CP v2

Blog

  • Rusijos smūgiai Kyjive kelia grėsmę 2,3 mln. herbariumo pavyzdžių: mokslininkai skubina skaitmeninimą

    Kyjivo centre, netoli Nepriklausomybės aikštės, esantis Ukrainos nacionalinis herbariumas vis dažniau atsiduria karo rizikos zonoje. Mokslininkai perspėja, kad intensyvėjant Rusijos smūgiams kyla grėsmė unikaliems, per šimtmečius sukauptiems augalų ir grybų pavyzdžiams.

    Herbariume, tarptautiniu kodu KW, saugoma apie 2,3 mln. išdžiovintų ir sužymėtų egzempliorių. Pasak tyrėjų, tai viena didžiausių kolekcijų Rytų Europoje, o dalis lapų yra nepakeičiami, nes kai kuriems augalams jie gali būti vienintelis oficialus įrodymas, kad rūšis apskritai egzistavo.

    Kolekcija oficialiai suformuota 1921 metais, tačiau ją papildė ir senesni universitetų herbariumai iš Kyjivo bei Charkivo. Juose yra augalų, presuotų dar 1700-aisiais, todėl archyvas apima maždaug du su puse šimtmečio mokslinių stebėjimų.

    Herbariumo lapai dokumentuoja ne tik Ukrainos florą: rinkiniuose sukaupti pavyzdžiai iš kelių žemynų. Tai svarbu ne vien botaniniams tyrimams, bet ir klimato kaitos analizei, invazinių rūšių plitimui atsekti bei istoriniams buveinių pokyčiams palyginti.

    Mokslininkai primena, kad 2022 metų spalį raketų smūgiai Kyjivo centre apgadino netoliese esančius mokslo ir kultūros objektus. Nors herbariumo pastatas tada nebuvo sunaikintas, pati ataka, jų teigimu, parodė, kaip arti gali atsidurti rizika.

    Didžiausią nerimą kelia pasikartojantys apšaudymai ir ilgalaikiai elektros tiekimo sutrikimai, kurie apsunkina stabilaus mikroklimato palaikymą saugyklose. Tokios kolekcijos ypač jautrios drėgmės ir temperatūros svyravimams, o gaisras, užliejimas ar tiesioginis pataikymas galėtų per trumpą laiką sunaikinti tai, kas kaupta kartomis.

    Pagrindinis siūlomas sprendimas – plataus masto skaitmeninimas, kuriant aukštos raiškos kiekvieno lapo ir etikečių vaizdus. Idėja paprasta: net jei pastatai nukentėtų, informacija apie pavyzdžius išliktų ir būtų prieinama pasaulio mokslininkams.

    Kyjivo botanikos instituto vadovaujama komanda teigia, kad skenavimas nėra vien atsarginė kopija. Kai skaitmeninė kolekcija tampa pasiekiama tarptautinei bendruomenei, atsiveria galimybės naujiems tyrimams, o retesnių tipinių pavyzdžių duomenys gali būti patikrinti ir panaudoti greičiau, nei laukiant fizinės prieigos prie archyvo.

    Ukrainos mokslininkai jau yra vykdę projektus, kuriuose pirmiausia skaitmeninti patys trapiausi ir vertingiausi lapai, sukuriant paieškai pritaikytą katalogą. Dabar panašų modelį siūloma pritaikyti ir daug didesniam KW herbariumo archyvui, kad mokslinė informacija išliktų nepaisant karo poveikio infrastruktūrai.

  • Ūkininkai uždengė pasėlius saulės panelėmis: lietus pasiskirstė netolygiai, teko ieškoti išeities

    Prancūzijos ūkiuose, kur bandoma vienu metu gaminti elektrą ir auginti derlių, saulės moduliai virš pasėlių sukėlė netikėtą problemą: krituliai ėmė kristi ne tolygiai, o koncentruotomis srovėmis. Tyrėjai nustatė, kad tokios vandens „užuolaidos“ gali mechaniškai pažeisti jautresnes kultūras ir išbalansuoti drėgmės režimą lauke.

    Šis reiškinys fiksuotas eksperimentinėje aikštelėje Monpeljė apylinkėse Prancūzijoje. Maždaug 500 kvadratinių metrų plote įrengtos keturios saulės panelių eilės buvo pakeltos apie 5 metrų aukštyje, o pati konstrukcija veikė tarsi skėtis, surenkantis vandenį ir nukreipiantis jį į kraštus.

    Stebėjimai parodė, kad lauke formavosi trys skirtingos zonos: po panelėmis dirva išlikdavo sausesnė, tarp eilių kritulių kiekis būdavo artimesnis įprastam, o ties panelių kraštais susidarydavo ypač intensyvios vandens srovės. Esant vėjui, šios srovės virsdavo tankiomis vertikaliomis „lietaus užuolaidomis“, kurios vietomis veikė lyg vandens siena.

    Drėkinimo specialistai vandens pasiskirstymą įvertino koeficientu 2,13, nors idealiu atveju jis turėtų būti artimas nuliui. Praktikoje tai reiškia, kad vienoje lauko dalyje augalai gali skęsti, o kitoje patirti drėgmės deficitą, todėl mažėja derliaus stabilumas ir sudėtingėja agronominių sprendimų planavimas.

    Papildomą riziką didino panelių pasvirimo kampai ir besikeičianti vėjo kryptis: vanduo nuo konstrukcijų kraštų buvo nunešamas ir „numetamas“ ant pasėlių su didesne jėga. Tokiais atvejais kyla ne tik pažeidimų rizika augalams, bet ir dirvos paviršiaus erozijos tikimybė, ypač per intensyvesnes liūtis.

    Sprendimo ieškantys inžinieriai pritaikė valdymo modelį, leidžiantį keisti panelių padėtį realiu laiku pagal vėjo greitį, kryptį ir kritulių intensyvumą. Kai moduliai pradėjo „reaguoti“ į orą, vandens pasiskirstymas lauke tapo tolygesnis, o koeficientas sumažėjo nuo 2,13 iki 0,22.

    Tyrėjai akcentuoja, kad toks valdymas gali paversti problemą įrankiu: srautai gali būti nukreipiami ten, kur drėgmės labiausiai trūksta, o ekstremalių liūčių poveikis pasėliams sumažinamas. Augant agrovoltaikos projektų skaičiui Europoje, vis dažniau vertinama ne tik elektros gamyba ir šešėlio nauda, bet ir tai, kaip konstrukcijos keičia mikroklimatą bei vandens apytaką lauke.

  • Tyrimas kelia klausimą dėl 1,5 laipsnio ribos: globalus atšilimas galėjo būti pasiektas jau 2020 metais

    Klimato mokslininkų diskusijas įplieskė naujas tyrimas, kuriame teigiama, kad pasaulis 1,5 laipsnio atšilimo ribą galėjo peržengti anksčiau, nei rodo įprastos skaičiavimo metodikos. Autoriai svarsto, kad reikšminga riba galėjo būti pasiekta jau 2020 metais.

    Tarptautinėje politikoje 1,5 laipsnio tikslas tapo orientyru po 2015 metais pasirašyto Paryžiaus susitarimo. Ši riba siejama su sparčiai augančia rizika ekosistemoms, pakrančių regionams, žemės ūkiui ir žmonių sveikatai.

    Naujojo darbo autoriai rėmėsi netiesioginiais vandenynų temperatūros duomenimis, kuriuos gali išsaugoti labai lėtai augantys jūrų organizmai, kaupiantys cheminius „įrašus“ savo skelete. Tokie archyvai leidžia pažvelgti toliau į praeitį nei modernūs instrumentiniai matavimai.

    Kita vertus, IPCC vertinimuose atskaitos tašku dažniausiai laikomas 1850–1900 metų laikotarpis, nes nuo jo prasideda nuoseklesni stebėjimai ir geriau suderinti įvairūs duomenų šaltiniai. Jei ankstyvesnis laikotarpis buvo jau šiltesnis, o tikrasis atšilimo startas prasidėjo anksčiau, bendras pokytis gali atrodyti didesnis.

    Ne visi tyrėjai sutinka, kad iš vieno regiono gauti paleoklimato duomenys gali paneigti globalias temperatūrų serijas. Kritikai pabrėžia, kad norint keisti plačiai taikomus vertinimus būtini nepriklausomi patvirtinimai iš skirtingų vandenynų baseinų ir kitų metodų.

    „Sunku manyti, kad instrumentiniai stebėjimai yra neteisingi vien pagal duomenis iš vieno regiono“, – sakė vienas mokslininkas, komentuodamas tyrimo išvadas.

    Net jei ginčas dėl tikslios datos tęsis, pagrindinė kryptis nesikeičia: pastaraisiais metais fiksuojamas spartus atšilimas, o 1,5 laipsnio riba tampa vis labiau tikėtina artimiausiu metu. IPCC pabrėžia, kad kuo ilgiau išliekantys dideli šiltnamio dujų išmetimai, tuo mažiau galimybių stabilizuoti klimatą be didesnių socialinių ir ekonominių sukrėtimų.

    Dėl to naujas tyrimas greičiau sustiprina esamą signalą nei jį paneigia: klimato tikslai priklauso ne tik nuo vieno skaičiaus, bet ir nuo realių sprendimų energetikoje, pramonėje bei transporto sektoriuje. Mokslininkai sutaria dėl vieno: emisijas reikia mažinti sparčiai, nes kiekviena papildoma laipsnio dalis didina ekstremalių reiškinių tikimybę.

  • Černobylio zonoje užgesintas dvi savaites degęs gaisras: gelbėtojai įvertino radiacijos foną

    Ukrainos gelbėjimo tarnybos pranešė, kad Kyjivo srities gelbėtojai kartu su kitomis tarnybomis nuolat dirbo gesindami liepsnas, kurios apėmė miško paklotę ir sausuolius.

    Kas vyko gesinimo metu?

    Anot gelbėtojų, pagrindinis uždavinys buvo suvaldyti ugnį ir neleisti jai išplisti į didelius plotus. Tarnybos teigė, kad pavyko sustabdyti gaisro plitimą ir išvengti didesnės žalos jautriose teritorijose.

    Tokio pobūdžio gaisrai pavojingi tuo, kad sausos miško paklotės ir vėjai gali greitai pakeisti gaisro kryptį, o dūmai pasiekia gyvenamas vietoves. Dėl to operacijose paprastai derinami žemės pajėgų veiksmai, židinių stebėjimas ir nuolatinis situacijos vertinimas.

    Ką skelbiama apie radiaciją?

    Gelbėjimo tarnyba nurodė, kad reguliariai matuojant radiacijos foną per visą gaisro laikotarpį rodikliai išliko natūralių reikšmių ribose ir neviršijo leistinų normų.

    Černobylio regione radiacijos klausimas įprastai stebimas ypač atidžiai, nes gaisrų metu dūmai ir pelenai teoriškai gali pakelti į orą užterštas daleles. Vis dėlto pateiktoje tarnybų informacijoje pabrėžiama, kad šį kartą fiksuota situacija atitiko įprastą foną.

    Oro kokybė ir dūmai regione

    Pastarosiomis birželio pabaigos dienomis Kyjive buvo fiksuojamas smogas, sietas su didelio masto miškų gaisrais Černobylio zonoje. Meteorologai anksčiau aiškino, kad dėl vykstančio gesinimo ir oro sąlygų sostinėje bei aplinkiniuose rajonuose gali laikinai pablogėti oro kokybė.

    Gelbėtojams paskelbus apie gaisro likvidavimą, tikimasi, kad dūmų poveikis regionui mažės, tačiau oro kokybę ir toliau lems vėjo kryptis, krituliai ir likusių smilkstančių židinių rizika. Tarnybos paprastai ragina sekti oficialius pranešimus ir rekomendacijas, jei smogas pasikartoja.

  • Australijos triušių katastrofos pradžia: 1859 metais į laisvę paleisti 13 gyvūnų pakeitė žemyną

    1859 metais Australijoje į laisvę buvo paleista 13 europinių triušių, atgabentų medžioklei. Tai, kas tuomet atrodė kaip nedidelė pramoga žemvaldžiui ir jo svečiams, per kelis dešimtmečius virto viena didžiausių invazinių rūšių krizių pasaulyje.

    Europiniai triušiai žemyne rado beveik idealias sąlygas plisti: švelnų klimatą daugelyje regionų, atviras erdves ir, svarbiausia, labai mažai natūralių priešų. Dėl didelio vaisingumo populiacija augo eksponentiškai, o triušiai greitai išplito nuo ūkių iki miškų ir sausesnių Australijos vidaus teritorijų.

    Problema tapo ne tik skaičius, bet ir poveikis aplinkai. Intensyvus ganymas naikino vietinę augaliją, didino konkurenciją dėl maisto su vietiniais gyvūnais ir silpnino dirvožemio dangą, todėl daugelyje vietovių didėjo erozijos rizika, o ūkininkams augo nuostoliai.

    Australija bandė stabdyti invaziją mechaninėmis priemonėmis, tarp jų ir didžiulėmis tvoromis, kurios turėjo riboti plitimą. Tačiau kai triušiai jau buvo spėję išsisklaidyti itin plačiai, barjerai tapo tik daliniu sprendimu, o vietomis jų efektyvumą mažino ir tai, kad gyvūnai rasdavo kelių apeiti kliūtis.

    XX amžiaus viduryje buvo imtasi biologinės kontrolės. 1950-aisiais Australijoje pradėtas naudoti miksomatozės virusas, nukreiptas prieš triušius ir laikytas nekenksmingu kitoms rūšims; pradinis efektas buvo ryškus, tačiau ilgainiui dalis populiacijos įgijo atsparumą.

    Vėliau, 1990-aisiais, papildomu įrankiu tapo triušių hemoraginės ligos virusas, kuris kai kuriose vietovėse reikšmingai sumažino populiaciją. Vis dėlto ir šiuo atveju rezultatai skyrėsi priklausomai nuo regiono sąlygų, o dalis triušių laikui bėgant įgijo imunitetą.

    Be virusų, kai kur taikytos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, urvų naikinimas, fumigacija ar nuodai, tačiau jos dažniausiai veiksmingos tik lokaliai ir reikalauja nuolatinio darbo. Praėjus daugiau nei 160 metų, Australija vis dar susiduria su istorinio sprendimo pasekmėmis, o triušių kontrolė išlieka brangi ir sudėtinga.

  • Valgote pieno produktus prie kiekvieno patiekalo? Ši klaida gali tyliai pakenkti sveikatai

    Valgote pieno produktus prie kiekvieno patiekalo? Ši klaida gali tyliai pakenkti sveikatai

    Pieno produktai, tokie kaip pienas, kefyras, natūralus jogurtas, varškė ar sūriai, gali būti vertingas baltymų, kalcio, fosforo ir B grupės vitaminų šaltinis. Fermentuoti produktai dažnai geriau toleruojami, o jų vartojimas siejamas su palankesne žarnyno mikrobiotos įvairove. Todėl pieno produktų nereikėtų automatiškai laikyti blogu pasirinkimu.

    Problemos dažniausiai prasideda tada, kai pieno produktai ima dominuoti kiekviename dienos valgyme ir išstumia kitas maisto grupes. Jei pusryčiai, pietūs, užkandžiai ir vakarienė nuolat sukasi apie sūrį, grietinę, saldintus pieno desertus ar dideles jogurto porcijas, mityba tampa monotoniška. Tokiu atveju lengva gauti per daug vienų medžiagų ir per mažai kitų.

    Viena dažniausiai aptariamų rizikų yra tai, kad dideli kalcio kiekiai gali mažinti geležies pasisavinimą, ypač nehemės geležies iš augalinių produktų. Tai aktualu, kai ankštiniai, kruopos, sėklos ar žalialapės daržovės reguliariai valgomi kartu su didelėmis pieno produktų porcijomis. Dėl to jautresnėms grupėms, pavyzdžiui, menstruojančioms moterims ar žmonėms, besilaikantiems augalinės mitybos, verta atidžiau dėlioti derinius.

    Praktiškai tai gali reikšti, kad lėkštė su lęšiais, špinatais ar pupelėmis ir didelis kavos gėrimas su pienu ne visada yra geriausia pora, jei jau anksčiau buvo nustatyta mažakraujystė ar mažesnės geležies atsargos. Vis dėlto vienas jogurtas ar šlakelis pieno savaime nesunaikina patiekalo vertės. Didžiausią reikšmę turi bendras dažnis, porcijų dydžiai ir visos dienos raciono įvairovė.

    Per didelis dėmesys vien kalciu turtingiems produktams kartais siejamas ir su prastesniu kitų mineralų, pavyzdžiui, cinko ar magnio, balansu. Cinkas svarbus imuninei sistemai ir audinių atsistatymui, o magnis reikalingas nervų sistemai, raumenų funkcijai ir energijos apykaitai. Trūkumai dažniausiai formuojasi pamažu ir gali pasireikšti nuovargiu, silpnumu, prastesne koncentracija ar dažnesniais raumenų mėšlungiais.

    Svarbu ir tai, kad pieno produktai nėra vienodi. Natūralus jogurtas, kefyras ar pasukos paprastai turi mažiau pridėtinio cukraus, o jų sudėtis paprastesnė nei saldinti desertai, aromatizuoti pieno gėrimai ar itin riebūs sūriai, valgomi dideliais kiekiais. Pastarieji dažniau turi daug sočiųjų riebalų, druskos ir gali lengvai padidinti bendrą dienos kaloringumą.

    Subalansuotas principas paprastas: pieno produktai gali būti kasdien, bet nebūtinai kiekviename patiekale. Jei ryte renkatės košę su pienu ar jogurtą su vaisiais, kitą valgymą verta grįsti kiaušiniais, žuvimi, ankštiniais, kruopomis, daržovėmis ir nesočiaisiais riebalais. O geležies turtingus augalinius patiekalus naudinga derinti su vitamino C šaltiniais, nes tai gali pagerinti geležies įsisavinimą.

  • Ilgaamžiškumo fanatiką Bryaną Johnsoną sustabdė diagnozė: liga, kuri ilgai tyli

    Ilgaamžiškumo fanatiką Bryaną Johnsoną sustabdė diagnozė: liga, kuri ilgai tyli

    Bryanas Johnsonas – JAV verslininkas, išgarsėjęs dėl projekto Blueprint, kuriuo siekia kuo labiau sulėtinti biologinį senėjimą. Jis viešai pasakoja apie griežtą režimą: daugiausia augalinę mitybą, sportą, miegą, nuolatinį rodiklių sekimą ir dažnus laboratorinius tyrimus.

    Pasak paties Johnsono, ilgesnį laiką jo tyrimuose buvo fiksuojamas sumažėjęs feritino kiekis – baltymo, kuris padeda kaupti geležies atsargas. Nors įprasti kraujo rodikliai iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti normalūs, jis teigia nusprendęs gilinti diagnostiką.

    Galutinė išvada, remiantis laboratoriniais tyrimais ir gastroskopija su gleivinės biopsija, buvo autoimuninis gastritas. Johnsonas taip pat yra minėjęs sergantis autoimunine skydliaukės liga, o tokios būklės neretai pasitaiko kartu.

    Kas yra autoimuninis gastritas

    Autoimuninis gastritas – lėtinė liga, kai imuninė sistema klaidingai puola skrandžio ląsteles, atsakingas už druskos rūgšties gamybą ir vadinamojo vidinio faktoriaus išskyrimą. Vidinis faktorius būtinas, kad organizmas galėtų pasisavinti vitaminą B12.

    Dėl ilgainiui žalojamos skrandžio gleivinės gali mažėti rūgšties sekrecija, sutrikti maistinių medžiagų pasisavinimas, didėti geležies ir vitamino B12 stokos rizika. Liga dažnai progresuoja lėtai, todėl kurį laiką gali nesukelti aiškių simptomų.

    Kokie požymiai ir kodėl diagnozuoti sunku

    Pirmieji simptomai dažnai būna nespecifiniai: nuovargis, silpnumas, prastesnė koncentracija. Vienas ankstyvesnių signalų gali būti geležies atsargų mažėjimas, kuris kartais nustatomas dar iki ryškesnių kraujo tyrimų pakitimų.

    Ligai pažengus, dėl vitamino B12 stokos gali vystytis mažakraujystė ir neurologiniai simptomai, tokie kaip galūnių tirpimas, atminties sutrikimai ar pusiausvyros problemos. Dėl to gydytojai pabrėžia, kad vien bendrųjų kraujo tyrimų ne visada pakanka, ypač jei ilgai išlieka neaiškūs nusiskundimai.

    Diagnozei dažnai prireikia išsamesnių tyrimų: vitamino B12, feritino, gastrino, pepsinogenų, taip pat antikūnų prieš skrandžio ląsteles ir vidinį faktorių. Esminiu tyrimu laikoma gastroskopija su biopsija, kuri leidžia įvertinti gleivinės būklę ir patvirtinti uždegimo pobūdį.

    Gydymas ir ilgalaikė stebėsena

    Specifinio gydymo, kuris panaikintų ligos priežastį, šiuo metu nėra, todėl taikoma komplikacijų prevencija. Praktikoje tai dažniausiai reiškia vitamino B12 papildymą, geležies trūkumo korekciją ir individualiai parinktą stebėseną.

    Negydomas autoimuninis gastritas gali lemti lėtinius trūkumus, mažakraujystę ir ilgalaikę sveikatos būklės prastėjimo grandinę. Ilgainiui didėja ir tam tikrų skrandžio navikų rizika, todėl pacientams dažnai rekomenduojama gastroenterologo priežiūra ir periodinės endoskopinės kontrolės.

  • Gydytojai įspėja: vasarą trūksta ne tik vitamino D – šie požymiai gali išduoti

    Gydytojai įspėja: vasarą trūksta ne tik vitamino D – šie požymiai gali išduoti

    Vasara ne visiems reiškia pakankamą vitamino D

    Vitaminas D dažnai vadinamas išskirtiniu, nes organizmas jį gali pasigaminti pats, kai oda gauna UVB spindulių. Dėl to nemažai žmonių mano, kad vasarą jo atsargos automatiškai atsistato ir apie trūkumą galima pamiršti.

    Tačiau naujesni moksliniai duomenys rodo, kad realybė sudėtingesnė. Tyrimuose stebėta, jog daliai žmonių net ir reguliariai būnant saulėje 25(OH)D koncentracija kraujyje nepasiekia optimalios ribos, o trūkumo paplitimas vasarą reikšmingai nesumažėja.

    Vitamino D sintezę lemia ne vien saulėtų dienų skaičius. Svarbūs amžius, odos pigmentacija, kūno masė, buvimo lauke trukmė ir paros metas, taip pat apsauginiai kremai nuo saulės, kurie mažina UVB poveikį odai.

    Reikšmę turi ir geografija: kuo toliau nuo pusiaujo, tuo trumpesnis laikotarpis, kai UVB spinduliuotė pakankama efektyviai sintezei. Prie to prisideda šiuolaikinis gyvenimo būdas, kai daug laiko praleidžiama patalpose, automobilyje ar biure, o į lauką išeinama vakare.

    Kas dažniausiai „išsikrauna“ per karščius

    Per karščius organizmas intensyviau prakaituoja, todėl netenkama ne tik vandens, bet ir elektrolitų. Dėl to vasarą dažniau išryškėja magnio ir kalio stygiaus rizika, ypač dirbant lauke ar aktyviai sportuojant.

    Magnis dalyvauja šimtuose biocheminių reakcijų ir svarbus raumenims, nervų sistemai bei širdžiai. Jo trūkumas gali pasireikšti raumenų mėšlungiu, bendru nuovargiu, dirglumu, dėmesio sutrikimais ar net akių vokų trūkčiojimu.

    Kalis yra vienas pagrindinių elektrolitų, susijęs su nervinių impulsų perdavimu, raumenų veikla ir normalios širdies funkcijos palaikymu. Trūkumas gali būti siejamas su silpnumu, skausmingais spazmais, širdies ritmo sutrikimais ir užsitęsusiu nuovargiu, ypač kai prakaituojama ir nepakankamai geriama.

    Vasarą mityba neretai pasikeičia: daugiau užkandžių, saldžių gėrimų, nereguliarūs valgymo įpročiai, mažesnis apetitas per karščius. Tokios aplinkybės gali reikšti, kad su maistu gaunama mažiau mineralų, net jei bendrai valgoma daug vaisių ir daržovių.

    Imunitetas ir energija: dar du dažni „silpni taškai“

    Nors peršalimo ligos dažniau siejamos su šaltuoju sezonu, vasarą organizmui taip pat reikia pakankamai mikroelementų. Vienas jų yra cinkas, svarbus imuninės sistemos veiklai, audinių atsistatymui ir daugeliui fermentinių procesų.

    Cinko trūkumas gali būti siejamas su dažnesnėmis infekcijomis, lėtesniu žaizdų gijimu, plaukų slinkimu ar pablogėjusia odos būkle. Didesnė rizika aptariama vyresniame amžiuje ir laikantis labai ribojančių mitybos režimų.

    Vasarą, kai dažniau renkamasi lengvesni patiekalai, kai kuriems žmonėms sumažėja geležies gaunama su maistu. Geležies stoka gali lemti mažakraujystę, silpnumą, mieguistumą, galvos skausmus ir prastesnę fizinę ištvermę, ypač menstruojančioms moterims ir aktyviai sportuojantiems.

    Padidėjus fiziniam aktyvumui, svarbios tampa ir B grupės vitaminų atsargos, nes jos susijusios su energijos apykaita ir nervų sistemos veikla. Jų trūkumas neretai pasireiškia nuovargiu, prastesne koncentracija ir sumažėjusia darbine bei sportine ištverme.

    Specialistai pabrėžia, kad papildai nėra subalansuotos mitybos pakaitalas. Jei kyla įtarimų dėl vitamino D ar kitų medžiagų trūkumo, racionaliausia sprendimą priimti įvertinus mitybą, skysčių vartojimą, o prireikus atlikus 25(OH)D tyrimą ir pasikonsultavus su gydytoju.

  • Karti cukinija iš daržo – ne atsitiktinumas: viena klaida paverčia derlių nevalgomu

    Karti cukinija iš daržo – ne atsitiktinumas: viena klaida paverčia derlių nevalgomu

    Iš pirmo žvilgsnio tobula cukinija gali nuvilti vos paragavus: vietoj švelnaus skonio atsiranda stipri, nemaloni kartuma. Dažniausiai tai nėra nei laikymo, nei gaminimo klaida – pokyčiai prasideda dar lysvėje, augalui augant.

    Kartumą sukelia junginiai, vadinami kukurbitacinais. Tai natūrali moliūginių šeimos augalų apsauga, skirta atbaidyti kenkėjus ir žolėdžius, tačiau žmogui ji reiškia paprastą taisyklę: ryškiai karti cukinija gali būti netinkama vartoti.

    Kodėl cukinija ima kartėti?

    Kukurbitacinų kiekis paprastai būna labai mažas, todėl dauguma cukinijų išlieka švelnios. Tačiau augalui patiriant stresą, šių junginių gali padaugėti, ir tuomet kartumas tampa aiškiai juntamas.

    Prie streso prisideda karščio bangos, ilgesni sausrų laikotarpiai, netolygus laistymas, staigūs temperatūrų svyravimai, maisto medžiagų disbalansas. Kuo labiau „supurtomos“ augimo sąlygos, tuo didesnė rizika, kad skonis pasikeis į nemalonų.

    Apdulkinimas ir kryžminimasis daro savo

    Dar viena dažna priežastis – nevaldomas kryžminimasis, kai netoliese auginami kiti moliūginiai augalai. Apdulkintojai perneša žiedadulkes tarp žiedų, o tai gali turėti įtakos kitų metų sėkloms ir iš jų išaugusių augalų savybėms.

    Dėl to situacija dažnai atrodo klastinga: vienais metais viskas būna gerai, o kitais netikėtai dalis derliaus ima kartėti, ypač jei sėjama savomis sėklomis ir šalia auga moliūgai, patisonai ar dekoratyviniai moliūgai.

    Ką daryti, jei cukinija karti?

    Ryškus kartumas yra signalas neeksperimentuoti virtuvėje. Kukurbitacinai išlieka ir kaitinant, todėl virimas, kepimas ar troškinimas kartumo nepašalina ir situacijos nepataiso.

    Norint sumažinti riziką ateityje, verta planuoti sodinimus taip, kad cukinijos būtų atokiau nuo kitų moliūginių, laistyti tolygiai ir nepalikti augalų ilgai be vandens per karščius. Taip pat saugiau rinktis patikimų veislių sėklas, o ne kaupti sėklas iš nežinomo apdulkinimo derliaus.

  • Sodininkai įspėja: tokio aukščio veja per karščius neišdega ir ilgiau išlieka žalia

    Sodininkai įspėja: tokio aukščio veja per karščius neišdega ir ilgiau išlieka žalia

    Vasarą daugelis veja nusivilia: vos nupjauta žolė ima gelsti, atsiranda išdegusių plotų, o net ir laistant vaizdas negerėja. Sodininkai pabrėžia, kad dažniausiai problema slypi ne pjovimo dažnyje, o netinkamai parinktame žolės aukštyje. Per žemai nupjauta veja greičiau netenka drėgmės ir prasčiau atlaiko kaitrą.

    Viena svarbiausių taisyklių vadinama vieno trečdalio principu. Ji reiškia, kad per vieną pjovimą nereikėtų pašalinti daugiau nei trečdalio žolės stiebelio ilgio. Tokiu būdu augalas išsaugo pakankamai lapų masės, kad galėtų gaminti energiją ir greičiau atsigauti po pjovimo.

    Per trumpas pjovimas dažnai sukelia vadinamąjį vejos nuskutimą, kai žolė nusilpsta, o šaknys pradeda vystytis prasčiau. Dėl to paviršius greičiau perdžiūsta, prastėja atsparumas ligoms ir mechaniniam poveikiui, o spalvos pokyčiai gali pasimatyti vos po kelių dienų. Karščių metu toks stresas veją paveikia dar labiau, nes saulė tiesiogiai pasiekia dirvos paviršių.

    Karštomis savaitėmis rekomenduojama palikti aukštesnę veją nei pavasarį. Praktikoje dažnai siūloma orientuotis į maždaug 7–10 centimetrų aukštį, kad žolė geriau dengtų dirvą ir mažintų vandens garavimą. Ilgesni stiebeliai veikia kaip natūrali užuovėja: jie suteikia pavėsį šaknims, padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir apsaugo nuo perkaitimo.

    Jei žolė peraugusi po atostogų ar ilgesnio lietingo laikotarpio, jos nereikėtų iš karto nupjauti iki norimo aukščio. Saugiau veją trumpinti palaipsniui, pjaunant kelis kartus su kelių dienų pertrauka. Taip augalas patiria mažiau streso, o veja greičiau atgauna tankį ir spalvą.