Blog

Kiekvieną „March Madness“ turnyrą pasikartoja ta pati scena: žaidėjas stoja prie baudų metimo linijos, atlieka metimą ir nepataiko. O kartu dažnai subyra ir sirgalių viltys dėl tobulo spėjimų lentelės.

Šie sportininkai – aukščiausio lygio. Tą patį metimą jie yra atlikę tūkstančius kartų. Tad kas nutinka, kai lemiamu momentu kamuolys nepasiekia tikslo?

Mūsų laboratorijos tyrimai rodo, kad skirtumas tarp pataikyto ir pramesto metimo gali priklausyti nuo stabilumo – ne tik judesių, bet ir mąstymo.

Komanda siekė suprasti, kaip žmonės įgyja krepšinio metimo įgūdį. Todėl analizavome ankstyvąją mokymosi fazę, kai smegenų ir kūno koordinacija dar tik formuojasi, o ne atliekama automatiškai.

Daugybė dešimtmečių tyrimų apie elito sportininkų veiklą rodo, kad jų sportui būdingi judesiai yra labai nuoseklūs, o smegenų veikla – tarsi optimizuota konkrečiai užduočiai. Paprastai tariant, matyti mažiau nereikalingo smegenų aktyvumo ir daugiau susitelkimo į veiksmą.

Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, ar tokios smegenų būsenos būdingos tik elitui, ar jų užuomazgos gali pasirodyti jau ankstyvame įgūdžio mokymesi.

Norėdami tai patikrinti, fiksavome pradedančiųjų ir vidutinio lygio krepšininkų kūno judesius bei smegenų aktyvumą jiems metant į krepšį. Judesių mechanikai vertinti pasitelkėme judesio fiksavimo technologiją, o smegenų veiklai – elektroencefalografiją. Po trumpos praktikos ir susipažinimo su užduotimi kiekvienas žaidėjas atliko 50 metimų. Tuomet palyginome pataikytus ir nepataikytus bandymus.

Rezultatai buvo iškalbingi.

Pataikyti metimai visų žaidėjų grupėse buvo susiję su nuoseklesniais judėjimo modeliais. Pėdos ir apatinė kūno dalis dažniau sudarydavo stabilesnę atramą – tai gerino pusiausvyrą ir leido efektyviau perduoti jėgą kamuoliui. Visame kūne sąnarių judesiai buvo geriau suderinti, o kintamumas sumažėdavo svarbiausiose judesio grandyse, ypač riešo ir alkūnės srityse.

Smegenų lygmeniu sėkmingi metimai taip pat siejosi su stabilesniu neuronu aktyvumu. Be to, pastebėtas didesnis aktyvumas, susijęs su jutiminės informacijos integravimu ir judesių kontrole.

Nepataikyti metimai, priešingai, buvo gerokai labiau nepastovūs: judesyje matėsi smulkūs svyravimai, tarsi žaidėjas koreguotų veiksmą jau vykdymo metu. Smegenų aktyvumo vaizdas taip pat rodė sistemą, kuri vis dar „aiškinasi“ – nuolat vertina, derina ir taiso.

Toks bandymas po bandymo kintantis koregavimas yra būdingas ankstyvajam įgūdžio įsisavinimui. Klasikiniai mokymosi modeliai teigia, kad pradedantieji labiau remiasi sąmoningu, pastangų reikalaujančiu žodinės, vizualinės ir erdvinės informacijos apdorojimu, kol mokosi suderinti suvokimą ir veiksmą. Kitaip tariant, jie aktyviai „apgalvoja“ judesį.

Tačiau net ir šiame chaotiškame mokymosi procese sėkmingi bandymai jau rodė didesnę kontrolę. Pataikymas priklausė ne tiek nuo to, ar smegenys buvo daugiau ar mažiau aktyvios, kiek nuo to, kaip nuosekliai jos veikė.

Pataikyti metimai išsiskyrė stabilesne, mažiau kintančia smegenų būsena, o aktyvumo raštai leido manyti, kad smegenys buvo geriau prisitaikiusios prie užduoties reikalavimų.

Vis dėlto čia slypi paradoksas: tai, kas padeda mokytis, gali pakenkti atliekant veiksmą.

Elito sportininkai paprastai nesistengia sąmoningai „mikrovaldyti“ kiekvieno judesio. Jie pasikliauja sistemomis, kurios per daugybę pakartojimų yra preciziškai suderintos. Tobulėjant įgūdžiui, veiksmą vis mažiau lemia pastangos, o vis daugiau – nuoseklumas. Kintamumas mažėja, nes nervinis apdorojimas tampa efektyvesnis.

Tačiau spaudimo sąlygomis būtent šis stabilumas ir gali subyrėti. Kolegijų žaidėjai gali būti labai talentingi, bet jie dar vystosi fiziškai ir psichologiškai. Didelio statymo, didelio spaudimo momentais – ypač tokiais, kurių jie praktiškai nepatyrė treniruotėse – įtampa gali „grąžinti“ sportininką į pernelyg sąmoningą kontrolę. Tuomet jis ima atidžiau stebėti ir valdyti judesį, o tai suardo automatišką koordinaciją, didina judesių ir minčių kintamumą bei mažina tikslumą.

Treniruotės, kurios apimtų ne tik techniką, bet ir psichologinę pasirengimo pusę, galėtų padėti sportininkams įeiti į būseną, palaikančią nuoseklų atlikimą, ir joje išlikti net patiriant spaudimą.

Mūsų laboratorija šiuo metu tiria biologinio grįžtamojo ryšio ir neurogrįžtamojo ryšio priemones, kurios padėtų „nematomus“ rodiklius paversti matomais ir taip pritaikyti juos treniruotėse. Jei sportininkai išmoktų suprasti, kaip jų smegenys ir kūnas reaguoja į įtampą, ir praktikuotų sugrįžimą į stabilesnę būseną, tai galėtų būti vienas kelias į labiau nuoseklų žaidimą.

Galiausiai tikslas – ne tik išmokti teisingą judesį, bet ir išmokti, kada bei kaip nustoti bandyti jį kontroliuoti.

Davidas Van den Heeveris, žemės ūkio ir biologinės inžinerijos docentas, „Mississippi State University“.

Straipsnis parengtas pagal „The Conversation“ medžiagą.

Tūkstančius metų žemėje slėpęsis keistas metalo gabalas gali padėti naujai pažvelgti į vieną paslaptingiausių senovės Kinijos kultūrų.

Maždaug 3 tūkst. metų senumo „Sanxingdui“ artefaktas panašus į kirvį primenantį įrankį ar ginklą, pagamintą iš geležies. Mokslininkai teigia, kad ši geležis greičiausiai į Žemę atkeliavo iš kosmoso – meteorito pavidalu.

Tyrėjų vertinimu, tai išskirtinis radinys, suteikiantis naujų žinių ir apie „Sanxingdui“ kultūrą, ir apie geležies naudojimą brangiems dirbiniams gerokai anksčiau, nei geležies lydymas tapo plačiai paplitęs.

„Kaip ankstyviausias bronzos amžiaus meteoritinės geležies artefaktas, rastas Pietvakarių Kinijoje, šis radinys užpildo svarbią spragą regiono metalurgijos įrašuose ir suteikia naujų įžvalgų apie ankstyvą geležies naudojimą tiek regione, tiek pasauliniu mastu“, – rašo Sičuano universiteto archeologo Haichao Li vadovaujama komanda.

„Sanxingdui“ – reikšminga archeologinė vietovė Pietvakarių Kinijoje, datuojama laikotarpiu nuo 2800 iki 600 metų pr. m. e. Didžiausią klestėjimą ji pasiekė Šangų dinastijos laikais, maždaug 1600–1050 metais pr. m. e., o po savęs paliko įsimintinų, savotiškai šiurpių meno kūrinių ir ryškių ritualinės kultūros pėdsakų.

Vienas iš svarbiausių šios vietovės radinių tipų – vadinamosios aukojimo duobės ritualinėje aptvertos miesto teritorijoje. Iš aštuonių tokių duobių archeologai iškasė apie 17 tūkst. išskirtinių ritualinių objektų: bronzines kaukes, statulėles, dramblio kaulo dirbinius, taip pat nefrito įrankius.

Tiksli šių duobių paskirtis iki šiol neaiški, tačiau pelenų, anglių ir kai kurių objektų apdegimo pėdsakai leidžia manyti, kad jos galėjo būti naudojamos ritualinėms aukoms.

Kad ir kokia buvo jų funkcija, šie radiniai tapo itin vertingu šaltiniu, padedančiu suprasti, kokios estetinės ir medžiaginės vertybės buvo svarbios „Sanxingdui“ žmonėms.

Vis dėlto viena iš duobių pateikė išskirtinį lobį, nepanašų į nieką kitą tarp šio komplekso radinių.

„Tarp daugybės „Sanxingdui“ aptiktų artefaktų iš 7-osios duobės buvo iškeltas neįprastas geležinis dirbinys (K7QW-TIE-1)“, – nurodo tyrėjai.

Jų teigimu, objektas buvo rastas vertikaliai įsmigęs rytinės sienos pietinėje dalyje, pačiame duobės dugne. Dirbinys pailgas, savo forma primena kirvį – galimą įrankį arba ginklą.

Artefaktas yra maždaug 20 centimetrų ilgio ir 5–8 centimetrų pločio. Dėl prastos būklės mokslininkai atsargiai iškėlė duobės sienos dalį, kurioje jis buvo įstrigęs, ir visą bloką išgabeno į laboratoriją tyrimams.

Šalia rastų objektų chronologija leidžia datuoti radinį Šangų dinastijos laikotarpiu, kai geležies lydymas Kinijoje dar nebuvo paplitęs. Tačiau rentgeno fluorescencijos analizė parodė, kad dirbinį sudaro mažiausiai 90 proc. geležies pagal masę, 7,41 proc. nikelio, o likusią dalį – pėdsakiniai elementai.

Tyrėjai pažymi, kad tokios sudėties metalą vėlyvojo Šangų laikotarpio metalo apdirbimo technologijomis būtų buvę sunku pagaminti.

Bronzos amžiuje pagrindinis metalas įrankiams, ginklams ir papuošalams buvo bronza – būtent nuo jos ir kilo epochos pavadinimas. Kinijoje bronzos amžius prasidėjo apie 2000 metus pr. m. e. Bronza buvo patvari ir palyginti lengvai gaunama: ji gaminama lydant varį ir maišant jį su alavu bei kitais metalais.

Ketaus lydymas Kinijoje įgavo pagreitį tik apie 800 metus pr. m. e., kai išplito technologija išlydyti geležį iš rūdos, pasiekus procesui būtinas itin aukštas temperatūras.

Vis dėlto geležies panaudojimas bronzos amžiuje – ne vienetinis reiškinys. Įvairiose pasaulio vietose, įskaitant kai kurias Kinijos teritorijas, rasta retų ir brangių dirbinių, kurie, kaip manoma, pagaminti ne iš po žeme išgautos geležies, o iš „iš dangaus“ nukritusios meteoritinės geležies.

Tačiau „Sanxingdui“ radinys leidžia manyti, kad šioje vietovėje ši reta medžiaga galėjo būti naudojama kitaip. Skirtingai nuo Kinijos centrinėse lygumose aptinkamų dirbinių, kuriuose meteoritinė geležis neretai būdavo derinama su bronza, „Sanxingdui“ artefaktas, panašu, pagamintas vien tik iš geležies.

„Meteoritinės geležies buvimas „Sanxingdui“ vietovėje dar labiau pabrėžia išskirtinę Pietvakarių Kinijos metalurgijos praktiką, lyginant su tuo pat metu vyravusiomis tradicijomis centrinėse lygumose“, – rašo tyrėjai.

Radimo vieta – ritualinė duobė – kelia intriguojančią prielaidą, kad meteoritinė geležis „Sanxingdui“ žmonėms galėjo būti ne kasdienė žaliava, o itin vertinga medžiaga, tinkama įtraukti į veiklą, susijusią su brangenybių kaupimu duobėje ir jų deginimu.

„Trapi artefakto būklė kelia didelių išsaugojimo iššūkių, ypač atliekant tolesnį valymą“, – teigia mokslininkai.

„Ateityje būtina atlikti didelės raiškos tyrimus, kurie padėtų tiksliau klasifikuoti artefaktą ir išsiaiškinti jo funkcines bei ritualines reikšmes“, – priduria jie.

Tyrimo rezultatai publikuoti leidinyje Archaeological Research in Asia.