Blog

Prie namų esantis daržas ar sodas daugeliui nėra vieta cheminėms augalų apsaugos priemonėms. Norint užauginti sveiką derlių ekologiškai ir aplinkai saugiai, vis dažniau pasirenkami natūralūs preparatai. Naminių būdų apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų yra nemažai, tačiau ne visi jie veiksmingi, o kai kurie gali net pakenkti.

Patyrę sodininkai kaip vieną patikimesnių alternatyvų mini čiobrelių „arbatą“ – stiprų, visiškai natūralų augalinį ekstraktą, kurio poveikį sieja su čiobreliuose esančiais junginiais (timoliu ir karvakroliu). Dėl jų ši priemonė vertinama kaip pasižyminti priešgrybeliniu ir antibakteriniu poveikiu, o naudojama purškimui gali padėti ir nuo dalies kenkėjų. Be to, teigiama, kad toks purškalas ne tik saugo, bet ir stiprina augalus.

Kam gali praversti čiobrelių „arbata“?

Ši priemonė dažniausiai minima kaip pagalba kovojant su dažnais sodo ir daržo kenkėjais, pavyzdžiui, amarais ir voratinklinėmis erkėmis. Taip pat ji neretai naudojama profilaktiškai laikotarpiais, kai padidėja augalų ligų rizika (pavyzdžiui, esant palankioms sąlygoms plisti bulvių marui).

Kadangi „arbata“ siejama su augalų atsparumo stiprinimu, ją kai kurie sodininkai naudoja ir tada, kai augalai nusilpę, auga lėčiau ar prasčiau laikosi po nepalankių oro sąlygų.

Kokius augalus galima purkšti?

Teigiama, kad čiobrelių „arbata“ gali būti naudojama daugeliui sode auginamų augalų, tačiau dažniausiai rekomenduojama tiems, kurie jautresni ligoms arba dažniau nukenčia nuo kenkėjų:

• daržovėms, ypač pomidorams ir agurkams;
• vaismedžiams ir vaiskrūmiams, pavyzdžiui, obelims, slyvoms, trešnėms, serbentams ir agrastams;
• dekoratyviniams augalams, pavyzdžiui, rožėms ir kitiems amarų dažnai puolamiems augalams.

Kaip pasigaminti čiobrelių „arbatą“ namuose?

Šį preparatą galima pasigaminti ir iš džiovintų prieskonių, kuriuos daugelis turi virtuvėje. Pateikiamas receptas siejamas su sodininkų bendruomene „Forum Ogrodnicze Oaza“, o juo dalijasi „YouTube“ kanalo „infouprawa“ autorius Tomasz Wodziński.

• Sumaišykite po 20 g džiovintų čiobrelių ir raudonėlių (oregano).
• Prieskonius užpilkite 500 ml 40 proc. etanolio ir 500 ml virinto, iki kambario temperatūros atvėsinto vandens.
• Palikite parai, karts nuo karto pamaišydami.
• Po paros perkoškite per sietelį, skystį surinkite.
• Likusius prieskonius užpilkite 500 ml verdančio vandens, atvėsinkite uždengę ir dar kartą perkoškite, gerai nuspausdami.
• Abu gautus ekstraktus supilkite kartu.

Kaip naudoti purškimui?

Purkalo darbinį tirpalą siūloma ruošti taip: 150 ml gauto skysčio sumaišyti su 2–3 l vandens ir naudoti kaip purškalą. Kad poveikis būtų geresnis, augalus reikia nupurkšti gausiai ir kruopščiai, padengiant stiebus bei lapus.

Jei kenkėjai jau įsiveisę, purškimą rekomenduojama kartoti 2–3 kartus, atsižvelgiant į problemos mastą. Augalams stiprinti dažnai pakanka ir vieno karto. Profilaktikai patariama purkšti kas 7–10 dienų tuo laikotarpiu, kai infekcijų rizika didžiausia.

Lyginant su mielių pagrindu gaminamais purškalais, čiobrelių „arbata“ įvardijama kaip veiksmingesnė alternatyva, o kartu – švelnesnė nei cheminės augalų apsaugos priemonės. Vis dėlto, kaip ir dauguma natūralių metodų, geriausių rezultatų paprastai tikimasi tuomet, kai priemonė naudojama sistemingai.

Ankstyvą pavasarį svarbiausia užduotis – pašalinti nuo tvenkinio dugno susikaupusias nuosėdas. Būtent jos dažniausiai ir lemia vandens kokybės suprastėjimą. Augalų liekanos, lapai bei kitos organinės atliekos skaidydamosi teršia vandenį, todėl dumbliai ima daugintis gerokai sparčiau. Kai jų per daug, vanduo praranda skaidrumą.

Kaip atsikratyti dumblo ir dumblių tvenkinyje?

Pavasarinį tvenkinio valymą geriausia suplanuoti dar prieš prasidedant intensyviam augalų augimui. Pašalinus nuosėdas nuo dugno, dumblių plitimas sulėtėja, o vanduo ilgiau išlieka švarus ir skaidrus.

Valymui galima naudoti specialų tvenkiniams skirtą siurblį-dulkių siurblį, tačiau dažnai pakanka ir paprastesnių priemonių – nešvarumus galima surinkti graibštu ar kitu tinkamu sieteliu.

Taip pat verta prisiminti, kad visiškai keisti vandenį nereikėtų, jei tvenkinyje žiemojo žuvys. Tokiu atveju po valymo pakanka papildyti vandens lygį. Taip geriausiai atkuriama natūrali pusiausvyra sodo tvenkinyje.

Vandens augalų priežiūra ankstyvą pavasarį

Ne mažiau svarbu nei išvalyti dumblą – pasirūpinti vandens augalais po žiemos. Reikėtų pašalinti apmirusias lapų ir stiebų dalis, o per daug suvešėjusius kerus praretinti. Delsti nepatartina: vandenyje paliktos augalų liekanos ima pūti, o tai sudaro dar palankesnes sąlygas tvenkiniui apželti dumbliais.

Balandis taip pat tinkamas metas įvertinti grunto būklę ir prireikus papildyti augalų. Sveiki augalai yra itin svarbūs tvenkinio ekosistemai – jie riboja dumblių augimą ir padeda išlaikyti skaidresnį vandenį.

Kaip išlaikyti tvenkinio vandenį švarų visą sezoną?

Kai pagrindiniai pavasariniai darbai atlikti, metas pasirūpinti, kad tvenkinys visą sezoną išliktų sodo puošmena. Pravartu laikytis kelių pagrindinių taisyklių:

• Įrenkite tvenkinio filtrą – jis sulaikys smulkias šiukšles ir organines liekanas, bloginančias vandens kokybę.
• Pasodinkite vandens augalų – ypač naudingos panirusios, vandenį prisotinančios deguonimi, pakrančių ir plūduriuojančios rūšys. Jos natūraliai padeda kovoti su dumbliais.
• Naudokite valančias bakterijas – jos skatina organinių medžiagų, pavyzdžiui, lapų ar žuvų pašaro likučių, skaidymą.
• Reguliariai stebėkite vandens augalų būklę – pastebėję ligas ar kenkėjus, reaguokite kuo greičiau.
• Kontroliuokite žuvų kiekį – per daug žuvų reiškia daugiau maistinių medžiagų vandenyje, o tai skatina dumblių augimą.
• Užtikrinkite vandens judėjimą – siurblys ar fontanas padeda išvengti sąstingio ir mažina tvenkinio užžėlimą.

Kodėl balandis – geriausias metas šiems darbams?

Ankstyvą pavasarį vandens temperatūra pamažu kyla, tačiau augalai dar nėra pradėję sparčiai augti. Todėl valymo darbai šiuo metu duoda geriausią efektą: pašalinus teršalus tvenkinys greičiau atgauna biologinę pusiausvyrą, o vanduo išlieka skaidresnis ilgus mėnesius.

Ši viena paprasta priemonė – nuosėdų pašalinimas nuo dugno – dažnai leidžia apsieiti be brangių preparatų ir vis tiek džiaugtis švariu vandeniu visą sezoną.

Samanų plitimas vejoje dažniausiai nėra jų „pranašumo“ prieš žolę įrodymas. Paprastai tai signalas, kad pati velėna nusilpo ir prarado tankį. Samanos greitai įsitvirtina ten, kur atsiranda pliki ploteliai: po žiemos pažeidimų, intensyviai mindomose vietose ar nuolatiniame pavėsyje. Tokiose sąlygose sporoms lengva užimti laisvą erdvę, nes samanoms nereikia itin derlingo ar gerai išpurento dirvožemio.

Didžiausias samanų suaktyvėjimas dažniausiai pastebimas ankstyvą pavasarį ir rudenį, kai dirva ilgiau išlieka drėgna, o žolės gebėjimas atsinaujinti sumažėja.

Kodėl samanos išstumia žolę?

Namuose įprastai vešo kelios atsparioms sąlygoms prisitaikiusios samanų rūšys, tačiau konkretaus pavadinimo nustatymas čia nėra svarbiausias. Esminis žingsnis – suprasti, kokia aplinka sudaro joms palankias sąlygas. Samanos dažniau atsiranda ten, kur trūksta šviesos, dirva ilgai laikosi šlapia arba gruntas yra suslėgtas ir prastai praleidžia orą iki žolių šaknų.

Dažnas scenarijus prasideda nuo kelių nedidelių vietų, kur velėna praranda tankį ir atsiranda pirmos „akys“. Iš pradžių jos gali neatrodyti reikšmingos, tačiau ilgainiui plečiasi ir susijungia į matomas dėmes. Jei nesiimama veiksmų ir papildomai daromos priežiūros klaidos – pavyzdžiui, pjaunama per žemai, neatliekama atsėjimo ar tręšiama nereguliariai – žolė palaipsniui praranda gebėjimą atsinaujinti. Tuomet samanos užima vis didesnį plotą, o veja vietoje vientisos velėnos ima priminti susilpnėjusių, praretėjusių vietų mozaiką.

Smėliavimas ir kalkinimas – du pagrindiniai ginklai prieš samanas

Norint sustabdyti vejos degradaciją, pirmiausia reikia gerinti sąlygas šaknų zonoje – būtent ten sprendžiasi velėnos gyvybingumas. Smėliavimas čia atlieka svarbų vaidmenį, nors pačių samanų tiesiogiai „neišdegina“. Jis ypač naudingas sunkiose, suslėgtose dirvose, kurios praranda laidumą ir riboja oro patekimą iki šaknų.

Po aeracijos (dirvos subadymo) plonas smėlio sluoksnis įsiskverbia į gruntą, purena jo struktūrą ir padeda vandeniui bei deguoniui lengviau patekti giliau. Dėl to palaipsniui gerėja sąlygos žolei tankėti, o tai natūraliai mažina erdvę samanoms.

Smėliavimą geriausia atlikti pavasarį po pirmo pjovimo arba ankstyvą rudenį, kai dirva drėgna, bet ne permirkusi ir dar išlieka biologiškai aktyvi. Šis veiksmas paprastai nesuteikia momentinio vizualaus efekto, nes jo tikslas – ilgalaikis dirvos struktūros pagerinimas. Pirmieji pagerėjimo požymiai dažniausiai matomi po kelių savaičių, o pilnas vejos atsistatymas gali užtrukti visą sezoną.

Kalkinimas turi kitą paskirtį ir turėtų būti taikomas tik tada, kai dirvožemis yra pernelyg rūgštus. Žolė geriausiai auga, kai pH siekia apie 5,5–6,5. Kai pH nukrenta žemiau šių ribų, blogėja pagrindinių maistinių medžiagų, tokių kaip azotas ar fosforas, pasisavinimas – velėna silpsta, o samanoms atsiveria daugiau galimybių plisti.

Kita vertus, pernelyg aukštas pH (apie 7,0 ir daugiau) taip pat kenkia: sunkiau pasisavinami mikroelementai, ypač geležis, todėl žolė silpnėja ir gali gelsti. Dirvos reakciją geriausia koreguoti vėlyvą rudenį arba labai ankstyvą pavasarį, kai nevyksta intensyvus žolės augimas.

Kaip išlaikyti „žalio kilimo“ efektą?

Ilgalaikė vejos būklė labiausiai priklauso nuo tinkamo pjovimo. Per žemas pjovimas silpnina žolę ir mažina jos gebėjimą atsinaujinti, ypač prastesnio apšvietimo vietose. Dažniausiai geresnį rezultatą duoda aukštesnė pjovimo kryptis: apie 4–5 cm, o pavėsyje – 5–6 cm.

Prie to verta derinti retesnį, bet gausesnį laistymą, kuris skatina šaknų augimą. Taip pat svarbu reguliariai šalinti veltinį, lapus ir augalines liekanas bei tręšti pagal vejos poreikius: azotas padeda tankėti, o kalis ir fosforas stiprina atsparumą prieš žiemą.

Ne mažiau svarbi greita reakcija į atsiradusius plotus, nes būtent jie tampa lengviausiu taikiniu samanoms. Po vertikaliavimo, aeracijos ar intensyvaus išgrėbimo reikėtų nedelsiant atlikti atsėjimą, pasirenkant mišinius, pritaikytus konkrečioms augimo sąlygoms. Pirmosiomis savaitėmis po sėjos būtina palaikyti tolygią drėgmę – tai padeda greitai atkurti vientisą velėną ir sumažinti riziką, kad vėl susiformuos tušti plotai.

Galiausiai verta įvertinti, kad sudėtingose sodo vietose – po tankiomis medžių lajomis ar nuolatiniame pavėsyje prie pastatų – klasikinę veją išlaikyti gali būti sunku. Ten žolė auga lėčiau, prasčiau tankėja ir greičiau praranda vientisumą, todėl atsiranda daugiau „langų“ samanoms. Tokiose vietose dažnai geriau pasiteisina dirvą dengiantys augalai arba pavėsiui pritaikyti žolių mišiniai, kurie stabiliau išlaiko dirvos dangą.

Prinokusios avietės tokios saldžios ir kvapnios, kad joms sunku atsispirti. Nenuostabu, jog šie nereiklūs krūmai auga daugelyje sodų. Vis dėlto, nors avietes auginti ir prižiūrėti paprasta, gana dažnai jas puola kenkėjai. Jų daroma žala silpnina augalus, mažina derlių ir blogina uogų kokybę.

Ne visi avietėms kenkiantys vabzdžiai lemia tai, kad uogos tampa „kirmėlytos“. Pavyzdžiui, amarai dažniausiai minta jaunais lapais ir ūglių viršūnėmis. Siurbdami sultis, jie sukelia deformacijas, greitai blogina krūmų būklę ir gali platinti ligas. Lapų pažeidimų taip pat atsiranda dėl voratinklinių erkių bei avietinio žiedgraužio, kuris be lapų neretai apgadina ir žiedpumpurius.

Kodėl avietės būna sukirmijusios?

Tiesioginės sukirmijusių aviečių priežastys dažniausiai susijusios su kenkėjais, kurių lervos vystosi pačiuose vaisiuose. Dažniausi „kaltininkai“:

• Avietinis žiedgraužis (vabalas) – suaugę vabzdžiai nuo balandžio iki birželio pradžios graužia lapus ir žiedpumpurius. Kiaušinėlius jie deda į žiedų dalis, o išsiritusios lervos patenka į besiformuojančius vaisius ir minta jų vidumi.
• Dėmėtasparnė vaisinė muselė – gali pulti ne tik avietes, bet ir kitas uogas bei vaisius. Patelės praduria nokstančių uogų odelę ir po ja sudeda kiaušinėlius. Netrukus išsirita lervos, kurios minta minkštimu, uogose atsiranda minkštų dėmių, o vėliau derlius ima pūti.

Kuo purkšti avietes, kad uogos nebūtų sukirmijusios?

Profilaktiką verta pradėti gerokai anksčiau, nei pasirodo vaisiai. Natūralūs purškalai dažniausiai būna veiksmingi tada, kai naudojami reguliariai ir dar iki krūmų žydėjimo. Kruopščiai ir laiku atliekamos procedūros gali padėti išvengti poreikio vėliau griebtis agresyvesnių cheminių priemonių.

3 natūralūs purškalai, kuriuos galima naudoti profilaktiškai nuo ankstyvo pavasario

• Garstyčių sėklos – pusę stiklinės garstyčių sėklų sumalkite iki miltelių, suberkite į 10 l vandens ir gerai išmaišykite. Šiuo tirpalu avietes kruopščiai nupurkškite anksti pavasarį, kartodami kas 2 savaites.
• Česnakas ir valgomoji soda – į 5 l drungno vandens įmaišykite 5 šaukštus valgomosios sodos ir įspauskite 2 česnako skilteles. Palikite per naktį, tuomet perkoškite ir supilkite į purkštuvą. Purkškite krūmus 2 kartus per savaitę, kai ant aviečių pradeda formuotis žiedpumpuriai.
• Kepimo mielės ir pienas – 500 ml pieno sumaišykite su 10 l drungno vandens ir įdėkite 1 pakelį šviežių kepimo mielių (apie 100 g). Maišykite, kol mielės ištirps, tada tirpalą supilkite į purkštuvą. Purkškite kartą per savaitę nuo balandžio iki tol, kol pasirodys žiedpumpuriai.

Svarbu prisiminti, kad natūralių purškalų veiksmingumas priklauso nuo to, ar tirpalas paskirstomas kruopščiai, ir ar procedūros atliekamos sistemingai bei laiku. Tačiau masinio kenkėjų antplūdžio atveju jų gali nepakakti – tuomet gali tekti rinktis chemines apsaugos priemones.

Kolendrų auginimas prasideda nuo sėjos. Sėklos palankiomis sąlygomis sudygsta greitai – dažniausiai per 1–2 savaites. Jei norite išvengti persodinimo, labai svarbu parinkti tinkamą sėjos laiką: dirva turėtų būti sušilusi iki maždaug 20–24 laipsnių. Geriausia sėti tuomet, kai lauke jau šilta, bet dar nekaršta – švelnios temperatūros skatina intensyvų lapų augimą.

Kolendra nėra lepi dirvai, tačiau geriausiai auga laidžiame, vidutiniškai drėgname substrate. Tinka neutralus arba silpnai rūgštus pH. Derlius bus gausesnis, jei lysvę praturtinsite organinėmis trąšomis: įmaišykite jų į viršutinį dirvos sluoksnį, bet nepersistenkite. Per gausus tręšimas gali pabloginti žolelių skonį ir sumažinti aromatą.

Kaip sėti, kad nereikėtų persodinti

Prieš sėdami pasirinkite saulėtą vietą ir supurenkite dirvą. Sėklas berkite 3–5 cm atstumu vieną nuo kitos, įterpdami negiliai. Tarp eilučių palikite 20–30 cm. Pasėję visą plotą palaistykite. Kai daigai pradės dygti ir matysite, kad sudygo per tankiai, praretinkite – pašalinkite silpnesnius ir mažesnius augalėlius.

Kolendros auginimas ir priežiūra

Vėlesnė kolendrų priežiūra paprasta. Svarbiausia – užtikrinti nuolat šiek tiek drėgną dirvą, tačiau vengti vandens sąstingio. Per sausas substratas taip pat pavojingas: augalai patiria stresą, o jauni daigai gali sunykti. Kolendra, auganti pilnoje saulėje, reikalauja reguliaraus laistymo – dažniausiai bent kartą per savaitę, o per karščius ir sausras – dar dažniau.

Jei dirva derlinga ir turtinga humuso, papildomai tręšti dažniausiai nereikia – pakanka nedidelio kiekio komposto, įmaišyto prieš sėją. Jei žemė skurdi, gali praversti kompleksinės trąšos, tačiau reikėtų vengti trąšų, kuriose daug azoto: jos skatina vešlų lapų augimą, bet skonio negerina.

Naudingas sprendimas – mulčiavimas. Jis padeda išlaikyti tolygesnę drėgmę, sumažina dirvos įkaitimą prie šaknų ir riboja piktžolių augimą. Paklokite 5–7 cm mulčio sluoksnį, pavyzdžiui, iš senų lapų ar medžio skiedrų, tik stenkitės, kad mulčias nesiliestų prie pat augalo pagrindo.

Kodėl verta auginti kolendrą

Kolendra plačiai naudojama virtuvėje, todėl ją verta turėti savo darže. Ji laikoma daugelio Azijos ir Meksikos patiekalų pagrindu. Dažniausiai vartojami lapai, tačiau valgomi ir sėklos – jos tinka marinatams, kepiniams, troškiniams ar rauginimui.

Kaip ir kitos prieskoninės žolelės, kolendra turi nemažai vitaminų, ypač C, K ir A, ir siejama su naudingomis savybėmis sveikatai. Manoma, kad ji gali padėti virškinimui, slopinti uždegiminius procesus, taip pat prisidėti prie sunkiųjų metalų šalinimo iš organizmo.

Auginimas nėra sudėtingas, o derlių galima pradėti imti jau po 4–6 savaičių nuo sėjos. Žydėjimo metu kolendra pritraukia apdulkintojus ir natūralius amarų priešus, todėl ją naudinga įtraukti į mišrias sodinimo schemas – sėti šalia augalų, kuriuos amarai dažnai puola.

Anemonai (lot. Anemone) – daugiamečiai augalai, tačiau skirtingos jų rūšys gali atrodyti ir augti visai nevienodai. Vieni pražysta anksti pavasarį ir sudaro žemus, švelnius kilimus, kiti vasarą ar rudenį iškelia aukštesnius žiedynstiebius ir tampa ryškiu gėlyno akcentu. Dėl šios įvairovės anemonai tinka ir natūralistiniams želdynams, ir klasikiniams gėlynams, taip pat auginimui vazonuose.

Pavasariniai anemonai dažniausiai būna žemesni, subtilūs, lengvai „įsilieja“ į gamtiškas kompozicijas. Jie neretai suformuoja tankesnius sąžalynus ir ypač gražiai atrodo po lapuočiais medžiais, kol laja dar nesutankėjusi. Tuo metu vasariniai ir rudeniniai anemonai paprastai yra stambesni: užaugina aukštesnius stiebus, didesnius žiedus ir puikiai dera su dekoratyvinėmis žolėmis, melsvėmis ar alūnėmis.

Dar vienas didelis šių augalų privalumas – spalvų gausa. Priklausomai nuo veislės, galima rasti baltų, rausvų, raudonų, violetinių, melsvų ar net dvispalvių žiedų. Be to, būna tiek paprastų, tiek pilnavidurių formų, todėl anemonai greitai nepabosta.

Anemonų rūšys ir veislės

Patogiausia anemonus skirstyti pagal žydėjimo laiką. Nuo jo dažnai priklauso ir sodinimo metas, ir vietos parinkimas, ir priežiūros niuansai.

• Pavasariniai anemonai. Vienas populiariausių – šilinis anemonas. Tai žemas, lengvas, natūralaus įspūdžio augalas, gerai augantis pusiau pavėsyje. Itin gražiai atrodo po medžiais bei krūmais. Panašiai auginami ir geltonžiedžiai anemonai, taip pat miškinių anemonų formos, kurios išsiskiria didesniais, įspūdingesniais žiedais.

• Labiau dekoratyvinėms kompozicijoms dažnai pasirenkamas vainikinis anemonas. Jis vertinamas dėl ryškių spalvų ir elegantiškų žiedų, tinka tiek gėlynams, tiek auginimui vazonuose. Tai geras pasirinkimas norint ryškesnio spalvinio efekto.

• Rudeniniai anemonai. Vasaros pabaigoje ir rudenį dažniausiai žydi japoniniai bei hibridiniai anemonai. Jie aukštesni, puošnūs, dekoratyvūs ir gali žydėti ilgai. Šie augalai suteikia gėlynui lengvumo tuo metu, kai daugelis kitų daugiamečių augalų jau ima prarasti dekoratyvumą.

Kokios sąlygos anemonams tinkamiausios?

Vieno universalaus reikalavimų rinkinio nėra – daug kas priklauso nuo rūšies. Vis dėlto bendrai galima išskirti kelias svarbiausias taisykles:

• Anemonams paprastai patinka derlinga, lengvesnė ir pralaidi dirva, kuri vis dėlto per greitai neišdžiūsta.

• Dirvai naudinga būti papildytai kompostu. Svarbu, kad žemė nebūtų sunki ir nuolat šlapia – tuomet didėja požeminių dalių puvinio rizika.

• Per sausa vieta taip pat netinka, ypač vasarą.

• Miškinės ir pavasarinės rūšys geriau jaučiasi pusiau pavėsyje arba vietose, kur šviesa išsklaidyta. Labiau dekoratyvios, ypač gumbasvogūninės formos, dažniausiai geriau žydi saulėtesnėse arba lengvai priedangotose vietose. Rudeniniai anemonai mėgsta šviesą, tačiau jiems svarbi užuovėja ir apsauga nuo stipraus vėjo.

Jei sodinami gumbai, prieš tai verta juos kelias valandas pamirkyti drungname vandenyje – taip augalai greičiau „pabunda“ ir lengviau prigyja. Dažniausiai gumbai sodinami kelių centimetrų gylyje, paliekant tarpus, kad augalai turėtų vietos plėstis. Įspūdingiausiai anemonai atrodo pasodinti grupėmis, o ne pavieniui.

Priežiūra ir žiemojimas

Anemonų priežiūra nėra sudėtinga. Svarbiausia – po pasodinimo reguliariai laistyti ir palaikyti tolygią, vidutinę dirvos drėgmę. Tai nereiškia nuolatinio „perlaistymo“, tačiau dirva neturėtų visiškai perdžiūti.

Vazonuose auginami anemonai reikalauja daugiau dėmesio, nes substratas greičiau praranda drėgmę. Tokiu atveju verta rinktis universalią žemę, praturtintą kompostu, ir įmaišyti purinančios medžiagos, kad vanduo neužsistovėtų.

Augimo ir žydėjimo metu anemonai palankiai reaguoja į papildomą maitinimą. Augant grunte dažnai pakanka komposto sluoksnio arba saikingo tręšimo žydintiems augalams skirta trąša. Vazonuose tręšti reikia reguliariau, nes maisto medžiagos greičiau išsiplauna.

Žiemojimas priklauso nuo rūšies. Dalis anemonų gerai peržiemoja grunte, ypač jei auga tinkamoje vietoje ir yra lengvai pridengti mulčiu. Jaunus augalus verta apsaugoti lapais, žieve ar eglišakėmis. Gumbasvogūniniai anemonai yra jautresni: šaltesniuose regionuose juos neretai iškasa, o žiemą laiko sausoje, vėsioje vietoje, pavyzdžiui, smėlyje ar durpėse.

Kur naudoti anemonus?

Anemonai suteikia daug galimybių kuriant sodo kompozicijas:

• Žemesnės veislės puikiai tinka gėlynų pakraščiams, miško tipo sodams ir vietoms po lapuočiais medžiais. Jos ypač gražiai atrodo, kai gali sudaryti didesnę spalvinę „dėmę“.

• Aukštesnes veisles verta sodinti daugiamečių augalų gėlynuose. Jos gražiai dera su melsvėmis, alūnėmis, burbuliais, dekoratyvinėmis žolėmis ir paparčiais, suteikia kompozicijoms lengvumo ir prailgina gėlyno dekoratyvumą sezono pabaigoje.

Anemonai taip pat tinka sodinti prie vandens telkinių, alpinariumuose ar vazonuose terasoje ir balkone. Auginant induose patogu tai, kad augalus galima pernešti ir lengvai keisti sezonines kompozicijas.

Dalis veislių puikiai tinka ir skynimui: jų žiedai efektingi, tačiau išlaiko lengvą, natūralų įspūdį, todėl dera laisvo stiliaus puokštėse.