CP v2

Blog

  • Obuolių actas, kurį gamina retu būdu: žadama nauda lieknėjimui ir širdžiai, bet yra niuansų

    Obuolių actas – vienas seniausių fermentuotų produktų, gaminamas iš vaisiuose esančių cukrų, kurie pamažu virsta alkoholiu, o vėliau – acto rūgštimi. Pastaraisiais metais jis vėl tapo madingas, ypač kaip gėrimas svoriui mažinti ar virškinimui gerinti, tačiau dalis pažadų internete gerokai perdėti.

    Namų gamyboje dažnai minimas vadinamasis Orleano metodas, kai naudojami ne tik lupenos ar graužtukai, o visi obuoliai. Tokiu atveju procesas paprastai vyksta lėčiau, o skonis būna švelnesnis, tačiau higiena ir tinkamos sąlygos yra kritiškai svarbios, kad produktas nesugestų.

    Kaip vyksta fermentacija?

    Gamyba remiasi keliomis stadijomis: pirmiausia mielės cukrų paverčia alkoholiu, vėliau acto rūgšties bakterijos alkoholį paverčia actu. Kai kuriais atvejais vyksta ir obuolių rūgšties virtimas pieno rūgštimi, kas gali švelninti galutinį rūgštumą ir keisti aromatą.

    Praktikoje susmulkinti obuoliai užpilami vandeniu, pridedama cukraus, indas pridengiamas taip, kad patektų oro, bet nepatektų nešvarumų ir vabzdžių. Fermentacijai reikalingas laikas, o masę svarbu reguliariai maišyti ir stebėti, kad neatsirastų pelėsis.

    Kokia nauda pagrįsta, o kas per drąsu?

    Tyrimai rodo, kad actas gali nežymiai padėti mažinti gliukozės šuolius po valgio ir didinti sotumo jausmą, todėl kai kuriems žmonėms jis gali būti naudingas kaip pagalbinė priemonė mityboje. Vis dėlto tai nėra stebuklingas riebalų degintojas, o poveikis dažniausiai būna nedidelis ir priklauso nuo viso gyvenimo būdo.

    Teiginiai, kad obuolių actas apsaugo nuo vėžio ar iš esmės „išvalo“ kraujagysles, neturi pakankamai tvirtų klinikinių įrodymų žmonėms. Širdies ir kraujagyslių ligų riziką patikimiausiai mažina mityba, fizinis aktyvumas, kraujospūdžio ir cholesterolio kontrolė, nerūkymas bei gydytojo paskirtas gydymas.

    Kaip vartoti saugiau?

    Dažniausia praktika – actą praskiesti vandeniu ir gerti prieš valgį arba jo metu, tačiau svarbu vengti koncentruoto acto. Rūgštis gali dirginti stemplę, pažeisti dantų emalį, o jautresniems žmonėms paūminti refliukso simptomus.

    Žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto ar kalio kiekį veikiančius preparatus, verta pasitarti su gydytoju, nes actas gali turėti įtakos cukraus rodikliams ir savijautai. Jei atsiranda deginimas, skausmas ar kiti nemalonūs simptomai, vartojimą reikėtų nutraukti.

    Virtuvėje obuolių actas dažniau pasiteisina kaip ingredientas: padažuose, marinatuose, salotose ar gėrimuose, kai norisi rūgšties ir aromato. Renkantis produktą, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir vengti perteklinio saldinimo, jei tikslas – subalansuota mityba.

  • Daugiau jodo nei žuvyje: šie jūros dumbliai gali padėti, bet viena klaida kainuoja brangiai

    Jūros dumbliai daugeliui vis dar siejasi tik su nori lapais sušiams, tačiau Azijos virtuvėse jie seniai naudojami sriubose, salotose, sultiniuose ir ryžių patiekaluose. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tai koncentruotas mikroelementų šaltinis, ypač kai racione trūksta jodo.

    Valgomieji dumbliai aprūpina B grupės vitaminais, taip pat vitaminais C, E ir K, o kartu suteikia geležies, cinko ir skaidulų. Dalis rūšių turi ir antioksidantų, tokių kaip polifenoliai bei karotenoidai, kurie siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Didžiausias jų išskirtinumas yra jodas, būtinas sklandžiai skydliaukės hormonų gamybai ir medžiagų apykaitai. Būtent todėl jūros dumbliai neretai įvardijami kaip produktas, galintis padėti mažinant jodo trūkumo riziką, ypač jei žmogus retai valgo žuvį.

    Vis dėlto specialistai įspėja, kad su jodu lengva persistengti, nes kai kurios rūšys jo sukaupia itin daug. Daugiausia dėmesio rekomenduojama skirti saikingumui, o žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, nėščiosioms ar planuojančioms nėštumą, prieš dažnesnį vartojimą verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Populiariausios ir lengviausiai parduotuvėse randamos rūšys yra nori, wakame ir kombu. Nori dažniausiai naudojami sušių suktinukams, bet juos galima trumpai paskrudinti sausoje keptuvėje, sutrupinti ir berti ant ryžių, makaronų, salotų ar keptų daržovių.

    Wakame pasižymi švelnesne tekstūra ir skoniu, todėl dažnai dedami į sriubas ir salotas. Kombu paprastai parduodami storesniais džiovintais lapais ir laikomi vienu pagrindinių ingredientų sultiniui, suteikiančiam ryškų umami skonį.

    Dar viena priežastis, kodėl dumbliai patrauklūs kasdienėje mityboje, yra skaidulos, ypač tirpios. Jos sugeria vandenį, prisideda prie normalios žarnyno veiklos, gali ilgiau išlaikyti sotumo jausmą ir padėti stabiliau valdyti gliukozės svyravimus po valgio.

    Verta prisiminti ir tai, kad jūros dumbliai nėra vienodas produktas: jų maistinė sudėtis smarkiai skiriasi pagal rūšį, auginimo vietą ir apdorojimą. Dėl to saugiausia pradėti nuo mažų kiekių, rinktis aiškiai paženklintus produktus ir nepadaryti klaidos, kai jodo perteklius tampa didesne problema nei jo trūkumas.

  • Ryte veide lieka pagalvės žymės? Gydytojai įspėja: kartais tai signalas apie rimtesnes bėdas

    Ryte veide lieka pagalvės žymės? Gydytojai įspėja: kartais tai signalas apie rimtesnes bėdas

    Ryte pažvelgus į veidrodį kartais matyti aiškios pagalvės ar patalynės įspaudų linijos ant skruosto ar kaktos. Dažniausiai tai visiškai normalu ir per 10–20 minučių išnyksta, nes oda atgauna įprastą formą. Tačiau jei žymės laikosi valandą ar kelias ir kartu atsiranda veido paburkimas, tai gali būti ženklas, kad organizme vyksta daugiau nei tik naktinis spaudimas.

    Dažniausia įspaudų priežastis yra ilgalaikis mechaninis spaudimas miegant ant šono ar pilvo. Spaudimas laikinai suspaudžia smulkias kraujagysles ir poodinius audinius, todėl susidaro vadinamosios miego raukšlės. Kuo ilgiau išbūnama vienoje padėtyje, tuo ryškesnės linijos gali likti.

    Įtakos turi ir amžius bei odos būklė: mažėjant kolageno, elastino ir hialurono rūgšties kiekiui, oda tampa ne tokia elastinga ir lėčiau „atsistato“. Jei oda linkusi sausėti, įspaudai taip pat gali išlikti ilgiau. Svarbus ir paviršiaus šiurkštumas: ryškesnio audimo medvilnė ar šiurkštesnė medžiaga dažniau palieka žymes nei lygesni audiniai.

    Kada įspaudai gali įspėti?

    Jei žymės ant veido išlieka ilgai, dažna priežastis būna skysčių susilaikymas. Tai neretai nutinka po sūraus maisto, alkoholio, prasto miego, karščio ar hormoninių svyravimų, kai audiniai labiau paburksta. Tuomet net ir įprastas spaudimas palieka ryškesnes, ilgiau matomas linijas.

    Paradoksalu, bet problemą gali didinti ir nepakankamas skysčių vartojimas. Organizmas, gaudamas per mažai skysčių, kartais linkęs juos kaupti, o išsausėjusi oda praranda elastingumą. Dėl to ryte veidas gali atrodyti labiau paburkęs, o įspaudai laikytis ilgiau.

    Ilgai trunkantis veido patinimas kartais siejamas ir su sveikatos sutrikimais, ypač jei kartu tinsta kulkšnys, pėdos ar plaštakos, vargina dusulys ar neįprastas nuovargis. Tarp galimų priežasčių minimi inkstų funkcijos sutrikimai, skydliaukės hormonų disbalansas, širdies nepakankamumas ar kepenų ligos. Tokiais atvejais patinimas paprastai kartojasi, o ne būna atsitiktinis.

    Ką galima padaryti namuose?

    Paprastiausias sprendimas yra miego padėties korekcija: miegant ant nugaros sumažėja veido odos spaudimas ir trintis. Taip pat verta peržiūrėti pagalvės aukštį ir kietumą, nes netinkama atrama gali skatinti ne tik įspaudus, bet ir prastesnę miego kokybę. Ryte gali padėti vėsus kompresas, veido nuprausimas vėsesniu vandeniu ar švelnus masažas, skatinantis mikrocirkuliaciją.

    Kasdienybėje svarbu užtikrinti pakankamą skysčių kiekį ir nepersistengti su druska vakare. Odai padeda drėkinamoji priežiūra, ypač jei ji sausa ar jautri, nes geriau sudrėkinta oda paprastai greičiau atgauna formą. Jei įspaudai kartojasi, verta stebėti, ar jie susiję su mityba, miego trukme, alkoholiu ar mėnesinių ciklu.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Medicininė konsultacija rekomenduojama, jei veido įspaudai ir patinimas kartojasi dažnai, išlieka kelias valandas arba stiprėja nepaisant įpročių korekcijų. Ypač svarbu kreiptis, jei atsiranda papildomų simptomų, pavyzdžiui, kojų tinimas, dusulys, staigus svorio augimas, ryškus nuovargis ar pastebimai sumažėjęs šlapinimasis. Tokie požymiai gali rodyti, kad reikalingi kraujo ir šlapimo tyrimai bei išsamesnė gydytojo apžiūra.

    Skubios pagalbos reikia, jei patinimas atsiranda staiga ir apima lūpas, liežuvį ar gerklę, o kartu sunkėja kvėpavimas. Tai gali būti sunki alerginė reakcija, kai laikas yra kritinis. Tokiu atveju delsti negalima.

  • Minkšti ir tuščiaviduriai rauginti agurkai? Šis paprastas triukas grąžina traškumą

    Minkšti ir tuščiaviduriai rauginti agurkai? Šis paprastas triukas grąžina traškumą

    Raugtų agurkų sezonas įsibėgėja, tačiau daugeliui pažįstama problema ta pati: po kelių dienų stiklainyje agurkai suminkštėja, o viduje atsiranda tuštumų. Dažniausiai kaltas ne receptas, o tai, kas nutinka agurkams dar prieš jiems patenkant į sūrymą.

    Agurkai sudaryti iš daugiau nei 95 proc. vandens, todėl nuskinti jie greitai pradeda netekti drėgmės. Net jei iš išorės atrodo tvirti, viduje audiniai gali būti jau „pavargę“, o tai vėliau virsta tuščiaviduriais agurkais ir prastesne tekstūra.

    Paprasčiausias triukas, kuris dažnai išsprendžia bėdą, yra agurkų mirkymas šaltame vandenyje prieš rauginimą. Šaltis padeda atkurti stangrumą: agurkai prisigeria vandens, audiniai tampa elastingesni, todėl fermentacijos metu geriau atlaiko susidarančių dujų spaudimą.

    Kaip mirkyti, kad agurkai traškėtų

    Geriausia rinktis labai šaltą, nechloruotą vandenį, pavyzdžiui, filtruotą arba iš anksto užvirtą ir atvėsintą. Jei naudojamas vanduo iš čiaupo, verta jį palaikyti kelias valandas, kad chloras išgaruotų, o tuomet atšaldyti, prireikus įmetant ledo.

    Mirkymo laikas turėtų būti trumpas ir priklausyti nuo agurkų dydžio. Mažiems dažniausiai pakanka apie 30 minučių, didesniems prireikia 1–2 valandų, o visai ką tik nuskintiems kartais užtenka 15–20 minučių.

    Per ilgas mirkymas gali pakenkti: per daug prisigėrę vandens agurkai gali prarasti struktūrinį tvirtumą ir po rauginimo tapti minkšti. Svarbu, kad visi agurkai būtų pilnai panardinti, o jei kyla į paviršių, juos galima lengvai prispausti lėkšte.

    Dažniausios klaidos, kurios sugadina rezultatą

    Į dubenį nemaišykite pažeistų ar pradėjusių gesti agurkų, nes mirkymo vandenyje bakterijos gali greitai persimesti ant sveikų. Taip pat venkite šilto vandens, nes jis agurkus ne sutvirtina, o pradeda „apvirti“, ir jie suminkštėja dar prieš patekdami į stiklainį.

    Po mirkymo agurkus verta nusausinti. Į stiklainį sudėti varvantys agurkai praskiedžia sūrymą, pasikeičia druskos koncentracija, o tai gali paveikti ir skonį, ir rauginimo stabilumą.

    Traškumui svarbu ir žaliavos kokybė: geriausia rinktis ką tik nuskintus, tvirtus, vienodo dydžio agurkus be dėmių ir pažeidimų. Ilgiau pastovėję agurkai natūraliai praranda drėgmę, todėl net ir laikantis tų pačių proporcijų rezultatas dažniau nuvilia.

  • Lenkės atskleidė grožio rutiną: kas iš tiesų lemia švytinčią odą ir kokios priežiūros jos tikisi

    Lenkės atskleidė grožio rutiną: kas iš tiesų lemia švytinčią odą ir kokios priežiūros jos tikisi

    Odos būklę lemia kur kas daugiau nei vien kosmetika: svarbūs miegas, stresas, mityba ir aplinkos tarša. Dermatologai pabrėžia, kad šie veiksniai tiesiogiai veikia odos barjerą, uždegiminius procesus ir drėgmės balansą, todėl net geri produktai ne visada duoda greitą rezultatą.

    Kasdienybėje žmonės dažnai ieško paprastų sprendimų, nes sudėtingoms procedūroms trūksta laiko. Dėl to populiarėja trumpesnės, aiškios rutinos, kuriose svarbiausi žingsniai yra švelnus prausimas, drėkinimas ir apsauga nuo saulės, o papildomi aktyvūs ingredientai pasirenkami pagal konkrečią problemą.

    Šiuolaikinėje odos priežiūroje daug dėmesio skiriama drėkinimui ir apsaugai, nes nuo jų priklauso odos elastingumas, komfortas ir jautrumas. Praktikoje tai reiškia produktus su odos barjerą palaikančiais komponentais, tokiais kaip keramidai, glicerinas ar hialurono rūgštis, kurie padeda mažinti tempimo jausmą ir išsausėjimo požymius.

    Ne mažiau svarbi tema yra aplinkos poveikis, ypač miestuose: kietosios dalelės ir ozonas siejami su oksidaciniu stresu, kuris spartina odos senėjimo požymius. Dėl to rinkoje daugėja priemonių, orientuotų į antioksidantų naudojimą, o specialistai vis dažniau primena, kad kasdienė SPF apsauga yra vienas efektyviausių senėjimo prevencijos žingsnių.

    Klausimas, ko iš modernios priežiūros tikisi moterys, dažniausiai atsiremia į du kriterijus: veiksmingumą ir patogumą. Auga susidomėjimas koncentruotos sudėties produktais, tačiau ekspertai pataria neskubėti sluoksniuoti daug aktyvių medžiagų vienu metu, nes tai gali didinti sudirgimo riziką, ypač jautresnei odai.

  • Maslas ilgai buvo „uždraustas“: mokslininkai keičia toną, bet perspėja dėl vieno

    Maslas ilgai buvo „uždraustas“: mokslininkai keičia toną, bet perspėja dėl vieno

    Maslas daugelį metų buvo laikomas produktu, kurio geriau vengti dėl sočiųjų riebalų ir galimo poveikio širdies bei kraujagyslių ligų rizikai. Tačiau naujesni tyrimai ir mitybos mokslo raida rodo, kad ryšys nėra toks paprastas, o svarbiausia tampa bendras mitybos modelis ir suvartojami kiekiai.

    Didžioji dalis ankstesnių rekomendacijų rėmėsi idėja, kad sotieji riebalai didina mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolį, o tai siejama su aterosklerozės rizika. Dėl to kai kurios organizacijos ir šiandien ragina riboti sočiuosius riebalus ir teikia konkrečius orientyrus, kiek jų turėtų būti dienos racione.

    Kas pasikeitė mitybos moksle?

    Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad vieno produkto demonizavimas dažnai klaidina. Tyrėjai pabrėžia, jog sveikatai didesnę įtaką daro tai, kuo sotieji riebalai pakeičiami: jei vietoje jų atsiranda rafinuoti angliavandeniai ir itin perdirbtas maistas, naudos gali ir nebūti.

    Be to, skirtingi sotieji riebalai ir jų šaltiniai organizmą gali veikti nevienodai, o pieno produktų matrica skiriasi nuo, pavyzdžiui, perdirbtos mėsos gaminių. Dėl to vis dažniau akcentuojama ne vien riebalų „etiketė“, o visuma: mitybos kokybė, skaidulų kiekis, daržovių ir nesočiųjų riebalų dalis.

    „Vienas produktas retai nulemia sveikatą, svarbiausia yra tai, kaip atrodo visas kasdienis racionas“, – sako mitybos specialistai, vertindami naujesnes mokslines įžvalgas.

    Maslas: kas jame yra ir ką svarbu žinoti

    Maslas pirmiausia yra pieno riebalų šaltinis, todėl jis turi daug energijos ir jo lengva suvartoti per daug. Nors jame yra riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip vitaminas A ir vitaminas D, šie kiekiai dažniausiai nėra tokie, kad pateisintų didelį vartojimą, jei bendra mityba nėra subalansuota.

    Kai kuriuose ilgalaikiuose stebėjimo tyrimuose nerasta aiškaus ryšio tarp didesnio riebių pieno produktų vartojimo ir didesnės mirties nuo širdies ligų rizikos, o kai kuriose analizėse fiksuotos net ir priešingos tendencijos. Vis dėlto tokie tyrimai dažniausiai rodo sąsajas, o ne tiesioginę priežastį, todėl jų išvadas reikia vertinti atsargiai.

    Praktinė išvada dažniausiai sutampa: saikingas maslo kiekis daugeliui žmonių gali būti suderintas su sveika mityba, jei pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis ir nesočiųjų riebalų šaltiniai. Didžiausia rizika kyla tada, kai maslas tampa kasdieniu raciono „stuburu“ arba pakeičia kokybiškesnius riebalus, pavyzdžiui, alyvuogių ar rapsų aliejų.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Žmonėms, kurių MTL cholesterolis padidėjęs, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu ar turi kitų rizikos veiksnių, riebalų pasirinkimas gali turėti didesnę reikšmę. Tokiais atvejais saugiausia dėl konkrečių kiekių tartis su šeimos gydytoju ar dietologu, o ne remtis bendromis taisyklėmis.

    Galiausiai mokslo žinutė paprasta: maslas nėra nei stebuklingas sveikatos produktas, nei vienareikšmis priešas. Lemia saikas, bendras kalorijų balansas, fizinis aktyvumas ir tai, ar kasdienėje lėkštėje dominuoja neperdirbtas, maistingas maistas.

  • Kaimynė kasdien laisto gėlyną prie daugiabučio: kas apmoka vandenį ir kada gali laukti bauda?

    Kaimynė kasdien laisto gėlyną prie daugiabučio: kas apmoka vandenį ir kada gali laukti bauda?

    Gėlynai prie daugiabučių puošia kiemą, tačiau kartu kelia praktišką klausimą: kas apmoka vandenį, kai vienas gyventojas reguliariai laisto bendrą želdyną. Atsakymas priklauso nuo to, iš kur paimamas vanduo, ir kokia tvarka nustatyta name.

    Jei laistoma iš čiaupo, kuris įrengtas bendrojo naudojimo patalpose ar teritorijoje ir priskirtas namo inžinerinėms sistemoms, vandens sąnaudos paprastai tampa bendromis išlaidomis. Tokios išlaidos įtraukiamos į namo eksploatavimo kaštus, kuriuos gyventojai apmoka per mėnesines įmokas.

    Kita situacija, kai vanduo imamas iš konkretaus buto, pavyzdžiui, per išneštą žarną iš virtuvės ar vonios. Tuomet vandens suvartojimas fiksuojamas to buto apskaitoje, todėl už jį moka pats gyventojas pagal savo skaitiklio rodmenis ir sutartą atsiskaitymo tvarką.

    Praktikoje daug kas remiasi ir vidaus taisyklėmis: bendrija, administratorius ar bendrijos pirmininkas gali nustatyti, kaip naudojami bendri ištekliai, įskaitant vandens paėmimo vietas. Jei laistoma su aiškiu tikslu prižiūrėti bendrą aplinką ir tam pritarta, konfliktų dažniausiai pavyksta išvengti.

    Rizika atsiranda, kai bendras vanduo naudojamas savavališkai arba ne pagal paskirtį, pavyzdžiui, plaunant automobilį ar pildant baseiną. Tokiais atvejais administravimas gali riboti priėjimą prie čiaupo, pareikalauti laikytis nustatytos tvarkos ar spręsti dėl žalos atlyginimo, jei nustatomas nepagrįstas išlaidų didėjimas.

    Norint išvengti nesusipratimų, gyventojams verta iš anksto susitarti: kas prižiūri gėlynus, kada laistoma ir iš kur imamas vanduo. Jei kyla įtarimų dėl išaugusių sąnaudų, gyventojai turi teisę kreiptis į administratorių ir paprašyti paaiškinti, kaip apskaitomas bendrųjų reikmių vanduo ir kaip jis paskirstomas mokesčiuose.

    Pastaraisiais metais savivaldybės ir daugiabučių valdytojai dažniau akcentuoja taupų vandens vartojimą, ypač vasarą, kai dėl sausros didėja vartojimas. Dėl to bendruomenėms vis aktualiau turėti aiškias taisykles, o laistant rinktis efektyvesnius sprendimus, pavyzdžiui, laistyti ryte ar vakare ir vengti perteklinio vandens švaistymo.

  • Jagodos su cukrumi – prastas įprotis po 60-ies: dietologai siūlo sotesnį derinį

    Jagodos su cukrumi – prastas įprotis po 60-ies: dietologai siūlo sotesnį derinį

    Dubuo mėlynių ar šilauogių, pabarstytų cukrumi, daugeliui siejasi su vaikystės skoniu. Tačiau dietologai pabrėžia, kad vyresniame amžiuje verta keisti proporcijas: mažinti pridėtinį cukrų ir uogas derinti su natūraliais fermentuotais pieno produktais, pavyzdžiui, kefyru ar natūraliu skyru.

    Toks pasirinkimas svarbus ne tik dėl kalorijų. Su amžiumi dažniau pasitaiko gliukozės apykaitos sutrikimų, 2 tipo cukrinis diabetas, didėja antsvorio rizika, o fizinis aktyvumas neretai mažėja. Dėl to saldinti uogas keliais šaukšteliais cukraus tampa įpročiu, kuris greičiau pakelia cukraus kiekį kraujyje ir trumpina sotumo jausmą.

    Pačios uogos jau turi natūralių cukrų, bet kartu suteikia skaidulų ir biologiškai aktyvių augalinių junginių, siejamų su tamsia jų spalva. Papildomas cukrus nepadidina maistinės vertės, o dažnai tik užgožia uogų skonį ir padidina bendrą patiekalo energinę vertę.

    Dietologų siūloma alternatyva paprasta: uogas maišyti su kefyru arba natūraliu skyru. Baltymai ir tirštesnė konsistencija padeda ilgiau jaustis sotiems, todėl tokia užkandžio versija dažniau tampa realiu antru pusryčiu ar pavakariais, o ne greitu saldumynu, po kurio netrukus vėl norisi užkandžiauti.

    Kefyras yra fermentuotas pieno gėrimas, paprastai lengvesnės tekstūros nei grietinė, o jo skonis švelniai rūgštus. Uogos suteikia skaidulų ir gaivumo, o kefyras papildo patiekalą baltymais, kalciu ir fermentacijos metu susidarančiais komponentais, kurie dažnai įtraukiami į subalansuotos mitybos rekomendacijas.

    Dar vienas variantas – kokteilis: kefyrą galima suplakti su šviežiomis ar šaldytomis uogomis. Kai uogos prinokusios, papildomai saldinti dažniausiai nereikia, o sotumui padidinti tinka įmaišyti šaukštą maltų linų sėmenų ar avižų.

    Natūralus skyras išsiskiria didesniu baltymų kiekiu ir dažniausiai mažesniu riebumu, todėl daugeliui tinka kaip sotesnė užkandžio bazė. Vyresniame amžiuje pakankamas baltymų kiekis mityboje siejamas su raumenų masės ir fizinės funkcijos palaikymu, todėl uogos su natūraliu skyru gali būti praktiškas sprendimas tiems, kuriems sunku surinkti baltymų normą per dieną.

    Renkantis svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį: geriausia imti natūralų produktą ir uogas įsidėti patiems. Paruoštuose uoginiuose variantuose neretai būna pridėtinio cukraus, sirupų ar saldinto užpildo, todėl toks pasirinkimas gali paneigti visą idėją mažinti saldumą.

    Jeigu natūralus skyras atrodo per rūgštus, dalį uogų galima sutrinti šakute – jos išleis sulčių ir natūraliai pasaldins desertą. Skoniui praturtinti tinka cinamonas, vanilė, keli riešutai ar šaukštelis chia sėklų, tačiau verta prisiminti, kad riešutai ir sėklos didina patiekalo kaloringumą.

    Dažnam užtenka paprastos porcijos: viena sauja uogų ir apie 150–200 gramų kefyro arba skyro. Sergant cukriniu diabetu uogas ir priedus reikėtų įskaičiuoti į individualų mitybos planą, o esant inkstų ligoms ar nurodymui riboti baltymus, baltymingesnius produktus verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Mitybos specialistai primena, kad vienas desertas neišspręs virškinimo ar savijautos problemų. Žarnyno veiklai svarbūs ir skysčiai, judėjimas, pakankamas daržovių bei viso grūdo produktų kiekis, taip pat vartojami vaistai ir bendra sveikatos būklė.

  • Ši vasaros vakarienė atrodo kaip desertas: abrikosai su varške sotina ir neapsunkina

    Ši vasaros vakarienė atrodo kaip desertas: abrikosai su varške sotina ir neapsunkina

    Vasarą vakarienė nebūtinai turi virsti sumuštiniais ar sunkiais patiekalais. Subrendę abrikosai kartu su varške gali tapti lengvu, bet sočiu pasirinkimu, kurį paruošite per kelias minutes ir pritaikysite pagal skonį.

    Šis derinys dažnai primena desertą, tačiau turi aiškų pranašumą: varškė suteikia baltymų, todėl sotumas išlieka ilgiau nei su vien vaisiais. Abrikosai įneša natūralaus saldumo, sultingumo ir gaivaus aromato, tad papildomo cukraus dažniausiai nereikia.

    Abrikosuose gausu beta karoteno, taip pat jie yra kalio šaltinis. Beta karotenas organizme virsta vitaminu A, svarbiu regėjimui ir imuninei sistemai, o kalis prisideda prie normalios raumenų veiklos ir padeda palaikyti įprastą kraujospūdį.

    Varškė vertinama dėl baltymų ir kalcio, o jos konsistenciją lengva pritaikyti. Jei norisi kremiškumo, užtenka ją pertrinti šakute ir įmaišyti kelis šaukštus natūralaus jogurto, kefyro ar šlakelį pieno, kad patiekalas nebūtų sausas.

    Paruošimas paprastas: abrikosus nuplaukite, perpjaukite, išimkite kauliukus, o varškę sumaišykite su pasirinktu priedu. Jei vaisiai kietesni, juos galima trumpai pakepti orkaitėje ar keptuvėje be riebalų, kad suminkštėtų ir atsiskleistų aromatas.

    Skonį pagyvina cinamonas, vanilė, mėtos ar tarkuota citrinos žievelė. Saldinti verta saikingai: dažniausiai pakanka pusės arbatinio šaukštelio medaus, ypač jei abrikosai labai prinokę.

    Vienai porcijai dažnai tinka apie 120–150 gramų varškės ir 3–4 abrikosai, o mažesniam apetitui užtenka apie 100 gramų varškės ir 2 vaisių. Jei reikia daugiau energijos, galima įdėti saują riešutų ar sėklų, tačiau tai nėra būtina, jeigu siekiate lengvesnės vakarienės.

    Ne sezono metu žmonės dažnai renkasi džiovintus abrikosus, tačiau jie turi gerokai mažiau vandens ir mažoje porcijoje sukaupia daugiau natūralių cukrų. Todėl vakarienei geriau apsiriboti 2–3 vienetais, juos pamirkyti ir smulkiai supjaustyti.

    Vis dėlto vieno universalaus sprendimo nėra. Sergant diabetu, inkstų ligomis, esant rijimo sutrikimams ar laikantis gydytojo paskirtos dietos, porcijos dydį ir priedus verta derinti individualiai.

    Kasdieniam variantui pakanka kelių ingredientų: šviežių arba trumpai keptų abrikosų, natūralios varškės ir šaukšto jogurto. Taip gaunamas patiekalas, kuris savo lengvumu primena desertą, bet funkcionalumu atstoja visavertę vasaros vakarienę.

  • Ar grybai tikrai sugeria šviną ir kadmį kaip kempinė? Mokslininkai patikrino, kiek jų randama

    Ar grybai tikrai sugeria šviną ir kadmį kaip kempinė? Mokslininkai patikrino, kiek jų randama

    Miško grybai garsėja tuo, kad iš aplinkos „surinka“ įvairius elementus, tačiau kartu su naudingomis medžiagomis į vaisiakūnius gali patekti ir sunkieji metalai. Mokslininkai pabrėžia, kad daugiausia klausimų kelia kadmis ir švinas, kurių perteklius siejamas su rizika sveikatai.

    Jog grybai elementus sugeria efektyviau nei dauguma augalų, aiškinama jų biologija: grybiena tiesiogiai kontaktuoja su dirvožemiu ir organinėmis liekanomis, o kai kurios rūšys linkusios kaupti tam tikras medžiagas. Dėl tos pačios priežasties grybai gali būti geras mikroelementų, pavyzdžiui, seleno, cinko ar vario, šaltinis.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad metalų kiekis grybuose labai priklauso nuo vietos, kur jie auga. Didesnė taršos rizika siejama su teritorijomis prie intensyvaus eismo kelių, buvusiomis pramoninėmis zonomis, senais sąvartynais ar laukais, kuriuose reguliariai ir gausiai naudojamos trąšos.

    Tyrimuose vertinant valgomųjų grybų mėginius nustatyta, kad skirtingos rūšys kaupia metalus nevienodai, tačiau tirtuose pavyzdžiuose kiekiai dažnai neviršijo taikomų saugos ribų. Svarbi detalė ta, kad šviežiuose grybuose yra apie 87–90 proc. vandens, todėl matuojant „šviežią masę“ ir „sausą masę“ skaičiai gali atrodyti labai skirtingi.

    Laboratorijoje tyrėjai papildomai analizavo, kiek švino ir kadmio iš grybų iš tiesų gali „atsirišti“ virškinimo metu. Tam buvo naudojamas dirbtinis virškinamojo trakto modelis, imituojantis skrandžio ir žarnyno aplinką, kad būtų įvertinta vadinamoji biodostupumo dalis.

    Gauti rezultatai buvo labiau raminantys nei galėtų rodyti bendras metalų kiekis vaisiakūniuose. Dalis švino ir kadmio virškinimo metu į tirpalą pereidavo menkai, kai kuriais atvejais jų kiekiai buvo netoli nustatymo ribos, o žarnyno terpėje „atsipalaidavimas“ buvo mažesnis nei skrandyje.

    Mokslininkai aiškina, kad net ir esant didesnei taršai dalis metalų gali būti surišama grybo struktūrose, pavyzdžiui, grybo ląstelių sienelėse, todėl žmogaus organizmui jie tampa mažiau prieinami. Tuo pat metu organizmui svarbūs elementai, tokie kaip kalis, magnis ar fosforas, dažniau lieka lengviau pasisavinamose frakcijose.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra kvietimas nekreipti dėmesio į surinkimo vietą. Saugiausia rinkti grybus nuošalesniuose, akivaizdžiai netaršiuose miškuose ir vengti teritorijų, kur tarša tikėtina, o vartojant grybus laikytis saiko, ypač jei mityboje jų būna dažnai.