Fazano mėsa – tai premium segmento produktas, siūlantis ne tik prestižą, bet ir švarią sudėtį be antibiotikų. Šios mėsos receptų galima rasti ir daugiau nei prieš 100 metų leistose kulinarijos knygose, pavyzdžiui, Stanislawo Czernieckio „Compendium Ferculorum“ (1682 m.). Senovės Lenkijoje fazanų medžioklė buvo svarbi dvaro gyvenimo dalis, o gebėjimas paruošti šią reiklią žvėrieną liudijo karališkųjų virėjų meistriškumą.
Būtent didikų dvaruose fazanas buvo laikomas aukščiausios prabos patiekalu, tiekiamu per iškilmingas puotas. Jį neretai puošdavo paties paukščio ryškiomis plunksnomis, taip pabrėždami šeimininko statusą. Medžioklės turėjo beveik ritualinį pobūdį, o fazanynai – specialios laikymo ir veisimo vietos – buvo kone kiekvieno bajoro dvaro pasididžiavimas.
Dauguma parduotuvėse parduodamų vištų užauginamos pramoniniuose ūkiuose, o tai daro įtaką mėsos struktūrai ir riebalų rūgščių profiliui. Fazanas gyvena laukinėje gamtoje arba pusiau laukinėse voljerose, minta natūraliu pašaru – žolelėmis, miško uogomis ir grūdais. Dėl to mėsa įgauna savitą, lengvai laukinį aromatą ir yra tamsesnės spalvos.
Fazano mėsa išsiskiria itin mažu riebalų kiekiu ir dideliu lengvai įsisavinamų baltymų kiekiu. Joje taip pat gausu seleno, kuris palaiko imuninę sistemą ir veikia kaip stiprus antioksidantas. Lyginant su vištiena, fazanas suteikia gerokai daugiau geležies, fosforo bei B grupės vitaminų, ypač B12 ir B6. Tai tinkamas pasirinkimas sportuojantiems ir siekiantiems išlaikyti gerą formą, nes 100 g šios mėsos turi maždaug 130–150 kcal, kartu suteikdami solidžią mikroelementų dozę.
Kadangi fazanas neturi poodinio riebalų sluoksnio, kepant verta naudoti šiek tiek šoninės – ji padeda apsaugoti švelnią mėsą nuo išsausėjimo. Taip pat svarbu prisiminti, kad žvėriena dar trumpai „bręsta“ ištraukta iš orkaitės, todėl prieš pjaustant mėsą rekomenduojama leisti jai pailsėti apie 10 minučių.
Fazanas ypač gardus su karamelizuotais burokėliais ir keptomis bulvėmis. Prie patiekalo galima patiekti ir spanguolių padažo. Skanaus!