Blog

Avietes dažniausiai rekomenduojama tręšti du kartus per sezoną: ankstyvą pavasarį ir birželį arba liepą, kai nuimamas vasarinių veislių derlius. Kovo mėnesį ar vos prasidėjus pavasariui krūmus verta patręšti kompostu, medžio drožlėmis arba organinėmis trąšomis, skirtomis uogakrūmiams. Tokie mišiniai padeda augalams po žiemos greičiau suformuoti sveikus lapus.

Organines trąšas svarbu naudoti laiku, nes joms reikia laiko suskaidymui: tik tuomet maisto medžiagos palaipsniui patenka į dirvą ir tampa prieinamos šaknims.

Nuo kovo pabaigos iki balandžio vidurio (atsižvelgiant į orus) galima naudoti mineralines trąšas. Jos veikia greitai, todėl augalai iš karto gauna impulsą augti ir ruoštis žydėjimui. Avietėms, auginamoms vazonuose, geriausiai tinka lėtai išsiskiriančios trąšos: jos išbarstomos balandį, o vėliau pakartojamos birželį. Kita alternatyva – vegetacijos metu kartą per savaitę tręšti skystomis trąšomis, skirtomis uoginiams augalams.

Vasarines aviečių veisles patariama tręšti vasarą, jau po derliaus nuėmimo. Per ankstyvas tręšimas gali lemti tai, kad uogos užaugs didesnės, tačiau bus vandeningesnės ir mažiau aromatingos. Barstant trąšas aplink krūmą, jų nereikėtų įmaišyti į dirvą, nes galima pažeisti negiliai esančią aviečių šaknų sistemą.

Rudeninių veislių nereikėtų tręšti per vėlai: jos gali pradėti leisti naujus ūglius prieš žiemą, o šie, užėjus šalčiams, nušals. Optimaliausias laikas – pavasaris, kai naudojamos lėto veikimo organinės trąšos ir nedidelis kiekis komposto. Smėlingoje dirvoje tręšimą galima pakartoti birželį arba liepą.

Organinės trąšos avietėms

Organinės trąšos geriausiai tinka vidutinėms ir derlingoms dirvoms, kuriose yra pakankamai maisto medžiagų, įskaitant azotą. Smėlingose dirvose verta rinktis specialius trąšų mišinius uoginiams augalams, taip pat naudoti lapų kompostą – jis padeda sukaupti maisto medžiagas ir mažina jų išplovimą.

Kompostas, dilgėlių rauginys ir kavos tirščiai gali pagerinti dirvos struktūrą, tačiau juos reikia naudoti reguliariai. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į dirvos pH: kavos tirščiai gali jį mažinti, todėl jų nereikėtų berti dideliais kiekiais. Avietėms paprastai nenaudojamas kompostas, kuriame yra daugiau druskų arba kalkių, nes krūmai šiems priedams yra jautrūs.

„Gausų aviečių derlių surinksite tik tada, jei krūmus tinkamai sustiprinsite natūraliomis trąšomis“, – primena sodininkystės specialistai.

Mulčiavimas kaip papildomas tręšimas

Be tręšimo, aviečių auginime itin svarbus mulčiavimas. Nors tai atskira priemonė, ji glaudžiai susijusi su dirvos derlingumu: mulčias padeda sulaikyti drėgmę ir išlaikyti dirvą gyvybingą visą vasarą, todėl jį galima laikyti ir papildomu natūraliu „maistu“ augalams.

Išdžiūvusi dirva ne tik neaprūpina augalų pakankamu vandens kiekiu, bet ir slopina mikroorganizmų veiklą – būtent jie atsakingi už dirvos purenimą, vėdinimą ir organinių medžiagų skaidymą.

Mulčiui avietėms geriausiai tinka rudeniniai lapai arba lapų mišinys su kiek pradžiūvusia nupjauta žole. Pastarasis variantas papildomai praturtina mulčio sluoksnį maisto medžiagomis. Medžiagą pakanka paskleisti aplink krūmus plonu sluoksniu, tačiau svarbu, kad mulčias neliestų augalo pagrindo – jis turėtų būti kelių centimetrų atstumu nuo ūglių.

Šilauogė (Vaccinium corymbosum) yra itin rūgščią dirvą mėgstantis augalas. Jai tinkamiausias dirvožemio pH – apie 3,5–4,5, o žemė turi būti humusinga, puri, laidi vandeniui ir nuolat šiek tiek drėgna. Dėl to šilauogės geriausiai auga šalia augalų, kurių poreikiai panašūs ir kurie toleruoja rūgščią terpę. Tinkamai parinkta kaimynystė gali padėti krūmui augti stipriau ir gausiau derėti.

Šalia šilauogių verta sodinti rūgščią dirvą mėgstančius žydinčius ir dekoratyvinius augalus, pavyzdžiui:

• azalijas;
• rododendrus;
• viržius;
• erikas;
• paparčius;
• sodo hortenzijas;
• paprastąsias putinas.

Gera kaimynystė šilauogėms gali būti ir iš kai kurių daržovių bei prieskoninių augalų, kurie taip pat pakenčia rūgštesnę dirvą. Prie šilauogių galima auginti:

• čiobrelius;
• bazilikus;
• krapus;
• rūgštynes;
• ridikėlius.

Aplink šilauogių lysvę galima apgalvoti ir žemaūgių spygliuočių sodinimą. Tinka tokie augalai kaip:

• baltoji eglė ‘Conica’;
• paprastasis kadagys ‘Green Carpet’;
• bosninė pušis ‘Compact Gem’.

Vis dėlto svarbu prisiminti, kad ne kiekvienas spygliuotis bus geras šilauogės kaimynas. Rinkitės tik miniatiūrines, lėtai augančias veisles, kurios neužgoš uogakrūmio. Stambesni spygliuočiai, pavyzdžiui, paprastoji pušis (Pinus sylvestris), dėl stiprios šaknų sistemos gali intensyviai konkuruoti su šilauogėmis dėl drėgmės ir maisto medžiagų. Sodinant augalus, tarp jų rekomenduojama palikti maždaug 4 m atstumą ir užtikrinti, kad šilauogės gautų pakankamai šviesos.

Kodėl verta planuoti šilauogių kaimynystę?

Šalia augantys žydintys augalai ir krūmai pritraukia daugiau apdulkintojų, todėl šilauogėms padidėja apdulkinimo tikimybė ir vaisių užmezgimas. Be to, tankiau augantys augalai gali pagerinti mikroklimatą prie dirvos paviršiaus ir sumažinti pernelyg greitą vandens garavimą.

Daržovių kaimynystė gali būti naudinga ir dirvai: jų negilios šaknys purena viršutinį sluoksnį, o prieskoniniai augalai neretai padeda sumažinti kenkėjų, tokių kaip tripsai ar amarai, riziką. Tai gali prisidėti prie sveikesnio ir didesnio derliaus, rečiau prireikiant cheminių augalų apsaugos priemonių.

Žemaūgiai spygliuočiai gali veikti kaip užuovėja, apsauganti šilauogių krūmus nuo stipresnio vėjo, tačiau neužstojanti šviesos. Papildomas privalumas – nuo šakų krintantys spygliai pamažu rūgština dirvą, taip natūraliai padėdami palaikyti šilauogėms palankų pH. Gerai apgalvinti, „sluoksniuoti“ želdiniai padeda šilauogėms išlikti geros būklės ir stabiliau derėti.

Po pavadinimu rukola slepiasi dvi skirtingos rūšys: sėjamoji roketa (Eruca sativa) ir siauralapis dviragis (Diplotaxis tenuifolia). Nors virtuvėje jos dažnai laikomos tuo pačiu augalu, darže jų biologija ir auginimo strategija skiriasi iš esmės.

Sėjamoji roketa ir siauralapis dviragis: kuo jie skiriasi?

Sėjamoji roketa yra vienmetis augalas: per vieną sezoną spėja sudygti, užauginti lapus, sužydėti ir subrandinti sėklas. Dėl to derlių galima gauti labai greitai – maždaug po 3–5 savaičių nuo sėjos.

Siauralapis dviragis auga lėčiau, tačiau yra daugiametis. Jis suformuoja tvirtesnę šaknų sistemą ir po žiemos atželia be pakartotinio sėjimo. Augdamas atvirame grunte gali ištverti temperatūros kritimus iki maždaug –15 °C, o pavasarį atsinaujina iš „miegančių“ pumpurų ir ima šakotis, sudarydamas tankesnį kerą.

Skiriasi ir šių augalų lapų cheminė sudėtis, kuri turi įtakos skoniui bei savybėms. Tyrimai rodo, kad siauralapio dviragio lapuose dažniau aptinkama didesnė gliukozinolatų koncentracija nei sėjamosios roketos. Gliukozinolatai – natūralūs sieros junginiai, būdingi bastutinių šeimos augalams. Susmulkinus lapą jie virsta izotiocianatais, kurie lemia aštresnį aromatą ir padeda augalui apsisaugoti nuo patogenų. Dėl to dviragio lapai neretai vertinami kaip pikantiškesni ir „laukesnio“ skonio.

Abi rūšis auginant šalia, galima pasiekti beveik ištisus metus trunkančius rinkimus: sėjamoji roketa suteikia švelnesnį, greitą derlių pavasarį ir rudenį, o dviragis geriau „laiko frontą“ vasarą, kai vienmečiai augalai dėl karščio ir ilgos dienos linkę greičiau išleisti žiedynstiebius.

Siauralapis dviragis gamtoje neretai auga net pakelėse ar ant geležinkelio pylimų, todėl pasižymi didesniu atsparumu sausrai ir dirvos druskingumui. Praktikoje tai reiškia mažesnę riziką prarasti derlių per karščius ir didesnį lysvės „savarankiškumą“ kitais sezonais.

Kaip atskirti rukolą pagal lapus ir žiedus?

Sėjamąją roketą ir siauralapį dviragį dažnai galima atskirti dar lapų augimo tarpsniu, praėjus kelioms savaitėms po sudygimo. Roketa paprastai formuoja platesnius, minkštesnius lapus su apvalesnėmis įlankomis. Vyresnių augalų lapkočiuose ir pagrindinėse gyslose kartais matyti lengvas plaukuotumas. Šie smulkūs plaukeliai (trichomos) padeda mažinti vandens garavimą.

Dviragis, priešingai, užaugina ilgesnius, siauresnius, giliai karpytus lapus, kurie liečiant dažniausiai būna visiškai glotnūs.

Patikimiausia atskirti žydėjimo metu. Sėjamoji roketa žydi baltais arba kreminiais žiedais, kurių vainiklapiuose dažnai matyti švelnus violetiškai rožinis „gyslojimas“. Siauralapis dviragis paprastai žydi ryškiai geltonais žiedais be kontrastingų gyslų. Abiejų rūšių žiedai susitelkę į kekes, t. y. ant vieno stiebo išsidėsto daug smulkių žiedelių.

Skirtumų yra ir vaisiuose: roketos ankštaros dažniausiai trumpesnės, kiek suplotos, maždaug 2–3 cm ilgio, o dviragio – plonesnės, ilgesnės, kartais siekiančios 4–6 cm.

Abiejų rūšių žiedlapiai yra valgomi ir turi flavonoidų – natūralių antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčių augalinių pigmentų. Vis dėlto roketos lapai, prasidėjus žydėjimui, dažniau apkartėja, o dviragio skonis paprastai išlieka stabilesnis.

Kaip sėti, kad rukolos būtų beveik ištisus metus?

Rukola jautriai reaguoja į dienos ilgį, t. y. į šviesos valandų skaičių per parą. Šis reiškinys vadinamas fotoperiodizmu. Kai diena ilgėja ir peržengia maždaug 14–16 šviesos valandų ribą, augalas linkęs pereiti iš lapų auginimo fazės į žydėjimą ir sėklų formavimą.

Vasarą dėl paspartėjusio žydėjimo keičiasi ir lapų kokybė: jie tampa standesni, o augalas intensyviau sintetina aštrumą lemiančius sieros junginius. Todėl sėjos laikas smarkiai veikia derliaus švelnumą. Dažniausiai geriausi rezultatai pasiekiami sėjant trumpesnės dienos laikotarpiais:

• kovą;
• balandį;
• pirmosiomis gegužės dienomis;
• rugpjūtį;
• pirmoje rugsėjo pusėje.

Tokiu metu augalas labiau „investuoja“ į lapus, o ne į žiedynstiebius. Norint nuolatinių rinkimų, tinka sėja partijomis: kas 7–10 dienų pasėti naują ruoželį, sėklas įterpiant maždaug 1 cm gyliu tiesiai į dirvą. Rukolos sėklos dygsta jau esant 2 °C, o pirmieji daigai dažnai pasirodo po 4–6 dienų. Augalas ypač gerai auga antrais metais po dirvos tręšimo mėšlu ar kompostu.

Įdomu tai, kad vėsesnė temperatūra augimo metu gali didinti antioksidantų kiekį lapuose. Fenoliai ir flavonoidai padeda augalui atlaikyti aplinkos stresą, o žmogaus mityboje veikia kaip antioksidantai. Dėl to ankstyvos pavasario ar vasaros pabaigos sėjos neretai duoda maistingesnius, labiau subalansuoto skonio lapus.

Reikia turėti omenyje, kad sėjamoji roketa yra vienmetė ir jai būtinas reguliarus atsėjimas. Siauralapis dviragis, būdamas daugiametis, atželia anksti pavasarį. Auginant abi rūšis kartu galima sukurti praktišką „rotacinį“ modelį: roketa užtikrina greitą derlių pavasarį ir ankstyvą rudenį, o dviragis perima lapų gamybą šiltesniais mėnesiais ir pradeda vegetaciją kitų metų pradžioje.

Šią strategiją sustiprina paprastos apsaugos priemonės – polietileniniai tuneliai ar agrodangos. Taip rukolą neretai pavyksta skinti nuo kovo iki lapkričio, o švelniomis žiemomis – net ir dar ilgiau.

Kodėl verta auginti rukolą darže?

Rukola naudinga jau vien dėl auginimo paprastumo: ji greitai sudygsta, gerai pakelia pavasario vėsą ir auga net vidutinėje dirvoje. Palikus kelis augalus subrandinti sėklas, kitais metais dažnai atsiranda savaiminių daigų, todėl sumažėja darbo ir sėklų pirkimo poreikis. Siauralapis dviragis, kaip daugiametis augalas, jaunučių lapų gali duoti anksčiau nei dauguma kitų lapinių daržovių, todėl rinkimai prasideda greičiau ir tęsiasi stabiliau.

Rukolą kartais puola spragės – smulkūs vabzdžiai, išgraužiantys skylutes jaunuose lapuose. Praktinis sprendimas paprastas: iškart po sėjos užtiesti agrodangą ir jos kraštus prispausti žemėmis. Danga praleidžia šviesą ir vandenį, tačiau apsaugo daigus nuo kenkėjų. Likus maždaug 6 savaitėms iki planuojamo derliaus, ją galima nuimti.

Kulinariniu požiūriu rukola išlieka panaudojama ir pradėjusi žydėti, nors skonis tampa ryškesnis. Tokius lapus galima dėti į pesto, šaltas sriubas ar žaliuosius kokteilius. Mažame kiemo darže tai padeda maksimaliai išnaudoti lysvę ir ilgiau turėti šviežių žalumynų.

Rukolos lapai taip pat vertinami dėl maistinės vertės: juose esantys augaliniai nitratai organizme virsta azoto oksidu – medžiaga, siejama su kraujagyslių išsiplėtimu ir geresne kraujotaka. Reguliarus tokių junginių vartojimas gali prisidėti prie normalios širdies ir kraujagyslių sistemos veiklos, geresnio audinių aprūpinimo deguonimi ir efektyvesnio raumenų darbo.

Pavasarį česnakui reikia tinkamai parinktų maisto medžiagų, kad jis užaugintų dideles, sveikas galvas. Nors tręšimo pagrindas turėtų būti pasirūpintas dar prieš sodinimą, sezono metu augalui dažnai prireikia papildomos pagalbos. Česnakas turi negilią šaknų sistemą, todėl jam sunkiau pasisavinti maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių – dėl to svarbu trąšas tiekti arčiau šaknų.

Norint sulaukti gero derliaus, pavasarinį tręšimą verta planuoti pagal augalo augimo fazes. Dažniausiai rekomenduojama tręšti du kartus per sezoną.

Kada pradėti tręšti česnaką pavasarį? Svarbiausi terminai ir augimo fazės

1. Ankstyvas pavasaris – kovas/balandis

Kai lysvėse pasirodo pirmieji žali ūgliai, česnakas pradeda intensyviai auginti lapus. Būtent lapai vėliau „maitina“ formuojamas galvas, todėl šiuo laikotarpiu augalui ypač svarbus tinkamas maitinimas. Tinka tiek mineralinės, tiek organinės trąšos.

2. Vėlyvas pavasaris – gegužė/birželis

Kai žalia masė jau susiformavusi, augalas pamažu pradeda formuoti galvas. Šiuo metu ypač praverčia organinės trąšos – jos gerina dirvos struktūrą ir maisto medžiagas atiduoda palaipsniui.

Geriausios trąšos česnakui

Kad česnakas užaugintų dideles, kumščio dydžio galvas, jam reikia azoto, fosforo ir kalio. Taip pat svarbūs ir mikroelementai: kalcis, siera, cinkas, boras, geležis, varis.

Štai trąšos, kurios dažniausiai rekomenduojamos pavasariniam česnako tręšimui:

• Guanas – natūrali organinė trąša, gaunama iš jūrinių paukščių arba šikšnosparnių išmatų. Naudokite pagal gamintojo nurodymus.

• Vištų mėšlo srutos – 2 kg vištų mėšlo užpilkite 10 l vandens ir laikykite pavėsyje, kol mišinys nustos putoti (apie 3–4 dienas). Tuomet praskieskite vandeniu santykiu 1:10.

• Dilgėlių srutos – į didelį kibirą sudėkite 1 kg šviežių dilgėlių (arba 200 g džiovintų), užpilkite 10 l vandens ir laikykite pavėsyje 2–4 savaites, retkarčiais pamaišydami. Kai mišinys nustos putoti, nukoškite ir praskieskite vandeniu santykiu 1:10.

• Granuliuotas galvijų mėšlas – granules paskleiskite aplink česnakus, lengvai įmaišykite į viršutinį dirvos sluoksnį ir iškart gausiai palaistykite. Dozuokite pagal gamintojo rekomendacijas.

• Amonio salietra – mineralinė trąša, suteikianti lengvai pasisavinamo azoto ir skatinanti lapų augimą. Naudokite pagal rekomenduojamas normas, kad nepertręštumėte ir „nenudegintumėte“ šaknų.

Tręšiant svarbiausia nepersistengti: per didelės normos gali pakenkti augalams, o ne padėti. Geriausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai tręšimas derinamas su laistymu ir atsižvelgiama į dirvos būklę bei augimo etapą.

Dygioji gailardija (Gaillardia aristata), dar vadinama dzianva, – įspūdinga daugiametė gėlė, išsiskirianti ryškiais, intensyviai nuspalvintais žiedais. Žiedlapiai dažnai būna šiek tiek „karpyti“ galuose, o spalvos dažniausiai dviejų tonų – raudonos ir geltonos. Žiedynų skersmuo siekia apie 8–10 cm.

Šis augalas žydi ilgai – nuo birželio iki spalio. Gailardija gali užaugti iki 70–80 cm aukščio, formuoja tankius, kompaktiškus kerus. Lapai ilgi (apie 5–20 cm), lancetiški.

Gailardija kilusi iš Šiaurės Amerikos, kur natūraliai auga prerijose ir sausose, atvirose vietose. Dėl to ji prisitaikiusi prie sudėtingesnių sąlygų: gerai pakelia sausrą, smėlingą dirvą, kaitrią saulę ir karštį. Be to, ji yra atspari šalčiui ir paprastai gerai peržiemoja be papildomo dengimo.

Ryškūs gailardijos žiedai vilioja apdulkintojus, o šiurkštesni lapai gali būti mažiau patrauklūs kai kuriems kenkėjams. Dėl dekoratyvumo ir ištvermingumo tai puikus pasirinkimas natūralistiniams želdynams, kai norisi efektingo, bet nereiklaus augalo.

Populiaresnės ir ypač dekoratyvios veislės:

• Flamenco Bicolor – kompaktiška veislė, užauganti iki maždaug 40 cm. Dviejų spalvų raudonai geltoni žiedai, tinka auginti vazonuose.
• Amber Wheels – kerinė, gana aukšta veislė, žydėjimo metu gali siekti apie 60–100 cm. Žiedai geltoni, su tamsesniu viduriu.
• Kobold – žemaūgė veislė (apie 35–40 cm), žydi nuo birželio iki rugsėjo raudonai geltonais žiedais. Tinka tiek vazonams, tiek gėlynams.
• Arizona Red Shades – užauga iki 70–80 cm, žydi auksiniais žiedais su vario atspalvio viduriu. Dažnai rekomenduojama gėlynams.
• Burgunder – iki 80 cm aukščio veislė, išsiskirianti sodriai bordiniais žiedlapiais ir kontrastingu centru.

Gailardija laikoma viena lengviausiai auginamų daugiamečių gėlių. Svarbiausia sąlyga – daug saulės: augalui reikia bent 6–8 valandų tiesioginės šviesos per dieną. Užtvaros nuo vėjo dažniausiai nereikalingos – gailardija gerai auga ir atviresnėse, vėdinamose vietose.

Tinkamiausias dirvožemis turėtų būti lengvas, laidus ir vidutiniškai derlingas. Augalas pakelia ir sausesnę, akmenuotą žemę, tačiau reikėtų vengti sunkių, užmirkstančių dirvų, kuriose šaknys gali pradėti pūti.

Sėti gailardiją patogiausia gegužę, tiesiai į dirvą. Jaunus augalus iki įsišaknijimo verta laistyti reguliariai, maždaug kas 2–3 dienas. Vėliau, kai kerai sustiprėja, papildomas laistymas dažniausiai nebūtinas – tik užsitęsus sausrai galima palaistyti kas 1–2 savaites.

Tręšimui dažniausiai pakanka komposto arba perpuvusio mėšlo sezono pradžioje. Priežiūra paprasta: rekomenduojama iškarpyti nužydėjusius žiedynus kartu su stiebu – tai prailgina žydėjimą ir mažina savaiminio išsisėjimo tikimybę.

Ilgas ir gausus žydėjimas – viena didžiausių gailardijos stiprybių. Žiedai tinka floristinėms kompozicijoms, o žemesnės veislės gali būti sodinamos kaip gėlyno apvadai ar akmenynų akcentai. Dėl kompaktiško augimo gailardija puikiai tinka ir auginimui vazonuose balkonuose bei terasose.

Aukštesnės veislės gėlyne gali tapti „antru aukštu“ ir ryškiu akcentu didesnėse grupėse. Gailardija gražiai dera su kitomis ilgai žydinčiomis daugiametėmis gėlėmis, pavyzdžiui, žiognagėmis, pentiniais, astrais, ežiuolėmis, nachylais, monardomis ar rudbekijomis.

Vištų mėšlas (dar vadinamas vištų mėšlu ar kurinčiu) laikomas viena stipriausių organinių trąšų, tinkamų naudoti namų sode. Lyginant su kitų gyvulių mėšlu, jame paprastai būna mažiau pakratų, todėl tai yra labiau koncentruotas maistinių medžiagų šaltinis. Vištų mėšle paprastai gausu azoto, fosforo, kalio, taip pat kalcio ir magnio.

Ši trąša gali pagerinti dirvos derlingumą, papildyti ją humusu, skatinti naudingų dirvožemio mikroorganizmų veiklą, paspartinti augalų augimą ir padidinti derlių. Tačiau dėl didelės veikliųjų medžiagų koncentracijos ją būtina naudoti atsargiai.

Kuo vertingas vištų mėšlas ir ką jis savyje turi?

Vištų mėšle aptinkama daug pagrindinių augalams reikalingų elementų. Dažniausiai nurodoma, kad jame yra apie 2–4 proc. azoto, 1,5–2,5 proc. fosforo, 1–2 proc. kalio, 2–6 proc. kalcio ir apie 0,7 proc. magnio. Be to, randama ir mažesnių mikroelementų kiekių, pavyzdžiui, mangano, geležies, boro, cinko ar vario.

Tiksli sudėtis gali skirtis priklausomai nuo to, kuo lesinamos vištos. Paukščiai, maitinami šviežia žole, dažnai duoda mėšlą, kuriame būna daugiau azoto.

Kodėl su vištų mėšlu būtina elgtis atsargiai?

Nors tai itin vertinga organinė trąša, vištų mėšlas gali pakenkti, jei naudojamas netinkamai. Dėl labai didelio azoto ir kitų medžiagų kiekio juo lengva „nudeginti“ augalų šaknis, ypač jaunų ir jautrių daigų. Dėl šios priežasties vištų mėšlą rekomenduojama naudoti tik perrūgusį (perfermentuotą) ir tinkamai praskiestą.

Taip pat svarbu žinoti, kad vištų mėšlas paprastai turi šarmingesnę reakciją, todėl netinka rūgščią dirvą mėgstantiems augalams.

Kaip paruošti vištų mėšlo srutas (gnojų)?

Saugiausias būdas naudoti vištų mėšlą – paruošti fermentuotas srutas. Procesas paprastas: šviežias vištų išmatas arba džiovintas trąšas reikia sumaišyti su vandeniu ir palaikyti, kol fermentacija nurims.

Instrukcija žingsnis po žingsnio:

• Į kibirą ar kitą talpą įdėkite 2–3 kg šviežio vištų mėšlo arba apie 1 kg granuliuotų trąšų.
• Užpilkite 10 l vandens, gerai išmaišykite ir pastatykite pavėsyje.
• Palikite kelioms dienoms, kasdien pamaišydami, kol tirpalas nustos putoti ir „dirbti“ – tai ženklas, kad fermentacija baigėsi.

Kaip praskiesti, kad būtų saugu?

Paruoštas srutas būtina skiesti vandeniu. Daugumai suaugusių augalų tinka santykis 1:10 (1 dalis srutų ir 10 dalių vandens). Jei planuojate tręšti jaunus ar lepesnius augalus, koncentraciją reikėtų sumažinti – naudoti 1:15 ar net 1:20.

Paruoštas srutas patartina sunaudoti per maždaug 2 savaites.

Ką galima tręšti vištų mėšlo srutomis, o ko geriau ne?

Perfermentuotos ir praskiestos vištų mėšlo srutos augalų vegetacijos metu (ypač pirmoje sezono pusėje) gali būti naudojamos kas 2–3 savaites. Jos ypač tinka „ėdriems“ augalams, kuriems reikia daug maisto medžiagų.

Svarbios taisyklės tręšiant:

• Prieš tręšimą dirvą palaistykite švariu vandeniu.
• Trąšas pilkite tik ant dirvos aplink augalą, ne ant lapų.
• Jei tirpalo pateko ant lapų, jį reikėtų kuo greičiau nuplauti.

Vištų mėšlo srutomis galima tręšti, pavyzdžiui, pomidorus, baklažanus, paprikas, agurkus, cukinijas, moliūgus, kopūstus, česnakus, porus, svogūnus, taip pat daugelį uogakrūmių ir vaismedžių: avietes, agrastus, serbentus, gervuoges, braškes, kriaušes, obelis, slyvas.

Tačiau ši trąša netinka rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, nes kelia dirvos pH. Dėl to jos nerekomenduojama naudoti, pavyzdžiui, stambiauogėms spanguolėms, šilauogėms ir bruknėms.

Daugelis sodininkų rožes pradeda tręšti pavasarį – kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Svarbu, kad tręšimas būtų atliekamas po pirmojo krūmų genėjimo ir nuėmus žieminius supiltus kauburėlius, kurie augalus saugojo nuo šalčių. Vidutinio derlingumo dirvoje dažniausiai pakanka vienos mineralinių trąšų normos.

Jeigu dirva labai skurdi, verta rožes patręšti antrą kartą – birželio pradžioje, dar iki prasidedant žydėjimui.

Kitas kelias – organinės trąšos. Jos dažnai laikomos saugesnėmis, nes veikia lėčiau ir maisto medžiagas augalams atiduoda palaipsniui. Tokias trąšas galima naudoti beveik visą vegetacijos laikotarpį, tačiau praktiškai dažniausiai išskiriami trys svarbiausi terminai: balandžio pradžia, gegužė ir birželio pabaiga.

Natūralios trąšos rožėms

Viena geriausių natūralių trąšų rožėms – galvijų mėšlas. Jo sudėtis gana gerai atitinka rožių poreikius: paprastai jame būna apie 2 proc. azoto, apie 1,5 proc. fosforo ir apie 2 proc. kalio, taip pat kitų mikroelementų. Vis dėlto būtina prisiminti vieną taisyklę: šviežio mėšlo naudoti negalima. Jis turi būti perrūgęs, fermentuotas mažiausiai šešis mėnesius.

Pavasarį, po pirmojo genėjimo, aplink krūmus paskleiskite subrendusį mėšlą ir lengvai įmaišykite jį į viršutinį dirvos sluoksnį – taip jis pradės veikti greičiau. Jei neturite galimybės gauti mėšlo, galima rinktis granuliuotą arba džiovintą galvijų ar arklių mėšlą, kurio įsigyti nesunku sodo prekių parduotuvėse. Tokios trąšos taip pat barstomos aplink rožes ir įmaišomos į žemę. Dažniausiai rekomenduojama norma – apie 200 g granulių 1 kv. m.

Kita natūrali priemonė, kuri rožėms dažnai pasiteisina, – ragų miltai. Tai organinės trąšos, gaminamos iš susmulkintų gyvūnų ragų ir kanopų. Jos gana greitai skyla ir išskiria azotą. Ragų miltai dažniausiai naudojami pavasarį, kai dirvoje netrūksta fosforo ir kalio. Optimali norma – 50–60 g 1 kv. m gėlyno.

Geras pasirinkimas ir kompostas – jis ne tik pamaitina rožes, bet ir pagerina dirvos struktūrą bei bendrą jos kokybę. Kai kurie sodininkai kompostą naudoja ir apžėlimui (supylimui) aplink krūmus. Taip pat neretai pasitelkiamos natūralios namų gamybos trąšos, pavyzdžiui, iš bananų žievių, kavos tirščių ar augalinių raugalų. Tokie mišiniai gali padėti augalui auginti naujus ūglius ir gausiau žydėti.

Dažniausios rožių tręšimo klaidos

Viena dažniausių klaidų – netinkamai parinktas tręšimo laikas. Kai rožės vasarą papildomai tręšiamos azotu, jos ima leisti minkštus ūglius ir prasčiau pasiruošia žiemai.

Rožių nereikėtų tręšti ir iškart po pasodinimo, nes tai gali trukdyti formuotis stipriai šaknų sistemai.

Dar viena rimta klaida – šviežio mėšlo naudojimas. Tokiu atveju jis būna pernelyg koncentruotas ir gali pažeisti augalus. Tręšiant visuomet svarbus saikas: naudojant paruoštus mišinius būtina laikytis gamintojo rekomendacijų ir neviršyti nurodytų normų. Pertręštos rožės paprastai žydi prasčiau, be to, tampa jautresnės ligoms ir kenkėjams.

Prieš tręšdami gerai palaistykite žemę aplink krūmus. Trąšų pylimas ant sausos dirvos blogina maisto medžiagų pasisavinimą. Drėgnoje dirvoje jos greičiau išsiskiria, o augalas jas lengviau paima per šaknis.