CP v2

Blog

  • Jūrininkams gelbėjo nuo skorbuto: pasodinkite sode pamirštą vaistinę žolę su garstyčių skoniu

    Jūrininkams gelbėjo nuo skorbuto: pasodinkite sode pamirštą vaistinę žolę su garstyčių skoniu

    Pamiršta žolė, kuri gelbėjo gyvybes

    Vaistinė koklearija, dar vadinama vaistine šaukštlape, yra seniai primirštas daugiametis augalas, kurį jūrininkai kadaise vertino dėl didelio vitamino C kiekio. Prieš citrusų ir raugintų daržovių erą ji padėdavo mažinti skorbuto riziką ilgose kelionėse jūra.

    Skorbutas siejamas su vitamino C stoka, o jo pasekmės gali būti sunkios: silpnumas, dantenų kraujavimas, prastas žaizdų gijimas. Todėl šviežių augalų atsargos ekspedicijose dažnai turėjo tiesioginę reikšmę įgulos sveikatai.

    Vaistinės koklearijos lotyniškas pavadinimas Cochlearia siejamas su žodžiu, reiškiančiu šaukštą, nes jos lapai primena mažas šaukšteles. Būtent šie mėsingi lapai yra pagrindinė valgoma augalo dalis.

    Kaip ją auginti sode?

    Šis augalas natūraliai paplitęs drėgnesnėse, ypač pajūrio, Europos vietovėse, todėl geriausiai jaučiasi ten, kur žemė ilgiau išlaiko drėgmę. Sode jam labiausiai tinka pusiau pavėsis arba pavėsis ir nuolat drėgna dirva.

    Norint geresnio augimo, pravartu rinktis derlingą, humusingą, kalkingesnę žemę. Per vasaros karščius augalui svarbus reguliarus laistymas, o dirvos mulčiavimas padeda sumažinti drėgmės praradimą.

    Sėklas galima sėti į gruntą pavasarį arba vasaros pabaigoje, o dygimui joms reikia šviesos, todėl jų giliai neužberia žemėmis. Daigams sutvirtėjus, augalus verta praretinti, kad tarp jų liktų pakankamai vietos lapams augti.

    Skonis kaip garstyčių ir krienų

    Didžiausia staigmena virtuvėje yra vaistinės koklearijos skonis: lapai yra aštroki, primenantys garstyčias, ridikėlius ar krienus. Tokį aromatą suteikia natūralūs junginiai, būdingi daugeliui bastutinių šeimos augalų.

    Lapus geriausia valgyti žalius, nes termiškai apdorojus skonis pastebimai švelnėja. Jie tinka salotoms, sumuštiniams, varškei ar užtepėlėms, taip pat gali pakeisti rukolą, kai norisi ryškesnio charakterio.

    Švelniausi yra jauni lapai, renkami iki žydėjimo, o vėliau jie tampa aštresni ir labiau primena prieskonį nei pagrindinį žalumyną. Švelnesnėmis žiemomis, pridengus augalą, žaluma gali išsilaikyti ilgiau, todėl šviežių lapų kartais pavyksta turėti ir vėlyvą rudenį.

    Tradicinėje žolininkystėje šiam augalui priskirti įvairūs poveikiai, tačiau praktikoje jis pirmiausia vertingas kaip racioną praturtinantis žalumynas. Jei turite sveikatos nusiskundimų ar vartojate vaistus, dėl mitybos pokyčių verta pasitarti su gydytoju.

  • Žydi kaip lampionai, rudenį parausta: enkiantas dzwonkowaty nustebins net tingius sodininkus

    Žydi kaip lampionai, rudenį parausta: enkiantas dzwonkowaty nustebins net tingius sodininkus

    Kas yra enkiantas?

    Enkiantas dzwonkowaty (Enkianthus campanulatus) – lėtai augantis lapuotis erikinių šeimos krūmas, kilęs iš Japonijos ir Rytų Azijos kalnų miškų. Sode jis dažniausiai užauga iki 3–5 metrų, gali būti auginamas ir kaip krūmas, ir kaip nedidelis medelis.

    Šis augalas vertinamas dėl dviejų ryškių sezoninių efektų: pavasario pabaigoje jis apsipila varpelio formos žiedais, o rudenį lapai nusidažo intensyviais raudonais, oranžiniais ir auksiniais atspalviais. Dėl to enkiantas dekoratyvus didžiąją metų dalį, net kai kiti krūmai atrodo blankiau.

    Žiedai, kurie traukia akį

    Enkianto žiedai smulkūs, dažniausiai šviesūs, neretai su rausvu gyslotumu ir kiek tamsesniu krašteliu. Žiedynai svyrantys, todėl iš tolo augalas primena mažus žibintus ar porcelianinius varpelius, ypač kai krūmas pražysta gausiai.

    Paprastai jis žydi pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, priklausomai nuo oro sąlygų. Žiedai laikomi ne tik dekoratyvūs, bet ir naudingi sodui, nes vilioja apdulkintojus, o tai svarbu bendram sodo gyvybingumui.

    Populiarios veislės ir kuo jos skiriasi

    Renkantis enkiantą dažniausiai žiūrima į du dalykus: krūmo dydį ir žiedų spalvą. Aukštesnės veislės labiau tinka didesniems sklypams ar kaip foninis augalas, o kompaktiškos – mažiems sodams, prie terasų ar takų.

    Tarp sodininkų minimos tokios veislės kaip „Victoria“, „Albiflorus“, „Ruby Glow“, „Pagoda“, „Red Bells“ ar „Prettycoat“. Jos gali skirtis tiek žiedų atspalviais nuo kremiškų iki raudonų, tiek augimo tempu ir galutiniu aukščiu.

    Kaip auginti, kad tikrai prigytų

    Enkiantas laikomas gana nelepia rūšimi, tačiau jam svarbiausia tinkama dirva. Kaip ir rododendrai ar azalijos, jis geriausiai jaučiasi rūgščioje, humusingoje, laidžioje, bet nuolat lengvai drėgnoje žemėje, maždaug pH 4–5,5.

    Vieta gali būti ir saulėta, ir pusiau pavėsinga, tačiau kaitroje reikės atidžiau sekti drėgmę. Praktikoje tai reiškia, kad sausringais laikotarpiais krūmą verta laistyti 1–2 kartus per savaitę, o užsitęsus karščiams – dažniau, kad šaknys neperdžiūtų.

    Dirvos drėgmę padeda išlaikyti mulčias, pavyzdžiui, 5–7 centimetrų pušų žievės sluoksnis. Jis ne tik mažina garavimą ir perkaitimą, bet ir ilgainiui prisideda prie rūgštesnės reakcijos, kuri enkiantui palanki.

    Genėti enkianto dažniausiai nereikia, nes gražiausiai jis atrodo natūralios formos. Jei norisi tvarkos, pakanka pašalinti pažeistas ar nudžiūvusias šakas, o stipresnį genėjimą geriau daryti po žydėjimo, nes žiedai formuojasi ant praėjusių metų ūglių.

  • Šį piktžolės raugą sodininkai vadina auksu: natūrali trąša su daug kalio ir mažai rūpesčių

    Šį piktžolės raugą sodininkai vadina auksu: natūrali trąša su daug kalio ir mažai rūpesčių

    Auksarūtės rauginys, dar vadinamas skystomis natūraliomis trąšomis, vis dažniau minimas kaip alternatyva dilgėlių rauginimui. Sodininkai jį vertina dėl maistinių medžiagų ir to, kad žaliavos dažnai galima prisirinkti nemokamai pievose ar pakelėse.

    Auksarūtės (Solidago) augalai sukaupia augalams svarbių elementų, ypač kalio, taip pat azoto ir fosforo junginių. Tokios medžiagos prisideda prie žydėjimo, vaisių mezgimo ir bendro augalų atsparumo, o skystas raugas greitai pasiekia šaknis.

    Praktikoje šios trąšos dažniausiai naudojamos dirvai pamaitinti aktyvaus augimo metu, kai augalams reikia daugiau maisto. Kalis ypač svarbus pomidorams, agurkams, paprikoms, moliūgams, uogakrūmiams ir daugeliui žydinčių augalų, nes padeda reguliuoti vandens apytaką ir stiprina audinius.

    Kaip pasigaminti auksarūtės raugą?

    Raugo principas paprastas: susmulkinta žalia masė užpilama vandeniu ir paliekama fermentuotis. Dažniausiai naudojama apie 1 kilogramą šviežios auksarūtės ir maždaug 10 litrų vandens, o indas laikomas šiltoje vietoje, bet ne tiesioginėje saulėje.

    Fermentacija paprastai trunka apie 2–3 savaites, o mišinį pravartu pamaišyti kas kelias dienas. Kai skystis nustoja putoti, jis perkošiamas, o likučiai gali keliauti į kompostą kaip papildoma organika.

    Kaip saugiai naudoti sode?

    Laistymui rauginys paprastai skiedžiamas vandeniu santykiu 1:10, kad šaknys negautų per stiprios koncentracijos. Tokiu tirpalu geriausia laistyti drėgną dirvą, o ne visiškai sausą, nes taip sumažėja rizika pažeisti augalus.

    Purškimui nuo kenkėjų ar kaip pagalbinė priemonė augalų stiprinimui dažniausiai taikomas silpnesnis skiedimas, pavyzdžiui, 1:20. Svarbu nupurkšti vakare arba apsiniaukusią dieną, kad tirpalas greitai neišdžiūtų ir nekeltų streso lapams.

    Raugą galima naudoti ir komposte, nes fermentuotas skystis drėkina krūvą ir padeda greičiau skaidytis organinėms atliekoms. Vis dėlto saikas išlieka esminis: per dažnas tręšimas skystomis organinėmis trąšomis gali skatinti perteklinį lapijos augimą žydėjimo ar derėjimo sąskaita.

    Specialistai taip pat primena, kad renkant laukinius augalus trąšoms verta vengti vietų šalia intensyvių kelių ar purškiamų laukų. Taip sumažinama tikimybė į rauginį pernešti teršalų, o pati priemonė išlieka kuo arčiau ekologiško sodo principų.

  • Kraujažolė gali žydėti iki šalnų: sodininkai atskleidė, ką būtina padaryti dabar

    Kraujažolė gali žydėti iki šalnų: sodininkai atskleidė, ką būtina padaryti dabar

    Kraujažolė (lot. Achillea millefolium) – ištvermingas daugiametis augalas, kuris tinkamai prižiūrimas gali žydėti nuo vasaros pradžios iki pirmųjų šalnų. Ji vertinama ne tik dėl ilgo žydėjimo, bet ir dėl to, kad pritraukia bites bei drugelius ir tinka natūralistiniams gėlynams.

    Nors laukinė kraujažolė dažniausiai žydi baltais ar švelniai rausvais žiedais, selekcinės veislės pasižymi ryškesne palete. Soduose dažnos raudonų, avietinių, geltonų, oranžinių ar kreminių atspalvių kraujažolės, kurios tampa stipriu akcentu gėlyne ir gerai dera su kitais sausrai atsparesniais augalais.

    Kur sodinti, kad žydėtų ilgai?

    Ilgam ir gausiam žydėjimui svarbiausia parinkti kuo saulėtesnę vietą. Kuo daugiau šviesos gauna kraujažolė, tuo tvirtesni būna stiebai, kompaktiškesnis keras ir tuo daugiau susiformuoja žiedynų.

    Ne mažiau svarbi ir dirva: kraujažolė geriau pakelia trumpalaikę sausrą nei užmirkimą. Todėl jos nereikėtų sodinti ten, kur po lietaus ilgai laikosi vanduo, o sunkesnėje žemėje verta pasirūpinti geresniu drenažu ir purumu.

    Paprastas triukas iki šalnų

    Vienas patikimiausių būdų pratęsti žydėjimą – reguliariai šalinti nužydėjusius žiedynus. Taip augalas mažiau energijos skiria sėkloms brandinti ir dažniau formuoja naujus žiedinius ūglius, todėl gėlynas ilgiau išlieka dekoratyvus.

    Tręšiant verta nepersistengti: per daug derlinga dirva ar gausios azoto trąšos dažnai skatina lapiją, o ne žiedus, be to, išstypę stiebai lengviau išgula. Jei veislė aukštesnė, ypač vėjuotoje vietoje, praktiška ją lengvai paremti, kad žiedynai nenulinktų.

    Kada verta atjauninti kerą?

    Kai kraujažolė toje pačioje vietoje auga kelerius metus, keras gali tankėti, o žydėjimas silpnėti. Tokiu atveju ankstyvą pavasarį augalą galima iškasti ir padalyti į kelias dalis, taip atjauninant sodinimą ir kartu gaunant naujų sodinukų.

    Kraujažolės ypač tinka natūralistiniams, prerijų ar žvyro tipo gėlynams, kur svarbi ištvermė ir mažesnė priežiūra. Jei ieškote augalo, kuris pakelia sausringesnius periodus ir ilgai žydi, tai viena patikimiausių pasirinkimų.

  • Trumparegystė jaunėja: „Liuksoptikos“ ekspertė paaiškino, ką būtina žinoti tėvams

    Vaikų regėjimo problemos vis dažniau pastebimos ankstyvame amžiuje, o trumparegystės atvejų daugėja ne tik tarp paauglių, bet ir tarp pradinukų. Specialistai tai sieja su pasikeitusiu gyvenimo būdu: daugiau laiko prie ekranų, intensyvus mokymasis iš arti ir mažiau buvimo lauke dienos šviesoje.

    Optikos ir regos priežiūros tinklo „Liuksoptika“ medicinos centro vadovė Larisa Charčenko sako, kad tėvai dažnai per vėlai atkreipia dėmesį į pirmuosius signalus. Vaikai prisitaiko prie prastesnio matymo ir ne visada pasiskundžia, todėl svarbiausia tampa profilaktika ir reguliarios patikros.

    Kada pirmą kartą tikrinti regą?

    Pasak specialistės, pirmą planinę regos patikrą vertėtų atlikti maždaug nuo trejų metų, kai jau galima patikimiau įvertinti matymą ir pastebėti rizikos veiksnius. Vėliau regėjimą rekomenduojama tikrinti reguliariai, ypač jei šeimoje yra trumparegystės atvejų arba vaikas daug laiko praleidžia prie ekranų.

    Trumparegystės riziką didina keli veiksniai, kurie dažnai sutampa. Genetinis paveldimumas išlieka svarbus, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad reikšmingą įtaką daro ir aplinka, ypač ilgas darbas iš arti bei per mažai laiko lauke dienos metu.

    Kaip šiandien valdoma trumparegystė?

    Šiuolaikinė praktika vis dažniau orientuojasi ne vien į regos korekciją, bet ir į trumparegystės progresavimo kontrolę. Tam naudojami specialūs akinių lęšiai ar kontaktiniai sprendimai, kuriuos parenka regos specialistas, o poveikį būtina stebėti periodinėmis apžiūromis.

    Larisa Charčenko pabrėžia, kad kontrolės priemonės veikia tik laikantis režimo: akinius ar lęšius reikia nešioti pakankamai ilgai kasdien, o kartu koreguoti įpročius. Didelę reikšmę turi taisyklingas darbo atstumas, pertraukos mokantis ir bent kelios valandos buvimo lauke dienos šviesoje.

    Naktiniai lęšiai ir skaitmeniniai sprendimai

    Viena iš alternatyvų vaikams ir paaugliams gali būti ortokeratologija, kai specialūs kieti naktiniai lęšiai nešiojami miegant. Jie laikinai pakeičia ragenos formą taip, kad dieną vaikas kurį laiką gali matyti be akinių, tačiau metodas reikalauja tikslaus parinkimo ir griežtos higienos.

    Kalbėdama apie technologijas, specialistė akcentuoja, kad ekranai nėra vienintelė problema, tačiau būtent jie sustiprina krūvį akims, nes dauguma užduočių atliekamos iš arti. Kai kuriais atvejais, gydytojui įvertinus poreikį, gali būti skiriami lęšiai, padedantys sumažinti akomodacijos įtampą intensyvaus mokymosi metu.

    Regos diagnostikoje vis plačiau taikomi skaitmeniniai sprendimai ir nuotolinės konsultacijos, o dalyje klinikų diegiami ir DI paremti analizės įrankiai, padedantys greičiau apdoroti tyrimų duomenis ir standartizuoti vertinimą. Vis dėlto sprendimus dėl gydymo ar korekcijos turi priimti regos priežiūros specialistas, įvertinęs individualią vaiko situaciją.

    Ekspertės teigimu, tėvams svarbiausia ne draudimai, o aiškios taisyklės ir įpročiai: reguliarūs vizitai pas specialistus, kasdienės pertraukos nuo ekranų ir daugiau laiko lauke. Tokia rutina padeda laiku pastebėti pokyčius ir sumažinti riziką, kad regėjimas prastės nepastebimai.

  • Niekada neavėkite sportbačių be kojinių: podologas įspėja apie brangiai kainuojančias pasekmes

    Sportbačiai be kojinių daugeliui atrodo patogus pasirinkimas vasarą, tačiau specialistai įspėja, kad tai gali baigtis skausmingomis pūslelėmis, nuospaudomis ir net užsitęsiančiomis infekcijomis. Kojinės veikia kaip apsauginis barjeras tarp odos ir bato vidinės medžiagos, mažina trintį ir sugeria drėgmę.

    Podologų teigimu, pagrindinė problema yra prakaito kaupimasis. Pėdose yra daug prakaito liaukų, o kai drėgmė lieka bate, susidaro šilta ir drėgna terpė, kurioje lengviau dauginasi bakterijos ir grybeliai.

    Kuo rizikuojate be kojinių?

    Dažniausias nemalonumas yra nutrinimai ir pūslės, nes oda tiesiogiai trinasi į bato pamušalą ir siūles. Ilgainiui tai gali virsti nuospaudomis, įtrūkimais, o jautresniems žmonėms sukelti skausmą net ir vaikštant trumpus atstumus.

    Kita rizika susijusi su kvapu ir higiena. Kai pėda prakaituoja tiesiai į vidpadį ir pamušalą, kvapas įsigeria greičiau ir gali išlikti net po bato vėdinimo, o tai trumpina avalynės tarnavimo laiką.

    „Grybelinės infekcijos neatsiranda vien dėl to, kad nenešiojate kojinių, tačiau drėgna ir šilta aplinka bate gerokai palengvina jų plitimą“, – sako pėdų priežiūros specialistas.

    Kada problemų tikimybė didžiausia?

    Didžiausią riziką kelia sportbačiai su prastai kvėpuojančiu sintetiniu pamušalu, taip pat batai, kuriuose pėda tvirtai „užsidaro“ ir greitai suprakaituoja. Tokiais atvejais trintis ir drėgmė susidaro greičiau, todėl dažnėja pūslės, paraudimas ir odos sudirgimas.

    Kontaktinis odos dirginimas galimas ir dėl medžiagų, dažiklių ar klijų, naudojamų gamyboje. Jei pastebite niežėjimą, bėrimą ar deginimą tik avint konkrečius batus be kojinių, tai gali būti kontaktinio dermatito požymis.

    Kaip sumažinti riziką?

    Jei norite avėti be kojinių, svarbiausia užtikrinti sausumą ir kuo mažesnę trintį. Padeda gerai vėdinama avalynė, reguliariai plaunamos ir kruopščiai nusausinamos pėdos, o batams būtina leisti pilnai išdžiūti tarp avėjimų.

    Praktikoje dažnai saugesnis sprendimas yra plonos, kvėpuojančios ir drėgmę išgarinančios kojinės arba nematomos kojinaitės. Jos sugeria prakaitą, saugo odą nuo siūlių ir pamušalo bei mažina tikimybę, kad bate įsitvirtins nemalonus kvapas.

  • Kiaušinius visi valgo neteisingai: 4 produktai, kurie padarys pusryčius naudingesnius

    Kiaušiniai yra vienas populiariausių pusryčių pasirinkimų, tačiau tai, su kuo juos valgome, gali smarkiai pakeisti patiekalo maistinę vertę. Dažnas derinys su riebiais perdirbtais mėsos gaminiais, pavyzdžiui, dešrelėmis ar šonine, padidina sočiųjų riebalų ir druskos kiekį.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad sveikatai palankesnis kelias yra kiaušinius derinti su skaidulomis ir nesočiaisiais riebalais. Tokie deriniai padeda ilgiau jaustis sotiems, stabiliau palaiko energiją ir gali palankiau veikti širdies bei kraujagyslių sistemos rodiklius.

    Avižos vietoj riebios mėsos

    Kiaušiniai ir avižinė košė ar avižų dribsniai dažnai vadinami itin sotu pusryčių duetu. Avižose esančios skaidulos padeda mažinti nepageidaujamą perdirbtų, riebių priedų poveikį, kai kiaušiniai įprastai patiekiami su daugiau sočiųjų riebalų turinčiais produktais.

    Ypač vertingi avižose esantys beta gliukanai, tirpios skaidulos, siejamos su bendrojo cholesterolio ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio mažėjimu, kai jų vartojama reguliariai. Dėl to avižos išsiskiria iš daugelio kitų grūdinių produktų kaip širdžiai palankesnis pasirinkimas prie kiaušinių.

    Avokadas: sotumas ir gerieji riebalai

    Avokadas su kiaušiniais yra paprastas būdas į pusryčius įtraukti daugiau nesočiųjų riebalų ir skaidulų. Maždaug pusė avokado, apie 100 gramų, suteikia apie 6 gramus skaidulų, taip pat yra kalio, vitaminų C ir E bei B grupės vitaminų šaltinis.

    Riebalų ir skaidulų derinys padeda ilgiau išlaikyti sotumą, o kartu su kiaušiniais sudaro subalansuotą patiekalą. Be to, riebalai iš kiaušinio trynio ir avokado gali padėti geriau įsisavinti riebaluose tirpius vitaminus.

    Obuolys ir migdolų sviestas

    Jei norisi kiaušinius papildyti ne tik sūriu ar duona, verta pagalvoti apie vaisių ir riešutų derinį. Obuolys suteikia natūralių angliavandenių, skaidulų ir augalinių biologiškai aktyvių medžiagų, o migdolų sviestas prideda nesočiųjų riebalų.

    Vidutinis obuolys turi apie 25 gramus angliavandenių ir apie 4 gramus skaidulų. Kartu su kiaušiniu ir migdolų sviestu gaunamas derinys, kuris gali lėtinti natūralių cukrų pasisavinimą ir padėti išvengti staigių alkio bangų.

    Špinatai: daugiau maistinių medžiagų

    Į kiaušinius įmaišyti špinatų ar kitų lapinių daržovių yra vienas lengviausių būdų padidinti patiekalo maistinę vertę. Špinatai suteikia skaidulų, folio rūgšties, kalio, vitamino C, taip pat antioksidantų, tokių kaip liuteinas ir zeaksantinas.

    Kiaušinio trynio riebalai padeda įsisavinti dalį riebaluose tirpių junginių ir karotinoidų iš žalumynų. Dėl to kiaušiniai su špinatais dažnai laikomi praktišku pasirinkimu tiems, kurie nori daugiau naudos akims ir bendrai mitybos kokybei.

  • Garstyčios ar kečupas: kuris padažas sveikesnis ir kodėl gydytojai ragina skaityti etiketes

    Garstyčios ir kečupas dažnai atrodo panašūs pasirinkimai, nes abu padažai paprastai turi mažai kalorijų, tačiau jų sudėtis ir poveikis sveikatai skiriasi. Didžiausi skirtumai dažniausiai slypi pridėtinio cukraus ir druskos kiekiuose, taip pat naudojamuose prieduose.

    Viename valgomajame šaukšte kečupo paprastai būna apie 18,5 kilokalorijos, maždaug 3,6 gramo cukraus ir apie 158 miligramai natrio. Tuo pačiu kiekiu geltonųjų garstyčių dažniausiai gaunama apie 12 kilokalorijų, apie 0,2 gramo cukraus ir maždaug 187 miligramai natrio.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Vertinant širdies ir kraujagyslių sveikatą, daug dėmesio skiriama pridėtiniam cukrui. Pramoniniu būdu gaminamuose kečupuose neretai naudojami saldikliai ar sirupai, todėl cukraus kiekis vienoje porcijoje tampa reikšmingas, ypač jei kečupas vartojamas dažnai ir didesniais kiekiais.

    Mityba, kurioje daug pridėtinio cukraus, siejama su didesne antsvorio rizika, nepalankiais kraujo riebalų rodikliais ir didesne širdies ligų tikimybe. Dėl to garstyčios, kuriose dažnai nebūna arba būna labai mažai pridėtinio cukraus, daugeliu atvejų laikomos palankesniu pasirinkimu.

    Druska svarbi abiem atvejais

    Tiek kečupas, tiek garstyčios gali turėti nemažai natrio, o per didelis jo vartojimas siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu. Natris organizme sulaiko vandenį, didina cirkuliuojančio kraujo tūrį, todėl širdžiai tenka didesnis krūvis.

    Ilgainiui nuolat padidėjęs kraujospūdis gali pažeisti kraujagysles ir didinti aterosklerozės riziką. Todėl net ir renkantis padažą, kuris turi mažiau cukraus, svarbu stebėti bendrą druskos kiekį dienos racione.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje?

    Praktinis patarimas paprastas: lyginkite etiketes ir rinkitės padažus su mažiau pridėtinio cukraus bei mažiau druskos. Jei siekiate sumažinti cukraus suvartojimą, dažniausiai palankesnės būna garstyčios, tačiau jautresniems kraujospūdžiui aktualu ir natrio kiekis.

    Sveikatos specialistai daugelyje šalių kaip orientyrą nurodo neviršyti maždaug 2 300 miligramų natrio per dieną. Kadangi padažai dažnai vartojami kartu su kitais sūriais produktais, net keli šaukštai per dieną gali pastebimai prisidėti prie bendros normos.

  • Kate pasirodė Vimbledone ir pavergė žvilgsnius: raudona „Roland Mouret“ suknelė pavogė šou

    Kate pasirodė Vimbledone ir pavergė žvilgsnius: raudona „Roland Mouret“ suknelė pavogė šou

    Britų karališkajai šeimai pastaroji savaitė buvo itin intensyvi: viešų pareigų maratonas apėmė oficialius susitikimus, labdaros renginius ir vizitus. Vis dėlto didžiausio dėmesio sulaukė Vimbldono turnyras, kuris karališkajame kalendoriuje išlieka vienu svarbiausių vasaros įvykių.

    Į moterų vienetų finalą atvykusi Velso princesė Kate tapo viena labiausiai aptariamų dienos temų. Jos pasirinktas įvaizdis akimirksniu atsidūrė fotografų ir mados apžvalgininkų akiratyje, o socialiniuose tinkluose pradėjo plisti kadrai iš tribūnų.

    Šiai progai Kate pasirinko ryškiai raudoną dizainerio „Roland Mouret“ suknelę, išsiskyrusią elegantiška peplumo tipo detale ir subtiliomis, origami techniką primenančiomis klostėmis. Siluetas akcentavo liemenį, o midi ilgis ir santūrus kirpimas išlaikė oficialiam renginiui būtiną etiketo toną.

    Suknelė, siūta iš vilnos, turėjo V formos iškirptę, trumpas rankoves ir lengvai platėjančią apačią, o tos pačios medžiagos dirželis suteikė įvaizdžiui vientisumo. Prie ryškios spalvos derėjo ir tradicinė Vimbldono žaliai violetinė juostelė, primenanti princesės globėjišką vaidmenį turnyrą organizuojančiame All England Lawn Tennis and Croquet Club.

    Įvaizdį užbaigė klasikiniai, dėmesio nuo suknelės neatitraukiantys aksesuarai: rubinų ir deimantų papuošalai iš „G. Collins & Sons“, rankinė iš „Tusting“ bei neutralios spalvos aukštakulniai iš „Gianvito Rossi“. Tokie pasirinkimai atitiko pastarųjų sezonų tendenciją ryškų akcentą derinti su ramesniais, laiko patikrintais elementais.

    Nors Kate dažnai renkasi pakartotinai vilkėti pamėgtus drabužius, šįkart ji pristatė naują derinį, kuris greitai pateko tarp geriausiai įvertintų karališkųjų įvaizdžių. Jos pasirodymas Vimbldone dar kartą parodė, kaip galima suderinti reprezentacines pareigas, turnyro tradicijas ir šiuolaikinį, aiškiai atpažįstamą stilių.

  • Jennifer Lopez „Wimbledone“ sukėlė audrą: stilius sužavėjo, bet milžiniška skrybėlė įplieskė ginčą

    Jennifer Lopez „Wimbledone“ sukėlė audrą: stilius sužavėjo, bet milžiniška skrybėlė įplieskė ginčą

    Karališkoji ložė ir mados dėmesys

    Jennifer Lopez 2026 metais pasirodė Vimbldono vyrų vienetų finalo tribūnose, kur buvo pakviesta mados namų „Ralph Lauren“ ir stebėjo rungtynes Karališkojoje ložėje. Teniso turnyras jau seniai tapo ne tik sporto, bet ir etiketo bei stiliaus scena, kur kiekviena detalė akimirksniu aptariama viešai.

    Dainininkės įvaizdis buvo suderintas su vadinamojo ramaus prabangumo kryptimi, kai akcentuojama kokybė, ilgaamžiai siluetai ir santūri spalvų paletė. Būtent tokie deriniai pastaraisiais metais dominuoja aukštosios mados renginiuose ir garsenybių garderobuose.

    Suknelė iš archyvo ir subtilūs aksesuarai

    Lopez pasirinko kreminę „Ralph Lauren“ suknelę su persidengiančia iškirpte ir minkštu drapiravimu. Skelbiama, kad modelis nėra naujas: jis siejamas su 2009 metų pavasario ir vasaros kolekcija, o tokių archyvinių kūrinių grąžinimas į viešumą tampa vis ryškesne tendencija.

    Įvaizdį papildė neutralios spalvos aukštakulnės basutės ir klasikinė rankinė, taip pat „Ralph Lauren“. Šis sprendimas atitiko Vimbldono atmosferą, kur įprasta rinktis eleganciją be ryškaus blizgesio, ypač oficialiose zonose.

    Skrybėlė, kuri užgožė viską

    Didžiausią diskusiją sukėlė šiaudinė skrybėlė su itin plačiu bryliu. Ji buvo praktiška per karščių bangą, tačiau tapo ryškiausiu įvaizdžio akcentu ir greitai pasklido socialiniuose tinkluose bei mados portaluose.

    Kritika kilo ne vien dėl dydžio, bet ir dėl Karališkosios ložės etiketo. Oficialiose Vimbldono gairėse moterims rekomenduojama nenešioti skrybėlių, nes jos gali trukdyti matomumui žmonėms, sėdintiems už nugaros.

    Vis dėlto, dėl aukštos temperatūros dalis svečių rinkosi galvos apdangalus, o tribūnose matėsi ir panamos, ir kuklesni plataus brylio variantai. Būtent pasirinkto aksesuaro mastas ir sukėlė klausimą, ar šįkart nebuvo peržengta gero tono riba.

    „Karališkojoje ložėje svarbu galvoti ne tik apie savo komfortą, bet ir apie aplinkinių matomumą“, – mados etiketo principus socialiniuose tinkluose priminė diskusijose dalyvavę komentatoriai.

    Nepaisant prieštaringų vertinimų, Lopez dar kartą pasiekė tai, kas viešuose renginiuose dažnai ir yra svarbiausia: jos pasirodymas tapo plačiai aptariamu Vimbldono momentu. O monochrominis įvaizdis su archyvine suknele dar kartą parodė, kad santūri prabanga ir tvarumo kryptį stiprinantys sprendimai madoje tik įgauna pagreitį.