CP v2

Blog

  • Kodėl katės laižo viena kitą: mokslininkai paaiškino, kada tai draugystė, o kada įtampa

    Katės tarpusavyje besilaižančios dažnai atrodo kaip akivaizdus draugystės ženklas, tačiau naujesni gyvūnų elgsenos tyrimai rodo sudėtingesnį vaizdą. Toks elgesys gali būti ir socialinis ryšys, ir praktinė higiena, o kartais net subtilus būdas kontroliuoti situaciją.

    Gyvūnų elgsenos tyrėja iš Gento universiteto (Belgija) Morgan Van Belle su komanda analizavo vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotos 106 katės iš 53 namų ūkių. Vertinti keli signalų rinkiniai: tarpusavio bendravimas, kūno laikysena ir judesiai, ausų padėtis bei uodegos judesiai.

    Tyrime pastebėta, kad didžioji dalis tarpusavio laižymo tenka galvai ir kaklui, tai yra vietoms, kurias katei pačiai pasiekti sunkiau. Dėl to mokslininkai tokį elgesį sieja su praktine funkcija: padėti vienai kitai prižiūrėti kailį ir pašalinti nešvarumus.

    Tačiau reikšminga dalis epizodų buvo susijusi ir su ausimis, o tai neretai lydėjo aiškūs diskomforto ženklai. Kai kurios katės, kurias laižė, atlošdavo ausis, kraty­davo galvą ar bandydavo pasitraukti, tokie signalai dažnai rodo dirginimą ar įtampą.

    Vaizdo medžiagoje pasitaikė atvejų, kai laižoma katė ne tik vengė kontakto, bet ir atsakė kandimu ar staigiu judesiu. Tyrėjai tai aiškina kaip galimą situaciją, kai laižymas naudojamas ne vien rūpinimuisi, o fiziniam kontaktui primesti arba hierarchijai parodyti.

    Ypač iškalbinga, kai viena katė nuosekliai laižo, o kita neatsako tuo pačiu ir demonstruoja uždarą kūno kalbą. Tokiu atveju tai gali būti ne abipusė draugystė, o vienpusis bandymas valdyti bendravimo taisykles.

    Nepaisant dviprasmiškų situacijų, tyrimas fiksavo ir aiškius artumo požymius: dalyje namų ūkių katės dažniau elgėsi kooperatyviai, ilsėjosi šalia, rodė mažiau įtampos signalų ir tarpusavio laižymas atrodė labiau abipusis. Tai leidžia manyti, kad kai kurioms poroms laižymas iš tiesų yra socialinio prisirišimo dalis.

    Pasak tyrėjų, svarbiausia ne pats veiksmas, o kontekstas ir kūno kalba. Jei katė atsipalaidavusi, išlieka rami, o laižymas yra abipusis, tikimybė, kad tai draugiškas ryšys, didesnė.

    „Katės konfliktus dažnai sprendžia labai subtiliai, o jų elgsena rodo lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti“, – sakė Morgan Van Belle.

    Tyrėja yra pasakojusi, kad idėja analizuoti šį elgesį kilo stebint namų kates: ginčas dėl patogios vietos poilsiui kartais baigdavosi ne kova, o staigiu vienos katės bandymu pradėti laižyti kitą. Tai primena, kad iš pažiūros švelnus gestas ne visada turi vienareikšmę prasmę.

  • Avių bandos po saulės elektrinėmis: Masačusetse žolę pjauna „saulės ganymas“, o ne technika

    JAV Masačusetso valstijoje saulės elektrinių operatoriai vis dažniau pasitelkia avių bandas, kad šios nuėstų žolę ir piktžoles po fotovoltiniais moduliais. Toks sprendimas padeda prižiūrėti teritoriją ten, kur technikai sudėtinga manevruoti tarp atramų, o herbicidų naudoti nesinori.

    Praktinė problema paprasta: augalija po saulės panelėmis auga sparčiai, o įprastos žoliapjovės ar traktoriukai ne visur telpa ir gali pažeisti laidus ar kitą infrastruktūrą. Remontas tokiais atvejais brangus, o elektrinės dalis gali būti laikinai stabdoma, todėl prarandama gamyba.

    Be to, saulės moduliai sukuria kitokį mikroklimatą: šešėlis mažina dirvos išdžiūvimą, todėl drėgmė išsilaiko ilgiau. Dėl to žolė ir piktžolės po konstrukcijomis kai kur auga net intensyviau nei atvirose vietose, ypač šiltesniais sezonais.

    Šį iššūkį sprendžia vadinamasis saulės ganymas, kai avys ganomos saulės elektrinių teritorijoje. Jos lengvai juda tarp konstrukcijų, gali pasiekti sunkiau prieinamas vietas ir natūraliai palaiko žolę tokiame aukštyje, kuris netrukdo įrangai ir sumažina užžėlimo riziką.

    Saulės ganymas dažnai įvardijamas kaip agrofotovoltikos kryptis, kai žemės naudojimas derinamas su atsinaujinančios energijos gamyba. Tokiu būdu ta pati teritorija vienu metu kuria dvi vertes: gamina elektrą ir išlieka naudinga žemės ūkiui.

    Ekonominis argumentas taip pat svarbus: gyvulių ganymas gali mažinti teritorijų priežiūros sąnaudas, triukšmą ir iškastinio kuro poreikį, jei kitu atveju būtų naudojama benzininė technika. Tuo pačiu ūkininkai gauna papildomas ganyklas, o saulės parkų savininkai gali sudaryti ilgalaikes teritorijos priežiūros sutartis.

    „Iš pradžių gyvuliai prie saulės modulių traukė vien dėl pavėsio, bet vėliau paaiškėjo, kad jie puikiai atlieka ir žolės priežiūros darbą“, – teigiama publikacijoje, aprašiusioje šios praktikos plitimą.

    Toks modelis atspindi platesnę tendenciją energetikoje: ieškoma sprendimų, kurie mažintų eksploatacijos kaštus ir kartu išlaikytų mažesnį poveikį aplinkai. Augant saulės elektrinių parkų skaičiui, teritorijos priežiūra tampa vis didesne biudžeto eilute, todėl natūralūs metodai sulaukia daugiau dėmesio.

  • Saulės elektrinėse nustojo pjauti žolę: per 5 metus sugrįžo žiedai ir vietinių bičių šuolis

    Įprastai po saulės baterijų moduliais pilamas žvyras arba nuolat trumpinama žolė, kad teritorija atrodytų tvarkingai ir būtų paprasčiau prižiūrėti infrastruktūrą. Tačiau toks sprendimas menkai prisideda prie biologinės įvairovės ir dažnai palieka skurdžią, vabzdžiams nepalankią aplinką.

    Pietų Minesotoje JAV dviejų didelių saulės elektrinių teritorijose 2018 metų pradžioje pasirinktas kitoks kelias: žolė nustojo būti reguliariai pjaunama, o plotai pradėti sėti vietinėmis žydinčiomis rūšimis. Tikslas buvo paprastas ir pamatuojamas: sukurti buveines vabzdžiams apdulkintojams, ypač vietinėms bitėms.

    Saulės elektrinės dažnai statomos intensyviai naudotuose žemės ūkio plotuose, kurie daugelį metų buvo arti, purkšti herbicidais ir praradę natūralius augalų bei vabzdžių „kampelius“. Įrengus modulius arimas paprastai nutraukiamas, tačiau žemė neretai paliekama kaip sterilus žolynas arba uždengiama žvyru.

    Minesotos atvejis prasidėjo panašiai, bet prieš pirmą pilnavertį sezoną teritorijos buvo paruoštos ir apsėtos vietinėmis žolėmis bei žydinčiais augalais. Vėliau ten ėmė vyrauti natūralesnis režimas: mažiau pjovimo ir daugiau sąlygų augalams subręsti bei pražysti.

    Tokių pokyčių poveikį nuo 2018 metų iki 2022 metų rugpjūčio stebėjo Argono nacionalinės laboratorijos ir Nacionalinės atsinaujinančios energijos laboratorijos mokslininkai. Jie periodiškai fiksavo augalų ir vabzdžių įvairovę bei bendrą gausą, vertino, kaip kinta buveinės kokybė.

    Pirmaisiais metais žiedų buvo nedaug, o vabzdžių gausa atrodė kukli, tačiau kas vasarą situacija keitėsi. Tyrėjai fiksavo ryškų žydinčių augalų rūšių pagausėjimą, o kartu augo ir vabzdžių įvairovė bei bendras jų kiekis.

    Per stebėjimo laikotarpį bendras vabzdžių skaičius išaugo tris kartus, o vietinių bičių gausa padidėjo apie 20 kartų. Tarp dažniausiai sutinkamų grupių buvo vabalai, musės ir kandys, tačiau būtent vietinės bitės tapo svarbiausiu rodikliu, parodančiu, kad buveinė tapo tinkama apdulkintojams.

    Pastebėta ir platesnė nauda: apdulkintojai, įsikūrę saulės elektrinių plotuose, lankė ir šalia augančias kultūras, įskaitant sojų žiedus gretimuose laukuose. Tai reiškia, kad tokios „apželdintos“ saulės elektrinės gali tapti ne tik energetikos, bet ir žemės ūkio ekosistemų dalimi.

    Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie vadinamąją saulės energetikos ir biologinės įvairovės dermę, kai infrastruktūra planuojama taip, kad mažintų neigiamą poveikį gamtai. Minesotos pavyzdys rodo, kad palyginti paprastas teritorijos tvarkymo pakeitimas, mažiau pjauti ir sėti vietines žydinčias rūšis, gali duoti apčiuopiamų rezultatų per kelerius metus.

    Tokie sprendimai ypač aktualūs regionuose, kur apdulkintojų populiacijos patiria spaudimą dėl buveinių nykimo, pesticidų ir monokultūrų plėtros. Nors kiekvienai vietovei reikia atskiro plano, tyrimas signalizuoja, kad saulės elektrinių plotai gali tapti realia galimybe atkurti dalį prarastų buveinių, jei priežiūra ir apželdinimas parenkami atsakingai.

  • Dunojus rekordiškai nuseko: kruiziniai laivai įstrigo prie Budapešto, dalis reisų atšaukta

    Vengrijoje fiksuojamas itin žemas Dunojaus vandens lygis sutrikdė kruizinių laivų eismą ir turizmo planus. Į šiaurę nuo Budapešto keli laivai nebegalėjo tęsti maršruto, o dalis pažintinių reisų šią savaitę buvo atšaukta.

    Vengrijos vandens išteklių institucijos duomenimis, ryte Budapešte vandens lygis buvo nusileidęs net žemiau ankstesnio istorinio minimo, užfiksuoto prieš aštuonerius metus. Tokios sąlygos laivybai kritinės, nes mažėja gylis farvateryje ir didėja rizika užplaukti ant seklumų.

    Pagrindinė problema yra ne vien žemas vanduo, bet ir tai, kad kai kuriuose upės ruožuose susidaro seklumos, kurios tampa neįveikiamos didesnės grimzlės laivams. Todėl net ir techniškai tinkami laivai kartais priversti laukti uostuose, perskirstyti keleivius į autobusų pervežimus arba koreguoti kelionės planą.

    Vandens lygio svyravimai Dunojuje vasarą nėra naujiena, tačiau pastaraisiais metais jie vis dažniau pasiekia ribas, kurios riboja komercinę laivybą. Laivybos bendrovės ir uostai bando prisitaikyti, tačiau, kaip pripažįsta sektoriaus atstovai, kritinių dienų skaičius didėja.

    MAHART-PassNave vadovas Laszlo Šomodi teigė, kad tarptautiniai kruiziniai laivai kol kas dar gali atplaukti į Vengriją, tačiau dalis jų priversti laukti arba nebegali tęsti maršruto dėl per mažo gylio. Tai ypač juntama maršrutuose, kur apkrovos tenka šiauriniams uostams, tarp jų Dėrui ir Komaromui.

    „Matome ilgalaikę tendenciją, kai vandens lygis vis dažniau nukrenta žemiau laivybai kritinių ribų, todėl tenka koreguoti reisus“, – sakė Laszlo Šomodi.

    Skaičiuojama, kad tarptautiniai upių kruizai yra vienas svarbiausių Vengrijos turizmo ir laivybos segmentų: per metus jais keliauja apie 600 000 turistų. Dėl dabartinės situacijos kai kurie kruiziniai laivai įstrigo Budapešte ir pietiniame Mohačo mieste, nes nebegali saugiai tęsti kelionės.

    Pasak bendrovės, vien liepos užsakymų skaičius jau sumažėjo 18 proc., o šią savaitę teko visiškai stabdyti dalį ekskursinių reisų į miestus į šiaurę nuo Budapešto. Tikimasi, kad situacija artimiausiu metu turėtų švelnėti, jei prognozuojami krituliai iš tiesų pakels upės lygį.

    Žemas upių vanduo šią vasarą tampa platesnio reiškinio dalimi: daugelyje Europos regionų fiksuojami karščiai ir kritulių stoka. Tai veikia ne tik turizmą, bet ir transporto infrastruktūrą, energetiką bei logistiką, nes upės tradiciškai yra svarbūs vidaus transporto koridoriai.

    Kai kuriose šalyse karštis jau verčia imtis nestandartinių sprendimų: pavyzdžiui, oro uostuose tenka vėsinti dangas, o geležinkelių operatoriai stiprina bėgių ir riedmenų stebėseną. Vis dažniau pasitelkiamas ir DI, taip pat dronai, kad būtų greičiau aptinkami deformacijų ar perkaitimo židiniai ir būtų galima mažinti vėlavimų mastą.

    Kruizinių kelionių rinkoje tokie sutrikimai turi tiesioginį poveikį: turistai, rinkdamiesi maršrutus, vis daugiau dėmesio skiria kelionės patikimumui ir galimoms alternatyvoms, jei upės lygis staiga nukristų. Tai reiškia, kad bendrovėms tenka planuoti atsarginius scenarijus, o keliautojams vis dažniau siūlomi mišrūs maršrutai, derinant laivą ir sausumos pervežimus.

  • Vasaros supervaisius, kurį nuvertiname: persikai gali padėti širdžiai, žarnynui ir odai

    Vasaros supervaisius, kurį nuvertiname: persikai gali padėti širdžiai, žarnynui ir odai

    Persikai vasarą dažnai laikomi tik lengvu desertu, tačiau jų maistinė vertė didesnė, nei gali pasirodyti. Šie vaisiai maždaug 90 proc. sudaryti iš vandens, todėl padeda palaikyti skysčių balansą per karščius ir po fizinio krūvio. Be to, 100 gramų persikų turi apie 39 kilokalorijas, tad tai palyginti nekaloringas pasirinkimas.

    Persikuose yra vitamino C, reikalingo imuninei sistemai ir kolageno gamybai, taip pat provitamino A, dar vadinamo beta karotenu, svarbaus regėjimui ir odai. Vaisiuose randama ir vitamino E bei nedideli kiekiai B grupės vitaminų, įskaitant folio rūgštį. Maistinių medžiagų įvairovę papildo mineralai, ypač kalis.

    Kalis svarbus normaliai raumenų veiklai ir padeda palaikyti įprastą kraujospūdį, ypač kai maiste netrūksta daržovių ir vaisių. Persikuose taip pat aptinkama magnio, fosforo ir vario, o natūralūs antioksidantai, tokie kaip polifenoliai ir karotenoidai, siejami su mažesne oksidacinio streso žala ląstelėms. Būtent oksidacinis stresas laikomas vienu iš veiksnių, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Persikai turi žemą glikeminį indeksą, apie 42, todėl paprastai nesukelia staigių gliukozės šuolių kraujyje. Vis dėlto tai nereiškia, kad jų galima valgyti be ribų, nes vaisiuose yra natūralių cukrų. Sergant cukriniu diabetu ar esant atsparumui insulinui, persikus verta derinti su baltymais ar sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, su jogurtu ar riešutais.

    Žarnyno veiklai persikai gali būti naudingi dėl skaidulų, nors jų kiekis nėra rekordinis. Skaidulos didina maisto masės tūrį, padeda reguliariai tuštintis ir yra maistas naudingosioms žarnyno bakterijoms. Reguliarus vaisių vartojimas, ypač kartu su įvairiomis daržovėmis, paprastai siejamas su geresne virškinimo sistemos savijauta.

    Persikai gali prisidėti ir prie odos būklės, nes vitaminas C būtinas kolageno sintezei, o karotenoidai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinės žalos. Nors vienas produktas nepakeis apsaugos nuo saulės ar visavertės mitybos, sezoniniai vaisiai gali būti praktiška kasdienė pagalba, ypač jei jais keičiami saldūs užkandžiai. Dėl didelio vandens kiekio persikai suteikia ir natūralų gaivumo pojūtį.

    Mitybos specialistai dažnai primena orientyrą per dieną suvalgyti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, didesnę dalį paliekant daržovėms. Vienas vidutinis persikas sveria apie 140–150 gramų, todėl 1–2 persikai per dieną gali būti patogus būdas papildyti racioną. Daugiausia naudos paprastai duoda švieži vaisiai, ypač valgomi su odele, tik prieš tai kruopščiai nuplauti.

    Vis dėlto persikai tinka ne visiems. Atsargūs turėtų būti žmonės, jautrūs beržo žiedadulkėms, nes daliai jų gali pasireikšti burnos alergijos sindromas, kai suvalgius žalių vaisių niežti burną, liežuvį ar gerklę. Taip pat jautresnį virškinamąjį traktą turintiems asmenims didesni kiekiai, ypač labai prinokusių persikų, kartais sukelia pilvo pūtimą ar viduriavimą.

    Persikai yra pavyzdys, kaip paprastas sezoninis vaisius gali derinti skonį ir naudą sveikatai. Jie gali papildyti mitybą vitaminais, kaliu ir antioksidantais, o dėl nedidelio kaloringumo tinka kaip kasdienė užkandžio alternatyva. Vasaros sezonu persikus patogu valgyti vienus, dėti į košes, jogurtą, salotas ar kokteilius.

  • Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Šių 4 žuvų geriau nepirkite nei parduotuvėje, nei atostogų smažykloje: įspėja dietologai

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų: joje gausu visaverčių baltymų, vitamino D, vitamino B12, jodo, seleno ir omega-3 riebalų rūgščių. Reguliarus jos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos, smegenų bei nervų sistemos veiklos palaikymu. Vis dėlto užrašas „žuvies filė“ ar „tunas“ dar nereiškia, kad pasirinkimas automatiškai bus geras sveikatai.

    Didelę reikšmę turi rūšis, kilmė, sugaudymo ar auginimo būdas ir net žuvies vieta mitybos grandinėje. Dideli plėšrūnai paprastai sukaupia daugiau metilgyvsidabrio, o kai kurios pigesnės ūkiuose užaugintos žuvys turi gerokai mažiau omega-3 nei riebios jūrinės žuvys. Todėl verta žinoti, kurių keturių pasirinkimų geriau vengti arba bent jau rinktis labai atsargiai.

    Pangasas: pigu, bet menka nauda

    Pangasas yra viena populiariausių šaldytų žuvų, nes turi švelnų skonį, mažai ašakų ir dažnai kainuoja mažiau už menkę ar lašišą. Tačiau pagrindinis šios žuvies minusas dažniausiai yra ne sensacingai išpūstos „toksinų“ istorijos, o kukli maistinė vertė. Ieškantiems omega-3, pangasas paprastai nėra geriausias pasirinkimas.

    Praktinis niuansas susijęs ir su sudėtimi: dalyje produktų filė gali būti papildomai apdorota, kad sulaikytų drėgmę, todėl atitirpinus realus žuvies kiekis sumažėja. Parduotuvėje verta patikrinti pilną rūšies pavadinimą, kilmę ir sudėtį, o valgykloje ar pajūrio smažykloje nebijoti paklausti, kokia žuvis patiekiama iš tiesų.

    „Sviestinė žuvis“: pavadinimas, kuris gali baigtis nemaloniai

    „Sviestinė žuvis“ nėra viena konkreti rūšis, o prekybinis pavadinimas, kuriuo gali būti vadinamos skirtingos žuvys, tarp jų ir tokios, kurios kai kuriems žmonėms sukelia ryškius virškinimo sutrikimus. Problema siejama su vaškiniais esteriais, kurių žmogaus organizmas ne visada sugeba tinkamai suvirškinti.

    Po tokio patiekalo kai kam pasireiškia pykinimas, pilvo skausmai, vėmimas ar staigus riebus viduriavimas, o simptomai gali prasidėti ne iš karto, bet po kelių valandų. Didesnį atsargumą turėtų rinktis vaikai, senjorai, nėščiosios ir žmonės, turintys jautresnį virškinamąjį traktą.

    Kardžuvė ir didžiaakė tuna: dėl gyvsidabrio svarbu saikas

    Kardžuvė yra didelė, ilgai gyvenanti plėšri žuvis, todėl jos audiniuose gali kauptis metilgyvsidabris. Dėl šios priežasties tokios žuvys paprastai nepriskiriamos prie tinkamų dažnam vartojimui, ypač jautresnėms grupėms. Tai svarbu nėščioms ir žindančioms moterims, taip pat vaikams, nes besivystanti nervų sistema yra jautresnė gyvsidabrio poveikiui.

    „Tunas“ taip pat nėra vienas vienintelis produktas: skirtingos tunų rūšys gerokai skiriasi gyvsidabrio kiekiu. Viena iš tų, kuriai dažniau taikomi griežtesni ribojimai, yra didžiaakė tuna, neretai naudojama kepsniams, suši ir tartarui. Restorane verta pasiteirauti, kokia tiksliai tuno rūšis naudojama, o ne pasikliauti vien bendru pavadinimu.

    Renkantis žuvį kasdienai dažniausiai saugesnės būna mažesnės, trumpiau gyvenančios rūšys, esančios žemiau mitybos grandinėje, nes jos paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio. Dažnai minimi palankesni pasirinkimai yra silkė, sardinės, atlantinė skumbrė, upėtakis, lašiša, menkė, polokas ar jūrinė plekšnė. Ne mažiau svarbu ir paruošimas: storas džiūvėsėlių sluoksnis ir kepimas daug kartų naudotame riebale gali paversti net gerą žuvį labai kaloringu ir sunkiu patiekalu.

    Jei kyla abejonių, verta laikytis paprastos taisyklės: parduotuvėje tikrinti rūšį, kilmę ir sudėtį, o maitinimo įstaigoje tiesiai paklausti, kokia žuvis patiekiama. Tai padeda sumažinti ir nereikalingą riziką, ir nusivylimą, kai „filė“ pasirodo esanti visai ne tai, ko tikėjotės.

  • Mokslininkai įspėja: net menki širdies sutrikimai gali tyliai didinti demencijos riziką

    Mokslininkai įspėja: net menki širdies sutrikimai gali tyliai didinti demencijos riziką

    Naujas tyrimas rodo, kad demencijos rizika gali didėti ne tik po infarkto ar esant širdies nepakankamumui. Mokslininkai pastebėjo ryšį tarp net subtiliai suprastėjusios širdies veiklos ir ankstyvų pakitimų smegenyse.

    Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama gerai žinomoms būklėms, pavyzdžiui, širdies nepakankamumui, prieširdžių virpėjimui ar patirtam miokardo infarktui. Jų sąsajos su pažinimo funkcijų blogėjimu jau anksčiau buvo patvirtintos didesnės apimties tyrimais.

    Tyrimą, paskelbtą mokslo žurnale Journal of Neuroscience, atliko Maxo Plancko žmogaus pažinimo ir smegenų mokslų instituto komanda. Jam vadovavo doktorantė Xia Zhang, o mokslininkai apie 3,5 metų stebėjo 73 dalyvius, kurių vidutinis amžius siekė apie 55 metus.

    Į tyrimą buvo įtraukti žmonės, kuriems jau buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas, taip pat asmenys be šios diagnozės, bet turėję įtariamą išeminę širdies ligą. Tyrėjai vertino širdies pajėgumą ir ieškojo, kaip jis susijęs su smegenų audinių ir nervinių jungčių pokyčiais.

    Rezultatai parodė, kad net nedideli širdies funkcijos sutrikimai gali sietis su mikropažeidimais smegenyse. Didžiausias dėmesys krypo į baltąją smegenų medžiagą ir nervinių ląstelių ryšius, kurie svarbūs atminčiai ir pažinimo procesams, o jų pokyčiai laikomi ankstyvais neurodegeneracijos ženklais.

    „Smegenys labai priklauso nuo stabilios kraujotakos ir deguonies tiekimo. Jei širdis kraują pumpuoja prasčiau, net ir subtiliai, ilgainiui smegenys gali nukentėti“, – sakė Xia Zhang.

    Mokslininkai primena, kad smegenys sudaro apie 2 proc. kūno masės, tačiau sunaudoja maždaug 20 proc. su krauju atnešamo deguonies ir energijos. Todėl net nedidelis kraujotakos pablogėjimas, ypač jei tęsiasi metus, gali lemti lėtinį smulkiųjų kraujagyslių nepakankamumą ir palaipsnį pažinimo silpnėjimą.

    Svarbu pabrėžti, kad tyrimas neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau parodo aiškią sąsają. Autoriai pabrėžia, kad širdies būklė ateityje gali tapti vienu iš ankstyvo rizikos vertinimo elementų, identifikuojant žmones, kuriems verta skirti daugiau dėmesio demencijos prevencijai.

    Šie rezultatai papildo vis gausėjančius duomenis apie vadinamąją širdies ir smegenų ašį, kai vieno organo būklė daro įtaką kito funkcijoms. Ankstesni tyrimai taip pat siejo prieširdžių virpėjimą su didesne demencijos rizika, o persirgtas infarktas neretai susijęs su blogėjančia atmintimi ir dėmesiu.

    Specialistai pabrėžia, kad dalį demencijos rizikos veiksnių galima koreguoti per širdies ir kraujagyslių sveikatą. Reguliarus kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės kontrolės planas, fizinis aktyvumas, miego ir svorio valdymas bei rūkymo atsisakymas mažina širdies ligų ir insulto tikimybę, o kartu gali prisidėti ir prie geresnės smegenų sveikatos vyresniame amžiuje.

    Mokslininkų teigimu, jei panašias sąsajas patvirtins didesni ir ilgesni tyrimai, klinikinėje praktikoje gali atsirasti daugiau galimybių demencijos prevenciją pradėti anksčiau. Tai ypač svarbu, nes Alzheimerio liga ir kiti neurodegeneraciniai procesai dažnai vystosi tyliai, gerokai prieš pasirodant pirmiesiems simptomams.

  • Mitas apie metabolizmą po 30-ies griūva: mokslas parodė, kada jis iš tiesų ima lėtėti

    Mitas apie metabolizmą po 30-ies griūva: mokslas parodė, kada jis iš tiesų ima lėtėti

    Seniai kartojamas įsitikinimas

    Daugelis įpratę manyti, kad sulaukus 30-ies metabolizmas neišvengiamai ima lėtėti, todėl vidutiniame amžiuje priaugama svorio. Vis dėlto naujesni didelės apimties tyrimų duomenys rodo, kad ši populiari prielaida dažnai pervertinama.

    Mokslininkai, vertinę žmonių dienos energijos sąnaudas skirtingais gyvenimo tarpsniais, padarė išvadą, kad suaugusiųjų metabolizmas ilgą laiką išlieka stebėtinai stabilus. Reikšmingesnis lėtėjimas, jų teigimu, dažniau pasireiškia gerokai vėliau.

    Ką parodė didelis tyrimas

    2021 metais žurnale Science publikuotame darbe analizuoti daugiau kaip 6 400 asmenų duomenys iš 29 šalių. Dalyvių amžius apėmė itin platų spektrą – nuo kelių dienų kūdikių iki 95 metų amžiaus žmonių.

    Tyrėjai vertino bendrą paros energijos suvartojimą, tai yra kiek kalorijų žmogus vidutiniškai sudegina per dieną įprastomis gyvenimo sąlygomis. Taip siekta palyginti, kaip energijos apykaita kinta su amžiumi, atsižvelgiant į kūno masę ir kitus veiksnius.

    Rezultatai parodė, kad metabolizmas aukščiausią tašką pasiekia labai anksti – apie pirmuosius gyvenimo metus. Šiuo laikotarpiu kūdikiai energiją gali naudoti maždaug 50 proc. greičiau nei vidutinis suaugusysis, nes organizmas intensyviai auga ir formuoja audinius.

    Vėliau energijos apykaita palaipsniui mažėja, o apie 20-uosius gyvenimo metus pasiekia suaugusiesiems būdingą lygį. Būtent nuo šio etapo prasideda labiausiai netikėta tyrimo dalis.

    Kada metabolizmas iš tiesų lėtėja?

    Didžiausias netikėtumas buvo tai, kad nuo maždaug 20 iki 60 metų amžiaus metabolizmas iš esmės išlieka panašus. Tai reiškia, kad 25 ir 55 metų žmonių energijos sąnaudos, esant panašiam svoriui ir fiziniam aktyvumui, gali būti labai artimos.

    Todėl populiarus teiginys, kad po 30-ies metabolizmas automatiškai ima ryškiai lėtėti, šiais duomenimis nepasitvirtino. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad realūs pokyčiai dažniau susiję ne su vien amžiumi, o su kasdieniais įpročiais.

    Ryškesnis sulėtėjimas, pagal tyrimo išvadas, dažniausiai prasideda po 60 metų. Skaičiuojama, kad vėlesniame amžiuje metabolizmas gali mažėti vidutiniškai apie 0,7 proc. per metus, o sulaukus 90 metų energijos sąnaudos gali būti maždaug 26 proc. mažesnės nei vidutiniame amžiuje.

    Mokslininkai tai sieja su organizmo senėjimo procesais: mažėjančia raumenų mase, organų funkcijų pokyčiais ir lėtesniais ląstelių procesais. Kitaip tariant, esminės priežastys dažnai yra kompleksinės ir kaupiasi palaipsniui.

    Kodėl svoris dažniau auga vidutiniame amžiuje

    Jei metabolizmas ilgai išlieka stabilus, kodėl daliai žmonių vidutiniame amžiuje tampa sunkiau išlaikyti svorį? Specialistai dažniausiai nurodo mažesnį kasdienį judėjimą, didesnį sėdimą darbą, miego stoką, stresą ir lengviau viršijamą kalorijų normą.

    Svarbi ir raumenų masė, kuri prisideda prie energijos sąnaudų, todėl jos mažėjimas bėgant metams gali turėti reikšmės. Dėl to dažnai rekomenduojamas reguliarus fizinis aktyvumas, ypač jėgos pratimai, pakankamas baltymų kiekis ir kokybiškas miegas.

    Šios įžvalgos keičia įprastą pasakojimą apie amžių ir medžiagų apykaitą: daugelį suaugusio gyvenimo metų organizmas energiją naudoja panašiai, o ryškesni pokyčiai dažniau pasireiškia vėliau. Tai nereiškia, kad svorio kontrolė tampa paprasta, tačiau leidžia tiksliau suprasti, kur slypi tikrosios priežastys.

  • Šie vaisiai saldesni už persikus: kodėl sodininkai masiškai renkasi nektarinus ir ką būtina žinoti

    Šie vaisiai saldesni už persikus: kodėl sodininkai masiškai renkasi nektarinus ir ką būtina žinoti

    Nektarinas ir persikas: kuo skiriasi?

    Nektarinas – artimas persiko giminaitis, botaniškai laikomas persiko atmaina, atsiradusia dėl natūralios mutacijos. Ryškiausias skirtumas – lygi, be pūkelio žievelė, kurią lemia genetinis požymis, todėl abiejų medžių auginimo principai labai panašūs.

    Daugelis sodininkų nektarinus renkasi dėl intensyvesnio aromato ir ryškaus saldumo, ypač kai vaisiai sunoksta saulėtoje vietoje. Švieži jie valgomi vieni, bet taip pat tinka desertams, kompotams ir naminiams konservams.

    Kur ir kada sodinti nektariną?

    Sodinimui dažniausiai pasirenkamas ankstyvas pavasaris, kai augalas dar ramybės būsenoje, tačiau praktikoje pasitaiko ir rudeninis sodinimas, jei iki šalčių spėja susiformuoti šaknys. Lietuvoje svarbiausia atsižvelgti į vietos mikroklimatą, nes ankstyvos pavasario šalnos gali pažeisti žiedus ir sumažinti derlių.

    Nektarinams reikia kuo daugiau saulės ir užuovėjos nuo šalto vėjo, nes skersvėjai ne tik silpnina žydėjimą, bet ir didina pažeidimų riziką. Tinkamiausia – derlinga, vandeniui laidi dirva, o prieš sodinimą pravartu įmaišyti komposto ar gerai perpuvusio mėšlo.

    Tarp medelių rekomenduojama palikti apie 3 metrų atstumą, kad vainikai gautų pakankamai šviesos ir geriau vėdintųsi. Tai svarbu ir dėl sveikatos – tankiai augant drėgmė laikosi ilgiau, todėl palankiau plinta kai kurios grybinės ligos.

    Laistymas, tręšimas ir priežiūros klaidos

    Jauniems nektarinams ypač svarbus reguliarus laistymas, ypač užsitęsus sausrai, nes šaknų sistema dar tik formuojasi. Subrendę medžiai vandenį ištveria geriau, tačiau ilgesniais karščio laikotarpiais jiems taip pat reikia gilesnio, gausesnio laistymo, o ne dažno ir paviršinio.

    Tręšimą dažniausiai pradedama planuoti anksti pavasarį, parenkant vaismedžiams skirtas trąšas pagal dirvos būklę. Vasarą, kai mezgasi ir bręsta vaisiai, dažniau akcentuojamas kalis ir fosforas, o po rugpjūčio vidurio tręšimą rekomenduojama stabdyti, kad medis spėtų pasiruošti žiemai.

    Viena dažniausių klaidų – netinkama vieta, kai medelis pasodinamas pavėsyje arba atviroje vėjuotoje erdvėje. Kita klaida – per vėlyvas tręšimas azotu, kuris skatina naujų ūglių augimą rudenį, o tai mažina atsparumą šalčiui ir gali pakenkti kitų metų derliui.

  • Gera suktuvė namams neprivalo kainuoti brangiai: keli parametrai lemia viską

    Gera suktuvė namams neprivalo kainuoti brangiai: keli parametrai lemia viską

    Pakabinti lentyną, surinkti baldus ar prisukti karnizą namuose gerokai lengviau, kai turite tinkamas suktuvės. Parduotuvėse modelių gausa dažnai klaidina, tačiau daugumai buitinių darbų profesionalios klasės įrankio paprasčiausiai nereikia.

    Renkantis verta pradėti nuo svarbiausio klausimo: kam suktuvės bus naudojamos dažniausiai. Jei tai smulkūs remonto darbai ir baldų surinkimas, pernelyg galingas ir sunkus įrankis gali tapti ne privalumu, o varginančiu balastu, ypač dirbant virš galvos ar ankštose vietose.

    Įtampa ir svoris svarbiau už galią

    Namų ūkiui dažniausiai pakanka 12 V arba 18 V akumuliatorinių suktuvių. 12 V modeliai paprastai būna lengvesni ir patogesni kasdieniams darbams, o 18 V suteikia daugiau rezervo, kai reikia gręžti medį ar metalą.

    Didelė galia ne visada reiškia geresnį rezultatą. Svarbu įvertinti ergonomiką, rankenos patogumą ir bendrą svorį, nes būtent nuo to priklauso, ar įrankiu norėsite naudotis dažnai, ar jis dulkės spintoje.

    Akumuliatorius ir sukimo momentas lemia komfortą

    Praktinis pasirinkimas šiandien yra ličio jonų akumuliatorius, nes jis greitai įkraunamas, ilgiau išlaiko energiją ir neturi ryškaus atminties efekto. Daugeliui namų darbų dažnai pakanka apie 2 Ah talpos, ypač jei įrankis naudojamas epizodiškai.

    Ne mažiau svarbus yra reguliuojamas sukimo momentas, nes jis leidžia tiksliai parinkti prisukimo jėgą pagal medžiagą. Per didelė jėga gali pažeisti minkštesnę plokštę, prasukti sriegį ar net nulaužti varžto galvutę, todėl reguliavimas tiesiogiai gerina darbo kokybę.

    Naudingos funkcijos: kurios tikrai pasiteisina?

    Kasdieniam naudojimui labai praverčia greito užveržimo griebtuvas, leidžiantis greitai keisti antgalius ir grąžtus be papildomų raktų. LED apšvietimas taip pat nėra tik smulkmena, nes dažnai tenka dirbti spintelėse, sandėliuke ar prastesnio apšvietimo vietose.

    Patogu, kai suktuvės turi dvi pavaras: žemesnė dažniau naudojama varžtams, aukštesnė gręžimui. Smūgio funkcija gali būti naudinga, tačiau jei betone gręžiate retai, neretai labiau apsimoka paprastesnis modelis, o prireikus betonui pasirinkti atskirą gręžtuvą.

    Galiausiai verta pasitikrinti, ar gamintojas turi vieningos akumuliatorių sistemos liniją, kad ateityje tą patį akumuliatorių galėtumėte naudoti ir kitiems įrankiams. Tai dažnai leidžia sutaupyti daugiau nei vaikymasis didžiausių skaičių ant pakuotės.