CP v2

Blog

  • Pamirškite įprastas paprikas: 13 išskirtinių paveldinių aitriųjų, kurios nustebins derliumi

    Paveldinės aitriosios paprikos vis dažniau tampa daržininkų atradimu: jos išsiskiria spalvomis, formomis ir skonių įvairove, o sėklos neretai perduodamos iš kartos į kartą. Tokios veislės paprastai laikomos stabiliai išsilaikiusiomis dešimtmečius, tačiau jų derlius gali būti mažiau nuspėjamas nei hibridų.

    Skirtingai nei dauguma komercinių hibridų, paveldinės veislės dažnai būna prisitaikiusios prie konkrečių regionų, todėl verta rinktis tas, kurios atitinka jūsų klimato sąlygas. Lietuvoje geriausi rezultatai paprastai pasiekiami šiltnamyje arba šiltoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, nes paprikoms reikia ilgesnio šilumos periodo.

    Ko tikėtis auginant?

    Paprikoms reikalinga saulė, šilumą kaupianti vieta ir gerai drenuojama, derlinga žemė. Daigai paprastai auginami iš anksto, o į lauką sodinama tik stabiliai atšilus, nes šaltos naktys stabdo augimą ir didina ligų riziką.

    Derėjimo laikas labai skiriasi: vienos veislės pradžiugina po 70–90 dienų, kitos pilną brandą pasiekia per 110–120 dienų. Auginant vazonuose dalį augalų galima peržiemoti patalpose, taip pratęsiant vegetaciją ir kitą sezoną greičiau sulaukiant derliaus.

    13 išskirtinių veislių idėjos

    Aji charapita – mažytė, uogą primenanti Amazonės kilmės paprika, kuri pasižymi saldžiai aštriu skoniu ir ryškiu aromatu. Kompaktiški krūmeliai pakenčia dalinį pavėsį, o pirmo derliaus dažnai sulaukiama maždaug per 70–110 dienų.

    Alma paprika – švelnesnė, apvali, pritūpusi veislė, dažnai siejama su Vengrijos paprikos tradicija. Dėl nedidelio augalo ūgio ji patogi mažesniems šiltnamiams, o vaisiai paprastai pasirodo per 70–79 dienas ir tinka džiovinimui bei malimui.

    Padrón – Ispanijos virtuvėje gerai žinoma tapų paprika, kuri dažniausiai valgoma žalia, bet paraudusi tampa aštresnė. Tai ankstyvesnė veislė, galinti žydėti ir derėti kelias savaites iš eilės, nors jai dažnai prireikia daugiau maisto medžiagų.

    Goat Horn – ilgi, kartais susisukantys kajeno tipo vaisiai, nokdami ryškiai raudonuoja. Šiai veislei būtina pilna saulė ir purus, derlingas dirvožemis, o derliaus langas gali būti labai platus – nuo maždaug 60 iki 210 dienų, priklausomai nuo šilumos ir priežiūros.

    Datil – vaisiško aštrumo paprika, kurios aitrumas dažnai siekia 100 000–300 000 Skovilio vienetų. Ji mėgsta šiltas ir drėgnas sąlygas, o iki brandos neretai prireikia apie 90 dienų, todėl Lietuvoje dažniausiai geriausiai jaučiasi šiltnamyje.

    Carliston banana – saldžiarūgštė bananinės paprikos krypties veislė, išvesta Turkijoje ir vertinama dėl gausesnio derliaus. Vaisius dažnai galima skinti maždaug po 75 dienų nuo persodinimo, o pačios paprikos tinka ir rauginimui.

    Biquinho – Brazilijoje mėgstama mažytė, lašo formos, labai švelni paprika, kartais vadinama saldžiais lašeliais. Jai svarbus stabilus laistymas ir pilna saulė, o geromis sąlygomis augalas gali užmegzti šimtus mažų vaisių.

    Skoniui ir išvaizdai vienu metu

    Habanada – veislė, sukurta Cornell universitete, siekiant išlaikyti habanero aromatą, bet be aitrumo. Ryškiai oranžiniai vaisiai paprastai prinoksta maždaug per 100 dienų, o pats augalas tinka ir lysvei, ir vazonams, jei tik pakanka saulės.

    Mad Hatter – įspūdingos formos, saldžiai citrusinio profilio paprika, dažnai giriama dėl lengvo auginimo ir gausaus derėjimo. Dėl dekoratyvios išvaizdos ji neretai naudojama salotoms ir šviežiam patiekalų pagardinimui.

    Jigsaw – margalapė, dekoratyvi veislė su tamsiais, vėliau raudonuojančiais vaisiais, kurių aitrumas didėja jiems bręstant. Daigai dažnai sudygsta per 10–14 dienų, o derlius prasideda apie 90 dieną, ypač jei dirva derlinga ir laidi.

    Macedonian rezha – dūminio skonio paprika, kurios vaisių paviršius atrodo tarsi išraižytas. Ji mėgsta saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą, o derliaus dažnai sulaukiama maždaug po 75 dienų.

    Fish pepper – XIX amžių siekianti veislė su Karibų šaknimis, vertinama už margus lapus ir spalvingą, dryžuotą vaisių virsmą iki ryškiai raudonos. Augalas paprastai užauga iki maždaug 75 centimetrų, o iki subrendimo prireikia apie 80 dienų.

    Sugar Rush Peach – Velse atsiradusi, persikinės spalvos paprika, kurią išskiria tropiškai saldus skonis ir švelniai dūminis aštrumas. Nors veislė laikoma ankstyvesne, pilnai subręsti ji dažnai užtrunka apie 120 dienų, todėl itin svarbi šiluma ir saulė.

    Renkantis paveldines paprikas verta įvertinti sezono trukmę ir vietą: dalis veislių geriausiai atsiskleidžia tik šiltnamyje, ypač jei vasara vėsesnė. Tačiau būtent jos dažnai atsidėkoja ne vien derliumi, bet ir skoniais, kurių nepasiūlo standartinės parduotuvinės veislės.

  • Rūkyta ar šviežia lašiša: kuri turi daugiau omega-3 ir kada sveikatai laimi paprastas pasirinkimas

    Lašiša dažnai laikoma vienu patogiausių būdų padidinti omega-3 riebalų rūgščių kiekį mityboje, tačiau skirtingas paruošimas gali keisti galutinę maistinę vertę. Lyginant rūkytą ir šviežią lašišą, daugeliu atvejų daugiau omega-3 išlieka šviežioje arba švelniai termiškai apdorotoje žuvyje.

    Omega-3 daugiausia slypi žuvies riebaluose, todėl intensyvus kaitinimas gali mažinti jų kiekį dėl riebalų netekimo. Karštas rūkymas paprastai reiškia aukštesnę temperatūrą, tad dalis riebalų ir kartu omega-3 gali sumažėti, o šaltas rūkymas dažniau padeda geriau išsaugoti riebalų sudėtį.

    Vis dėlto vien omega-3 palyginimu pasirinkimas nesibaigia: rūkytos lašišos silpnoji vieta dažnai yra didelis druskos kiekis. Šviežia lašiša natūraliai turi mažai natrio, o rūkyta dėl sūdymo ir konservavimo gali tapti reikšmingu druskos šaltiniu, todėl ją patariama valgyti saikingiau.

    Kodėl skirtumai tokie dideli?

    Omega-3 kiekis lašišoje priklauso ne tik nuo paruošimo, bet ir nuo rūšies, kilmės bei žuvies mitybos. Įprasta tendencija tokia, kad auginta lašiša neretai turi daugiau omega-3 nei laukinė, nes jos pašare dažnai būna daugiau riebalų.

    Tuo pačiu skirtingos lašišų rūšys išsiskiria riebalų sudėtimi. Pavyzdžiui, karališkoji lašiša (chinook) paprastai laikoma viena riebiausių ir turtingiausių omega-3, o raudonoji lašiša (sockeye) taip pat dažnai vertinama dėl didesnio naudingųjų riebalų kiekio.

    Reikšmę turi ir aplinka, kurioje žuvis augo: šaltesniuose vandenyse gyvenančios žuvys paprastai sukaupia daugiau riebalų. Dėl to kai kurių regionų laukinė lašiša gali turėti didesnę omega-3 koncentraciją, nors bendras vaizdas vis tiek priklauso nuo konkrečios rūšies ir sezono.

    Ką rinktis kasdien?

    Jei tikslas yra maksimaliai išlaikyti omega-3 ir kartu riboti druską, dažniausiai geriausiai tinka šviežia lašiša arba švelniai paruošta žemoje temperatūroje. Kepimas labai karštoje keptuvėje ar ilgas kaitinimas gali būti mažiau palankus omega-3 išsaugojimui nei trumpas, saikingas terminis apdorojimas.

    Rūkyta lašiša taip pat gali būti vertinga, ypač jei tai šaltai rūkyta ir ji valgoma kaip mažesnė raciono dalis. Praktinis sprendimas sveikatai dažnai paprastas: omega-3 geriausia rinkti iš šviežios lašišos, o rūkytą palikti kaip retesnį, skonio akcentą.

  • 15 produktų, kuriuose slepiasi cukrus: net jogurtas ir duona gali viršyti lūkesčius

    Pridėtinis cukrus dažnai siejamas su saldumynais, tačiau nemaža jo dalis „pasislepia“ kasdieniuose produktuose, kuriuos laikome patogiais ar net sveikais. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vien saldus skonis, o etiketėje nurodyti angliavandeniai ir pridėtinis cukrus.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai akcentuoja, kad dar didesnė nauda būtų mažinant iki 5 proc. Tai ypač aktualu žmonėms, turintiems antsvorio, prediabetą ar 2 tipo diabetą, kai dideli cukraus kiekiai gali lemti staigesnius gliukozės šuolius.

    Kur cukrus pasirodo netikėtai

    Baltyminiai batonėliai neretai perkami kaip greitas užkandis, tačiau dalis jų savo sudėtimi priartėja prie saldainių. Renkantis verta atkreipti dėmesį, ar batonėlyje nėra daug pridėtinio cukraus ir ar baltymų kiekis išties pateisina produkto paskirtį.

    Fermentuota arbata kombučia gaminama naudojant cukrų, nes jis reikalingas fermentacijai, tačiau galutinis kiekis labai priklauso nuo gamintojo. Kai kurie gėrimai pasaldinami jau po fermentacijos, todėl skirtingų prekės ženklų cukraus rodikliai gali ženkliai skirtis.

    Jogurtas laikomas patogiu baltymų ir kalcio šaltiniu, bet vaisiniai ar desertiniai variantai dažnai turi nemažai pridėtinio cukraus. Paprastas natūralus jogurtas paprastai yra saugesnis pasirinkimas, o saldumui galima įsidėti šviežių uogų ar vaisių.

    Kuo rizikuoja kasdieniai pasirinkimai

    Duonoje, ypač pramoninėje, cukrus gali būti naudojamas skoniui, spalvai ir tešlos kilimui pagerinti. Be to, balta duona dažnai turi mažiau skaidulų, todėl jos glikeminis poveikis paprastai būna didesnis nei rupių grūdų alternatyvų.

    Augaliniai gėrimai, pavyzdžiui, avižų ar migdolų, gali būti praturtinti vitaminais, tačiau aromatizuotuose variantuose neretai atsiranda papildomų saldiklių. Mažesnės rizikos pasirinkimas dažniausiai yra nesaldinti produktai, ypač jei gėrimas vartojamas kasdien.

    Kavos grietinėlės pakaitalai ir saldinti priedai gali nepastebimai didinti dienos cukraus suvartojimą, ypač jei geriama kelios kavos per dieną. Dalį jų sudaro sirupai ar saldikliai, todėl verta pasitikrinti etiketes ir porcijos dydį.

    Kiti dažni cukraus šaltiniai

    Pusryčių dribsniuose, granoloje ir greitai paruošiamose avižose cukrus dažnai naudojamas skoniui sustiprinti, o „traškūs“ gabalėliai neretai būna padengti saldžiais rišikliais. Geresnis pasirinkimas paprastai yra produktai su daugiau skaidulų ir kuo mažiau pridėtinio cukraus.

    Konservuoti vaisiai gali būti geras sprendimas ne sezono metu, tačiau svarbu, ar jie laikomi savo sultyse, ar sirupe. Sirupe konservuoti variantai dažniausiai turi gerokai daugiau pridėtinio cukraus, net jei pats vaisius išlieka tas pats.

    Džemuose ir uogienėse cukrus yra technologinė sudedamoji dalis, todėl jų saldumas nestebina, bet skirtumai tarp gamintojų būna dideli. Renkantis verta pažiūrėti, kiek cukraus tenka 100 gramų, ir ar sudėtyje nėra papildomų saldiklių.

    Riešutų sviestai dažnai laikomi maistingu pasirinkimu, tačiau kai kuriuose įdedama cukraus, kad skonis būtų „švelnesnis“ ir produktas ilgiau išsilaikytų. Paprasčiausia taisyklė yra ieškoti sudėties, kurioje būtų tik riešutai ir, jei reikia, nedidelis druskos kiekis.

    Glotnučiai parduotuvėse ar gėrimų baruose gali turėti daug cukraus dėl sulčių, sirupų ar saldintų tyrelių. Namuose ruošiant lengviau suvaldyti sudėtį, o sotumui padeda baltymai ir skaidulos, pavyzdžiui, jogurtas ar sėklos.

    Skoninis vanduo dažnai suvokiamas kaip geresnė alternatyva limonadui, tačiau dalis tokių gėrimų turi pridėtinio cukraus arba intensyvių saldiklių. Jei tikslas yra mažinti saldumą, paprastas vanduo su citrina ar laimu dažniausiai yra patikimiausias sprendimas.

    Vyne cukrus gali likti kaip natūralus likutinis cukrus, o saldesniuose variantuose jo būna daugiau. Kuo vynas saldesnis, tuo didesnė tikimybė, kad vienoje porcijoje bus daugiau cukraus, todėl sausesni variantai paprastai yra mažiau saldūs ir etiketėje.

    Konservuotose sriubose, ypač pomidorų pagrindu, cukrus kartais naudojamas rūgštingumui subalansuoti. Skonis ne visada atrodo saldus, todėl vienintelis patikimas būdas yra peržiūrėti maistingumo lentelę ir sudėtį.

    Tamsus šokoladas dažnai laikomas „saugesniu“, tačiau cukraus kiekis labai priklauso nuo kakavos procento. Paprastai kuo didesnis kakavos kiekis, tuo mažiau cukraus, tačiau net ir tokiu atveju svarbus suvalgomas kiekis.

    Mitybos specialistai primena, kad tikslas nėra visiškai atsisakyti cukraus, o mažinti jo perteklių ir atpažinti pagrindinius šaltinius. Etikečių skaitymas, nesaldintų alternatyvų paieška ir porcijų kontrolė dažniausiai duoda greičiausią rezultatą.

  • „Vampire Survivors“ kūrėjai grasina pasitraukti iš „Fortnite“: viską lėmė Epic DI planai

    „Vampire Survivors“ kūrėjai grasina pasitraukti iš „Fortnite“: viską lėmė Epic DI planai

    Studija Poncle, sukūrusi žaidimą „Vampire Survivors“, pranešė peržiūrinti planuojamą bendradarbiavimą su „Fortnite“. Kūrėjams užkliuvo „Epic Games“ kryptis, susijusi su generatyvinio DI taikymu kuriant žaidimo turinį.

    Poncle pozicija paskelbta bendruomenės kanaluose, o sprendimas dar nėra galutinis. Visgi studija aiškiai signalizuoja, kad kūrybinio turinio generavimas DI priemonėmis, ypač susijęs su personažais ir vizualais, jai kelia principinių klausimų.

    „Atsižvelgdami į naujienas apie „Epic“ DI naudojimą kuriant įvairius žaidimų resursus, įskaitant „Fortnite“ personažus, šiuo metu peržiūrime mūsų bendradarbiavimą su „Fortnite““, – sakė Poncle atstovai.

    Diskusiją dar labiau pakurstė „Unreal Engine“ kanale publikuota demonstracija, kurioje rodoma, kaip išoriniai įrankiai gali pagreitinti ankstyvas koncepcijų kūrimo stadijas. Tokiuose procesuose menininkas pateikia eskizą, o sistema siūlo patobulintą variantą, kuris vėliau gali būti koreguojamas žmogaus.

    Kritikai atkreipia dėmesį į riziką, kad DI generuojami vaizdai gali pakeisti autoriaus sumanymą, o klaidų taisymas kartais užtrunka ilgiau nei kruopštus darbas nuo nulio. Komentaruose žaidėjai „Epic Games“ dažnai priekaištauja dėl galimo nekokybiško, skubotai integruojamo turinio ir skaidrumo stokos.

    „Epic Games“ viešai laikosi pozicijos, kad DI turėtų pagreitinti tik pradines kūrybos fazes, o galutinę kokybę užtikrintų žmogaus kontrolė. Vis dėlto rinkoje ši tema išlieka jautri: žaidimų industrijoje didėja įtampa dėl autorystės, kūrėjų darbo vertės ir to, kaip užtikrinama, kad DI sprendimai nekenktų originalumui.

    Pastaraisiais mėnesiais „Fortnite“ jau sulaukė panašių kaltinimų, kai dalis reklaminių vizualų internete buvo kritikuojami dėl požymių, būdingų DI generuotiems vaizdams, pavyzdžiui, deformuotų detalių ar neįprastų kontūrų. Tokie atvejai stiprina auditorijos skeptiškumą ir kelia spaudimą leidėjams aiškiau apibrėžti kūrybos standartus.

    Jei Poncle galiausiai atsisakytų numatyto projekto, tai galėtų tapti reikšmingu precedentu: sėkmingos nepriklausomos studijos sprendimas viešai susietų partnerystes su aiškia DI politika. Kol kas neaišku, ar abi pusės ras kompromisą ir ar bendras renginys „Fortnite“ vis dėlto įvyks.

    „Vampire Survivors“ 2021 metais startavo kaip nedidelis, minimalistinės išvaizdos projektas, tačiau greitai tapo pasauliniu hitu ir išpopuliarino naują išgyvenimo arkadų kryptį. Žaidimo sėkmė rodo, kad net kukli estetika gali būti stipri kūrybinė vizija, todėl Poncle jautrumas dėl autorystės ir įrankių vaidmens nestebina.

  • Žuvo „Ubisoft“ bendraįkūrėjas Claude Guillemot: ką atskleidė lėktuvo katastrofos detalės

    Žuvo „Ubisoft“ bendraįkūrėjas Claude Guillemot: ką atskleidė lėktuvo katastrofos detalės

    Prancūzijoje per privataus lėktuvo katastrofą žuvo Claude Guillemot, vienas iš penkių brolių, 1986 metais įkūrusių žaidimų kūrėją „Ubisoft“. Apie nelaimę pranešta po incidento šalies vakaruose, kai orlaivis sudužo netoli nusileidimo tako.

    Pranešama, kad katastrofa įvyko birželio 19 dieną. Liudininkų pasakojimais, lėktuvas staiga prarado aukštį, ore atliko staigų manevrą ir bandydamas leistis rėžėsi į žemę, po smūgio įsiplieskė gaisras.

    Skelbiama, kad nelaimės metu lėktuve buvo du žmonės, abu žuvo. Įvykio aplinkybes tiria civilinės aviacijos saugos institucijos ir techniniai ekspertai, kurie aiškinasi, kas galėjo lemti staigų orlaivio valdymo praradimą.

    Claude Guillemot ilgus metus buvo siejamas su „Ubisoft“ vadovybe: ėjo vykdomojo viceprezidento operacijoms pareigas ir dirbo įmonės valdyboje. Jo indėlis siejamas su šeimos verslo virsmu į pasaulinį žaidimų industrijos vardą, veikiantį konsolių, asmeninių kompiuterių ir mobiliųjų įrenginių rinkose.

    „Ubisoft“ per kelis dešimtmečius sukūrė ir išplėtojo tarptautiniu mastu atpažįstamas franšizes, tarp jų „Assassin’s Creed“, „Far Cry“, „Tom Clancy’s Rainbow Six“, „Prince of Persia“ ir „Anno“. Pastaraisiais metais bendrovė viešai kalbėjo apie iššūkius, susijusius su leidybos grafiko korekcijomis, kaštų kontrole ir poreikiu sustiprinti naujų projektų srautą.

    Verslininkas buvo žinomas ne tik dėl darbo „Ubisoft“: Guillemot šeimos vardas siejamas ir su žaidimų priedų bei garso sprendimų kryptimi. „Ubisoft“ vadovybė pareiškė užuojautą artimiesiems ir pabrėžė, kad Claude Guillemot vaidmuo buvo svarbus formuojant bendrovės veiklos pagrindus ir jos tarptautinę plėtrą.

    Kol kas tyrėjai neįvardija galutinės nelaimės priežasties. Paprastai tokiais atvejais vertinama techninė orlaivio būklė, pilotavimo aplinkybės, meteorologinės sąlygos ir skrydžio duomenys, o išvados pateikiamos tik užbaigus ekspertizes.

  • Nematomi saulės moduliai paveldo pastatams: kaip Pompėja ir Évora suderina istoriją ir energiją

    Nematomi saulės moduliai paveldo pastatams: kaip Pompėja ir Évora suderina istoriją ir energiją

    Saulės elektrinės vis dažniau keliasi į miestų centrus, tačiau istorinėse vietovėse jas riboja griežti paveldosaugos reikalavimai ir estetika. Dėl to Europoje sparčiai daugėja sprendimų, kai fotovoltika integruojama taip, kad beveik nesiskirtų nuo tradicinių stogo dangų.

    Pietų Italijoje, Pompėjoje, dalis saulės modulių įrengti ant senovinės Romos laikų pastato taip, kad turistai jų dažniausiai nė nepastebi. Ant stogo sumontuotos čerpės vizualiai atkartoja senovines romėniškas dangas, tačiau viduje slepia fotovoltinius elementus, kurie gamina elektrą vietoje.

    „Iš priekio tai atrodo kaip senovinė romėniška čerpė. Tačiau iš kitos pusės matyti, kad tai mažas fotovoltinis modulis“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    Pasak jo, elektra naudojama apšvietimui ir daliai pastato poreikių, o tokie sprendimai svarstomi ir kitose parko vietose, ypač ten, kur sudėtinga ar brangu atvesti elektros tinklus. Tokiose teritorijose vietinė gamyba leidžia mažinti infrastruktūros plėtros poreikį ir geriau kontroliuoti poveikį aplinkai.

    Panašų kelią pasirinko ir Portugalijos Évora, kurios istorinis centras nuo 1986 metais yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ant savivaldybės pastato stogo įrengtos fotovoltinės čerpės iš pusiau skaidrios epoksidinės medžiagos, o saulės elementai integruoti viduje, todėl iš gatvės jos atrodo kaip įprasta stogo danga.

    „Tai nėra įprastos čerpės. Jos pagamintos iš pusiau skaidrios epoksidinės medžiagos, o saulės elementai įmontuoti viduje, todėl jos gamina elektrą šio pastato savoms reikmėms“, – sakė EDP tyrimų ir plėtros centro projekto vadovas Humberto Queirozas.

    Évoros savivaldybė nurodo, kad įrengta apie 20 kilovatų piko galios fotovoltinių čerpių sistema, pritaikyta pastato architektūrai. Tokios galios sprendimas dažniausiai skirtas savoms reikmėms dienos metu: jis gali reikšmingai sumažinti iš tinklo perkamos elektros dalį, ypač vasarą, kai saulės generacija didžiausia.

    Šie projektai įgyvendinami ieškant kompromiso tarp paveldo apsaugos ir klimato tikslų. Europos Sąjungoje pastatai sudaro reikšmingą energijos vartojimo ir išmetamųjų teršalų dalį, todėl renovacija ir atsinaujinančių išteklių integracija tampa vienu svarbiausių dekarbonizacijos instrumentų, tačiau istoriniuose centruose tam reikia nestandartinių technologijų.

    Vieną iš jų kuria šiaurės rytų Italijoje veikianti šeimos įmonė „Dyaqua“. Gaminant fotovoltines čerpes, fotovoltiniai elementai įdedami į dervos pagrindu suformuotą sluoksnį, vėliau užliejami antru apsauginiu sluoksniu, o galutinis produktas vizualiai primena tradicinę stogo dangą.

    „Pamoka, kurią duoda Pompėja, yra ta, kad jei ši technologija gali veikti čia, tokioje jautrioje, atidžiai prižiūrimoje ir trapioje vietoje, tuomet ji gali veikti bet kur“, – sakė Gabrielis Zuchtriegelis.

    Évoroje kartu bandomi ir kiti sprendimai, pavyzdžiui, stikliniai stogai su integruota fotovoltika ar saulės stoginės vidiniuose kiemuose. Tokios priemonės leidžia didinti vietinę elektros gamybą nekeičiant svarbiausių vizualinių miesto panoramos elementų ir kartu sudaro sąlygas technologijas atkartoti kituose Europos istoriniuose miestuose.

  • Pamirškite draudimą liesti: choreografas Williamas Forsythe kviečia šokti tarp muziejaus eksponatų

    Pamirškite draudimą liesti: choreografas Williamas Forsythe kviečia šokti tarp muziejaus eksponatų

    Nyderlanduose, Voorlinden muziejuje, atidaryta vieno ryškiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Williamo Forsythe paroda, kurioje įprastos muziejaus taisyklės sąmoningai stumiamos į šalį. Lankytojai čia kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir judėti kartu su kūriniais, tarsi patys taptų ekspozicijos dalimi.

    Paroda pavadinta „Choreographic Objects“ ir apjungia didelio masto instaliacijas, skulptūras bei kino darbus. Kūriniai sukonstruoti taip, kad skatintų fizinę sąveiką, o judesys taptų būdu suprasti idėją, erdvę ir kitų žmonių buvimą šalia.

    Pasak autoriaus, šis projektas yra choreografijos praktikų tąsa, tik perkelta iš scenos į muziejų. Forsythe pabrėžia, kad parodos patirtį kuria ne vien objektai, bet ir tai, kaip nenuspėjamai reaguoja publika, kaip lankytojų charakteriai atsiskleidžia judant, stabtelint ar bandant „perskaityti“ kūrinius kūnu.

    Šiuolaikiniai muziejai vis dažniau ieško būdų, kaip įtraukti auditoriją ir pasiūlyti daugiau nei tradicinę tylų stebėjimą, ypač konkuruodami su skaitmeninėmis pramogomis. Tokios patirtys dera su plačiau kultūros lauke ryškėjančia tendencija kurti įtraukias, daugiasluoksnes ekspozicijas, kuriose žiūrovas tampa aktyviu dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju.

    Organizatoriai pabrėžia, kad parodą galima patirti ir vien vizualiai, nesitraukiant į fizinį veiksmą, tačiau būtent sąveika čia laikoma pilnaverte sumanymo dalimi. „Choreographic Objects“ Voorlinden muziejuje Wassenaar mieste veiks iki 2026 metų rugpjūčio 23 dienos.

  • Dziudo „Grand Slam“ Ulan Batore: Mongolija iškovojo auksą, Japonija ir Korėja pridėjo pergales

    Dziudo „Grand Slam“ Ulan Batore: Mongolija iškovojo auksą, Japonija ir Korėja pridėjo pergales

    Ulan Batore, Mongolijoje, tęsiasi prestižinis dziudo „Grand Slam“ turnyras, į kurį susirinko ryškiausios pasaulio žvaigždės. Antroji varžybų diena tapo ypač svarbi sportininkams, pradedantiems rinkti reitingo taškus naujam Los Andželo olimpiniam ciklui.

    „Steppe Arena“ arenoje gausiai susirinkę žiūrovai stebėjo ne tik kovas, bet ir atidarymo ceremoniją su tradiciniais pasirodymais. Turnyrą oficialiai atidarė Tarptautinės dziudo federacijos vadovybės atstovai bei Mongolijos prezidento administracijos ir Ulan Batoro miesto vadovai.

    Namų favoritė atnešė auksą

    Didžiausią emocijų bangą sukėlė vyrų iki 73 kilogramų finalas, kuriame namų favoritė Ankhzaya Lavjargal susitiko su amerikiečiu Jacku Yonezuka. Dvikova buvo itin lygi, o nugalėtoją lėmė pratęsimas.

    Aukso vertės tašką Mongolijos sportininkė pelnė „auksinio įvarčio“ fazėje, užfiksavusi waza-ari. Šis laimėjimas tapo vienu ryškiausių turnyro akcentų, o tribūnos Ulan Batore sprogo nuo aplodismentų.

    „Labai džiaugiuosi, kad laimėjau būtent čia, savo šalies „Grand Slam“ turnyre“, – sakė Ankhzaya Lavjargal.

    Japonijos čempionės pratęsė serijas

    Moterų iki 63 kilogramų svorio kategorijoje pasaulio čempionė Kaju Haruka dar kartą patvirtino stabilumą ir turnyro favoritės statusą. Finale ji taktiškai kontroliavo kovą prieš buvusią pasaulio čempionę Joanne Van Lieshout ir išlaikė nepriekaištingą pergalių seriją elitiniame ture.

    „Šiandien dar kartą pajutau, koks Mongolijoje populiarus dziudo. Nors tai ne mano gimtasis miestas, palaikymas buvo labai šiltas, varžytis buvo tikras malonumas“, – sakė Kaju Haruka.

    Kitoje moterų kategorijoje iki 70 kilogramų pasaulio čempionė Tanaka Shiho taip pat iškovojo auksą. Finale ji minimalia persvara įveikė Aoife Coughlan, o rezultatą nulėmė tiksliai atliktas veiksmas, įvertintas yuko.

    Korėja sužibo įspūdingu ippon

    Vyrų iki 81 kilogramo finale buvo laukiama principinė Korėjos ir Japonijos akistata. Lee Joonhwan susitiko su japonu Oino Yuhei, o kova baigėsi įspūdingu ippon, kuris užtikrino Korėjos sportininkui aukso medalį.

    Mongolijos rinktinės medalių kraitį papildė ir Uranbayar Odgerel, iškovojęs bronzą bei pademonstravęs technišką tai-otoshi. Turnyro Ulan Batore kulminacija laukia finalinę dieną, kai bus išdalinti likę medaliai ir svarbūs reitingo taškai.

  • Ispanijos premjero Pedro Sánchez žmonai Begoñai Gómez teismas konfiskavo pasą ir nurodė teisti

    Ispanijos premjero Pedro Sánchez žmonai Begoñai Gómez teismas konfiskavo pasą ir nurodė teisti

    Ispanijos teismas nurodė premjero Pedro Sánchez žmonai Begoñai Gómez stoti prieš teismą korupcijos byloje ir pritaikė kardomąsias priemones. Pagal paskelbtą nutartį ji turi atiduoti pasą ir iki sprendimo pabaigos negali išvykti iš šalies.

    Teisėjas Juan Carlos Peinado taip pat įpareigojo B. Gómez dukart per mėnesį atvykti į teismą. Šios priemonės skirtos užtikrinti, kad įtariamoji laikytųsi proceso sąlygų ir būtų pasiekiama teismui.

    B. Gómez byla susijusi su tyrimu dėl jos vaidmens kuriant ir administruojant vieną iš akademinių programų Madrido Complutense universitete. Tyrime keliami klausimai, ar nebuvo pasitelkti viešieji ištekliai ir asmeniniai ryšiai siekiant naudos privačiam interesui.

    Teismas nutartyje pažymėjo, kad apribojimai taikomi ir Cristina Álvarez, konsultantei, dirbančiai premjero rezidencijoje Moncloa rūmuose. Tuo metu trečiasis byloje minimas asmuo, verslininkas Juan Carlos Barrabés, tokių kelionių ir dokumentų apribojimų kol kas išvengė.

    Teisėjas B. Gómez anksčiau oficialiai pareiškė įtarimus dėl galimo piktnaudžiavimo įtaka, lėšų pasisavinimo ir kitų su korupcija siejamų veikų. Prokuratūra ir gynyba prašė bylą nutraukti, teigdamos, kad surinktų duomenų nepakanka baudžiamajai atsakomybei pagrįsti.

    „Prokuratūra mano, kad šiuo metu nėra pakankamų įrodymų tęsti bylą iki teismo“, – teigiama prokuratūros poziciją atspindinčiuose argumentuose.

    Pasak su B. Gómez aplinka siejamų šaltinių, ji ketina skųsti taikomas kardomąsias priemones, įskaitant paso konfiskavimą. Galutinis sprendimas dėl apeliacijos priklausys aukštesnės instancijos teismui.

    Ši byla tapo ir politiniu išbandymu premjerui Pedro Sánchez, kurio mažumos koalicijai tenka atlaikyti augantį spaudimą dėl kelių korupcijos tyrimų, susijusių su jo aplinka ir buvusiais bendražygiais. Premjeras kaltinimus atmeta, o opozicija toliau ragina imtis politinės atsakomybės.

  • Nuo G7 Eviane iki Briuselio: užkulisinė diplomatinė savaitė ir netikėtas ES skambutis Rusijai

    Nuo G7 Eviane iki Briuselio: užkulisinė diplomatinė savaitė ir netikėtas ES skambutis Rusijai

    Europos sostinėse pastaroji savaitė priminė diplomatijos sprintą: nuo G7 susitikimo Prancūzijos Eviane iki įkaitusio Briuselio, kur Europos Vadovų Taryba derino pozicijas dėl Ukrainos karo, sankcijų ir tolesnių saugumo garantijų. Šį kartą užkulisiuose išryškėjo dvi linijos: Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pastangos sutelkti sąjungininkus ir naujas ES bandymas neprarasti balso kalbantis apie galimas derybas.

    G7 susitikime Eviane vienu iš svarbiausių rezultatų tapo politinis signalas, kad parama Ukrainai išlieka darbotvarkės centre, o spaudimas Rusijai nemažėja. Europos diplomatai tai vertino kaip bandymą išvengti ankstesnių viršūnių susitikimų scenarijaus, kai nesutarimai tarp sąjungininkų nustelbdavo bendrus sprendimus.

    Greta Ukrainos temos ryškėjo ir platesnis kontekstas: energetikos rinkų jautrumas geopolitinėms įtampoms ir didžiųjų valstybių noras užkirsti kelią naujam eskalacijos ratui Artimuosiuose Rytuose. Tokie sprendimai Europai svarbūs ne tik politiškai, bet ir ekonomiškai, nes naftos bei dujų kainų svyravimai tiesiogiai atsiliepia infliacijai ir pramonės konkurencingumui.

    Netikėtas kanalas su Maskva

    Didžiausią diskusiją Briuselyje sukėlė žinia, kad Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa inicijavo diplomatinį kontaktą su Rusija, o apie jį iš anksto nebuvo plačiai informuotos visos ES valstybės narės. Nors pats kontaktas formaliai nereiškia derybų pradžios, daliai sostinių jis pasirodė kaip nukrypimas nuo po plataus masto invazijos į Ukrainą įtvirtintos praktikos riboti ryšius su Kremliumi.

    ES diplomatijoje tokie kanalai dažnai vertinami kaip instrumentas, o ne nuolaida: jie gali būti reikalingi krizių valdymui, apsikeitimui technine informacija ar signalų perdavimui, ypač kai sprendžiami Europos saugumo architektūros klausimai. Kita vertus, bet koks kontaktas su Maskva tampa politiškai jautrus, nes Rusija jį gali išnaudoti propagandiškai, pateikdama kaip Vakarų „nuovargio“ ar spaudimo mažėjimo įrodymą.

    Kodėl laikas dabar?

    Diskusijos dėl kontaktų su Rusija atsinaujino ir dėl pasikeitusio tarptautinio fono: JAV politika Rusijos atžvilgiu gali būti mažiau nuspėjama, o europiečiai vis dažniau akcentuoja, kad sprendimai dėl taikos Europoje negali būti priimami be Europos. Tai reiškia, kad ES ieško būdų turėti ne tik poziciją, bet ir realius svertus bei komunikacijos mechanizmus.

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pastaraisiais mėnesiais taip pat ragino partnerius išlaikyti spaudimą Rusijai ir kartu būti pasirengusiems procesams, kurie leistų patikrinti Maskvos ketinimus. Tokia taktika siekia vieno tikslo: parodyti, ar Rusija iš tiesų pasirengusi rimtam dialogui, ar tik ieško pauzės persigrupuoti.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen viešai yra pabrėžusi, kad bet kokie svarstymai apie derybų mandatą galimi tik tuomet, jei procesą veda Ukraina ir jei jis neprieštarauja jos saugumo interesams. Briuselyje tai verčiama į praktinį klausimą: kas ES vardu turėtų sėdėti prie stalo, jei derybų formatas apskritai atsirastų.

    Kas kalbės Europos vardu?

    Ši dilema nėra vien protokolinė. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas atstovauja 27 valstybių narių politinei krypčiai, ES vyriausioji diplomatė Kaja Kallas koordinuoja bendrą užsienio politiką, o didžiosios Europos valstybės, turinčios karinių pajėgumų ir galinčios prisidėti prie saugumo garantijų, neišvengiamai siekia lemiamo vaidmens.

    Tokioje sandaroje Costa inicijuotas kontaktas tapo katalizatoriumi viešai diskusijai, kuri anksčiau dažnai vykdavo tik kabinetuose. Pagrindinis klausimas, kurį kelia diplomatai, lieka tas pats: kokiam tikslui ES naudos komunikacijos kanalą, kaip išvengs vidinių nesutarimų ir kaip užtikrins, kad bet koks procesas stiprintų, o ne silpnintų paramą Ukrainai.

    Kol kas Briuselis siunčia signalą, kad kontaktas savaime nėra krypties keitimas. Tačiau jis rodo, jog ES rengiasi scenarijams, kuriuose vien sankcijų ir paramos paketų nepakaks, o reikės ir koordinuotos politinės strategijos, apimančios spaudimą, atgrasymą ir aiškų planą, kas ir kaip atstovaus Europai, jei skambučiai taps reguliaria praktika.

    „Atidaryti diplomatinį kanalą nereiškia pradėti derybas, tačiau be kanalo Europa rizikuoja būti nustumta į šalį“, – sakė ES diplomatinėse diskusijose dalyvaujantis pareigūnas.