CP v2

Blog

  • Princesės Dianos dukterėčios sužibėjo Royal Ascot: dvynių rožinės suknelės pavergė minias

    Princesės Dianos dukterėčios sužibėjo Royal Ascot: dvynių rožinės suknelės pavergė minias

    Royal Ascot šventė Berkshire grafystėje ir šiemet išlieka vienu ryškiausių Jungtinės Karalystės socialinio sezono akcentų, kuriame susitinka žirgų lenktynių tradicija ir aukščiausio lygio etiketas. Praėjus dienai po didelio dėmesio sulaukusio princo Williamo ir princesės Catherine pasirodymo, žvilgsniai krypo į princesės Dianos giminę.

    Tarp svečių pasirodė Lady Amelia Spencer ir Lady Eliza Spencer – princesės Dianos dukterėčios, jau ne vienerius metus minimos tarp geriausiai besirengiančių didžiųjų renginių viešnių. Dvynės Royal Ascot pasirinko suderintas, tačiau skirtingo kirpimo pastelinių tonų stilizacijas.

    Abi seserys vilkėjo rožinių atspalvių ansamblius iš britų prekės ženklo „Holland Cooper“. Tokia pasirinkta kryptis atliepė ir patį Royal Ascot kodą: renginyje įprasta matyti ryškius, tačiau rafinuotus derinius, o galvos apdangalas daugelyje zonų išlieka neatsiejama įvaizdžio dalimi.

    Lady Eliza pasirinko suknelę atviru, elegantiškai suformuotu iškirpimu ir pabrėžtu liemeniu, o siluetą užbaigė lengvai krintantis sijonas. Įvaizdį ji derino su šviesia avalyne, plačiabriu skrybėlės tipo galvos apdangalu ir šviesia rankine, papildydama rožinių tonų papuošalais.

    Lady Amelia pasirodė su pudrinės rožės atspalvio suknele, išsiskyrusia švelniu kritimu, rankovėmis ir subtilia iškirptės detale. Prie derinio ji priderino puošnų galvos apdangalą su akcentu, šviesią delninę ir klasikinius aukštakulnius, o įvaizdį užbaigė rožinių kristalų papuošalai.

    Lady Amelia ir Lady Eliza yra Charleso Spencerio, 9-ojo Spencerio grafo ir jaunesniojo princesės Dianos brolio, dukros. Tai reiškia, kad jos – princo Williamo ir princo Harry pusseserės, o vieši pasirodymai karališkosios šeimos aplinkoje nuolat sulaukia išskirtinio dėmesio.

    Pastaraisiais metais dvynės reguliariai matomos ir kituose prestižiniuose renginiuose, kur mados sprendimai neretai tampa atskira naujienų tema. Royal Ascot tam itin palanki erdvė: čia stilius vertinamas ne mažiau nei pačios lenktynės, o etiketo taisyklės ir tradicijos išlieka viena ryškiausių renginio vizitinių kortelių.

    Tą pačią dieną Royal Ascot nepritrūko ir pagrindinių monarchijos atstovų – renginyje pasirodė karalius Karolis III, karalienė Kamila, princesė Anne, Zara Tindall ir princas Edwardas. Jų dalyvavimas dar kartą priminė, kad Royal Ascot Jungtinėje Karalystėje yra ne tik sporto, bet ir reprezentacijos bei protokolo renginys.

  • Plaukai pučiasi nuo drėgmės ir karščio? Šie žingsniai grąžina glotnumą be apsunkinimo

    Plaukai pučiasi nuo drėgmės ir karščio? Šie žingsniai grąžina glotnumą be apsunkinimo

    Pučimasis dažnai atrodo kaip nevaldomas plaukų „kaprizas“, tačiau dažniausiai tai aiškus signalas, kad plaukams trūksta drėgmės ir apsauginio sluoksnio. Kai plauko žvyneliai pakilę, sruogos lengviau sugeria aplinkos drėgmę, todėl ima šiauštis ir praranda glotnumą.

    Didžiausi provokatoriai paprastai būna karštis ir mechanika: džiovinimas per karštu oru, tiesinimas, garbanojimas, agresyvus šukavimas ar trynimas rankšluosčiu. Prie to prisideda ir cheminiai procesai, pavyzdžiui, dažymas ar šviesinimas, kurie gali susilpninti plauko struktūrą.

    Kas iš tikrųjų „kelia pūtimąsi“

    Pučimasis itin dažnas, kai plaukai išsausėję ir praradę elastingumą: tada jie greičiau reaguoja į drėgną orą ir temperatūrų kaitą. Svarbu ir plauko porėtumas: kuo labiau pažeistas paviršius, tuo sunkiau išlaikyti lygų, blizgų efektą.

    Kita klaida – per sunkūs produktai, kurie tarsi užmaskuoja problemą, bet ilgainiui apsunkina šaknis ir dar labiau išryškina nepaklusnias sruogas. Todėl praktikoje dažniausiai ieškoma balanso tarp drėkinimo, glotninimo ir lengvos apsaugos.

    Glotnumas be salono procedūrų

    Kasdienėje rutinoje verta pradėti nuo švelnaus, bet efektyvaus galvos odos ir plaukų valymo, o tuomet rinktis kondicionierių, kuris mažina šiaušimąsi ir palengvina iššukavimą. Glotnumo siekiantys produktai dažnai orientuojasi į plauko paviršiaus „sulyginimą“, kad žvyneliai būtų labiau prigludę.

    Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo laminavimo kryptis – tiek salonuose, tiek namuose. Toks sprendimas paprastai siejamas su apsaugine plėvele, kuri padeda sumažinti drėgmės „įėjimą“ į plauką ir vizualiai sustiprina blizgesį.

    Kaip džiovinti, kad nešiauštų

    Vienas paprasčiausių pokyčių – po plovimo plaukų netrinti, o švelniai nuspausti vandenį. Džiovinant naudinga rinktis vidutinę arba vėsesnę temperatūrą ir nukreipti oro srautą nuo šaknų link galiukų – taip lengviau „uždaromas“ plauko paviršius.

    Prieš karštį svarbi ir apsauga, nes aukšta temperatūra greitai atima drėgmę ir paryškina šiurkštumą. Kai plaukai linkę pūstis dienos eigoje, praverčia lengva priemonė nuo šiaušimosi ir elektrinimosi, kurią patogu turėti rankinėje.

    Galutinis rezultatas dažniausiai priklauso ne nuo vieno stebuklingo produkto, o nuo kelių nuoseklių žingsnių: švelnaus plovimo, tinkamo kondicionavimo, papildomo glotninimo ir taisyklingo džiovinimo. Taip galima išlaikyti lengvumą, suvaldyti drėgmės poveikį ir pasiekti blizgesio efektą kasdien.

  • Ši senovinė duonos gira troškulį malšina geriau nei vanduo: kodėl ją vėl atranda daugelis

    Karštomis dienomis vien vandens kartais nepakanka: troškulys grįžta, o organizmas greičiau netenka mineralų. Specialistai primena, kad dehidratacija siejama su prastesne savijauta, sumažėjusia koncentracija ir sutrikusiu virškinimu. Dėl to vis dažniau ieškoma gėrimų, kurie ne tik atgaivina, bet ir papildo mitybą.

    Vienas tokių pasirinkimų yra duonos gira, tradicinis fermentuotas gėrimas, žinomas Rytų ir Vidurio Europoje nuo senų laikų. Istoriškai jis buvo vertinamas kaip paprastas ir pigus būdas atsigaivinti, ypač dirbant laukuose, o vėliau pateko ir į pasiturinčiųjų stalą. Šiandien gira grįžta į madą dėl natūralesnės sudėties ir augančio susidomėjimo fermentuotais produktais.

    Kas suteikia girai vertę?

    Fermentacijos metu gėrime atsiranda organinių rūgščių ir kitų junginių, lemiančių lengvai rūgštų, gaivų skonį. Tradiciškai gira siejama su B grupės vitaminų šaltiniais, o priklausomai nuo recepto ir žaliavų gali turėti ir kitų mikroelementų. Vis dėlto verta atminti, kad tiksli maistinė sudėtis skirtinguose produktuose gali labai skirtis.

    Fermentuoti gėrimai dažnai siejami su žarnyno mikrobiotos įvairove, nes jie gali turėti gyvų mikroorganizmų arba jų metabolitų. Tačiau probiotinis poveikis priklauso nuo to, ar produktas nepasterizuotas, kiek jame išlikę gyvų kultūrų ir kaip jis laikomas. Dėl to vienas pagrindinių patarimų yra rinktis kuo mažiau apdorotus, aiškios sudėties produktus.

    Kam verta atkreipti dėmesį perkant?

    Renkantis parduotuvėje, svarbiausia perskaityti sudėtį: ji turėtų būti trumpa ir suprantama. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad į girą pridedama cukraus ar kvapiųjų medžiagų, todėl gėrimas tampa labiau panašus į saldintą limonadą. Jei tikslas yra gaivesnis ir „švaresnis“ pasirinkimas, verta vengti nereikalingų priedų ir konservantų.

    Taip pat svarbu įvertinti individualius poreikius: daliai žmonių fermentuoti gėrimai gali sukelti pilvo pūtimą, ypač jei jų vartojama daug ir staiga. O sergant tam tikromis virškinamojo trakto ligomis ar laikantis gydytojo paskirtos dietos, geriausia pasitarti su specialistu. Kaip ir su bet kuriuo produktu, saikas dažnai yra geriausias sprendimas.

    Kaip pasigaminti namuose?

    Duonos gira dažniausiai gaminama iš paskrudintos duonos, vandens ir mielių, kartais pridedant nedaug cukraus fermentacijai suaktyvinti. Mišinys kelias dienas laikomas šiltesnėje vietoje, o vėliau perkošiamas ir atvėsinamas. Namuose gaminant svarbu švara ir tinkamas laikymas, nes tai lemia ir skonį, ir saugumą.

    Paruoštą girą įprastai rekomenduojama laikyti šaldytuve ir suvartoti per maždaug savaitę. Skonis gali kisti, o fermentacija tęstis, todėl geriausia stebėti kvapą ir išvaizdą. Jei atsiranda neįprastas kvapas ar pelėsio požymių, gėrimo vartoti nereikėtų.

  • Bulvių pienas be sojos ir glitimo veržiasi į kavines: kodėl visi kalba apie jo putą?

    Karvės pieno vartojimas daugelyje šalių pamažu mažėja, o augaliniai gėrimai tampa kasdieniu pasirinkimu ne tik veganams. Vartotojai dažniau renkasi alternatyvas dėl mitybos įpročių, laktozės netoleravimo ir siekio mažinti poveikį aplinkai. Tarp naujų tendencijų vis dažniau minimas bulvių pienas.

    Šio tipo gėrimas paprastai gaminamas iš vandens ir bulvių pagrindo, o pramoniniuose produktuose dažnai papildomai pridedama rapsų aliejaus, mineralų ir vitaminų. Pagrindinis jo privalumas jautresniems žmonėms tas, kad jis natūraliai neturi laktozės, o daugelyje versijų nebūna sojos, glitimo ar riešutų. Vis dėlto sudėtis skiriasi, todėl alergiškiems ar turintiems celiakiją svarbu tikrinti etiketę.

    Kodėl baristos jį pastebėjo?

    Bulvių pienas išpopuliarėjo dėl to, kad kai kurie gamintojai jį pritaiko kavos gėrimams: jis gali suformuoti stabilią putą ir nesuskilti nuo aukštesnės temperatūros. Būtent putos kokybė lemia, ar gėrimas tinka kapučinui ir late, todėl naujos alternatyvos dažnai pirmiausia „išbandomos“ kavinėse. Skonis dažniausiai apibūdinamas kaip neutralus, mažiau saldus nei avižų gėrimo.

    Maistinė vertė priklauso nuo receptūros: vieni produktai yra lengvesni ir mažiau kaloringi, kiti turi daugiau riebalų dėl aliejų. Dalis gamintojų gėrimus praturtina kalciu ir vitaminu D, kad jie labiau priartėtų prie karvės pieno mitybinio profilio. Jei gėrimas nepraturtintas, kalcio kiekis gali būti gerokai mažesnis.

    Ką svarbu žinoti sveikatai?

    Teiginiai, kad pieno produktai vienareikšmiškai sukelia peršalimus ar kitas ligas, dažnai būna pernelyg supaprastinti. Tačiau laktozės netoleravimas iš tiesų gali sukelti pilvo pūtimą, skausmą, viduriavimą ir kitus virškinimo simptomus, todėl augaliniai gėrimai daugeliui tampa praktišku sprendimu. Alergija pieno baltymams taip pat yra aiški medicininė priežastis rinktis alternatyvas.

    Norintiems mažinti sočiųjų riebalų kiekį racione verta atkreipti dėmesį į sudėtį: vieni augaliniai gėrimai yra liesesni, o kiti dėl pridėtų aliejų gali turėti daugiau energinės vertės. Jei tikslas yra „sveikesnis“ pasirinkimas, dažnai rekomenduojama rinktis nepridėtinio cukraus, o prireikus ir kalciu praturtintas versijas.

    Ar galima pasigaminti namuose?

    Bulvių pieną galima pasigaminti ir namuose, tačiau jo savybės skirsis nuo baristinių produktų. Namuose dažniausiai gaunamas tirštesnis, krakmolingesnis gėrimas, kurio puta gali būti ne tokia stabili, nes pramonėje naudojami stabilizatoriai ir tiksliai subalansuotos riebalų bei baltymų proporcijos. Laikant šaldytuve naminį variantą reikėtų suvartoti per kelias dienas ir prieš naudojant suplakti.

    Augančiai augalinių gėrimų rinkai plečiantis, bulvių pienas tampa dar viena alternatyva tiems, kurie ieško neutralaus skonio ir nori išvengti dažniausių alergenų. Vis dėlto galutinį pasirinkimą dažniausiai lemia ne tik skonis ar putos kokybė, bet ir sudėtis, praturtinimas bei individualūs mitybos poreikiai.

  • Vadinama ilgaamžiškumo vaisiumi: marakuja turi 17 kcal, gali mažinti LDL ir saugoti širdį

    Marakuja, dar vadinama pasiflora, yra Pietų Amerikoje kilęs vaisius, kuris pastaraisiais metais vis dažniau atsiranda ir Lietuvos parduotuvėse. Ji vertinama dėl ryškaus skonio ir maistinių medžiagų gausos, tačiau svarbu suprasti, ką mokslas iš tiesų patvirtina, o kur dar trūksta tvirtų įrodymų.

    100 gramų marakujos yra palyginti nedaug energijos, o vienas vaisius dažniausiai turi apie 17–30 kilokalorijų, priklausomai nuo dydžio ir veislės. Dėl skaidulų ji gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir sumažinti norą užkandžiauti, todėl tinka žmonėms, siekiantiems kontroliuoti svorį.

    Didžiausias marakujos privalumas mitybos požiūriu yra skaidulos: 100 gramų jų gali būti daugiau nei 10 gramų. Skaidulos siejamos su geresniu žarnyno darbu, stabilesniu gliukozės šuolių valdymu po valgio ir palankesniais kraujo lipidų rodikliais, ypač kai jos tampa nuolatine subalansuotos mitybos dalimi.

    Marakujoje taip pat yra vitaminų ir mineralų, tarp jų kalio, magnio, fosforo, geležies ir cinko. Kartu joje aptinkami antioksidantai ir fenoliniai junginiai, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą, o tai laikoma vienu iš veiksnių, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligų rizika bei lėtiniu uždegimu.

    Tyrimai rodo, kad marakujos sudedamosios dalys gali prisidėti prie mažesnio LDL cholesterolio ir trigliceridų, tačiau tai nereiškia, kad vien šis vaisius išspręs padidėjusio cholesterolio problemą. Šis efektas labiausiai tikėtinas, kai marakuja vartojama kartu su kitais širdžiai palankiais įpročiais: daugiau daržovių, ankštinių, viso grūdo produktų, žuvies, mažiau itin perdirbto maisto ir pakankamas fizinis aktyvumas.

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, marakuja gali būti įdomus pasirinkimas dėl skaidulų, tačiau ją vis tiek verta valgyti saikingai. Vaisyje yra natūralių cukrų, todėl geriausia ją vertinti kaip dalį bendro angliavandenių kiekio, ypač jei glikemijos kontrolė jautri.

    Parduotuvėse dažniausiai sutinkamos dvi marakujos rūšys: violetinė ir geltonoji. Jų maistinės savybės panašios, tačiau skiriasi skonis: violetinė paprastai aromatingesnė ir saldesnė, o geltonoji didesnė ir rūgštesnė, todėl dažnai naudojama sultims ar tyrėms.

    Renkantis prinokusią marakują verta atkreipti dėmesį į odelę: lengvai susiraukšlėjusi, pafałdinta išvaizda dažniausiai reiškia, kad vaisius yra prinokęs, o ne sugedęs. Marakują patogu valgyti šaukšteliu, o jos sėklos yra valgomos, nors kai kam gali nepatikti jų tekstūra.

  • Griežtas grybautojų ginčas: plauti ar neplauti miško grybus – specialistų atsakymas

    Griežtas grybautojų ginčas: plauti ar neplauti miško grybus – specialistų atsakymas

    Kur slypi tikras pavojus?

    Diskusija, ar miško grybus reikia plauti, tęsiasi ne vieną sezoną. Vieni bijo, kad vanduo „išplauna“ aromatą, kiti neįsivaizduoja gaminimo be kruopštaus nuvalymo. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne pats vanduo, o tai, kiek ilgai grybai su juo kontaktuoja.

    Miške surinkti grybai tiesiogiai liečiasi su žeme, lapais, spygliuočių paklotėmis ir įvairiais mikroorganizmais. Todėl prieš ruošiant juos būtina švariai apdoroti, kad į maistą nepatektų smėlio, žemių ar kitų nešvarumų. Pirmas žingsnis beveik visada tas pats: mechaninis valymas peiliuku, šepetėliu ar minkšta šluoste.

    Kada plauti galima, o kada neverta?

    Jei grybai keliaus į keptuvę ar puodą, trumpas perliejimas šaltu tekančiu vandeniu dažniausiai laikomas saugiu sprendimu. Toks greitas plovimas padeda pašalinti likusius nešvarumus nuo paviršiaus, tačiau neturi virsti mirkymu. Išplautus grybus rekomenduojama iškart nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

    Ilgas mirkymas yra dažniausia klaida, nes grybai sugeria vandenį tarsi kempinė. Dėl to jie tampa minkštesni, praranda stangrumą, o kepant pradeda išskirti daug skysčio ir labiau troškinasi nei skrunda. Tai ypač pastebima grybams, kurių apatinė kepurėlės dalis yra porėta.

    Praktinis kriterijus paprastas: jei grybas tik lengvai apsinešęs miško paklotės likučiais, geriau apsiriboti nuvalymu be vandens. Jei grybai apnešti smėliu ar žemėmis taip, kad jų nuvalyti sausai nepavyksta, galima labai greitai nuplauti ir nedelsiant nusausinti. Kuo trumpesnis kontaktas su vandeniu, tuo mažesnė rizika sugadinti tekstūrą.

    Grybai džiovinimui: taisyklės dar griežtesnės

    Grybams, kurie bus džiovinami, vanduo dažniausiai nerekomenduojamas, nes drėgmė apsunkina procesą ir gali pabloginti galutinę kokybę. Tokiais atvejais įprastai renkamasi kruopštus valymas šepetėliu, šluoste ar peiliuku, pašalinant visus miško likučius. Jei plauti vis dėlto būtina, tai daroma labai trumpai ir tik su sąlyga, kad grybai bus pilnai nusausinti.

    Prieš džiovinimą didesnius grybus verta supjaustyti mažesniais gabalėliais, kad drėgmė pasišalintų tolygiau. Tai taip pat patogus būdas patikrinti, ar viduje nėra pažeidimų ir ar grybas nėra sukirmijęs. Blogiausias scenarijus džiovinant yra palikta drėgmė, kuri didina pelėsio riziką.

    Galiausiai, svarbu ir laikymas: nuplauti grybai greičiau genda, todėl jų geriau nepalikti ilgam šaldytuve. Jei grybai jau nuplauti, juos reikėtų tvarkyti tą pačią dieną ir kuo greičiau termiškai apdoroti arba paruošti konservavimui. Taip išsaugomas ir skonis, ir saugumas.

  • 4 natūralūs gėrimai, kurie padeda nebeužkandžiauti: trenerė atskleidė savo rutiną

    4 natūralūs gėrimai, kurie padeda nebeužkandžiauti: trenerė atskleidė savo rutiną

    Svorio metimas dažniausiai remiasi dviem dalykais: nuosekliu kalorijų deficitu ir fiziniu aktyvumu. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad rezultatams didelę įtaką daro ir kasdieniai įpročiai, ypač miegas, skysčių vartojimas bei cukraus kiekio kraujyje svyravimai.

    Socialiniuose tinkluose dėmesio sulaukė JAV trenerės Amakos istorija: ji teigia per savo pokyčių laikotarpį numetusi 25 kilogramus. Pasak jos, be treniruočių ir subalansuotos mitybos, svarbų vaidmenį suvaidino keli paprasti gėrimai, padėję sumažinti norą užkandžiauti ir lengviau laikytis režimo.

    Svarbu suprasti, kad stebuklingų riebalų degintojų nėra, o pažadai greitai sulieknėti vien tik geriant vieną produktą dažniausiai yra rinkodara. Tačiau dalis gėrimų gali padėti sukurti palankesnes sąlygas: palaikyti sotumą, mažinti potraukį saldumynams, gerinti miego kokybę ir kasdienį komfortą.

    Nuo cinamono iki ramunėlių

    Viena iš jos minimų priemonių yra cinamono užpilas, ruošiamas užplikant cinamono lazdelę ar žiupsnį prieskonio karštu vandeniu. Cinamonas dažnai siejamas su gliukozės apykaitos palaikymu, o stabilesnis cukraus lygis kai kuriems žmonėms reiškia mažesnį staigių užkandžiavimo impulsų dažnį.

    Kitas pasirinkimas yra imbiero užpilas, kai imbieras kelias minutes pavirinamas vandenyje ir geriamas šiltas. Imbieras tradiciškai vartojamas virškinimo komfortui, o šiltas gėrimas vakare daliai žmonių padeda atsipalaiduoti ir lengviau pereiti į miego režimą.

    Obuolių actas ir vanduo su citrina

    Trenerė mini ir obuolių actą, kurį ji skiedžia vandeniu ir vartoja kaip kasdienį įprotį. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad actas gali turėti įtakos sotumo pojūčiui ir gliukozės atsakui po valgio, tačiau poveikis nėra stebuklingas ir jis nepakeičia subalansuotos mitybos.

    Medikai taip pat atkreipia dėmesį į saugumą: actą būtina skiesti, o žmonėms, turintiems skrandžio refliuksą, jautrią gleivinę ar vartojantiems tam tikrus vaistus, toks įprotis gali netikti. Jei kyla abejonių, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Ryto rutinoje ji mini vandenį su citrina, kuris dažnai pasirenkamas dėl skonio ir įpročio pradėti dieną išgeriant stiklinę skysčių. Nors citrina pati savaime riebalų nedegina, pakankamas skysčių kiekis gali padėti geriau valdyti alkio signalus, ypač jei troškulys painiojamas su noru užkąsti.

    Gėrimas, kuris padeda užmigti

    Prieš miegą ji renkasi ir ramunėlių arbatą, kuri daugeliui siejasi su atsipalaidavimu. Kokybiškas miegas yra vienas svarbiausių svorio kontrolės veiksnių, nes miego trūkumas siejamas su didesniu alkio hormonų disbalansu ir stipresniu potraukiu kaloringiems užkandžiams.

    Ekspertai primena, kad gėrimai gali būti naudinga rutinos dalis, tačiau realų pokytį kuria nuoseklumas: baltymų ir skaidulų turintys valgiai, pakankamas judėjimas, streso valdymas ir miego higiena. Jei tikslas yra saugus ir tvarus svorio mažinimas, svarbiausia išlikti kritiškiems ir remtis patikrintais principais.

  • Karščiai numuša apetitą: specialistai įspėja, ką būtina suvalgyti, kad neapalptumėte

    Karščiai numuša apetitą: specialistai įspėja, ką būtina suvalgyti, kad neapalptumėte

    Kodėl per karščius nesinori valgyti?

    Per karščius apetitas dažnai sumažėja, nes organizmas daugiau energijos skiria vėsinimuisi, o sunkesnis maistas apkrauna virškinimą. Dėl to net įprastos porcijos gali atrodyti per didelės, o pati mintis apie gaminimą vargina.

    Vis dėlto vien vanduo, kava ir keli vaisiai visai dienai nėra išeitis, ypač vyresniems žmonėms. Trūkstant energijos ir skysčių gali atsirasti silpnumas, galvos svaigimas, mieguistumas, raumenų mėšlungis, suprastėti savijauta.

    Mažesnės porcijos, bet daugiau naudos

    Karštomis dienomis geriau rinktis mažas porcijas, bet valgyti dažniau. Vietoj vieno didelio pietų patiekalo labiau tinka keli lengvi valgiai per dieną: pusryčiai, užkandis, šalta sriuba, jogurtas su vaisiais, lengva vakarienė.

    Dažnai geriau toleruojami vėsūs arba drungni patiekalai, kurie nereikalauja ilgo stovėjimo prie viryklės. Patogu gaminti ryte arba vakare, kai namuose vėsiau, o dieną rinktis iš anksto paruoštus paprastesnius sprendimus.

    Kas turėtų atsirasti lėkštėje?

    Vaisiai ir daržovės vasarą padeda ne tik dėl vitaminų, bet ir dėl skysčių, kurių gauname su maistu. Tinka agurkai, pomidorai, salotos, cukinijos, ridikėliai, paprikos, taip pat arbūzas, melionas, uogos, persikai ar nektarinai.

    Vien vaisiais visos dienos geriau neplanuoti, nes jie ne visada suteikia sotumo ilgesniam laikui. Lengvą užkandį verta papildyti jogurtu, kefyru, varške, avižiniais dribsniais ar riešutų sauja, kad organizmas gautų ir baltymų, ir ilgiau išliekančios energijos.

    Vyresniame amžiuje ypač svarbu nepamiršti baltymų, nes jie padeda palaikyti raumenų masę ir jėgą. Karštyje patogiau rinktis lengvesnius šaltinius, pavyzdžiui, fermentuotus pieno produktus, kiaušinius, žuvį, ankštinius ar liesesnę paukštieną.

    Kai valgyti sunku, gelbsti kokteiliai

    Jei kramtyti nesinori, daliai žmonių lengviau „išgerti“ maistą. Tuomet praverčia kokteiliai su kefyru, pasukomis ar natūraliu jogurtu, papildyti vaisiais ir nedideliu kiekiu avižinių dribsnių ar maltų linų sėmenų.

    Vien sultys nėra geriausias sprendimas, nes jos greitai pakelia cukraus kiekį kraujyje, bet sotina trumpai. Geriau rinktis gėrimą, kuriame yra ir baltymų, kad energija laikytųsi stabiliau.

    Kokio maisto geriau vengti?

    Karštis nesiderina su riebiais, sunkiai virškinamais patiekalais, nes jie gali didinti mieguistumą ir troškulį. Daug kepto maisto, greitas maistas, riebūs padažai, saldūs desertai ir labai sūrūs užkandžiai papildomai apkrauna organizmą.

    Vienos dienos prastesnis apetitas dažniausiai nėra pavojingas, tačiau verta stebėti požymius. Jei žmogus beveik nevalgo ilgiau nei parą, pastebimai silpsta, vemia, viduriuoja, labai mažai šlapinasi ar atsisako gerti, reikėtų nedelsti ir kreiptis į medikus.

    Karštyje esmė paprasta: valgykite mažiau, bet prasmingiau, ir nepamirškite skysčių. Geriausias pasirinkimas yra toks, po kurio jaučiatės lengviau, bet ne silpniau.

  • Bosacka atskleidė, kaip teisingai virti bobus: dauguma daro vieną lemtingą klaidą

    Bosacka atskleidė, kaip teisingai virti bobus: dauguma daro vieną lemtingą klaidą

    Prasidėjus bobų sezonui, šios ankštinės daržovės vėl grįžta ant stalų kaip greitas, sotus ir maistingas užkandis. Tačiau mitybos edukatorė Katarzyna Bosacka atkreipia dėmesį, kad daugelis bobus verda neteisingai, dėl to nukenčia ir skonis, ir virškinimas.

    Bobai yra ankštinių šeimos augalas, artimas žirniams ir pupelėms, o valgomi jo termiškai apdoroti sėklos branduoliai. Jie vertinami dėl baltymų, skaidulų ir folio rūgšties, o taip pat suteikia ilgesnį sotumo jausmą, todėl dažnai įtraukiami į subalansuotą mitybą.

    Vis dėlto kai kuriems žmonėms bobai gali sukelti pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi, ypač jei suvalgoma daugiau arba jei virta netinkamai. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama ne tik produktui, bet ir jo paruošimo būdui, kuris gali sumažinti nemalonius pojūčius.

    Kaip siūlo virti Bosacka?

    Pasak Katarzynos Bosackos, pirmas žingsnis yra bobus gerai perplauti sietelyje. Tuomet juos reikia užpilti verdančiu vandeniu ir virti nesūdytame vandenyje, įdedant krapų, o tai, anot jos, padeda išlaikyti geresnį skonį ir lengvesnį virškinimą.

    „Visą gyvenimą bobus viriau neteisingai. Man patarė juos perplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir virti nesūdytame vandenyje su krapais apie 10 minučių, kad vidus liktų žalias, o ne ištižtų“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Virimo laikas išlieka vienas svarbiausių momentų: per ilgai virti bobai greitai praranda spalvą, skonį ir tekstūrą. Trumpesnis virimas padeda išlaikyti tvirtesnį branduolį, o patiekalas nebūna panašus į pervirtą košę.

    Ar būtina lupti ir kada sūdyti?

    Bosacka taip pat paaiškino, kad bobus galima valgyti ir su luobele, ir be jos, priklausomai nuo to, kiek ji kieta. Jei luobelė kietesnė, ją rekomenduojama nulupti, o priedus dėti tik pabaigoje.

    „Bobus galime lupti arba ne. Jei luobelė kieta, nulupame, tada dedame sviestą ar alyvuogių aliejų ir tik tuomet pasūdome“, – pridūrė Katarzyna Bosacka.

    Virtus bobus žmonės dažniausiai valgo vienus, pagardintus sviestu, tačiau jie tinka ir salotoms, trintoms užtepėlėms ar sriuboms. Tikslesnis virimas ir sūdymas pabaigoje padeda išlaikyti skonį, o kartu gali būti paprastas būdas padaryti šį sezoninį patiekalą lengviau toleruojamą.

  • Tinsta kojos ir kulkšnys? 7 greiti būdai palengvinti būklę ir ženklai, kada jau metas pas gydytoją

    Tinsta kojos ir kulkšnys? 7 greiti būdai palengvinti būklę ir ženklai, kada jau metas pas gydytoją

    Kodėl kojos tinsta dažniausiai?

    Kojų ir kulkšnių tinimas dažniausiai susijęs su skysčių susilaikymu audiniuose, kai kraujui ir limfai sunkiau grįžti iš apatinių galūnių. Tai ypač dažna per karščius, po ilgos kelionės ar dienos, praleistos sėdint ar stovint beveik nejudant.

    Karštu oru kraujagyslės plečiasi, kraujotaka lėtėja, o organizmas, saugodamasis nuo dehidratacijos, gali sulaikyti daugiau vandens. Tinimą taip pat skatina per daug druskos maiste, per mažas vandens kiekis, ankšta avalynė ir aptempti drabužiai.

    Vis dėlto pasikartojantis ar ryškus tinimas ne visada yra nekaltas. Jis gali būti susijęs su venų nepakankamumu ir venų varikoze, širdies, inkstų ar kepenų ligomis, skydliaukės sutrikimais, cukriniu diabetu, hormonų svyravimais, nėštumu, traumomis ar kai kurių vaistų poveikiu.

    Kas greičiausiai padeda namuose?

    Vienas paprasčiausių būdų yra poilsis pakėlus kojas taip, kad pėdos būtų aukščiau širdies lygio. Tam tinka siena, pagalvės ar susuktas pledas, o poveikis dažniausiai jaučiamas po 15–20 minučių.

    Kitas greitas sprendimas yra vėsinimas: pėdų mirkymas vėsiame vandenyje arba vėsūs kompresai ant kulkšnių ir blauzdų. Ledo tiesiai ant odos dėti nereikėtų, nes galima sudirginti odą ar sukelti nušalimą.

    Jeigu tinimas atsiranda po ilgo sėdėjimo ar stovėjimo, veiksmingiausias vaistas dažnai yra judesys. Blauzdų raumenys veikia kaip pompa, todėl net trumpas pasivaikščiojimas, pasistiebimai ar pėdų ratukai kas valandą padeda greičiau išjudinti kraujotaką.

    Kasdienybėje ypač tinka ėjimas, važiavimas dviračiu ir plaukimas, nes judesys padeda veninei kraujotakai. Plaukimas turi papildomą privalumą, nes vanduo natūraliai švelniai spaudžia audinius ir gali mažinti skysčių kaupimąsi.

    Lengvas masažas gali sumažinti diskomfortą, jei tinimas nedidelis ir nėra stipraus skausmo. Masažuoti reikėtų švelniai nuo pėdų link kelių, be stipraus spaudimo, o esant įtarimams dėl uždegimo ar trombozės masažo geriau atsisakyti.

    Kasdieniai įpročiai, kurie dažnai pablogina situaciją

    Paradoksalu, bet geriant per mažai skysčių tinimas gali didėti, nes organizmas ima sulaikyti vandenį. Dažniausiai geriausias pasirinkimas yra vanduo, ypač per karščius, kelionėse ir po didesnio fizinio krūvio.

    Mityboje verta mažinti druskos kiekį, itin sūrius užkandžius ir stipriai perdirbtą maistą, nes tai skatina skysčių susilaikymą. Didesnę reikšmę turi ir pakankamas kalio bei magnio kiekis, padedantis palaikyti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą.

    Tinimą neretai sustiprina ankšti batai, kojinės su stipriu gumos spaudimu ir aptempti drabužiai, taip pat įprotis ilgai sėdėti sukryžiavus kojas. Ilgesnėse kelionėse pravartu reguliariai pajudinti pėdas ir daryti trumpas pertraukėles.

    Kai kuriems žmonėms padeda kompresinės kojinės ar puskojinės, tačiau jų nereikėtų rinktis atsitiktinai. Jei turite kraujotakos ligų ar tinimas kartojasi, suspaudimo laipsnį saugiau aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Skubios konsultacijos reikia, jei tinimas atsirado staiga, yra tik vienoje kojoje, koja paraudusi, karšta ir skausminga. Taip pat nerimą keliantys požymiai yra dusulys, krūtinės skausmas, karščiavimas ar stiprus silpnumas.

    Gydytojo įvertinimo prireikia ir tada, kai tinimas kartojasi, nepraeina pailsėjus, ryškėja vakarais arba apima ir kitas kūno vietas. Tokiais atvejais namų priemonės gali sumažinti simptomus, bet neturėtų pakeisti priežasties paieškos ir gydymo.

    „Lengvas, trumpalaikis tinimas dažnai susijęs su karščiu ir nejudrumu, tačiau pasikartojantys simptomai gali rodyti gilesnę problemą“, – sako šeimos gydytojų praktikoje dažnai akcentuojamas principas.