CP v2

Blog

  • Mero sveikinimas Tėvo dienos proga: padėka tėčiams ir kvietimas švęsti bendruomenėje

    Mero sveikinimas Tėvo dienos proga: padėka tėčiams ir kvietimas švęsti bendruomenėje

    Artėjant Tėvo dienai meras sveikina rajono tėčius ir globėjus, dėkodamas už kasdienę atsakomybę, rūpestį bei laiką šeimai. Pasak savivaldybės, ši proga skirta ne tik pasveikinti, bet ir priminti apie tėvystės svarbą bendruomenės gyvenime.

    Įprastai Lietuvoje Tėvo diena minima pirmąjį birželio sekmadienį, todėl savaitgalį daugelyje miestų ir miestelių vyksta šeimoms skirtos iniciatyvos. Savivaldybės kviečia gyventojus pasidalyti padėka tėčiams ir rasti laiko prasmingam buvimui kartu.

    Merų sveikinimuose dažniausiai akcentuojama, kad tėvystė nėra vien šventinė frazė kalendoriuje, o nuoseklus darbas, matomas vaikų kasdienybėje. Taip pat pabrėžiama, kad tėčio vaidmuo svarbus tiek emocinei vaiko gerovei, tiek jo socialiniams įgūdžiams ir pasitikėjimui savimi.

    Sveikinime gyventojai raginami šią dieną paminėti paprastai, bet nuoširdžiai: skiriant daugiau dėmesio šeimai, aplankant artimuosius ar įsitraukiant į vietos bendruomenės renginius. Savivaldybė primena, kad didžiausia dovana tėčiams dažnai yra laikas kartu ir vaikų dėmesys.

    Jei savivaldybė organizuoja šventinius renginius ar iniciatyvas, gyventojams patariama sekti oficialius savivaldybės informacijos kanalus, kuriuose pateikiama atnaujinta programa ir praktinė informacija. Ten pat paprastai skelbiama, kur ir kada vyks šeimų veiklos, koncertai ar edukacijos.

  • Tėvo diena Lietuvoje: ką ši proga primena šeimoms ir kodėl tėčių vaidmuo šiandien keičiasi

    Tėvo diena Lietuvoje kasmet minima pirmąjį birželio sekmadienį, todėl daugeliui šeimų ji tampa proga sustoti ir padėkoti tėčiams už kasdienį rūpestį. Ši diena dažnai siejama su vaikų dėmesiu, tačiau jos prasmė platesnė nei sveikinimai ar dovanos.

    Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie tėvo vaidmens pokyčius: nuo tradicinio „šeimos maitintojo“ prie lygiaverčio partnerio, aktyviai dalyvaujančio vaikų priežiūroje. Tyrimai rodo, kad tėčių įsitraukimas siejamas su geresniais vaikų emociniais ir socialiniais įgūdžiais, taip pat su didesniu pasitikėjimu savimi.

    Lietuvoje tėčių dalyvavimą skatina ir praktiniai pokyčiai, ypač vaiko priežiūros atostogų modelis, leidžiantis šiuo laikotarpiu įsitraukti abiem tėvams. Socialinės apsaugos sistemoje įtvirtintos galimybės dalintis atostogomis, o daliai šeimų tai tampa realiu sprendimu derinant darbą ir vaikų auginimą.

    Specialistai pabrėžia, kad tėvystė šiandien vis mažiau apibrėžiama vien finansine atsakomybe. Kasdienis ryšys su vaiku kuriamas per laiką kartu, nuoseklumą, aiškias ribas ir emocinį saugumą, o tai svarbu tiek mažiems vaikams, tiek paaugliams.

    Šeimoms Tėvo diena gali tapti ne tik švente, bet ir priminimu apie paprastus, bet reikšmingus dalykus: pokalbį be skubėjimo, bendrą veiklą ar nuoširdų įvertinimą. Kartais būtent tokie maži gestai sukuria didžiausią šios dienos prasmę.

  • Mero sveikinimas Tėvo dienos proga: padėka tėčiams, seneliams ir globėjams už kasdienį rūpestį

    Mero sveikinimas Tėvo dienos proga: padėka tėčiams, seneliams ir globėjams už kasdienį rūpestį

    Tėvo dienos proga savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas kreipėsi į tėčius ir jų šeimas, pabrėždamas tėvystės prasmę bei kasdienę atsakomybę. Jo teigimu, buvimas šalia vaikų svarbus ne tik per šventes, bet ir paprastose situacijose, kai labiausiai reikia padrąsinimo, patarimo ar palaikymo.

    Sveikinime akcentuojama, kad tėvystė atsiskleidžia per nuoseklius darbus ir patikimumą, o stiprybė dažnai matoma ne žodžiuose, bet rūpestyje. Meras išskyrė tėčio vaidmenį kaip gyvenimo kelrodžio, kuris padeda vaikams augti drąsiems ir savarankiškiems.

    Pasak mero, tėvystės grožis telpa kasdienėse akimirkose: bendruose pokalbiuose, kantriai atsakytuose klausimuose, kartu praleistame laike ir švelnioje globoje. Būtent iš tokių patirčių formuojasi ryšiai, kurie išlieka ilgam ir tampa vaikų saugumo pagrindu.

    Atkreiptas dėmesys ir į platesnį šeimos ratą: padėkota seneliams už išmintį bei patirtį, kuri praturtina jaunąją kartą. Taip pat tartas ačiū globėjams ir visiems, kurie vaikams suteikia meilę, saugumą ir tikėjimą ateitimi.

    Baigdamas sveikinimą meras linkėjo, kad Tėvo diena atneštų šiltų apkabinimų, nuoširdžių padėkos žodžių ir džiugių akimirkų artimųjų rate. Jis palinkėjo tėčiams stiprios sveikatos, gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo matant augančius bei savo kelią atrandančius vaikus.

    „Tegul namuose skamba vaikų juokas, o širdyse gyvena pasididžiavimas tuo nepaprastu ryšiu, kuris jungia tėvus ir vaikus“, – sakė savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas.

  • Tėvo diena: nuoširdūs sveikinimai, prasmingos idėjos ir žinutės, kurios tinka kiekvienam tėčiui

    Tėvo diena Lietuvoje minima pirmąjį birželio sekmadienį, o jos prasmė paprasta ir aiški: skirti dėmesio tėčiams, globėjams ir tiems, kurie kasdien prisiima atsakomybę už šeimą. Ši diena dažnai tampa proga sustoti ir pasakyti tai, kas įprastomis dienomis lieka neįvardyta.

    Nors socialiniuose tinkluose netrūksta trumpų palinkėjimų, daugelis ieško šiltesnių, asmeniškų žodžių, kurie skambėtų natūraliai. Tinkamiausias sveikinimas paprastai nėra ilgas, bet konkretus: apie dėkingumą, pasitikėjimą ir tai, ką žmogus realiai daro kasdien.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija sveikinti ne tik dovanomis, bet ir laiku kartu. Šeimos dažniau renkasi bendrą pusryčių stalą, trumpą išvyką, pasivaikščiojimą ar apsilankymą renginyje, nes būtent patirtys dažniau įsimena nei daiktai.

    Jei norisi parašyti žinutę, kuri nepaskęstų bendrose frazėse, verta įvardyti konkretų dalyką: už kantrybę, už palaikymą, už pavyzdį, už humoro jausmą ar už tai, kad visada randa sprendimą. Net vienas sakinys, parašytas nuo savęs, dažnai palieka didesnį įspūdį nei ilgas tekstas.

    Artimieji, kurie gyvena skirtinguose miestuose ar šalyse, vis dažniau renkasi vaizdo skambutį ar trumpą balso žinutę, nes gyvas tonas suteikia daugiau šilumos. O jei sveikinimas ruoštas viešai, pavyzdžiui, įmonės ar bendruomenės vardu, svarbiausia išlaikyti paprastumą ir pagarbą, vengiant perdėto patoso.

    Tėvo dieną galima pasveikinti ir tuos, kurių tėvystė prasidėjo visai neseniai. Jauniems tėčiams ypač svarbus palaikymas, nes pirmi metai dažnai kupini iššūkių, miego trūkumo ir naujų atsakomybių, o paprastas pripažinimas gali tapti stipriu postūmiu.

    Jeigu pritrūko žodžių, tinka trumpa, aiški formuluotė: ačiū, kad esi šalia, ačiū už rūpestį ir ramybę, kurią kuri namuose. Tėvo diena nėra apie tobulumą, ji apie ryšį, kurį verta stiprinti ne tik kartą per metus.

  • Suomiai į kavą deda sūrį: keistas įprotis turi netikėtą sveikatos logiką

    Suomiai į kavą deda sūrį: keistas įprotis turi netikėtą sveikatos logiką

    Šiaurės Suomijoje ir samių kultūroje paplitęs gėrimas kaffeost daugeliui atrodo netikėtas: į puodelį dedami keli gabalėliai specialaus sūrio, o tada viskas užpilama karšta, dažniausiai juoda kava. Sūris neištirpsta kaip pica, o suminkštėja, prisigeria kavos aromato ir lieka puodelio dugne.

    Išgėrus kavą, sūris paprastai suvalgomas šaukšteliu. Tam naudojamas leipäjuusto, dar vadinamas duonos ar girgždančiu sūriu, nes kramtomas jis gali lengvai cypti. Istoriškai jis būdavo gaminamas ir iš elnių pieno, tačiau šiandien dažniausiai gaminamas iš karvių pieno.

    Šio įpročio logika paprasta: juoda kava turi labai mažai kalorijų, o sūris paverčia gėrimą mažesniu užkandžiu. Sūris suteikia baltymų, riebalų ir kalcio, todėl daliai žmonių padidėja sotumo jausmas ir sumažėja noras iškart užkandžiauti saldumynais.

    Sveikatos požiūriu tai gali būti protingesnė alternatyva, jei kaffeost pakeičia saldintą kavą su sirupais, plakta grietinėle ir desertais. Vis dėlto sūris išlieka kaloringas produktas, o priklausomai nuo rūšies gali turėti nemažai druskos ir sočiųjų riebalų. Todėl svarbiausia yra porcija ir dažnis.

    Sūris kofeino nepanaikina, tad kava ir toliau veikia stimuliuojančiai. Europos maisto saugos institucijų rekomendacijose nurodoma, kad sveikiems suaugusiesiems saugi kofeino riba paprastai siekia iki 400 miligramų per dieną iš visų šaltinių, o nėštumo ir žindymo laikotarpiu rekomenduojama neviršyti 200 miligramų.

    Praktiškai tai reiškia, kad net ir tradicinė kava su sūriu neturėtų tapti gėrimu be ribų, ypač antroje dienos pusėje. Kofeinas gali trumpinti miegą ar apsunkinti užmigimą, o jautresniems žmonėms sustiprinti nerimą, širdies plakimą ar refliukso simptomus.

    Kaffeost netinka alergiškiems pieno baltymams, o laktozės netoleruojantys žmonės turėtų įvertinti savo toleranciją, nes leipäjuusto yra pieno produktas. Atsargiau šį derinį vertinti verta ir tiems, kurie riboja kalorijas, sočiuosius riebalus ar turi padidėjusį cholesterolį.

    Subalansuotas požiūris paprastas: nedidelis sūrio gabalėlis kavoje retkarčiais daugumai sveikų žmonių neturėtų kelti problemų. Tačiau tai nėra stebuklingas sveikatinantis gėrimas, o labiau tradicinis skanėstas, kurio vertę lemia saikas ir bendra mityba.

  • Zarasų merės Nijolės Guobienės sveikinimas Tėvo dienos proga: padėka tėvams ir globėjams

    Zarasų merės Nijolės Guobienės sveikinimas Tėvo dienos proga: padėka tėvams ir globėjams

    Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė Tėvo dienos proga kreipėsi į krašto tėčius, dėkodama už atsakomybę, darbą ir meilę, kuria kuriamas šeimos tvirtumas ir vaikų ateitis. Sveikinime pabrėžta, kad tėvo vaidmuo dažnai matuojamas ne žodžiais, o kasdieniais sprendimais ir nuosekliu rūpesčiu.

    Merė akcentavo, kad tėvas savo pavyzdžiu ugdo sąžiningumą, pagarbą ir darbštumą, o šeimai tampa tvirtu užnugariu, kai išklauso, padrąsina ar pataria. Pasak jos, būtent nuolatinis buvimas šalia ir aiški laikysena padeda vaikams jaustis saugiai bei pasitikėti savimi.

    „Dažnai svarbiausios tėvo pamokos perduodamos ne žodžiais, o kasdieniais darbais ir nuoširdžiu rūpesčiu“, – sakė Nijolė Guobienė.

    Sveikinime padėkota ne tik tėvams, bet ir globėjams bei vyrams, atsakingai auginantiems vaikus ir puoselėjantiems šeimos vertybes. Merė pabrėžė, kad tokie kasdieniai pasirinkimai stiprina bendruomeniškumą ir prisideda prie visuomenės, kuri jaučiasi saugi, atspari ir labiau pasitikinti ateitimi.

    Linkėdama prasmingos šventės, Nijolė Guobienė ragino Tėvo dieną skirti artimųjų laikui, šypsenoms ir paprastam dėkingumui. Ji palinkėjo stiprios sveikatos, vidinės ramybės, pasididžiavimo vaikais ir daugiau laiko su brangiausiais žmonėmis.

  • Makronas Paryžiuje atidarė Kipro parodas: „Luvras“ pirmąkart rodo 16 salos senienų

    Makronas Paryžiuje atidarė Kipro parodas: „Luvras“ pirmąkart rodo 16 salos senienų

    Kipro paveldas Paryžiaus centre

    Paryžiuje atidarytos dvi didelės parodos, skirtos Kipro kultūriniam paveldui ir istoriniams ryšiams su Prancūzija bei Europa. Atidaryme dalyvavo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Kipro prezidentas Nikosas Christodoulides.

    Parodos siejamos su Kipro pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ir šiai progai parengta kultūros programa. Organizatoriai akcentuoja, kad tokie projektai tampa ir „minkštosios galios“ įrankiu, leidžiančiu šaliai išryškinti savo tapatybę bei vietą Europos istorijoje.

    „Luvras“ pirmąkart priėmė Kipro senienas

    Pirmoji paroda vyksta „Luvre“ ir išskirtinė tuo, kad muziejus pirmą kartą eksponuoja 16 Kipro antikinių radinių, perduotų Kipro kultūros institucijų. Ekspozicija pristato salos vaidmenį kaip prekybos ir kultūrinių mainų mazgą Viduržemio jūros regione.

    Kuratoriai pasakojimą dėlioja per daiktus, siejamus su chalkolito ir bronzos amžiumi, kai Kipras dėl geografijos ir žaliavų tapo svarbia jungtimi tarp Rytų ir Vakarų. Paroda lankytojų laukia iki 2026 metų birželio 22 dienos.

    Nacionalinėje bibliotekoje – Kipras per prancūzų žvilgsnį

    Antroji paroda rengiama Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje ir veiks iki 2026 metų birželio 14 dienos. Joje Kipras pristatomas per įvairius istorinius šaltinius: nuo grafikos ir kelionių liudijimų iki religinių meno kūrinių.

    Ekspozicijoje rodomi dailininko Louis-François Cassas graviūrų ciklai, sukurti po jo kelionės į salą 1785 metais, taip pat XVII–XVIII amžių ikonos, paskolintos iš Kipro kultūros fondų ir Nikosijos Panagia Faneromeni bažnyčios. Rengėjai pabrėžia, kad Bizantijos ir ortodoksų tradicija yra vienas kertinių Kipro tapatybės sluoksnių.

    Tokios parodos Paryžiuje pratęsia pastaraisiais metais ryškėjančią tendenciją, kai didžiosios Europos institucijos daugiau dėmesio skiria Viduržemio jūros regiono istorijoms ir kultūrų sankirtoms. Kipro atvejis ypač parankus, nes salos paveldas leidžia vienoje erdvėje kalbėti ir apie senąsias civilizacijas, ir apie šiuolaikinę Europos politinę darbotvarkę.

  • Italijos Maremoje nyksta butterių amatas: kaip raiteliai Canale Monterano gaivina Riarto tradiciją

    Italijos Maremoje nyksta butterių amatas: kaip raiteliai Canale Monterano gaivina Riarto tradiciją

    Canale Monterano apylinkėse, tarp Lacijaus ir Toskanos, dar galima pamatyti vaizdą, labiau primenantį vesterną nei šiuolaikinę Europą: raitelį, kuris per ganyklas prižiūri galvijus. Čia jis vadinamas butteru, o jo darbas – ne romantika, o ilgaamžė regiono tapatybės dalis, gimusi iš plačių atvirų ganyklų ir gyvulininkystės tradicijų.

    Skirtingai nei JAV kaubojai, kurių įvaizdis susiformavo palyginti neseniai, butterių amatas siejamas su daug senesniais Viduržemio jūros regiono gyvulininkystės papročiais. Vietos bendruomenės jį neretai aiškina kaip itin seną paveldą, o Canale Monterano butterių asociacija „Associazione Butteri di Canale Monterano“ stengiasi šias praktikas išlaikyti gyvas.

    Kas yra butteriai šiandien?

    Butterių pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio, siejamo su galvijų varymu, o pats darbas šimtmečius buvo būtinas ekstensyvioje galvijininkystėje. Lacijaus Maremoje galvijai didelę metų dalį laikomi atvirose ganyklose, todėl bandą suvaldyti padeda raitelių įgūdžiai ir vadinamoji darbinė jojimo technika, pritaikyta darbui su gyvuliais.

    Technologijoms keičiant ūkius, butterių amatas daug kur traukėsi: dalį funkcijų perėmė transportas, modernios fermų valdymo praktikos ir gyvulių identifikavimo priemonės. Vis dėlto Canale Monterano aplinkoje jis išliko kaip realus darbas ir kartu kaip kultūrinis ženklas, kurį palaiko šeimų tradicijos ir vietos bendruomenės pasirinkimas neišsižadėti savo šaknų.

    Rinaldo Camilletti, ūkininkas ir butteras, šį tęstinumą aiškina paprastai: amatas jo aplinkoje perduotas per šeimą, todėl nuo jo nebuvo nusigręžta net tada, kai tai nebebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

    „Norėdami išsaugoti atmintį ir tradiciją, jos neatsisakėme, net jei tai darėme tik savo mastu“, – sakė Rinaldo Camilletti.

    Jaunesnė karta butterio vaidmenį apibrėžia kitaip: mažiau kaip vien gyvulių varymą ir labiau kaip nuolatinį darbą šalia bandos, kuri auga toje pačioje teritorijoje. Veterinarė Marta Papa, priklausanti butterių bendruomenei, pabrėžia, kad šioje aplinkoje svarbiausia yra kasdienė priežiūra ir ryšys su gyvuliais, o ne vien demonstratyvūs manevrai.

    „Tai ne tik gyvulių varymas, o darbas greta jų: mūsų arkliai ir karvės gimė ir užaugo čia“, – sakė Marta Papa.

    Kaip pasikeitė darbas ir papročiai

    Anksčiau butteriai turėjo sutelkti bandą, atskirti ir nujunkyti veršelius, parvaryti galvijus į aptvarus, o didelę dienos dalį praleisdavo ant žirgo. Šalia raitelių dirbdavo ir dresuoti šunys, ypač kalvotose vietovėse, kur gyvulius sugrąžinti į kelią būdavo sunkiau.

    Vienas ryškiausių istorinių elementų buvo bandos žymėjimas karštu geležiu, kuris turėjo praktinę paskirtį laikais, kai nebuvo ausų žymeklių ar kitų šiuolaikinių identifikavimo priemonių. Vietos pasakojimuose tai apibūdinama ir kaip bendruomeninis įvykis, suburiantis ūkius bei raitelius, tačiau ši praktika ilgainiui buvo apribota teisės aktais.

    Pokyčiai palietė ir kasdienę logistiką: iki galvijų dabar dažnai vykstama ne vien žirgu, bet ir traktoriais ar kitomis ūkio transporto priemonėmis. Pasak pačių butterių, tai padarė ūkius efektyvesnius, tačiau kartu prisidėjo prie to, kad amatas daugeliui tapo šalutine veikla, o kai kurios smulkios kasdienės gyvulių priežiūros rutinos nunyko.

    Riarto šventė: tradicija su nauja forma

    Kad praeitis nevirstų vien muziejine istorija, kiekvienų metų gegužę Canale Monterano rengiama Riarto šventė. Ji primena laikus, kai prieš sezoninius bandų judėjimus raiteliai susitikdavo prekiauti, varžytis ir pasitikrinti įgūdžius, o bendruomenė tai laikydavo svarbia metų dalimi.

    Vienas labiausiai išskirtinių Riarto akcentų – komandinės rungtys, kuriose trys raiteliai turi sugauti veršelį naudodami ne standžią, o lanksčią virvę. Sugavus gyvulį, žymėjimas atkuriamas simboliškai, paprastai kreida, taip išlaikant tradicijos prasmę, bet atsisakant senųjų, šiandien nebetaikomų priemonių.

    Butterių pasakojimuose svarbi ir darbinio žirgo paruošimo tema: reikėdavo išmokyti žirgą reaguoti tik į vienoje rankoje laikomą pavadį, paliekant kitą ranką laisvą darbui su gyvuliais. Tai buvo būtina epochoje, kai mechaninio transporto nebuvo, o raitelis dažnai keliaudavo ir dirbdavo toli nuo namų.

    Šiandien butterių pasaulis balansuoja tarp tradicijos ir prisitaikymo. Vis dėlto Canale Monterano pavyzdys rodo, kad net nykstant amatui jis gali išlikti gyvas, jei bendruomenė randa būdą suderinti šiuolaikinį ūkį, gyvūnų gerovės normas ir pagarbią istorijos tąsą.

  • Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vokietijoje iki šiol išlikęs maždaug 70 kilometrų ilgio nebaigtas greitkelio ruožas, dažnai vadinamas Route 46, laikomas ilgiausia oficialiai registruota apleista magistralės „griuvėsio“ atkarpa šalyje. Tai Trečiojo reicho laikais pradėtas infrastruktūros projektas, kurio statybos buvo sustabdytos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir daugiau niekada neatnaujintos.

    Šis planuotas kelias turėjo jungti Bad Hersfeldą su Viurcburgu ir tapti šiaurės–pietų krypties arterijos dalimi per pietinę Riūno dalį ir Špesarto regioną. Tačiau maršrutas buvo parinktas ne vien pagal transporto logiką: didelę reikšmę turėjo to meto ideologija ir propagandinė ambicija paversti kelionę „vokiško kraštovaizdžio vitrinos“ patirtimi.

    Propaganda svarbiau už patogumą

    Trečiojo reicho „autobahnų“ politika neretai buvo pristatoma kaip modernizacijos ir progreso simbolis, nors realybėje kai kurie projektai labiau siekė reprezentacijos nei efektyvaus susisiekimo. Route 46 atveju buvo numatyta, kad vairuotojai pakeliui matys iš anksto parinktus „vaizdingus“ objektus, įskaitant istorinius griuvėsius, pavyzdžiui, Hamburgo pilies liekanas.

    Statybos prasidėjo 1937 metais, pasitelkiant tuo metu modernią techniką ir dideles darbininkų pajėgas. Išlikę inžineriniai fragmentai leidžia spręsti, kad buvo laikomasi tuometinių Reichsautobahn standartų, tačiau keliui taip ir nebuvo lemta tapti veikiančia magistrale.

    Kodėl statybos nebegrįžo

    1939 metų spalio 4 dieną darbai buvo sustabdyti, kai Vokietijos prioritetai galutinai persisvėrė į militarizaciją. Karo sąlygomis didieji civiliniai projektai prarado finansavimą ir žmogiškuosius išteklius, o nebaigti ruožai liko „įšaldyti“ ilgiems dešimtmečiams.

    Po 1945 metų statybų atnaujinti nebuvo nuspręsta ir dėl praktinių priežasčių: dalis trasos buvo per siaura, kai kur numatyti statūs įkalnės ir nuokalnės neatitiko pokario transporto planavimo krypties. Vietoje to Vokietijos šiaurės–pietų ašimi tapo A7 greitkelis, perėmęs strateginį srautą per Heseno ir šiaurinės Bavarijos teritorijas.

    Kas liko šiandien

    Iki šiol maršrute galima aptikti ryškių konstrukcinių elementų, tarp jų ir aukštą tilto atramą netoli Šionderfeldo, taip pat 1930-iesiems būdingus akmeninius skliautinius pralaidas ir natūralaus akmens tunelių portalus. Šie fragmentai tapo savotišku atviru technikos ir istorijos „muziejumi“, liudijančiu, kaip infrastruktūra buvo pasitelkiama politiniam pasakojimui.

    2003 metais šis nebaigtas ruožas įtrauktas į saugomų objektų sąrašus kaip kultūros paveldo vertybė. Dalis buvusios trasos šiandien yra įaugusi į kraštovaizdį, kai kur tapusi buveine augalijai ir gyvūnijai, o taip pat naudojama kaip pėsčiųjų maršrutas, papildytas informaciniais stendais apie projekto istoriją.

  • Kanų nugalėtojui Jafarui Panahi Iranas paliko nuosprendį galioti: kalėjimas ir draudimas keliauti

    Kanų nugalėtojui Jafarui Panahi Iranas paliko nuosprendį galioti: kalėjimas ir draudimas keliauti

    Teismas Teherane atmetė skundą

    Irano kino režisieriui Jafarui Panahi, Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelės laureatui, Teherano revoliucinis teismas paliko galioti anksčiau jam paskelbtą nuosprendį. Apie tai paskelbė režisieriaus advokatas Mostafa Nili, komentuodamas, kad teismas atmetė gynybos prieštaravimus.

    Pasak advokato, nuosprendis Jafarui Panahi buvo priimtas jam nedalyvaujant, o dabar jis patvirtintas visa apimtimi. Teisme bylą nagrinėjo Teherano revoliucinio teismo 26 skyrius.

    „Pagal pirminį nuosprendį Jafarui Panahi skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė dėl kaltinimų propaganda prieš Irano Islamo Respubliką“, – sakė Mostafa Nili.

    Be laisvės atėmimo, režisieriui taip pat skirtas dvejų metų draudimas išvykti iš šalies. Anot advokato, papildomai jam uždrausta jungtis prie politinių ir socialinių grupių bei asociacijų.

    Kokiais motyvais grindžiamas nuosprendis

    Gynybos teigimu, teismo sprendimo motyvai apima kaltinimus dėl esą „pogrinžinio ir problemiško filmo“ kūrimo, nukreipto prieš valdžios institucijas. Taip pat minimi veiksmai, kuriais režisierius esą rėmė politinius ir saugumo kalinius.

    Nuosprendyje nurodoma ir parama visuomeniniams protestams, taip pat šūkio Moteris, gyvenimas, laisvė palaikymas. Tarp epizodų minimas ir pareiškimo, siejamo su vilkikų vairuotojų streiku, pasirašymas bei platinimas.

    Advokatas pabrėžė, kad sprendimą dar galima skųsti Teherano provincijos apeliaciniam teismui. Tam, pasak jo, numatytas 20 dienų terminas nuo oficialaus pranešimo gavimo.

    Bylos kontekstas ir ankstesnis sulaikymas

    Pirminis teismo sprendimas buvo paskelbtas tuo metu, kai Jafar Panahi buvo užsienyje ir dalyvavo filmo „A Simple Accident“ viešinime. Filmas po pergalės Kanuose buvo pasirinktas atstovauti Prancūzijai siekiant „Oskaro“ už geriausią tarptautinį filmą.

    Nors nuosprendis buvo priimtas jam nedalyvaujant, režisierius grįžo į Iraną kovo 30 dieną po apsilankymo „Oskarų“ ceremonijoje. Jo sugrįžimas sutapo su išaugusia įtampa regione ir didesniu Irano valdžios jautrumu vidaus protestams bei kritikai.

    Jafar Panahi jau anksčiau buvo susidūręs su laisvės atėmimu: 2022 ir 2023 metais jis 86 dienas praleido Evin kalėjime, kai buvo kaltinamas „propaganda prieš valstybę“. Tuomet jis buvo paleistas po bado streiko, o vėliau, priėmus apeliaciją, pirminiai kaltinimai buvo panaikinti.