Blog

Antibiotikai sukurti tam, kad naikintų kenksmingas bakterijas ir padėtų organizmui pasveikti po infekcijos. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, jog kai kurie antibiotikai gali paskatinti bakterijas išskirti itin mažas daleles, kurios sustiprina uždegiminę reakciją.

Nors uždegimas yra natūrali organizmo gynybos nuo infekcijų dalis, per didelis jo intensyvumas gali pažeisti sveikus audinius ir trukdyti gijimui. Sunkiais atvejais pernelyg stiprus uždegimas gali tapti pavojingas gyvybei, o kraštutinė forma – sepsis – kyla tuomet, kai organizmo atsakas į infekciją tampa nekontroliuojamas ir ima žaloti audinius, kartais sukeldamas organų funkcijos nepakankamumą.

Minėtos dalelės vadinamos bakterijų ekstraląstelinėmis pūslelėmis. Tai mikroskopinės, burbuliukus primenančios struktūros, kuriose gali būti baltymų, toksinų ir kitų molekulinių signalų. Šie signalai daro įtaką tam, kaip šeimininko – žmogaus – imuninė sistema reaguoja į infekciją.

Bakterijos tokias pūsleles natūraliai išskiria į aplinką: taip jos „bendrauja“ su aplinka, atsikrato pažeistų ląstelės komponentų ir sąveikauja su šeimininko ląstelėmis. Nors pūslelės yra itin mažos, jų poveikis organizmui gali būti reikšmingas. Patekusios į kraujotaką jos gali sąveikauti su kraujagysles dengiančiomis ląstelėmis ir suaktyvinti imuninį atsaką.

Kai kuriais atvejais tai gali sustiprinti uždegimą ir prisidėti prie sepsio išsivystymo. Sepsis – tai būklė, kai organizmo reakcija į infekciją tampa pavojingai per stipri: ji pradeda žaloti audinius ir gali baigtis organų funkcijos nepakankamumu.

Biomedicinos inžinerijos tyrimuose, kuriuose analizuojama, kaip bakterijų ekstraląstelinės pūslelės veikia uždegimą infekcijos metu, nustatyta, kad skirtingi antibiotikai gali nevienodai paskatinti pūslelių išsiskyrimą. Tyrimų duomenys rodo, jog tam tikri antibiotikų tipai verčia bakterijas išskirti gerokai daugiau šių pūslelių nei kiti. Tai leidžia manyti, kad antibiotiko veikimo mechanizmas gali lemti ir tai, kiek uždegimą skatinančios medžiagos galiausiai patenka į organizmą.

Kaip antibiotikai sukelia stresą bakterijoms

Antibiotikai veikia skirtingais būdais. Vieni taikosi į bakterijų ląstelės sienelę – ją susilpnina, kol ląstelė suyra ir žūva. Kiti sutrikdo svarbius ląstelės procesus, pavyzdžiui, baltymų gamybą arba DNR replikaciją, taip stabdydami bakterijų dauginimąsi.

Nepriklausomai nuo veikimo būdo, antibiotikai padeda suvaldyti infekciją naikindami ją sukeliančias bakterijas. Tačiau kartu antibiotikai bakterijoms sukelia stresą, o šis stresas gali paskatinti didesnį ekstraląstelinių pūslelių, pernešančių uždegimą skatinančias molekules, išsiskyrimą.

Tyrimuose, kuriuose bakterija E. coli buvo veikiama keliais plačiai vartojamais antibiotikais, buvo matuojama, kiek pūslelių jos pagamina. Tikslas buvo palyginti, kaip skirtingų tipų antibiotikai veikia pūslelių išskyrimą, ir įvertinti, ar antibiotiko bakterijų naikinimo būdas daro įtaką pūslelių gamybai.

Rezultatai parodė, kad antibiotikai nėra vienodi – jų poveikis bakterijų išskiriamoms pūslelėms gali skirtis. Antibiotikai, kurie veikia bakterijų ląstelės sienelę, įskaitant beta laktamų grupę, buvo siejami su ryškesniu pūslelių gamybos padidėjimu. Tuo metu antibiotikai, veikiantys baltymų sintezę arba DNR procesus, turėjo gerokai mažesnį poveikį.

Tokį skirtumą, tikėtina, lemia bakterijų reakcija į pažeidimus. Kai sutrikdoma ląstelės sienelė, bakterijos gali išskirti daugiau pūslelių, kad pašalintų pažeistas dalis arba prisitaikytų prie streso. Tačiau šiose pūslelėse esančios molekulės gali dar labiau aktyvinti žmogaus imuninį atsaką.

Tai kelia svarbų klausimą: ar kai kurie antibiotikai, nors ir naikina bakterijas, netyčia gali sustiprinti uždegimą ir apsunkinti infekcijos eigą?

Tyrimų išvados nerodo, kad antibiotikai tiesiogiai „blogina“ infekcijas. Vis dėlto jos leidžia įtarti, kad antibiotiko tipas gali turėti įtakos ne tik bakterijų sunaikinimo efektyvumui, bet ir tam, kaip organizmas reaguoja į infekciją. Mokslininkai pabrėžia, jog reikia daugiau tyrimų, kad būtų aiškiau suprasta, kaip tokie bakterijų atsakai veikia pacientus sunkių infekcijų, įskaitant sepsį, metu.

Kodėl tai svarbu gydant infekcijas

Akcentuojama, kad antibiotikai išlieka vieni efektyviausių ir gyvybes gelbstinčių šiuolaikinės medicinos įrankių, todėl šie rezultatai nereiškia, jog jų reikėtų vengti. Greičiau priešingai – jie parodo, kad bakterijos nėra pasyvūs taikiniai: jos aktyviai reaguoja į gydymą, o ši reakcija gali turėti papildomų padarinių organizmui.

Geriau supratus, kaip bakterijos reaguoja į skirtingus antibiotikus, gydytojams ir tyrėjams gali būti lengviau įvertinti, kaip parinktas gydymas veikia ne tik pačią infekciją, bet ir uždegimą. Situacijose, kai uždegimo kontrolė yra kritiškai svarbi – pavyzdžiui, sunkių infekcijų atvejais – tokie skirtumai gali tapti ypač reikšmingi.

Šie tyrimai atspindi platesnę kryptį moksle: vis dažniau siekiama ne vien sunaikinti bakterijas, bet ir suprasti, kaip jos komunikuoja, kaip reaguoja į stresą ir kokius signalus palieka žmogaus organizme. Tai primena, kad infekcijų gydymas – ne tik bakterijų augimo sustabdymas, bet ir supratimas, kokį poveikį organizmui daro bakterijų „pėdsakai“.

3 valanda nakties. Kambaryje tamsu, namuose tylu, tačiau smegenys staiga tampa budrios.

Daugelis žmonių pastebi, kad prabunda panašiu metu beveik kiekvieną naktį, ir ima svarstyti, ar jų miegui kas nors negerai.

Iš tiesų prabudimai naktį yra normali miego dalis. Dauguma žmonių trumpam pabunda kelis kartus, tačiau vėl užmiega taip greitai, kad ryte to neprisimena.

Problema dažniau kyla tuomet, kai prabudimai užsitęsia arba pradeda kartotis tuo pačiu metu kiekvieną naktį – tada kitą dieną jaučiamasi prasčiau pailsėjus.

Miegas nevyksta kaip viena ilga, nenutrūkstama atkarpa. Nakties metu smegenys keliauja per pasikartojančius miego ciklus, kurie paprastai trunka apie 90–110 minučių.

Kiekvieną ciklą sudaro kelios stadijos: lengvas miegas, gilus miegas ir greitųjų akių judesių (REM) miegas, kurio metu dažniausiai sapnuojame. Dauguma suaugusiųjų per naktį pereina keturis–šešis tokius ciklus.

Kiekvieno ciklo pabaigoje miegas tampa lengvesnis, todėl trumpi prabudimai tikėtinesni. Be to, gilus miegas daugiausia būna pirmoje nakties pusėje, o artėjant rytui jo mažėja. Dėl šios priežasties prabudimas paryčiais nėra neįprastas.

Stresas tokius prabudimus gali padaryti daug labiau pastebimus. Ankstyvą rytą organizmas pradeda ruoštis pabudimui: ima kilti kortizolio – hormono, susijusio su budrumu – lygis. Tai yra įprasto paros ritmo dalis, padedanti mums jaustis vis labiau žvaliems artėjant rytui.

Tačiau jei mintys jau ir taip užimtos rūpesčiais dėl darbo, santykių ar kasdienių įtampų, trumpas prabudimas gali greitai virsti ilgomis, įkyriomis apmąstymų grandinėmis.

Naktį būna mažiau dirgiklių ir blaškančių veiksnių, todėl tai, kas dieną atrodė valdoma, gali pasirodyti kur kas garsiau ir sunkiau „išjungti“. Ne veltui stresas ir nuolatinis „pergalvojimas“ glaudžiai siejami su nemigos simptomais ir apsunkina pakartotinį užmigimą po prabudimo.

Didelę įtaką turi ir kasdieniai įpročiai. Pavyzdžiui, alkoholis kartais padeda greičiau užmigti, tačiau vėliau miegą suskaido ir antroje nakties pusėje gali padidinti prabudimų skaičių.

Panašiai veikia ir kofeinas. Net jei jis vartojamas popiet, organizme gali išlikti valandų valandas, miegą paversdamas lengvesniu ir didindamas tikimybę prabusti. Tyrimai rodo, kad kofeinas, suvartotas net iki šešių valandų prieš miegą, vis dar gali trukdyti kokybiškai išsimiegoti.

Svarbūs ir kiti veiksniai: nereguliarus miego režimas, ėjimas miegoti gerokai anksčiau nei įprasta bandant „atsigriebti“, vėlyvas ryškios šviesos ar ekranų naudojimas, per šiltas ar per šaltas miegamasis – visa tai gali pabloginti miego kokybę ir didinti prabudimų tikimybę.

Kai kuriems žmonėms pasikartojantys prabudimai gali įsisukti į uždarą ratą ir, jei užsitęsia, pereiti į nemigą. Po kelių naktų, praleistų vartantis ir nerimaujant dėl miego, smegenys gali pradėti sieti naktį su įtampa ir budrumu, o ne poilsiu.

Kuo labiau žmogus jaudinasi, kad nemiega, tuo sunkiau vėl užmigti.

Šį modelį sustiprina ir smulkūs įpročiai. Pavyzdžiui, laikrodžio tikrinimas naktį dažnai didina frustraciją ir dar labiau suaktyvina protą.

Tokiais atvejais gali padėti nemigai taikoma kognityvinė elgesio terapija – ji siekia nutraukti ciklą keičiant mintis ir elgesį, kurie palaiko naktinį budrumą.

Nedideli rutinos pokyčiai taip pat gali padėti organizmui įsitvirtinti stabilesniame ritme. Dažnai tai vadinama miego higiena – įpročiais, kurie palaiko sveiką miegą. Nuoseklus kėlimosi laikas, net ir po prastos nakties, padeda „užtvirtinti“ biologinį laikrodį ir stabilizuoja miego modelius.

Taip pat naudinga skirti laiko nusiraminimui prieš miegą, riboti kofeiną ir alkoholį antroje dienos pusėje, pasirūpinti ramia, komfortiška miego aplinka.

Jei ilgai neužmiegate, gali padėti trumpam atsikelti iš lovos ir užsiimti raminančia veikla, kol vėl apims mieguistumas. Tai padeda nutraukti ryšį tarp lovos ir budrumo.

Skirtumą gali daryti ir streso valdymas dienos metu – taip sumažėja tikimybė eiti miegoti jau įsitempus. Dienoraščio rašymas, joga, meditacija, kvėpavimo pratimai ir dėmesingumo praktikos neretai padeda nuraminti mintis prieš miegą.

Tad nors prabudimas 3 valandą nakties gali kelti nerimą, retkarčiais pasitaikantys naktiniai prabudimai yra natūrali miego dalis. Supratimas, kas vyksta organizme ir kaip miegą veikia stresas bei kasdieniai įpročiai, gali padėti šiuos naktinius momentus priimti ramiau.

Galvodami, kas sukelia padidėjusį kraujospūdį, žmonės dažniausiai mini gyvenimo būdą: sūrų maistą, fizinio aktyvumo stoką ar rūkymą. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį į dar vieną, netikėtą druskos šaltinį – geriamąjį vandenį.

Kylant jūros lygiui, sūrus vanduo vis dažniau skverbiasi į gėlo vandens išteklius. Tai ypač aktualu pakrančių teritorijose, kur jūros vanduo gali patekti į požeminius gėlo vandens sluoksnius ir didinti vandens druskingumą. Visuomenės sveikatos tyrėjai kelia klausimą, ar šis procesas gali didinti hipertenzijos riziką pasauliniu mastu.

Apžvelgę ankstesnius mokslinius darbus, tyrėjai nustatė, kad žmonės, kurie vartoja sūresnį geriamąjį vandenį, dažniau turi reikšmingai aukštesnį kraujospūdį ir didesnę hipertenzijos riziką. Ryšys, kaip ir tikėtasi, stipriausias pakrančių regionuose, kur gėlo vandens šaltiniai vis labiau užteršiami jūros vandeniu.

Tyrėjų teigimu, tai yra dažnai neįvertinamas aplinkos veiksnys, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių ligų naštos, o klimato kaitai spartėjant problema gali tik didėti.

Aplinkos veiksniai ir hipertenzija

Hipertenzija, t. y. nuolat padidėjęs kraujospūdis, pasaulyje paveikia daugiau nei milijardą žmonių ir išlieka viena pagrindinių širdies ligų bei insulto priežasčių. Vis dėlto prevencijos priemonės dažniausiai orientuojasi į gyvenimo būdą, o aplinkos veiksniams skiriama mažiau dėmesio.

Vienas iš tokių veiksnių – geriamojo vandens druskingumas, apibūdinamas kaip ištirpusių druskų, pirmiausia natrio, koncentracija vandenyje. Daugelyje pakrančių vietovių požeminis vanduo sūrėja, nes kylantis jūros lygis stumia jūros vandenį į gėlo vandens telkinius.

Situacija ypač jautri todėl, kad pasaulyje daugiau nei 3 milijardai žmonių gyvena pakrančių arba netoli pakrančių esančiuose regionuose. Daugelyje mažų ir vidutinių pajamų šalių požeminis vanduo yra pagrindinis geriamojo vandens šaltinis.

Tokiose bendruomenėse žmonės gali nepastebimai suvartoti didelius natrio kiekius vien gerdami ar gamindami maistą iš sūresnio vandens – net jei jo sūrumo skonis nėra aiškiai juntamas.

Rizika prilyginama fizinio pasyvumo poveikiui

Mokslininkai jau kurį laiką įtaria, kad didesnis geriamojo vandens druskingumas gali turėti įtakos kraujospūdžiui ir širdies bei kraujagyslių ligų rizikai. Tačiau ankstesnių tyrimų rezultatus neretai apsunkino skirtingi tyrimų metodai, prieštaringos išvados, nevienodi ir netikslūs druskingumo matavimo būdai bei nedidelės imtys. Taip pat ne visada aišku, ar rizika skiriasi priklausomai nuo gyventojų grupių.

Siekdami sumažinti šį neapibrėžtumą, tyrėjai atliko sisteminę apžvalgą ir metaanalizę, sujungdami 27 populiacinių tyrimų duomenis. Į analizę įtraukti daugiau nei 74 tūkst. dalyvių iš JAV, Australijos, Izraelio, Bangladešo, Vietnamo, Kenijos ir kelių Europos šalių.

Analizuoti tyrimai vertino sąsajas tarp natrio kiekio geriamajame vandenyje ir širdies bei kraujagyslių sistemos rodiklių, įskaitant kraujospūdį, hipertenziją bei kitas su širdimi susijusias būkles.

Rezultatai parodė nuoseklią tendenciją: žmonėms, vartojantiems sūresnį vandenį, vidutiniškai nustatytas maždaug 3,22 mmHg didesnis sistolinis ir apie 2,82 mmHg didesnis diastolinis kraujospūdis.

Be to, didesnis vandens druskingumas buvo siejamas su 26 proc. didesne hipertenzijos išsivystymo rizika. Šios sąsajos ryškiausios pakrančių gyventojams.

Nors atskiram žmogui šie pokyčiai gali atrodyti nedideli, tyrėjai pabrėžia, kad net ir nedidelis vidutinio kraujospūdžio padidėjimas didelėse populiacijose gali turėti reikšmingų visuomenės sveikatos pasekmių.

Autorių teigimu, hipertenzijos rizika, susijusi su didesniu vandens druskingumu, savo mastu gali būti panaši į kitų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, mažo fizinio aktyvumo, poveikį.

Ką dar reikia ištirti

Tyrėjai pabrėžia, kad sprendžiant padidėjusio kraujospūdžio problemą svarbu vertinti ne tik individualius įpročius, bet ir aplinkos poveikį. Nepaisant augančio įrodymų kiekio, apie ilgalaikį sūresnio geriamojo vandens poveikį tokioms ligoms kaip infarktas ar insultas vis dar žinoma palyginti mažai.

Apžvalgoje pažymima, kad tokių tyrimų yra nedaug, todėl ateityje svarbu aiškiau nustatyti, kaip sūrus vanduo veikia širdies ir kraujagyslių ligų riziką ir kokie druskingumo lygiai gali būti žalingi sveikatai.

Įdomu tai, kad dabartinės Pasaulio sveikatos organizacijos gairės nenustato sveikata pagrįsto natrio kiekio standarto geriamajame vandenyje, o tai, tyrėjų manymu, dar labiau išryškina poreikį kaupti tvirtesnius mokslinius įrodymus.

Daugumai žmonių pagrindinis natrio šaltinis vis dar išlieka maistas, tačiau padidėjus vandens druskingumui geriamasis vanduo gali reikšmingai prisidėti prie bendro natrio suvartojimo. Specialistai rekomenduoja, jei įmanoma, susipažinti su vietos vandens kokybės rodikliais ir kartu atkreipti dėmesį į bendrą natrio kiekį mityboje, siekiant geriau kontroliuoti kraujospūdį.

Paskutinį kartą vyrams skirtos kontracepcijos priemonė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo patvirtinta dar XX aštuntajame dešimtmetyje. Nuo tada pasirinkimas iš esmės apsiribojo prezervatyvais ir vazektomija, tačiau situacija gali keistis: 2026 metais atsiranda vis daugiau vilčių sulaukti naujos kartos alternatyvų.

Vyrams skirtų kontraceptikų kūrimas jau pasiekė 2 fazės klinikinius tyrimus su žmonėmis, o dabar „Cornell University“ mokslininkai po daugelio metų bandymų su pelėmis pranešė radę būdą, kaip kritiniu momentu sėklidėse užblokuoti spermos formavimąsi.

Naujai išbandytas kontraceptinis vaistas pasirodė esąs veiksmingas, saugus ir grįžtamo poveikio patinams pelėms. Nutraukus injekcijas, per šešias savaites vėl pradėjo vykti normali spermos gamyba, o per dvi palikuonių kartas nepastebėta jokių pakitimų ar anomalijų.

„Mes praktiškai esame vienintelė grupė, kuri stumia idėją, kad kontracepcijos taikiniai sėklidėse yra realus būdas sustabdyti spermos gamybą“, – teigė genetikė Paula Cohen iš „Cornell Reproductive Sciences Center“.

Mokslininkų pasirinktas taikinys – itin svarbus procesas, vadinamas mejoze, vykstantis žinduolių sėklidėse. Mejozė prasideda po mitozės, kai kamieninės ląstelės tampa spermos pirmtakais. Šio proceso metu ląstelė, turinti du pilnus chromosomų rinkinius, pasidalija į keturias naujas ląsteles su perpus mažesniu chromosomų skaičiumi. Vėliau kiekviena jų subręsta iki spermatozoido.

„Mejozė yra natūralus spermos gamybos kontrolės taškas, kurio laikinas slopinimas galėtų užtikrinti tikslų ir grįžtamą vaisingumo valdymą“, – teigė P. Cohen ir jos kolegos.

Pasak tyrėjų, svarbiausia – nepažeisti savaime atsinaujinančių kamieninių ląstelių dar iki mitozės, nes tai galėtų sukelti negrįžtamą nevaisingumą. Tačiau kai kamieninės ląstelės jau proliferuoja ir diferencijuojasi, išlieka rizika, kad dalis jų vis tiek gali virsti spermatozoidais ir apvaisinti kiaušialąstę. Todėl svarbus tikslus poveikio laikas.

Tyrime tam pasitelktas vaistas JQ1. Iš pradžių jis buvo kurtas siekiant stabdyti vėžinių navikų dauginimąsi, tačiau paaiškėjo, kad jis taip pat gali trukdyti spermos kamieninėms ląstelėms pereiti į mejozę.

Nors prieš pradedant tyrimus su žmonėmis dar reikės papildomų saugumo vertinimų, tyrėjai pabrėžia, kad šis darbas suteikia aiškią kryptį naujiems kontracepcijos sprendimams, kurie galėtų veikti saugiai ir selektyviai gemalinėje linijoje.

Šiuo metu vyrų kontracepcija dažniausiai apsiriboja vazektomija ir prezervatyvais, tačiau apklausos rodo, kad vyrai būtų linkę išbandyti naujas priemones, jei tokios atsirastų. Viena iš didžiausių baimių – galimi pavojingi ar nemalonūs šalutiniai poveikiai. Kaip ir moterų kontracepcijos atveju, hormoninės priemonės paprastai didina tokių poveikių riziką.

„Mus labai motyvavo ieškoti nehormoninių kontracepcijos taikinių sėklidėse – tokių, kurie sustabdytų spermos gamybą, bet nepaveiktų libido ir antrinių lytinių požymių“, – aiškino P. Cohen, turėdama omenyje brendimo metu atsirandančius požymius, pavyzdžiui, veido ir krūtinės plaukuotumą ar balso pažemėjimą.

„Mūsų tyrimas rodo, kad dažniausiai atgauname normalią mejozę ir pilną spermatozoidų funkciją, o svarbiausia – palikuonys yra visiškai normalūs“, – sakė mokslininkė.

Vis dėlto iki JQ1 bandymų su žmonėmis dar yra kelias. Tuo metu kitas vyrams skirtas kontraceptikas, vadinamas YCT-529, pernai pradėjo 2 fazės klinikinį tyrimą ir veikia anksčiau nei mejozė – iš esmės stabdo spermos pirmtakus. Dėl to jis rinką gali pasiekti greičiau.

Tyrimo autoriai pažymi, kad tik nedaugelis grįžtamo poveikio vyrų kontraceptikų iki šiol priartėjo prie klinikinio pritaikymo, o grįžtamų nehormoninių priemonių kūrimas išlieka itin svarbus ir iki galo nepatenkintas poreikis, siekiant didesnio reprodukcinio teisingumo.

Tyrimas publikuotas leidinyje Proceedings of the National Academy of Sciences.

Šiuolaikiniame skubėjime dažnai ieškoma svorio mažinimo patarimų, kuriuos būtų lengva pritaikyti ir išlaikyti. Naujas tyrimas išskyrė du paprastus mitybos įpročius, siejamus su mažesniu kūno masės indeksu (KMI): ilgesnis naktinis badavimas ir ankstesni pusryčiai.

Ispanijoje veikiančio „Barcelona Institute for Global Health“ (ISGlobal) komandos vadovaujami mokslininkai išanalizavo 7 074 40–65 metų žmonių mitybos bei svorio duomenis. Tyrėjai nustatė, kad ankstyvesni pusryčiai ir ankstyvesnė vakarienė, kai tarp jų nevalgoma, buvo susiję su mažesniais KMI rodikliais po penkerių metų.

Nors KMI laikomas ne visada tiksliai nutukimą atspindinčiu rodikliu, šie rezultatai papildo augantį tyrimų skaičių, nagrinėjantį, kaip valgymo laikas gali paveikti sveikatą.

Tyrėjų teigimu, pastebėtos sąsajos gali būti susijusios su cirkadiniais ritmais – vidiniais biologiniais laikrodžiais, veikiančiais 24 valandų ciklu ir „nurodančiais“, kada organizmui laikas ilsėtis, o kada – aktyvuotis.

„Mūsų rezultatai, atitinkantys ir kitų naujausių tyrimų išvadas, rodo, kad ilgesnis naktinis badavimas gali padėti palaikyti sveiką kūno svorį, jei kartu vakarieniaujama ir pusryčiaujama anksčiau“, – teigė ISGlobal epidemiologė Luciana Pons-Muzzo.

„Manome, kad taip gali būti todėl, jog ankstesnis valgymas labiau dera su cirkadiniais ritmais ir leidžia efektyviau deginti kalorijas bei reguliuoti apetitą, o tai gali padėti palaikyti sveiką svorį“, – pridūrė ji.

Analizuodami duomenis mokslininkai taikė kelis statistinius metodus ir atsižvelgė į tokius veiksnius kaip amžius ar miegas. Jie nustatė, kad vėlesni pusryčiai ir dažnesnis valgymas siejosi su didesniu KMI, o ilgesnis naktinis badavimas – su mažesniu KMI.

„Šios sąsajos buvo ypač ryškios moterims prieš menopauzę“, – pažymėjo tyrėjai.

Komanda taip pat atliko klasterinę analizę, kuri leido suskirstyti dalyvius pagal jų mitybos įpročius. Tai padėjo aiškiau įvertinti pagrindines tyrimo išvadas ir atskirai analizuoti vyrus bei moteris.

Vienas iš nustatytų profilių buvo būdingas tik vyrams: šiai grupei priskirti asmenys pirmą kartą valgydavo po 14 val., vidutiniškai badaudavo naktį 17 valandų ir dažniau vartojo alkoholį, rūkė bei buvo bedarbiai.

„Tai, ką pastebėjome tarp vyrų pogrupio, kurie praktikuoja protarpinį badavimą praleisdami pusryčius, yra tai, kad toks įprotis neturi įtakos kūno svoriui“, – teigė ISGlobal epidemiologė Camille Lassale.

„Kiti intervenciniai tyrimai su nutukimu sergančiais dalyviais parodė, kad ilgalaikėje perspektyvoje ši taktika nėra veiksmingesnė už paprastą kalorijų sumažinimą“, – pridūrė ji.

Tyrimo pobūdis neleidžia įrodyti tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio, tačiau gautos sąsajos laikomos reikšmingomis. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad jei pusryčiai praleidžiami siekiant sumažinti kalorijų kiekį, gali būti naudingiau neatsisakyti pusryčių, o paankstinti vakarienę ir pusryčiauti anksčiau.

„Yra skirtingų būdų praktikuoti vadinamąjį protarpinį badavimą, o mūsų tyrimas susijęs su vienu iš jų – naktiniu badavimu“, – aiškino C. Lassale.

Mokslininkų teigimu, ilgesnis naktinis badavimas ir ankstesni pusryčiai gali geriau sutapti su vidiniais organizmo „laikrodžiais“, kurie, tikėtina, susiję su insulino gamybos reguliavimu ir riebalų kaupimosi valdymu. Vis dėlto pabrėžiama, kad tam patvirtinti reikės daugiau tyrimų.

Pasak autorių, svarbų vaidmenį gali atlikti ir miegas. Žinoma, kad pakankamas poilsis yra būtinas sveikatai, o šiame tyrime išskirti valgymo įpročiai gali būti palankesni geresniam miego režimui.

Ateityje mokslininkai siūlo vykdyti ilgesnės trukmės tyrimus su didesnėmis ir įvairesnėmis žmonių grupėmis, taip pat atlikti intervencijas klinikiniuose tyrimuose – dalyviams pateikiant konkrečias valgymo laiko rekomendacijas ir stebint pokyčius.

„Mūsų tyrimas yra dalis besiformuojančios mokslinių tyrimų krypties, vadinamos chronomityba, kuri analizuoja ne tik ką valgome, bet ir kada bei kiek kartų per dieną valgome“, – teigė ISGlobal epidemiologė Anna Palomar-Cros.

„Šios krypties pagrindas – žinojimas, kad neįprasti maisto vartojimo modeliai gali konfliktuoti su cirkadine sistema – vidinių laikrodžių rinkiniu, reguliuojančiu nakties ir dienos ciklus bei juos lydinčius fiziologinius procesus“, – pridūrė ji.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity.