Blog

Katės ne visada meilę parodo akivaizdžiai, tačiau jos siunčia daugybę subtilių signalų, kad esate joms ypatingas žmogus. Tai gali būti ir maži gestai, ir kasdieniai ritualai, kuriuos lengva pražiūrėti. Štai penki ženklai, rodantys, kad katė jus iš tiesų myli – o pirmasis neretai sugraudina iki ašarų.

Katės yra ryškūs individualistai: skiriasi jų įpročiai, poreikiai, taip pat ir tai, kaip jos sprendžia konfliktus bei reiškia prisirišimą. Todėl verta neprimesti joms žmogiško meilės supratimo, o pabandyti pažvelgti į santykį iš katės perspektyvos.

Katės bendrauja signalais: kvapų (teritorijos žymėjimas, trynimasis, draskymas), vizualiniais (mimika, kūno padėtis, judesiai ir pozos) bei garsiniais (vokalizacija). Tačiau bendraudamos su žmogumi jos šiuos signalus gali naudoti kitaip – su skirtingu dažnumu ir intensyvumu, taip parodydamos švelnumą ar pasitikėjimą.

Bendravimo taisyklių katės mokosi dar pirmosiomis gyvenimo savaitėmis – tiek tarpusavyje, tiek su žmogumi. Šis etapas stipriai lemia, kaip jos siunčia minėtus signalus ir kaip komunikuoja suaugusios. Gera žinia ta, kad daugelio elgesio modelių intencija yra gana universali. Žmogaus užduotis – mokėti atpažinti šiuos ženklus, prie jų prisitaikyti ir tinkamai reaguoti. Taip stiprinamas ryšys su augintiniu.

Svarbu prisiminti, kad katė gali rodyti tik dalį įprastų prieraišumo ženklų. Jei jūsų augintinis nerodo kurio nors elgesio iš šio sąrašo, tai dar nereiškia, kad jis jūsų nemėgsta ar nesijaučia prisirišęs.

Geriems santykiams tarp žmogaus ir katės svarbiausia yra supratingumas ir kantrybė. Tai, kas daroma per prievartą, gerų rezultatų neduoda: dauguma žmonių taip pat nejaustų simpatijos tam, kas verčia glaustytis, kelia ant rankų ar spaudžia prie savęs. Jei norite, kad katė labiau pasitikėtų ir prisirištų, suteikite jai erdvės ir neverskite daryti nieko be jos „sutikimo“.

Jei santykiuose su kate kyla sunkumų arba dar tik pradedate vienas kitą pažinti, gali būti naudinga kreiptis į kačių elgsenos specialistą ir pasidomėti gyvūnų elgesiu patikimoje literatūroje. Tai padės geriau suprasti augintinį ir dažnai pagerina kasdienį bendravimą.

Mokslininkai jau seniai pastebėjo, kad augalai naktį elgiasi kitaip nei dieną: jie kvėpuoja, tačiau dauguma jų nebeišskiria deguonies. Dėl to daugelį metų buvo kartojamas perspėjimas, esą miegamajame laikomi augalai gali „atimti“ deguonį ir pabloginti savijautą. Visgi ši baimė dažniausiai yra perdėta.

Dieną, vykstant šviesiajai fotosintezės fazei, augalai gamina deguonį, tačiau tuo pat metu jie kvėpuoja ir dalį deguonies sunaudoja. Naktį fotosintezė daugeliu atvejų nevyksta, todėl augalai tik kvėpuoja: ima deguonį ir išskiria anglies dioksidą. Tačiau čia svarbiausia skaičiai – augalų per naktį sunaudojamo deguonies kiekis yra labai mažas, tad įprastomis sąlygomis tai neturi reikšmingos įtakos žmogaus kvėpavimui.

Verta prisiminti ir tai, kad dauguma žmonių miegamajame nelaiko itin didelio kiekio augalų. „Urban jungle“ tipo žaliosios erdvės dažniau kuriamos svetainėse ar kitose patalpose, kuriose praleidžiame dieną. Miegamajame paprastai pakanka kelių vazonų, ypač jei pasirenkami augalai, kurie siejami su oro kokybės gerinimu ir teršalų mažinimu.

Renkantis augalus miegamajam, rekomenduojama vengti itin didelių, labai vešlių lapų turinčių augalų. Dieną jie gali būti veiksmingi „filtruojant“ orą, tačiau naktį, dėl aktyvesnio kvėpavimo, išskiria daugiau anglies dioksido ir sunaudoja daugiau deguonies. Taip pat ne pats geriausias pasirinkimas – intensyviai kvepiančios ar gausiai žiedadulkes skleidžiančios gėlės: stiprus kvapas gali trukdyti užmigti, sukelti galvos skausmą, o jautresniems žmonėms ir alergiškiems asmenims kelti papildomų problemų.

Į namus teršalai patenka ne tik iš lauko oro. Kenksmingų medžiagų gali išsiskirti ir iš dažų, grindų dangų, sienų ar net tam tikrų statybinių medžiagų bei įrenginių. Dalis augalų yra vertinami dėl gebėjimo sugerti kai kuriuos junginius ir taip prisidėti prie geresnės mikroaplinkos patalpose.

Šia tema domėjosi ir „NASA“ (National Aeronautics and Space Administration) – agentūra buvo įvardijusi augalus, kurie, pagal tyrimus, gali prisidėti prie oro kokybės gerinimo uždarose erdvėse. Vis dėlto verta prisiminti, kad jokie kambariniai augalai nepakeis reguliaraus vėdinimo ir švarios aplinkos palaikymo.

Ieškote būdo greitai atsitverti nuo kaimynų žvilgsnių? Greitai augantys augalai iš pirmo žvilgsnio atrodo puikus sprendimas. Tačiau kai kurios rūšys plečiasi taip agresyviai, kad netrukus peržengia sklypo ribą ir ima „šeimininkauti“ svetimoje teritorijoje. Štai kokių augalų prie tvoros geriau vengti, kad nereikėtų nervintis ir gadinti santykių su kaimynais.

Actinis žagrenis vilioja egzotiška išvaizda ir rudenį nusidažančiais ryškiai raudonais lapais. Dėl to neretas jį pasodina visai prie sklypo ribos, tikėdamasis gražios, natūralios užuovėjos. Problema ta, kad šis augalas suformuoja galingą, gana negilią šaknų sistemą. Iš šaknų labai greitai ima kaltis daugybė naujų atžalų. Netrukus jauni ūgliai gali pradėti lįsti ne tik jūsų vejoje ar gėlynuose, bet ir kaimyno sklype, net prasibrauti pro trinkeles.

Bandymas nupjauti pagrindinį kamieną dažnai situaciją tik pablogina: augalas, tarsi „gindamasis“, po žeme išleidžia dar daugiau naujų ūglių.

Paprasta tinklinė tvora retai suteikia privatumo, todėl ją dažnai norisi apželdinti vijokliais. Penkialapis vynvytis ar paprastoji gebenė per kelerius metus gali visiškai apauginti tvorą. Vis dėlto jų ūgliai „nepažįsta“ ribų: greitai persikelia į kitą tvoros pusę, lipa į svetimus medžius, o kartais net ima skverbtis po netoliese esančių pastatų stogo dangomis.

Tankus lapų ir šakų sluoksnis yra sunkus. Pučiant stipriam vėjui ar per smarkų lietų toks žalias „kilimas“ gali išversti ar deformuoti silpnesnę tvorą, o remonto išlaidos dažniausiai tenka tam, kas augalus pasodino.

Pastaraisiais metais, populiarėjant moderniems ir azijietiško stiliaus sodams, itin dažnai perkami bambukai. Ypač pavojingos veislės, kurios leidžia požeminius šakniastiebius. Jų kietos šaknys po žeme gali elgtis tarsi aštrios ietys: pramuša agroplėvelę, kartais pažeidžia plonesnius vamzdžius, o į paviršių išlenda net keli metrai nuo pasodinimo vietos – jau už tvoros, tvarkingai prižiūrimoje kaimyno vejoje.

Pašalinti tokį „įsibrovėlį“ iš svetimos valdos gali būti labai sunku – neretai tenka ardyti visą velėną. Panašiai, tik mažesniu mastu, gali elgtis ir tradicinės avietės: jų dygliuoti ūgliai linkę po žeme keliauti į kaimyno lysves.

Per daug išsikeroję augalai – viena dažniausių kaimynų konfliktų priežasčių. Teisės aktuose numatyta, kad kaimynas turi teisę nukirpti į jo pusę peraugusias šakas ir šaknis. Jei dėl augalų padaroma žala, jis taip pat gali reikalauti finansinės kompensacijos.

Prieš įsigydami norimą augalą, pasidomėkite, kaip jis plinta ir ar linkęs leisti atžalas. Jei vis dėlto norite rūšių, kurios formuoja stiprius atžalynus, verta išilgai tvoros įkasti šaknų barjerus – storas plastikines juostas, kurios sustabdo šaknų plitimą ir leidžia džiaugtis želdiniais be konfliktų su kaimynais.

Paukščiai sode – ne tik malonus vaizdas ir ausiai mielas čiulbėjimas, bet ir didelė pagalba augalams. Jie lesa kenkėjus, reguliuoja vabzdžių populiaciją ir padeda palaikyti natūralią kiemo ekosistemos pusiausvyrą. Sparnuotų svečių buvimas dažnai rodo, kad sodas yra sveikas ir draugiškas aplinkai. Vis dėlto net ir labai stengiantis nesunku padaryti klaidų, dėl kurių paukščiai ima vengti jūsų kiemo.

Idealiai nupjauta veja ir tvarkingai sutvarkyti gėlynai atrodo estetiškai, tačiau paukščiams toks „pernelyg švarus“ sodas gali būti nepalankus. Perdėta tvarka reiškia mažiau natūralių slėptuvių, kuriose paukščiai galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų ar tiesiog pailsėti. Kai pašalinamos sausos šakos, sugrėbiami visi lapai ir iškertami tankesni krūmynai, paukščiai netenka saugių vietų įsikurti.

Be to, tokie darbai sunaikina ir užkaborius, kuriuose slepiasi vabzdžiai. O būtent jie daugeliui paukščių yra pagrindinis maisto šaltinis. Kai sode sumažėja natūralaus lesalo, paukščiai ima ieškoti vietų, kur maisto daugiau, ir be didelių sentimentų palieka jūsų kiemą.

Reguliarus stiprių augalų apsaugos priemonių naudojimas gali turėti rimtų pasekmių ne tik kenkėjams, bet ir patiems paukščiams. Pesticidai mažina vabzdžių kiekį, todėl paukščiai netenka maisto. Dar daugiau – intensyvi chemija jiems gali būti pavojinga tiek per tiesioginį kontaktą, tiek lesant užterštus vabzdžius.

Paukščiai instinktyviai vengia vietų, kuriose nesijaučia saugiai. Sodas, kuriame dažnai naudojamos agresyvios cheminės priemonės, jiems gali pasirodyti skurdus ir potencialiai pavojingas, todėl jie tiesiog neskuba jame lankytis.

Inkilai gali būti didelė pagalba, tačiau tik tuomet, kai jie tinkamai pagaminti ir teisingai įrengti. Per didelė landa, neapsauganti nuo plėšrūnų, ar netinkamai parinktas kabinimo aukštis gali atbaidyti paukščius nuo įsikūrimo. Svarbu, kad inkilai būtų pakabinti ramioje, iš dalies pridengtoje vietoje, geriausia – netoli medžių ir krūmų.

Dar vienas veiksnys, galintis išgąsdinti paukščius, yra triukšmas. Ypač jautrūs jie tampa perėjimo laikotarpiu, kuris prasideda pavasarį. Tuo metu paukščiai suka lizdus, peri kiaušinius ir augina jauniklius, todėl jiems reikia kuo daugiau ramybės.

Dažni ir garsūs sodo darbai, pavyzdžiui, nuolatinis vejos pjovimas, elektrinių įrankių naudojimas ar triukšmingi susibūrimai lauke, gali lemti, kad paukščiai atsisakys kurtis jūsų sode. Juk niekas nenori gyventi šalia nuolat triukšmaujančių kaimynų.

Spalvingas sodas be sudėtingų triukų – tai visiškai įmanoma. Daug ryškių atspalvių gėlynuose suteikia puošnioji cinija. Ši gėlė puošdavo močiutėms pažįstamus darželius nuo birželio iki pat pirmųjų šalnų, o jos vizitinė kortelė – stambūs, įspūdingi žiedai.

Cinijos tarsi traukia akį: žavi gausiu žydėjimu ir intensyviomis spalvomis, todėl iki šiol išlieka populiarios soduose. Ypač įspūdingai jos atrodo pasodintos grupėmis, kai susiformuoja ryški, vientisa spalvų dėmė.

Šios gėlės tinka įvairioms vietoms: gėlynų apvadams, alpinariumams, taip pat vazonams balkone. Cinijos yra pakankamai ištvermingos ir žydi ilgai – nuo vasaros pradžios iki šalnų. Be to, jos nėra reiklios auginimui.

Yra beveik 20 cinijų rūšių, tačiau dažniausiai pasirenkama puošnioji cinija. Jos veislės, pavyzdžiui, „Canary Bird“ ar „Red Man“, gali užaugti maždaug 30–100 cm aukščio. Cinijos būna įvairiausių spalvų, o nuskintos puikiai tinka puokštėms – vazoje atrodo dekoratyviai ir ryškiai.

Cinijoms labiausiai patinka saulėta vieta. Jos gali augti ir pusiau pavėsyje, tačiau tuomet žydės ne taip gausiai. Galima įsigyti jau paruoštų daigų ir sodinti juos į atvirą gruntą, o kitas būdas – cinijas užsiauginti iš sėklų.

Sėklas geriausia sėti kovo arba balandžio mėnesiais į indelius. Jas paskleiskite ant substrato ir užberkite plonu žemės sluoksniu.

Daigus į dirvą rekomenduojama perkelti gegužės viduryje, kai praeina šalnų rizika. Likus kelioms dienoms iki sodinimo verta pradėti daigų grūdinimą, kad jie priprastų prie lauko sąlygų.

Cinijos mėgsta saikingą laistymą. Jei vasara karšta ir sausa, būtina jas reguliariai laistyti, kad augalai neišsektų ir išliktų vešlūs.

Cinijas kartais puola amarai ir šliužai, pasitaiko ir grybelinių ligų. Dažniausia – tikroji miltligė, kurią galima atpažinti iš baltų dėmių ant lapų. Norint sumažinti riziką, reikėtų laistyti tik dirvą prie augalo, neapliejant lapų ir stiebų. Jei miltligė jau pasireiškė, tenka naudoti fungicidą.

Nuo amarų padeda purškimas specialiais preparatais. Šliužus ar vikšrus dažniausiai reikia surinkti rankomis. Kad to būtų mažiau, cinijas, augančias vazonuose, patartina laikyti ant aukštesnio stovo ar pagrindo.