CP v2

Blog

  • Nauja virtuvės mada: ilgai brandintas actas stebina skoniu ir desertuose, ir prie sūrių

    Nauja virtuvės mada: ilgai brandintas actas stebina skoniu ir desertuose, ir prie sūrių

    Ilgai brandinti actai sparčiai grįžta į kulinarijos sceną ir vis dažniau vadinami ne tiesiog rūgštikliu, o prieskoniu. Šią kryptį pastaraisiais metais stiprina augantis susidomėjimas fermentacija, natūraliais skoniais ir mažų gamintojų produktais.

    Maisto tendencijų apžvalgose ilgai brandintas actas minimas kaip vienas ryškėjančių pasirinkimų, o restoranų virtuvėse jis tampa baigiamuoju akcentu, panašiai kaip geras alyvuogių aliejus. Keli lašai gali pakeisti patiekalo balansą, sustiprinti aromatą ir suteikti gylio.

    Kas išskiria brandintą actą?

    Brandintas actas nuo įprasto skiriasi pirmiausia laiku: jis laikomas ilgiau, o skonis per tą laiką tampa sudėtingesnis ir švelnesnis. Dažnai brandinimas trunka ne mėnesius, o kelerius metus, kai kurios rūšys brandinamos ilgiau nei 3 metus.

    Gamybos principas iš esmės paremtas fermentacija: cukrūs paverčiami alkoholiu, o vėliau acto rūgšties bakterijos alkoholį paverčia actu. Po to seka brandinimas, kuris gali vykti stikliniuose induose arba medinėse statinėse, suteikiančiose papildomų natų.

    Ne tik balzaminis ir ne tik vynuogės

    Nors daugeliui pirmiausia į galvą ateina balzaminis actas, brandinti gali būti ir kitų vaisių actai. Jie gaminami ne vien iš vynuogių, bet ir iš obuolių, slyvų bei kitų vaisių, todėl skonių spektras tampa gerokai platesnis.

    Būtent ši įvairovė skatina eksperimentuoti: vieni brandinti actai būna tirštesni, kiti lengvesni, su ryškesnėmis vaisių natomis ar medienos atspalviais. Dėl to virtuvėje jie dažniau naudojami saikingai, kaip koncentratas, o ne kaip pagrindinė marinato bazė.

    Kaip jį naudoti virtuvėje?

    Ilgai brandintas actas ypač vertinamas kaip užbaigimo prieskonis, kai norisi subtilaus rūgštumo ir aromato. Jis tinka ant daržovių, mėsos ar žuvies patiekalų, o taip pat ten, kur svarbus saldumo ir rūgštumo balansas.

    Konditerijoje ir desertuose jis taip pat randa vietą: dera su vaisiais, ypač uogomis, ir gali paryškinti šokolado ar karamelės natą. Dar viena populiari kryptis yra deriniai su sūriais, kai keli lašai acto padeda išryškinti skonio kontrastus.

    Augant susidomėjimui amatininkiškais produktais, tokių actų kaina dažnai būna didesnė nei įprastų. Vis dėlto jų naudojama mažai, todėl vieno buteliuko pakanka ilgesniam laikui, o skonis tampa aiškiu patiekalo akcentu.

  • Vonioje darykite tai reguliariai: termostatinio dušo rankenėlė tarnaus gerokai ilgiau

    Vonioje darykite tai reguliariai: termostatinio dušo rankenėlė tarnaus gerokai ilgiau

    Termostatinis dušo maišytuvas turi reguliatorių, kuris automatiškai sumaišo šaltą ir karštą vandenį taip, kad srovės temperatūra išliktų stabili. Dažniausiai jis valdomas dviem rankenėlėmis: viena įjungia vandenį ir reguliuoja srovės stiprumą, kita leidžia tiksliai nustatyti norimą temperatūrą.

    Toks sprendimas patogus kasdienybėje, tačiau laikui bėgant judančios dalys gali pradėti veikti ne taip sklandžiai. Viena dažniausių priežasčių yra kalkės ir kitos mineralinės nuosėdos, kurios kaupiasi mechanizmo viduje ir didina trintį.

    Kaip suprasti, kad reikia patikrinti?

    Praktiškas įprotis, galintis prailginti maišytuvo tarnavimo laiką, yra periodiškai pasukti temperatūros rankenėlę iki galo per visą jos eigą. Taip galima įvertinti, ar mechanizmas juda tolygiai, ar nėra užsikirtimų.

    Jei jaučiamas pasipriešinimas, rankenėlė sukasi trūkčiodama, atsiranda per didelis laisvumas arba nustatyta temperatūra tampa sunkiai „pagaunama“, tai dažnai rodo viduje besikaupiančias nuosėdas. Kitas signalas gali būti vangus temperatūros pokytis, nors rankenėlė pasukta akivaizdžiai.

    Kodėl kalkės tampa problema?

    Kalkėjimas labiausiai pasireiškia ten, kur vanduo kietas, nes jame daugiau kalcio ir magnio druskų. Kaitinant vandenį ir jam garuojant, šios medžiagos lengviau nusėda ant paviršių, todėl termostatinio maišytuvo vidiniai kanalai bei kasetė ilgainiui gali apsinešti.

    Nuosėdos ne tik apsunkina rankenėlės sukimąsi, bet ir gali pabloginti temperatūros stabilumą. Jei mechanizmas dirba su didesne apkrova, didėja ir susidėvėjimo rizika, o tai ilgainiui gali baigtis brangesniu remontu.

    Ką daryti, jei rankenėlė stringa?

    Jeigu įtariama, kad kaltos kalkės, dažniausias sprendimas yra išvalyti nuo nuosėdų vidinę termostatinę kasetę ar galvutę. Paprastai tam reikia ją išimti ir pašalinti susikaupusias nuosėdas, tačiau konkretūs veiksmai priklauso nuo modelio, todėl svarbu vadovautis gamintojo instrukcija.

    Namuose žmonės dažnai naudoja actą ar citrinos rūgštį, tačiau tokios priemonės tinka ne visoms detalėms ir apdailoms. Netinkamai parinktas valiklis gali pažeisti sandarinimo elementus ar paviršius, todėl saugiausia rinktis gamintojo leidžiamą metodą arba tam skirtus nukalkinimo produktus.

    Jei nukalkinimas nepadeda, problema gali būti rimtesnė: susidėvėjusi kasetė, pažeisti sandarikliai ar kitos detalės. Tokiu atveju verta kreiptis į santechniką, nes neteisingas surinkimas ar per didelė jėga ardant gali sukelti nuotėkį ir didesnį gedimą.

  • Miškuose jį painioja su lepšiu, bet sriuboje veikia kaip pipirai: štai kas tai per grybas

    Lietuvoje grybautojai dažniausiai taikosi į baravykus, voveraites ar lepšes, tačiau kai kurios smulkesnės rūšys virtuvėje gali nustebinti ne mažiau. Viena jų yra pipirinis kazlėkas, pasižymintis aštriu, pipirus primenančiu skoniu, todėl dažniau naudojamas kaip prieskonis, o ne kaip pagrindinis patiekalo ingredientas.

    Šio grybo vaisiakūniai paprastai pasirodo vasarą ir aptinkami iki rudens vidurio, o palankiomis sąlygomis ir vėliau. Dažniausiai jis auga spygliuočių ar mišriuose miškuose, neretai šalia pušų ir eglių, pavieniui arba mažomis grupelėmis.

    Pipirinį kazlėką galima atpažinti pagal nedidelę rusvai rudą kepurėlę ir vamzdelių sluoksnį apačioje, kuriame matyti stambesnės poros. Po lietaus kepurėlė tampa blizgi, todėl iš tolo grybas gali priminti kitus kazlėkų genties atstovus, o būtent tai ir lemia painiavą miške.

    Grybų žinynuose ši rūšis dažniausiai aprašoma kaip valgoma, tačiau kulinariškai nėra vertinama kaip sotus ar ryškus savarankiškas produktas. Esminė savybė yra deginantis, pipiriškas skonis, kuris termiškai apdorojant paprastai sušvelnėja, todėl grybas dažniau tinka patiekalų skoniui paryškinti.

    Praktikoje jis dažnai džiovinamas, o vėliau sumalamas ir vartojamas kaip prieskonių mišinys, pavyzdžiui, sriuboms, troškiniams ar padažams. Svarbiausia pradėti nuo labai mažo kiekio, nes aštrumas gali lengvai nustelbti kitus ingredientus, ypač jei naudojami ir kiti intensyvūs prieskoniai.

    Renkant bet kokius grybus verta laikytis saugumo principų: imti tik tuos, kuriuos atpažįstate be abejonių, o kilus neaiškumų pasitarti su specialistais. Taip pat rekomenduojama negrybauti prie intensyvaus eismo kelių, pramoninių teritorijų ar užterštose vietose, nes grybai gali kaupti nepageidaujamas medžiagas iš aplinkos.

  • Korėjietiškos sviestinės bandelės su jūros druska užkariavo virtuvę: trašku išorėje, minkšta viduje

    Azijietiški kepiniai pastaraisiais metais vis dažniau atsiduria namų virtuvėse, o korėjietiškos sviestinės bandelės su jūros druska tapo vienu ryškiausių šios bangos pavyzdžių. Jos vilioja paprasta idėja: iš pažiūros kuklus ragelio formos kepinys slepia dosnų sviesto kiekį, kuris kepant sukuria išskirtinai traškų dugną ir plutelę.

    Šios bandelės pasaulyje dažnai vadinamos salt bread, o sėkmę joms atnešė kontrastas tarp sūraus paviršiaus ir švelnaus, purumo kupino vidurio. Kepant sviestas dalinai ištirpsta ir susigeria į tešlą, todėl tekstūra tampa ypatinga, o aromatas primena geros kepyklos vitriną.

    Kodėl jos tokios traškios?

    Pagrindinis triukas yra šaltas sviestas, kuris formuojant turi likti kietas ir sandariai uždarytas tešlos viduje. Krosnyje jis tirpsta palaipsniui, o dalis riebalų nubėga į skardą, todėl apatinė bandelės dalis tarsi lengvai apsikepa svieste ir tampa traški.

    Ne mažiau svarbus ir tešlos kildinimas: jei jis sutrumpinamas, vidus dažnai išeina tankesnis, ne toks purus, o plutelė neįgauna norimo lengvumo. Laikas čia dirba kokybei, todėl verta jo nepirkti skubėjimu.

    Druska ir patiekimas

    Ant viršaus beriami jūros druskos dribsniai suteikia ryškų, maloniai traškantį akcentą. Smulkia virtuvine druska jų keisti neverta, nes ji greitai ištirpsta ir nesukuria to paties tekstūrinio efekto.

    Geriausiai šios bandelės atsiskleidžia dar šiek tiek šiltos, kai pluta akivaizdžiai traška. Jos dera tiek su kiaušiniais, tiek su varškės užtepėlėmis, tiek su rūkyta lašiša, o saldesniam variantui tinka sviestas ir uogienė, kai sūrumas subalansuoja saldumą.

    Į ką atkreipti dėmesį kepant namuose

    Kepant namų orkaitėje svarbiausia gerai išminkyta mielinė tešla ir tinkama temperatūros kontrolė, kad bandelės spėtų iškilti, bet neperdžiūtų. Sviestą verta išimti iš šaldytuvo tik prieš pat formavimą, kad jis nespėtų suminkštėti.

    Jei norisi stabilesnio rezultato, pravartu tešlą kildinti iki aiškaus tūrio padidėjimo, o suformuotas bandeles trumpai pakildinti dar kartą. Taip vidus išlieka minkštas, o plutelė tampa plonesnė ir traškesnė.

  • Šląskiečiai taip ruošia silkę su raugintais agurkais: nuo stalo dingsta greičiau už mišrainę

    Šlėzijoje populiarios salotos hekele dažnai vadinamos silkių kapotine, nes beveik visi ingredientai smulkiai sukapojami. Pagrindinį skonį čia kuria silkė, o ją papildo virti kiaušiniai, rauginti agurkai, svogūnas ir šviežios žolelės.

    Šis derinys daug kam primena lietuviškas užkandžių tradicijas, tačiau hekele esmė yra tekstūra ir ryškus, sūriai rūgštus skonis. Vieni kapoja labai smulkiai, kad gautųsi beveik tepamas užkandis prie duonos, kiti pjausto stambiau ir patiekia kaip salotas.

    Silkės paruošimas lemia viską

    Svarbiausia taisyklė paprasta: nuo silkės kokybės priklauso visas patiekalas. Jei naudojate sūdytus silkių filė, juos reikia išmirkyti šaltame vandenyje, kad skonis nebūtų per intensyvus ir neužgožtų kitų ingredientų.

    Vandenį verta pakeisti 2–3 kartus, o mirkymo pabaigoje paragauti mažą gabalėlį ir įvertinti sūrumą. Tik tada silkę pjaustykite, nes per sūri masė su garstyčiomis ar majonezu paprastai jau nebeišsibalansuoja.

    Išmirkytus filė būtina gerai nusausinti, kad salotos netaptų vandeningos. Jei renkatės silkes aliejuje, jas užtenka kruopščiai nuvarvinti, tačiau ir čia svarbu nepadauginti skysčio, ypač jei padaže bus majonezo.

    Skonis susijungia per padažą

    Klasikiniame variante hekele suriša paprastas padažas iš dviejų rūšių garstyčių, o majonezas pasirenkamas pagal norimą riebumą. Garstyčios suteikia aštrumo ir struktūros, todėl patiekalas gerai dera su rieke tamsesnės duonos.

    Rauginti agurkai čia atlieka ne tik priedo vaidmenį, bet ir subalansuoja silkės sūrumą rūgštele. Smulkintas svogūnas ir šviežios žolelės suteikia gaivumo, todėl hekele dažnai tampa greitu užkandžiu vakarienei ar vaišių stalui.

    Nors recepto interpretacijų yra daug, logika išlieka ta pati: kuo geriau suvaldysite drėgmę ir sūrumą, tuo salotos bus ryškios, bet ne per aštrios. Paruoštą mišinį verta trumpam palaikyti šaldytuve, kad skoniai susigulėtų.

  • Grįžta į turgus: kaip išsirinkti ir paruošti topinambą, kad skonis nustebintų net skeptikus

    Topinambas, dar vadinamas gumbiniu saulėgrąžu, į turgus dažniau sugrįžta rudenį ir žiemą, kai šakniavaisių pasirinkimas tampa platesnis. Jo skonis švelniai riešutinis, kiek salstelėjęs, o tekstūra primena bulvės ir artišoko derinį.

    Ši daržovė pastaraisiais metais vėl atrandama ir namų virtuvėje, ir restoranuose, nes tinka tiek kasdieniams patiekalams, tiek modernesniems deriniams. Iš topinambo gaminami kremai, sriubos, traškučiai, jis kepamas orkaitėje ar dedamas į salotas.

    Renkantis svarbiausia įvertinti gumbus: jie turėtų būti kieti, sunkūs, be minkštų dėmių ar drėgnų pažeidimų. Mažesni gumbai dažnai būna patogesni, nes turi mažiau įdubimų, kuriuose kaupiasi žemės.

    Topinambo odelelė plona ir valgoma, todėl daugeliu atvejų jos nulupti nereikia. Pakanka gumbus gerai nušveisti šepetėliu po tekančiu vandeniu, ypač įdubimuose, o tai ypač patogu, kai planuojate kepti orkaitėje.

    Jei siekiate itin švelnios tekstūros, pavyzdžiui, gamindami glotnų kremą ar tyrelę, gumbus verta nulupti peiliuku arba skustuku. Nuluptus gabalėlius pravartu iškart dėti į šaltą vandenį su trupučiu citrinos sulčių, kad minkštimas nepatamsėtų.

    Mitybos požiūriu topinambas vertinamas dėl inulino, kuris yra tirpios skaidulos rūšis. Ji gali būti naudinga žarnyno mikrobiotai ir padeda išvengti staigių gliukozės šuolių, tačiau didesnės porcijos kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą.

    Lengviausias būdas pradėti pažintį su topinambu yra kepimas: daržovė suminkštėja, lengvai karamelizuojasi ir įgauna ryškesnį skonį. Keptas topinambas tinka prie mėsos, žuvies, kiaušinių, taip pat gali būti valgomas vienas su jogurtiniu ar česnakiniu padažu.

    Tyrei ar kreminei sriubai gumbus verta supjaustyti panašaus dydžio gabalėliais ir virti vandenyje arba sultinyje iki minkštumo. Tuomet pakanka sutrinti su sviestu, grietinėle ar alyvuogių aliejumi, o skonį paryškina deriniai su keptu obuoliu, poru ar kriauše.

  • Nebėra džiūvėsėlių? Štai kuo apvolioti karbonadus – traškūs, auksiniai ir nesugeria riebalų

    Kiaulienos karbonadas daugeliui yra klasika, tačiau jo traškumą galima išgauti ir be tradicinių džiūvėsėlių. Kai jų namuose pritrūksta, puikiai tinka nesaldinti kukurūzų dribsniai. Stambiau sutrinti jie sukuria nelygią, storesnę plutelę, kuri maloniai traška ir lėčiau permirksta riebalais.

    Svarbiausia dribsnių nesumaišyti į miltus. Geriausias rezultatas gaunamas, kai lieka ir mažesnių, ir didesnių gabalėlių, nes būtent jie kepant suformuoja ryškų paviršių. Skoniui ir spalvai galima įmaišyti šiek tiek saldžiosios paprikos, kuri suteikia gražesnį auksinį atspalvį.

    Mėsą verta išmušti plonai, bet saikingai, kad nepažeistumėte struktūros. Per stipriai išmuštas karbonadas greičiau praranda sultingumą ir kepant linkęs išsausėti. Prieš apvoliojimą mėsą pagardinkite druska ir pipirais, o į kiaušinio plakinį įpilkite šlakelį pieno, kad dribsniai geriau priliptų.

    Kepti rekomenduojama vidutinėje kaitroje. Per karštas aliejus greitai apskrudina dribsnius, tačiau mėsa viduje gali nespėti iškepti, todėl plutelė patamsėja anksčiau, nei karbonadas tampa minkštas. Jei dribsniai ima pernelyg greitai ruduoti, kaitrą sumažinkite ir leiskite mėsai ramiai „pasiekti“.

    Toks karbonadas ypač tinka su bulvių koše ir gaiviomis salotomis, taip pat su šiltais burokėliais. Norint modernesnio patiekimo, galima rinktis orkaitėje keptas bulves, lengvą česnakinį padažą ir paprastas lapines salotas su agurku.

  • Gulaszą tirštinate miltais? Virtuvės žvaigždė Robertas Makłowiczius sako: tai didžiausia klaida

    Guliašas daugeliui atrodo paprastas, sotus troškinys, tačiau jo paruošimo smulkmenos dažnai lemia, ar patiekalas bus sodrus, ar primins tirštą padažą be gylio. Lenkijoje žinomas kulinaras Robertas Makłowiczius, garsėjantis simpatija Vengrijos virtuvei, atvirai įvardija vieną įprotį, kuris, jo manymu, labiausiai gadina guliašą.

    Pasak jo, didžiausia klaida yra guliašą tirštinti miltais. Nors toks būdas daug kam atrodo greitas ir patikimas, miltai gali užgožti mėsos ir prieskonių skonį, o padažui suteikti sunkumo ir miltinį poskonį, ypač jei jie įmaišomi netiksliai arba trumpai paverdami.

    Makłowiczius pabrėžia, kad klasikinėje guliašo logikoje tirštumas turėtų atsirasti natūraliai. Pagrindinis pagalbininkas čia yra svogūnai: ilgai troškinami jie suyra, sutirština skystį ir kartu suteikia saldumo bei pilnesnį aromatą.

    Kas iš tiesų svarbiausia guliaše

    Nors vieno universalaus guliašo recepto nėra, tam tikri principai kartojasi dažniausiai. Kokybiška mėsa, dažniausiai jautiena ar aviena, daug svogūnų ir saldžioji paprika sudaro skonio pagrindą, o kitos daržovės tik praplečia profilį ir suteikia saldumo.

    Ne mažiau svarbus ir gaminimo laikas. Ilgas, lėtas troškinimas padeda suminkštinti mėsą, sujungia prieskonius ir leidžia padažui sutankėti be jokių dirbtinių sutirštintojų.

    Kaip sutirštinti be miltų

    Jei padažas vis tiek per skystas, vienas švelnesnių sprendimų yra grietinė. Ji gali suteikti kremiškumo ir sušvelninti aštrumą, tačiau ją būtina užgrūdinti, tai yra prieš pilant į puodą sumaišyti su šlakeliu karšto padažo, kad nesutrauktų.

    Dar vienas patikimas būdas yra redukcija, kai padažas trumpam paliekamas virti be dangčio ant mažos ugnies. Taip išgarinama dalis vandens ir skonis natūraliai koncentruojasi, todėl sūdyti geriausia pačioje pabaigoje, kad neperlenktumėte su intensyvumu.

    Nors virtuvėje galioja skirtingos tradicijos, vis dažniau grįžtama prie natūralių technikų, kurios suteikia skonį be papildomų priedų. Guliašo atveju tai dažniausiai reiškia paprastą taisyklę: kantrybė, kokybiški produktai ir svogūnai, o ne miltai.

  • TRON DAO Korėjos Blockchain Week 2026: kaip realaus pasaulio turtas ir tokenizacija keičia finansus

    TRON DAO Korėjos Blockchain Week 2026: kaip realaus pasaulio turtas ir tokenizacija keičia finansus

    Seule vykusioje Korea Blockchain Week 2026 konferencijoje TRON DAO į diskusiją apie realaus pasaulio turto tokenizaciją subūrė skaitmeninio turto rinkos atstovus. Renginyje aptarta, kaip tokenizuotas turtas galėtų praplėsti investavimo galimybes skirtingose šalyse ir sumažinti prieigos barjerus.

    TRON DAO tyrimų vadovas Samas Reynoldsas moderavo panelę, kurioje dalyvavo „Tether“, „PancakeSwap“ ir „Jito Foundation“ atstovai. Pokalbio ašis buvo praktinis klausimas: ką reikia padaryti, kad tokenizuotu turtu būtų paprasta naudotis, juo prekiauti ir užtikrinti pakankamą likvidumą bei pasitikėjimą.

    „Žmogaus gyvenamoji vieta vis dar lemia, į ką jis gali investuoti. Tokenizacija turi potencialo tai pakeisti“, – sakė Samas Reynoldsas.

    Diskusijoje akcentuota, kad stabilios vertės kriptoturtas, ypač su JAV doleriu susieti sprendimai, tapo vienu ryškiausių tokenizacijos pritaikymo pavyzdžių pasauliniu mastu. Pasak TRON DAO, būtent stabilios vertės kriptoturtas suformavo vartotojų įprotį naudotis skaitmeniniais vienetais atsiskaitymams ir pervedimams, o tai gali tapti atspirties tašku platesnei turto klasių tokenizacijai.

    TRON DAO kontekste tai reiškia siekį remtis jau įsitvirtinusiais sprendimais ir plėsti tokenizacijos modelį į kitas finansinio turto kategorijas. Renginio organizatoriai ir dalyviai pabrėžė, kad kitas augimo etapas priklausys nuo reguliavimo aiškumo, patikimos infrastruktūros ir realiai veikiančių naudojimo scenarijų už grynai spekuliacinių rinkos ciklų ribų.

    TRON DAO pranešime taip pat pabrėžta pačios konferencijos reikšmė – Korea Blockchain Week laikoma vienu didžiausių skaitmeninio turto renginių Azijoje, sutraukiančiu kūrėjus, investuotojus, institucijas ir politikos formuotojus. Tokiose platformose dažniau išryškėja bendra rinkos kryptis: nuo atskirų kriptoturto produktų link infrastruktūros, kurioje tokenizuotos vertės judėjimas tampa kasdienybe.

    TRON DAO pristatė save kaip bendruomenės valdomą decentralizuotą organizaciją, kuri siekia spartinti interneto decentralizaciją per blokų grandinės technologiją ir decentralizuotas programėles. Organizacijos teigimu, stabilios vertės kriptoturto mastas ir mokėjimų naudojimo atvejai jų tinkle rodo, kad paklausa paprastiems, greitiems ir tarpvalstybiniams atsiskaitymams išlieka didelė.

  • MiCA peržiūra: „Circle“ siekia švelninti stabilkoinų rezervų taisykles, HPC ragina perps perkelti į MiFID II

    MiCA peržiūra: „Circle“ siekia švelninti stabilkoinų rezervų taisykles, HPC ragina perps perkelti į MiFID II

    Europos Komisijai peržiūrint Kriptoturto rinkų reglamentą (MiCA), kriptoturto rinkos dalyviai siekia korekcijų dviejose jautriausiose vietose: kaip reguliuoti kriptovaliutų neterminuotus ateities sandorius ir kokių rezervų turi laikytis stabilkoinų leidėjai. Pastarosiomis dienomis viešai išsiskyrė dvi kryptys: „Hyperliquid“ finansuojamas „Hyperliquid Policy Center“ (HPC) ragina „perps“ prilyginti išvestinėms finansinėms priemonėms, o stabilkoino USDC leidėja „Circle“ kritikuoja MiCA rezervų struktūrą.

    HPC savo pozicijoje teigia, kad neterminuoti ateities sandoriai, nepaisant to, jog dažnai vykdomi viešose blokų grandinėse, pagal ekonomines savybes iš esmės atitinka išvestines finansines priemones. Organizacijos argumentas paprastas: finansinės priemonės klasifikacija turėtų priklausyti nuo produkto turinio, o ne nuo to, kokioje apskaitos ar technologinėje sistemoje jis įrašomas.

    HPC ragina Europos Komisiją „perps“ reguliuoti pagal MiFID II, o ne įtraukti juos į MiCA taikymo lauką. Pasak organizacijos, MiFID II jau turi išvestinių priemonių kategorijas, kurios galėtų apimti šiuos produktus, todėl svarbiausia būtų ne nauji įstatymai, o aiškus taikymo išaiškinimas ir praktinės taisyklės rinkai.

    „Finansinių priemonių klasifikacija turi sekti jų ekonomines savybes, o registravimo žurnalas neturėtų būti lemiamas“, – sakė HPC vadovas Jake’as Chervinsky.

    Kartu HPC siekia atskirti „perps“ nuo vadinamųjų skirtumo sutarčių, kurioms Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija yra taikiusi mažmeninės prekybos ribojimus. Organizacija akcentuoja, kad kai kuriais modeliais prekybos vieta nėra sandorio šalis, todėl interesų konfliktai gali skirtis nuo klasikinių produktų, kai paslaugos teikėjas uždirba klientui pralaimint.

    HPC taip pat siūlo daugiau skaidrumo reikalavimų prekybos vietoms: iš anksto skelbti finansavimo metodikas, palaikymo maržas ir likvidavimo ribas. Organizacijos teigimu, tokie reikalavimai gerintų rinkos discipliną ir leistų priežiūrai veiksmingiau vertinti rizikas, ypač kai prekyba vyksta nuolat ir dideliu mastu.

    Kitoje MiCA peržiūros ašyje „Circle“ kelia klausimą dėl stabilkoinų rezervų taisyklių, ypač dėl pareigos reikšmingą dalį rezervų laikyti komercinių bankų indėliuose. Pagal dabartinę logiką dalis rezervų turi būti laikoma bankuose, o didesniems, priežiūros institucijų reikšmingais pripažintiems žetonams ši dalis dar išauga.

    „Circle“ tvirtina, kad toks „grindų“ reikalavimas gali didinti kredito ir sandorio šalies riziką, nes rezervai labiau priklausytų nuo bankų sektoriaus stabilumo. Bendrovė primena rinkos pamoką iš 2023 metais patirtų sukrėtimų, kai stabilkoinų ekosistemą paveikė banko žlugimo rizika ir tai trumpam sukėlė susiejimo su baziniu vienetu sutrikimus.

    „Circle“ savo viešai pristatytoje pozicijoje taip pat akcentuoja, kad šiandien tik nedidelė dalis didžiausių pasaulio stabilkoinų yra reguliuojami pagal MiCA, todėl, bendrovės vertinimu, problema gali būti ne licencijuotų leidėjų pasiūloje, o reglamento apimtyje ir jo praktiniame pritaikyme globaliems žetonams. Įmonė pažymi, kad USDC ir su euru susietas EURC Europos Sąjungoje leidžiami per Prancūzijoje veikiančią struktūrą.

    Svarbus MiCA peržiūros elementas – balansas tarp vartotojų apsaugos ir finansinio stabilumo. Centriniai bankai tradiciškai jautriai vertina stabilkoinus dėl galimų staigių išpirkimų bangų, o rinkos dalyviai labiau pabrėžia likvidumo, rizikos diversifikavimo ir konkurencingumo argumentus.

    Prie diskusijos prisijungė ir rinkos infrastruktūrų atstovai. Pavyzdžiui, Vokietijos biržų operatorius Deutsche Börse Group siūlė atskirą kategoriją vadinamiesiems atsiskaitymų e. pinigų žetonams, kurie būtų naudojami kaip „grynųjų“ dalis reguliuojamose atsiskaitymų sistemose. Tokiose sistemose, jų vertinimu, vėlavimai gali turėti grandininį efektą, todėl svarbu iš anksto apibrėžti rizikos kontrolės mechanizmus.

    MiCA peržiūros procesas dar tik įsibėgėja, tačiau aiškėja pagrindinė kryptis: rinkos dalyviai siekia, kad kriptoturto produktai būtų priskiriami pagal jų ekonominę esmę, o rezervų reikalavimai labiau remtųsi likvidumo ir rizikos valdymo kriterijais, o ne fiksuotomis, griežtomis proporcijomis. Galutiniai sprendimai lems, ar Europos Sąjunga sugebės išlaikyti reguliacinį aiškumą ir kartu neprarasti konkurencingumo globalioje kriptoturto rinkoje.