CP v2

Blog

  • Mįslingas akmuo iš Galisijos: vienoje pusėje triskele, kitoje ženklas, kurio niekas neįmena

    Mįslingas akmuo iš Galisijos: vienoje pusėje triskele, kitoje ženklas, kurio niekas neįmena

    Galisijoje, Baixo Miño regione esančiame Pico da Bandeira archeologiniame objekte, tyrėjai aptiko neįprastą akmenį su dviem skirtingais ženklais. Vienoje pusėje matyti kruopščiai iškaltas triskele motyvas, kitoje – gerokai prasčiau įskaitomas, iki šiol neaiškios prasmės ritinys.

    Akmens radinys aptiktas tarp sugriuvusios apvalaus plano konstrukcijos liekanų. Pasak tyrėjų, objektas yra maždaug 25 x 33 centimetrų, o triskele išryškėjo tik tuomet, kai ekspedicijos pabaigoje akmuo buvo apverstas.

    Didžiausia intriga kelia būtent tai, kad abi pusės atrodo tarsi skirtingų laikotarpių ar net skirtingų meistrų darbas. Archeologai svarsto, ar ženklai buvo iškalti tuo pačiu metu, ar akmuo vėliau buvo panaudotas pakartotinai, o antroji pusė paženklinta jau kitos kartos.

    Radiniai atskleidė ir didesnę struktūrą

    Šio sezono tyrimai Pico da Bandeira vietovėje atnešė ir daugiau svarbių rezultatų. Archeologai atkasė beveik apskritą statinį, kurio skersmuo siekia apie 4 metrus, ir kuris yra didesnis už du pernai ištirtus pastatus toje pačioje vietoje.

    Žvalgant konstrukciją pavyko identifikuoti įėjimo zoną, kurioje išliko dalis pirminio išplanavimo. Tai padeda tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojama gyvenamoji ar galbūt specialios paskirties erdvė.

    Netoliese taip pat rasta plokščių akmenų, sudarančių grįstą paviršių, keramikos šukių ir daug amforų fragmentų. Tokie radiniai paprastai siejami su mainais ir ryšiais, tačiau tiksli jų kilmė ir keliai dar turės būti patikrinti laboratoriniais tyrimais.

    Ką galėjo reikšti triskele?

    Triskele – trijų lenktų „rankų“ simbolis, žinomas įvairių Europos senųjų bendruomenių mene, dažnai siejamas su keltų pasauliu. Panašių ornamentų randama ir šiaurės vakarų Iberijoje, kur jie galėjo puošti architektūros detales, pavyzdžiui, įėjimų akmenis ar sąramas.

    Interpretacijų spektras platus: nuo saulės judėjimo ir gamtos cikliškumo iki religinių ar bendruomeninių ženklų. Vis dėlto vieno universalaus paaiškinimo nėra, todėl lemiama tampa radinio aplinka ir tikslus archeologinis kontekstas.

    Gyvenvietės chronologija siejama su laikotarpiu nuo I amžiaus prieš mūsų erą pabaigos iki I amžiaus pradžios. Tuo metu šiaurės vakarų Pirėnų pusiasalio bendruomenės patyrė vis stipresnę Romos įtaką, o didesnis statinys ir įvairūs radiniai gali reikšti ypatingą šios vietos vaidmenį.

  • Turėjo likti užrakintos amžiams: gyvybė dirvožemyje randa kelią radioaktyvioms atliekoms

    Turėjo likti užrakintos amžiams: gyvybė dirvožemyje randa kelią radioaktyvioms atliekoms

    Mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad net ir, atrodytų, stabiliai „užkonservuotos“ kasybos atliekos gali tapti judresnės dėl dirvožemyje gyvenančių mikroorganizmų. Jie gali prisidėti prie urano ir retųjų žemių elementų išlaisvinimo iš mineralų, o tai didina riziką, kad teršalai pasklis aplinkoje.

    Išvados paremtos stebėjimais Pietų Australijoje, Mount Painter regione, kur dešimtmečius gulėjo urano rūdų gavybos likučiai. Atliekos ilgą laiką buvo veikiamos natūralių dūlėjimo procesų, todėl tyrėjai išsamiai įvertino, kaip kinta jų cheminė sudėtis ir dalelių struktūra.

    Tyrimas parodė, kad viršutiniame atliekų sluoksnyje, maždaug iki 10 centimetrų gylio, aptikta daug nanodalelių, kuriose yra urano, retųjų žemių elementų ir geležies. Mokslininkai kelia prielaidą, kad tokių dalelių susidarymą ir stabilizavimą gali skatinti atliekose gyvenančių mikroorganizmų veikla.

    Kas čia pavojingiausia?

    Ilgą laiką buvo manyta, kad sausesnėse vietovėse pavojingi elementai dažniau lieka „užrakinti“ mineralų gardelėse ir todėl sunkiau migruoja. Šioje teritorijoje svarbūs fosfatiniai mineralai, galintys surišti uraną ir retųjų žemių elementus, tačiau biologiniai procesai gali pakeisti situaciją.

    Mikroorganizmai, veikdami mineralus, gali išskirti junginius, skatinančius anksčiau stabilių struktūrų tirpimą. Tuomet metalai pereina į smulkesnes formas, įskaitant koloidines ir nanodaleles, kurios lengviau pernešamos vandeniu ir gali nukeliauti toliau nei pats sąvartynas ar atliekų krūva.

    Reti lietūs, bet didelė grėsmė

    Tyrėjai nustatė, kad daugiausia uraną turinčių nanodalelių susidaro būtent prie paviršiaus, kur aptikta ir didesnė mikroorganizmų įvairovė. Toks sutapimas leidžia manyti, kad biologinis aktyvumas glaudžiai susijęs su mineralų transformacijomis ir teršalų „supakavimu“ į judresnes daleles.

    Ypatingą nerimą kelia tai, kad pusiau sausuose regionuose krituliai gali būti reti, bet staigūs ir intensyvūs. Per liūtis susidarantys paviršiniai srautai ir staigūs potvyniai gali išnešti smulkias daleles už atliekų teritorijos ribų, o kartu ir uraną ar kitus metalus į aplinkinį dirvožemį bei vandens telkinius.

    „Rezultatai rodo, kad biologiniai procesai gali paversti anksčiau gana stabiliais laikytus teršalus judresnėmis formomis, kurios lengviau pasklinda su vandeniu“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Toks mechanizmas svarbus ne tik senoms kasybos atliekoms vertinti, bet ir planuojant ilgalaikį pavojingų atliekų izoliavimą. Praktikoje tai reiškia, kad rizikos vertinimuose turi būti atsižvelgiama ne vien į geologiją ir klimatą, bet ir į mikrobiologiją, kuri gali pakeisti teršalų elgseną net po daugelio metų.

  • Romėnų taurė keičia spalvą iki šiol: mokslininkai po 1 600 metų atskleidė paslaptį

    Romėnų taurė keičia spalvą iki šiol: mokslininkai po 1 600 metų atskleidė paslaptį

    Beveik prieš 1 600 metų sukurta romėnų stiklo taurė iki šiol stebina optiniu efektu, kuris atrodo tarsi moderni technologija. Žiūrint į atspindėtą šviesą ji atrodo žalsva, o šviesai sklindant per stiklą tampa ryškiai raudona.

    Vienas garsiausių tokio tipo dirbinių yra IV amžiaus Likurgo taurė, saugoma British Museum. Ji laikoma itin retu romėnų meistrystės pavyzdžiu, nes išsiskiria ne tik ažūrine puošyba, bet ir vadinamuoju dichroiniu stiklu, kai spalva priklauso nuo apšvietimo krypties.

    Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kaip senovės amatininkams pavyko išgauti tokį tikslų spalvinį virsmą. Mokslininkai jau anksčiau įtarė, kad raktas slypi stikle išsklaidytose mikrodalelėse, tačiau praktiškai pakartoti efektą buvo sudėtinga.

    Kas iš tiesų keičia spalvą

    Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad spalvą lemia itin smulkios aukso ir sidabro dalelės, susiformavusios stiklo viduje. Tokios nanostruktūros sąveikauja su šviesa ir keičia, kurios bangos sugeriamos, o kurios išsklaidomos, todėl atspindėta šviesa atrodo žalia, o praleista per stiklą tampa raudona.

    Sheffield universiteto Inžinerijos fakulteto specialistė Lisa Hollands, dirbusi su komanda, siekė ne vien patvirtinti teoriją, bet ir sukurti receptūrą, kuri leistų tokį stiklą pagaminti pakartojamai. Paaiškėjo, kad neužtenka vien įmaišyti tauriųjų metalų.

    Lemiamą reikšmę turėjo tikslios proporcijos, lydymo temperatūros, krosnies aplinka ir deguonies kiekis. Eksperimentuojant buvo išbandomi skirtingi žaliavų mišiniai ir technologiniai režimai, kol pavyko pasiekti efektą, artimą istoriniam originalui.

    Nuo muziejaus iki šiuolaikinių technologijų

    Pagal atkurtą receptą sukurta ir šiuolaikinė stiklo kompozicija, kurią pagamino stiklo menininkas Elliot Walker. Kūrinys interpretuoja Likurgo istoriją ir leidžia aiškiai pamatyti spalvos virsmą skirtingomis apšvietimo sąlygomis.

    Mokslininkų teigimu, toks proveržis svarbus ne tik kultūros paveldo supratimui. Geresnis nanodalelių elgsenos stikle pažinimas gali padėti kurti fotoninius ir optinius komponentus, pritaikomus, pavyzdžiui, saulės energetikoje, jutikliuose ar medicininėje diagnostikoje.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad stiklo struktūros valdymas aktualus ir pramonėje, kur stiklas naudojamas kaip atspari matrica pavojingoms medžiagoms stabilizuoti. Kitaip tariant, senovės romėnų meistrų paslapties išaiškinimas gali prisidėti prie sprendimų, kurių reikia ir šiandien.

  • Pirkėjai skundžiasi „Apple“ iPhone Duo ekrano defektais: bendrovė pateikė pareiškimą

    Pirkėjai skundžiasi „Apple“ iPhone Duo ekrano defektais: bendrovė pateikė pareiškimą

    „Apple“ neseniai pradėjo prekiauti sulenkiamuoju telefonu „iPhone Duo“, tačiau jau pirmosiomis pardavimo dienomis pasirodė klientų skundai dėl vidinio ekrano pažeidimų. Vartotojai dalijasi nuotraukomis, kuriose matyti ekrane atsirandančios juostos ir vaizdo defektai, dažniau pasireiškiantys ties lankstu.

    Bendrovė, reaguodama į pranešimus, patvirtino žinanti apie problemą ir ragina nukentėjusius pirkėjus kreiptis į įgaliotuosius servisus. „Apple“ pozicija aiški: jei nustatomas gamyklinis brokas, įrenginys turėtų būti taisomas arba keičiamas be papildomų išlaidų klientui.

    Pranešimuose dažniausiai minimi gedimai, kai iš sulenkiamo ekrano centro, šalia vyrio, pradeda ryškėti vertikalios juostos, o vaizdas dalyje ekrano tampa neįskaitomas. Dalis vartotojų taip pat nurodo, kad defektas atsiranda dešinėje vidinio ekrano pusėje, todėl įtariama, kad jautriausia vieta yra būtent lanksto zona.

    Sulenkiamų telefonų konstrukcijoje ekranas ir lankstas yra pagrindinės rizikos sritys, nes ekranas nuolat patiria mechaninį lenkimą, o į konstrukciją patekusios dulkės ar mikrodalelės gali pagreitinti nusidėvėjimą. Dėl to gamintojai paprastai daug dėmesio skiria lanksto sandarumui, ekraną saugantiems sluoksniams ir garantinių atvejų vertinimui.

    Remiantis oficialiais „Apple“ remonto įkainiais, vidinio ekrano keitimas gali kainuoti apie 900 eurų, todėl garantinis sprendimas pirkėjams yra kritiškai svarbus. Lenkijoje telefono kaina startuoja nuo maždaug 2 300 eurų, tad net ir vieno komponento remontas be garantijos būtų itin brangus.

    Kol kas neaišku, kokio masto yra problema ir ar ji palies platesnę „iPhone Duo“ partiją, tačiau tokie atvejai dažniausiai sulaukia papildomų patikrų tiek gamyboje, tiek servisuose. Pirkėjams rekomenduojama nedelsti, fiksuoti defektą nuotraukomis ir kreiptis į įgaliotą servisą, ypač jei gedimas atsirado netrukus po įsigijimo.

  • Sunkiai sužeistiems nebuvo šansų: Ukrainoje į pagalbą atskrido „skraidantis medtaxi“ StarGate

    Sunkiai sužeistiems nebuvo šansų: Ukrainoje į pagalbą atskrido „skraidantis medtaxi“ StarGate

    Ukrainos kariuomenė mūšio lauke vis dažniau remiasi bepiločiais ne tik žvalgybai ar smūgiams, bet ir gyvybiškai svarbai užduočiai – sužeistųjų evakuacijai. Apie vieną tokių operacijų pranešė padalinys CODE 9.2, pasitelkęs droną „StarGate“, pritaikytą gabenti sužeistuosius ten, kur sausumos kelias tampa pernelyg pavojingas.

    Anot padalinio, du kariai buvo sunkiai sužeisti vadinamojoje pilkojoje zonoje, maždaug 5 kilometrų ruože netoli sienos su Rusija. Sužeidimai buvo tokie, kad delsiant rizika gyvybei augo, tačiau tradicinė evakuacija šarvuota technika ar automobiliais buvo praktiškai neįmanoma.

    Sausumos maršrutą blokavo sudėtingas reljefas, vandens kliūtys ir nuolatinė grėsmė iš Rusijos FPV dronų. Tokiose situacijose, kai kiekvienas judėjimas atviroje vietovėje gali būti greitai pastebėtas ir apšaudytas, oro transportas tampa vienintele realia galimybe pasiekti sužeistąjį.

    Operacijų metu, siekiant sumažinti riziką evakuacijos komandai, buvo pasitelkti ir sunkieji smogiamieji dronai „Wampir“, kurie turėjo dengti veiksmus ir atakuoti priešo pozicijas. Papildomu iššūkiu tapo elektroninės kovos priemonės, kuriomis Rusijos pajėgos bandė slopinti palydovinę navigaciją ir ryšį.

    CODE 9.2 teigimu, „StarGate“ misiją pavyko tęsti dėl operatorių patirties ir borto navigacijos sprendimų, kuriems naudojamas dirbtinis intelektas. Vieno skrydžio metu dronas įveikė beveik 30 kilometrų iki sužeistojo vietos ir panašų atstumą atgal, jau gabendamas kariškį į saugesnę teritoriją.

    Padalinys nurodė, kad abi evakuacijos baigėsi sėkmingai. Ruošiant ir vykdant operacijas dalyvavo ir „SkyFall“ komanda, kuri kūrė bei gamina „StarGate“ platformą.

    Kas yra „StarGate“ ir kuo jis išsiskiria

    „StarGate“ – Ukrainoje sukurta bepiločio orlaivio platforma, nuo pradžių projektuota sužeistųjų evakuacijai iš kovos zonos. Tokios sistemos orientuotos į scenarijus, kai sausumos kelias nepasiekiamas arba evakuacija ratuotomis priemonėmis reikštų per didelę riziką gelbėtojams.

    Skelbiama, kad platforma gali gabenti iki 150 kilogramų krovinį ir pasiekti iki 105 kilometrų per valandą greitį. Evakuacijos modulis pritaikytas medicininiams neštuvams, o ryšio ir navigacijos sprendimai projektuojami taip, kad dronas galėtų tęsti užduotį net esant GPS trikdymui ar nutrūkus ryšiui.

    Kodėl dronų evakuacija tampa nauja norma

    Pastaraisiais metais kare Ukrainoje ryškėja tendencija, kad fronto linijoje didžiausią pavojų kelia greitai reaguojančios dronų sistemos ir artilerija, o judėjimas atvirose vietovėse tampa itin rizikingas. Dėl to vis dažniau kuriami sprendimai, leidžiantys sužeistuosius pasiekti be tiesioginio ekipažo pavojaus.

    CODE 9.2 vadas Oleksandras Nastenka yra sakęs, kad padalinys nori sukauptą patirtį panaudoti mokant daugiau įgulų ir paversti evakuaciją oru reguliaria praktika. Tai reikštų ne pavienes gelbėjimo misijas, o sistemingai veikiančią taktinę grandį, kuri galėtų sumažinti laiką iki pagalbos ir padidinti išgyvenamumą.

  • Vokietija ruošiasi pirkti Ukrainos raketodronus Bars: 1 000 km smūgis ir nauja grėsmė Maskvai

    Vokietija ruošiasi pirkti Ukrainos raketodronus Bars: 1 000 km smūgis ir nauja grėsmė Maskvai

    Vokietija svarsto įsigyti Ukrainoje sukurtus reaktyvinius smogiamuosius bepiločius Bars, vadinamus raketodronais. Apie galimą sandorį skelbiama, kad susitarimas dėl pirmosios partijos galėtų būti pasiektas artimiausiomis savaitėmis.

    Jei sprendimas būtų patvirtintas, tai būtų vienas pirmųjų viešai žinomų atvejų, kai Vokietija savo ginkluotosioms pajėgoms perka Ukrainos sukurtą puolamąją ginkluotę. Toks žingsnis atspindi platesnį Europos siekį greičiau perimti karo sąlygomis patikrintus sprendimus.

    Kas yra Bars raketodronas

    Bars priskiriamas ilgo nuotolio smogiamiesiems dronams su reaktyviniu varikliu, skirtiems taikiniams toli už fronto linijos. Tokios platformos naudojamos kariniams objektams, logistikai ir kritinei infrastruktūrai atakuoti.

    Ukrainos šaltiniuose minimas deklaruojamas nuotolis iki 1 000 kilometrų, nors ankstesniuose pranešimuose buvo nurodomas ir maždaug 800 kilometrų atstumas. Skirtumai paprastai aiškinami skirtingomis versijomis bei nuolatiniu sistemos tobulinimu.

    Skelbiama, kad kovinės galvutės masė taip pat priklauso nuo komplektacijos: anksčiau buvo minėta iki 60 kilogramų, o naujesniuose vertinimuose nurodoma iki 105 kilogramų. Teigiama, kad greitis gali viršyti 700 kilometrų per valandą.

    Bendra gamyba ir Build with Ukraine kryptis

    Pranešama, kad Bars jau gaminamas Ukrainos ir Vokietijos bendros įmonės formatu, o pirmoji Berlyno finansuota partija Ukrainą pasiekė spalio mėnesį. Tokia schema leidžia išplėsti gamybos apimtis ir sumažinti riziką, kylančią dėl Rusijos smūgių gynybos pramonės objektams Ukrainoje.

    Bendradarbiavimas siejamas su Build with Ukraine iniciatyva, kurios esmė yra Ukrainos ginkluotės gamybos perkėlimas arba plėtra už šalies ribų. Tai suteikia partneriams galimybę perimti realiomis kovos sąlygomis patikrintas technologijas ir greičiau jas integruoti.

    Kodėl Vokietijai reikia ilgo nuotolio ginklų

    Vokietija plečia ilgo nuotolio pajėgumus platesnės modernizacijos kontekste, kurį paspartino Rusijos invazija į Ukrainą ir išaugęs saugumo neapibrėžtumas Europoje. Akcentuojamas poreikis turėti priemones, leidžiančias tiksliai smogti dideliais atstumais.

    Viešumoje taip pat minimi svarstymai dėl JAV tolimojo nuotolio sparnuotųjų raketų „Tomahawk“ bei kitų alternatyvų. Šių sistemų tiekimą riboja gamybos apimtys ir ilgi terminai, todėl ieškoma sprendimų, kuriuos būtų galima gauti greičiau.

    Raketodronų logika remiasi ne tik vieno smūgio efektyvumu, bet ir galimybe panaudoti didesnius kiekius, siekiant perkrauti priešo oro gynybą. Tokiame scenarijuje kaina, gamybos mastelis ir pristatymo tempas tampa ne mažiau svarbūs nei techninės charakteristikos.

    „Šiuolaikiniame kare neužtenka turėti tik kelias itin brangias tolimojo nuotolio priemones, reikia ir masės, kad būtų galima vykdyti daug smūgių“, – sakė Bundesvero atstovas, komentuodamas poreikį didinti tolimojo nuotolio arsenalą.

    Jeigu bandymai ir vertinimai Vokietijoje būtų sėkmingi, Bars galėtų tapti dar vienu pavyzdžiu, kaip Ukrainos karo patirtis tiesiogiai veikia Europos gynybos planavimą. Kartu tai signalizuotų, kad Europoje vis labiau vertinama greita inovacijų sklaida ir gamybos partnerystės.

  • Lenkai į vandenį leidžia Baltijos gigantą: hibridinis Bursztyn Unity atplauks į Ščeciną

    Lenkai į vandenį leidžia Baltijos gigantą: hibridinis Bursztyn Unity atplauks į Ščeciną

    Lenkijos keltų rinka ruošiasi ryškiam įvykiui: hibridinis keleivinis ir automobilių keltas Bursztyn Unity netrukus bus oficialiai pakrikštytas, o visuomenei kelioms dienoms bus atvertas jo denis. Laivas pristatomas kaip vienas moderniausių ro-pax tipo keltų Baltijos jūroje.

    Skelbiama, kad Bursztyn Unity jūros bandymus atliko dar rudenį, o dabar patvirtinta ir krikšto data. Ceremonija numatyta 2026 metų lapkričio 11 dieną, po jos suplanuotos ir atviros apsilankymų dienos.

    Bursztyn Unity ilgis siekia 195,6 metro, plotis – 32,2 metro, o krovos linijų ilgis viršija 4 kilometrus. Laivas turėtų galėti plukdyti apie 400 keleivių ir maždaug 270 krovininių sąstatų, todėl jis orientuotas tiek į turizmą, tiek į logistiką.

    Naujasis keltas – seserinis laivas Jantar Unity, kuris nuo 2026 metų pradžios jau dirba reguliariuose maršrutuose Baltijos jūroje. Abu laivai statyti Gdansko laivų statykloje Remontowa Shipbuilding, o projektuose akcentuojami efektyvesni sprendimai ir mažesnė tarša.

    Bursztyn Unity siejamas su Lenkijos keltų grupės POLSCA Baltic Ferries plėtra, kuria siekiama stiprinti šalies konkurencingumą Baltijos maršrutuose. Grupė vienija kelis vežėjus ir orientuojasi į didesnių srautų aptarnavimą, ypač krovininio transporto segmente.

    Pagal paskelbtą planą laivas 2026 metų lapkričio 9 dieną turėtų atplaukti į Ščeciną ir kelias dienas stovėti prie Wały Chrobrego krantinių. Krikštas ir Lenkijos vėliavos pakėlimas numatytas lapkričio 11 dieną 11:00 valandą.

    Po ceremonijos laivą planuojama atverti lankytojams lapkričio 12, 13 ir 14 dienomis. Nurodoma, kad lapkričio 12 ir 13 dienomis apsilankymui reikės išankstinės internetinės registracijos, o lapkričio 14 dieną numatyta atvirų durų diena be išankstinių rezervacijų.

    „Norime, kad kuo daugiau žmonių galėtų pamatyti Bursztyn Unity iš arti ir susipažinti su nauju laivu. Todėl skyrėme tris dienas lankymui ir parengėme tvarką, kuri leistų sklandžiai įleisti grupes“, – sakė POLSCA Baltic Ferries rinkodaros vadovė Katarzyna Antoń.

    Skelbiama, kad 2026 metų lapkričio 15 dieną po pietų Bursztyn Unity turėtų išplaukti iš Ščecino ir vykti į Svinouiscę. Būtent šiame regione keltų maršrutai tradiciškai aptarnauja didelius krovininio transporto srautus į Skandinaviją.

    Plėtra tuo nesibaigia: įvardijama, kad 2029 metais prie Jantar Unity ir Bursztyn Unity turėtų prisijungti dar vienas naujas laivas Amber Unity. Tai būtų trečiasis tos pačios serijos ro-pax tipo keltas, statomas pagal Lenkijos keltų laivyno atnaujinimo programą.

    Pastaraisiais metais Baltijos jūroje ryškėja tendencija investuoti į efektyvesnius ir mažiau taršius keltus, nes vežėjai susiduria su griežtėjančiais aplinkosaugos reikalavimais ir augančiomis degalų sąnaudomis. Hibridiniai sprendimai, didesnis energijos efektyvumas bei optimizuotas krovinių aptarnavimas tampa vienais svarbiausių konkurencinių pranašumų šiame sektoriuje.

  • Kanadiečiai siūlo robotą partnerį: kainuoja iki 56 000 eurų, bet dar mokėsite ir abonementą

    Kanadiečiai siūlo robotą partnerį: kainuoja iki 56 000 eurų, bet dar mokėsite ir abonementą

    Kanados bendrovė „Realbotix“ pristatė dvi humanoidinio roboto „Echo“ versijas, kurios kuriamos kaip pokalbiams ir emocinei sąveikai pritaikyti įrenginiai. Gamintojas tvirtina, kad tokie robotai galėtų būti naudojami švietime, terapijoje bei gerovės sprendimuose, o išvaizda ir mimika esą priartėja prie žmogaus.

    Mažesnis modelis „Echo Tabletop“ yra apie 81 centimetro aukščio ir sveria 11,3 kilogramo. Jo konstrukcija turi 17 judesio laisvės laipsnių, o veidą ir kaklą dengia silikoninė oda, skirta tikroviškesnei mimikai.

    Gamintojo nurodyta kaina siekia 11 950 JAV dolerių, tai yra apie 11 000 eurų. Toks įrenginys orientuotas į ribotesnį judėjimą, tačiau, kaip skelbiama, vis tiek gali palaikyti pokalbius ir reaguoti balsu per integruotus garsiakalbius.

    Daug brangesnis „Echo Full Body“ kainuoja 59 950 JAV dolerių, arba apie 56 000 eurų. Priklausomai nuo versijos, jis yra maždaug 183–196 centimetrų ūgio, sveria apie 40 kilogramų ir turi 39 judesio laisvės laipsnius, todėl gali atlikti sudėtingesnius viršutinės kūno dalies judesius.

    „Echo“ turi veikti su populiariais dirbtinio intelekto pokalbių modeliais, o vartotojams siūloma rinktis iš keturių skirtingų personažų su skirtingais balsais ir bendravimo maniera. Skelbiama, kad robotai gali bendrauti daugiau nei 100 kalbų ir atsakyti ta kalba, kuria į juos kreipiamasi.

    Papildomas modulis „Vinci“ turėtų išplėsti roboto galimybes vietoje apdorojant vaizdą ir aplinkos informaciją. Tarp žadamų funkcijų minimi veido atpažinimas, žvilgsnio sekimas, emocinių signalų aptikimas ir orientacija erdvėje, nors reali tokių sprendimų kokybė paprastai priklauso nuo apšvietimo, kameros ir duomenų apdorojimo ribojimų.

    „Realbotix“ taip pat užsimena apie skaitmeninius personažų atitikmenis, kurie nuo 2027 metų leistų tęsti pokalbį kompiuteryje, planšetėje ar telefone. Toks modelis atitinka platesnę rinkos kryptį, kai fiziniai įrenginiai siejami su programiniais asistentais ir vartotojo profiliu, kad sąveika būtų nuosekli skirtinguose įrenginiuose.

    Net ir įsigijus robotą, naudotojams reikės mokėti už prieigą prie „Robot Configuration App“ prenumeratos. Pradinė kaina nurodoma 19,99 JAV dolerio per mėnesį, tai yra apie 18 eurų, o galutinė suma gali augti priklausomai nuo papildomų paslaugų ar funkcijų.

    Bendrovė planuoja ribotą pirmąją gamybos partiją: 250 vienetų, iš jų 225 staliniai modeliai ir 25 pilno dydžio. Pristatymus ketinama pradėti 2027 metų antroje pusėje, todėl realūs įspūdžiai ir nepriklausomi bandymai greičiausiai paaiškės tik priartėjus gamybai.

    Privatumo tema tokio tipo įrenginiuose išlieka jautriausia, nes robotai gali rinkti itin asmenišką informaciją iš pokalbių ir vaizdo. Gamintojas teigia, kad prisiminimai, pokalbių istorija ir veido atpažinimo duomenys lieka įrenginyje arba suporuotame įrenginyje, tačiau naudojant debesijos paslaugas dalis informacijos gali būti perduodama išoriniams dirbtinio intelekto paslaugų teikėjams.

    Ekspertai nuolat pabrėžia, kad tokiais atvejais svarbiausia yra aiškios duomenų saugojimo taisyklės, šifravimas ir galimybė vartotojui valdyti, kas renkami ir kaip ilgai saugomi duomenys. Augant humanoidinių robotų ir DI asistentų rinkai, privatumo, saugumo bei atsakomybės klausimai tampa ne mažiau svarbūs nei įspūdingos demonstracijos.

  • Rusija nuleido į vandenį korvetę Groznyj: štai ką tai reiškia Ramiojo vandenyno laivynui

    Rusija nuleido į vandenį korvetę Groznyj: štai ką tai reiškia Ramiojo vandenyno laivynui

    Rusijos žiniasklaida, remdamasi kariuomenės pranešimais, paskelbė apie naujos korvetės „Groznyj“ nuleidimą į vandenį. Ceremonija įvyko 2026 metų spalio 24 dieną Komsomolske prie Amūro, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, o laivas iš gamybos cecho į vandenį buvo perkeltas naudojant pontoninį doką „Amurets“.

    Po ceremonijos korvetė buvo nuvaryta prie krantinės, kur tęsiami įrangos ir sistemų montavimo darbai. Tokiais atvejais nuleidimas į vandenį dar nereiškia, kad laivas netrukus pradės tarnybą, nes iki priėmimo dažniausiai laukia ilgas bandymų ir derinimo etapas.

    Skelbiama, kad korvetės kilis buvo padėtas 2021 metų rugpjūčio 23 dieną, tad iki nuleidimo praėjo daugiau nei penkeri metai. Rusijos pusė viešai neįvardijo, kada prasidės pilni jūriniai bandymai ir kada laivas galėtų būti oficialiai perduotas kariniam laivynui.

    Vis dėlto Ramiojo vandenyno laivyno vadovybė tvirtina, kad įgula jau suformuota ir pradėjo mokymus. Po šio etapo jūreiviai turėtų atvykti į laivų statyklą dalyvauti baigiamuosiuose parengimo darbuose ir ruoštis bandymams.

    Kas tai per laivas

    „Groznyj“ priskiriama projekto 20380 korvetėms, kurios Vakarų šaltiniuose dažnai vadinamos Stereguščij tipo laivais. Tai daugiafunkciai raketiniai laivai, skirti veiksmams pakrantės ir artimos jūros zonose, kovai su paviršiniais taikiniais, povandeniniais laivais bei ugnies paramai.

    Šio tipo korvetės, viešai skelbiamais duomenimis, siekia apie 104,5 metro ilgį ir 11,1 metro plotį, o vandentalpa yra apie 2 200 tonų. Maksimalus greitis nurodomas apie 27 mazgus, o įgula paprastai sudaro maždaug 100 žmonių.

    Projektuojant šią klasę akcentuotos mažesnio pastebimumo priemonės, skirtos sumažinti radarinį pėdsaką. Tai atitinka bendrą šiuolaikinių karo laivų tendenciją, kai svarbu ne tik ginkluotė, bet ir išgyvenamumas bei sensorių ir valdymo sistemų integracija.

    Ginkluotė ir pajėgumai

    Standartinėje projekto 20380 komplektacijoje dažniausiai minimas 100 milimetrų kalibro A-190 jūrinis pabūklas ir 30 milimetrų kalibro AK-630M artimos gynybos sistemos. Taip pat nurodomos priešlaivinės raketos Ch-35 ir oro gynybos raketos, siejamos su 9M96 šeima, nors konkreti „Groznyj“ konfigūracija viešai nedetalizuojama.

    Šio tipo laivai gali turėti 324 milimetrų torpedų ginkluotę ir bazuoti Ka-27PL sraigtasparnį, pritaikytą kovai su povandeniniais laivais. Rusijos šaltiniai taip pat mini galimą žvalgybinio bepiločio integraciją, tačiau praktinis pritaikymas priklauso nuo konkretaus laivo įrangos.

    Karo pamokos ir naujos grėsmės

    Karo Ukrainoje patirtis sustiprino dėmesį bepiločių keliamai rizikai net ir santykinai naujiems karo laivams. Pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami sprendimai papildomai stiprinti artimąją gynybą, kai prioritetu tampa ne vien klasikinė priešlėktuvinė apsauga, bet ir gebėjimas atremti mažus, pigesnius ir masiškai naudojamus dronus.

    2026 metų vasaros pabaigoje viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie papildomų kulkosvaidžių pozicijų montavimą projekto 20380 korvetėse, siekiant padidinti gynybą nuo dronų. Tokie pakeitimai rodo, kad grėsmės jūroje sparčiai kinta, o improvizuotos priemonės tampa laikinu atsaku į naują taktiką.

    Tarp minimų pavyzdžių figūravo Baltijos laivyno korvetė „Stoikij“, kuriai, pranešta, buvo sumontuoti papildomi kulkosvaidžiai. Kitas dažnai aptariamas atvejis siejamas su korvete „Boikij“, kuri, skelbiama, buvo apgadinta dronų atakos metu, kai stovėjo sausajame doke remonto metu.

    Nors Rusija „Groznyj“ pristato kaip pastiprinimą Ramiojo vandenyno laivynui, realus šio laivo indėlis priklausys nuo bandymų eigos, galutinės ginkluotės komplektacijos ir to, kaip sparčiai bus pritaikytos pamokos apie dronų keliamas grėsmes. Regiono saugumo aplinkoje svarbi ir platesnė dinamika, kurioje laivų skaičius bei pasirengimas tampa vienu iš galios demonstravimo įrankių.

  • Ukraina prabilo: Rusijos raketas gamina užsienio staklės – įvardijo Kinijos ir Vokietijos techniką

    Ukraina prabilo: Rusijos raketas gamina užsienio staklės – įvardijo Kinijos ir Vokietijos techniką

    Ukrainos karinės žvalgybos (HUR) platformoje War&Sanctions paskelbta informacija rodo, kad Rusijos gynybos pramonė, nepaisant pastangų keisti importą vietiniais analogais, tebėra priklausoma nuo užsienio technologijų. Skelbiama, kad tai apima precizines metalo apdirbimo stakles ir matavimo įrangą, reikalingą raketų komponentams gaminti.

    Pasak HUR, viena iš identifikuotų sistemų yra penkiaašis apdirbimo centras GX-650, siejamas su Kinijos gamintoju „Hyper Machine Tool“. Teigiama, kad tokio tipo įranga naudojama Votkinsko gamykloje, kuri gamina balistines raketas 9M723 Iskander-M ir komponentus orlaiviais leidžiamoms raketoms Ch-47M2 Kindžal.

    Žvalgybos vertinimu, penkiaašės CNC staklės yra kritiškai svarbios, kai reikia itin tiksliai apdirbti sudėtingos geometrijos detales. Ginkluotės gamyboje tokio tikslumo stoka gali turėti tiesioginę įtaką patikimumui ir deklaruojamiems parametrams.

    War&Sanctions medžiagoje taip pat minimi Kinijos prekės ženklo Shtral tekinimo ir frezavimo centrai, kurie, HUR teigimu, naudojami įmonės PEMZ Molot gamybos procesuose. Skelbiama, kad šis fabrikas susijęs su elektroninių mazgų, skirtų Iskander-M raketoms, tiekimu.

    HUR atkreipia dėmesį, kad užsienio kilmės įranga, anot jų, pasitelkiama ne tik mechaninių dalių apdirbime, bet ir platesnėje tiekimo grandinėje, apimančioje elektronikos gamybą. Tokia praktika, pasak žvalgybos, rodo, kad sankcijų apėjimas gali vykti per tarpininkus, distributorius ir reeksporto kanalus.

    Ukrainos žvalgyba taip pat mini Vokietijos gamintojo „Rohde & Schwarz“ matavimo įrangą, kuri, kaip teigiama, įdiegta konstravimo biure UPKB Detal. HUR nurodo, kad ši įmonė siejama su aukščiametriais, naudojamais hipergarsinėse raketose 3M22 Zircon, kurių gamybai esą reikalinga specializuota testavimo ir matavimo bazė.

    HUR pabrėžia, kad galutinės staklės kilmės šalis nebūtinai sutampa su visų komponentų kilme. Žvalgybos vertinimu, net ir Kinijoje surinktos staklės gali turėti dalių iš Europos, Japonijos ar Taivano, įskaitant CNC valdymo sistemas, servopavaras, precizinius velenus, guolius, matavimo sistemas ir linijines kreipiančiąsias.

    Pasak HUR, ši situacija parodo, jog vien sankcijų nepakanka, jei jų nepapildo griežtesnė galutinių naudotojų kontrolė ir realaus įrangos panaudojimo tikrinimas. Žvalgyba siūlo tikrinti, ar įranga įrengiama deklaruotais adresais, kruopščiau vertinti tarpininkus ir sekti reeksporto atvejus.

    Skelbiama, kad kontrolė, HUR vertinimu, turėtų apimti ne tik pačias stakles ar prietaisus, bet ir atsargines dalis, eksploatacines medžiagas, programinę įrangą, atnaujinimus bei servisą. Taip pat keliama idėja riboti CNC sistemų ir kitų kritinių komponentų tiekimą tiems gamintojams, kurių įranga, anot Ukrainos institucijų, patenka į Rusijos gynybos sektorių.