Blog

Laimingo gyvenimo paslapčių paieškos kartais išties gali trukti visą gyvenimą. Praėjus 88 metams, ilgiausiai pasaulyje vykdomas laimės tyrimas vis dar tęsiamas.

1938 m. „Harvardo universitetas“ inicijavo tyrimą, kuriuo siekta palyginti dviejų jaunų baltaodžių vyrų grupių gyvenimus: vieną sudarė privilegijuoti „Harvardo“ studentai (tarp jų – ir būsimasis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy), kitą – nepasiturinčių paauglių grupė iš vieno skurdžiausių Bostono rajonų Didžiosios depresijos laikotarpiu.

Bėgant dešimtmečiams, „Harvard Study of Adult Development“ išsiplėtė: prie dalyvių prisijungė dar šimtai žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, o pats tyrimas iki šiol nėra nutrauktas.

Šiandien jis dažnai vadinamas ilgiausiai kada nors vykdytu suaugusiųjų gyvenimo tyrimu. Jam tęsti prireikė kelių mokslininkų kartų ir keturių vadovų, o dalyvių pasitraukimo rodikliai išliko neįprastai maži, turint omenyje tyrimo trukmę.

Per aštuonis dešimtmečius, parengus šimtus recenzuojamų mokslinių publikacijų ir sukaupus gausybę klausimynų, medicininių patikrų bei gyvų interviu, tyrėjai surinko svarbių užuominų apie tai, kas geriausiai prognozuoja sveikatą ir gerovę vėlesniame amžiuje.

Paaiškėjo, kad geriausi laimingo ir prasmingo gyvenimo pranašai nebuvo nei turtas, nei šlovė, nei sunkus darbas, nei intelektas, nei net vadinamieji „geri“ genai.

Vietoj to, maždaug prieš 30 metų komanda pradėjo pastebėti netikėtą ryšį tarp artimų santykių ir to, kaip gerai žmonės vertina savo gyvenimą.

Tyrimas negali įrodyti, kad santykiai tiesiogiai sukelia laimę ar garantuoja gerą sveikatą, tačiau dėsningumai, anot mokslininkų, labai iškalbingi.

Kai tyrėjai suvedė visus duomenis, kuriuos turėjo apie dalyvius jiems sulaukus 50 metų, paaiškėjo, jog gyvenimo trukmę geriausiai prognozavo ne fizinės sveikatos rodikliai, pavyzdžiui, cholesterolio lygis, o pasitenkinimas savo santykiais.

Žmonės, kurie vidutiniame amžiuje buvo labiausiai patenkinti ryšiais su šeima ir draugais, sulaukę 80-ies dažniau buvo sveikesni, rečiau sirgo ir greičiau atsigavo po ligų.

„Iš pradžių mes patys netikėjome duomenimis, – 2023 m. „TED Talks“ vaizdo įraše prisiminė psichiatras Robertas Waldingeris, dabartinis tyrimo vadovas. – Kaip gali būti, kad santykiai tarsi patenka į mūsų kūną ir formuoja mūsų sveikatą?“

Vis dėlto, pasak jo, vėl ir vėl kartojosi tas pats vaizdas: ryšys su šeima, draugais ir bendruomene buvo siejamas su ilgesniu, laimingesniu ir fiziškai sveikesniu gyvenimu. Panašias išvadas pateikė ir kiti tyrimai – jie leidžia manyti, kad geri santykiai gali padėti išlikti fiziškai tvirtesniems ir ilgiau išsaugoti aštresnį protą.

Priešingai, vienatvė ir socialinė izoliacija vis dažniau įvardijamos kaip reikšmingi prastesnės savijautos rizikos veiksniai. Kai kurie tyrimai rodo, kad vienatvė ir socialinė atskirtis gali padidinti priešlaikinės mirties riziką daugiau nei 25 proc. Kiti darbai leidžia įtarti, jog izoliacija gali paveikti net smegenų funkciją ir struktūrą.

Tačiau ir siekis bet kokia kaina apsupti save minia žmonių nėra išeitis. Kaip aiškina R. Waldingeris, esminė yra ne santykių gausa, o jų kokybė.

2010 m. recenzuojamame tyrime R. Waldingeris ir klinikinis psichologas Marcas Schulzas, „Harvard Study of Adult Development“ vadovo pavaduotojas, analizavo 47 santuokinių porų, sulaukusių 80-ies, duomenis.

Rezultatai parodė: tie, kurie buvo labiau patenkinti savo santuoka, geriau atlaikė prastos sveikatos daromą neigiamą poveikį laimei. Tuo tarpu nepatenkinti santuoka dažniau patirdavo nelaimingumo jausmą, kai suprastėdavo sveikata.

Kitaip tariant, pasitenkinimą teikiantys santykiai gali veikti kaip tam tikras apsauginis „buferis“ nuo gyvenimo streso ir nerimo.

Vis dėlto kritikai pažymi, kad šio ilgamečio tyrimo išvados kartais pernelyg supaprastinamos ir geriausiai pritaikomos nedidelei, daugiausia baltaodžių JAV gyventojų grupei, gyvenusiai labai specifiniu istoriniu laikotarpiu.

Be to, išmatuoti, kas yra „geras“ ar „pasitenkinimą teikiantis“ santykis, yra sudėtinga, o dar sunkiau – tiesiogiai susieti emocijas ir jausmus su konkrečiais sveikatos rezultatais.

Greičiausiai nėra vienos visiems tinkančios sveikatos ar laimės formulės, tačiau dešimtmečius trunkantis tyrimas, sekantis šimtus žmonių, vis tiek gali suteikti realios, gyvenimiškos išminties.

„Pirminiai šio tyrimo sumanytojai niekada nebūtų patikėję, kad šiandien sėdėsiu čia ir pasakosiu, jog mūsų mokslinis darbas su tomis pačiomis šeimomis vis dar tęsiasi“, – 2024 m. interviu sakė R. Waldingeris.

Įžengdamas į devintąjį dešimtmetį, „Harvard Study of Adult Development“ planuoja tęsti savo „atradimų kelionę“, kaupti naujus duomenis ir padėti žmonėms gyventi sveikiau – kupiniems prasmės, ryšio ir tikslo.

Taip pat, kaip primena tyrėjai, tai – visai neblogas pretekstas nusišypsoti.

Endometriozė – skausminga ir gyvenimo kokybę smarkiai bloginanti būklė, kuri, kaip skaičiuojama, paveikia apie 10 proc. moterų visame pasaulyje. Ji pasireiškia tuomet, kai į gimdos gleivinę panašus audinys (židiniai) ima augti kitose kūno vietose, dažniausiai – dubens srityje.

Endometriozės gydymas neretai būna sudėtingas. Dažniausiai taikomi du keliai: stengiamasi užkirsti kelią židinių augimui arba jie šalinami chirurginiu būdu. Tačiau net ir po operacijos simptomai dažnai visiškai neišnyksta.

Ilgą laiką endometriozė buvo laikoma išimtinai ginekologine liga. Vis dėlto daugėjant mokslinių duomenų, toks požiūris vis dažniau kritikuojamas – jis esą pernelyg supaprastina sudėtingą ligos prigimtį.

Vis daugiau tyrimų rodo, kad endometriozė gali veikti ne vien reprodukcinę sistemą. Mokslininkai atkreipia dėmesį, jog ši būklė siejama su imuninės sistemos pokyčiais visame organizme.

Endometriozę pripažinus viso kūno, su imunitetu susijusia liga, būtų lengviau paaiškinti, kodėl simptomai dažnai neapsiriboja vien dubens skausmu. Toks požiūris taip pat padėtų suprasti, kodėl gydymas neretai būna mažai veiksmingas, o simptomus suvaldyti – sunku.

Uždegimas – natūrali organizmo reakcija į sužeidimą ar ligą – yra svarbi imuninės sistemos dalis. Be to, jis atlieka reikšmingą vaidmenį ir menstruacijų cikle.

Tačiau kai uždegimas tampa lėtinis arba nebekontroliuojamas, jis gali sukelti rimtų problemų. Tai būdinga autoimuninėms ligoms, pavyzdžiui, reumatoidiniam artritui, kai imuninė sistema pernelyg stipriai reaguoja net tuomet, kai realios grėsmės nėra.

Lėtinis uždegimas laikomas vienu pagrindinių endometriozės veiksnių. Visgi naujesni duomenys leidžia manyti, kad tokios imuninės reakcijos pasekmės gali būti gerokai platesnės, nei anksčiau manyta.

Remiantis naujausiais tyrimais, imuninė reakcija gali persikelti už dubens ribų – į kraujotaką ir kitas organizmo sistemas. Tai galėtų paaiškinti, kodėl endometriozė daliai žmonių sukelia visą kūną apimančius simptomus.

Pastebima, kad sergant endometrioze kai kurios imuninės ląstelės prasčiau „susitvarko“ su židiniais – joms sunkiau juos pašalinti. Tuo pačiu metu kraujyje dažnai nustatomi didesni uždegiminius procesus skatinančių imuninių baltymų, vadinamų citokinais, kiekiai, pavyzdžiui, IL-6 ir IL-1β.

Toks imuninės sistemos disbalansas sudaro palankias sąlygas židiniams augti ir išlikti. Be to, pakitusi imuninė reakcija gali turėti „bangos efektą“ ir prisidėti prie plataus simptomų spektro.

Dalis endometrioze sergančių žmonių susiduria ne tik su dubens skausmu, bet ir su alinamu nuovargiu, pažintiniais sunkumais (vadinamuoju „smegenų rūku“) bei išplitusiu skausmu visame kūne. Klinikinėse rekomendacijose šie simptomai dažnai pabrėžiami nepakankamai, nors kasdienybėje jie gali būti ne mažiau trikdantys nei pats dubens skausmas.

Sisteminis uždegimas gali būti įtikinamas tokių simptomų paaiškinimas. Kraujyje cirkuliuojantys citokinai gali daryti įtaką smegenų veiklai ir energijos reguliacijai. Kai kurių autoimuninių ir lėtinio skausmo sutrikimų atvejais didesnis citokinų (įskaitant IL-6) kiekis siejamas su prastesne koncentracija, miego sutrikimais ir nuovargiu.

Tikėtina, kad panašūs procesai vyksta ir sergant endometrioze. Tai reikštų, jog „nematomi“ simptomai gali būti tiesioginė biologinė uždegimo pasekmė, o ne vien antrinis atsakas į skausmą.

Imuninės sistemos sutrikimai taip pat gali paaiškinti, kodėl vis daugiau mokslinių darbų kalba apie galimą endometriozės ir autoimuninių ligų sąsają.

2025 metais atliktas didelės apimties tyrimas analizavo apie 330 tūkst. endometrioze sergančių pacientų duomenis ir juos palygino su 1,2 mln. kontrolinės grupės žmonių, kurie šios būklės neturėjo. Nustatyta, kad per dvejus metus nuo endometriozės diagnozės sergantiesiems maždaug dukart dažniau buvo diagnozuojama ir autoimuninė liga, pavyzdžiui, reumatoidinis artritas, vilkligė, išsėtinė sklerozė ar Hašimoto liga.

Tai nereiškia, kad endometriozė pati savaime yra autoimuninė liga. Tačiau rezultatai rodo galimus bendrus mechanizmus: lėtinį uždegimą, sutrikusį imuninių ląstelių aktyvumą ir problemas, susijusias su imuninės sistemos gebėjimu tinkamai atpažinti organizmo audinius.

Tokie sutampantys bruožai stiprina argumentus, kad endometriozę verta vertinti kaip sisteminį, su imuniniais procesais susijusį sutrikimą.

Endometriozės suvokimas kaip viso kūno ligos galėtų iš esmės pakeisti diagnostiką, gydymo kryptis ir bendrą požiūrį į šią būklę. Tai taip pat galėtų priartinti prie veiksmingesnių sprendimų.

Šiuo metu taikomi gydymo metodai daugiausia orientuoti į reprodukcinę sistemą. Tačiau jei endometriozė iš tiesų susijusi su plačiai paplitusiu imuninės sistemos disbalansu, ateityje daugiau vilčių gali teikti gydymas, nukreiptas į imuninės sistemos reguliavimo kelius ir uždegimo kontrolę.

Platesnis požiūris gali būti naudingas ir patiems pacientams. Jis padėtų suprasti, kad tokie simptomai kaip nuovargis, sąnarių skausmai, pažintiniai sunkumai ar padidėjęs imuninės sistemos jautrumas nėra „įsivaizduojami“ ar nesusiję. Jie gali būti ligos biologijos dalis.

Toks supratimas gali sustiprinti žmonių galimybes atstovauti sau sveikatos priežiūros sistemoje, kur sisteminiai simptomai neretai nuvertinami arba laikomi antraeiliais.

Be to, sisteminis požiūris gali paskatinti ieškoti papildomų savijautos gerinimo būdų, orientuotų į uždegimo mažinimą ir bendrą gerovę. Nors tai nėra išgydančios priemonės, daliai žmonių palengvėjimą gali suteikti švelnus judėjimas, streso reguliavimo technikos ar šilumos ir šalčio kontrastinės procedūros, padedančios valdyti skausmą ar uždegimo paūmėjimus.

Augant mokslinių įrodymų bazei darosi aiškiau, kad endometriozė nėra vien reprodukcinės sistemos problema ar „tiesiog sunkios mėnesinės“. Tai daugiaplanis, uždegiminis sutrikimas, galintis daryti įtaką įvairioms organizmo funkcijoms.

Endometriozės supratimas kaip sisteminės, imuninės prigimties ligos gali tapti svarbiu žingsniu link geresnio gydymo, tikslesnės pagalbos ir palankesnių sveikatos rezultatų.

Autorės: April Rees, biochemijos ir imunologijos dėstytoja, „Swansea University“, ir Laura Elizabeth Cowley, vyresnioji tyrimų specialistė ir duomenų mokslininkė, sveikatos duomenų mokslo srityje, „Swansea University“.

Paraksantinas – junginys, kurį organizmas natūraliai pagamina skaidydamas kofeiną – vis dažniau atsiranda energiniuose gėrimuose ir net kai kuriuose kavos produktuose kaip galimas kofeino pakaitalas.

Gamintojai teigia, kad vartojant šią medžiagą tiesiogiai galima pasiekti tolygesnį budrumą: žadama „švari, sutelkta energija“, mažiau drebulio ir neva nebūna staigaus nuovargio bangos.

Šiuo metu paraksantiną kaip alternatyvų stimuliatorių bando įvairios gėrimų ir maisto papildų bendrovės. Eksperimentuoja ir kai kurie kavos prekių ženklai – jie šį junginį pristato kaip kitokį būdą suteikti žvalumo, nepasikliaujant vien kofeinu.

Ši tendencija – platesnės kofeino alternatyvų paieškos dalis, kai gėrimų rinkoje įmonės siekia išsiskirti. Kartu tai atspindi augantį „funkcinių“ gėrimų segmentą, kuriame žadamas geresnis susikaupimas, ilgiau trunkanti energija ar kitos veiklos efektyvumą gerinančios savybės.

Pati idėja paprasta: kadangi paraksantinas yra pagrindinis kofeino metabolizmo produktas ir, manoma, atsakingas už nemažą dalį stimuliuojančio poveikio, vartojamas tiesiogiai jis galėtų sukelti panašų budrumą, bet su mažiau nepageidaujamų reiškinių.

Vis dėlto moksliniai įrodymai dar tik kaupiasi. Daug žinių apie paraksantiną gauta iš nedidelių tyrimų arba iš darbų, kurių tikslas buvo suprasti, kaip organizmas apdoroja kofeiną.

Paraksantinas, kaip ir kofeinas, budrumą didina slopindamas adenozino veiklą. Adenozinas – smegenyse veikiantis cheminis pasiuntinys, kuris dienos eigoje prisideda prie mieguistumo didėjimo. Sumažėjus adenozino signalams, žmonės dažnai jaučiasi žvalesni, o dėmesys ir reakcijos laikas trumpam gali pagerėti.

Kai kurie ankstyvieji tyrimai rodo, kad paraksantinas gali pagerinti kognityvines funkcijas. Nedidelėse studijose, lyginant su placebu, fiksuotas dėmesio, reakcijos laiko ir trumpalaikės atminties pagerėjimas, o poveikis kartais trukdavo iki šešių valandų po 200 mg kapsulės.

Naujesni duomenys leidžia manyti, kad po fizinio krūvio paraksantinas kognityviniams rodikliams gali būti net veiksmingesnis už kofeiną. Tačiau įrodymų bazė kol kas ribota, o nepriklausomų, didesnės apimties pakartotinių tyrimų vis dar trūksta.

Šiuo metu vykdomi arba neseniai baigti tyrimai, kuriuose vertinamos 200–300 mg dozės. Tikimasi, kad jų rezultatai padės aiškiau suprasti, kaip tokie kiekiai veikia kasdienėmis sąlygomis.

Ne mažiau svarbus klausimas – saugumas. Ankstyvieji laboratoriniai duomenys rodo, kad paraksantinas nedaro žalos DNR ir standartiniuose toksikologiniuose bandymuose su gyvūnais atrodo pakankamai saugus.

Tačiau šios išvados daugiausia remiasi tyrimais su gyvūnais, o ilgalaikių tyrimų su žmonėmis yra gerokai mažiau nei kofeino atveju, kuris tiriamas dešimtmečiais.

Reguliuotojai taip pat dar vertina šią medžiagą. Europoje paraksantinas šiuo metu nagrinėjamas kaip „naujas maisto produktas“. Viešai pateikiamoje vertinimo santraukoje nurodoma, kad nedidelės trukmės tyrimuose su suaugusiaisiais, vartojusiais iki 200 mg per parą savaitę, medžiaga buvo gerai toleruojama.

Kartu pabrėžiama, kad paraksantinas neturi ilgos vartojimo istorijos maiste, todėl jam turėtų būti taikomos panašios atsargumo priemonės kaip kofeinui. Tai reiškia, kad jis nerekomenduojamas vaikams ir nėštumo metu.

Kai kuriuose paraksantino pagrindu sukurtuose gėrimuose vienoje porcijoje gali būti apie 200–300 mg. Tai panašu į stimuliuojančią dozę, esančią stiprioje kavoje ar didelio kofeino energiniuose gėrimuose, todėl toks kiekis turėtų būti vertinamas kaip dalis bendros dienos stimuliantų normos.

Įmonės tokius produktus neretai pristato kaip suteikiančius „švaresnę“ ar „švelnesnę“ energiją, tačiau šie terminai neturi aiškios mokslinės reikšmės. Kai kuriems žmonėms paraksantino poveikis iš tiesų gali pasirodyti tolygesnis, tačiau didelių, nepriklausomų tiesioginių palyginamųjų tyrimų su kofeinu kol kas trūksta.

Tyrimai, kuriuose paraksantinas vertinamas tiesiogiai, rodo, kad poveikis dėmesiui ir budrumui gali trukti kelias valandas. Vis dėlto dauguma bandymų vyko griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, o ne realiame gyvenime, kur stimuliančius gėrimus žmonės vartoja įvairiomis aplinkybėmis.

Ar paraksantinas gali pasiūlyti „geresnę“ energiją? Kai kuriems žmonėms – galbūt, tačiau moksliniai duomenys dar neleidžia daryti tvirtų išvadų. Svarbiausia, ko paraksantinas kol kas neturi, – ilgos ir plačios žmonių tyrimų istorijos, kokią turi kofeinas.

Nors toksikologiniai duomenys su gyvūnais ir trumpalaikiai tyrimai su žmonėmis nuteikia optimistiškai, vis dar neaišku, kas nutinka reguliariai vartojant didesnius kiekius, pavyzdžiui, kelis gėrimus per dieną, kuriuose iš viso būtų apie 300 mg ar daugiau.

Kadangi daugelis žmonių stimuliantus kasdien gauna iš kavos, arbatos ar energinių gėrimų, net ir nedideli skirtumai, kaip šios medžiagos veikia miegą, širdies ritmą ar medžiagų apykaitą, ilgainiui gali turėti reikšmės.

Kol kas paraksantiną racionalu vertinti panašiai kaip kofeiną: rinktis mažiausią veiksmingą dozę, nevartoti vėlai dieną, nemaišyti su kitais stimuliantais ir saugoti miegą bei atsigavimą.

Vis dėlto pažadai, kad paraksantinas visiškai panaikina drebulį ir „energijos kritimą“, šiuo metu lenkia turimus mokslinius įrodymus, o ilgalaikio saugumo duomenų apie maždaug 300 mg dozes vis dar trūksta.

Tekstas parengtas pagal „The Conversation“ publikuotą medžiagą.

Kavos puodelis dažniausiai siejamas su didesniu budrumu, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jis gali būti susijęs ir su mažesne nerimo bei depresijos rizika. Tyrėjai teigia nustatę „saldųjį tašką“ – kiek kavos verta išgerti per dieną, kad poveikis būtų palankiausias.

Kinijos „Fudan“ universiteto mokslininkai siekė patikslinti ankstesnių tyrimų išvadas, kurios iki šiol buvo nevienareikšmės. Jie aiškinosi, ar kavos vartojimas gali turėti apsauginį poveikį nuo nuotaikos ir streso sutrikimų.

Tyrimui pasitelkti itin dideli duomenys: analizuoti 461 586 žmonių įrašai. Tyrimo pradžioje visi dalyviai buvo geros psichikos sveikatos, o jų būklė stebėta vidutiniškai 13,4 metų. Dalyviai patys nurodė, kiek kavos vartoja, o šie duomenys vėliau sulyginti su per laiką nustatytomis sveikatos diagnozėmis.

Statistinė analizė parodė, kad mažiausia psichikos sveikatos problemų tikimybė buvo tiems, kurie kasdien išgerdavo po 2–3 puodelius kavos. Ši grupė palankiau atrodė lyginant tiek su visai kavos nevartojusiais, tiek su tais, kurie gėrė daugiau nei 3 puodelius per dieną.

Kita vertus, didesni kiekiai gali būti nepalankūs: tyrėjai nustatė, kad išgeriant 5 ar daugiau puodelių per dieną, nuotaikos sutrikimų rizika buvo didesnė. Tai leidžia manyti, kad poveikį galima „perlenkti“.

„Nustatėme J formos ryšį tarp kavos vartojimo ir psichikos sutrikimų, o tai leidžia manyti, kad saikingas kavos kiekis gali būti naudingas psichikos sveikatai“, – rašo autoriai savo publikuotame darbe.

Šis J formos ryšys išliko panašus nepriklausomai nuo kavos tipo – maltos, tirpios ar net be kofeino. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad teigiamos sąsajos buvo ryškesnės vyrams nei moterims.

Analizėje buvo atsižvelgta į daugybę galinčių daryti įtaką veiksnių: amžių, išsilavinimą, fizinio aktyvumo įpročius, gretutines sveikatos būkles. Tai didina tikimybę, kad būtent kavos vartojimas prisidėjo prie stebėtų skirtumų, nors visiškai to patvirtinti neleidžia tyrimo dizainas.

Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tyrimas neįrodo priežastinio ryšio. Dalyvių buvo klausiama apie kavos vartojimo įpročius tik vieną kartą – tyrimo pradžioje – ir vėliau tai nebuvo nuosekliai stebima.

Tyrėjai atliko ir genetinę analizę: ieškojo dalyvių, kurių genai leistų spėti, jog kofeinas jų organizme skaidomas greičiau arba lėčiau. Tačiau šie genetiniai skirtumai reikšmingai nepakeitė bendrų nustatytų sąsajų.

Mokslininkai primena, kad kavoje yra daug biologiškai aktyvių junginių. Jų manymu, dalis šių medžiagų gali turėti raminamąjį ir uždegimą mažinantį poveikį smegenų grandinėms, susijusioms su nuotaika ir stresu. Ankstesni tyrimai yra leidę spėti, kad panašūs mechanizmai gali turėti apsauginį poveikį ir kitų ligų kontekste, tačiau šiame darbe smegenų pokyčiai tiesiogiai nematuoti.

„Ankstesni tyrimai, nagrinėję ryšį tarp kavos vartojimo ir psichikos sveikatos, ypač depresijos bei nerimo, pateikė nevienodus rezultatus – skyrėsi tiek sąsajų kryptis, tiek optimalus paros kiekis“, – rašo autoriai.

„Šiuos neatitikimus iš dalies gali paaiškinti metodologiniai skirtumai, įskaitant tyrimų dizainą, imties dydį ir populiacijų ypatybes“, – priduria jie.

Ankstesni moksliniai darbai kavą siejo su ilgesne gyvenimo trukme, mažesne širdies ligų rizika ir geresniu kūno svorio reguliavimu. Šis tyrimas papildo bendrą vaizdą prielaida, kad saikingas kavos vartojimas gali būti susijęs ir su psichikos sveikatos rodikliais.

Augant psichikos sveikatos sutrikimų paplitimui, vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai ir paprastoms, kasdien pritaikomoms priemonėms, galinčioms mažinti stresą ir nerimą. Autoriai pažymi, kad tokie įpročiai kaip 2–3 puodeliai kavos per dieną teoriškai galėtų būti reikšmingi didelėms žmonių grupėms, nors būtini ir tolesni tyrimai.

„Per pastarąjį dešimtmetį psichikos sutrikimai vis labiau pripažįstami viena svarbiausių naštų visuomenės sveikatai pasauliniu mastu“, – rašo tyrėjai. „Todėl reikalingos potencialios prevencinės strategijos, kurios padėtų stabdyti psichikos sutrikimų plitimą“, – teigiama publikacijoje.

Tyrimas publikuotas žurnale Journal of Affective Disorders.