CP v2

Blog

  • Italai valgo šią pupelių ir ropių lapų sriubą: sotina ilgam ir padeda suvaldyti cukrų

    Kai kurie ingredientų deriniai lietuviškoje virtuvėje nėra įprasti, tačiau kitose šalyse jie laikomi tikra klasika. Vienas tokių pavyzdžių – pupelės ir ropių lapai. Italai puikiai žino, kokią naudą gali suteikti šie du produktai, ypač kai jie sujungiami į paprastą, bet maistingą patiekalą.

    Šio patiekalo stiprybė slypi paprastume: pupelės ir ropių lapai ne tik dera skoniu, bet ir papildo vienas kito maistinę vertę. Dėl to šis duetas dažnai įvardijamas kaip itin sėkmingas pasirinkimas kasdieniam valgiaraščiui.

    Pupelės yra tikras maistinių medžiagų lobynas. 100 g sausų, nevirtų pupelių paprastai suteikia nemažai augalinių baltymų, skaidulų ir sudėtinių angliavandenių. Jose taip pat gausu mineralų, tokių kaip geležis, magnis, kalis ir fosforas, bei B grupės vitaminų.

    Ne mažiau vertingi ir ropių lapai. Juose gausu vitaminų A ir K, B grupės vitaminų, folio rūgšties, taip pat kalcio, kalio ir geležies. Be to, ropių lapuose yra antioksidacinių junginių, kurie prisideda prie organizmo apsaugos.

    Toks derinys gali tapti savotišku apsauginiu skydeliu organizmui – viename patiekale gaunate ir sotumo suteikiančių medžiagų, ir vertingų mikroelementų.

    Italai šiuos ingredientus dažnai naudoja gamindami pupelių ir ropių lapų sriubą. Tradiciškai į ją dedama ir kitų daržovių, o kai kuriose versijose – ir mėsos (tai neprivaloma, priklauso nuo mitybos įpročių).

    Pupelės, kaip vienas geriausių augalinių baltymų šaltinių, kartu su skaidulomis ir sudėtiniais angliavandeniais suteikia ilgalaikį sotumą. Dėl to jos gali padėti rečiau užkandžiauti, lengviau kontroliuoti kūno svorį ir palaikyti stabilesnį energijos lygį. Skaidulos taip pat palankiai veikia žarnyno veiklą, palaiko mikrobiotą ir gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės kiekio kraujyje.

    Be to, pupelėse esantys mineralai svarbūs širdies ir kraujagyslių sistemai bei gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį.

    Ropių lapai, nors dažnai nuvertinami, laikomi itin vertingomis žalumynų rūšimis. Juose esantys vitaminai ir antioksidantai gali padėti palaikyti natūralius organizmo „apsivalymo“ procesus. Reguliarus jų vartojimas siejamas su teigiamu poveikiu imuninei sistemai, kaulų būklei ir kepenų veiklai.

    Pupelių ir ropių lapų derinys organizmui suteikia ir energijos, ir svarbių maistinių medžiagų. Toks patiekalas gali prisidėti prie medžiagų apykaitos, širdies veiklos ir virškinimo sistemos gerovės. Pupelių ir ropių lapų sriuba – paprasta pagaminti, maistinga ir lengvai pritaikoma sveikos mitybos principams.

  • Pamirštas triukas orkaitėje sutaupys pusvalandį: štai kaip lengvai nuimti stiklą ir nuvalyti

    Pamirštas triukas orkaitėje sutaupys pusvalandį: štai kaip lengvai nuimti stiklą ir nuvalyti

    Uždžiūvę riebalai ant orkaitės durelių stiklo dažnai numuša norą tvarkytis dar nepradėjus. Bėda ta, kad daugelis stiklą valo tik iš išorės, o daugiausia nešvarumų lieka ten, kur ranka sunkiai pasiekia. Dėl to orkaitės valymas užtrunka gerokai ilgiau, nei turėtų.

    Orkaitės durelės slepia sprendimą, kurio kasdien naudojant galima nė nepastebėti. Prie stiklo dažnai būna nedideli mygtukai ar fiksatoriai, leidžiantys atlaisvinti tvirtinimą ir pasiekti vietas, kur kaupiasi riebus apnašas, dulkės ir dryžiai. Būtent ten orkaitė greičiausiai praranda švarios buities įspūdį.

    Nedaugelis žino: daugelyje orkaičių yra specialūs fiksatoriai, leidžiantys lengvai nuimti stiklą

    Daugelio orkaičių durelėse yra smulkūs šoniniai elementai, kurie atlaisvina stiklo tvirtinimo fiksatorius. Iš pirmo žvilgsnio juos lengva pražiūrėti, nes jie susilieja su durelių konstrukcija ir neatrodo kaip dalis, skirta valymui.

    Vis dėlto dažniausiai pakanka juos paspausti, kad tvirtinimas atsileistų ir stiklą būtų galima išimti kur kas greičiau nei šveičiant uždarytas dureles. Svarbu neskubėti, nes atidarymo mechanizmas gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo modelio.

    Nuėmus stiklą iš karto matosi riebalų sluoksnis ir įsisenėję dryžiai, kurie anksčiau atrodė tik kaip pilkšva dėmė prieš šviesą. Būtent šis apnašas dažnai sukuria įspūdį, kad orkaitė sena ir apleista, net jei visa virtuvė blizga. Kai pasiekiamas visas paviršius, valymas tampa paprastesnis: nebereikia kišti rankos į siaurą tarpą ar trinti „aklai“.

    Kaip lengvai nuvalyti nešvarią orkaitę? Pakanka šilto vandens, indų ploviklio ir kantrybės

    Patogiausia pradėti nuo minkštos šluostės ir dubens su šiltu vandeniu, įlašinus kelis lašus indų ploviklio. Toks derinys gerai tirpdo šviežius riebalus ir nepalieka aitraus kvapo.

    Jei ant stiklo susikaupęs senas, pridegęs apnašas, gali padėti sodos pasta. Sumaišykite valgomąją sodą su nedideliu kiekiu vandens, užtepkite plonu sluoksniu, palikite maždaug 10–15 minučių, o tuomet švelniai nuvalykite minkšta kempinėle. Pabaigoje stiklą verta nusausinti mikropluošto šluoste, kad neliktų dryžių.

    Nuplovus ir nusausinus detalę, stiklą įstatykite atgal ir įsitikinkite, kad fiksatoriai užsifiksavo tinkamai. To nereikėtų daryti skubant: kai viskas sudėta lygiai, durelės užsidaro be pasipriešinimo, o orkaitė iš karto atrodo švaresnė. Kartais vienas paslėptas mechanizmas duoda didesnį rezultatą nei pusvalandis šveitimo.

  • Velykos be zuikučių jau nebeįsivaizduojamos: dekoracijų bumas kasmet tik stiprėja

    Velykos be zuikučių jau nebeįsivaizduojamos: dekoracijų bumas kasmet tik stiprėja

    Velykinės dekoracijos seniai nebėra tik smulkmena. Šiandien jos kuria nuotaiką, kurią pajunti vos pravėręs duris: zuikučių figūrėlės, pastelinių spalvų akcentai ir nedidelės puošmenos keičia tai, kaip švenčiame.

    Dar prieš kelerius metus Velykų dekoras dažniausiai apsiribodavo margučių krepšeliu ir keliais simboliniais elementais. Dabar šventinis laikotarpis namuose atrodo visai kitaip: interjerai ima priminti žurnalų puslapius, tačiau be dirbtinumo pojūčio. Atsiranda daugiau spalvų, faktūrų ir detalių, kurios traukia akį ir sukuria jaukumą.

    Vis dažniau būtent aksesuarai tampa pagrindiniu nuotaikos kūrėju. Ant lentynų sustatyti zuikučiai, ant stalo pastatytos figūrėlės ar prie lango pakabintos smulkios dekoracijos padeda šventes pajusti aiškiau. Ši tendencija matoma ne tik parduotuvėse, bet ir namuose bei socialiniuose tinkluose: idėjos sklinda greitai, o daug kas nori panašų vaizdą atkartoti ir savo erdvėje.

    Velykiniai zuikučiai tapo naujo stiliaus simboliu: jie atsiranda kiekviename kambaryje

    Zuikučių figūrėlės šiandien nebėra vienodos ar „vaikiškos“. Galima rasti keramikinių, medinių ar tekstilinių modelių, lengvai pritaikomų moderniame interjere. Ypač populiarūs neutralūs, prislopinti atspalviai: tokios detalės neužgožia erdvės, o ją subtiliai papildo. Dėl to jos tinka ir minimalistiniuose būstuose, ir klasikinio stiliaus namuose.

    Vis dažniau zuikučiai statomi ne vien ant šventinio stalo. Jie persikelia ant komodos, palangės ar net į knygų lentyną. Nedidelis akcentas padeda šventinei nuotaikai pasklisti po visus namus, o ne sutelkti ją viename taške.

    Pasteliniai akcentai keičia švenčių atmosferą: spalvos svarba šiandien didesnė nei bet kada

    Velykos vis labiau siejamos su lengvumu ir šviesa. Vietoj ryškių, intensyvių dekoracijų dažniau pasirenkami smėliniai, mėtų ar pudros rožės atspalviai. Jie suteikia interjerui gaivumo ir harmonijos, o net nedidelis pokytis, pavyzdžiui, nauja staltiesė ar servetėlės, gali visiškai pakeisti stalo įspūdį.

    Spalvos dažnai derinamos su natūraliomis medžiagomis. Linas, medis ir keramika kuria vientisą visumą, kuri neatrodo perspausta. Tokios dekoracijos nevargina akių ir tampa maloniu fonu šventiniams susitikimams.

    Svarbiausia ne dekoracijų kiekis: esmė, kad jos derėtų tarpusavyje

    Vietoj vieno didelio akcento vis dažniau pasirenkami keli mažesni. Žvakės, pakabinamos detalės ar miniatiūrinės figūrėlės susijungia į natūraliai atrodantį derinį. Būtent smulkmenos sukuria tvarkingo, apgalvoto interjero įspūdį, o keli taikliai parinkti elementai gali pastebimai atnaujinti erdvę.

    Augant populiarumui, daugėja ir tų, kurie dekoracijas kuria patys. Tai būdas suteikti namams asmeniškumo ir išvengti pasikartojančių sprendimų. Idėjų lengva rasti internete, o paprastų medžiagų kūrybiškas panaudojimas leidžia kiekvienai velykinei kompozicijai atrodyti vis kitaip.

  • Šios trumpos šukuosenos be formavimo per 5 min. sukuria wow efektą Velykoms ir išvykoms

    Trumpos šukuosenos, kurių nereikia kruopščiai formuoti, pavasarį tampa tikru išsigelbėjimu. Būtent dabar norisi lengvumo ir gaivos – kirpimo, kuris paryškina bruožus ir stilių, tačiau neatima laiko. Pavasario rytai malonesni, kai nereikia praleisti valandų su tiesintuvu, šepečiais ir plaukų džiovintuvu.

    Pavasarį dažnai ieškome šukuosenos, kuri atrodytų lengvai, jaunintų ir išryškintų natūralų grožį, o ne verstų kasdien kovoti su plaukais. Ar užtenka salone parodyti patikusios trumpos šukuosenos nuotrauką? Iš dalies taip, tačiau verta įvertinti ir tai, kas tinka jūsų plaukų tipui bei veido bruožams. Jei norite patogios šukuosenos Velykoms, ilgesniam pavasario savaitgaliui ar tiesiog gražiam sezonui, pravartu apsvarstyti kelis variantus.

    Natūralumas ir lengva tekstūra – pavasario kryptis trumpiems kirpimams

    Tarp dažniausiai rekomenduojamų kirpimų minimi „pixie cut“, trumpas bobas, „shaggy pixie“, „textured bob“ ir „french bob“. Juos vienija viena savybė – nereikia griežtos disciplinos ir idealiai nugludinto rezultato. Tokios šukuosenos geriausiai atrodo tada, kai plaukai kiek pašiaušti, minkšti ir net šiek tiek „netobuli“. Kontroliuojamas netvarkingumas pavasarį ypač tinka: jis neapsunkina veido, suteikia gaivos įspūdį ir atrodo moderniai.

    Pavyzdžiui, klasikinis bobas su aiškia linija gali optiškai sutankinti plaukus ir ilgiau išlaikyti formą. „Pixie“ su ilgesne viršugalvio dalimi suteikia energijos bei žaismingumo, o „french bob“ su kirpčiukais kuria madingą, nerūpestingą eleganciją. Dėl to trumpos, mažai priežiūros reikalaujančios šukuosenos vilioja pavasarį dar labiau – norisi „pražysti“ be spaudimo kasdien skirti daug laiko formavimui. Tai ypač aktualu, kai prieš šventes darbų apstu arba planuojate išvykas ir sudėtingas plaukų tvarkymas tikrai nėra prioritetas.

    Tinkamai parinktas trumpas kirpimas gali atjauninti, bet rinktis vien pagal nuotrauką – rizikinga

    Trumpų, lengvai prižiūrimų šukuosenų privalumas – ne vien patogumas. Gerai nukirpti trumpi plaukai gali išryškinti žandikaulio liniją, atverti kaklą ir suteikti veidui švytėjimo. Pavasarį tai ypač pastebima, nes dažniausiai norime atrodyti lengviau ir gaiviau.

    Vis dėlto svarbiausia – nesirinkti šukuosenos vien tik pagal patikusią nuotrauką. Skirtingi kirpimai geriausiai atsiskleidžia priklausomai nuo plaukų struktūros ir jų kritimo:

    • bobas dažniausiai gražiausiai atrodo ant tiesių arba lengvai banguotų plaukų,
    • „pixie“ reikalauja tikslios kirpimo linijos ir natūralios apimties prie šaknų,
    • „french bob“ geriausiai atrodo tuomet, kai sruogos išlieka minkštos ir laisvai krentančios.

    Vizitą kirpykloje verta pradėti nuo pokalbio: išsakykite savo abejones, kasdienius įpročius, kiek laiko realiai skirsite plaukams, ir kokio efekto tikitės. Tuomet meistrui bus lengviau parinkti variantą, kuris atrodys gerai ne tik išėjus iš salono, bet ir kasdienybėje.

  • Gastroenterologai atskleidė netikėtą sultinio paslaptį: taip paruoštas jis tausos skrandį

    Ne visi sriubos patiekalai vienodai naudingi skrandžiui – svarbūs ne tik ingredientai, bet ir pats gaminimo būdas. Gastroenterologai pabrėžia, kad nuo jo priklauso, ar sriuba taps lengvu pagalbininku virškinimui, ar, priešingai, sukels nemalonų diskomfortą.

    Nuotrauka: iš atvirų šaltinių

    Švelniausias pasirinkimas – lengvas daržovių sultinys be išankstinio apkepinimo. Toks patiekalas lengvai virškinamas, neapsunkina skrandžio ir padeda palaikyti normalią virškinimo sistemos veiklą. Tuo tarpu apkepinti priedai ir kepti ingredientai sriubą paverčia „sunkesne“: riebalai ir aukšta temperatūra gali didinti rūgštingumą bei dirginti gleivinę.

    Be apkepinimo virti daržovės išlieka minkštos ir švelnios. Skrandžiui palankiausios – cukinijos, morkos, bulvės ir kitos švelnios daržovės, kurios paprastai neprovokuoja dirginimo. Tinka ir lengvas vištienos sultinys, ypač jei naudojamas antrasis nuoviras: pirmąjį nupylus galima sumažinti riebalų kiekį. Mėsą rekomenduojama rinktis liesą – optimalus variantas yra vištienos krūtinėlė arba kalakutiena.

    Pasak specialistų, viena tinkamiausių formų – trinta sriuba, nes ji reikalauja mažiau aktyvaus skrandžio darbo. Vis dėlto net ir iš pažiūros naudingi patiekalai gali tapti sunkiai virškinami, jei į juos dedama grietinėlės, naudojamos apkepintos daržovės ar persistengiama su prieskoniais. Gydytojai kartais pataria įdėti šiek tiek avižinių dribsnių – jie apgaubia gleivinę, padeda apsaugoti skrandį ir gerina virškinimo sistemos veiklą.

    Druską ir prieskonius vertėtų naudoti saikingai, o sriuba neturėtų būti per karšta – pernelyg aukšta temperatūra gali pažeisti gleivinę. Lengvi sultiniai taip pat padeda atsistatyti po ligos, suteikia energijos ir neapkrauna organizmo.

    Tinkamai pasirinkta ir paruošta sriuba gali tapti tikru „vaistu“ skrandžiui – paprastu, prieinamu ir veiksmingu patiekalu, kuris palaiko virškinimą ir stiprina organizmą.

    Portalas „Komentarai“ jau rašė, kad kelių kartų per savaitę makaronų vartojimas išties gali turėti įtakos cukraus kiekiui kraujyje, tačiau šis poveikis ne visada būna staigus ar pavojingas. Specialistų teigimu, daug kas priklauso nuo pačios pastos rūšies, paruošimo būdo ir derinimo su kitais produktais.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą raudono vyno efektą: viena taurė prilygsta sportui

    Vynas – vienas populiariausių alkoholinių gėrimų. Diskusijos apie jo naudą neslūgsta, tačiau tyrėjai teigia nustatę netikėtą poveikį net ir išgėrus vieną taurę.

    Vynas. Iliustracinė nuotrauka

    Kaip skelbia leidinys „Express“, keliuose universitetuose atlikti tyrimai, tarp jų ir Harvardo, parodė, kad raudonajame vyne esantis junginys resveratrolis gali padėti mažinti riebalų kaupimąsi riebalinėse ląstelėse. Mokslininkų teigimu, viena taurė raudono vyno gali prilygti valandai sporto salėje.

    „Kanados Albertos universitete Jasono Dycko atliktas tyrimas parodė, kad raudonajame vyne esančio resveratrolio teikiama nauda sveikatai yra panaši į tą, kurią gauname sportuodami. Resveratrolis veikia todėl, kad padeda užkirsti kelią riebalų kaupimuisi riebalinėse ląstelėse“, – rašo leidinys „Express“.

    Prie panašių išvadų, pasak publikacijos, priėjo ir Vašingtono valstijos universiteto bei Harvardo mokslininkai. Jie taip pat nustatė, kad vakare išgerta taurė vyno (ar net dvi) gali prisidėti prie svorio mažėjimo.

    „Remiantis tyrimais, kasdien išgeriant bent dvi taures vyno, galima 70 proc. sumažinti svorio augimo riziką, o optimaliausias pasirinkimas yra raudonasis vynas dėl resveratrolio“, – rašo leidinys „Express“.

    Vis dėlto pabrėžiama viena sąlyga: didžiausia nauda siejama būtent su vakare vartojamu vynu – tai netaikoma taurei, išgertai per pietų pertrauką.

    Leidinio „Express“ cituojama informacija taip pat nurodo, kad Danijos universiteto tyrėjai pastebėjo: žmonės, kurie kasdien vartoja alkoholį, esą turi lieknesnį liemenį nei tie, kurie jo visiškai atsisako.

    Tačiau primenama, kad kiti tyrimai yra nustatę ir neigiamą alkoholio poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai net ir vartojant saikingai. Specialistai taip pat yra įvardiję saugesnes alkoholio vartojimo ribas.

  • Uždegimas nepraeina? Štai ką griežtai draudžiama daryti – daugelis kartoja kasdien

    Uždegimas – natūrali organizmo reakcija, tačiau netinkami veiksmai gali pabloginti savijautą ir prisidėti prie lėtinių problemų. Kartais pakenkia net iš pažiūros įprasti ir saugūs įpročiai.

    Sveikatos problemos. Iliustratyvi nuotrauka

    Ignoruoti simptomus – uždegimo metu dažnai atsiranda skausmas, patinimas, paraudimas ar pakyla kūno temperatūra. Jei būklė užsitęsia arba blogėja, būtina kreiptis į gydytoją, nes lėtinis uždegimas gali lemti rimtas ligas, įskaitant širdies ir kraujagyslių bei onkologinius susirgimus.

    Vartoti per daug cukraus ir stipriai perdirbto maisto – saldumynai, gazuoti gėrimai ir produktai su transriebalais skatina uždegiminius procesus. Tokie produktai neturėtų tapti mitybos pagrindu, nes jie gali sustiprinti imuninės sistemos reakciją ir apsunkinti audinių atsistatymą.

    Piktnaudžiauti alkoholiu – alkoholiniai gėrimai gali trumpam sumažinti skausmą, tačiau didina krūvį kepenims ir didina lėtinio uždegimo riziką.

    Ignoruoti miegą – miego trūkumas skatina streso hormonų gamybą, o tai gali stiprinti uždegiminius procesus. Kokybiškas ir pakankamas miegas yra vienas svarbiausių organizmo atsigavimo veiksnių.

    Persivalgyti – per didelis maisto kiekis, ypač riebus ir kaloringas, sukuria papildomą krūvį virškinimo sistemai. Dėl to gali didėti patinimas ir lėtėti atsistatymas.

    Ignoruoti stresą – nuolatinė įtampa ir emociniai pervargimai siejami su lėtiniu uždegimu. Atsipalaidavimo praktikos, meditacija ar kvėpavimo pratimai gali padėti sumažinti uždegiminių reakcijų intensyvumą.

    Primename, kad portalas „Komentarai“ taip pat rašė, ko griežtai nereikėtų daryti esant padidėjusiam arteriniam kraujospūdžiui.

  • Ką būtina pasėti ir pasodinti balandį: šios gėlės ir daugiamečiai atsilygins vasarą

    Ką būtina pasėti ir pasodinti balandį: šios gėlės ir daugiamečiai atsilygins vasarą

    Dienos ilgėja, dirva pamažu šyla, o po žiemos išlikusi natūrali drėgmė palengvina įsišaknijimą. Dėl to balandis laikomas vienu palankiausių mėnesių sėti ir sodinti dekoratyvinius augalus, kad jie spėtų ramiai sustiprėti iki vasaros karščių.

    Vis dėlto pavasario orai dar gali būti permainingi: saulę staiga keičia lietus, o kartais pasitaiko ir šlapdriba. Todėl renkantis, ką sėti tiesiai į dirvą, verta teikti pirmenybę rūšims, kurios nebijo vėsesnių naktų ir trumpalaikių pavasarinių šalnų.

    Kokias gėles sėti balandį?

    Balandį galima sėti į atvirą gruntą nemažai mėgstamų vienmečių gėlių. Dažniausiai rekomenduojami šie augalai:

    • rugiagėlė (Centaurea cyanus),
    • vaistinė medetka (Calendula officinalis),
    • dažinė rudbekija (Coreopsis tinctoria),
    • naktinė levkonija, dar vadinama maciejka (Matthiola longipetala),
    • kaliforninė aguona (Eschscholzia californica),
    • peruvinė mirabilė (Mirabilis jalapa),
    • pajūrinė lobuliarija (Lobularia maritima),
    • trispalvis chrizantemas (Chrysanthemum carinatum),
    • paprastasis saulėgrąžis (Helianthus annuus),
    • purpurinis ipomėja (Ipomoea purpurea),
    • kvapnioji rezeda (Reseda odorata),
    • didžioji liūtpėdė, dar vadinama liūto nasrais (Antirrhinum majus),
    • kosmėja (Cosmos),
    • kvapusis pelėžirnis (Lathyrus odoratus),
    • stambižiedė godecija (Godetia grandiflora).

    Taip pat balandį galima pradėti auginti daigus, skirtus vėlesniam sodinimui į lysves. Tam dažnai pasirenkamos didžioji cina (Zinnia elegans), paprastoji akvilėja (Aquilegia vulgaris) ir kininis astras (Callistephus chinensis). Jei šiuos augalus planuojate sėti tiesiai į dirvą, geriau palaukti, kol sumažės vėlyvųjų šalnų rizika.

    Svogūninės ir gumbasvogūninės gėlės, kurias verta sodinti balandį

    Daugelis svogūninių gėlių sodinamos rudenį, tačiau dalis rūšių nepakelia stiprių šalčių ir neturėtų žiemoti gėlynuose. Tokiais atvejais tinkamiausias metas sodinti yra pavasaris, o ypač balandis. Darbus patogu pradėti tuomet, kai temperatūra stabilizuojasi apie 10 °C ir dirva pakankamai sušyla.

    Į balandį sodinamų svogūninių ir gumbasvogūninių gėlių sąrašą dažniausiai įtraukiamos:

    • pavoninė tigridija (Tigrida pavonia),
    • iksija (Ixia),
    • kardelis (Gladiolus),
    • azijinė lelija (Lilium asiaticum),
    • azijinis vėdrynas (Ranunculus asiaticus),
    • balkšvoji galtonija (Ornithogalum candicans),
    • kekinis ornithogalum (Ornithogalum thyrsoides),
    • sodinė krokosmija (Crocosmia crocosmiiflora).

    Kokius daugiamečius ir dekoratyvinius augalus sodinti balandį?

    Balandis tinka ir žydinčių daugiamečių augalų bei dekoratyvinių krūmų sodinimui. Šiuo metu gėlynuose dažnai sodinami viendieniai (Hemerocallis), melsvės (Hosta), visžalė iberė (Iberis sempervirens), varpotoji liatrė (Liatris spicata), purpurinė ežiuolė (Echinacea purpurea), mažasis vinca, dar vadinamas paprastuoju barvinku (Vinca minor), šilokai (Sedum) ir ylažiedis flioksas (Phlox subulata).

    Be to, balandis laikomas tinkamu metu sodinti rožes (Rosa), rododendrus (Rhododendron) ir hortenzijas (Hydrangea), jei tik dirva jau įšilusi, o augalai pasodinami į tinkamai paruoštą vietą.

  • Geltonžiedė magnolija – retenybė, kuri pakeri sodą: gražiausios veislės ir priežiūra

    Geltonžiedė magnolija – retenybė, kuri pakeri sodą: gražiausios veislės ir priežiūra

    Geltonžiedės magnolijos yra gerokai retesnės nei rožinės, tačiau savo įspūdingumu joms nė kiek nenusileidžia. Šios veislės išvestos kryžminant skirtingas rūšis, o jų kilmė dažnai siejama su Bruklino magnolija (Magnolia × brooklynensis). Šiandien jau sukurta nemažai geltonžiedžių magnolijų veislių, kurias vertina ir sodininkai, ir kolekcininkai.

    Gražiausios geltonžiedės magnolijos veislės

    Tarp ryškiausių ir labiausiai vertinamų veislių dažniausiai minimos šios:

    • Yellow River – išskleidžia kreminius geltonus žiedus, nors pumpuruose spalva būna gerokai intensyvesnė. Žydint žiedai palaipsniui šviesėja. Krūmas užauga maždaug iki 4 m, sparčiai auga, gražiai šakojasi. Žydi balandžio ir gegužės sandūroje, žiedai lengvai kvepia.
    • Honey Tulip – elegantiška, retesnė veislė, turinti kreminius geltonus, taurės formos žiedus. Jie pasirodo kovo ir balandžio sandūroje, kartais net anksčiau nei išsprogsta lapai. Tai viena pirmųjų magnolijų, išsiskiriančių tokia žiedo forma ir spalva.
    • Gold Star – greitai auganti veislė, palankiomis sąlygomis per metus paauganti net 50–60 cm. Balandžio ir gegužės sandūroje pražysta žvaigždiškais, šviesiai geltonais žiedais. Augalas išsiskiria lapais, kurie iš abiejų pusių būna švelniai plaukuoti, o jauni lapai neretai įgauna purpurinį rusvą atspalvį.
    • Banana Split – efektinga, netikėta veislė, auganti stačiu, tvarkingu siluetu. Vėlyvą pavasarį skleidžia itin didelius geltonus žiedus, kurie gali siekti apie 25 cm ilgį, o pilnai išsiskleidę – būti dar didesni.
    • Daphne – palyginti nauja veislė, kilusi iš Belgijos. Žydi intensyviai geltonai, žiedai nukreipti į viršų. Auga lėtai, todėl užima mažiau vietos nei daugelis kitų veislių. Palankiomis sąlygomis tik po keliolikos metų gali pasiekti apie 5 m aukštį.
    • Elizabeth – viena anksčiausiai išvestų ir geriausiai žinomų geltonžiedžių magnolijų veislių. Jai būdingas piramidės formos vainikas, augalas gali užaugti net iki 7 m. Žiedai dideli, geltoni, išsiskleidę gali siekti apie 18 cm skersmenį.
    • Butterflies – itin dekoratyvi veislė, išsiskirianti ryškiai geltonais žiedlapiais ir rožiniais kuokeliais. Žiedai pasirodo dar prieš lapus ir, kitaip nei daugelio kitų veislių, sezono metu spalvos nekeičia.

    Kokių auginimo sąlygų reikia geltonžiedei magnolijai?

    Geltonžiedės magnolijos dažnai būna reiklesnės nei kitų spalvų veislės. Jos geriausiai auga derlingoje, humusingoje, laidžioje ir nuolat lengvai drėgnoje dirvoje. Tinkamiausias – rūgštesnis dirvožemis.

    Vieta turėtų būti šilta, saulėta ir apsaugota nuo vėjo. Puikiai tinka zonos prie pastatų sienų, tvorų ar gyvatvorių, kur augalą mažiau veikia šalti skersvėjai.

    Dalis geltonžiedžių veislių yra kiek mažiau atsparios šalčiui nei populiarios rožinės magnolijos, todėl žiemai dažnai reikia papildomos apsaugos. Tai ypač svarbu jauniems augalams – bėgant metams jų atsparumas paprastai didėja.

    Subrendusioms magnolijoms dažniausiai nereikia dažno laistymo, tačiau sausros metu jas verta reguliariai drėkinti, kad dirva išliktų tolygiai ir saikingai drėgna.

    Geriausias sodinimo laikas – pavasaris arba ruduo. Sodinant svarbu elgtis atsargiai, nes magnolijų šaknys yra trapios ir lengvai pažeidžiamos.

    Ką daryti, kad geltonžiedė magnolija gausiai žydėtų?

    Dauguma geltonžiedžių magnolijų dažniausiai pražysta gegužės viduryje arba birželio pradžioje, nors tai priklauso nuo veislės. Yra ir itin ankstyvų – pavyzdžiui, Honey Tulip žiedai kai kuriais metais gali pasirodyti jau kovo pabaigoje.

    Norint sulaukti gausaus žydėjimo, svarbiausia užtikrinti tinkamas sąlygas. Ypač reikšmingas reguliarus laistymas, ypač užsitęsus sausrai. Naudinga ir dirvos mulčiavimas – jis padeda ilgiau išlaikyti drėgmę, o kartu apsaugo šaknis nuo vėlyvų šalnų.

    Ne mažiau svarbus ir tręšimas. Pirmaisiais auginimo metais augalui reikia daugiau maisto medžiagų, todėl geriausia rinktis trąšas, skirtas magnolijoms arba rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Tręšti rekomenduojama nuo pavasario iki vasaros vidurio.

    Viena dažniausių klaidų – per stiprus geltonžiedžių magnolijų genėjimas. Šį darbą būtina atlikti atsargiai, kad nebūtų pažeisti ūgliai su žiediniais pumpurais. Geriausia genėti iškart po žydėjimo, pašalinant tik pažeistas, nulūžusias, besikryžiuojančias ar išdžiūvusias šakas. Taip augalas spėja atsigauti iki kito sezono.

    Kai kurie sodininkai magnolijas genėti bando rudenį ar žiemą, kai augalas ilsisi, tačiau ankstyvą pavasarį stipraus genėjimo geriau vengti – jis gali pastebimai sumažinti žydėjimą.

  • Mech užkariavo veją? Šie 3 pavasario žingsniai padės atgaivinti žolę ir išvalyti kiemą

    Mech užkariavo veją? Šie 3 pavasario žingsniai padės atgaivinti žolę ir išvalyti kiemą

    Samanos vejoje – problema, su kuria susiduria daugelis kiemų šeimininkų. Jos ne tik gadina vaizdą, bet ir ilgainiui silpnina žolę: tankiai plisdamos riboja šviesos, vandens ir maisto medžiagų patekimą, todėl veja retėja, o kai kuriais atvejais gali ir visai sunykti. Dažniausiai kalbama apie šliaužiančias samanas, kurios greitai „užkloja“ pažeistas vejos vietas.

    Kodėl samanos išstumia žolę?

    Pagrindinė priežastis paprastai yra ne pačios samanos, o aplinkos sąlygos, kurios silpnina veją. Samanoms itin palanku, kai vyrauja didelis pavėsis, dirva yra rūgšti, o gruntas – sunkus, suslėgtas ir prastai praleidžiantis orą bei vandenį. Tokiose vietose žolei augti sudėtinga, o samanos, priešingai, gerai prisitaiko ir pamažu ima dominuoti.

    Namų priemonės ar aeravimas – ką rinktis pavasarį?

    Norint pavasarį atgaivinti veją po žiemos, geriausių rezultatų dažnai duoda kelių veiksmų derinys: vertikali priežiūra (vertikuliavimas), aeravimas ir papildomos priemonės, padedančios sumažinti samanų plitimą.

    Vertikuliavimas – tai velėnos „įpjovimas“ vertikaliai, kurio tikslas pašalinti susikaupusį veltinį, negyvas augalų liekanas ir dalį samanų. Po šios procedūros veja geriau pasisavina vandenį, orą ir mineralines medžiagas.

    Aeravimas skirtas gilesniems dirvos sluoksniams: jis ypač naudingas, kai dirva suslėgta. Pradūrus ar išpurenius gruntą, šaknims tampa lengviau kvėpuoti, o drėgmė pasiskirsto tolygiau.

    Prie šių darbų galima prijungti ir paprastas, praktikoje pasiteisinančias priemones. Viena jų – medžio pelenai.

    Medžio pelenai veikia dviem kryptimis. Pirma, jie padeda mažinti dirvos rūgštingumą, todėl sąlygos samanoms tampa mažiau palankios. Antra, pelenai turi mineralų, reikalingų velėnos augimui, tad gali prisidėti prie vejos stiprinimo. Svarbu pelenus berti saikingai ir tolygiai, kad nepakenktumėte žolei.

    Dar vienas būdas – dirvos smėliavimas kvarciniu smėliu. Smėlis purena gruntą ir gerina drenažą, todėl sumažėja vandens užsistovėjimo tikimybė. O būtent per šlapiose, prastai „kvėpuojančiose“ vietose samanos dažniausiai ir įsitvirtina lengviausiai.

    Vejos kalkinimas ir tręšimas: kaip ir kada, kad nenudegintumėte velėnos?

    Jei dirva stipriai rūgšti, o samanos išplitusios plačiai, vien pelenų gali nepakakti. Tokiu atveju rekomenduojamas nuoseklesnis kalkinimas, naudojant kalkinę kreidą arba dolomitą. Šios priemonės paprastai patogios: jas reikia tolygiai išbarstyti ir lengvai įterpti grėbliu.

    Prieš kalkinant verta pasitikrinti faktinį dirvos pH. Taip pat svarbus tinkamas laikas – kalkinti patariama dar prieš aktyvią augalų vegetaciją, dažniausiai ankstyvą pavasarį. Vasarą šio darbo geriau vengti, nes išauga rizika „nudeginti“ velėną.

    Jeigu po kalkinimo planuojate tręšti, reikėtų daryti pertrauką – maždaug 4–5 savaites tarp kalkinimo ir trąšų naudojimo. Pavasarį vejai dažniausiai tinka trąšos, kuriose yra azoto (skatina augimą), fosforo (stiprina šaknų sistemą) ir kalio (didina atsparumą).