CP v2

Blog

  • Magnetukai ant šaldytuvo kelia sąskaitas ar gadina techniką? Tikroji priežastis nustebins

    Magnetukai ant šaldytuvo kelia sąskaitas ar gadina techniką? Tikroji priežastis nustebins

    Daugelis žmonių kolekcionuoja magnetukus ant šaldytuvo – dažniausiai parsivežtus iš kelionių kaip mielą prisiminimą. Visgi pastaruoju metu vis dar pasigirsta teiginių, esą magnetai gali didinti elektros sąnaudas ar net pakenkti buitinei technikai. Iš tiesų tai – labiau mitas nei reali grėsmė.

    Iš kur atsirado mitas apie didesnes elektros sąskaitas?

    Manoma, kad baimė kilo dėl magnetinio lauko – esą jis galėtų trikdyti elektronikos darbą ir priversti šaldytuvą veikti intensyviau. Tačiau įprasti šaldytuvo magnetukai sukuria per silpną magnetinį lauką, kad paveiktų kompresorių ar kitas šaldytuvo sistemas.

    Todėl magnetai, prikabinti prie durelių, nedaro įtakos nei šaldytuvo darbui, nei elektros suvartojimui. Tai galioja tiek moderniems „no frost“ modeliams, tiek senesniems įrenginiams.

    Ar magnetukai gali sugadinti buitinę techniką?

    Dažniausiai magnetukai buitinės technikos nepažeidžia. Išimtys gali būti retesnės situacijos, kai šaldytuvas turi stiklinį fasadą arba itin jautrią elektroniką, pavyzdžiui, ekraną. Labai stiprūs magnetai teoriškai gali sukelti trikdžių arba pažeisti jautresnes apdailos detales, todėl tokiais atvejais verta vengti ypač galingų magnetų.

    Dar viena praktinė rizika – mechaniniai pažeidimai. Stiprūs, ypač neodimio magnetai, gali prisitraukti labai tvirtai ir dėl to subraižyti dažus ar palikti nuskilimų ant durelių. Vis dėlto tai labiau estetinė problema, kuri šaldytuvo veikimo nepakeičia.

    Tikras pavojus – svoris ir papildoma apkrova durelėms

    Realesnė problema atsiranda tuomet, kai ant šaldytuvo sukabinama daug didelių, sunkių magnetų. Papildomas svoris gali apkrauti dureles, ypač jei jų lentynėlėse laikomi sunkūs produktai – pavyzdžiui, pieno pakeliai ar stiklainiai.

    Tokiais atvejais ilgainiui didėja apkrova vyriams. Nors tai nutinka retai, magnetai gali tapti papildomu veiksniu, prisidedančiu prie nusidėvėjimo. Paprasčiausias sprendimas – sumažinti svorį ant durelių ir perorganizuoti, kas laikoma šaldytuvo durelėse.

    Kas iš tiesų didina šaldytuvo elektros sąnaudas?

    Elektros suvartojimą labiausiai didina ne magnetai, o kasdieniai įpročiai ir priežiūros stoka. Vienas dažniausių veiksnių – perkrautas šaldytuvas, kai sutrinka oro cirkuliacija, todėl įrenginys turi dirbti intensyviau, kad išlaikytų reikiamą temperatūrą.

    Kita vertus, visiškai tuščias šaldytuvas taip pat ne visada efektyvus – produktai padeda stabilizuoti temperatūrą ir sumažina jos svyravimus kaskart atidarius dureles.

    Jeigu šaldytuvas neturi automatinio atitirpinimo sistemos, svarbu jį reguliariai atitirpinti. Susikaupęs ledas gali bloginti šilumos apykaitą ir didinti energijos sąnaudas. Taip pat rekomenduojama palaikyti optimalią temperatūrą – apie 4 laipsnius šilumos.

    Reikšmės turi ir šaldytuvo vieta virtuvėje. Jį verta statyti atokiau nuo šilumos šaltinių: radiatorių, orkaitės ar tiesioginių saulės spindulių. Tokiose sąlygose šaldytuvui sunkiau palaikyti žemą temperatūrą, todėl jis gali suvartoti daugiau elektros.

    Norint išlaikyti efektyvų šaldytuvo darbą, svarbu visuomet sandariai uždaryti dureles, reguliariai valyti vidų, tikrinti tarpinių būklę ir pasirinkti tinkamą temperatūros nustatymą.

  • 5 akivaizdūs magnio trūkumo požymiai, kuriuos lengva praleisti – atkreipkite dėmesį

    Vos pastebimi veido pokyčiai gali būti pirmieji organizmo siunčiami signalai apie magnio trūkumą. Dažnai šie požymiai lieka nepastebėti, kol problema ima ryškėti vis labiau.

    Magnis dalyvauja daugelyje organizme vykstančių cheminių reakcijų, įskaitant tas, kurios svarbios nervų ir raumenų veiklai.

    Jei organizmui stinga magnio, kartais gali atsirasti raumenų trūkčiojimai ar spazmai. Tai gali paveikti raumenis aplink vokus arba smulkius raumenis aplink burną. Tokie trūkčiojimai gali tai pasirodyti, tai vėl praeiti.

    Dažniau tai pasitaiko žmonėms, patiriantiems didelį stresą arba vartojantiems daug kofeino.

    Dėl magnio vaidmens nervų sistemos veikloje ryškesnis jo trūkumas gali sukelti veido tirpimą. Kai kurie žmonės jaučia tarsi dilgčiojimą veide. Tokie pojūčiai gali pasireikšti ir sergant tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, diabetu, kuris didina tokių simptomų riziką.

    Magnio trūkumas nėra tiesioginė tamsių ratilų po akimis priežastis, tačiau jis gali šią problemą sustiprinti.

    Viena dažniausių tamsių ratilų po akimis priežasčių – alergija. Susidūrus su alergenu gali pasireikšti nosies užgulimas, čiaudulys, sloga ir akių niežėjimas.

    Visa tai gali lemti kraujo sąstovį po akimis esančiose venose, todėl ši sritis atrodo tamsesnė. Magnis taip pat svarbus imuninei sistemai, o žmonės, kurių magnio kiekis mažesnis, dažniau susiduria su alergijomis ir patiria stipresnius simptomus.

    Be to, žemas magnio lygis gali pabloginti miegą. Prastas miegas taip pat neretai prisideda prie tamsių ratilų po akimis atsiradimo.

    Apskritai magnio trūkumas gali sukelti pernelyg didelę raumenų įtampą ir mėšlungį. Tai galima pastebėti ir veido raumenyse, pavyzdžiui, žandikaulio srityje.

    Magnis veikia nervų ir raumenų darbą, todėl jo trūkstant gali pasireikšti padidėjęs nervų ir raumenų dirglumas, mėšlungis ar spazmai, raumenų įtampa, įskaitant žandikaulio sritį.

  • Kaip be didelių pastangų mažinti svorį ir cukrų kraujyje: ši košė stebina efektyvumu

    Nors dietologai dažnai rekomenduoja avižinę košę kaip naudingus pusryčius, pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vis dažniau diskutuojama, ar ji tikrai tokia vertinga. „BBC Food“ vaizdo įraše aptarta, kuo iš tiesų naudingos avižos ir kaip jos gali prisidėti prie geresnės savijautos.

    Nuotrauka: iš atvirų šaltinių

    Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad avižos gali padėti mažinti širdies ir kraujagyslių ligų, uždegiminių procesų bei 2 tipo diabeto riziką.

    Visų rūšių avižinė košė priskiriama pilno grūdo produktams, kurie laikomi vienu sveikos mitybos pagrindų. Britų dietologų asociacija (BDA) pažymi, kad daugiausia naudingųjų medžiagų išlieka grūdo išoriniame sluoksnyje – sėlenose ir gemale. Dėl šios priežasties pilno grūdo produktai gali turėti iki 75 proc. daugiau maistinių medžiagų nei rafinuoti grūdai.

    Tyrimų apžvalga, apėmusi 15 mokslinių darbų, parodė, kad reguliariai suvalgant tris pilno grūdo produktų porcijas per dieną galima sumažinti kūno masės indeksą ir pilvo srityje susikaupusį riebalų kiekį. Taip pat teigiama, jog tokie produktai gali padėti kovoti su nutukimu.

    Specialistai pabrėžia, kad pilno grūdo produktai gausūs skaidulų, kurių daugelis žmonių suvartoja per mažai. Harvardo universiteto mokslininkė dr. Kelly Sowicki teigia, kad skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems, todėl gali būti lengviau kontroliuoti apetitą.

    Remiantis BDA duomenimis, žmonės, kurie reguliariai vartoja pilno grūdo produktus, gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų, insulto ir 2 tipo diabeto riziką iki 30 proc., jei tai derinama su mažesnio kaloringumo mityba ir aktyviu gyvenimo būdu.

    Pasak dr. K. Sowicki, šiuose produktuose esantys magnis, kalis ir antioksidantai taip pat gali prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad demencija – tai sindromas, sukeliantis pažintinių funkcijų sutrikimus, įskaitant atmintį ir sąmoningumą. Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ši liga veikia ne vien atmintį: progresuojantys smegenų pokyčiai gali turėti įtakos ir kitiems sveikatos aspektams, į kuriuos žmonės neretai neatkreipia dėmesio.

  • Nuolat sergate? Šeimos gydytoja atskleidė 3 pagrindines priežastis ir ką daryti

    Dažnos peršalimo ligos gali paversti kasdienybę nuolatine kova dėl sveikatos. Kai žmogus serga vis iš naujo, atrodo, kad gyvenimas sukasi apie vaistus, o ne apie įprastus planus ir veiklas. Norint suprasti, kodėl taip nutinka ir kaip sustiprinti imunitetą, šeimos gydytoja Neha Vyas iš „Cleveland Clinic“ išskiria pagrindines priežastis ir pateikia praktinių patarimų.

    Nuotrauka: iš atvirų šaltinių

    Imuninė sistema yra sudėtingas mechanizmas, sudarytas iš organų, ląstelių ir kitų komponentų. Ji saugo organizmą nuo mikrobų ir virusų. Kai imunitetas atpažįsta virusą, pradedami gaminti antikūnai – specializuoti baltymai, kurie prisijungia prie viruso ir „pažymi“ jį sunaikinimui.

    Specialistės teigimu, dažniausiai pasikartojančias ligas lemia keli pagrindiniai veiksniai.

    Stresas gali turėti tiesioginę įtaką organizmo atsparumui. Trumpalaikis stresas kartais net suaktyvina imuninį atsaką, tačiau ilgalaikė įtampa mažina organizmo gebėjimą kovoti su infekcijomis. Be to, nuolatinis stresas siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos ir kitų rimtų sutrikimų rizika, taip pat gali paaštrinti esamas sveikatos problemas, pavyzdžiui, egzemą ar opas.

    Reikšmės turi ir amžius bei gyvenimo būdas. Senstant imuninė sistema silpnėja, tačiau kai kurie įpročiai gali pastebimai pagerinti savijautą. Mažas fizinis aktyvumas, prasta mityba ir per dažnas psichoaktyvių medžiagų vartojimas didina riziką dažniau sirgti. Dėl to svarbu judėti, maitintis subalansuotai ir vengti žalingų įpročių.

    Dar vienas dažnas veiksnys – mikrobų plitimas. Vaikai serga dažniau, nes ne visada laikosi higienos taisyklių. Infekcijos lengvai perduodamos ir viešajame transporte, taip pat keliaujant lėktuvu.

    Gydytoja atkreipia dėmesį ir į burnos higieną. Burnos ertmėje gyvena daugybė bakterijų, o jos būklė daro įtaką bendrai sveikatai. Nereguliarus dantų valymas ir prasta higiena gali prisidėti prie infekcijų ir rimtesnių sutrikimų. Reguliari burnos priežiūra ir vizitai pas odontologą gali padėti sumažinti susirgimų riziką.

    Imunitetą silpninti gali ir autoimuninės ligos. Tokiais atvejais imuninė sistema puola paties organizmo ląsteles, o gydymas dažnai apima steroidinius vaistus, kurie slopina natūralų imuninės sistemos aktyvumą.

    Norint rečiau sirgti, gydytoja rekomenduoja pradėti nuo bazinių dalykų:

    Mažinkite stresą. Kasdieniai būdai nusiraminti ir atgauti pusiausvyrą gali pagerinti imuninį atsaką.

    Puoselėkite sveikus įpročius. Subalansuota mityba, reguliarus judėjimas ir pakankamas miegas yra sveikatos pagrindas.

    Rūpinkitės burnos ertme. Reguliarus dantų valymas, tarpdančių priežiūra ir odontologo konsultacijos gali reikšmingai sumažinti ligų riziką.

    Laikykitės higienos. Dažniau plaukite rankas ir laikykitės pagrindinių higienos taisyklių, kad sumažintumėte mikrobų plitimą.

    Imuniteto stiprinimas – kompleksinis procesas, reikalaujantis dėmesio gyvenimo būdui ir nuolatinės sveikatos stebėsenos. Jei kyla klausimų ar vargina dažni susirgimai, verta pasitarti su gydytoju ir gauti individualias rekomendacijas.

    Kaip anksčiau rašė „Komentarai“, nors dietologai dažnai rekomenduoja avižinę košę kaip naudingus pusryčius, pastaruoju metu jos nauda kelia diskusijų socialiniuose tinkluose. „BBC Food“ vaizdo įraše buvo svarstoma, ar avižos iš tiesų yra tokios naudingos sveikatai.

  • Ne tik skani uoga: štai ką braškės iš tiesų daro jūsų širdžiai, cukrui ir imuninei sistemai

    Braškės – ne tik gardi uoga, bet ir vertingas organizmui naudingų medžiagų šaltinis. Dėl mažo kaloringumo, vitaminų ir mineralų gausos jos gali tapti svarbia kasdienės mitybos dalimi, padedančia palaikyti gerą savijautą.

    Šios uogos siejamos su įvairiomis naudingomis savybėmis. Teigiama, kad braškės gali prisidėti prie cholesterolio mažinimo ir padėti stabilizuoti kraujospūdį. Taip pat jos gali padėti palaikyti normalesnį cukraus kiekį kraujyje, o tai svarbu siekiant mažinti nutukimo ir 2 tipo diabeto riziką.

    Braškėse gausu vitamino C – stipraus antioksidanto, svarbaus imunitetui ir odos būklei. Be to, jose yra mangano, folio rūgšties, kalio, taip pat geležies, magnio ir fosforo. Šios medžiagos reikalingos normaliai organizmo veiklai, įskaitant širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemų funkcijas.

    Tyrimai rodo, kad reguliarus braškių vartojimas gali mažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Manoma, jog jos gali padėti gerinti „gerojo“ cholesterolio rodiklius, palaikyti stabilesnį kraujospūdį ir daryti įtaką trombocitų funkcijai, taip prisidedant prie trombų susidarymo rizikos mažinimo. Taip pat braškės gali lėtinti cukraus pasisavinimą po angliavandenių gausaus maisto, todėl mažėja staigių insulino šuolių tikimybė.

    Vis dėlto braškės tinka ne visiems. Žmonėms, sergantiems lėtinėmis virškinamojo trakto ligomis, pavyzdžiui, gastritu ar opalige, jų reikėtų vartoti atsargiai ir saikingai. Sveikiems žmonėms dažniausiai nurodoma įprasta norma – iki 200 gramų per dieną.

    Taip pat svarbu įvertinti alergijų riziką: braškės gali sukelti niežulį, tinimą, o sunkesniais atvejais – ir kvėpavimo sutrikimus. Ypač atsargiai jas reikėtų duoti vaikams, vartoti nėščiosioms bei žmonėms, turintiems skydliaukės funkcijos sutrikimų, nes braškėse gali būti goitrogenų.

    Neturint kontraindikacijų, braškės gali būti puikus būdas papildyti mitybą naudingomis medžiagomis ir prisidėti prie geresnės sveikatos. Svarbiausia – saikas, kad būtų išvengta galimų nepageidaujamų reakcijų.

    Portalas „Komentarai“ anksčiau rašė, kad dažni peršalimai gali paversti kasdienybę nuolatine kova dėl sveikatos. Kai žmogus serga nuolat, gali atrodyti, kad dienos praeina gydantis, o ne gyvenant visavertį gyvenimą. Aiškindama, kodėl taip nutinka ir kaip stiprinti imunitetą, šeimos gydytoja Neha Vyas iš „Cleveland Clinic“ įvardijo pagrindines priežastis ir pateikė patarimų, kaip gerinti sveikatą.

  • Kaip išvalyti kraują nuo toksinų be vaistų: šie produktai ir įpročiai daro stebuklus

    Kraujas atlieka itin svarbų vaidmenį žmogaus organizme: jis perneša deguonį, maistines medžiagas ir hormonus į visus organus. Kai organizmas patiria didesnį toksinų krūvį, tai gali pasireikšti nuovargiu, odos problemomis, galvos skausmais ar silpnesniu imunitetu.

    Natūralūs organizmo „apsivalymo“ būdai padeda palaikyti kepenų, inkstų ir limfinės sistemos veiklą nenaudojant medikamentų. Norint padėti organizmui, verta į mitybą įtraukti naudingų produktų, peržiūrėti kasdienius įpročius ir prireikus koreguoti gyvenimo būdą.

    Štai kas dažniausiai įvardijama kaip palankūs pasirinkimai:

    Česnakas – pasižymi antibakterinėmis savybėmis ir gali padėti kepenims šalinti toksinus.

    Žalumynai (špinatai, petražolės, krapai) – gausūs chlorofilo, kuris siejamas su detoksikacijos procesų palaikymu.

    Citrusiniai vaisiai – turi vitamino C, kuris prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir padeda organizmui kovoti su žalingu poveikiu.

    Burokėliai – siejami su kepenų veiklos skatinimu ir kraujotakos gerinimu.

    Vanduo – pakankamas skysčių kiekis padeda inkstams efektyviau šalinti apykaitos produktus.

    Pienės – tradiciškai vartojamos kepenų ir inkstų veiklai palaikyti.

    Dilgėlės – gausios geležies ir neretai siejamos su kraujo sudėties gerinimu.

    Imbieras – gali skatinti kraujotaką ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis.

    Ciberžolė – joje esantis kurkuminas siejamas su uždegimo mažinimu ir detoksikacijos procesų palaikymu.

    Žalioji arbata – antioksidantai padeda kovoti su žalingomis medžiagomis ir oksidaciniu stresu.

    Ne mažiau svarbūs ir kasdieniai įpročiai:

    Fizinis aktyvumas – reguliarus judėjimas skatina kraujotaką ir limfinės sistemos veiklą.

    Kokybiškas miegas – poilsis padeda organizmui atsinaujinti ir efektyviau atlikti regeneracijos procesus.

    Alkoholio ir rūkymo atsisakymas – šie įpročiai didina kepenų apkrovą ir gali trikdyti natūralius organizmo „valymo“ procesus.

    Streso mažinimas – meditacija ir kvėpavimo praktikos gali padėti stabilizuoti savijautą ir hormonų balansą.

    Keletas paprastų idėjų, kurias galima pritaikyti kasdien:

    Rytą pradėkite nuo stiklinės šilto vandens su citrina.

    Į kiekvieną valgymą įtraukite daugiau daržovių ir žalumynų.

    Gaminant naudokite prieskonius, pavyzdžiui, ciberžolę ir imbierą.

    Gerkite žolelių arbatas, kurios tradiciškai vartojamos kepenų ir inkstų veiklai palaikyti.

  • Pasodinkite šalia braškių šiuos augalus: derlius gali šoktelėti net iki 50 proc.

    Pasodinkite šalia braškių šiuos augalus: derlius gali šoktelėti net iki 50 proc.

    Augalai darže gali vieni kitiems padėti arba, priešingai, trukdyti augti. Tai galioja ir braškėms: jos vešlios ir gausiai dera tuomet, kai šalia auga tinkami kaimynai. Pasodinus netinkamus augalus, braškės dažniau serga, o uogos užauga smulkios ir ne tokios skanios.

    Kodėl braškėms svarbi tinkama kaimynystė?

    Braškės yra jautrios tam tikroms grybinėms ligoms, pavyzdžiui, pilkajam puviniui, taip pat jas neretai puola kenkėjai – amarai, šliužai, braškinės erkės ar šaknims kenkiantys nematodai. Kai kurie augalai, augdami netoliese, išskiria medžiagas, kurios atbaido kenkėjus ir slopina ligų sukėlėjus, todėl braškės natūraliai apsaugomos.

    Tinkamai parinkti „kaimynai“ naudingi ne tik dėl apsaugos. Jie gali pagerinti uogų kokybę: braškės užauga didesnės, sultingesnės, saldesnės ir aromatingesnės. Be to, kai kurie augalai skatina žydėjimą ir pritraukia apdulkintojus, todėl uogų paprastai užsimezga daugiau.

    Svarbu ir tai, kad geri kaimynai nekonkuruoja su braškėmis dėl vandens, maisto medžiagų ar šviesos. Kai kurie netgi prisideda prie dirvos praturtinimo mineralais, todėl braškių kereliai auga stipriau ir būna geriau pasiruošę derėti.

    Ką sodinti šalia braškių?

    Teigiama, kad tinkami kaimyniniai augalai gali padidinti braškių derlių net iki pusės ir natūraliai pagerinti uogų skonį bei kvapą. Netoli braškių verta sodinti tam tikras daržoves, prieskoninius augalus ir gėles.

    • Česnakai ir svogūnai – išskirdami fitoncidus, padeda saugoti braškes nuo grybinės kilmės infekcijų ir atbaido kenkėjus. Taip pat gali teigiamai paveikti uogų skonį ir aromatą.

    • Pupos ir žirniai – ankštiniai augalai geba kaupti dirvoje atmosferos azotą, todėl veikia kaip natūrali trąša ir skatina braškių augimą.

    • Špinatai ir salotos – tankiai ir žemai augdami sulaiko dirvos drėgmę, slopina piktžoles bei saugo braškių šaknis nuo perkaitimo.

    • Morkos, burokėliai ir ridikėliai – šių daržovių šaknys dažniausiai auga giliau nei braškių, todėl jos mažiau konkuruoja dėl dirvos išteklių.

    • Vaistinė agurklė – pritraukia bites, drugelius ir kitus apdulkintojus, taip pat prisideda prie gausesnio braškių žydėjimo.

    • Šalavijas ir levandos – gali atbaidyti dalį kenkėjų, įskaitant šliužus ir amarus.

    • Gvaizdūnės (tagetės) ir medetkos – padeda apsaugoti nuo dirvoje gyvenančių nematodų bei kitų kenkėjų, taip pat mažina grybinės kilmės ligų riziką. Be to, vilioja naudingus apdulkintojus.

    Kokių augalų kaimynystės braškės nemėgsta?

    Braškės yra žemos, jų šaknų sistema gana paviršinė, todėl jos lengvai „pralaimi“ konkurenciją su labiau reikliais augalais, kai tenka varžytis dėl vandens, maistinių medžiagų ar šviesos. Nerekomenduojama šalia sodinti ir artimai giminingų augalų, nes juos dažnai puola tie patys kenkėjai ir ligos.

    Šalia braškių geriau nesodinti žemuogių, aviečių ir bespyglių gervuogių. Taip pat verta vengti bulvinių (solaninių) daržovių – pomidorų, paprikų, baklažanų ir bulvių – kaimynystės, nes, kaip ir braškės, jos gali sirgti verticilioze. Aukšti augalai, tokie kaip kukurūzai, saulėgrąžos ar topinambai, gali per daug užstoti šviesą, dėl to uogos užauga smulkesnės ir rūgštesnės. Braškėms dažnai nepalanki ir kopūstinių daržovių (kopūstų, brokolių, lapinių kopūstų ir panašių) kaimynystė – šie augalai konkuruoja dėl maisto medžiagų ir gali slopinti braškių augimą.

  • Šios pavasarinės trąšos bijūnams – tikras kenkėjas: lapai sužaliuos, o žiedų nesulauksite

    Šios pavasarinės trąšos bijūnams – tikras kenkėjas: lapai sužaliuos, o žiedų nesulauksite

    Bijūnas (Paeonia) – daugiametis augalas, kuris kasmet ankstyvą pavasarį iš požeminių šakniastiebių išleidžia naujus ūglius. Tai labai jautrus laikotarpis, todėl tręšti reikia subalansuotai. Nors gali atrodyti, kad augalui, formuojančiam naujus stiebus ir lapus, būtinas didelis azoto kiekis, praktika rodo priešingai: perteklius sezono pradžioje gali smarkiai išbalansuoti bijūno augimą.

    Kodėl azoto perteklius pavasarį kenkia bijūnams?

    Gavęs per daug azoto, augalas tarsi „gauna signalą“ energiją skirti ne žiedams, o lapams ir ūgliams. Tuomet bijūnas gali atrodyti vešlus ir sveikas, tačiau žiedinių pumpurų užmezga mažiau, prasčiau žydi arba jų išvis nesuformuoja.

    Yra ir dar viena bėda: azotu pertręšti stiebai neretai būna minkštesni ir mažiau atsparūs mechaniniams pažeidimams. Tokios šakelės lengviau linksta, o bijūnams tai ypač aktualu dėl palyginti sunkių žiedų.

    Praktiškai geriausiai tinka saikingas tręšimas, kai azoto nedaug, o didesnė dalis tenka fosforui (P) ir kaliui (K). Pavasarį svarbu ne „pamaitinti per jėgą“ azotu, o padėti augalui užsiauginti tvirtus ūglius ir tinkamai pasiruošti žydėjimui. Dėl šios priežasties bijūnams netinka, pavyzdžiui, azotu gausios vejų trąšos.

    Kuo tręšti bijūnus balandį? Geriausiai tinka fosforas ir kalis

    Bijūnai jautrūs netinkamam tręšimui, ypač kai dirvoje per daug azoto. Todėl balandį verta rinktis trąšas, kuriose daugiau fosforo ir kalio: specialiai bijūnams skirtus mišinius arba universalias žydintiems augalams skirtas trąšas.

    Renkantis produktą, pravartu atkreipti dėmesį į NPK santykį – tinkami gali būti, pavyzdžiui, artimi 5:10:10, 4:8:12 ar 4:12:8. Tokios trąšos padeda stiprinti šaknis, skatina žiedinių pumpurų formavimąsi ir tvirtina stiebus, tačiau neprovokuoja perteklinio, bet silpno žaliosios masės augimo.

    Jei pasirinktos trąšos yra lėto veikimo, vienos normos balandį dažnai pakanka visam sezonui, nebent instrukcijoje nurodyta kitaip. Dozuojant visada reikėtų vadovautis konkretaus gamintojo rekomendacijomis.

    Bijūnams taip pat labai naudinga mulčiuoti – aplink kerą galima paskleisti, pavyzdžiui, smulkintos žievės mulčio sluoksnį. Po tręšimo bijūnus būtina palaistyti.

    Natūralus bijūnų tręšimas

    Bijūnai gerai reaguoja ir į organines trąšas. Balandį juos galima patręšti kompostu: jis užtikrina ilgalaikį maitinimą, gerina dirvos struktūrą ir padidina jos gebėjimą išlaikyti drėgmę.

    Taip pat tinka gerai perpuvęs mėšlas arba granuliuotas mėšlas. Pasirinktas organines trąšas galima paskleisti aplink augalus (apie 10–20 l vienam m2) ir lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Granuliuotą mėšlą reikėtų naudoti pagal gamintojo nurodytas normas. Papildomai dirvą galima pabarstyti ir kavos tirščiais.

  • Pamirškite pelargonijas: ši gėlė sukuria žydintį „krioklį“ ir džiugina iki šalnų

    Pamirškite pelargonijas: ši gėlė sukuria žydintį „krioklį“ ir džiugina iki šalnų

    Kuoduotoji brachiskomė (lot. Brachyscome iberidifolia) – vienmetis dekoratyvinis augalas, kilęs iš Australijos. Natūraliai ji auga pajūrio teritorijose, pievose, smėlėtose ir akmenuotose dirvose. Daugiausia paplitusi vakarinėje ir pietinėje žemyno dalyje, todėl yra pripratusi prie sudėtingų sąlygų: kaitrios saulės, vėjo ir periodinių sausrų.

    Gamtinėje aplinkoje brachiskomė sudaro žemus, plačiai išsikerojusius kerus, gausiai nusėtus smulkiais, į ramunes panašiais žiedais. Australijoje ji dažnai vadinama Swan River daisy – taip pabrėžiant regioną, kuriame šis augalas ypač paplitęs. Nors atrodo trapi, tai atspari ir nereikli gėlė. Lietuvoje ji dažniausiai auginama kaip vienmetė balkono ar gėlyno augalė.

    Vienas ryškiausių brachiskomės privalumų – itin ilgas žydėjimo laikotarpis. Pirmieji žiedai pasirodo pavasario pabaigoje, o paskutiniai laikosi iki rudeninių šalnų. Žiedai gali būti balti, rožiniai, violetiniai ar melsvi, neretai su kontrastingu „akute“ centre. Tankiai lapuoti stiebai sukuria purios žalumos foną, todėl augalas atrodo itin vešlus. Brachiskomė užauga maždaug iki 20–40 cm, o vazonuose dažnai šiek tiek svyra, sudarydama įspūdį tarsi žydinčio žalumos „krioklio“.

    Kokios sąlygos reikalingos kuoduotajai brachiskomei?

    Brachiskomė laikoma viena lengviau auginamų balkoninių ir gėlynų gėlių. Vis dėlto verta atsižvelgti į kelis pagrindinius poreikius – tuomet ji atsilygins ypač gausiu žydėjimu.

    Vieta

    Geriausiai auga pilnoje saulėje, net ir pietinėje balkono pusėje. Pavėsyje žydėjimas silpsta, o ūgliai gali pernelyg ištįsti.

    Dirva

    Tinka lengva, laidi, vidutiniškai derlinga žemė. Augalas prastai toleruoja užmirkimą ir sunkų, molingą substratą.

    Sodinimas

    Į gruntą ar vazonus sodinama praėjus pavasarinėms šalnoms – dažniausiai antroje gegužės pusėje. Puikiai tinka tiek loveliams, tiek pakabinamiems vazonams.

    Laistymas

    Reikalingas saikingas. Brachiskomė geriau pakelia trumpalaikę sausrą nei perlaistymą, todėl jos nebūtina laistyti kasdien.

    Tręšimas

    Tręšti verta taupiai, nes azoto perteklius skatina lapų augimą žiedų sąskaita, o stiebai gali tapti gležni. Tinka trąšos žydintiems augalams, tačiau dažnu atveju brachiskomė gražiai auga ir su minimaliu papildomu maitinimu.

    Genėjimas

    Reguliarus nužydėjusių žiedų pašalinimas ir lengvas apkarpymas skatina tolesnį žydėjimą bei sutankina kerą.

    Kenkėjai ir ligos

    Augalas serga retai. Didžiausia rizika – per didelė drėgmė, dėl kurios gali pradėti pūti šaknys.

    Dauginimas

    Dažniausiai dauginama sėklomis, kurios kovą sėjamos daigams. Sėklos sudygsta maždaug per 7–14 dienų. Antroje gegužės pusėje, daigus užgrūdinus, juos galima persodinti į vazonus ar lovelius.

    Ar brachiskomė išstums pelargonijas?

    Nors pelargonijos daugelį metų karaliauja balkonuose, kuoduotoji brachiskomė vis dažniau minima kaip įdomesnė ir mažiau priežiūros reikalaujanti alternatyva. Vienas didžiausių jos pranašumų – natūraliai lengvai svyranti forma, leidžianti sukurti žydinčio „krioklio“ efektą net nesodinant daugybės skirtingų augalų.

    Tai gėlė, kuri puikiai jaučiasi balkonuose, terasose ir gėlynuose. Loveliuose bei pakabinamuose vazonuose ji formuoja lengvas, tankias žiedų kaskadas, o gėlynuose subtiliai užpildo tuščias vietas. Skirtingai nei pelargonijoms, brachiskomei nereikia kasdienio laistymo ar intensyvaus tręšimo, todėl ji ypač tinka užimtiems žmonėms ir pradedantiesiems.

    Papildomas privalumas – ilgas žydėjimas ir natūralus, „pievinis“ žiedų charakteris, puikiai derantis prie šiuolaikinių apželdinimo tendencijų. Be to, augalas vilioja apdulkintojus – bites ir drugelius – tad balkonas tampa draugiškesnis gamtai. Jei norisi žiedų gausos be nuolatinio bėgiojimo su laistytuvu, kuoduotoji brachiskomė gali tapti vienu geriausių pasirinkimų.

  • Pamirškite gebenę: ši vijoklinė hortenzija uždengs bjaurią tvorą ir pražys baltais žiedais

    Pamirškite gebenę: ši vijoklinė hortenzija uždengs bjaurią tvorą ir pražys baltais žiedais

    Vijoklinė hortenzija (Hydrangea petiolaris) – iš Azijos kilęs vijoklis, itin pamėgtas Europos soduose. Ši rūšis suformuoja orinines šakneles, todėl gali pati kabintis prie šiurkščių paviršių – sienų ar medžių kamienų – ir užaugti net iki 15 metrų, dažniausiai be papildomų atramų. Dažniausiai žydi baltais arba kreminiais žiedais. Kai kurios veislės gali būti net visžalės, tačiau tuomet joms reikia daugiau priežiūros ir ypač tinkamų auginimo sąlygų.

    Viena didžiausių vijoklinės hortenzijos stiprybių – gebėjimas greitai ir efektyviai paslėpti mažiau patrauklias sodo vietas, pavyzdžiui, seną tvorą ar blankią pastato sieną. Be to, tai nereikli augalų rūšis, gerai prisitaikanti ir prie prastesnių dirvožemio ar apšvietimo sąlygų. Ji puikiai auga pavėsyje ir gali gausiai žydėti net tada, kai saulės šviesos gauna nedaug. Stambūs žiedynai paprastai pasirodo birželį ir laikosi iki liepos pabaigos, yra medingi ir vilioja apdulkintojus.

    Kadangi vijoklinei hortenzijai dažniausiai nereikia specialių atramų, ją galima auginti prie pastatų sienų, pavėsinių, pergolių arba panaudoti „užpildant“ tuščias sodo vietas. Šis vijoklis auga sparčiai – palankiomis sąlygomis metinis prieaugis gali siekti iki 3 metrų, o galutinis aukštis dažniausiai būna apie 6–10 metrų. Augalas paprastai būna atsparus ligoms ir kenkėjams, tačiau kartais jį pravartu apgenėti, jei pradeda pernelyg plėstis. Genėjimas atliekamas po žydėjimo.

    Vijoklinės hortenzijos sodinimas: svarbiausios taisyklės

    Vijoklinę hortenziją geriausia sodinti ankstyvą pavasarį arba rudenį, kai dirva nėra įšalusi. Jai labiausiai tinka pavėsinga, vėsi ir drėgnesnė vieta. Taip pat svarbu parinkti tinkamą dirvožemį – šis vijoklis nemėgsta kalkingo grunto. Geriausiai auga humusingoje, rūgščioje arba silpnai rūgščioje žemėje. Kai kurie sodininkai į sodinimo duobę įmaišo šiek tiek paruošto substrato, skirto rododendrams ar azalijoms.

    Didelę reikšmę turi laistymas. Rekomenduojama naudoti lietaus vandenį, nes vandentiekio vanduo dažnai būna kietas. Prieš sodinant patariama apie 30 minučių pamirkyti šaknų gumulą. Tuomet augalą dėkite į paruoštą duobę taip, kad jis būtų pasodintas tokiame pačiame gylyje, kaip augo vazone. Pasodinus būtina gausiai palieti.

    Sodinimo duobė turėtų būti gerai supurenta ir maždaug du kartus didesnė už šaknų gumulą. Jei dirva molinga, duobę verta dar labiau padidinti, nes vijoklinės hortenzijos šaknys dažniau plečiasi į šonus, o ne gilyn.

    Nors subrendusioms, gerai įsitvirtinusioms vijoklinėms hortenzijoms atramos paprastai nereikalingos, jauniems augalams jos gali praversti. Prie sienų tinka įrengti groteles, o prie tvorų – pritvirtinti tvirtai įtemptas vielas ar plienines virves. Vijoklinę hortenziją galima auginti ir dideliame vazone: dugne būtinas drenažo sluoksnis, reikia parūpinti derlingą rūgštesnį substratą, o žiemą – apsaugą nuo šalčio.