CP v2

Blog

  • Juoda arbata su cukrumi ar be jo: ekspertai atskleidė, kaip iš tiesų kyla kraujospūdis

    Stipri juodoji arbata neretai pakeičia rytinę kavą, tačiau jos poveikis organizmui yra gerokai sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dietologai paaiškina, kaip saldi ir nesaldi šio gėrimo versijos veikia arterinį kraujospūdį ir savijautą.

    Nuotrauka: iš atvirų šaltinių

    Juodojoje arbatoje yra teino – kofeino rūšies, kuri veikia švelniau, tačiau ilgiau nei kavoje esantis kofeinas. Kartu su taninais jis gali laikinai susiaurinti kraujagysles ir šiek tiek pagreitinti širdies darbą. Žmonėms, kurių kraujospūdis žemas ir kurie rytais jaučia vangumą, tai gali būti naudinga: arbata padeda prabusti ir sumažina galvos skausmą. Vis dėlto tiems, kurių rodikliai dažnai viršija 140/90, stiprus gėrimas gali išprovokuoti pavojingą kraujospūdžio šuolį.

    Ypatingą dėmesį reikėtų skirti cukrui. Įdėjus saldiklių, pasikeičia arbatos glikeminis indeksas ir greitėja teino pasisavinimas. Gliukozė greitai patenka į kraują, skatina insulino išsiskyrimą, o tai gali lemti staigų ir sunkiai prognozuojamą kraujospūdžio padidėjimą. Nesaldi arbata rodiklius pakelia tolygiau ir trumpam, o saldi gali sukelti tikrą „smūgį“ kraujagyslėms.

    Gryna juodoji arbata yra turtinga flavonoidų – antioksidantų, kurie stiprina kraujagysles ir gerina jų reakciją į aplinkos pokyčius. Reguliarus 2–3 puodelių nesaldžios arbatos vartojimas kasdien gali prisidėti prie „blogojo“ cholesterolio mažinimo ir ilgainiui turėti teigiamą poveikį net žmonėms, turintiems hipertenziją.

    Svarbi ir gėrimo temperatūra. Per karšta arbata iš pradžių išplečia, o vėliau staigiai susiaurina stemplės ir krūtinės srities kraujagysles, todėl kraujospūdis gali padidėti. Saugiausia arbatos temperatūra – 55–60 °C.

    Taip pat yra rimtų ribojimų: po 18:00 stiprios arbatos gerti nerekomenduojama. Teinas pasišalina lėtai, todėl net ir nejaučiant ryškaus žvalumo nervų sistema gali išlikti sujaudinta – tai trikdo miegą ir natūralius miego ciklus.

  • Gydytojai įspėja apie itin užkrečiamą Covid atmainą „Cikada“: kokie simptomai išduoda

    Pasaulyje sparčiai plinta nauja Covid-19 atmaina „Cikada“. Teigiama, kad šis virusas gali ilgiau išlikti „miego“ būsenoje, o jo mutacijos esą gali padėti iš dalies apeiti imuninę apsaugą.

    Farmacininkas Paul Barry aiškino, kad šis variantas gali turėti daugiau nei 70 genetinių modifikacijų. Dėl to imuninė sistema kai kuriais atvejais gali ne iš karto atpažinti infekciją, o tai sudaro sąlygas atmainai plisti greičiau, rašo „Express“.

    Specialistas įvardijo klasikinius Covid-19 simptomus:

    aukšta temperatūra arba šaltkrėtis,

    nuolatinis kosulys,

    uoslės ar skonio praradimas arba pokyčiai,

    dusulys,

    nuovargis ar išsekimas,

    kūno skausmai,

    galvos skausmas,

    gerklės skausmas,

    užgulta nosis arba sloga,

    apetito sumažėjimas,

    viduriavimas,

    blogos savijautos ar ligos pojūtis.

    Anksčiau JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) kaip vienus iš galimų „Cikados“ sukeltos infekcijos požymių buvo minėję ir virškinimo sistemos sutrikimus, pavyzdžiui, pykinimą arba viduriavimą.

    Specialistai pabrėžia, kad virusams įprasta mutuoti ir keistis. Tačiau šiuo metu nėra įrodymų, jog „Cikada“ sukeltų sunkesnę ligos eigą nei ankstesnės atmainos. Apsisaugoti nuo Covid-19, pasak ekspertų, padeda vakcinacija. Nors vakcinos nėra specialiai pritaikytos šiam konkrečiam variantui, jos vis tiek laikomos viena veiksmingiausių apsaugos priemonių.

    Taip pat primenama, kad portalas „Komentarai“ anksčiau rašė apie tyrimus, kuriuose teigiama: Covid-19 persirgusiems žmonėms gali būti didesnė rizika susirgti viena iš vėžio formų. Tyrėjai nurodė, jog sunkia Covid-19 forma persirgusių asmenų rizika buvo 24 proc. didesnė.

  • Nuo tinimų be vaistų: 7 paprasti įpročiai, kurie greitai padeda sumažinti skysčių kaupimąsi

    Tinimai – dažna problema, atsirandanti tuomet, kai audiniuose ima kauptis skysčiai. Daugeliu atvejų jų sumažinti galima ir be vaistų: pakanka pakoreguoti kasdienius įpročius ir padėti organizmui natūraliai pašalinti skysčių perteklių.

    Tinimas. Iliustracinė nuotrauka

    Pakankama hidratacija – reguliariai geriant vandenį organizmui lengviau pašalinti natrio perteklių, o medžiagų apykaita gali normalizuotis.

    Druskos kiekio kontrolė mityboje – natrio perteklius skatina vandens sulaikymą, todėl verta riboti stipriai apdorotus produktus ir sūrius patiekalus. Dažnai tai duoda greitą, pastebimą efektą: pasišalinus skysčių pertekliui sumažėja sunkumo jausmas.

    Fizinis aktyvumas – judėjimas skatina kraujotaką ir padeda limfinei sistemai efektyviau šalinti skysčius. Būklę gali pagerinti net paprastas pasivaikščiojimas ar lengvi pratimai, ypač jei daug laiko praleidžiama sėdint.

    Kojų ar kitų patinusių vietų pakėlimas aukščiau širdies lygio – tai skatina natūralų skysčių nutekėjimą ir mažina spaudimą kraujagyslėse. Šis būdas ypač naudingas po ilgos dienos ar fizinio krūvio.

    Šalti kompresai – jie sutraukia kraujagysles ir mažina uždegimą, todėl tinimas gali atslūgti greičiau. Kai kuriais atvejais naudinga kaitalioti šaltą ir šiltą vandenį – tai gali pagerinti kraujotaką.

    Mitybos korekcijos – kalio gausūs produktai, ypač daržovės ir vaisiai, padeda reguliuoti skysčių pusiausvyrą. Taip pat gali praversti lengvas masažas, skatinantis kraujotaką ir mažinantis skysčių sąstovį.

    Miego kokybė ir streso lygis – miego trūkumas ar nuolatinė įtampa gali išbalansuoti hormonus, o tai neretai susiję su skysčių sulaikymu. Reguliarus poilsis ir ramesnis dienos režimas padeda organizmui veikti efektyviau ir lengviau atsikratyti skysčių pertekliaus.

    Primename, kad portalas „Komentarai“ anksčiau rašė, kaip be vaistų palaikyti kepenų funkciją.

  • 5 minutės per dieną ir rezultatas stebina: paprasti šuoliukai stiprina širdį, sąnarius ir kaulus

    Pagerinti savijautą ir prisidėti prie ilgesnės gyvenimo trukmės galima įtraukus vieną labai paprastą kasdienį įprotį – tam pakanka vos 5 minučių per dieną.

    Sveikata. Iliustracinė nuotrauka

    Siūloma kasdien 100 dienų iš eilės atlikti 50 šuoliukų vietoje – šokti aukštyn ir nusileisti toje pačioje vietoje. Apie tai skelbia leidinys „Express“.

    „Šuoliukai vietoje yra didelio smūgio (angl. high-impact) pratimas, nes nusileidžiant kojos ir pėdos sugeria kūno svorį. Remiantis Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) duomenimis, tokio tipo pratimai gali padėti stiprinti raumenis, raiščius ir sąnarius“, – rašoma leidinyje „Express“.

    Specialistai pabrėžia, kad raumenų ir sąnarių stiprinimas su amžiumi tampa vis svarbesnis, nes kaulų tankis pradeda mažėti. Dėl to didėja lūžių rizika ir prastėja judrumas. Taip pat pažymima, jog smūginiai pratimai yra vieni naudingiausių kaulams, o net ir žemo intensyvumo šuoliukai gali teigiamai veikti kaulų tvirtumą.

    Fizinio pasirengimo ekspertas Maksas Raštonas teigia, kad šuoliukai yra vienas paprasčiausių būdų į kasdienybę įtraukti daugiau judėjimo be brangios įrangos ar sporto klubo abonemento.

    Pasak trenerio, šis pratimas taip pat gali gerinti širdies ir kraujagyslių sistemos būklę, kraujotaką ir bendrą sveikatą.

    Pradedantiesiems M. Raštonas pataria pradėti nuo mažesnio krūvio ir palaipsniui jį didinti. Kelių minučių per dieną pakanka startui, ypač tiems, kurie nėra įpratę reguliariai sportuoti.

    Vis dėlto specialistas įspėja: sergant osteoporoze, turint buvusių lūžių ar sąnarių problemų, prieš pradedant vertėtų pasitarti su gydytoju ir rinktis mažiau intensyvius judesių variantus.

  • 4 kasdieniai įpročiai, dėl kurių oda sensta greičiau: gydytoja įspėja apie rizikas

    Daugelis žmonių stengiasi sulėtinti senėjimą – naudoja kosmetikos priemones ir procedūras, renkasi specialius produktus bei maisto papildus. Vis dėlto, pasak specialistų, kai kurie įprasti kasdieniai įpročiai gali gerokai paspartinti odos senėjimą.

    Senėjimas. Iliustracinė nuotrauka

    Šeimos gydytoja, Nacionalinės sveikatos tarnybos atstovė, dr. Radž Arora leidiniui „Express“ paaiškino, kad net iš pirmo žvilgsnio smulkūs įpročiai ilgainiui daro didelę įtaką odos būklei. Jos teigimu, odai ypač kenkia šie dalykai:

    Miegojimas ant šono. Tai viena populiariausių miego pozų, tačiau ji gali skatinti ankstyvesnį odos senėjimą. Gydytoja aiškino, kad ilgą laiką kartojamas veido spaudimas į pagalvę sukuria vadinamąsias „miego raukšles“ – spaudimo linijas, atsirandančias dėl trinties ir nuolatinio slėgio, kurios ilgainiui gali tapti nuolatinės. Tokia situacija gali lemti gilesnes raukšles, ryškesnes odos klostes ir veido asimetriją, ypač todėl, kad su amžiumi oda praranda elastingumą. Jei dažnai miegama vis ant tos pačios pusės, vienoje veido pusėje raukšlės gali išryškėti labiau. Optimalia poza dažnai laikomas miegas ant nugaros. Riziką mažinti gali padėti šilkiniai ar atlasiniai pagalvės užvalkalai bei ergonominės pagalvės.

    SPF nenaudojimas. Specialistė pataria apsauginį kremą nuo saulės naudoti kasdien. Neapsaugota nuo ultravioletinių spindulių oda sensta gerokai greičiau – teigiama, kad UV poveikiui priskiriama apie 80–90 proc. matomų odos pokyčių, tokių kaip raukšlės ar pigmentinės dėmės. Rekomenduojama kasdien rinktis SPF 30+.

    Vapingas. Elektroninių cigarečių vartojimas gali lemti priešlaikines raukšles, odos suglebimą ir papilkėjusią, prigesusią veido spalvą. Nikotinas riboja kraujotaką, todėl oda gauna mažiau deguonies ir maistinių medžiagų, taip pat mažėja kolageno ir elastino gamyba, o tai silpnina odos elastingumą. Ilgainiui oda gali atrodyti „pablyškusi“ ar „pilkšva“, lyginant su nerūkančiųjų oda.

    Dehidratacija. Vandens stoka ir išsausėjusi oda gali spartinti senėjimo procesus. Tokia oda dažniau atrodo papilkėjusi, suglebusi, gali tapti panaši į „krepinį popierių“, ryškėja smulkios linijos ir anksčiau atsiranda raukšlės.

    Primename, kad portalas „Komentarai“ anksčiau rašė apie priežastį, dėl kurios senėjimas gali vykti greičiau.

  • Malinų tręšimas pavasarį: ar tinka mėšlas, kada berti ir kuo pakeisti, kad derlius sprogtų

    Malinų tręšimas pavasarį: ar tinka mėšlas, kada berti ir kuo pakeisti, kad derlius sprogtų

    Pirmą kartą avietes pavasarį tręškite tada, kai po žiemos dirva pradžiūsta, o krūmai ima leisti jaunus ūglius. Dažniausiai tai nutinka kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Trąšų nebarstykite ant įšalusios ar vandeniu užmirkusios žemės – tokiomis sąlygomis šaknys maisto medžiagų praktiškai nepasisavina.

    Avietės geriausiai reaguoja į tris tręšimus per sezoną. Pirmasis atliekamas anksti pavasarį, kai augalui labiausiai reikia azoto ūgliams ir lapams auginti. Antroji trąšų dozė praverčia gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, kai avietės žydi ir mezga uogas. Po derliaus, rugpjūčio pabaigoje, verta pamaitinti kaliu ir fosforu – tai padeda krūmams sustiprėti ir pasiruošti žiemai.

    Prieš tręšiant naudinga įsivertinti dirvos reakciją. Paprastas pH testas parodo, ar žemė nėra per rūgšti arba per šarminė. Avietėms tinkamiausia silpnai rūgšti arba neutrali dirva – pH apie 5,5–6,5. Jei pH per aukštas, net ir gausesnis tręšimas gali neduoti laukiamo rezultato, nes krūmai nepajėgs pasisavinti maisto medžiagų iš dirvos.

    Ar avietes galima tręšti mėšlu?

    Mėšlas – viena seniausių ir patikimiausių organinių trąšų avietėms. Jis aprūpina azotu, fosforu, kaliu ir mikroelementais, o kartu gerina dirvos struktūrą, didina jos vandens sulaikymą ir skatina naudingų mikroorganizmų veiklą.

    Vis dėlto ne kiekvienas mėšlas tinka vienodai. Dažniausiai rekomenduojamas galvijų mėšlas, nes jo maisto medžiagų santykis yra gana subalansuotas ir mažesnė rizika „nudeginti“ šaknis. Arklių mėšlas ypač naudingas sunkesnėse, molingose dirvose – jis padeda jas purenti ir gerina aeraciją. Paukščių mėšlas yra labai turtingas azotu ir dažnai pasižymi šarminiu poveikiu, todėl jį reikia naudoti atsargiau; dirvose, kurių pH artimas 6,5, jo geriau vengti, kad pH dar labiau nepakiltų.

    Avietėms naudokite tik gerai perpuvusį (perfermentuotą) arba granuliuotą mėšlą. Šviežias mėšlas gali pažeisti šaknis ir sutrikdyti augalų vystymąsi. Granuliuotas galvijų, arklių ar paukščių mėšlas yra patogus, paruoštas naudojimui ir lengvai dozuojamas.

    Natūralios trąšos avietėms gero sezono startui

    Jei ieškote kitų natūralių sprendimų, vienas paprasčiausių ir pigiausių pasirinkimų – kompostas. Jį galima gaminti iš augalinių atliekų, nupjautos žolės, lapų ir virtuvės likučių. Kompostas ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir gerina jos struktūrą bei padeda ilgiau išlaikyti drėgmę šaknų zonoje.

    Neturint kompostinės, sodo prekių parduotuvėse galima įsigyti paruošto komposto arba granuliuoto komposto – tai patogi alternatyva, naudojama panašiai kaip naminis.

    Dilgėlių raugas – greitas azoto, kalio ir mikroelementų šaltinis. Paruošimas nesudėtingas: į didesnį indą sudėkite apie 1 kg šviežių dilgėlių (geriausia dar be sėklų), užpilkite 10 litrų vandens ir palikite 2–3 savaitėms rūgti. Mišinį kasdien pamaišykite. Paruoštas raugas paruduoja ir nustoja putoti. Prieš laistant avietes jį praskieskite vandeniu santykiu 1:10. Naudokite kas 2–3 savaites nuo pavasario iki rugpjūčio pabaigos.

    Panašiai veikia ir taukės raugas, tačiau jame paprastai daugiau fosforo ir kalio nei dilgėlėse. Jis ypač tinka žydėjimo ir derėjimo laikotarpiu, kai šių elementų poreikis išauga. Ruošimo principas toks pats kaip dilgėlių raugo.

    Biohumusas – paruoštas produktas, parduodamas sodo prekių parduotuvėse. Jame yra humuso, mikroorganizmų, taip pat azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų. Naudokite pagal gamintojo rekomendacijas: paskleiskite aplink krūmus ir lengvai įmaišykite į dirvos paviršių.

    Mulčiavimas – ir tręšimas, ir apsauga vienu metu

    Be įprasto tręšimo verta pasirūpinti ir dirvos mulčiavimu aplink avietes. Organinio mulčio sluoksnis iš žievės, medžio skiedrų, šiaudų ar nupjautos žolės atlieka dvi funkcijas: pamažu yrantis praturtina dirvą, o kartu sulaiko drėgmę, slopina piktžoles ir saugo šaknis nuo perkaitimo vasarą.

    Avietėms ypač tinka pušų žievė arba spygliuočių paklotė – jos švelniai rūgština dirvą. Pavasarį, po pirmojo tręšimo, mulčią paskleiskite 5–7 cm sluoksniu. Venkite storai berti šviežių pjuvenų: irdamos jos „sunaudoja“ dirvoje esantį azotą, todėl krūmai gali nusilpti.

  • Šios lauko pomidorų veislės atlaiko ligas ir duoda derlių: daržininkai jas giria labiausiai

    Šios lauko pomidorų veislės atlaiko ligas ir duoda derlių: daržininkai jas giria labiausiai

    Lauke auginami pomidorai dažniau nukenčia nuo ligų nei tie, kurie auga šiltnamiuose. Šiluma, drėgmė ir nepakankama oro cirkuliacija sudaro palankias sąlygas grybams ir bakterijoms.

    Kokios ligos dažniausiai puola lauke auginamus pomidorus?

    Pavojingiausia liga – bulvių maras, kurį sukelia grybas Phytophthora infestans. Jis ypač sparčiai plinta vėsiomis ir lietingomis vasaromis. Ant lapų atsiranda vandeningos, tamsios dėmės, kurios greitai apima visą augalą. Pažeisti vaisiai paruduoja, sukietėja, o negydoma infekcija per kelias dienas gali sunaikinti visą derlių.

    Dar viena dažna problema – alternariozė (sausoji lapų dėmėtligė), kurią sukelia grybas Alternaria solani. Ji dažniau pasireiškia, kai vyrauja aukštesnė temperatūra, o lietų keičia sausros periodai. Liga išduoda tamsiai rudos, koncentriškos dėmės ant lapų – vėliau lapai džiūsta ir trupa. Ant vaisių, ties koteliu, gali formuotis juodos, įdubusios dėmės.

    Pomidorai lauke taip pat neretai serga pilkuoju puviniu, stiebo pagrindo puviniu ar septorioze. Rizika ypač išauga, kai krūmeliai pasodinti per tankiai ir laistomi iš viršaus, o ne ties šaknimis.

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti užsikrėtimo tikimybę – sėjomaina: toje pačioje vietoje pomidorų nereikėtų auginti 3–4 metus.

    Lauko pomidorai: ligoms atsparesnės veislės

    Patikimiausia prevencija – tinkamai pasirinkta veislė. Yra nemažai veislių, kurios gerai prisitaiko prie mūsų klimato ir pasižymi didesniu atsparumu dažniausioms ligoms.

    „Awizo“ F1

    Viena atsparesnių žemaūgių veislių. Tai savikūnis (augimą pats užbaigiantis) pomidoras su gana lanksčiu stiebu, todėl dažniausiai nereikalauja parišimo. Derėti pradeda anksti – maždaug po 65–75 dienų nuo pasodinimo. Vaisiai cilindro formos, apie 80–90 g svorio. Ši veislė laikoma atsparesne bulvių marui, verticiliozei ir bakterinei dėmėtligei, puikiai tinka konservavimui.

    „Rumba Ożarowska“

    Patikrinta, ankstyva ir itin derlinga veislė, vertinama dėl atsparumo dažniausioms ligoms. Vaisiai vidutinio dydžio (apie 90 g), jie neplyšta, išsiskiria sodria spalva, o taip pat pasižymi didele vitamino C koncentracija.

    „Henryk“ F1

    Ieškantiems avietinio tipo pomidorų rekomenduojama rinktis šią veislę. Tai aukštaūgė, vidutinio vėlyvumo veislė, žinoma dėl atsparumo bulvių marui ir gebėjimo pakelti prastesnes oro sąlygas. Vaisiai dideli, apvalūs, apie 180–220 g, sultingi ir aromatingi.

    „Koralik“

    Išsiskiria tarp vyšninių (cherry) pomidorų: augalai auga stipriai, o vaisiai smulkūs, ryškiai raudoni. Veislė vertinama dėl atsparumo bulvių marui ir nedidelių dirvožemio reikalavimų. Tinka auginti ne tik darže, bet ir didesniuose vazonuose balkone.

    „Jawor“

    Tradicinis lauko pomidoras, savikūnis, tvirtesnio stiebo. Vaisiai apvalūs, be „peties“, apie 100 g, atsparūs trūkinėjimui. Ši veislė laikoma lengvai auginama ir daugelio daržininkų išbandyta per ilgus metus.

    Sėti daigus patiems ar pirkti sodinukus – kas geriau?

    Prieš sezoną dažnas renkasi: pomidorus sėti patiems ar įsigyti jau paaugintus sodinukus. Abu variantai turi savų privalumų.

    Sėjant patiems, galima visiškai kontroliuoti veislę ir daigų kokybę. Sėklos kainuoja nedaug – už kelis eurus gaunama medžiaga keliolikai augalų. Be to, galima rinktis retesnes veisles ir būti tikresniems, kad augalai nebuvo per daug „pastiprinti“ chemija. Vis dėlto reikės vietos namuose, šviesios palangės arba papildomo apšvietimo, taip pat reguliaraus laistymo ir tinkamo sėjos laiko.

    Perkant sodinukus sutaupoma laiko ir nereikia rūpintis daigų auginimo sąlygomis, todėl tai patogu pradedantiesiems. Tačiau šis sprendimas kainuoja brangiau, o veislių pasirinkimas dažnai būna ribotas – prekiaujama populiariausiais pomidorais. Taip pat ne visada aišku, ar sodinukai buvo grūdinti. Neužgrūdinti augalai, pasodinti į atvirą gruntą, gali ilgai adaptuotis arba net sunykti.

    Kaip sodinti ir prižiūrėti pomidorus lauke?

    Lauko pomidorus sodinkite palikdami 50–60 cm tarp augalų (žemaūgėms veislėms) arba 60–80 cm (aukštaūgėms). Tarpueiliai turėtų būti 70–100 cm – erdvė užtikrina geresnę oro cirkuliaciją ir mažina grybelinių ligų riziką.

    Dirva turėtų būti derlinga, humusinga, pH 6,0–6,8. Rudenį ją verta praturtinti kompostu arba gerai perpuvusiu mėšlu. Pavasarį galima papildomai įterpti kompleksinių trąšų daržovėms.

    Vieta turi būti saulėta: pomidorams reikia mažiausiai 6–8 valandų tiesioginės saulės per dieną. Geriausia rinktis nuo vėjo apsaugotą, pietinę pusę. Pomidorų nerekomenduojama sodinti šalia bulvių, nes ligos tarp šių augalų plinta ypač lengvai.

    Laistykite reguliariai, tačiau tik prie šaknų – šlapi lapai yra tiesiausias kelias į grybelines ligas. Geriausia laistyti ryte, kad iki vakaro augalai spėtų apdžiūti. Sezono metu dažnai prireikia apie 3–5 litrų vandens vienam augalui kas 2–3 dienas, priklausomai nuo oro.

    Tręšti rekomenduojama kas 2–3 savaites kompleksinėmis trąšomis, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Azoto perteklius skatina vešlią lapiją, tačiau gali mažinti derėjimą.

  • Paslaptis, kad velykinė „paska“ liktų minkšta visą savaitę: įdėkite tai į tešlą

    Riebalai – pagrindinė apsauga nuo sudžiūvimo

    Riebalai apgaubia krakmolo daleles ir sumažina drėgmės praradimą kepinyje, todėl jis ilgiau išlieka minkštas.

    Kiek dėti:

    • sviesto – 80–150 g 500 g miltų
    • arba papildomai – 10–20 g grietinės ar grietinėlės kaip papildomo riebalų šaltinio

    Svarbu rinktis kokybišką sviestą (82 proc. riebumo). Visiškai jo nekeiskite aliejumi – kepinio struktūra bus prastesnė.

    Kiaušiniai ir tryniai

    Trynyje yra lecitino, kuris gerai sujungia vandenį ir riebalus. Dėl to tešla tampa vientisesnė ir ilgiau nepasensta.

    Optimalu: 1 kiaušinis ir 3–6 tryniai 500 g miltų. Kuo daugiau trynių, tuo „paska“ bus minkštesnė ir drėgnesnė.

    Kiaušinio baltymas suteikia tvirtumo, bet „neužmuša“ tešlos: kepant jis sukreša ir suformuoja struktūrą.

    Cukrus

    Cukrus reikalingas ne tik skoniui – jis taip pat puikiai sulaiko vandenį (yra higroskopiškas).

    Geriausi variantai:

    • cukraus – 120–180 g 500 g miltų
    • medumi galima pakeisti 10–20 proc. cukraus
    • invertinio sirupo – 10–15 g (jei turite)

    Medus ir sirupas minkštumą išlaiko ilgiau nei vien cukrus.

    Pieno produktai

    Pienas suteikia švelnesnį minkštimą, geresnį skonį ir šiek tiek prailgina minkštumo išlikimą. Pieno baltymai suriša vandenį, o laktozė iš dalies padeda sulaikyti drėgmę.

    Vis dėlto poveikis būna vidutinis, nes vien pienas „ilgalaikio šviežumo“ neužtikrina be riebalų ir cukraus.

    Grietinė ir grietinėlė veikia stipriau nei pienas: struktūra tampa pastebimai minkštesnė, o drėgmė išlieka ilgiau. Riebalai „apgaubia“ krakmolą ir lėtina sudžiūvimo procesą.

    Pieno baltymai ir riebalai padeda išlaikyti drėgmę ir suminkština trupinį.

    Tešlos minkymas

    Net ir geriausi ingredientai nepadės, jei tešla bus prastai išminkyta.

    Tinkama eiga:

    • pirmiausia – miltai, skystis ir mielės
    • tuomet – kiaušiniai ir cukrus
    • pabaigoje – sviestas

    Minkyti svarbu 15–25 min. Tešla turėtų tapti elastinga ir tampri.

    Kepimas

    Net 5–10 minučių per ilgas kepimas gali smarkiai išsausinti „paską“. Iškepimą verta tikrinti anksčiau, nei atrodo: medinis pagaliukas turi išlįsti sausas, bet kepinys neturi būti perdžiūvęs.

    Jei iš karto kepsite per aukštoje temperatūroje, pluta greitai „užsandarės“, o viduje tešla ims prarasti drėgmę. Geriau kepti tolygiai, vengiant staigių temperatūros šuolių.

  • Pigesnis už Velykų pyragą: iškepiau krafino pagal interneto receptą – štai kas gavosi

    Kodėl pasirinkau krafino kepinį

    Nors labai mėgstu panettonę, šįkart jos kepti nerizikavau. Žiemą jau buvau bandžiusi, tačiau nesėkmingai.

    Panettonei reikia specialių miltų, turinčių daug baltymų (Manitoba). Iš jų gaunama itin lipni tešla, o man rankomis jos taip gerai išminkyti, kad taptų elastinga ir temptųsi lyg guma, nepavyko. Jau nekalbu apie tai, kaip apėjau daugybę parduotuvių ieškodama tų „Manitoba“ miltų: galiausiai užsisakiau internetu, o netrukus juos pamačiau artimiausiame prekybos centre.

    Su kolomba taip pat ne viskas paprasta – laukti 12 valandų, kol tešla pakils, nesu pasiruošusi. Todėl nusprendžiau kepti krafino tipo kepinius. Nors draugė ir buvo uždraudusi man ką nors gaminti, kad jai netektų į savo racioną įsirašyti „viršvalandinių“ kalorijų. Bet juk Velykos būna kartą per metus, tiesa, Marija?

    Nuotrauka: krafino kepiniai (Irina Gamerska)

    Kiek kainavo

    Tešlai skirtų ingredientų kaina man siekė 306 grivinas. Beje, tai maždaug dvigubai pigiau nei Velykų pyragas. Dar 186 grivinos išleidau įdarams, o formos kainavo 59,96 grivinos už 4 vienetus.

    Tešlai reikėję ingredientai:

    • mielės – 6,99 grivinos
    • pienas – 58,49 grivinos
    • vanilinis cukrus – 2,49 grivinos
    • cukrus (900 g) – 38,99 grivinos
    • kiaušiniai (10 vnt.) – 88,99 grivinos
    • miltai – 30,59 grivinos
    • sviestas – 79,99 grivinos

    Įdarui:

    • malta cinamono prieskoninė medžiaga – 11,49 grivinos (1 pakuotė)
    • cukraus pudra – 14,99 grivinos
    • aguonų įdaras – 60,99 grivinos
    • džiovintos spanguolės – 99 grivinos (250 g)
    • cukraus pudra – 14,99 grivinos

    Receptas

    Pirmas žingsnis – raugas

    • pienas – 200 ml
    • mielės (ne sausos) – 25 g
    • cukrus – 1 valgomasis šaukštas
    • miltai – 1 valgomasis šaukštas

    Raugui pieną šiek tiek pašildžiau, jame ištirpinau mieles, tuomet įdėjau cukrų ir miltus bei gerai išmaišiau. Viskas – raugas paruoštas. Jam reikia pastovėti, kad suaktyvėtų ir pakiltų – apie 15 minučių.

    Antras žingsnis – tešla

    • kiaušiniai – 1 vnt. ir 2 tryniai
    • cukrus – 100 g
    • vanilinis cukrus – 10 g
    • sviestas – 80 g
    • miltai – 500 g

    Kol raugas kilo, mikseriu išplakiau kiaušinį, trynius, cukrų ir vanilinį cukrų. Tuomet į šį mišinį supyliau jau paruoštą raugą – jo tūris buvo padidėjęs maždaug tris kartus.

    Toliau atėjo sviesto eilė. Kadangi jį buvau nusipirkusi tą pačią dieną ir neturėjau laiko laukti, kol suminkštės, ištirpinau vandens vonelėje. Viską gerai išmaišiau, įbėriau miltus ir užminkytą tešlą palikau kilti 1,5 valandos.

    Trečias žingsnis – įdaras

    Šis etapas pasirodė ilgiausias. Čia dar prireikė 40 g sviesto – po 10 g kiekvienam krafino kepiniui.

    Nuotrauka: krafino ingredientai (Irina Gamerska)

    Kai tešla pakilo, padalinau ją į keturias dalis. Nusprendžiau kepti keturis krafino kepinius su skirtingais įdarais.

    Pirmas – aguonų. Aguonų įdarą pirkau jau paruoštą: tereikėjo užpilti verdančiu vandeniu ir išmaišyti. Tai padariau dar laukdama, kol pakils tešla.

    Antras – spanguolių. Džiovintas spanguoles iš anksto užpyliau karštu vandeniu, o joms atvėsus nupyliau skysčio perteklių.

    Trečias – cinamono. Čia viskas paprasta: saują malto cinamono sumaišiau su cukrumi.

    Ketvirtas – cinamono ir spanguolių mišinys.

    Kaip minėjau, tešlą dalinau į keturias dalis. Pirmąjį krafino kepinį dariau su aguonų įdaru – ir tai buvo mano klaida. Jei nenorite, kad aguonos „persiduotų“ į kiekvieną kepinį, aguonų įdarą geriau pasilikti paskutinei porcijai.

    Krafino formavimui atlikau 7 veiksmus:

    1. tešlą iškočiojau stačiakampiu,
    2. stačiakampį aptepiau sviestu,
    3. tolygiai paskirsčiau įdarą,
    4. susukau tešlą į ritinėlį,
    5. ritinėlį išilgai perpjoviau pusiau, bet ne iki galo,
    6. kiekvieną galą susukau „sraige“,
    7. vieną „sraigę“ uždėjau ant kitos.

    Suformuotus krafino kepinius sudėjau į formas, palaukiau dar 40 minučių, tada kepiau iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kepimo laikas – apie 40 minučių.

    Nuotrauka: krafino kepiniai (Irina Gamerska)

    O kaip su kalorijomis

    Kalorijas man padėjo suskaičiuoti dirbtinis intelektas. Pagal jo skaičiavimus, po iškepimo turėtų gautis apie 1,1 kg krafino kepinių, kuriuose iš viso būtų maždaug 4 000 kalorijų. Vieno kepinio kaloringumas skirsis priklausomai nuo įdaro:

    • su aguonomis: apie 1050–1100 kcal;
    • su spanguolėmis: apie 980–1030 kcal;
    • su cinamonu ir cukrumi: apie 950–1000 kcal.

    Vidutiniškai 100 g tokio kepinio sudaro apie 365–380 kcal. Skamba ne taip jau baisiai. Dirbtinis intelektas paskaičiavo, kad norint „atidirbti“ 100 g krafino (apie 380 kcal), reikėtų maždaug 1 valandos 50 minučių ramaus pasivaikščiojimo arba 50 minučių intensyvios jėgos treniruotės sporto salėje.

  • Burokėlis ar pomidoras: kuris iš jų iš tiesų efektyviau mažina uždegimą organizme

    Pomidorų nauda

    Nesvarbu, ar mėgstate valgyti šviežius pomidorus, ar renkatės pomidorų pastą bei padažą – visais atvejais gaunate solidžią antioksidantų dozę. Ryškiai raudoną spalvą pomidorams suteikia likopenas – antioksidantas, siejamas su uždegiminių procesų slopinimu organizme.

    Tyrimuose nustatyta, kad dėl priešuždegiminių savybių likopenas gali prisidėti prie mažesnės kai kurių ligų, įskaitant vėžį, širdies ligas ir kitas uždegimines būkles, rizikos.

    Likopenas taip pat padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Svarbu žinoti, kad jis geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, pavyzdžiui, padažuose ar troškiniuose.

    Burokėlių poveikis uždegimui

    Burokėliai yra vertingas šakniavaisis, turintis priešuždegiminių medžiagų, vadinamų betalainais. Tai pigmentai, suteikiantys burokėliams sodrią spalvą, o kartu veikiantys kaip stiprūs antioksidantai, galintys padėti mažinti uždegimą.

    Be to, burokėliuose gausu maistinių nitratų, kurie didina azoto oksido kiekį kraujyje. Tai gali padėti mažinti uždegimą, prisidėti prie kraujospūdžio mažinimo ir gerinti kraujagyslių funkciją.

    Įprasta porcija sveikam žmogui:

    • 100–200 g per dieną (maždaug 1 nedidelis burokėlis)
    • arba 2–4 kartus per savaitę tokiu kiekiu

    Toks vartojimas laikomas saikingu ir daugumai žmonių gerai toleruojamu.

    Ką geriau rinktis?

    Ir burokėliai, ir pomidorai turi skirtingų antioksidantų bei naudingų medžiagų. Burokėliai su uždegimu siejamuose procesuose veikia per betalainus ir nitratus – jie gali padėti mažinti uždegimą ir palaikyti širdies bei kraujagyslių sveikatą.

    Jeigu jūsų kraujospūdis padidėjęs, burokėliai gali būti palankesnis pasirinkimas, nes jų nitratai prisideda prie kraujagyslių išsiplėtimo ir gali padėti mažinti kraujospūdį.

    Tuo tarpu pomidoruose esantis likopenas laikomas itin stipriu antioksidantu, galinčiu efektyviai prisidėti prie uždegimo mažinimo.

    Kaip praturtinti mitybą priešuždegiminėmis medžiagomis

    • Ribokite pridėtinį cukrų – saldumynus vartokite saikingai, o norėdami saldaus skonio dažniau rinkitės natūralius šaltinius.
    • Maitinkitės subalansuotai – stenkitės įtraukti pilno grūdo produktus, liesus baltymus, geruosius riebalus, vaisius ir daržoves. Skirtingos produktų grupės suteikia skirtingų maistinių medžiagų, reikalingų organizmui ir uždegimo kontrolei.
    • Skonį kurkite žolelėmis ir prieskoniais – jie ne tik pagerina patiekalų skonį, bet ir gali turėti priešuždegiminių junginių. Kadangi per didelis natrio vartojimas siejamas su didesniu uždegimo lygiu, druską verta dažniau keisti prieskoniais.
    • Rinkitės augalinius baltymus – ankštinės kultūros, riešutai, sėklos ir sojų produktai dažnai laikomi svarbia priešuždegiminės mitybos dalimi, nes yra turtingi antioksidantų ir kitų augalinių junginių.
    • Valgykite daugiau vaisių ir daržovių – juose gausu antioksidantų ir kitų augalinių medžiagų, kurios gali padėti mažinti uždegiminius procesus.