Blog

  • Mėnulyje aptiko milžinišką naują randą: toks smūgis tame pačiame plote – kartą per 139 metus

    Mėnulyje aptiko milžinišką naują randą: toks smūgis tame pačiame plote – kartą per 139 metus

    Pažvelgę į pilnatį giedrą naktį, matome dangaus kūną, kurį per keturis milijardus metų daugybę kartų „talžė“ smūgiai – jį daužė, rėžė ir skobė kosminiai objektai.

    Tamsios dėmės Mėnulio paviršiuje – tai milžiniški baseinai, susiformavę po tokio masto susidūrimų, kurie iš esmės keitė visą pasaulį. O šviesesnės aukštumos nusėtos krateriais – vienas ant kito, lyg sustingęs senovinių susidūrimų archyvas, atsiradęs gerokai prieš žmonėms pasirodant Žemėje.

    Skirtingai nei mūsų planetoje, Mėnulyje nėra orų, kurie „sulygintų“ reljefą: nėra upių, galinčių užpildyti įdubas, nėra vėjo, kuris nušlifuotų kraštus, ir nėra erozijos, kuri palaipsniui ištrintų smūgių pėdsakus. Kas pataiko – tas lieka.

    Tokie bombardavimai nėra vien praeities istorija: Mėnulis apšaudomas ir dabar, ir taip buvo visada. Į neapsaugotą paviršių kasdien atsitrenkia įvairaus dydžio kosminės uolienos, palikdamos naujus kraterius ten, kur nėra nei oro, nei vandens, nei procesų, galinčių paslėpti ar sušvelninti smūgio pasekmes.

    Nors mokslininkai žino, kad tai vyksta nuolat, retai pasitaiko proga užfiksuoti tokį įvykį ir palyginti vaizdus prieš bei po susidūrimo.

    2024 metų vėlyvą pavasarį Mėnulį pasiekė ypač reikšmingas smūgis. Neįprastai dideliu greičiu skriejęs kosminis kūnas išmušė maždaug 225 metrų skersmens kraterį. Tai prilygsta maždaug dviejų futbolo aikščių ilgiui, sudėjus jas vieną už kitos.

    Dėl „NASA“ Mėnulio žvalgybos orbitinio aparato kameros mokslininkai galėjo palyginti nuotraukas, darytas prieš susidūrimą ir po jo, ir itin detaliai ištirti, kaip atrodo naujai susiformavęs krateris.

    Iki šio atradimo didžiausias per visą „NASA“ Mėnulio žvalgybos orbitinio aparato misiją užfiksuotas naujai susiformavęs krateris siekė tik apie 70 metrų skersmenį. Naujas krateris yra daugiau nei tris kartus didesnis.

    Pagal modelius, vertinančius tokio masto smūgių dažnumą, panašus įvykis tame pačiame Mėnulio paviršiaus plote turėtų pasitaikyti maždaug kartą per 139 metus. Kitaip tariant, užfiksuoti kraterį netrukus po jo susiformavimo – itin reta sėkmė.

    Pats krateris yra piltuvo formos, apie 43 metrų gylio, o jo sienos tokios statmenos, kad ant jų būtų sunku išsilaikyti. Aplink kraštą matyti didžiuliai išmesti uolienų luitai – didžiausi jų siekia maždaug 13 metrų skersmenį.

    Iš nuolaužų pasiskirstymo mokslininkai gali spręsti ir apie smogusio kūno kryptį: panašu, kad jis atskrido iš pietų–pietvakarių, o išmušta medžiaga labiausiai pasklido į šiaurę, sudarydama būdingą, liežuvį primenančią juostą.

    Kraterio viduje aptiktos neįprastai tamsios medžiagos zonos. Tyrėjų vertinimu, tai beveik neabejotinai yra stikliška uoliena, kuri akimirksniu išsilydė nuo milžiniško smūgio karščio ir taip pat greitai sustingo. Tai – susidūrimo „piršto atspaudas“, rodantis, kad per milisekundes buvo išlaisvinta sunkiai įsivaizduojamo masto energija.

    Didžiausia šio atradimo vertė – aukštos kokybės vaizdai prieš ir po įvykio. Pirmą kartą mokslininkai turi metro tikslumo nuotraukas tokio dydžio kraterio tiek iki jo susidarymo, tiek jau po susidūrimo.

    Toks duomenų rinkinys yra itin retas ir leis tikslinti modelius, naudojamus aiškinantis, kaip formuojasi krateriai ne tik Mėnulyje, bet ir visoje Saulės sistemoje.

    Tyrimas buvo pristatytas 57-ajame Mėnulio ir planetinių mokslų susitikime, vykusiame kovą.

  • Vitaminas D gali atsisukti prieš jus: mokslininkai įspėja apie pavojingą perdozavimą

    Vitaminas D gali atsisukti prieš jus: mokslininkai įspėja apie pavojingą perdozavimą

    Vadinamasis „saulės vitaminas“ gali turėti ir tamsiąją pusę. Kaip vitamino D trūkumas siejamas su sveikatos rizikomis, taip ir jo perteklius gali būti pavojingas.

    Mokslininkai jau ne vienus metus pabrėžia, kad vitamino D papildai reikalingi ne visiems, o retais atvejais didelės dozės gali būti toksiškos. Didesnė rizika ypač aktuali mažiems vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Vitamino D papildams populiarėjant, vis svarbiau, kad pacientai ir gydytojai tiksliai žinotų vartojamas dozes ir galimas neigiamas pasekmes. Nors tokie atvejai reti, jų daugėja, o blogiausiais scenarijais komplikacijos gali kelti grėsmę gyvybei.

    Per didelis vitamino D kiekis didina kalcio pasisavinimą, todėl gali išsivystyti hiperkalcemija – būklė, kai kalcis gali kauptis pavojingomis nuosėdomis arterijose ar minkštuosiuose audiniuose. Tai didina inkstų akmenų riziką, gali sutrikdyti kaulų apykaitą ir sukelti įvairius nemalonius simptomus, įskaitant pykinimą, vėmimą, vidurių užkietėjimą, nuovargį, raumenų silpnumą ar kaulų skausmą.

    Dauguma žmonių nuo vitamino D toksiškumo pasveiksta nutraukę papildų vartojimą ir gavę intraveninių skysčių ar vaistų, mažinančių kalcio kiekį. Tačiau retais atvejais, jei būklė negydoma, vitamino D perdozavimas gali sukelti inkstų nepakankamumą, kai prireikia hemodializės, arba net baigtis mirtinu žarnyno kraujavimu.

    Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad vyresniems žmonėms didesnis vitamino D kiekis kraujyje gali būti susijęs su didesne griuvimų rizika.

    2018 m. apžvalgoje JAV tyrėjai įspėjo apie „nemažą atsainumą“ vertinant vitamino D toksinį potencialą. Mokslininkai iki šiol nesutaria, kur tiksliai yra riba, nuo kurios vitamino D kiekis tampa per didelis.

    „Atsižvelgiant į smarkiai išaugusį susidomėjimą vitaminu D, kurį iš dalies paskatino populiarios knygos, giriančios didelių dozių naudą, nenuostabu, kad taip išaugo vitamino D toksiškumo atvejų skaičius“, – teigiama 2018 m. apžvalgos išvadose.

    Vitaminas D vadinamas „saulės vitaminu“, nes organizmas jį gamina veikiant saulės šviesai. Paprastai būtent taip žmogus gauna apie 90 proc. jam reikalingo vitamino D, o likusi dalis gaunama su maistu, pavyzdžiui, riebia žuvimi ar vitaminais praturtintais pieno produktais.

    Vitaminas D padeda organizmui pasisavinti kalcį ir palaikyti imuninės sistemos veiklą, ląstelių augimą, medžiagų apykaitą bei nervų ir raumenų funkcijas. Ilgalaikis vitamino D trūkumas siejamas su didesne neurologinių sutrikimų, autoimuninių ligų, kaulų ligų ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Vis dėlto, ar vitamino D papildai iš tiesų naudingi, išlieka diskusijų objektu. Vieni tyrimai teigia, kad jie gali prisidėti prie senėjimo lėtinimo, geresnių pažintinių funkcijų ar net depresijos simptomų mažinimo, tačiau kiti mokslininkai abejoja tokių papildų veiksmingumu.

    Be to, papildai nėra be rizikos. Dažnai vitamino D toksiškumo atvejai kyla dėl klaidų gydant vitamino D trūkumą.

    Vienu ryškesnių atvejų 80 metų vyras per klaidą kasdien vartojo didelės dozės vitamino D tabletę, kuri buvo skirta gerti kartą per savaitę. Laiku pastebėjus klaidą ir nutraukus papildų vartojimą, hiperkalcemija išnyko.

    Tačiau atsargūs turėtų būti ne tik vyresni žmonės. 2016 m. Danijos nacionalinė sveikatos institucija atšaukė papildą, kuriame vitamino D kiekis buvo 75 kartus didesnis nei rekomenduojama. Dėl šių kapsulių toksinį poveikį patyrė apie 20 vaikų.

    Panaši problema vis dažnesnė ir JAV. 2000–2014 m. šalyje užfiksuota daugiau nei 25 tūkst. praneštų vitamino D toksiškumo atvejų. 2005–2011 m. šių atvejų skaičius išaugo 1600 proc., o nemaža jų dalis buvo susiję su vaikais ar paaugliais.

    Per tą laikotarpį mirties atvejų nebuvo, tačiau užfiksuoti penki atvejai, kai pasekmės buvo rimtos.

    „Stebėkite savo rodiklius“, – viename iš naujesnių tekstų apie vitaminą D įspėja „Harvard Medical School“, kurį peržiūrėjo žurnalistė ir praktikuojanti gydytoja Mallika Marshall.

    „Jei vartojate vitamino D papildus, tikėtina, kad jums nereikia daugiau nei 15–20 mikrogramų (600–800 TV) per dieną. Jei to nerekomenduoja jūsų medicinos komanda, venkite viršyti 100 mikrogramų (4 000 TV) per dieną – tai laikoma saugia viršutine riba“, – teigiama rekomendacijose.

    „Harvard“ gydytojai taip pat pataria, kad nustačius vitamino D trūkumą pirmiausia verta rinktis vitaminais praturtintus maisto produktus, nes jie gerokai rečiau sukelia toksiškumą.

    Kaip ir pradedant ar nutraukiant bet kokių vaistų ar papildų vartojimą, geriausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • HIV sensacija Norvegijoje: brolio kamieninės ląstelės „Oslo pacientą“ atvedė į remisiją

    HIV sensacija Norvegijoje: brolio kamieninės ląstelės „Oslo pacientą“ atvedė į remisiją

    63 metų norvegas, vadinamas „Oslo pacientu“, po brolio kamieninių ląstelių transplantacijos tapo vienu iš nedaugelio žmonių, kuriems ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) pasiekė ilgalaikę remisiją.

    Nors šiandien ŽIV galima suvaldyti vaistais, kurie sustabdo viruso dauginimąsi, pats virusas paprastai išlieka organizme ir nutraukus gydymą gali vėl suaktyvėti. Todėl tokie atvejai mokslininkams yra ypač vertingi ieškant būdų, kaip pasiekti visišką išgydymą.

    „Oslo pacientui“ kaulų čiulpų kamieninių ląstelių transplantacija buvo atlikta gydant retą kraujo vėžio formą. Prieš pat procedūrą paaiškėjo, kad jo brolis turi retą genetinę mutaciją, kuri anksčiau buvo siejama su atsparumu ŽIV. Dėl to Oslo universitetinės ligoninės tyrėjų komanda atidžiai stebėjo, kaip transplantacija paveiks virusą.

    Praėjus ketveriems metams po alogeninės (donoro) kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos, pacientui neaptikta veikiančios ŽIV DNR pėdsakų. ŽIV vaistus jis galėjo nutraukti praėjus dvejiems metams po transplantacijos, o praėjus penkeriems metams po procedūros vis dar nebuvo jokių viruso atsinaujinimo požymių.

    „„Oslo paciento“ atvejis suteikia vertingų įrodymų, papildančių turimas žinias apie ŽIV išgijimo atvejus“, – rašo tyrėjai publikuotame darbe.

    Pasak mokslininkų, šis ir kiti panašūs tyrimai padeda geriau suprasti ŽIV eigą, molekulinius mechanizmus bei galimus prognozinius biologinius žymenis, kurie gali būti svarbūs plačiau nei vien pacientams, gydomiems alogenine transplantacija.

    Brolio genuose buvusi mutacija CCR5Δ32/Δ32 pašalina CCR5 receptorių ant baltųjų kraujo kūnelių, kurį ŽIV įprastai naudoja kaip „įėjimo vartus“ į ląsteles. Tai gali padaryti imuninę sistemą itin atsparią viruso bandymams užkrėsti ląsteles.

    Tolesni tyrimai parodė, kad persodintos imuninės ląstelės iš tiesų įsitvirtino ir perėmė funkcijas. Nors organizme aptikta kai kurių ŽIV fragmentų, jie nebuvo „darbinės“ būklės ir, mokslininkų vertinimu, negalėjo vėl susiformuoti į funkcionalų virusą.

    Tokie atvejai, nors ir reti, medicinoje fiksuoti ir anksčiau. Šį kartą ypač svarbu tai, kad išsamiai ištirta ir žarnyno sritis – vieta, kur ŽIV dažnai mėgsta slėptis ramybės būsenoje. Tyrėjai nurodo, kad čia taip pat nerasta veikiančios ŽIV DNR.

    Be to, „Oslo paciento“ organizme mažėjo ŽIV antikūnų, o T ląstelės (imuninės sistemos dalis) nustojo reaguoti į ŽIV grėsmę. Atrodė, tarsi biologinė „atmintis“ apie virusą blėstų kartu su pačiu virusu.

    „HIV specifinių T ląstelių atsako nebuvimas mūsų duomenyse patvirtina hipotezę, kad toks nebuvimas koreliuoja su ilgalaike ŽIV remisija“, – rašo tyrėjai.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kaulų čiulpų kamieninių ląstelių transplantacijos nėra praktiškas ar realus kelias siekiant masinio ŽIV išgydymo. Tokios procedūros yra rizikingos, iš esmės „perkraunančios“ imuninę sistemą, todėl pacientai kurį laiką būna itin pažeidžiami infekcijoms. Jos atliekamos tik kraštutiniais atvejais, kai gali išgelbėti gyvybę.

    Tyrėjų teigimu, maždaug 10–20 proc. žmonių, kuriems atliekama tokia transplantacija (nepriklausomai nuo priežasties), miršta per vienerius metus. „Oslo pacientui“ taip pat pasireiškė sunki komplikacija – transplantato prieš šeimininką liga, tačiau jo organizmas galiausiai ją įveikė.

    Mokslininkai neatmeta, kad būtent ši imuninė reakcija (ir jai valdyti skirti vaistai) galėjo iš dalies prisidėti prie beveik visiško ŽIV pašalinimo, kartu su naujai persodintomis kamieninėmis ląstelėmis.

    Tyrėjų komanda teigia sieksianti toliau analizuoti visų retų „išgijimo“ atvejų duomenis, kad būtų galima geriau suprasti, kokie mechanizmai leidžia įveikti ŽIV.

    „Judant į priekį, kritinis žingsnis bus palyginti esamus ŽIV išgijimo atvejus ir nustatyti veiksmingiausią biologinių žymenų derinį“, – rašo mokslininkai.

    Tyrimas publikuotas žurnale Nature Microbiology.

  • Can Germany restart its nuclear power program? A peek inside a decommissioned reactor suggests it could.

    Can Germany restart its nuclear power program? A peek inside a decommissioned reactor suggests it could.

    Germany’s leaders insist the atomic exit is final. Inside a dismantled reactor, that certainty looks less than convincing.

    By MARC FELIX SERRAO
    in Lingen, Germany

    Illustration by Natália Delgado/ POLITICO

    AI generated Text-to-speech

    Marc Felix Serrao is a Global Reporter with The Axel Springer Global Reporters Network.

    The entrance to Germany’s former Emsland nuclear power plant leads straight back in time. Visitors step into an elevator that displays not floors but altitude. The corridors are lined with telephone booths and phone books, as if the internet was never invented.

    Everything that belongs to ordinary life has to stay outside, tucked in a locker: clothes, watches, phones, wedding rings… In return, visitors are issued clean but used underwear, socks, rubber slippers, a yellow hard hat and a pair of orange coveralls with yellow zippers.

    Once this garish uniform is donned, the journey continues through a passageway with meter-thick doorframes into the heart of the complex, the controlled area. Above the entrance flutters a small plastic strip. Even the air, for safety reasons, is drawn inward.

    Beneath the domed roof, the vast hall feels like a cathedral of high technology. From 1988 to 2023, atoms were split here to generate electricity — more than 400 billion kilowatt-hours of it, nearly as much power as Germany consumes in a year. Today, amid an infernal din, workers are taking the plant apart.

    In the 15 years since Germany declared it would phase out nuclear power, scenes like this have been taking place all around the country, as workers toil to decommission its 33 remaining reactor units. Recently, however, the wars in Ukraine and Iran have pushed up energy prices in Germany, raising the question of whether turning away from nuclear energy was a good idea.

    In 2011, after a tsunami caused the meltdown of a Japanese nuclear power plant in Fukushima, nearly nine out of 10 Germans said they favored a rapid nuclear exit. By 2023, 59 percent already believed the phase-out had been the wrong decision. In 2025, a representative survey showed a majority, 55 percent, supporting a return to nuclear power.

    Perhaps sensing the political winds, two senior German politicians recently criticized the country’s retreat from nuclear power. European Commission President Ursula von der Leyen — a minister in the German government when the decision was taken — called the move a “strategic mistake.” 

    German Chancellor Friedrich Merz went further, describing it as a “grave strategic mistake.” 

    And yet, he added, the decision is now “irreversible.”

    It was that last statement that brought me to the Emsland plant in the town of Lingen, near the Dutch border. It struck me as the perfect place to ask the question: To what extent does Merz’s perfunctory dismissal reflect the technical and political reality? Is it too late for Germany’s nuclear phase-out to be, well, phased out? Is the decision truly “irreversible?” 

    My goal in coming here wasn’t to weigh the pros and cons of nuclear energy. Nor was I seeking to answer the still unresolved question of where Germany should permanently store its highly radioactive waste. What I wanted to know was if the country could reverse its nuclear exit. As a question, it is complicated enough — now it’s becoming increasingly urgent.

    German industry is hungry for energy. The country already needs vast amounts of electricity. And in the years ahead, as it builds data centers powering technologies like artificial intelligence, it will need even more.

    At the same time, the country has embarked on an energy transition — known as the Energiewende — that relies primarily on wind and solar. Last year, renewables accounted for 56 percent of the country’s electricity generation. In the past, nuclear energy,  a low-carbon mode of production, helped make up the rest of the mix. Today, coal and gas have to fill the gap. Germany still mines lignite domestically. Hard coal and natural gas, by contrast, come overwhelmingly from abroad.

    This creates two problems: The first is emissions from fossil fuels. The second is dependence on natural gas suppliers that are, in some cases, authoritarian, unstable or both. Wars — whether in Ukraine or in the Middle East — can send prices flying. 

    German electricity is already expensive. In recent years, it’s been among the priciest in the European Union. In the first half of 2025, the price was above 38.35 cents per kilowatt-hour; the EU average was almost 10 cents lower.

    This doesn’t have to be the case. In Europe, Germany is largely alone in its quest to phase out nuclear power. Many countries continue to back the technology. From France and the United Kingdom to Finland, Sweden and the Czech Republic, governments are building new reactors or laying the groundwork to do so. Others, such as Poland, are either entering the field for the first time, or they are exploring a return, like Italy.

    Of the 33 reactor units Germany is decommissioning, three were shut down just three years ago. If those sites alone — Emsland, Neckarwestheim 2 and Isar 2 — were still operating, they would generate around 32 terawatt-hours of electricity per year. That would be enough to cover the annual consumption of roughly 9 million households, a significant part of the German population. 

    So, it was worth asking: What would it take to get those plants back online?

    To the untrained eye, the decommissioned Emsland plant still looks largely intact, both the outside and within. At the center of the controlled area, the deep blue water of the spent-fuel pool still shimmers. At the bottom sit 718 fuel assemblies, which must continue cooling even after the end of power generation.

    “Emsland was a state-of-the-art flagship plant, one of the best in the world,” says Andreas Friehe. A tall engineer with gray stubble, Friehe knows the site’s every detail. He started here as a student in 1996, wrote his thesis at the neighboring fuel-assembly factory, and now oversees the decommissioning. After talking in his office, we head together into the innermost part of the plant.

    One might expect a man like Friehe to be melancholy. He chose a profession in a sector he believed had a future. Some years later, he learned the end was coming. Now, in the final third of his career, he is in charge of laying this plant to rest.

    But the 56-year-old is either a pragmatist or an excellent actor. The decommissioning, he says, is an “enormous challenge that I enjoy.” As for reversing the phase-out, “if you ask me, the point of no return was passed long ago,” he says.

    To make his case, he leads me to a tarpaulin in the controlled area. Behind it lies a gigantic metal hemisphere: the lid of the reactor pressure vessel, the steel container that houses the reactor core.

    Emsland relied on a pressurized water reactor in which nuclear fission is used to heat water under high pressure. That water transfers its heat to a second circuit, which drives the turbine and generator. When I visited in early March, workers were in the process of sawing apart the lid. Deep cuts had already been sliced into the metal.

    The lid, weighing 109 tons, was custom built, made specifically for this plant. “You cannot just order something like that off the shelf,” says Friehe. “Nobody in Germany today could build one for you.”

    At this point, I might have been tempted to stop my reporting. If the manager in charge of dismantling one of Germany’s most recently shuttered reactors says the process is irreversible, why should I doubt him? Anti-nuclear politicians often make exactly that argument: Look, they say, even experts from the industry consider a return impossible.

    But it is not that simple. Friehe’s employer, the Germany-headquartered energy multinational RWE, is hardly a neutral observer in this matter. It once operated Emsland and is now managing its decommissioning. For a decade and a half, politics have forced the company to prepare economically, technically and organizationally for the dismantling of its nuclear plants.

    RWE CEO Markus Krebber has rejected a return to nuclear power in Germany; the era of the most recently shut-down plants, he has said, is “over.” One of his spokespersons put it this way: “German politicians decided to phase out nuclear energy, and as a company we are implementing that decision. We are not participating in any debate about a return to nuclear power.”

    My visit to Emsland showed just how sensitive the issue remains for RWE. The company dispatched two press officers to accompany me and the plant manager at every step. Friehe’s line about the “point of no return” matches the company’s official position.

    This wasn’t always the company’s view, of course. After German Chancellor Angela Merkel declared the risk of a Fukushima-style event “unmanageable” in 2011, RWE’s then-CEO Jürgen Grossmann warned that a phase-out “could have massive consequences for Germany as a business location.” 

    Indeed, many in the industry are still making a case for the restoration of plants like Emsland. “Individual existing German nuclear power plants that are in an early stage of decommissioning can be returned to operation,” said KernD, an industry association that represents the interests of the sector. 

    Components that have already been dismantled could be reproduced and reinstalled. “Up to a certain point in the decommissioning process, this is even economically advantageous compared with building new,” said the association.

    KernD recommends a two-track approach: First, Germany should prepare for a future with new mini-reactors (small modular reactors, or SMRs), which manufacturers say could reach the market in the 2030s. Second, older nuclear plants should be refurbished where that remains feasible.

    Many supposed obstacles, the association said, are in fact surmountable. Fuel assemblies could be procured anew. Key positions, such as shift supervisors and reactor operators, could be refilled before operations resumed. 

    Tarik Choho, chief commercial officer of the American nuclear company Westinghouse, is optimistic that Germany’s nuclear exit could be reversed. His firm is supplying the reactor technology for Poland’s nuclear energy effort. In Germany, meanwhile, it is involved in decommissioning. 

    A component like the freshly sawn-open reactor pressure vessel lid at Emsland, he says, could be replaced by Westinghouse “without difficulty.”

    So, if the problem isn’t technical, what is it?

    I sent detailed questions to key players in Berlin: What legal steps would be required to halt the decommissioning of plants like Emsland? What timelines would be realistic? What safety and licensing requirements would operators have to meet? What would be the biggest hurdles — and the decisive stop signs?

    The federal government and the relevant regulatory authority both responded evasively. The Ministry for Economic Affairs, led by Katherina Reiche from the chancellor’s conservative Christian Democratic Union (CDU), referred inquiries to the Ministry for the Environment, which is headed by Carsten Schneider of Merz’s coalition partner, the Social Democratic Party (SPD). 

    BASE, the Federal Office for the Safety of Nuclear Waste Management, did the same. And a spokesperson for the environment ministry sent no real answers at all — only a description of the current status quo.

    All nuclear power plants in Germany, the ministry said, have decommissioning licenses, and dismantling is well advanced. The federal government is neither considering nor reviewing any option to restart decommissioned plants. Former operators, it added, have repeatedly publicly stated that they are not available for further operation. And finally: “We do not comment on hypothetical scenarios.”

    The obstacle is clearly political.

    Ahead of the 2025 parliamentary election that made Merz chancellor, the CDU pledged to keep the “nuclear option” alive. “We will examine the resumption of operations at the most recently shut-down nuclear power plants,” announced his party’s platform.

    But after an unexpectedly disappointing result, Merz was forced to form a coalition with the SPD, which opposes the return of nuclear power. 

    Nina Scheer, the SPD parliamentary group’s spokesperson on energy policy, told me a return is “not realistic.” Restarting a decommissioned plant, she argued, is something entirely different than merely extending operations. Old licenses could not simply be prolonged. Instead, highly complex new procedures would be required, ones that could drag on for years. 

    Nuclear power, she added, is the most expensive form of electricity generation anyway. It is ill-suited to a system based on renewables, she continued. Waste disposal and safety issues remain unresolved. And Germany would not improve its resilience by creating new dependencies for fuel imports.

    These points are, at best, debatable. It’s true that new builds are costly. That’s less obvious for existing plants, where construction costs have already been paid off. And countries like Spain show that nuclear power can, in principle, coexist with wind and solar. 

    Germany would, indeed, depend on foreign uranium imports, but not in a way that’s fundamentally different from other energy sources; uranium ore was even mined domestically until 1990. At the same time, the solar industry Scheer champions illustrates just how deep such dependencies can run: In 2024, 86 percent of the photovoltaic systems imported into Germany came from China.

    I asked Scheer whether there was any scenario that might prompt the SPD to reassess nuclear power. An extreme supply crisis, for example? She said no.

    In the face of this opposition, Merz’s conservatives have declined to push. 

    A return to operating the most recently shut-down plants would be “extremely difficult,” Andreas Lenz, the CDU/CSU parliamentary group’s energy-policy spokesperson, wrote to me. Like Scheer, he pointed to the advanced state of decommissioning, the loss of personnel and the lack of licenses. 

    Above all, however, he pointed to the SPD.

    “It has to be said plainly — the coalition partner lacks the political will,” he said.

    Fatih Birol, head of the International Energy Agency in Paris, is among the sharpest critics of Germany’s energy policy. Speaking on the sidelines of a conference in Berlin, the 68-year-old also rejected the doctrine of finality. Restarting the most recently shut-down reactors would be “very challenging,” he acknowledged. Still, he argues for “a sober second look.” If even a single nuclear plant could return to the grid, he says, that would be “an important gain for Germany.”

    One country that has taken the right path, in Birol’s view, is Poland. While Germany tears down its nuclear plants, Poland’s state-owned company Polskie Elektrownie Jądrowe, or PEJ, is building its first one. For now, the site is little more than a cleared strip through a coastal forest, a few hundred meters from the Baltic Sea. The first concrete is to be poured at the end of 2028, and the first of three reactor units are scheduled to begin operating in 2036.

    In conversation, PEJ chief Marek Woszczyk explains Poland’s turn to nuclear power with a single word: sovereignty. For decades, coal carried the country’s power system, but Poland also learned how risky dependence on Russian gas could be. Therefore, as coal declines, nuclear energy has become the obvious answer. It offers electricity that is reliably available, affordable over the long term and largely emissions-free. Poland, he says, is betting on proven and modern Generation III+ reactors that can run for 60 to 80 years, perhaps longer, and that become highly competitive once the steep upfront investment has been made.

    What does Woszczyk make of Germany’s course? “I do not want to lecture Germany,” he says. “But I can explain Poland’s momentum.” In his country, he explains, the debate is not driven by ideology but by a simple question: “What else can guarantee clean, safe and predictable electricity on a large scale for decades?” Most Poles share his optimism. In surveys, support for nuclear energy has remained exceptionally high for years.

    Back in Lingen, however, the decommissioning continues. Every dismantled component and every screw from the former power plant is logged and packed into compact metal containers. A red lid means the contents still need to be cleaned in the site’s own decommissioning facility. A green lid means clean and decontaminated — that is, cleared of any potentially radioactive particles on the surface.

    Once officially cleared for release, most of these materials enter the normal recycling stream. A small portion is burned or melted down. That leaves the radioactive waste. According to RWE, it accounts for only about 1 percent of the total material from a nuclear plant.

    Since decommissioning began in 2024, Friehe says, his team has removed nearly 1,000 tons of material. In the end, the total will come to around 800,000 tons, not including the cooling tower. The job is supposed to be finished by the mid-2030s. Once the facility then “falls out of the Atomic Energy Act,” as Friehe puts it, conventional demolition will follow.

    But if I’ve learned anything from researching this article, it’s that it’s worth contemplating the alternative.

    If Germany wanted to produce nuclear electricity again, the Bundestag would first have to amend the Atomic Energy Act. As things stand, the law effectively says that the license for commercial operation has expired. That sentence would have to be deleted or changed. A simple parliamentary majority would suffice.

    If the law were amended this year, KernD estimates that a rough timeline might look like this: In 2027 and 2028, a political decision would need to be taken on which sites should be brought back online. In parallel, the relevant authorities would adapt their regulatory frameworks. A new operating organization could begin work — hiring and training staff, for example.

    By the end of 2029, operators would then have time to recruit private investors and industrial offtakers. And if the final licenses were granted, the first reactors could be back online between 2031 and 2033, before the Emsland plant would even be fully decommissioned.

    But to get there, German politicians would have to move now — and it’s not looking likely. As the CDU’s Lenz put it: “Every additional day of dismantling makes it harder and more expensive.”

    The phase-out of nuclear power in Germany might, indeed, turn out to be “irreversible,” as Merz said. That, however, is not a hard reality but a political choice. 

    In the meantime, a nuclear power plant in decommissioning is a strange in-between thing. No longer a source of energy but not yet a pile of scrap —  like Schrödinger’s cat, it still contains the possibility of both.

    The Axel Springer Global Reporters Network is a multi-publication initiative publishing scoops, investigations, interviews, op-eds and analysis that reverberate across the world. It connects journalists from Axel Springer brands — including POLITICO, Business Insider, WELT, BILD, and Onet — on major stories for an international audience. Its ambitious reporting stretches across Axel Springer platforms: online, print, TV, and audio. Together, these outlets reach hundreds of millions of people worldwide.

  • ES skubiai švelnins paramos taisykles: po JAV sprendimo dėl Hormūzo kainos šauna į viršų

    ES skubiai švelnins paramos taisykles: po JAV sprendimo dėl Hormūzo kainos šauna į viršų

    Europos Sąjunga dar šį mėnesį ketina pristatyti siūlymą sušvelninti valstybės pagalbos taisykles. Tai būtų dalis priemonių paketo, skirto padėti valstybėms narėms suvaldyti energijos krizę, kilusią dėl karo su Iranu, pirmadienį pranešė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

    Šie planai paskelbti po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas sekmadienį pareiškė, jog Jungtinės Valstijos blokuos Hormūzo sąsiaurį. Toks sprendimas esą priimtas žlugus taikos deryboms su Iranu.

    ES valstybių vyriausybės jau kurį laiką reikalavo keisti valstybės pagalbos taisykles. Hormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos prekybos koridorių, o jo uždarymas smarkiai pakėlė energijos kainas ir sustiprino tiekimo trikdžių riziką. Pasak U. von der Leyen, nuo karo pradžios ES energijos sąskaita išaugo 22 mlrd. eurų.

    Europos Komisija šią savaitę ketina konsultuotis su valstybėmis narėmis dėl galimų valstybės pagalbos taisyklių pakeitimų.

    Be to, Komisija planuoja balandžio 22 d. pristatyti vadinamąjį priemonių rinkinį, kuriame numatytos dujų saugyklų pildymo gairės bei laikinos rekomendacijos, kaip mažinti mokesčius energijos sąskaitoms ir kartu mažinti vartojimą. U. von der Leyen teigimu, paklausos mažinimo priemonės galėtų būti siejamos su pastatų renovacija ir pramonės įrangos atnaujinimu.

    Komisijos pirmininkė taip pat paragino Europos Parlamentą ir valstybes nares iki vasaros pradžios užbaigti darbą ties ES elektros tinklų paketu – planu, kuriuo siekiama modernizuoti ir plėsti Europos elektros perdavimo infrastruktūrą. Jos teigimu, ekonomikos elektrifikacija yra ilgalaikis atsakas į augančias naftos ir dujų kainas.

    Europos Komisija taip pat rengia teisėkūros pasiūlymą dėl elektros mokesčių ir tinklų mokesčių pakeitimų, kurį ketinama pateikti gegužę. Be to, iki vasaros planuojama patvirtinti visos ES elektrifikacijos tikslą, kad būtų mažinama priklausomybė nuo iškastinio kuro.

    Artimiausiu metu Komisija žada paskelbti atnaujintus orientyrus ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemai (ETS), kurie nustatys, kiek nemokamų anglies dioksido leidimų bus skiriama pramonės sektoriams. U. von der Leyen pridūrė, kad planuojama ETS peržiūra ir toliau numatyta liepą.

  • Tyrimas atskleidė žaliąją nelygybę Europoje: turtingieji skęsta medžiuose, kiti – be šešėlio

    Tyrimas atskleidė žaliąją nelygybę Europoje: turtingieji skęsta medžiuose, kiti – be šešėlio

    Turtingesni Europos miestų gyventojai gerokai dažniau turi galimybę pasiekti gamtą nei mažesnes pajamas gaunantys žmonės, rodo naujas tyrimas, kuriame buvo sudaryti miestų žaliųjų erdvių žemėlapiai.

    Tyrimą atlikę Europos Komisijos ir Kopenhagos universiteto mokslininkai išanalizavo 862 miestus ir nustatė, kad tinkamą prieigą prie medžių, pavėsio bei žaliųjų erdvių turi mažiau nei 15 proc. gyventojų.

    Pasak tyrėjų, ekonominiai skirtumai miestuose išryškėja per vadinamąją „žaliąją takoskyrą“ – situaciją, kai geresnę prieigą prie žalumos dažniau turi aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai, o mažas pajamas gaunantys žmonės lieka nuošalyje.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita ir pažeistos ekosistemos stiprina karščio bangas miestuose, o oro ir triukšmo tarša daugelyje Europos vietovių tebėra opi problema. Didesnis medžių ir žaliųjų erdvių skaičius, anot tyrimo, galėtų reikšmingai sumažinti šį spaudimą miestų aplinkai ir gyventojų sveikatai.

    Europa, tyrimo vertinimu, dar toli nuo pilno „3-30-300“ principo įgyvendinimo. Tai urbanistikos gairės, pagal kurias žmogus iš namų turėtų matyti bent tris brandžius medžius, medžių lajos turėtų dengti 30 proc. kiekvieno rajono teritorijos, o iki artimiausios žaliosios erdvės – parko, miško ar viešojo sodo – turėtų būti ne daugiau kaip 300 metrų.

    Tyrimas parodė, kad didesnes disponuojamas pajamas turintys žmonės dažniau gyvena vietovėse, kur prieiga prie gamtos yra žymiai geresnė nei mažas pajamas gaunančiuose namų ūkiuose. Be to, turtingesniame Šiaurės Vakarų Europos regione miestai maždaug dukart dažniau atitinka „3-30-300“ standartus nei Pietų ir Rytų Europoje.

    Geresnė prieiga prie žaliųjų erdvių dažniau fiksuojama tokiuose miestuose kaip Helsinkis, Miunchenas ir Krokuva. Tuo metu pietinių miestų, pavyzdžiui, Atėnų, taip pat Perpinjano Prancūzijoje ar Kordobos Ispanijoje, gyventojai dažniau susiduria su žalumos trūkumu.

    Pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas valstybės narės iki 2030 metų turėtų užkirsti kelią tam, kad miestuose mažėtų žaliųjų erdvių ir medžių lajų plotas. Po šios datos numatoma palaipsniui didinti žaliųjų erdvių kiekį miestuose.

  • Žalias kokteilis, kuris esą valo žarnyną: ryte gerkite vietoj kavos ir pajusite skirtumą

    Šis paprastas gėrimas sujungia žalias lapines daržoves, vaisius ir lengvus priedus, kurie gali padėti palaikyti virškinimą. Išgertas ryte jis tampa gaiviu dienos startu: organizmas gauna vitaminų ir mineralų, o kartu skatinami sveikesni mitybos įpročiai.

    Pavasarį daugeliui norisi lengvumo ir tarsi nedidelio „perkrovimo“ po žiemos. Tačiau organizmo „valymas“ nebūtinai reiškia badavimą ar griežtas dietas. Dažniausiai pakanka kasdienėje mityboje padidinti šviežių daržovių, vaisių ir natūralių gėrimų kiekį, o taip pat įtraukti paprastus įpročius: pasivaikščiojimą, stiklinę vandens su citrina ar žolelių arbatą su mėtomis arba dilgėlėmis. Tokie maži žingsniai gali prisidėti prie geresnės savijautos, kokybiškesnio miego ir didesnės energijos.

    Jei pavasarį norisi kažko lengvo ir gaivinančio, žalias kokteilis gali tapti kasdieniu ritualu. Jo pagrindas – žalios lapinės daržovės, kuriose gausu skaidulų, vitaminų ir mineralų. Vienas populiariausių pasirinkimų – špinatų glotnutis: špinatai, bananas ir obuolys suteikia švelnų skonį ir vientisą konsistenciją, todėl toks gėrimas patinka net tiems, kurie įprastai daržovių vengia.

    Kita alternatyva – žalias kokteilis, į kurį, be špinatų, dedama agurko, salierų stiebų ir citrusinių vaisių. Tokie priedai suteikia gaivos, gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir palengvina perėjimą prie „žalesnės“ mitybos. Reguliariai renkantis tokį gėrimą, kai kuriems žmonėms paprasčiau kontroliuoti apetitą ir palaipsniui mažinti kūno svorį.

    Po kelių dienų nuoseklumo dalis žmonių pastebi, kad savijauta gerėja: atsiranda lengvumo pojūtis, virškinimas tampa sklandesnis. Tai siejama su skaidulomis, kurių yra špinatuose, lapiniuose kopūstuose ar salieruose – jos padeda palaikyti normalią žarnyno veiklą.

    Į kasdienybę įtraukus daugiau žalių daržovių, gali sustiprėti sotumo jausmas, o energija dienos metu didėti natūraliai, be papildomų „stimuliatorių“. Ilgainiui kai kurie taip pat pastebi odos ir plaukų būklės pokyčius bei bendrą atsparumo stiprėjimą. Tokiu būdu žalias glotnutis tampa ne tik užkandžiu, bet ir paprastu įpročiu, kuris gali prisidėti prie geresnės savijautos.

    Žalias kokteilis neretai pasirenkamas ir kaip kavos pakaitalas rytais. Reguliarus jo vartojimas gali padėti palaikyti žarnyno veiklą, suteikti lengvumo pojūtį ir paskatinti per dieną suvalgyti daugiau daržovių bei vaisių.

    Jei nerimaujate dėl skonio, pradėkite nuo švelnesnių derinių – pavyzdžiui, su obuoliu ir salierų stiebais. Taip pat galima rinktis variantus su avokadu arba pritaikyti receptą pagal savo poreikius.

  • Azijos virtuvės atradimas užkariauja Lenkiją: atrodo kaip spagečiai, bet beveik be angliavandenių

    Klasikiniai kvietiniai makaronai gali atsirasti ir lieknėjimo mityboje, tačiau svarbu saikas. Didelės porcijos, ypač be daržovių ar skaidulų, gali greitai sukelti alkį ir energijos kritimą. Tuo tarpu Azijos virtuvėje jau šimtmečius žinomi makaronai, kurių sudėtis beveik vien vanduo. Dėl to jie itin nekaloringi ir gali būti lengva alternatyva įprastiems produktams.

    Konjako makaronai, dar vadinami širitaki, į Europą atkeliavo iš Azijos virtuvės. Jie kilę iš Kinijos, tačiau jau daugelį metų plačiai naudojami ir Japonijoje. Šie makaronai yra be gliuteno ir turi labai mažai angliavandenių. Apie 97 proc. jų sudaro vanduo, todėl 100 gramų suteikia vos 6 kalorijas.

    Išskirtinę konsistenciją lemia ne tik vanduo, bet ir miltai, gaunami iš konjako augalo šaknų. Augalo gumbavaisiuose gausu tirpių skaidulų, kurios suriša vandenį ir sudaro gelį. Būtent dėl šios savybės makaronai yra elastingi ir šiek tiek želė primenančios struktūros.

    Konjako makaronai dažnai rekomenduojami mažinant svorį, taip pat žmonėms, susiduriantiems su atsparumu insulinui. Dėl labai mažo kaloringumo jie tinka kaip patiekalų papildymas, o juose esanti ląsteliena padeda ilgiau jaustis sotiems ir lengviau kontroliuoti apetitą.

    Konjako miltuose yra ir mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, kalcio, kalio bei geležies. Juose esantis gliukomananas – tirpių skaidulų rūšis – gali prisidėti prie žarnyno veiklos, padėti palengvinti vidurių užkietėjimą ir mažinti vadinamojo blogojo cholesterolio kiekį.

    Šių makaronų skonis yra labai švelnus ir neutralus, todėl jie puikiai sugeria kitų ingredientų aromatus ir tinka kaip pagrindas įvairiems patiekalams.

    Parduotuvėse jų galima rasti tiek sausų, tiek laikomų skystyje. Sausus makaronus rekomenduojama virti apie 8 minutes – paruošti jie būna elastingesni ir geriau sugeria padažus. Makaronai skystyje yra patogus pasirinkimas greitam maistui, tačiau prieš naudojimą juos verta kruopščiai perplauti, kad neliktų specifinio, ne itin malonaus kvapo. Po to juos galima trumpai pavirti apie 2 minutes arba pakepinti sausoje keptuvėje, kad pagerėtų tekstūra. Taip pat tinka dėti tiesiai į padažą ar sriubą.

    Paruoštus konjako makaronus galima naudoti sriubose, kvapniuose padažuose arba kaip pagrindą „stir-fry“ tipo patiekalams. Jie dera tiek su Azijos virtuvės skoniais, pavyzdžiui, saldžiarūgščiais ar riešutų padažais, tiek su kitų pasaulio virtuvių įkvėptais patiekalais. Be to, jie gali praversti ir daržovių salotose – padidina patiekalo apimtį ir sotumą.

  • Valgote iš streso? Šis prieskonis gali apgauti smegenis ir numalšinti staigų alkį

    Kai kurie prieskoniai gali paveikti smegenims siunčiamus sotumo signalus. Vienas jų padeda tarsi „apgauti“ organizmą ir sumažinti norą stresinėse situacijose griebtis saldumynų ar užkandžių. Dėl to lengviau laikytis sveikesnių įpročių ir suvaldyti užkandžiavimą.

    Užkandžiavimas yra problema, su kuria susiduria daugelis, ypač kai daug laiko praleidžiama namuose arba valgoma nereguliariai. Dažnai tai kyla ne dėl tikro alkio, o dėl įpročio, nuobodulio ar streso. Todėl pirmas žingsnis – atkreipti dėmesį, kada dažniausiai ranka tiesiasi prie užkandžių.

    Praktiškai pradėti verta nuo dienos valgymų struktūros. Reguliarūs patiekalai panašiu metu padeda palaikyti stabilesnį energijos lygį ir sumažina norą užkąsti tarp valgymų. Svarbi ir mitybos sudėtis: jei patiekalai yra sotūs, juose netrūksta baltymų bei skaidulų, alkio jausmas pasireiškia rečiau.

    Naudinga išmokti atpažinti kūno siunčiamus signalus. Prieš imant užkandį verta trumpam sustoti ir paklausti savęs, ar tai tikrai alkis, ar tiesiog įprotis. Kartais pakanka stiklinės vandens ar kelių minučių pertraukos, kad noras praeitų.

    Kasdienybėje padeda ir paprastas sprendimas – riboti atsitiktinių užkandžių prieinamumą. Kai jų nėra po ranka, jų siekiama rečiau. Tai nedidelė, bet dažnai labai veiksminga permaina, suteikianti daugiau kontrolės, ką ir kada valgote.

    Kai kurie virtuvėje naudojami ingredientai gali realiai padėti kontroliuoti apetitą ir mažinti norą užkandžiauti. Kadangi problema neretai kyla dėl streso, nuobodulio ar įpročių, verta rinktis produktus, kurie padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp pagrindinių valgymų.

    Apetitą mažinti gali, pavyzdžiui, vanilė ir mėta. Vanilė pasižymi salstelėjusiu aromatu, ramina, o jos kvapas ir skonis kai kuriems žmonėms padeda atitolinti alkio pojūtį. Ją galima įmaišyti į desertus, gėrimus ar net košę. Mėta suteikia gaivos, gali prisidėti prie sotumo jausmo, todėl tinka įvairiems lengviems patiekalams ar gėrimams.

    Vis dėlto dažniausiai kaip prieskonis, galintis „numalšinti“ staigius alkio priepuolius, minimas cinamonas. Taip yra todėl, kad jis švelniai prisideda prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje palaikymo. Įbėrus cinamono į košę, noras užkandžiauti pirmoje dienos pusėje gali pasitaikyti rečiau.

    Panašiai gali veikti ir ciberžolė, kurią galima naudoti vietoje cinamono ar kartu su juo. Be to, ciberžolė pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, gali padėti reguliuoti cukraus kiekį kraujyje bei palaikyti kepenų veiklą.

    Įtraukus apetitą slopinančius prieskonius į mitybą, lengviau palaikyti alkio kontrolę ir kartu mėgautis patiekalų skoniu. Dėl to įpročių keitimas dažnai tampa natūralesnis ir malonesnis.

  • Šis riebalas kepimui lenkia rapsų aliejų: kodėl vis daugiau renkasi lydytą sviestą

    Daugelio virtuvėse iki šiol karaliauja rapsų aliejus – jis lengvai prieinamas ir universalus. Vis dėlto vis dažniau kyla klausimas, ar tai tikrai geriausias pasirinkimas kepimui. Kai kurie riebalai aukštą temperatūrą ištveria geriau ir yra stabilesni, o tai tiesiogiai lemia patiekalų skonį bei kokybę.

    Riebalų pasirinkimas kepant neretai paliekamas antrame plane, nors nuo jo didele dalimi priklauso galutinis rezultatas. Norint gaminti sąmoningiau, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip riebalai elgiasi kaitinami. Ne visi jie tinka aukštai temperatūrai – svarbi vadinamoji dūmijimo temperatūra. Jai esant viršytai, riebalai pradeda irti, gali suprastėti skonis ir sumažėti patiekalo kokybė.

    Į klausimą, ant ko kepti, vieno universalaus atsakymo nėra – daug kas priklauso nuo to, kas atsiduria keptuvėje. Vieni riebalai labiau tinka švelniems produktams, kiti – mėsai ar patiekalams, kuriems reikia intensyvesnio kepimo. Verta įvertinti ir sudėtį, nes skirtingos riebalų rūgštys lemia, kaip riebalai išlieka stabilūs aukštoje temperatūroje.

    Kasdienėje virtuvėje verta laikytis paprastos taisyklės: neperkaitinti riebalų ir jų nenaudoti pakartotinai. Taip lengviau išvengti nemalonaus kvapo, prastesnio skonio ir nenuspėjamo kepimo rezultato – švieži riebalai dažniausiai reiškia geresnį patiekalą.

    Lydytas sviestas – produktas, kurį vis daugiau žmonių renkasi kepimui, kai norisi paprasto ir patikimo rezultato. Jis gaminamas iš įprasto sviesto, tačiau kaitinant iš jo pašalinamas vanduo ir baltymai. Taip lieka beveik vien gryni riebalai, kurie keptuvėje elgiasi stabiliau ir ne taip lengvai pridega kaip įprastas sviestas.

    Kasdien naudojant lydyto sviesto privalumas – geresnė tolerancija aukštesnei temperatūrai, todėl ant jo galima kepti įvairius produktus, nuo daržovių iki mėsos. Be to, jis ne taip greitai putoja ir neįgauna kartumo, kaip tai gali nutikti kepant su paprastu sviestu, todėl lengviau kontroliuoti visą procesą.

    Skonis dažniausiai išlieka gana neutralus, nors juntama lengva sviestinė nata. Praktiniu požiūriu jis taip pat patogus: paprastai išsilaiko ilgiau nei įprastas sviestas, o kai kuriais atvejais jo nereikia nuolat laikyti šaldytuve. Daugeliui aktualu ir tai, kad lydytame svieste yra labai mažai laktozės.

    Lyginant riebalus virtuvėje, dažniausiai svarbiausia – kaip jie elgiasi ant keptuvės. Lydytas sviestas ir rapsų aliejus yra populiarūs pasirinkimai, tačiau jie skiriasi keliais reikšmingais aspektais.

    Pirmiausia – dūmijimo temperatūra. Lydytas sviestas gali atlaikyti labai aukštą kaitrą, apie 200 laipsnių ar net daugiau, todėl tinka intensyviam kepimui. Rapsų aliejus taip pat gali būti tinkamas, tačiau jo savybės labiau priklauso nuo kokybės ir nuo to, ar aliejus rafinuotas.

    Praktiškai tai reiškia, kad lydytas sviestas dažnai suteikia didesnę „klaidos ribą“: ant jo patogiau kepti mėsą ar patiekalus su apvoliojimu, nes mažesnė rizika, kad riebalai per greitai ims svilti. Tuo tarpu įprastas sviestas tokiems atvejams dažniausiai netinka – jame esantys pieno baltymai greitai pridega, todėl gali atsirasti kartumas ir dūmai.

    Rapsų aliejus išlieka neutralus ir universalus sprendimas tais atvejais, kai nesiekiama sviestinio poskonio ir norima stabilaus riebalo kasdieniam, vidutinio intensyvumo kepimui. Galutinis pasirinkimas priklauso nuo to, ką dažniausiai gaminate ir kokio rezultato tikitės.

    Verta rinktis riebalus, kurie gerai toleruoja aukštą temperatūrą ir nepraranda savybių kaitinami. Tuomet kepimas tampa paprastesnis, o patiekalai – stabilesni, skanesni ir saugesni.