Dalis seriale rodomų faktų neatitinka tikrovės.
Serialas „Ostrye kozyrki“ nuo pat pirmojo sezono pelnė kriminalinių dramų gerbėjų simpatijas. Cillianui Murphy pavyko įtikinamai perteikti gaujos vado Thomaso Shelby charakterį, o ir kiti aktoriai buvo parinkti taikliai. Vis dėlto ne visi žino, kad serialas remiasi realiais įvykiais. Kas iš tiesų vyko Birmingeme XX amžiaus pradžioje?
1898 m. liepos 21 d. laikraščio „Birmingham Daily Mail“ redakcija sulaukė skausmingo laiško, pasirašyto vienu žodžiu – Workman (liet. darbininkas). Laiško turinys skelbė:
„Neabejoju, kad visi padorūs ir įstatymų besilaikantys piliečiai jau pavargo nuo chuliganizmo Birmingeme ir išpuolių prieš policiją. Kad ir kur eitum, visur matai „aštrių skydelių“ gaujas, kurios dažnai be jokios sąžinės graudaties įžūliai įžeidinėja praeivius – ar tai būtų vyras, moteris, ar vaikas. Drįstu teigti, kad 99 atvejais iš 100 jie net nepatraukiami atsakomybėn“.
Laiškas netrukus buvo publikuotas neatsitiktinai. Birmingeme tuo metu iš tiesų buvo vyrų, dėvinčių kietos veltinio medžiagos katiliukus (ar panašias skrybėles) su maždaug 5 cm pločio užriestais bryliais. Skrybėlė dažnai būdavo užsmaunama pakreipus virš vienos akies, tad atrodydavo esanti „aštriu kampu“ – taip ir prilipo pravardė. Priešingai nei seriale kuriamas mitas, jokių kepurių su įsiūtais peiliukais tuomet nebuvo.
Birmingemo dažų ir lakų gamintojas Arthuras Mattisonas XX a. pradžioje pats matė tokias gaujas. Savo prisiminimuose jis detaliai aprašė, kaip atrodė tipiškas to meto „aštrus skydelis“:
„Jis didžiavosi savo išvaizda ir sumaniai atitiko susikurtą įvaizdį. Platėjančios kelnės, susegtos sagtimi, smailūs aulinukai, kažkas panašaus į švarką, ryškus šalikas ir bilio tipo skrybėlė su ilgais, ištęstais bryliais. Ją jis dėvėjo užslinkęs gerokai virš vienos akies – iš čia ir pravardė „aštrus skydelis“. Plaukai būdavo trumpai kirpti, išskyrus ilgesnę priekinę sruogą, prispaustą prie kaktos kampu“.
Nors serialas remiasi realybe, istorikai pabrėžia dar vieną svarbų skirtumą: „aštrūs skydeliai“ nebuvo viena organizuota gauja. Tai veikiau buvo keli skirtingi susivienijimai, o panašų, išsiskiriantį stilių mėgę jaunuoliai neretai susiremdavo tarpusavyje tiesiog miesto gatvėse. Dėl to neįmanoma tiksliai pasakyti, kas tapo Thomaso Shelby prototipu – šis personažas laikomas apibendrintu įvaizdžiu, o tokių žmonių Birmingeme iki pat 1920-ųjų buvo daug.
Įdomu tai, kad terminas „aštrus skydelis“, atsiradęs apie 1890-uosius, buvo būdingas būtent Birmingemui. Mančesteryje ir greta esančiame Solforde gaujų narius vadino skuttlers, o Londone paplito labiau įsitvirtinęs žodis – chuliganas.
Istorikė Barbara Weinberger pažymi, kad jaunimo gaujų susirėmimai pirmą kartą fiksuoti Birmingeme dar 1870-ųjų pradžioje, o jų šaknys siejamos su teritoriniais konfliktais tarp anglų ir airių gatvės gaujų. Pasak jos, naujo termino atsiradimas tik paaštrino seną problemą – smurtas pramoniniuose miesto rajonuose jau seniai kėlė nerimą vietos gyventojams.
Weinberger teigimu, priežasčių, kodėl jaunuoliai jungėsi prie „aštrių skydelių“, buvo daugiau nei vien priešiškumas airiams. Nusikalstamumo augimą skatino jaunų žmonių teisių suvaržymai, didelis nedarbas, taip pat policijos piktnaudžiavimas valdžia kovojant su gatvės girtavimu ir azartiniais žaidimais. Ekonominės bėdos privedė dalį gyventojų prie ribos – o apleisti miestiečiai neretai ieškojo išeities patys.
Istorikas Philipas Goodersonas rašo, kad dauguma reiduose ir susirėmimuose dalyvavusių jaunuolių buvo darbininkų klasės atstovai. Maždaug pusė jų dirbo metalurgijos ar žalvario pramonėje – svarbiausiuose vietos ekonomikos sektoriuose. Tačiau jų negalima laikyti vidurinės klasės žmonėmis: jaunimas gyveno lūšnynuose, ties skurdo riba, o dalyvavimas gaujose neretai tapdavo vienu iš nedaugelio būdų paįvairinti kasdienybę.
Iš to galima spręsti, kad „serialinis“ Thomasas Shelby nėra vienas konkretus realus asmuo – veikiau tokių žmonių Birmingeme buvo šimtai ar net tūkstančiai. Jie galėjo vadintis skirtingai, tačiau jų gyvenimo būdas ir patirtys buvo panašios.
Istorikų teigimu, iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios tokių grupuočių Birmingemo gatvėse beveik nebeliko. Tai ryškiai skiriasi nuo serialo versijos, kurios veiksmas vyksta jau pasibaigus karui.
Goodersonas mano, kad gaujų išnykimą galėjo lemti mobilizacija, sumažėjęs darbininkų būrių skaičius, taip pat futbolo populiarėjimas kaip jaunimui patraukli pramoga. Jis taip pat pastebi: jei 1920-aisiais Birmingemo gatvėje būtų pasirodęs žmogus, apsirengęs kaip „aštrus skydelis“, į jį būtų žiūrima su nuostaba – jis aiškiai išsiskirtų iš minios. Tačiau nors šis reiškinys išnyko prieš daugiau nei 100 metų, susidomėjimas Birmingemo gaujomis niekur nedingo ir, panašu, tik auga.
