Lietuvoje nustatomos savivaldybių lygmeniu, vieno universalaus atsakymo nėra. Patikimiausias kelias yra kreiptis į savo savivaldybę ir išsiaiškinti, ar galima laikinai sustabdyti įmoką, kokiam laikui tai leidžiama ir kokių įrodymų prireiks.

  • Venesuelos žemės drebėjimų aukų skaičius perkopė 5 000: gelbėtojai vis dar ieško išgyvenusiųjų

    Venesuelos žemės drebėjimų aukų skaičius perkopė 5 000: gelbėtojai vis dar ieško išgyvenusiųjų

    Venesueloje po dviejų stiprių žemės drebėjimų, sudrebinusių šalies šiaurinę pakrantę birželio 24 dieną, žuvusiųjų skaičius išaugo iki 5 069. Skaičiai didėja gelbėtojams ardant griuvėsius ir tikrinant sunkiai pasiekiamas vietoves.

    Į paieškos ir gelbėjimo operaciją įsitraukė tūkstančiai šalies tarnybų darbuotojų, jiems talkina ir tarptautinės komandos. Laikinoji prezidentė Delcy Rodríguez nelaimę pavadino „žiauriausia stichine katastrofa“ Venesuelos istorijoje.

    Smūgiai per kelias sekundes

    Valdžios institucijų teigimu, per 39 sekundes vienas po kito įvyko 7,2 ir 7,5 magnitudės žemės drebėjimai. Po pagrindinių smūgių užfiksuota daugiau nei 1 300 pakartotinių požeminių sukrėtimų, todėl dalis gyventojų naktis leido lauke.

    Labiausiai nukentėjo šiaurinė pakrantės La Guaira valstija, kur fiksuojama daugiausia sugriuvusių pastatų ir apgadintos infrastruktūros. Skelbiama, kad apgadinti 856 pastatai, o 190 jų visiškai sugriuvo; žalos patyrė ir keliai, tiltai bei kiti statiniai.

    Tūkstančiai liko be namų

    Nuo žemės drebėjimų nukentėjo ir socialinė infrastruktūra, todėl daug žmonių priversti laikinai persikelti į stovyklas. Skaičiuojama, kad per 20 000 gyventojų neteko namų, o dalis jų glaudžiasi perpildytose laikino apgyvendinimo vietose.

    Pagalbos organizacijos įspėja, kad kai kuriose stovyklose trūksta patikimo geriamojo vandens ir tinkamų sanitarinių sąlygų. Tokios aplinkybės didina infekcijų ir žarnyno ligų riziką, ypač vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Tarptautinė parama atstatymui

    Delcy Rodríguez pranešė, kad Venesuela atblokavo 302 mln. eurų Tarptautinio valiutos fondo lėšų, kurios bus skirtos atsigavimui ir atstatymo darbams. Šie pinigai, pasak jos, anksčiau buvo įšaldyti, o dabar gali būti panaudoti skubiausioms reikmėms.

    Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas anksčiau buvo sustabdę santykius su Venesuela, tačiau šiais metais paskelbė juos atnaujinantys. Jungtinės Valstijos taip pat pranešė suteikusios daugiau nei 262 mln. eurų humanitarinės pagalbos, kuri skirta skubiems poreikiams ir pagalbai nukentėjusiems.

    Gelbėtojai pabrėžia, kad kritinis laikotarpis gyvybėms išgelbėti trumpėja, tačiau paieškos tęsiamos, nes kai kuriose vietose griuvėsiai dar nepasiekti sunkiosios technikos. Tuo pat metu šalies institucijos vertina ilgalaikę žalą ir rengia planus, kaip atkurti būstą bei svarbiausią infrastruktūrą pakrantės regionuose.

  • „Michelin“ įvertino vynines Burgundijoje: dalis gamintojų atmeta Grape Selection reitingus

    „Michelin“ įvertino vynines Burgundijoje: dalis gamintojų atmeta Grape Selection reitingus

    „Michelin“ pristatė naują vyno pasauliui skirtą projektą „Michelin Grape Selection“ ir pirmąjį leidimą pradėjo nuo Burgundijos – vieno garsiausių Prancūzijos vyno regionų. Vos per kelias dienas po paskelbimo iniciatyva sulaukė kritikos: viena žinomų vyninių viešai paprašė jos neįtraukti į reitingus.

    Burgundijos ūkis Domaine Arnoux-Lachaux pranešė grąžinęs jam skirtą vienos vynuogės įvertinimą, kuris yra žemiausias iš trijų „Michelin“ lygių. Vyninė teigė nesuprantanti, kaip galėjo būti nustatytas vertinimas, ir pabrėžė, kad nuo 2020 metų sąmoningai neteikia vynų apžvalgoms ar reitingavimui.

    „Mes nežinome, kaip galėjo būti nustatytas ūkio įvertinimas. Nuo 2020 metų sąmoningai pasirinkome neteikti savo vynų spaudos apžvalgoms ar reitingams“, – rašė Domaine Arnoux-Lachaux.

    Kaip veikia Michelin vynuogės?

    „Michelin Grape Selection“ skiriasi nuo tradicinių vyno gidų, kurie dažniausiai vertina konkrečius butelius ar derlius. Šiame formate dėmesys sutelkiamas į pačius ūkius: vertinama jų vynų kokybė ir pastovumas, vyndarystės bei vynuogynų praktikos, taip pat gebėjimas atskleisti terroir, arba vietovės savitumą.

    Pirmasis sąrašas apėmė tris Burgundijos subregionus – Côte de Beaune, Côte de Nuits ir Côte Chalonnaise. Iš viso 94 ūkiai gavo vieną, dvi arba tris „Michelin“ vynuoges, kur trys reiškia aukščiausią įvertinimą.

    Kur kyla didžiausios abejonės?

    Viešas Domaine Arnoux-Lachaux sprendimas tapo signalu, kad naujasis reitingavimo modelis bus vertinamas itin atidžiai. Pagrindinis klausimas – skaidrumas: kaip renkami vertinami ūkiai, kaip vyksta degustacijos ir kiek jos nepriklausomos nuo reputacijos, kainų ar rinkodaros.

    Šios abejonės ypač jautrios prabangių vynų segmente, kur vienas viešas įvertinimas gali paveikti paklausą, platinimo kanalus ir kainodarą. Todėl dalis gamintojų nori aiškiai žinoti, ar degustacijos yra aklos, kaip užtikrinamas vertintojų nepriklausomumas ir kokiais kriterijais remiantis skiriamos vynuogės.

    Kodėl gidas pasirodė dabar?

    „Michelin“ plėtra į vyno sritį vyksta tuo metu, kai Prancūzijos vyno sektorius susiduria su reikšmingais iššūkiais: mažėjančia kai kurių kategorijų paklausa, kainų spaudimu ir pertekline gamyba kai kuriuose regionuose. Dėl to dalis ūkių aktyviau ieško naujų būdų pasiekti vartotojus ir pirkėjus restoranuose, taip pat plečia vyno turizmo pasiūlą.

    Bordo regione, kuris įvardijamas kaip viena iš kitų „Michelin Grape Selection“ plėtros krypčių, pastaraisiais metais ryškėjo perprodukcijos ir krintančios raudonojo vyno paklausos problema. Atsižvelgiant į tai, naujas tarptautiniu mastu atpažįstamas gidas daliai gamintojų gali tapti papildomu matomumo kanalu, tačiau tik tuo atveju, jei vertinimo metodika bus laikoma patikima.

    Vyndarė ir šeimos ūkio Vignobles Coudert bendrasavininkė Lydia Coudert yra sakiusi, kad toks gidas gali tapti dar vienu įrankiu pasiekti naujus pirkėjus. Kartu ji pabrėžė, kad ilgalaikė „Michelin“ reputacija šiame segmente priklausys nuo to, kaip užtikrinamas degustacijų nepriklausomumas ir etika.

    „Sunkiausia dalis yra tai, kiek nepriklausomas bus ragavimas, kiek anonimiški bus buteliai. Tikiuosi, kad jie tai darys etiškai“, – sakė Lydia Coudert.

    Kol kas „Michelin“ naujasis formatas sulaukia ir smalsumo, ir skepticizmo: vieniems tai galimybė susigaudyti tarp ūkių, kitiems – dar vienas reitingas, kurio patikimumą reikės užsitarnauti. Akivaizdu, kad po pirmųjų reakcijų diskusija dėl kriterijų, atrankos ir skaidrumo tik stiprės, ypač gidui plečiantis į kitus regionus.

  • Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Netikėtas radinys Bodeno ežere: prie Lindau aptiktas XV amžiaus laivo vrakas, tyrimai tęsiasi

    Bodeno ežere, netoli Lindau miesto, povandeniniai archeologai aptiko medinių laivo konstrukcijos dalių, kurios, kaip paaiškėjo, yra gerokai senesnės, nei manyta iš pradžių. Tyrėjai skelbia, kad radinys gali suteikti naujų žinių apie laivybą ir laivų statybą vėlyvaisiais viduramžiais.

    Apie įtartinus objektus ežero dugne mokslininkams pranešė vietovę gerai pažįstantis pramoginis naras. Atvykę specialistai iš pradžių svarstė, ar tai tik atsitiktinės medienos liekanos, tačiau vėliau užfiksuoti rėmai ir korpuso fragmentai leido gana greitai patvirtinti, kad tai vrakas.

    Pasak Bavarijos povandeninės archeologijos draugijos atstovų, aptiktas laivas, preliminariai, galėjo būti apie 8–12 metrų ilgio, o jo plotis siekė maždaug 3 metrus. Tokie matmenys rodo, kad tai buvo nedidelis, ežero laivybai pritaikytas medinis laivas, kurio konstrukcija skyrėsi nuo anksčiau tame pačiame regione rastų luotų tipo valčių.

    Data nustatyta pagal medieną

    Didžiausia staigmena tyrėjams tapo amžius. Atlikus nedidelio medienos mėginio analizę, suderintą su Bavarijos žemės paminklų apsaugos institucijomis, nustatyta, kad laivas datuotinas maždaug 1420–1450 metais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas atlikti tik pirmieji nėrimai ir pirminiai matavimai: teritorija dokumentuota, parengtos detalios nuotraukos ir vaizdai, leidžiantys tiksliau įvertinti išlikusią konstrukciją. Būtent šie ankstyvieji duomenys ateityje padės apsispręsti, ar verta imtis riboto masto kasinėjimų.

    Kodėl vrako neketinama kelti

    Nors pats radinys atrodo išskirtinis, laivo iškėlimas artimiausiu metu neplanuojamas. Specialistai aiškina, kad tokie darbai reikalautų brangios ir ilgos konservavimo procedūros, o netinkamai iškėlus mediena gali greitai suirti dėl kontakto su oru ir temperatūros pokyčių.

    Be to, povandeniniai archeologai pabrėžia, kad geriausia apsauga daugeliu atvejų yra palikti objektą vandenyje, ypač jei jis dengiamas nuosėdomis. Tokia natūrali aplinka padeda stabilizuoti būklę ir sumažina irimo riziką, kol renkami duomenys ir planuojami tolimesni tyrimai.

    Klimato signalas ežerams

    Šis radinys taip pat atkreipė dėmesį į vandens telkinių pokyčius: pastaraisiais metais Bodeno ežere fiksuojami žemesni vandens lygiai, o tai gali lemti, kad anksčiau paslėpti objektai tampa lengviau pastebimi. Archeologai pastebi, kad tokios sąlygos kartais padeda aptikti naujus radinius, tačiau kartu didina riziką jų būklei, jei nuosėdų danga pažeidžiama.

    Artimiausiu metu mokslininkai ketina tęsti dokumentavimą ir tikslinti laivo konstrukcijos ypatybes, kad būtų galima aiškiau atsakyti, kokiai laivybos tradicijai šis XV amžiaus laivas priklausė. Tyrėjai tikisi, kad radinys papildys iki šiol ribotą vėlyvųjų viduramžių vrakų skaičių Bodeno ežere.

  • Kas sukūrė FIFA pasaulio taurės trofėjų: Milano skulptoriaus Silvio Gazzaniga istorija

    Kas sukūrė FIFA pasaulio taurės trofėjų: Milano skulptoriaus Silvio Gazzaniga istorija

    FIFA pasaulio taurės trofėjus – vienas atpažįstamiausių sporto simbolių, tačiau jo autorystė neretai lieka šešėlyje. Dabartinį trofėjaus dizainą sukūrė italų skulptorius Silvio Gazzaniga, o idėja gimė Milane, Breros rajone esančioje jo studijoje.

    Skulptorius siekė viename objekte sutalpinti tris emocijas: sportininko pastangą, sirgalių džiaugsmą ir pergalės akimirką. Ši koncepcija virto dinamiška spirale, kur dvi figūros kyla į viršų, laikydamos rutulį, simbolizuojantį Žemę.

    Trofėjus gimė po 1970 metų

    Iki dabartinio trofėjaus pasaulio čempionams buvo teikiama Jules Rimet taurė, kurios taisyklės numatė: trečią kartą laimėjusi šalis originalą pasilieka visam laikui. 1970 metais Brazilija pasiekė trečią titulą, todėl FIFA paskelbė atvirą konkursą naujam trofėjui sukurti.

    Konkurse varžėsi daugiau nei 50 darbų iš maždaug 25 šalių, o Gazzaniga idėja išsiskyrė ne tik eskizais. Pasak jo šeimos, jis pateikė ir viso dydžio gipso modelį, kad komisija galėtų įvertinti trofėjų kaip realų, erdvinį objektą.

    Nuo eskizų iki ikoninio silueto

    Silvio Gazzaniga buvo baigęs Breros dailės akademiją ir dirbo su trofėjų gamintoju G.D.E. Bertoni, todėl gerai išmanė medalistiką ir metalo plastikos specifiką. Vėliau jis kūrė ir kitus žinomus futbolo apdovanojimus, tarp jų UEFA taurę bei UEFA supertaurę.

    „Jis piešė daugybę eskizų ir galiausiai išgrynino idėją apie pasaulį bei dvi spirales, kylančias aukštyn“, – sakė skulptoriaus sūnus Giorgio Gazzaniga.

    Ši forma neretai lyginama su judesiu ir kova dėl viršūnės: trofėjuje sąmoningai paliktas grubumas, tarsi primenantis, kad pergalė ateina per pastangas, įtampą ir fizinį darbą aikštėje.

    Kodėl čempionai trofėjaus nepasilieka?

    Dabartinis FIFA pasaulio taurės trofėjus yra 36 centimetrų aukščio, pagamintas iš 18 karatų aukso, o jo pagrinde – žalio malachito žiedai, siejami su futbolo aikštės spalva. Nors finalo akimirką jis iškeliamas virš galvos kaip absoliutaus triumfo ženklas, originalas po čempionato grįžta FIFA.

    FIFA originalą paprastai saugo savo būstinėje Šveicarijoje, o nugalėtojams įteikiama auksu dengta replika. Po ankstesnio trofėjaus istorijos, kai Jules Rimet taurė buvo pavogta du kartus, tokia praktika laikoma ir saugumo priemone.

    Jules Rimet taurės šešėlis

    Pirmasis pasaulio taurės trofėjus, pristatytas 1930 metais, vaizdavo pergalės deivę Nikę ir buvo žinomas kaip Jules Rimet taurė, pavadinta FIFA prezidento, inicijavusio turnyrą, vardu. Ją sukūrė prancūzų skulptorius Abel Lafleur, o trofėjus buvo pagamintas iš paauksuoto sidabro ir stovėjo ant lazurito pagrindo.

    1966 metais trofėjus buvo pavogtas Anglijoje per viešą eksponavimą, bet vėliau rastas. Antrą kartą jis dingo 1983 metais iš Brazilijos futbolo konfederacijos būstinės ir iki šiol nebuvo atgautas; plačiai manoma, kad jis galėjo būti išlydytas.

    Palikimas, kurį mato visas pasaulis

    Silvio Gazzaniga mirė 2016 metais, sulaukęs 95 metų, tačiau jo kūrinys kas ketverius metus vėl atsiduria dėmesio centre. Milanas yra įvertinęs skulptorių miesto apdovanojimu Ambrogino d’Oro, o jo darbų reikšmę medalistikos ir trofėjų dizaino srityje pripažino ir tarptautinės asociacijos.

    Gazzanigos šeima yra išsaugojusi dalį archyvo, įskaitant originalius piešinius ir ankstyvuosius modelius. O kiekviena nauja pasaulio taurės finalo naktis tik dar kartą patvirtina, kaip vienas Milano skulptoriaus sumanymas tapo globalia sporto ikona.

  • Ispaniją užgrius trečioji vasaros karščio banga: prognozuojama iki 45 laipsnių

    Ispaniją užgrius trečioji vasaros karščio banga: prognozuojama iki 45 laipsnių

    Ispanija ruošiasi dar vienai karščio bangai: šalies meteorologijos agentūra Aemet skelbia, kad temperatūra pradės kilti jau savaitgalį, o ryškiausias pikas prognozuojamas nuo antradienio. Sinoptikų vertinimu, didžiausias karštis daug kur laikysis bent iki liepos 23 dienos.

    Aemet neatmeta, kad karščio bangos laikotarpis gali būti patikslintas ir praplėstas, jei stebėjimai patvirtins prognozes. Tai būtų trečioji oficialiai fiksuojama karščio banga Ispanijoje šią vasarą.

    Kas lemia karštį?

    Pasak meteorologų, situaciją stiprina atmosferos blokavimosi struktūra ir į vakarus nuo Pirėnų pusiasalio susiformavusi izoliuota žemo slėgio sritis. Dėl to į Ispaniją ir Balearų salas lengviau plūsta šilta, sausa Šiaurės Afrikos oro masė, neretai atnešanti ir ore pakibusių dulkių.

    Prognozuojama, kad ketvirtadienį kai kuriuose regionuose temperatūra vietomis gali priartėti prie 45 laipsnių, ypač pietrytinėje žemyninės šalies dalyje. Virš 40 laipsnių kelias dienas iš eilės tikimasi Andalūzijoje, Ebro slėnyje ir kai kuriose šiaurės rytų įdubose.

    Ne mažiau pavojingos ir vadinamosios tropinės naktys, kai temperatūra menkai krenta ir organizmas neatsigauna po dienos karščio. Aemet pabrėžia, kad būtent šiltos naktys didina šilumos sukeliamų sutrikimų riziką, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

    Sveikata ir gaisrų grėsmė

    Vidurdienio ir popietės valandomis daugelyje vietovių numatomas aukštas karščio pavojus, todėl gyventojai raginami riboti fizinį aktyvumą lauke, gerti daugiau vandens ir stebėti pažeidžiamiausių žmonių būklę. Didžiausia rizika kyla sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat mažiems vaikams.

    Kartu auga ir miškų gaisrų tikimybė: sausra bei karštis didina degumo lygį, o kalnuotose vietovėse galimos sausos perkūnijos gali atnešti žaibus, bet beveik jokio lietaus. Tokios sąlygos laikomos ypač palankiomis naujiems gaisrų židiniams.

    Aemet pateiktais vertinimais, šios vasaros pradžia Ispanijoje jau išsiskyrė temperatūros anomalijomis. Nuo birželio 1 dienos iki liepos 15 dienos vidutinė temperatūra buvo 3,3 laipsnio aukštesnė už daugiametę normą, taip aplenkiant ankstesnį to paties laikotarpio rekordą.

    Du dideli gaisrai dar prieš piką

    Dar iki oficialaus karščio bangos starto šalyje degė du dideli miškų gaisrai. Vienas rimčiausių kilo netoli Orés vietovės Saragosos provincijoje ir, preliminariais duomenimis, jau buvo nuniokojęs apie 15 400 hektarų, o gaisro perimetras siekė maždaug 60 kilometrų.

    Kitas aktyvus gaisras užfiksuotas Gvadalacharos Sierra Norte regione, La Mierla savivaldybėje, kur ugnis, vietos valdžios vertinimu, artėjo prie 6 000 hektarų ribos. Dalis gyvenviečių buvo evakuotos, o gesinimą apsunkino besikeičiantis vėjas ir itin sausa augalija.

    Ispanijos pareigūnai viešai įspėja, kad besikartojančios karščio bangos tampa papildomu iššūkiu gaisrų prevencijai ir gesinimui. Specialistai primena, jog ekstremalus karštis, sausra ir vėjas gali greitai pakeisti situaciją, todėl gyventojai raginami sekti perspėjimus ir laikytis ribojimų.

  • Floridos pora įsirengė 27 m vėjo turbiną ir 81 saulės modulį: sąskaitos beveik dingo

    Floridos pora įsirengė 27 m vėjo turbiną ir 81 saulės modulį: sąskaitos beveik dingo

    Floridoje, kur netrūksta saulės, bet dažni ir uraganai, daliai gyventojų didžiausias galvos skausmas tampa elektros kainos bei patikimumas audrų metu. Leik Volso mieste gyvenanti pora pasirinko radikalų kelią: jų namų ūkis didžiąją dalį poreikių tenkina vietoje pagaminta energija.

    Gydytojas Maurice’as Ramirez ir Allison Sakara įsirengė hibridinę sistemą, kurią sudaro 81 saulės modulis ir apie 27 metrų aukščio vėjo turbina. Tokia kombinacija leidžia išlaikyti gamybą ir tada, kai saulę uždengia debesys, o vėjas sustiprėja po pietų ar artėjant audroms.

    Kaip veikia hibridinė sistema

    Saulės elektrinės galia, kaip nurodoma pasakojime apie projektą, siekia apie 21 kilovatą, o tai namų ūkiui yra didelis pajėgumas. Ji padeda padengti tiek buities, tiek darbo vietos poreikius, ypač dienos metu, kai gamyba būna didžiausia.

    Vėjo turbina tampa atsvara laikotarpiais, kai saulės generacija krenta dėl tankių debesų ar lietaus. Floridoje tai aktualu, nes šilti, drėgni orai dažnai atneša popietines perkūnijas, o kartu ir gūsingus vėjus.

    Didžiausias iššūkis buvo ne technika

    Didžiausiu barjeru porai tapo ne įrangos sumontavimas, o teisinė aplinka. Polk apygardoje tuo metu nebuvo aiškių gyvenamųjų teritorijų taisyklių, kaip vertinti tokio dydžio vėjo jėgainę privačiame sklype, todėl projektas įstrigo derinimuose.

    Prieš turbinai iškylant, dalis kaimynų išsakė nuogąstavimų dėl triukšmo, paukščių saugos ir vaizdo taršos. Galiausiai į procesą įsitraukė vietos valdžia, o klausimas persikėlė į svarstymus, kuriuose reikėjo apibrėžti naujus reikalavimus.

    Naujos taisyklės atvėrė kelią kitiems

    Derinimų metu buvo suformuluoti saugos standartai, aptartos mažesnio triukšmo sąlygos, rankinio stabdymo sprendimai ir priemonės paukščiams atbaidyti. Taip pat buvo sprendžiamas aukščio išimties klausimas, nes gyvenamajai teritorijai tokia konstrukcija laikoma neįprasta.

    Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: namų ūkiai, siekiantys energetinio savarankiškumo, vis dažniau susiduria su taisyklėmis, kurios ne visada spėja paskui technologijas. Kartu ji rodo, kad aiškesnė reguliavimo sistema gali sudaryti sąlygas daugiau gyventojų legaliai diegti mažos apimties atsinaujinančios energijos sprendimus.

    Nors tokio masto projektai nėra masinis reiškinys, hibridinės saulės ir vėjo sistemos tampa patrauklios ten, kur svarbiausia ne tik kaina, bet ir atsparumas elektros tiekimo sutrikimams. Ypač regionuose, kuriuose ekstremalūs orai gali per kelias valandas palikti ištisus kvartalus be elektros.

  • Taivano vėjo jėgainių parkas virto dirbtiniu rifu: prie 69 turbinų aptiktos 86 naujos žuvų rūšys

    Taivano vėjo jėgainių parkas virto dirbtiniu rifu: prie 69 turbinų aptiktos 86 naujos žuvų rūšys

    Prie Taivano krantų esantis jūros dugnas ilgą laiką buvo beveik vien smėlis: plokščias, skurdus prieglobsčio ir maisto šaltinių jūrų gyvūnijai. Situaciją pakeitė jūrinio vėjo energetikos plėtra, kai į smėlingą dugną buvo įrengti masyvūs plieniniai turbinų pamatai.

    Nors šios konstrukcijos skirtos elektrai gaminti, mokslininkai užfiksavo ir netikėtą ekologinį efektą: turbinų povandeninės dalys ėmė veikti kaip dirbtiniai rifai. Prie jų prisitvirtinę organizmai sukūrė naują maisto grandinę, kuri pritraukė vis daugiau žuvų.

    Plienas tapo buveine

    Turbinos pamatai su suvirinimo siūlėmis, jungtimis ir apsauginiais akmenų pylimais aplink pagrindą sudaro kietą, vertikalų paviršių ten, kur anksčiau dominavo tik smėlis. Tokiose vietose rifinėms rūšims atsiranda tai, ko joms trūko atviroje dugno zonoje: slėptuvės, neršto vietos ir medžioklės teritorijos.

    Per pirmuosius mėnesius po statybų ant konstrukcijų įsitvirtina bestuburiai, pavyzdžiui, kriauklėti vėžiagyviai, kempinės ar koralai. Vėliau atsiranda smulkesnių gyvūnų, o paskui ir plėšresnės bei komerciškai vertingos rūšys, ieškančios maisto ir tinkamų vietų jaunikliams.

    Ilgalaikiai nardytojų tyrimai

    Taivane mokslininkai pasirinko stebėti vieną konkretų jūrinio vėjo parką ir kartotinai grįžo prie tų pačių turbinų pamatų su povandeninės stebėsenos įranga. Tyrimai vykdyti keliais etapais, leidusiais palyginti pokyčius laikui bėgant ir įvertinti, kaip bendrija formuojasi ant naujai atsiradusių kietų struktūrų.

    Stebėjimai parodė, kad biologinė įvairovė prie turbinų didėjo nuosekliai, o aplinkinės smėlingos zonos išliko palyginti skurdžios. Tai sustiprino prielaidą, kad patys pamatai sukuria savotiškas gyvybės salas vientisame dugno plote.

    86 rūšys, anksčiau nefiksuotos šioje vietoje

    Apibendrinus duomenis buvo suskaičiuota 86 rifinėms buveinėms būdingos žuvų rūšys, aptiktos tik prie turbinų pamatų ir artimoje jų aplinkoje. Tyrėjai nurodė, kad šios rūšys nebuvo fiksuotos aplinkiniuose smėlio plotuose ir nebuvo įrašytos ankstesniuose šios teritorijos žuvininkystės ar stebėsenos įrašuose.

    Vėlesniame etape ekosistemos rodikliai, tokie kaip rūšių gausa ir bendras bendrijos struktūros vaizdas, kai kuriais aspektais priartėjo prie specialiai įrengtų dirbtinių rifų vietovių. Vis dėlto rūšinė sudėtis nebūtinai tapo identiška, nes skirtingos vietos turi savas srovių, gylio ir maisto išteklių sąlygas.

    Ką tai reiškia jūrinei gamtai?

    Mokslinėje bendruomenėje išlieka diskusija, ar tokios konstrukcijos sukuria naujas populiacijas, ar daugiausia tik sutelkia žuvis iš platesnio regiono. Kitaip tariant, didesnė įvairovė konkrečiame taške dar ne visuomet reiškia, kad bendras žuvų kiekis jūroje išaugo.

    Vis dėlto faktas, kad prie turbinų užfiksuotos rūšys anksčiau šioje vietoje nebuvo registruotos, rodo, jog vien persiskirstymu visko paaiškinti gali nepavykti. Taivano atvejis sustiprina platesnę tendenciją: jūrinio vėjo infrastruktūra, be energetinės funkcijos, gali tapti reikšmingu vietinės biologinės įvairovės veiksniu, jei poveikis planuojamas ir stebimas atsakingai.

  • Saulės elektrinė ir galvijai viename lauke: Tenesyje karvės gano žolę po moduliais ir kelia efektyvumą

    Saulės elektrinė ir galvijai viename lauke: Tenesyje karvės gano žolę po moduliais ir kelia efektyvumą

    Tenesyje, netoli Našvilio, saulės elektrinėje pradėtas taikyti sprendimas, kuris JAV sparčiai populiarėja ir Europoje vadinamas agrivoltaika: toje pačioje teritorijoje derinama elektros gamyba ir žemės ūkis. Čia po pakeltomis saulės baterijomis ganosi karvės su veršeliais, o pati elektrinė išlieka pilnai veikianti.

    Tokio modelio esmė paprasta: gyvuliai natūraliai prižiūri augmeniją, sumažina poreikį šienauti technika ir kartu suteikia ūkiui papildomą pajamų šaltinį iš energijos gamybos. Elektrinei tai reiškia mažesnes eksploatacijos sąnaudas, o ūkiui – pavėsį gyvuliams ir stabilesnį pašarų plotų panaudojimą.

    Kas yra agrivoltaika?

    Agrivoltaika – tai saulės elektrinių integravimas į žemės ūkio veiklą taip, kad žemė tarnautų dviem tikslams: maisto ar pašarų gamybai ir elektros gamybai. Skirtingai nei tradiciniai saulės parkai, tokie projektai dažniau projektuojami su didesniais tarpais, aukštesnėmis konstrukcijomis ar specialiais pravažiavimais gyvuliams ir technikai.

    Praktikoje pasaulyje dažniausiai pasirenkamos avys, nes jos mažesnės ir lengviau juda tarp konstrukcijų. Tačiau Tenesio pavyzdys rodo, kad tam tikromis sąlygomis galima integruoti ir galvijus, kurie JAV ūkiuose yra gerokai labiau paplitę nei avių bandos.

    Kodėl karvės tinka saulės parkui?

    Pagrindinis iššūkis saulės elektrinėms – nuolatinė augmenijos kontrolė. Jei žolė ir piktžolės užauga per aukštai, jos gali dalinai užstoti saulę, padidinti drėgmės kaupimąsi, apsunkinti priežiūrą ir net didinti gaisrų riziką sausuoju sezonu.

    Gyvuliai šią problemą sprendžia natūraliai: ganydami palaiko žolę tinkamo aukščio, nedulkina modulių kaip technika ir mažina riziką, kad akmenukai ar šiukšlės bus sviedžiamos į stiklo paviršių. Be to, karvėms naudinga tai, kad po moduliais atsiranda pavėsis, kuris karštomis dienomis padeda mažinti šiluminį stresą.

    Didžiausia rizika – įranga

    Vis dėlto galvijai kelia ir papildomų rizikų, kurių paprastai nebūna su avimis. Suaugusios karvės yra gerokai sunkesnės, smalsesnės ir neretai mėgsta trintis į tvirtas konstrukcijas, todėl kyla grėsmė pažeisti atramas, tvirtinimus ar prieinamą laidyną.

    Dėl to tokio tipo projektuose būtini konstrukciniai sprendimai: aukščiau pakelti moduliai, sustiprintos atramos, apsaugoti kabeliai ir aiškiai suprojektuotos zonos, kuriose gyvuliai negali pasiekti jautrių komponentų. Praktikoje tai reiškia didesnes pradines investicijas, tačiau tikslas – mažesnės priežiūros išlaidos per visą elektrinės eksploatacijos laiką.

    Augant saulės energetikos apimtims, žemės panaudojimo efektyvumas tampa vis aktualesnis, todėl agrivoltaikos sprendimai vis dažniau vertinami kaip kompromisas tarp energijos plėtros ir žemdirbystės interesų. Tenesio pavyzdys parodo, kad tinkamai suprojektavus infrastruktūrą, saulės parkas gali veikti ne atskirai nuo ūkio, o kartu su juo.