CP v2

Blog

  • Meistras įvertino mano stalą 80 tūkst.: nepatikėjo, kad jis iš šukių ir savo rankų darbo

    Meistras įvertino mano stalą 80 tūkst.: nepatikėjo, kad jis iš šukių ir savo rankų darbo

    Pakartotinai panaudoti sudužusį stiklą ar veidrodžio šukes – puikus būdas suteikti joms antrą gyvenimą. Nors daugelis fragmentus tiesiog išmeta, iš jų galima sukurti išskirtinį, praktišką ir interjere dėmesį traukiantį daiktą.

    Pirmiausia pasiruoškite stiklą. Jei šukės didelės, susmulkinkite jas į mažesnius fragmentus. Stiklą uždenkite tvirtu audiniu arba laikraščiu ir atsargiai pakalkite plaktuku. Taip gausite skirtingų formų gabalėlius, kurie atrodys natūraliau ir dekoratyviau. Nebūtina siekti idealių formų – nelygūs kraštai dažnai suteikia gaminiui daugiau charakterio.

    Toliau paruoškite pagrindą. Tam tinka senas medinis stalas ar kita tvirta plokštuma. Paviršių gerai nušlifuokite, kad jis būtų lygus ir švarus. Kraštuose pritvirtinkite bortelius, pavyzdžiui, iš faneros – jie padės sulaikyti vėliau naudojamas medžiagas.

    Tuomet tolygiai užtepkite klijų sluoksnį ant stalo paviršiaus. Klijais padenkite ir stiklo gabalėlių nugarėlę. Leiskite klijams trumpai apdžiūti, o tada pradėkite dėlioti fragmentus. Juos galite išdėstyti atsitiktinai arba suformuoti konkretų raštą – viskas priklauso nuo sumanymo. Svarbu palikti nedidelius tarpus tarp šukių.

    Kai visi elementai sudėti, paruoškite siūlių užpildą. Paimkite baltą cementą, įpilkite vandens ir išmaišykite iki tirštos konsistencijos. Jei norite, įmaišykite dažų, kad paviršius įgautų įdomesnį atspalvį. Atsargiai užpildykite visus tarpus, mišinį paskirstydami ir sulygindami.

    Leiskite paviršiui apdžiūti, tuomet lengvai drėgna šluoste nuvalykite cemento likučius nuo stiklo. Visiškai išdžiūvus, paviršių nupoliruokite – taip jis taps lygesnis ir labiau blizgės.

    Galiausiai paprastas senas stalas gali virsti originaliu interjero akcentu. Toks sprendimas ne tik padeda sutaupyti, bet ir leidžia sukurti iš tiesų unikalų daiktą savo rankomis. Be to, tai saugesnis būdas panaudoti stiklą, kuris kitu atveju galėtų tapti pavojingomis atliekomis.

  • 20 metų tampė foliją ir vis gaudė iššokusį ruloną – kol pastebėjo 2 įpjovas dėžutės šonuose

    Šiandien – paprastas virtuvės triukas, apie kurį daugelis net neįtaria, nors jis yra beveik ant kiekvienos folijos ar maistinės plėvelės pakuotės.

    Atidarę folijos dėžutę dažniausiai tiesiog ištraukiate kraštą ir atplėšiate reikiamą gabalą. Tačiau neretai nutinka taip, kad rulonas iššoka iš dėžutės, pradeda laisvai suktis arba net visai iškrenta. Tai nepatogu ir erzina, ypač kai skubate.

    Iš tiesų gamintojai šią problemą seniai numatė ir paliko labai paprastą sprendimą. Pažvelkite į pakuotės šonus: ten dažnai būna nedidelės pažymėtos vietos su užrašu „paspausti“ arba mažos įpjovos. Paspaudus jas iš abiejų pusių, kartonas šiek tiek įsispaudžia į vidų ir užfiksuoja ruloną.

    Tuomet jis tvirtai laikosi dėžutėje – nebereikia nuolat taisyti ar kišti atgal. Galėsite lengvai ištraukti norimą folijos kiekį, tolygiai ją atvynioti ir be vargo atplėšti.

    Tas pats principas tinka ir maistinei plėvelei. Daugumoje pakuočių yra tokie pat fiksatoriai, kurie gerokai palengvina naudojimą.

    Iš pirmo žvilgsnio tai smulkmena, tačiau būtent tokios detalės kasdienius darbus padaro gerokai patogesnius. Išbandykite šį būdą – ir folija ar plėvelė virtuvėje tarnaus kur kas tvarkingiau.

    Galiausiai šis paprastas triukas padeda naudotis folija ar maistine plėvele patogiau ir švariau: užfiksuotas rulonas nebeiškrenta ir nesisuka, o tai taupo laiką ir nervus gaminant maistą. Tai mažytė detalė, apie kurią daugelis nežino, nors ji jau seniai numatyta gamintojo. Pakanka pabandyti vieną kartą – ir skirtumą pajusite iškart.

  • Į klozeto bakelį įdėjo dantų pastos – šis paprastas triukas padeda pamiršti kvapą ir apnašas

    Yra keli paprasti būdai, padedantys palaikyti klozetą švarų ir gaivų be didelių išlaidų. Šie sprendimai lengvai pritaikomi namuose ir gali maloniai nustebinti rezultatu.

    Pirmasis triukas susijęs su įprasta dantų pasta. Rekomenduojama pasirinkti nebrangią pastą, šiek tiek apkirpti pakuotės kraštus ir tūbelėje padaryti kelias mažas skylutes. Tuomet atsukite dangtelį ir įdėkite tūbelę į klozeto bakelį. Kiekvieno nuleidimo metu pasta pamažu išsiplaus į vandenį.

    Taip vanduo bakelyje įgauna gaivesnį kvapą, o pats klozetas ilgiau išlieka švaresnis. Šis būdas gali padėti sumažinti nemalonių kvapų atsiradimą ir apnašų kaupimąsi. Poveikis dažnai išlieka gana ilgai, nes priemonė sunaudojama palaipsniui.

    Antrasis triukas skirtas klozeto gaivikliui. Dažniausiai jis kabinamas ant klozeto krašto, tačiau neretai nuslysta, pasislenka arba nukrenta. Kad taip nenutiktų, verta jį pritvirtinti stabiliau – taip, kad laikytųsi tvirčiau ir nenukristų nuleidžiant vandenį.

    Tinkamai pritvirtintas gaiviklis efektyviau atlieka savo funkciją: priemonė paskirstoma tolygiau, pats gaiviklis ilgiau išlieka vietoje, o kvapas – malonesnis ir pastovesnis.

    Tokie paprasti sprendimai leidžia palaikyti tvarką vonios kambaryje be papildomų pastangų. Kartais būtent nedideli įpročių pokyčiai sutaupo laiko ir jėgų, o rezultatas būna akivaizdus.

    Apibendrinant, pasitelkus lengvai prieinamas priemones galima sumažinti apnašų susidarymą, nemalonių kvapų atsiradimą ir padaryti kasdienę priežiūrą patogesnę. Nedidelės gudrybės neretai duoda pastebimą efektą be papildomų išlaidų.

  • Atrodo kaip baltoji šokolado pasta, bet be cukraus: vienas priedas pakeis jūsų virtuvę

    Kokosų sviestas – tai tiesiog smulkiai sumaltas kokoso minkštimas. Namuose jį galima pasigaminti sumalus kokosų drožles ar plokšteles. Skirtingai nei kokosų aliejus, kuris yra gryni iš riešuto išgauti riebalai, kokosų svieste išlieka ir baltymų, skaidulų bei kitų maistinių medžiagų, esančių visame kokose. Riebalai sudaro apie 60 proc. kokosų sviesto.

    Skirtumai tarp kokosų aliejaus ir kokosų sviesto matyti ir jų struktūroje. Kokosų svieste dažnai pastebimi smulkūs gumulėliai, jo konsistencija kremiška, be to, jis linkęs sluoksniuotis – panašiai kaip riešutų sviestas. Paviršiuje gali atsiskirti aliejus, o sunkesnės dalelės, įskaitant baltymus ar kokoso fragmentus, nusėda į dugną.

    Pakaitinus šiuos produktus skirtumai dar ryškesni: kokosų sviestas suminkštėja ir tampa skystesnis, tačiau išlieka kremiškas ir nevienalytis. Tuo tarpu ištirpęs kokosų aliejus būna skaidrus ir visiškai skystas. Svarbu prisiminti, kad jų dūmų taškai skiriasi. Rafinuotą kokosų aliejų galima kaitinti net iki 230 laipsnių Celsijaus, o nerafinuoto dūmų taškas yra žemesnis. Kokosų sviestas dėl baltymų ir natūralių cukrų gali pradėti karamelizuotis ir svilti jau maždaug ties 150 laipsnių Celsijaus, todėl kepimui keptuvėje jis nėra tinkamas.

    Kokosų sviestą sudaro apie 60–70 proc. riebalų, tačiau dėl to, kad jis gaminamas iš viso kokoso minkštimo, jame taip pat yra šiek tiek baltymų ir nemažai skaidulų, padedančių žarnyno peristaltikai. Be to, jame galima rasti mangano, vario ir geležies. Taip pat jis suteikia angliavandenių ir antioksidantų.

    Kokosų sviesto riebalų sudėtis jau seniai kelia diskusijų. Apie 90 proc. jame esančių riebalų yra sotieji, kurių dietologai dažnai rekomenduoja nepadauginti dėl galimos neigiamos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Vis dėlto dalis mokslininkų pabrėžia, kad sotieji riebalai nėra vienodi. Skiriamos ilgos grandinės sočiosios riebalų rūgštys, kurios laikomos mažiau palankiomis sveikatai ir gali didinti MTL (LDL) cholesterolio kiekį, ir vidutinės grandinės riebalų rūgštys, kurios organizme metabolizuojamos kitaip.

    Susan Hewlings straipsnyje, publikuotame žurnale „Journal of Cardiovascular, Development and Disease“, teigiama, kad sotieji riebalai kokosų produkte gali būti palankesni nei sotieji riebalai, gaunami iš gyvūninės kilmės produktų. Kokose randama, pavyzdžiui, laurino rūgšties (ji sudaro apie 48–50 proc. riebalų), taip pat kaprino ir kaprilo rūgščių, kurioms priskiriamos antimikrobinės ir antivirusinės savybės. Be to, nerafinuotuose kokosų produktuose aptinkama fenolinių junginių ir antioksidantų, siejamų su priešuždegiminiu poveikiu.

    Labiausiai aptarinėjama tema – kokosų riebalų poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Minėta autorė pažymi, kad vidutinės grandinės riebalų rūgštys gali didinti DTL (HDL) cholesterolio kiekį. Kita vertus, jos didina ir MTL (LDL) cholesterolį, tačiau, kaip teigiama, mažesniu mastu nei kai kurie gyvūniniai riebalai, todėl bendras lipidų profilis gali būti kiek palankesnis.

    Vertinant poveikį širdžiai, kokosų sviestas kai kada laikomas geresniu pasirinkimu nei vien kokosų aliejus, nes jame yra skaidulų. Skaidulos gali prisidėti prie MTL (LDL) cholesterolio mažinimo ir taip iš dalies neutralizuoti galimą neigiamą riebalų poveikį. Tokią mintį yra iškėlęs dr. Michael Greger, remdamasis salų bendruomenių mitybos pavyzdžiais, kur daugiau vartojami neperdirbti produktai ir visas kokosas, o kartu – ir daugiau skaidulų.

    Dėl vidutinės grandinės riebalų rūgščių (MCT) kokosų sviestas gali suteikti greitos energijos. Šios rūgštys organizme dažnai metabolizuojamos greičiau ir, kaip manoma, rečiau kaupiamos riebaliniame audinyje, todėl jos populiarios sportuojančių žmonių bei besilaikančių ketogeninės mitybos tarpe.

    Kokosų sviestas yra kaloringas riebalinis produktas, todėl jį reikėtų vartoti saikingai. Tačiau dėl ryškaus skonio ir aromato jis gali tapti vertingu ingredientu virtuvėje.

    Šį produktą nesudėtinga pasigaminti ir namuose. Tam prireiks kokybiškų kokosų drožlių arba plokštelių, turinčių didesnį riebalų kiekį. Rekomenduojama rinktis nesaldintus ir neapdorotus (nesulfituotus) produktus.

    Kokosų drožles ar plokšteles reikia kruopščiai sumalti trintuvu ar galingu blenderiu. Maždaug po 15 minučių maišymo turėtų susidaryti kremiškos konsistencijos kokosų sviestas. Jei malant masė sunkiai sukasi, galima įpilti šaukštą kokosų aliejaus. Paruoštą produktą patogu laikyti stikliniame inde šaldytuve – iki mėnesio.

    Dėl savo struktūros, sodraus skonio ir kvapo kokosų sviestas naudojamas tiek desertams, tiek nesaldiems patiekalams. Kadangi žemesnėje nei 24 laipsnių Celsijaus temperatūroje jis kietėja, jis ypač tinka kremų struktūrai pagerinti. Jį galima dėti į tartų pagrindus ar naudoti naminių batonėlių glajui.

    Ketogeninėje mityboje kokosų sviestas neretai dedamas į vadinamąją „neperšaunamą“ kavą. Jis taip pat plačiai naudojamas indiškoje ir kitose Rytų virtuvėse, pavyzdžiui, sriuboms ar padažams tirštinti, nes, lyginant su kokosų pienu, rečiau sluoksniuojasi. Taip pat gali būti naudojamas kaip padažo pagrindas prie orkaitėje keptų šakninių daržovių.

    Kasdienėje mityboje kokosų sviestą galima įmaišyti į kokteilius, košes, tepti ant sumuštinių, blynų ar lietinių.

  • Šią daržovę dažnai dedame tik į sultinį, bet ji gali padėti širdžiai ir inkstams

    Dar mūsų močiutės žinojo, kad petražolė yra kur kas daugiau nei vien prieskonis. Liaudies medicinoje ji buvo naudojama šlapimo takų infekcijoms, tinimui, virškinimo sutrikimams ir net mažakraujystei lengvinti. Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad petražolės šaknyje gausu aktyvių medžiagų, galinčių prisidėti prie įvairių organizmo sistemų veiklos.

    Petražolės šaknyje esantis kalis ir eteriniai aliejai siejami su inkstų veiklos palaikymu: jie gali padėti organizmui greičiau pašalinti skysčių perteklių ir nepageidaujamas medžiagas. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie susiduria su tinimu, skysčių kaupimusi ar padidėjusiu kraujospūdžiu.

    Kalis svarbus ir širdies bei kraujotakos sistemai – jis padeda reguliuoti kraujospūdį ir širdies ritmą. Be to, petražolės šaknyje yra folio rūgšties (vitamino B9), kuri gali prisidėti prie homocisteino kiekio mažinimo. Šis junginys dažnai minimas tarp veiksnių, siejamų su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Viena porcija (apie 100 g) petražolės šaknies gali suteikti iki 30 proc. dienos vitamino C poreikio. Tai natūrali parama imuninei sistemai, ypač vertinga šaltuoju metų laiku.

    Petražolės šaknyje esantis skaidulų kiekis taip pat naudingas virškinimui: skaidulos padeda palaikyti žarnyno veiklą, reguliuoti tuštinimąsi ir prisidėti prie palankios mikrofloros.

    Be to, petražolės šaknyje aptinkama flavonoidų, pavyzdžiui, apigenino, kurie padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus ir gali prisidėti prie ląstelių apsaugos nuo priešlaikinio senėjimo.

    Ši daržovė laikoma universalia, tad ją verta įtraukti į mitybą daugeliui. Petražolės šaknį galima valgyti įvairiai, tačiau daugiausia savybių ji išlaiko suvalgoma netrukus po nuplovimo ir nulupimo. Skonis – gaivus, šiek tiek aštrokas. Tarkuota ji tinka salotoms, daržovių užtepėlėms, sultims ar kaip priedas valomiesiems kokteiliams.

    Petražolės šaknį galima ir termiškai apdoroti – virti, kepti ar troškinti. Kiekvienu atveju skonis skiriasi: kepant ji įgauna daugiau saldumo, o troškinant gali priminti salierą. Štai keli paprasti būdai, kaip ją panaudoti virtuvėje.

    Petražolių šaknies trinta sriuba su čiobreliais

    Gaminimas: apkepkite svogūną ir česnaką, sudėkite pjaustytas daržoves, užpilkite sultiniu. Virkite, kol suminkštės, tuomet sutrinkite. Pagardinkite pagal skonį. Puikus pasirinkimas rudens vakarams.

    Petražolių šaknies piurė su muskato riešuto nata

    Gaminimas: išvirkite daržoves, nupilkite vandenį, įdėkite sviesto ir prieskonių, tuomet sutrinkite arba suplakite. Tai gali būti įdomi alternatyva įprastai bulvių piurė.

    Orkaitėje keptos petražolių šaknies „bulvytės“

    Gaminimas: supjaustykite šiaudeliais, sumaišykite su prieskoniais ir alyvuogių aliejumi. Kepkite 200 °C temperatūroje apie 25–30 min. Trašku, gardu ir tinka tiek užkandžiui, tiek kaip garnyras.

    Petražolės šaknis – viena labiausiai nuvertinamų daržovių mūsų virtuvėje. Ji siejama su širdies veiklos palaikymu, inkstų funkcijos gerinimu, imuniteto stiprinimu ir virškinimo reguliavimu, o pritaikymo galimybių – dešimtys: nuo kokteilių ir salotų iki sriubų ar keptų užkandžių.

    Pavasarį verta prisiminti petražolės šaknį ir išbandyti bent vieną iš šių idėjų – gali būti, kad ši daržovė užims nuolatinę vietą jūsų valgiaraštyje.

  • Lenkai mindo laukinį apynį, italai už jį moka šimtus: pavasario delikatesas stebina skoniu

    Bruscandoli – tai jauni, pavasariniai paprastojo laukinio apynio (Humulus lupulus) ūgliai. Tai nėra atskira augalo rūšis – vartojamos tik pačios švelniausios, ankstyviausios apynio dalys, skinamos dar prieš stiebui sukietėjant ir lapams visiškai išsiskleidžiant. Į virtuvę patenka tik trumpi, minkšti jaunų ūglių gabalėliai, dažniausiai nuo kelių iki keliolikos centimetrų ilgio. Būtent trumpas sezonas, lengvas kartumas ir ryškus augalinis aromatas lėmė, kad šiaurės Italijoje bruscandoli jau seniai laikomi vertingu pavasario virtuvės ingredientu.

    Patys ūgliai būna ploni, elastingi, ryškiai žali, kartais ties pagrindu – kiek rausvi, o jų vidus gali būti iš dalies tuščiaviduris. 100 g šviežių ūglių paprastai turi mažiau nei 30 kcal ir apie 3–5 g skaidulų, kurios padeda virškinimui ir gali prisidėti prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje palaikymo. Taip pat aptinkama fenolinių junginių, karčiųjų medžiagų ir terpenoidų, pasižyminčių antioksidaciniu poveikiu, galinčių padėti mažinti uždegiminius procesus ir skatinti virškinimo sulčių išsiskyrimą. Dėl to bruscandoli dažnai vertinami kaip lengva, sezoninė daržovė, papildanti racioną vertingomis augalinėmis medžiagomis.

    Valgomų laukinio apynio ūglių sezonas yra aiškiai ribotas – dažniausiai jis trunka nuo kovo iki gegužės pradžios, o tikslus skynimo laikas priklauso nuo pavasario eigos ir temperatūros konkrečiame regione. Geriausi yra patys jauniausi ūgliai, nuskinti dar prieš išsiskleidžiant lapams ir augalui pradedant medėti – tuomet jie išlieka švelnūs ir turi malonų, ne per stiprų kartumą. Lietuvoje paprastasis apynys gamtoje taip pat sutinkamas dažnai, ypač drėgnuose krūmynuose, upių slėnių miškuose, pakelėse prie griovių ir vandens telkinių, taip pat laukuose ar jų pakraščiuose.

    Renkant ūglius savarankiškai būtina elgtis atsargiai: jauni apynio ūgliai gali būti supainioti su nevalgomais ar sveikatai potencialiai pavojingais augalais, pavyzdžiui, raganėmis (Clematis vitalba), baltuoju bruku (Tamus communis) ar rečiau – dyglialapiu pelžiedžiu (Ruscus aculeatus). Ne mažiau svarbi ir vieta, kurioje renkama: augalai, augantys prie intensyvaus eismo kelių, šalia taršos šaltinių ar teritorijose, kurios purškiamos chemikalais, maistui netinka net ir tuomet, jei buvo atpažinti teisingai.

    Bruscandoli dažnai lyginami su šparagais, tačiau tai labiau kulinarinis, o ne botaninis palyginimas. Abiem atvejais valgomi jauni, dar minkšti ūglių viršūnėliai, kuriuos reikia nuskinti per labai trumpą laiką – kol jie netapo pluoštiniai ir neprarado kokybės. Panašus ir paruošimas: apynių ūgliai pavasario patiekaluose naudojami panašiai kaip šparagai – kaip lengvas žalias ingredientas, turintis ryškų, šiek tiek kartoką skonį. Vis dėlto, skirtingai nei plačiai auginami šparagai, bruscandoli išlieka reta ir sunkiau gaunama žaliava.

    Didelę kainą daugiausia lemia ribotas prieinamumas ir sudėtingas rinkimas. Ūgliai skinami rankomis, neretai sunkiai pasiekiamose vietose, todėl darbo sąnaudos išauga. Sezonas trunka vos kelias savaites, o prekybai atrenkamos tik pačios švelniausios augalo dalys, tad pasiūla sumažėja dar atrankos etape. Dėl to mažmeninėje prekyboje kaina gali siekti apie 30–70 eurų už kilogramą, o premium segmente pasitaiko ir pasiūlymų, artėjančių prie 1000 eurų už kilogramą.

    Dažniausiai bruscandoli naudojami pavasariniuose patiekaluose, pavyzdžiui, risotto, omletuose ar lengvose sriubose.

  • Valgykite šią daržovę kasdien: nustebsite, kas nutiks jūsų organizmui per kelias savaites

    Valgykite šią daržovę kasdien: nustebsite, kas nutiks jūsų organizmui per kelias savaites

    Mitybos specialistai ir gydytojai jau ne vienerius metus ragina į kasdienį racioną įtraukti kuo daugiau žalių daržovių – jos yra vertingas vitaminų, mineralų ir skaidulų šaltinis. Viena daržovė, valgoma reguliariai, gali suteikti ypač daug naudos sveikatai. Iš jos galima gaminti salotas, spausti sultis arba tiesiog užkandžiauti. Štai kodėl verta kasdien valgyti morką.

    Morkose gausu naudingų medžiagų, ypač antioksidantų ir fenolinių rūgščių, kurios gali padėti mažinti vadinamojo blogojo cholesterolio kiekį. Nemažas kalio kiekis taip pat prisideda prie kraujospūdžio reguliavimo. Dėl to reguliarus morkų vartojimas siejamas su mažesne aterosklerozės, hipertenzijos ir rimtesnių širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Morkos yra vienas svarbiausių beta karoteno šaltinių. Ši medžiaga organizme virsta vitaminu A ir yra reikalinga geram regėjimui. Ji padeda palaikyti gleivinių būklę, maitina akis ir gali apsaugoti nuo sausėjimo. Tyrimai rodo, kad dažnesnis morkų vartojimas gali būti susijęs su mažesne geltonosios dėmės degeneracijos ar kataraktos rizika, taip pat gali prisidėti prie geresnio matymo prietemoje.

    Subalansuota, daržovėmis praturtinta mityba apskritai siejama su mažesne kai kurių onkologinių ligų rizika, ypač virškinamojo trakto. Tyrimuose taip pat pastebėta, kad moterys, kurių kraujyje nustatomas aukštesnis karotenoidų (junginių, kurių gausu morkose) kiekis, rečiau susiduria su krūties vėžiu.

    Šviežia morka – patogus ir sveikas užkandis. Ji natūraliai saldi, turi nedaug kalorijų (apie 27 kcal 100 gramų), o kartu yra geras skaidulų šaltinis. Dėl to morkos gali suteikti sotumo jausmą, sumažinti norą užkandžiauti saldumynais ir padėti palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje.

    Morkose esantys antioksidantai ir beta karotenas naudingai veikia ir odą: padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, siejamus su senėjimo procesais, gali prisidėti prie tolygesnio odos atspalvio ir mažesnio raukšlių ryškumo. Taip pat minima, kad šios medžiagos gali padėti apsaugoti odą nuo žalingo UV spindulių poveikio.

    Be to, morkose yra vitamino C ir vitamino B6, svarbių tinkamai imuninės sistemos veiklai. Natūralūs antioksidantai taip pat siejami su mažesniais uždegiminiais procesais ir geresne mikrocirkuliacija, o tai gali prisidėti prie mažesnės neurodegeneracinių sutrikimų rizikos.

  • Chia sėklos – mažytės, bet galingos: kuo jos naudingos ir kaip valgyti teisingai

    Chia sėklos – mažytės, bet galingos: kuo jos naudingos ir kaip valgyti teisingai

    Chia sėklos – vienas geriausiai žinomų supermaisto produktų, Lietuvoje populiarus jau ne vienerius metus. Jas į savo racioną dažniausiai įtraukia žmonės, besirūpinantys sveikata ir gera savijauta, aktyviai sportuojantys, taip pat tie, kuriuos vargina įvairūs negalavimai. Kuo ypatingos šios mažos sėklytės ir kaip jas vartoti, kad nauda būtų kuo didesnė?

    Chia sėklos, dar vadinamos ispaninio šalavijo sėklomis, yra smulkios, tamsios ir itin maistingos. Dėl savo vertingų savybių jos priskiriamos supermaistui, o kadangi šiandien jų nesunku įsigyti daugelyje parduotuvių, jas renkasi vis daugiau žmonių.

    Maistinė chia sėklų sudėtis yra išties įspūdinga: jose yra apie 15–25 proc. baltymų, 30–33 proc. riebalų ir 26–41 proc. angliavandenių. Dėl to jos gali būti geras pasirinkimas tiek fiziškai aktyviems, tiek svorį mažinantiems žmonėms.

    Reguliarus chia sėklų vartojimas siejamas su geresne bendra savijauta. Jos gali prisidėti prie pagalbos esant mažakraujystei, palengvinti vidurių užkietėjimą, būti naudinga atrama osteoporozės profilaktikai ir kaulų sistemos atsigavimui. Taip pat nurodoma, kad jos gali padėti mažinti kai kurių ligų riziką, įskaitant demenciją, prostatos ir krūties vėžį, II tipo diabetą bei aterosklerozę.

    Virtuvėje chia sėklas galima panaudoti įvairiai. Dažniausiai jos beriamos į glotnučius, košes ar pudingus. Jas galima valgyti ir žalias, tačiau patariama prieš tai pamirkyti sultyse, piene ar jogurte – po trumpo laiko sėklos išbrinksta ir suformuoja gelį.

    Chia sėklos taip pat tinka padažams (sumaltos gali veikti kaip natūralus tirštiklis), ryžių ar makaronų patiekalams, kepiniams ir duonai. Skirtingai nei linų sėmenų, jų nebūtina malti prieš vartojimą – plonas luobelės sluoksnis lengvai skyla, todėl organizmas gali įsisavinti naudingąsias medžiagas. Vis dėlto, jei norima maksimaliai pagerinti omega-3 riebalų rūgščių įsisavinimą arba vargina virškinimo sutrikimai, rekomenduojama chia sėklas sumalti.

    Chia sėklų nereikėtų valgyti sausų, nes jos gali brinkti stemplėje ir sukelti diskomfortą bei apsunkinti virškinimą.

  • Kaimynai klaus, kas taip kvepia: ši gėlė žydi mėnesius ir skleidžia vanilės aromatą

    Kaimynai klaus, kas taip kvepia: ši gėlė žydi mėnesius ir skleidžia vanilės aromatą

    Vasaros pradžioje daugelis augalų greitai praranda ryškų kvapą, o jų efektas dažnai apsiriboja trumpalaikiu vizualiniu įspūdžiu. Peru heliotropas išsiskiria tuo, kad sujungia ilgą žydėjimą ir aiškiai juntamą, ilgai išliekantį aromatą. Paaiškiname, kodėl jis toks populiarus ir kaip jį auginti, kad dekoratyvumas išsilaikytų ištisus mėnesius.

    Peru heliotropas (Heliotropium arborescens) – agurklinių šeimos augalas, kilęs iš Pietų Amerikos. Mūsų klimato sąlygomis jis dažniausiai auginamas kaip sezoninis augalas – nuo pavasario iki rudens. Paprastai formuoja kompaktiškus, šakotus 20–50 cm aukščio kerelius, todėl tinka ir gėlynuose, ir vazonuose. Jo išskirtinis bruožas – tankūs žiedynai iš smulkių violetinių, purpurinių ar melsvų žiedelių, kuriuos papildo tamsūs, ryškiai gysloti lapai.

    Heliotropo populiarumą lemia intensyvi spalva, juntamas kvapas ir ilgas žydėjimo laikotarpis. Jis puikiai dera tiek tradiciniuose gėlynuose, tiek šiuolaikinėse balkonų kompozicijose. Geriausiai auga šviesiose ir šiltose vietose, kur gali atskleisti dekoratyvumą ir išlaikyti kompaktišką formą visą sezoną.

    Didžiausias šio augalo privalumas – kvapas, išskiriantis jį iš daugelio vienmečių gėlių, kurios auginamos vien dėl spalvos. Žiedai skleidžia intensyvų, saldų aromatą, primenantį vanilę, kartais juntamos migdolų ar vaisių natos. Kvapas ypač sustiprėja šiltomis dienomis, kai augalas auga nuo vėjo apsaugotoje, saulės įkaitintoje vietoje. Dėl to heliotropas dažnai sodinamas prie poilsio zonų, įėjimų ar langų.

    Svarbi ir paros meto įtaka: aromatas ryškiausiai juntamas šiltais popietės ir vakaro metu, kai oras ramesnis, o lakios kvapiosios medžiagos išsilaiko ilgiau. Tuomet heliotropas akivaizdžiai pranoksta daugelį kitų rūšių, kurių kvapas iš didesnio atstumo beveik nejuntamas. Be to, jo žiedai traukia apdulkintojus.

    Tinkamai prižiūrimas heliotropas žydi nuo birželio iki rudens, neretai – iki pirmųjų ryškesnių temperatūros kritimų spalį ar lapkritį. Dėl to jis išlieka pastebimas visą sezoną ir gali tapti nuolatiniu kompozicijos elementu, o ne tik laikinu gėlyno akcentu. Žydėjimo gausą ir trukmę labiausiai lemia reguliarus nužydėjusių žiedynų šalinimas ir sistemingas tręšimas.

    Sodinant svarbu įvertinti temperatūrą, nes heliotropas prastai toleruoja vėsą ir jo nereikėtų išnešti į lauką, kol nebelieka šalnų pavojaus. Sėklos dažniausiai sėjamos anksčiau, po priedanga – vasarį arba kovą, kad augalas spėtų sustiprėti iki sezono. Daigai į gruntą ar vazonus perkelti tinkamiausia antroje gegužės pusėje arba birželio pradžioje, kai orai tampa stabilesni.

    Sėkmingai auginant svarbiausi trys dalykai: pakankama saulė, tinkamas substratas ir pastovi, saikinga drėgmė. Augalui reikia šviesios vietos ir bent 8 valandų saulės per dieną. Dirva turėtų būti derlinga, puri, gerai praleidžianti vandenį ir neužmirkstanti. Optimalus pH – nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus, maždaug 6,0–7,0. Dirvos struktūrą verta pagerinti komposto priedu, o jei žemė sunki ir suslėgta, prieš sodinimą būtina pasirūpinti drenažu ir dirvos purenimu.

    Priežiūra remiasi reguliariais, nesudėtingais darbais, kurie tiesiogiai veikia žydėjimo gausą. Laistyti reikia pagal oro sąlygas: vazonuose augantys heliotropai vandens paprastai reikalauja dažniau nei augantys grunte, ypač per karščius. Augimo ir žydėjimo metu tinka trąšos žydintiems augalams, kuriose daugiau fosforo – tai padeda formuotis pumpurams. Taip pat naudinga reguliariai nugnybti ūglių viršūnes ir šalinti nužydėjusius žiedynus – tai skatina krūmijimąsi ir prailgina žydėjimą.

    Heliotropas itin gerai tinka auginti induose, todėl balkonas ar terasa jam dažnai būna ideali vieta. Vazonuose lengviau kontroliuoti substratą, drėgmę ir apšvietimą, o augalo kvapas labiau susikoncentruoja poilsio zonoje. Tai ypač svarbu mažose erdvėse, kur kiekvienas augalas turėtų atlikti ne vieną funkciją.

    Geriausia jį sodinti į didesnius vazonus, balkonų dėžes ar kitus indus, pastatytus netoli dažniausiai naudojamų vietų. Heliotropas gražiai dera su šviesiau žydinčiais augalais ar kontrastiniu lapynu – pavyzdžiui, verbenomis, lobelijomis, bakopomis, petunijomis ar sidabriškąja dihondra. Tokie deriniai padeda dar labiau išryškinti tamsius žiedynus. Jis tinka ir klasikiniams sezoniniams deriniams, ir tvarkingoms, vienos spalvos kompozicijoms.

  • Graikai tuo didžiuojasi: šios „Kalamata“ alyvuogės laikomos pačiomis skaniausiomis

    Šios alyvuogės kilusios iš pietinio Peloponeso, tiksliau – iš Kalamatos miesto apylinkių, nuo kurių ir gavo savo pavadinimą. Jos skinamos palyginti vėlai – tik tuomet, kai vaisiai ant medžio visiškai sunoksta. Būtent todėl alyvuogės įgauna savitą tamsų atspalvį ir išraiškingą, sodrų aromatą, kuriame juntamos lengvos vaisiškos ir vyniškos natos.

    Skirtingai nei kai kurios juodosios alyvuogės, kurios neretai būna dirbtinai nudažytos, „Kalamata“ alyvuogės sunoksta visiškai natūraliai, bręsdamos Graikijos saulėje. Jų išskirtinį skonį sukuria natūralios fermentacijos ir marinavimo procesas – dažniausiai jos marinuojamos alyvuogių aliejuje ir raudonojo vyno acte.

    Viduržemio jūros dieta dažnai vadinama viena sveikiausių pasaulyje – ir ne be priežasties. „Kalamata“ alyvuogės yra geras mononesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis. Reguliarus jų vartojimas gali padėti mažinti „blogojo“ cholesterolio (LDL) kiekį ir didinti „gerojo“ (HDL), o tai siejama su mažesne aterosklerozės ir širdies infarkto rizika.

    Taip pat jose yra polifenolių, kurie kartu su didele vitamino E (dar vadinamo „jaunystės vitaminu“) doze padeda kovoti su laisvaisiais radikalais, lėtina senėjimo procesus ir gali pasižymėti priešvėžiniu poveikiu.

    Dėl intensyvaus, ryškaus skonio „Kalamata“ alyvuogėms nereikia sudėtingo paruošimo – jos puikiai tinka įvairiems patiekalams pagardinti.

    Vis dėlto šis produktas turi vieną trūkumą: labai didelį druskos (natrio) kiekį. Druska būtina jų marinavimo ir konservavimo procesui, todėl „Kalamata“ alyvuoges reikėtų vartoti saikingai, ypač tiems, kurie turi riboti natrio kiekį mityboje.

    Mūsų publikuojama informacija yra skirta informavimo ir edukacijos tikslams ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Prieš priimdami su sveikata susijusius sprendimus, pasitarkite su specialistu.