Blog

Norite jau šį sezoną džiaugtis sultingomis, saldžiomis braškėmis? Pasirodo, tinkamas pavasarinis tręšimas gali tapti raktu į gausų derlių. Teigiama, kad aiški, nuosekli sistema padeda sustiprinti krūmelius, suformuoti užuomazgas ir pagerinti uogų skonį.

Braškės dažniausiai ima intensyviai augti vos nutirpus sniegui, o būtent šis trumpas laikotarpis neretai nulemia būsimą derlių. Jei tuo metu augalai negauna pakankamai maisto medžiagų, krūmai vystosi silpni, o uogos užauga mažesnės ir mažiau saldžios. Tinkamai parinktos trąšos padeda palaikyti žaliosios masės augimą, vėliau – užtikrinti žiedų ir užuomazgų formavimąsi bei prisideda prie geresnių skoninių savybių.

Pasak specialistų, pavasarinis tręšimas gali būti skirstomas į tris nuoseklius etapus, kurių kiekvienas atlieka savo funkciją.

Pirmasis etapas – po to, kai pradžiūsta dirva. Šiuo metu braškėms labiausiai reikia azoto, kuris skatina lapų augimą ir krūmelio vystymąsi. Rekomenduojama rinktis mineralines trąšas, pavyzdžiui, karbamidą ar amonio salietrą (20–30 g kvadratiniam metrui). Taip pat minimas ir amoniako tirpalas – 2 valg. š. 10 l vandens. Kaip alternatyva gali būti naudojami organiniai užpilai, pavyzdžiui, praskiestas mėšlas ar paukščių mėšlo tirpalas.

Pabrėžiama, kad azotą reikėtų įterpti tik vieną kartą.

Antrasis etapas – pumpurų pasirodymo metu, maždaug po 2–3 savaičių. Čia akcentas perkeliamas į kalį ir fosforą – jie svarbūs užuomazgų formavimuisi ir būsimam uogų saldumui. Minimi pelenų tirpalai, kalio sulfatas arba kalio monofosfatas. Tokios medžiagos gerina augalų mitybą ir prisideda prie cukrų kaupimosi.

Trečiasis etapas – uogų mezgimo ir pildymosi laikotarpiu. Šiame tarpsnyje azoto patariama visiškai atsisakyti, kad jis neskatintų lapijos augimo derliaus sąskaita. Vietoje to siūloma naudoti kalio turinčias trąšas – pelenų užpilą arba kalio monofosfatą, kurie, kaip teigiama, sustiprina skonį ir uogų tvirtumą.

Papildomai gali būti taikomas ir lapinis tręšimas: pumpuravimo fazėje kartais naudojamas boro rūgšties ir jodo tirpalas. Tai, pasak specialistų, gali padėti geriau apsidulkinti ir padidinti derlingumą, ypač vėsesniais orais.

Vis dėlto primenama, kad net ir laikantis schemos labai svarbu nepadauginti trąšų. Perteklinis azotas gali skatinti pernelyg intensyvų lapų augimą ir mažinti derlių. Šviežio mėšlo naudoti nerekomenduojama, nes jis gali pažeisti šaknis ir skatinti ligas.

Trąšas patariama berti ar laistyti tik ant drėgnos dirvos: pirmiausia lysvę palaistykite, o tik tada tręškite. Taip pat svarbu, kad tirpalai nepatektų ant lapų ir žiedų.

Specialistai pabrėžia, kad ypač saldžių uogų paslaptis – ne vien tręšimas, o subalansuota mityba skirtingais augimo etapais: azotas suteikia startą augimui, o kalis ir fosforas labiau lemia skonį, tankumą ir aromatą. Teigiama, kad nuosekliai laikantis tokios sistemos braškių derlingumas gali padidėti iki 30–40 proc., o uogų kokybė pagerėja be sudėtingų agrotechninių sprendimų.

Po tręšimų dar rekomenduojama dirvą mulčiuoti – tai padeda išlaikyti drėgmę, slopina piktžoles ir sudaro palankesnes sąlygas šaknims.

Gražūs daigai dar nereiškia gausaus derliaus. Kad persodinti pomidorai sėkmingai prigytų nuolatinėje vietoje ir gerai derėtų, augalus būtina tinkamai paruošti. Kaip tai padaryti – skaitykite toliau.

Net ir patys tvirčiausi daigai, kurie ant palangės atrodė puikiai, persodinti į lysvę gali staiga nusilpti dėl staigaus temperatūros, vėjo ir drėgmės pokyčio. Todėl, jei jau užsiauginote stiprius pomidorų daigus, nepamirškite jų prieš sodinimą būtinai užgrūdinti.

Grūdinimą rekomenduojama pradėti likus maždaug 10 dienų, o dar geriau – 2 savaitėms iki sodinimo į dirvą. Iš pradžių daigus išneškite į balkoną ar lauką 1–2 valandoms, o kasdien buvimo laiką ilginkite. Galiausiai pomidorai turėtų priprasti lauke praleisti visą šviesų paros laiką.

Kartu, likus maždaug 10 dienų iki persodinimo, daigus verta patręšti kalio ir fosforo trąšomis, laikantis trąšų gamintojo instrukcijos.

Prieš sodinimą svarbu pakoreguoti ir laistymą. Likus 3 paroms iki persodinimo, laistymą patariama visiškai nutraukti, kad žemė vazone šiek tiek pradžiūtų. Tačiau dieną prieš sodinimą pomidorus reikia gausiai palaistyti – tuomet žemės gumulas laikysis tvirtai, o daigą bus lengviau išimti iš vazono nepažeidžiant šaknų.

Kai kurie daržininkai likus kelioms valandoms iki sodinimo stiebus ir lapus apdoroja insekticidiniais ir fungicidiniais preparatais. Taip siekiama apsaugoti jaunus augalus nuo ligų ir kenkėjų, kurie ypač greitai puola ką tik pasodintus daigus. Apsaugoti augalai turi daugiau laiko prisitaikyti ir didesnę tikimybę augti sveikai.

Dar vienas svarbus etapas – sodinimo duobutė. Į kiekvieną paruoštą duobutę rekomenduojama įberti po saują medžio pelenų ir įdėti šiek tiek kokybiško perpuvusio mėšlo arba komposto (nedaug). Pirmiausia įduodama trąša, tuomet užberiama šiek tiek žemės, o tik tada sodinamas daigas, kad šaknys tiesiogiai nesiliestų su trąšomis.

Tinkamai atlikus šiuos veiksmus, rezultatai paprastai būna atitinkami – augalai lengviau prigyja, tvirtėja ir geriau dera. Sėkmės ir gausaus derliaus naujame sezone.

Šiame straipsnyje patyrę sodininkai ir gėlininkai dalijasi, koks vienas daugiametis augalas gali papuošti kone bet kurį sodo kampelį.

Pavasarį jis atrodo kaip žalias krūmelis su itin dailiais, širdelės formos lapais, kuriuos puošia sidabriškas raštas. O vasarą augalas virsta tarsi ištisu debesėliu iš šimtų švelnių žiedų, virpančių ant plonų žiedkočių lyg pailsėti nutūpusių drugelių būrys.

Pasak patyrusių sodininkų, toks puošnus daugiametis augalas – ciklamenas – gali pagyvinti beveik bet kurią sodo vietą, suteikdamas jai subtilios elegancijos ir lengvumo. Jo žiedai, primenantys grakščius drugelius, dažniausiai prasiskleidžia vasaros pabaigoje ir džiugina iki pat šalnų, kai dauguma kitų augalų jau būna peržydėję.

Praktika rodo, kad sodo ciklamenas, dar vadinamas europiniu ciklamenu, yra tikras atradimas tiems, kurie vertina neįkyrią, bet išskirtinę estetiką. Jo gumbai gali gyventi dešimtmečius – kasmet stiprėja, auga ir išleidžia vis daugiau žiedkočių.

Žiedų spalvos paprastai varijuoja nuo švelniai rožinės iki sodriai avietinės, pasitaiko ir baltų formų. Vienas žiedas laikosi maždaug iki dviejų savaičių, o kadangi jie skleidžiasi ne vienu metu, žydėjimas gali tęstis apie du–tris mėnesius.

Ciklamenas laikomas itin nereikliu augalu. Jis puikiai auga pusiau pavėsyje, po medžių lajomis, ten, kur kitos gėlės neretai nenori prigyti. Be to, jam nereikia dažno laistymo, jis žiemoja be papildomo uždengimo ir retai serga. Dauginamas gumbais – užtenka pasodinti kartą, ir augalas džiugins daugelį metų.

Jei norite, kad net ir paprasčiausias sodo kampelis atrodytų įspūdingiau, verta pabandyti pasodinti ciklameną. Specialistai taip pat siūlo jį derinti su paparčiais, melsvėmis ar astilbėmis – tuomet sodo erdvė atrodys dar lengvesnė, švelnesnė ir žavingesnė.

Patyrę sodininkai pasakoja, kaip, neišleidžiant pinigų brangioms trąšoms ir laikantis kelių svarbių serbentų priežiūros taisyklių, užauginti gausų saldžių ir sultingų uogų derlių.

Neretai juodieji serbentai subrandina ne itin dideles, o kartais ir rūgštokas uogas. Tačiau tai nereiškia, kad būtina berti trąšas kilogramais, kad pagaliau sulauktumėte gero derliaus. Yra sodininkų, kurie nuskiną kekes, primenančias vynuoges – dideles, sultingas ir saldžias. Ir visa tai be chemijos ar „stebuklingų“ trąšų. Esmė paprasta: svarbu suprasti, kaip augalas auga ir ko jam reikia skirtingais sezono etapais.

Viskas prasideda nuo genėjimo. Kad ir kaip banaliai skambėtų, genėjimas yra pagrindas, bet tik tuomet, jei atliekamas taisyklingai. Produktyviausios serbentų šakos paprastai būna 2–3 metų amžiaus. Senesni ūgliai atima krūmo energiją, tačiau uogų duoda mažai, todėl juos reikėtų išpjauti iki pat pagrindo.

Kaip turėtų atrodyti tinkamai suformuotas krūmas? Rekomenduojama palikti 12–15 stiprių skirtingo amžiaus šakų, kad tarp jų laisvai cirkuliuotų oras, o saulės šviesa pasiektų krūmo vidų. Būtent saulė padeda uogose kauptis cukrams. Sutankėjęs, negenėtas krūmas gero derliaus paprastai neduoda.

Tręšti serbentus verta keliais etapais per sezoną. Ankstyvą pavasarį reikalingas azotas, kad augtų lapija, kuri vėliau „maitina“ vaisius. Pumpurų formavimosi metu naudinga duoti boro, nes jis svarbus kokybiškam apdulkinimui – be jo uogos gali likti smulkios arba visai neužsimegzti. Uogoms pradėjus augti, svarbiausias tampa kalis: jis lemia ir uogų dydį, ir saldumą. O po derliaus nuėmimo pravartu atlikti dar vieną tręšimą, kad krūmas sukrautų vaisinius pumpurus kitam sezonui.

Pavasarį, kol dar neišsiskleidė pumpurai, serbentų krūmą galima nupilti karštu vandeniu. Toks „karštas dušas“ padeda sunaikinti ant šakų esančius kenkėjus ir ligų sporas. Tai senas, veiksmingas būdas be chemijos, po kurio krūmas sezoną pradeda švaresnis ir sveikesnis.

Taip pat patariama neperkasinėti žemės po serbentais, nes jų šaknys yra paviršinės ir kastuvas jas lengvai pažeidžia. Vietoje to geriau dirvą mulčiuoti, pavyzdžiui, nupjauta žole.

Senosios mokyklos sodininkai plastikinių butelių dažnai neišmeta – pasilieka juos praktiškiems sprendimams. Pasirodo, keli paprasti triukai gali padėti sutaupyti ir laiko, ir pinigų: praverčia tiek laistant, tiek saugant derlių, tiek kuriant nebrangius vazonus.

Vis dar metate plastikinius butelius į šiukšliadėžę? Išradingi sodininkai sako, kad juose slypi nemažas potencialas. Tinkamai pritaikyti buteliai gali pakeisti dalį sodo prekių: padėti organizuoti laistymą, sutaupyti vazonams ir net apsaugoti uogas ar daržoves nuo paukščių.

Vienas paprasčiausių būdų – paukščių atbaidymas. Tam beveik nieko nereikia: aplink butelio kaklelį apriškite ploną virvelę ir pririškite prie medžio šakos taip, kad butelis laisvai siūbuotų. Vėjyje jis sukasi, žvilga saulėje ir barška, o tokia „instaliacija“ paukščiams nepatinka – todėl derlius dažniau lieka jums, o ne sparnuočiams.

Jeigu norite šiek tiek daugiau patogumo, buteliai gali tapti lašelinio laistymo sistema. Nupjaukite butelio dugną, o kamštelyje pradurkite kelias mažas skylutes arba palikite jį vos vos atsuktą. Butelį įkaskite kakleliu žemyn šalia augalo šaknų – pavyzdžiui, prie pomidoro, agurko ar paprikos. Vandenį pilkite iš viršaus: jis lėtai lašės tiesiai į šaknų zoną. Taip viršutinis žemės sluoksnis išlieka sausesnis, vanduo mažiau išgaruoja ir pasiekia ten, kur jo labiausiai reikia.

Mėgstantiems kūrybiškus sprendimus tiks pakabinamo vazono idėja. Paimkite 1,5–2 litrų butelį, paguldykite jį horizontaliai ir išpjaukite viršutinę dalį, kad susidarytų „lovelis“. Dugne padarykite kelias skylutes, kad vanduo neužsistovėtų. Butelį galima nudažyti plastiko dažais norima spalva (patogu naudoti purškiamus). Įberkite žemių, pasodinkite gėlių ir pakabinkite virvele prie tvoros ar sienos – gausite tvarkingą, ryškų vazoną už minimalią kainą.

Šios idėjos paprastos, bet praktiškos: pririštas butelis padeda saugoti derlių, o laistymo sprendimas ir pakabinamas vazonas leidžia mažiau išleisti žarnoms ar vazonams iš parduotuvės.

Šiandien patyrę sodininkai dalijasi, ką būtina suspėti padaryti su avietėmis ir serbentais jau dabar, kad derlius būtų gerokai didesnis.

Pasak jų, liko vos kelios savaitės, kol aviečių ir serbentų krūmai pradės intensyviai augti. Jei praleisite tinkamą momentą, apie gausų derlių galima net nesvajoti. Patyrę daržininkai primena: būtent pavasarinė, balandžio mėnesio priežiūra gali nulemti iki 80 proc. būsimo derliaus.

Pirmiausia rekomenduojama imtis genėjimo ir pašalinti nereikalingas šakas. Avietėms be gailesčio išpjaukite visus antramečius stiebus, kurie jau derėjo – juos išduoda tamsesnė spalva, sausumas ir besilupanti žievė. Vienmečius ūglius patrumpinkite maždaug 15–20 cm: taip suaktyvinami šoniniai pumpurai, o užuomazgų vėliau susiformuoja gerokai daugiau.

Juodiesiems serbentams patariama taikyti griežtesnę tvarką: išpjaukite 4–5 metų ir senesnes šakas – storas, pajuodusias, apaugusias kerpėmis. Raudonieji ir baltieji serbentai paprastai rečiau reikalauja drastiško genėjimo, nes jų derančios šakelės gali išlikti produktyvios iki 8 metų. Vis dėlto būtina pašalinti ligotas, kreivas ir krūmo vidų tankinančias šakas – kitu atveju uogos smulkėja, o ligos plinta greičiau.

Antras privalomas darbas – tręšimas. Kai žemė atitirpsta, verta papildyti dirvą azotu. Tam tinka karbamidas arba amonio salietra – po 20–30 g vienam krūmui. Trąšas paskleiskite aplink stiebą ir lengvai įterpkite, paviršių supurenę grėbliu. Toks „startas“ svarbus ir avietėms, nes jos prabunda vienos iš pirmųjų.

Trečias žingsnis – patikima apsauga nuo infekcijų ir kenkėjų. Kol pumpurai dar neišsiskleidę, serbentus verta apsaugoti nuo pumpurinės erkės, platinančios ligas. Apvalūs, išpurtę pumpurai – aiškus kenkėjo požymis. Tokius pumpurus nuskinkite rankomis, o visą krūmą perpilkite verdančiu vandeniu iš laistytuvo. Vandens temperatūra turėtų būti apie 70–80 laipsnių. Avietes rekomenduojama nupurkšti nuo kenkėjų, ypač avietinio vabalo ir stiebinių uodų, o aliejinės sudėties priemonės dažnai duoda geresnį efektą.

Po genėjimo ir tręšimo pomedžius (priešstiebines zonas) uždenkite 5–7 cm storio mulčio sluoksniu. Tinka šienas, kompostas ar nupjauta žolė – tai padės išlaikyti drėgmę ir pristabdys piktžoles. Serbentų šaknys yra paviršinės, todėl purenti dirvą reikėtų ne giliau nei 3–5 cm, kad nepažeistumėte šaknelių. Avietėms svarbu erdvė: ant vieno suaugusio krūmo palikite 8–10 derančių stiebų, o likusius išpjaukite.

Remontantinėms aviečių veislėms reikia kiek kitokio požiūrio. Rudenį jas galima nupjauti iki pat žemės, o pavasarį beliks patręšti. Jei rudenį nebuvo genėta, pavasarį šakas patrumpinkite taip pat, kaip ir įprastų aviečių.