Blog

Vojnovicų pilis įsikūrusi Žemutinės Silezijos vaivadijoje, mažiau nei už 25 km nuo Vroclavo centro. Keliaujant į vakarus, tereikia pasukti į šiaurę Vroclavo gatve, pravažiuoti Krępice ir Mrozów, o tuomet sustoti prie tvirtovės esančioje nemokamoje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Tai vienas iš nedaugelio Lenkijoje išlikusių vadinamosios pilies ant vandens pavyzdžių. Vojnovicų pilis pastatyta ant ąžuolinių polių konstrukcijos, užpildytos rieduliais ir moliu. Kvadratinis, platus griovys supa mūrus ir sukuria įspūdį, kad tvirtovė tiesiog iškyla iš vandens. Iš pradžių tai buvo nedidelė riterių tvirtovė, o dabartinį pavidalą ji įgijo po XVI amžiaus rekonstrukcijos. Dėl kompaktiškos formos ir palyginti nedidelių matmenų pilis neretai vadinama „miniatiūrine“.

Pilis beveik visiškai išlaikė ankstyvųjų naujųjų laikų erdvinį planą, todėl laikoma itin vertingu gynybinės-rezidencinės architektūros paminklu.

Pilies ištakos siekia XIV amžių, kai šioje vietoje veikė įtvirtinta riterių sodyba. Vėlesniais šimtmečiais objektas ne kartą keitė savininkus ir priklausė įvairioms Silezijos giminėms. Lūžis pilies istorijoje įvyko XVI amžiaus pirmoje pusėje, kai ji buvo išplėsta ir perstatyta į keturių korpusų rezidenciją su nedideliu vidiniu kiemu.

Nuo tada reikšmingiausi pokyčiai buvo tilto pertvarkymas: pakeliamasis tiltas pakeistas mūriniu, paremtu trimis arkinėmis arkadomis. Taip pat pastatytas naujas įėjimo portalas ir įrengta stogo mansarda.

Iki 1945 metų pilis liko privačiose rankose, o paskutiniais savininkais tapo von Livonius giminė. Deja, tuo laikotarpiu pilis buvo iš dalies nuniokota. 1961–1984 metais čia vyko konservavimo darbai, o 2014 metais Vojnovicų pilis perduota Vroclave veikiančiai „Kolegium Europy Wschodniej“ Jano Nowako-Jeziorańskio vardu.

Vojnovicų pilis laikoma harmoningos gotikos ir renesanso jungties pavyzdžiu. Pastatas, iškilęs stačiakampiame 22 x 24 metrų plane, turi keturis korpusus, supančius vidinį kiemą. Visa konstrukcija sumūryta iš plytų, o architektūrinės detalės iškaltos iš smiltainio.

Tarp svarbiausių elementų išskiriamas arkinis kiemas su šuliniu, latrinų erkeriai ir būdingi laiptuoti frontonai. Pilį juosiantis griovys ir tiltas, vedantis link vartų, primena pirminę, gynybinę statinio paskirtį.

Šiandien pilis atlieka turistinę ir kultūrinę funkciją. Viduje įrengtos konferencijų salės, veikia restoranai ir svečių kambariai. Lankytojai gali apžiūrėti kiemą, istorinius interjerus ir renesanso laikotarpį menančias architektūrines detales. Kultūriniai renginiai, koncertai ir susitikimai traukia turistus ne tik sezono metu. Dalis erdvių prieinama nemokamai, nes pirmame aukšte veikia kavinė, o aukštesniuose aukštuose įrengtos viešbučio patalpos.

Visapusiškai pilį galima aplankyti tik grupėmis, kuriose yra mažiausiai 8 suaugusieji. Ekskursija su gidu trunka apie 60 minučių – jos metu pasakojama pilies istorija ir įdomūs faktai. Bilietas suaugusiajam kainuoja apie 3,50 euro, o vaikai įleidžiami nemokamai.

Neatsiejama viso ansamblio dalis – pilį supanti aplinka. Aplink driekiasi parkas ir žaliosios erdvės, puikiai tinkančios ramiam pasivaikščiojimui gamtoje. Didžiausią įspūdį vieta palieka pavasarį, kai vešli žaluma apgaubia mūrinį tiltą, tvirtovę ir vandens griovį, sukurdama vaizdingą, beveik pasakišką sceną. Vojnovicų pilis dažnai pasirenkama kaip vienos dienos ar savaitgalio išvykos tikslas.

Kravicos kriokliai yra pietinėje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje, Trebižato upėje, maždaug 40 km nuo Mostaro ir kiek daugiau nei 7 km nuo Ljubuški. Tai Balkanams būdingas karstinis regionas: kalkakmenio pagrindas čia sudaro palankias sąlygas formuotis įspūdingiems kriokliams. Dėl netoliese esančių populiarių miestų ir kitų lankytinų vietų Kravica dažnai pasirenkama vienos dienos išvykoms.

Išskirtiniausias Kravicos krioklių bruožas – puslankiu išsidėstę kriokliai. Kaskados driekiasi maždaug 150 metrų pločiu ir primena natūralų amfiteatrą. Vanduo krenta iš maždaug 25 metrų aukščio tiesiai į turkio spalvos ežerą krioklio papėdėje. Apsilankius vietoje galima pasinaudoti vietinėmis paslaugomis ir medine valtimi priplaukti visai prie pat krintančio vandens srovės.

Vis dėlto tai nėra vienas vienintelis krioklys – Kravica sudaryta iš daugelio lygiagrečių kaskadų. Priklausomai nuo upės vandens lygio, jos gali išsiskirti į atskiras sroves arba susijungti. Būtent ši kintanti struktūra suteikia vietovei dinamikos, o krioklių vaizdas ryškiai priklauso nuo metų laiko ir oro sąlygų.

Kravicos kriokliai su Niagara lyginami ne dėl aukščio, o dėl pločio ir vandens sienos formos. Kaip ir Niagara, Kravica sukuria plačią vandens uždangą, kuri krenta puslankiu, o ne vienu siauru srautu. Pavasarį, kai Trebižato upė pasiekia aukščiausią lygį, vandens kiekis dar labiau sustiprina vizualinį įspūdį. Dėl šių panašumų Kravica dažnai vadinama Balkanų Niagara.

Kravicos kriokliai Bosnijoje ir Hercegovinoje žavi laukine aplinkos gamta ir išskirtiniu grožiu. Tiesa, tai gana populiari vieta – vasarą čia susirenka nemažai žmonių, nors jų vis tiek gerokai mažiau nei prie Niagaros. Norint išvengti didžiausių srautų, verta atvykti pavasarį, kai gamta dar tik bunda.

Daugeliui keliautojų svarbiausias privalumas – galimybė mėgautis vandeniu. Krioklių papėdėje tyvuliuoja natūralus ežeras, kuriame galima maudytis. Vasarą tai pamėgta poilsio vieta tiek vietiniams, tiek turistams, o pavasarį aplinka ypač žavi sodria žaluma ir beveik tropišku, „rojų“ primenančiu kraštovaizdžiu. Dėl kalnuoto upės pobūdžio vanduo ežere dažnai išlieka vėsus net ir šiltesnėmis dienomis.

Šaltiniai: hub.pl, mynaszlaku.pl

Mažai kas prisimena, kad Kaliszas turi net 40 tiltų, o seniausias jų pastatytas 1825 metais. Dėl to miestas pelnė „Lenkijos Šiaurės Venecijos“ vardą. Vis dėlto Kaliszo istorija siekia dar senesnius laikus: miestas buvo įsikūręs Gintaro kelyje, jungusiame Romos imperiją su Baltijos jūra, o šios vietovės buvo apgyvendintos dar akmens amžiuje.

158 mūsų eros metais Klaudijus Ptolemėjus Kaliszą paminėjo kaip gyvenvietę Calisia. Tai laikoma vienu svarbiausių argumentų, kodėl Kaliszas dažnai įvardijamas seniausiu Lenkijos miestu. Tačiau Kaliszas įdomus ne vien dėl savo amžiaus.

Ne visi žino, kad Kaliszas turi ir savą Romeo bei Džuljetos istoriją, o miestas garsėja ne tik fortepijonais, bet ir žaislais. Be to, jis gali pasigirti net „Grammy“ apdovanojimu: 2014 metais Kaliszo filharmonijos simfoninis orkestras buvo įvertintas už albumą Night in Calisia kategorijoje „Best Large Jazz Ensemble Album“.

Viena žymiausių vietos legendų – pasakojimas apie Dorotką ir Maciejų, vadinamas Kaliszo Romeo ir Džuljetos versija. Legenda teigia, kad Kaliszo pilies seniūnas uždarė dukrą bokšte, kad ši nesusitikinėtų su neturtingu batsiuviu Maciejumi, o istorija baigėsi tragiškai. Šiandien Baszta Dorotka galima iš arčiau susipažinti su nelaimingos meilės pasakojimu, o netoliese stovi paminklas batsiuvui, laukiančiam mylimosios.

Kaliszo fortepijonų istorija prasidėjo 1878 metais, kai mieste įkurta pirmoji fortepijonų ir pianinų gamykla. Iki 1945 metų čia gaminti instrumentai buvo vertinami ir pristatomi pasaulinėse parodose Paryžiuje, Londone bei Vilniuje. Vėliau įmonė buvo nacionalizuota ir veikė kaip „Fabryka Fortepianów i Pianin „Calisia““. Miestas taip pat išsiskiria tuo, kad čia veikia viena iš trijų mokyklų pasaulyje, rengiančių fortepijonų meistrus, taip pat siūlančių instrumentų derinimo kryptis.

O kaip su žaislais? 1884 metais mieste įkurta „Fabryka Adama Szrajera“ – anuomet didžiausia, o šiandien dažnai vadinama ir seniausia lėlių gamykla Lenkijoje. Joje rankomis gamintos lėlės su mediniais korpusais, taip pat pliušiniai ir flaneliniai žaislai. Buvo kuriami ir konstruktorių rinkiniai, skirti, pavyzdžiui, funikulieriui į Kasprowy Wierch, lėktuvams ar sklandytuvams surinkti.

Ypatingo populiarumo sulaukė vadinamosios shirlejki – lėlės, įkvėptos aktorės Shirley Temple išvaizdos. Jos išsiskyrė pieštomis arba stiklinėmis akimis, raudonomis lūpomis ir ryškiai nuspalvintais skruostais. Lėlių gamyba baigėsi 1965 metais, tačiau iki šiol Kaliszo lėlės yra geidžiamas kolekcininkų laimikis visame pasaulyje.

Pagrindinė miesto traukos vieta – Kaliszo turgaus aikštė, apsupta istorinių namų ir išsiskirianti neorenesansine rotuše su bokštu. Bokšte yra paslaptinga patalpa, o įspūdingas laikrodis, pasak pasakojimų, prižiūrimas ir reguliuojamas vienos šeimos. Iš rotušės bokšto atsiveria miesto panorama.

Be senamiesčio, verta aplankyti G. J. Osiakowskių muziejų, kuriame pristatoma Kaliszo istorija ir eksponuojami įvairūs dokumentai, buities daiktai bei įranga, priklausiusi miesto gyventojams. Turistų taip pat laukia Baszta Dorotka – vienintelis išlikęs miesto gynybinių sienų fragmentas iš XIV–XV amžių sandūros, bei XVIII amžiaus Rogatka Wrocławska, anksčiau naudota kaip sargybos postas ir priedanga.

Dar viena svarbi vieta – Kaliszo Piastų pilis, veikusi Mieszko III Senojo laikais. Joje galima pamatyti medines trobas su įranga, įvažiavimo vartus su palisada, tiltą ir gynybinį bokštą. Kalisze taip pat stovi XIII amžiaus Šv. Mikalojaus vyskupo katedra, o nuo XVI amžiaus veikia Šv. Juozapo nacionalinė šventovė, garsėjanti stebuklingu Šventosios Šeimos paveikslu.

Miestas gali pasigirti ir Wojciecho Bogusławskio teatru, Puchalskių rūmais, Tribunolo rūmais, taip pat Knygos paminklu, menančiu 1939–1945 metų įvykius, smarkiai paveikusius Kaliszo kultūrą ir švietimą. Kalisze gimė „nepoetiškų laikų poetas“ Adam Asnyk, o čia užaugo ir Maria Konopnicka.

Šaltiniai: hub.pl, fajnepodroze.pl, national-geographic.pl, informatorpolski.dk.