CP v2

Blog

  • Kalėdų hitas vaikams: pasigaminkite virtuvėlę iš seno baldo ar kartono – paprasčiau, nei manėte

    Dauguma vaikų po Kalėdų eglute svajoja rasti žaislinę virtuvėlę su virykle, orkaite ir kriaukle indams plauti. Ją nesunkiai rasite bet kurioje žaislų parduotuvėje, tačiau jei vertinate originalumą, virtuvėlę galite pasigaminti patys – iš seno baldo ar net tvirtesnio kartono. Dalijamės praktiniais patarimais, nuo ko pradėti ir ką verta turėti po ranka.

    Nors parduotuvėse pasirinkimas išties platus – yra virtuvėlių, kurios atrodo beveik kaip tikros, o kai kurios net turi bėgantį vandenį, vis daugiau tėvų renkasi gaminti patys. Tam prireiks drąsos, šiek tiek fantazijos, kelių reikmenų ir laiko. Dažnai rezultatas maloniai nustebina – tiek išvaizda, tiek tuo, kiek džiaugsmo sukelia vaikui.

    Jei norite tvirtesnio varianto, virtuvėlę patogiausia kurti iš tinkamo seno baldo. Dažniausiai tam naudojami naktiniai staliukai, tačiau puikiai tiks ir komodos, įvairios spintelės, dalis svetainės sekcijos ar net batų spintelė. Pirmiausia viską apgalvokite: patogiausia būsimos virtuvėlės vaizdą nusipiešti ant popieriaus. Tuomet bus aišku, kur bus viryklė, orkaitė, kriauklė, lentynos ar „šaldytuvas“.

    Prireiks ir įrankių: šlifuoklio, pjūklo, atsuktuvų. Taip pat tikėtina, kad reikės faneros ar kitos plokštės orkaitės, mikrobangų krosnelės ar šaldytuvo durelėms, taip pat vyrių, kad durelės atsidarytų. Juk norisi, kad žaislas ne tik atrodytų, bet ir „veiktų“ kaip tikras.

    Kriauklę lengvai atstos nerūdijančio plieno dubenėlis. Kitas detales galite susikurti pagal savo idėjas: kaitlentes kai kas gamina iš kompaktinių diskų arba apvalių kamštinių padėkliukų, viryklės rankenėles pakeičia mediniai apvalūs kabliukai, o spintelių rankenėles galima įsigyti virtuvės furnitūros skyriuose. Nepamirškite ir maišytuvo – dažnai tinka senesnis, nebereikalingas. Apdailai pravers dažai ir lipnūs tapetai, o bendram vaizdui užbaigti galima pridėti ir pakabinamą juostą virtuvės įrankiams.

    Jei norite greitesnio sprendimo, virtuvėlę galima pasigaminti ir iš kartono. Tai paprasčiau ir dažniausiai užtrunka trumpiau, nes nereikia ieškoti tinkamo baldo. Vis dėlto būtinos didelės, tvirtos dėžės iš kuo storesnio kartono. Labiausiai tinka dėžės nuo šaldytuvų, didelių šaldiklių ar vandens šildytuvų. Kad virtuvėlė būtų stabilesnė, sieneles verta sutvirtinti papildomu kartono sluoksniu.

    Kaip ir gaminant iš baldo, pradėkite nuo plano ar paprasto eskizo – jis labai padės pjaustant ir klijuojant. Vietoj įprastų įrankių prireiks aštraus pjaustymo peilio, tvirtos lipnios juostos, karštų klijų pistoleto, žirklių, ilgo liniuotės, pieštuko, lipnių tapetų ir storesnio juodo markerio. Orkaitės ar mikrobangų durelėms pravers skaidri, storesnė plėvelė. Kriauklei galima įleisti plastikinį ar nerūdijančio plieno dubenėlį. Rankenėles galima pirkti, tačiau jas sėkmingai pakeičia ir plastikiniai butelių kamšteliai, priklijuoti karštais klijais.

    Galiausiai nepamirškite „turinio“: žaislinių puodų, lėkščių, virtuvės įrankių ir, žinoma, įvairių „produktų“ ar jau „paruoštų patiekalų“. Dažniausiai randami plastikiniai, mediniai ar popieriniai rinkiniai, tačiau galima rasti ir labai gražių, rankų darbo gaminių iš veltinio ar kitų medžiagų.

    Įkvėpimo galite ieškoti nuotraukose su jau pagamintomis virtuvėlėmis ir jų sprendimais – kartais užtenka vienos geros idėjos, kad lengvai susidėliotų visas projektas. Belieka imtis darbo ir susikurti virtuvėlę, kuri bus ne tik žaislas, bet ir smagus šeimos kūrybinis nuotykis.

  • Augintinio plaukai visur? 5 paprasti triukai, kurie greitai sugrąžins namams švarą

    Plaukai ant sofos, kiekviename fotelio plyšelyje ir net ant ką tik išskalbtų drabužių – dažna augintinių šeimininkų kasdienybė. Vis dėlto tai nereiškia, kad turite pulti į paniką ar ištisas dienas vaikščioti su dulkių siurbliu rankoje. Yra keli praktiški ir nebrangūs būdai, kurie gali gerokai palengvinti tvarkymąsi. Pateikiame 5 patikrintus triukus, padėsiančius namams vėl atrodyti tvarkingai, net jei svetainę dalijatės su pūkuotu draugu.

    Jei namuose auga šuniukas ar jaunas gyvūnas, galima pabandyti jį pripratinti prie reguliaraus kailio valymo dulkių siurbliu – geriausia žaidimo forma ir be streso. Svarbu rinktis tylesnį siurblio modelį ir turėti specialų antgalį, skirtą gyvūnų odai ir kailiui prižiūrėti. Tokie antgaliai šiandien siūlomi daugelio gamintojų. Jie nėra vien tik patogumas – švelnus masažuojantis poveikis gali padėti odos funkcijoms ir būti naudingas profilaktiškai.

    Efektyviausias būdas, kad plaukai nepatektų ant drabužių ir baldų, – pašalinti juos dar prieš jiems pasklindant namuose. Reguliarus šukavimas yra būtinas. Šėrimosi laikotarpiu (pavasarį ir rudenį) šukavimo dažnį verta didinti. Naudokite kokybiškas šukas arba specialų įrankį, kuris gerai pašalina negyvą pavilnę. Kelios minutės per dieną vėliau sutaupys valandas siurbimo ir valymo.

    Nors skamba paprastai, šis metodas tikrai veikia: gumine pirštine galima greitai surinkti daugumą plaukų nuo sofos, fotelių ar kilimo. Užsimaukite guminę pirštinę, sudrėkinkite ją vandeniu, nupurtykite perteklių ir trumpais judesiais tarsi „nuvalykite“ plaukuotą paviršių. Plaukai ims kauptis į gumulėlius, kuriuos beliks surinkti. Kartkartėmis pirštinę vėl sudrėkinkite. Privalumas tas, kad pirštais lengvai pasieksite sunkiai prieinamus kampus, siūles ir plyšius.

    Jei vargina ant drabužių užsilikę augintinio plaukai, prieš skalbimą į skalbyklės būgną įdėkite gabalėlį porolono arba paprastą naują virtuvinę kempinėlę. Plaukai į ją įsikabins, o išėmę skalbinius pastebėsite, kad jie kur kas švaresni. Jei nenorėsite kempinėlės valyti, ją galima tiesiog išmesti ir kitą kartą panaudoti naują – tai nedidelė, bet praktiška investicija.

    Dar vienas greitas sprendimas – lipni juosta. Kuo ji platesnė, tuo patogiau. Apsivyniokite ją aplink delną taip, kad lipni pusė būtų išorėje, ir lengvai perbraukite per plaukais padengtą paviršių. Plaukai ir smulkios šiukšlės prilips, o juostą galėsite nuimti ir išmesti. Jei nenorite vynioti juostos ant rankos, galima apklijuoti kempinėlę ar šluostę – kompaktiška forma padės pasiekti ir sunkiau prieinamas vietas.

    Drabužiams taip pat praverčia specialūs lipnūs voleliai ir šepetėliai. Jų yra įvairių tipų: vieni turi popierinį lipnų sluoksnį, kurį nusiplėšiate ir išmetate, kiti – guminį, šiek tiek lipnų paviršių. Guminį volelį po naudojimo (ar net proceso metu) pakanka nuplauti po tekančiu vandeniu – nešvarumai nusiplauna, o priemonė vėl paruošta darbui.

    Tokioms medžiagoms kaip aksomas, velvetas, flaušas ir panašios geriausiai tinka specialus šepetys su šiurkščiu paviršiumi. Naudojant svarbu laikytis nurodytos krypties – priešinga kryptimi šepetys gali „paleisti“ surinktus plaukus. Tačiau ši savybė praverčia valant patį šepetį.

    Galiausiai verta prisiminti, kad plaukai dažnai prilimpa dėl statinės elektros. Kai reikia greito rezultato, pavyzdžiui, valant užuolaidas ar pagalves, galima lengvai apipurkšti paviršių vandeniu (labai švelniai) ir perbraukti švaria gumine langų valytuvo šluotele. Drėgmė ir šluotelės judesys padeda plaukams susitelkti į gumulėlius, kuriuos lengva pašalinti ranka. Šis būdas ypač praverčia, kai netrukus laukiate svečių ir norite, kad sofa atrodytų tvarkingai.

    Šaltiniai: autorsky straipsnis, „House Beautiful“, „Woman & Home“.

  • Vos 38 sekundės ir svečiai jus įvertins: kas namuose labiausiai gadina pirmą įspūdį?

    Nesvarbu, ar jums artimesnis retro, skandinaviškas ar boho stilius – svečiai nuomonę apie jūsų namus susidaro per vos 38 sekundes. Per šį trumpą laiką jie spėja pastebėti kelis dalykus, kurie nulemia, ar atvykę pasijus jaukiai, ar priešingai.

    Tai parodė tyrimas, kurį užsakė Jungtinės Karalystės bendrovė „Independent Network“, vienijanti santechnikus. Apklausoje, kurioje dalyvavo 2000 suaugusiųjų, paaiškėjo, kad pirmasis įspūdis susiformuoja itin greitai: pirmiausia fiksuojamas kvapas, tuomet – patalpų temperatūra, ir tik po to vertinama švara (pavyzdžiui, grindų, baldų ar langų būklė).

    Nemalonus kvapas ar pernelyg intensyvus aromatas svečius pasitinka vos peržengus slenkstį. Įdomu tai, kad jis dažnai daro didesnę įtaką savijautai nei, tarkime, kriauklėje palikti indai ar ant grindų išmėtyti žaislai. Būtent todėl kvapas laikomas svarbiausiu pirmojo įspūdžio veiksniu.

    Antra pagal svarbą – temperatūra. Jei patalpoje per šalta arba per tvanku, net ir tvarkingi namai gali neatrodyti svetingi.

    Vėliau svečių žvilgsnis dažniausiai nuslysta į grindis: ar jos išsiurbtos, ar nesimėto plaukai, dulkės, trupiniai. Svetainėje vertinami baldai ir jų švara, taip pat atkreipiamas dėmesys į bendrą tvarkos įspūdį. Visa tai, kaip rodo apklausa, trunka vidutiniškai 38 sekundes – tiek pakanka, kad atvykęs žmogus nuspręstų, ar jam jūsų namuose patinka, ir netgi susidarytų nuomonę apie jus.

    Namai yra labai asmeniška erdvė, todėl žmonės neretai iš jų būklės sprendžia apie šeimininką. Apklausos duomenimis, net trys ketvirtadaliai respondentų prisipažino vertinantys kitus pagal tai, kokie yra jų namai. Dažniausiai „vertinimo scena“ tampa svetainė.

    Vis dėlto ne visi savo įspūdžiais dalijasi atvirai: maždaug trečdalis žmonių teigė šeimininkui nepasakantys, jei būstas jiems nepatiko. Kita vertus, daugelis yra linkę pakeisti nuomonę, todėl viena netvarkinga diena dar nereiškia, kad paliksite blogą įspūdį visam laikui.

    Kas, pasak tyrimo dalyvių, labiausiai lemia pirmą įspūdį:

    1. Kvapas
    2. Temperatūra
    3. Ar išsiurbtos grindys
    4. Kiek patogūs baldai
    5. Ar indai išplauti, ar palikti kriauklėje
    6. Langų švara
    7. Kokias knygas turite
    8. Baldų kokybė
    9. Sienų dažymas ir bendras vaizdas
    10. Ar ant lentynų matyti dulkės

    Su visiškai netikėta viešnage nieko nepadarysite – tenka priimti svečius tokiais namais, kokie jie yra. Tačiau jei turite bent kelias minutes, verta greitai pereiti per svarbiausius taškus: išsiurbti grindis, praverti langus ir išvėdinti patalpas, surinkti daiktus nuo valgomojo ar kavos staliuko.

    Praverčia ir subtilus, neįkyrus kvapas – pavyzdžiui, kvapni žvakė ar aromatinė lempa. Taip pat verta trumpai patikrinti vonios kambarį ir tualetą: nuvalyti pastebimas dėmes, pasirūpinti gaiviu kvapu.

    Indus iš kriauklės geriausia perkelti į indaplovę, nuo virtuvės paviršių nušluoti trupinius. Langų greitai nenuplausite, tačiau dulkes nuo lengviausiai pasiekiamų vietų dažniausiai spėsite nuvalyti. Smulkmenos, tokios kaip sulygiuoti daiktai lentynoje ar pakabinti tiesiai paveikslai, taip pat prisideda prie tvarkos pojūčio.

  • Valentino dekoracijos, kurios sukuria romantiką: idėjos, lengvai pasidarysite namuose

    Vieniems tai kasmetinė šventė, kiti jos visai nepripažįsta, tačiau Šv. Valentino diena tampa vis populiaresnė. Ir ji tikrai nėra vien apie brangias dovanas – romantišką nuotaiką gali sukurti ir paprastos, skoningos dekoracijos. Jei nežinote, nuo ko pradėti, pasisemkite įkvėpimo ir išbandykite kelias nesudėtingas idėjas.

    Įsimylėjėliai dažnai džiaugiasi proga parodyti, kiek daug jiems reiškia mylimas žmogus. Tam nebūtina iškart pirkti brangaus žiedo – kartais pakanka atsikelti šiek tiek anksčiau ir nustebinti partnerį Valentino pusryčiais į lovą. Turint širdies formos kepimo formas, lengvai paruošite tematiškai atrodančius blynelius ar keptus kiaušinius.

    Tikrajai šventinei atmosferai sukurti puikiai tinka dekoracijos. Jų gausu parduotuvėse, tačiau jei nenorite papildomai išlaidauti arba neturite laiko ieškoti, mielą Valentino akcentą galite pasigaminti patys. Partneris jūsų pastangas tikrai įvertins – juk rankomis pagamintas siurprizas dažnai pasako daugiau nei nupirkta dovana.

    Didžiąją dalį reikalingų priemonių greičiausiai rasite namuose. Tam tiks tušti buteliai, stiklainiai, dažų likučiai, virvelės, kaspinai, nėriniai, filcas, audinių atraižos, spalvotas popierius, sagos, karoliukai, nenaudojami rėmeliai ir kitos smulkmenos. Iš spalvų dažniausiai pasirenkama raudona – aistros spalva. Ją galima derinti su juoda, balta ar auksine. Populiariausias motyvas, žinoma, yra širdis.

    Jei manote, kad rankdarbiai – ne jums, nenusiminkite. Pakanka iš lauko parsinešti kelias šakeles, įstatyti jas į vazą ar ąsotį ir klijais arba karštų klijų pistoletu pritvirtinti mažas širdeles, iškirptas iš popieriaus, audinio ar filco. Didesnes širdeles galima tiesiog pakabinti ant šakelių – paprasta, bet efektinga.

    Dar vienas lengvas sprendimas – pasigaminti Valentino žvakidę arba vazelę rožei. Prireiks tik švaraus stiklainio ar tuščio vyno butelio ir dažų. Galite naudoti purškiamų dažų likučius, o jei jų nėra – pasiskolinti iš vaikų guašą ar temperą. Nudažytą butelį ar stiklainį gerai išdžiovinkite, o tuomet papuoškite romantišku motyvu, pavyzdžiui, širdelėmis ar subtiliais užrašais.

    Pasitelkę kelias paprastas priemones ir šiek tiek fantazijos, namuose lengvai sukursite jaukią, romantišką atmosferą ir paruošite mylimajam žmogui malonų netikėtumą.

  • Ši klaida renkantis miegamojo spalvą kainuoja miegą: ekspertai pataria, ką daryti

    Spalvos aplink mus nėra vien dekoracija – jos pastebimai veikia nuotaiką. Miegamajame tai ypač svarbu: nuo pasirinkto atspalvio gali priklausyti, kaip lengvai vakare užmigsite ir kaip paprastai ryte atsikelsite. Todėl planuojant dažymą verta atsižvelgti ne tik į spalvų paletę, bet ir į natūralią šviesą bei patalpos dydį.

    Jei ruošiatės dažyti, didelio skirtumo nėra, ar samdysite meistrą, ar imsitės volelio patys. Svarbiausias sprendimas – ne technika, o tai, kokią spalvą pasirinksite ir kokį atspalvį iš tiesų pamatysite ant sienos.

    Viena dažniausių klaidų įvyksta dar parduotuvėje: mažame spalvų katalogo pavyzdyje atspalvis atrodo vienaip, o ant didelio sienos ploto – visai kitaip. Be to, išdžiūvę dažai dažnai atrodo sodresni ir tamsesni. Dėl to galioja paprasta taisyklė:

    Jei dvejojate tarp dviejų panašių atspalvių, rinkitės šviesesnį.

    Renkantis spalvas svarbu įvertinti ir patalpos dydį:

    Mažam miegamajam labiausiai tinka švarūs, neutralūs ir šviesūs tonai – sodrios spalvos erdvę vizualiai „susiaurina“.

    Didesni miegamieji gali „atlaikyti“ ir tamsesnius, dramatiškesnius atspalvius, kurie suteikia daugiau jaukumo.

    Prieš nuspręsdami dėl konkretaus tono, pagalvokite, kokio pojūčio siekiate. Jei svarbiausia nuraminti mintis ir atsipalaiduoti, labiau tiks šaltesnės spalvos: žalsvi, turkio, mėlyni ar violetiniai atspalviai. O jei norisi daugiau energijos rytais, galima rinktis šiltesnius tonus – geltoną, oranžinę ar prigesintą raudoną.

    Spalvas verta derinti ir prie langų krypties. Jei miegamasis orientuotas į šiaurę, šiltesni atspalviai padės kompensuoti tiesioginės saulės trūkumą. O pietinėje pusėje galima drąsiau rinktis vėsesnę pilką, mėlyną ar švarią baltą – karštomis dienomis jos padeda patalpai atrodyti gaivesnei.

    Kad miegamasis neatrodytų chaotiškai, laikykitės principo – ne daugiau kaip dvi pagrindinės spalvos. Patikimas sprendimas – pasirinkti vieną spalvą ir žaisti jos atspalviais. Taip pat svarbus ir spalvų išdėstymas: tamsiausias atspalvis turėtų atsidurti ant sienos už lovos. Tai sukuria saugumo jausmą, o tamsi plokštuma neerzina žvilgsnio gulint lovoje.

    Galiausiai, miegamajame vertėtų vengti agresyvių kontrastų ir ryškių, chaotiškų raštų – tai dirgikliai, kurie trukdo smegenims persijungti į poilsio režimą.

  • Valentino dienai dovana, kuri nenuvysta: hiacintas ilgai kvepia ir atrodo stulbinamai

    Pradžiuginkite savo mylimą žmogų per Valentino dieną malonia staigmena. Kvapnus hiacintas džiugina pojūčius ir kuria romantišką nuotaiką, o prabangiai atrodantį augalo aranžuotę pagal toliau pateiktas gaires pasigamins net ir tie, kurie to dar niekada nebandė.

    Jei nusprendėte dovanoti hiacintų kompoziciją, rinkitės rožinių ar raudonų atspalvių veisles – būtent šios spalvos dažniausiai siejamos su meile. Romantišką įspūdį sustiprins įvairios dekoracijos širdelių, drugelių ar panašių formų. Pavyzdžiui, į vazoną prie gražiai pražydusio hiacinto galima įsmeigti raudoną širdelę ant pagaliuko, o patį vazoną apvynioti raudonu dovaniniu popieriumi arba įstatyti į keraminį apvalkalą.

    Norintiems išbandyti kiek sudėtingesnį variantą siūlome pasigaminti romantišką aranžuotę, kuri saldžiai pakvėpins nedideles erdves. Pirmiausia pasiruoškite reikalingas priemones: purpurinį hiacintą, buksmedį (Buxus sempervirens), floristinę putų kempinę ir juostelę, derančią prie hiacinto žiedo spalvos. Taip pat pravers aštrus peiliukas, sodo žirklės ir paprastos žirklutės.

    Gerai sudrėkinkite floristinę kempinę ir įdėkite ją į dekoratyvinę vazą taip, kad maždaug 0,5 cm kyšotų virš krašto. Į hiacinto stiebą įsmeikite pagaliuką, kad jis nelūžtų. Tuomet į kempinės vidurį įsmeikite hiacintą – patogiau, jei prieš tai peiliu padarysite mažą skylutę. Aplink hiacintą tankiai smeikite buksmedžio šakeles, kad susidarytų tarsi gyvatvorės įspūdis. Buksmedį sulyginkite iki vienodo aukščio.

    Pabaigoje kompoziciją papuoškite derančia juostele. Prieš nukirpdami reikiamą ilgį, juostelę apvyniokite aplink buksmedį „pasimatuodami“, kad ji nebūtų per trumpa. Ir viskas – aranžuotė paruošta. Svarbu prisiminti, kad augalus reikia reguliariai laistyti: jei floristinė kempinė kartą visiškai išdžius, vėliau ji nebesugers vandens.

    Puiki dovanos idėja – ir vazoninis hiacintas. Jis žydi esant 16–20 °C temperatūrai, dažniausiai apie 21 dieną, tačiau šiltesnėje patalpoje žydėjimo laikas sutrumpėja. Hiacintas nėra reiklus: tręšti nebūtina, svarbiausia reguliariai laistyti. Vazonėlis, kuriame hiacintas parduodamas, dažnai būna nedidelis, todėl žemė greičiau išdžiūsta. Šaknų gumulą reikėtų palaikyti nuolat šiek tiek drėgną.

    Be vazoninių hiacintų, galima įsigyti ir skintų hiacintų. Jie pasižymi tokiu pat išskirtiniu kvapu bei spalvų įvairove ir dažnai naudojami tiek vienarūšėse, tiek mišriose puokštėse. Skintų hiacintų paprastai galima rasti nuo lapkričio iki gegužės. Jų kokybė ženkliai pagerėjo nuo tada, kai jie pradėti pardavinėti su dalimi svogūnėlio – pastebėta, kad jame yra ląstelių, padedančių gėlei gauti optimalų vandens ir maisto medžiagų kiekį. Kaip ir kitos svogūninės gėlės, skintas hiacintas kompozicijoje toliau auga, todėl aranžuotė nuolat šiek tiek keičiasi.

    Kadangi hiacintų stiebų apačioje paliekama svogūnėlio dalis, jų nereikia reguliariai patrumpinti kaip daugelio kitų gėlių. Vietoj to gerai nuplaukite apatinę stiebo dalį. Gėles pamerkite į švarią vazą su šviežiu vandeniu ir įpilkite specialių maistinių medžiagų, skirtų skintoms svogūninėms gėlėms.

    Saugokite gėles nuo skersvėjų ir etileno šaltinių, pavyzdžiui, cigarečių dūmų ar nokstančių vaisių – tai trumpina jų gyvavimo laiką. Kitu atveju hiacintai paprastai išsilaiko vidutiniškai apie septynias dienas.

  • Prostatos vėžiu sergantiems pacientams – netikėtas proveržis: „VIR-5500“ mažina navikus

    Prostatos vėžiu sergantiems pacientams – netikėtas proveržis: „VIR-5500“ mažina navikus

    Naujas imunoterapinis vaistas ankstyvame klinikiniame tyrime parodė daug žadančių rezultatų gydant prostatos vėžį. Vaistas, pavadintas „VIR-5500“, priklauso vadinamųjų „užmaskuotų“ T ląstelių aktyvatorių (T-cell engager) grupei. Šio tipo gydymas suaktyvina paties organizmo imuninę sistemą, kad ji tiksliau atakuotų vėžines ląsteles.

    Tyrimas dar tebevyksta, o jo rezultatai kol kas nėra perėję mokslinės recenzijos (peer review) procedūros. Jame dalyvavo pažengusiu prostatos vėžiu sergantys pacientai, kuriems ankstesni gydymo būdai nepadėjo – jiems buvo skiriamas „VIR-5500“.

    Pirminiai duomenys parodė, kad pacientams, gavusiems didžiausias dozes, net 82 proc. fiksuotas PSA (prostatos specifinio antigeno) rodiklio sumažėjimas – tai vienas dažniausiai naudojamų prostatos vėžio eigos vertinimo kriterijų.

    Be to, beveik pusei šios grupės pacientų sumažėjo navikai tiek pirminėje vietoje, tiek metastazėse – tai yra židiniuose, į kuriuos vėžys buvo išplitęs iš prostatos į kitas kūno vietas.

    Vėžinės ląstelės turi įvairių mechanizmų, leidžiančių išvengti imuninės sistemos atakos. Imunoterapija siekia sustiprinti organizmo gebėjimą atpažinti ir sunaikinti vėžį, kartu neutralizuodama šiuos „išsisukinėjimo“ būdus.

    Nors pastaraisiais metais kai kurios imunoterapijos formos pasižymėjo itin sėkmingais rezultatais, daugelis vėžio rūšių, įskaitant prostatos vėžį, vis dar išlieka sunkiai gydomos. Dėl to išlieka poreikis kurti veiksmingesnius, saugesnius imunoterapinius vaistus.

    T ląstelių aktyvatoriai veikia „surišdami“ T ląsteles (imunines ląsteles) ir vėžines ląsteles: vaistas prisijungia prie molekulių abiejų tipų ląstelių paviršiuje ir priverčia jas priartėti. Tai paskatina T ląsteles išskirti vėžines ląsteles naikinančias medžiagas ir sukelia uždegiminių procesų grandinę, padedančią naikinti naviką.

    Šiuo metu žinoma daugiau nei 200 skirtingų T ląstelių aktyvatorių, kurių daugelis tiriami klinikiniuose tyrimuose siekiant gydyti įvairius navikus, pavyzdžiui, dauginę mielomą, leukemiją ar plaučių vėžį.

    Šie vaistai tiriami ne vien onkologijoje. Manoma, kad jie galėtų būti naudingi ir kai kurių virusinių ligų gydyme, pavyzdžiui, hepatito B, kuris gali sukelti ilgalaikę infekciją. Kaip ir vėžys, virusai kartais geba išvengti imuninės sistemos atsako, o T ląstelių aktyvatoriai galėtų padėti efektyviau pašalinti užkrėstas ląsteles.

    Vis dėlto su šios klasės vaistais siejama ir reikšminga rizika. Stiprus uždegiminis atsakas gali tapti „dviašmeniu kardu“ ir kai kuriais atvejais sukelti sunkią būklę – citokinų išsiskyrimo sindromą. Citokinai yra baltyminiai signalai, skatinantys uždegimą. Įprastai jų išsiskyrimas griežtai reguliuojamas, tačiau šio sindromo metu reakcija gali tapti per stipri ir nekontroliuojama, o tai gali baigtis daugelio organų pažeidimu ir kelti grėsmę gyvybei.

    Panašūs toksiški uždegiminiai šalutiniai reiškiniai pasitaiko ir taikant kitas imunoterapijas. Tikėtina, kad juos sukelia labai intensyvus, staigus imuninės sistemos suaktyvinimas. Dėl to T ląstelių aktyvatorius ir kitus imunoterapinius vaistus siekiama tobulinti taip, kad jų poveikis būtų mažiau toksiškas.

    Vienas iš sprendimų – sukurti imunoterapijos formas, kurios būtų neaktyvios tol, kol nepatektų į naviko aplinką, o tuomet būtų „įjungtos“. Tai daroma vaistą padengiant vadinamąja „kauke“, kuri neleidžia jam prisijungti prie T ląstelių ir vėžinių ląstelių. Patekus į naviką, ten gausiau esančios molekulės gali šią kaukę suskaidyti, ir vaistas tampa aktyvus.

    „VIR-5500“ yra vienas iš tokių „užmaskuotų“ T ląstelių aktyvatorių. Tokia technologija gali suteikti dvigubą naudą: išlaikyti veiksmingumą ir kartu padidinti saugumą, nes uždegiminis atsakas labiau apsiribotų naviko sritimi, o ne išplistų po visą organizmą.

    Be to, kai kurie T ląstelių aktyvatorių taikiniai gali būti randami ne tik vėžinėse, bet ir sveikose ląstelėse. „Užmaskavimas“ teoriškai gali padėti geriau atskirti vėžį nuo sveikų audinių, mažinti toksinį poveikį ir kartu didinti priešvėžinį efektyvumą.

    Dar vienas privalumas – aktyvios vaisto formos susidarymui organizme reikia laiko, todėl gali keistis dozavimo principai. Praktikoje T ląstelių aktyvatoriai neretai pradedami skirti mažomis dozėmis, o vėliau jos palaipsniui didinamos, kad būtų išvengta staigaus imuninės sistemos „perjungimo“. „Kaukė“ gali leisti vaistui veikti lėčiau ir tolygiau, o tai potencialiai supaprastintų skyrimą ir sumažintų rizikas. Taip pat manoma, kad pati „kaukė“ gali apsaugoti vaistą nuo greito suirimo organizme ir pailginti jo veikimo trukmę.

    Svarbus šio tyrimo pastebėjimas – daugumai pacientų, gavusių didžiausias „VIR-5500“ dozes, uždegiminiai šalutiniai reiškiniai buvo tik lengvi. Turint omenyje, kad šiai vaistų grupei būdingas toksiškumas, tai vertinama kaip itin reikšmingas signalas, jog „užmaskavimo“ mechanizmas gali padėti sumažinti pernelyg stipraus uždegimo riziką.

    Jeigu tolimesni tyrimai patvirtins, kad „užmaskuoti“ T ląstelių aktyvatoriai yra ir saugesni, ir veiksmingesni, jų panaudojimo galimybės gali smarkiai išsiplėsti. Tokius vaistus būtų galima derinti su tradicinėmis vėžio gydymo priemonėmis, pavyzdžiui, chemoterapija ar radioterapija, siekiant dar geresnio efekto.

    Panašios technologijos ankstyvuose tyrimuose jau rodo viltingus rezultatus ir prostatos vėžio srityje, o klinikiniai bandymai pradedami ir su kitais vėžiais, įskaitant kasos, storosios žarnos ir plaučių vėžį.

    Vis dėlto, kadangi tyrimai dar nebaigti, kol kas per anksti vertinti galutinę klinikinę sėkmę. Ankstyvieji etapai paprastai apima palyginti nedaug pacientų, o pateikti duomenys dar nėra įvertinti recenzentų ir buvo pristatyti onkologijos konferencijoje.

    Nepaisant to, pirminiai rezultatai suteikia vilčių gydant tuos vėžius, kuriuos iki šiol buvo sunku suvaldyti kitomis imunoterapijomis.

    Sheena Cruickshank, imunologijos profesorė, „Manchester University“, ir Jonathan Worboys, imunologijos ir uždegimo instituto mokslo darbuotojas, „Manchester University“.

  • Mokslininkų atradimas pribloškė: žarnyno bakterijos gali patekti į smegenis per nervą

    Mokslininkų atradimas pribloškė: žarnyno bakterijos gali patekti į smegenis per nervą

    Ankstesni tyrimai ne kartą rodė, kad žarnyno veikla gali smarkiai paveikti smegenis, o smegenys – žarnyną. Naujas eksperimentas su pelėmis atskleidė galimą vieną iš šio ryšio mechanizmų: itin mažas kiekis gyvų bakterijų, panašių į žarnyno mikrobus, gali nukeliauti iš žarnyno į smegenis klajokliniu nervu.

    JAV „Emory University“ mokslininkai pasitelkė kelis pelių modelius, kuriuose buvo skatinamos vadinamosios „pralaidaus žarnyno“ būklės. Tokios būklės gali sudaryti sąlygas bakterijoms prasiskverbti už žarnyno ribų. Tarp naudotų modelių buvo pelės, šertos riebiu maistu, siekiant sukelti aterosklerozei būdingus pokyčius, taip pat genetiškai modifikuotos pelės, kurioms pasireiškė Alzheimerio ir Parkinsono ligas primenantys simptomai.

    Paprastai žarnyno pažeidimai gali lemti bakterijų patekimą į kraują ir infekcijas. Tačiau šiuo atveju tyrėjai smegenyse aptiko labai mažą kiekį bakterijų, atitinkančių žarnyno mikrobiotą, nors kraujyje jų nerado. Bakterijų pėdsakų smegenyse aptikta tiek tada, kai žarnyno pralaidumą skatino mityba, tiek tada, kai tai buvo susiję su ligų modeliais.

    Tyrimo duomenys leidžia manyti, kad pagrindinis kelias nėra kraujotaka. Atlikus papildomus bandymus paaiškėjo, kad užblokavus klajoklinį nervą – vieną svarbiausių nervų sistemos „kelių“ tarp žarnyno ir smegenų – bakterijų kiekis smegenyse reikšmingai sumažėjo. Tai rodo, kad šis nervas gali tapti bakterijų „maršrutu“.

    „Šie duomenys atskleidžia bakterijų persikėlimo ašį iš žarnyno į smegenis, kurią veikia aplinkos (mitybos) ir genetiniai veiksniai, ir skatina toliau tirti, ar šis reiškinys pasireiškia ir žmonėms“, – rašo mokslininkai publikuotame straipsnyje.

    Idėja, kad bakterijos iš žarnyno į smegenis galėtų patekti per nervų sistemą, nėra visiškai nauja, tačiau šis tyrimas pateikia vienus aiškiausių eksperimentinių įrodymų su gyvais gyvūnais. Pavyzdžiui, anksčiau bakterijų pėdsakų buvo aptikta Alzheimerio liga sirgusių žmonių smegenyse po mirties, tačiau tai nėra tas pats, kas stebėti procesą gyvame organizme.

    Tyrėjai taip pat atliko bandymus, kai tam tikri žarnyno mikrobai buvo perkelti pelėms. Vėliau šios bakterijos buvo aptiktos žarnyne ir smegenyse, bet ne kituose organuose.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbias tyrimo ribas: tai buvo bandymai su pelėmis, o į smegenis patekusių bakterijų kiekis buvo itin mažas. Kol kas neaišku, ar tokio kiekio pakaktų sukelti uždegimą ar prisidėti prie ligos vystymosi.

    Šiuos klausimus turėtų atsakyti būsimieji tyrimai. Ankstesni moksliniai darbai ne kartą siejo žarnyno uždegimą su neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga, taip pat su nuotaikos sutrikimais, tačiau priežastinis ryšys išlieka ne iki galo aiškus.

    Ateityje teoriškai galėtų atsirasti galimybių kai kurias smegenų ligas ar psichikos sveikatos sutrikimus gydyti vaistais, nukreiptais į žarnyno mikrobiomą. Tačiau tam pirmiausia reikėtų aiškiai įrodyti priežasties ir pasekmės grandinę.

    „Vienas svarbiausių šio tyrimo praktinių aspektų yra tai, kad jis leidžia manyti, jog neurologinių būklių vystymasis gali prasidėti žarnyne“, – teigia mikrobiologas Davidas Weissas.

    Pasak jo, tai galėtų pakeisti būsimų intervencijų kryptį: vietoj to, kad terapijos taikiniu būtų laikomos tik smegenys, daugiau dėmesio galėtų tekti žarnynui kaip galimam pradiniam taikiniui.

    Mokslininkai šiuo metu tiria įvairius būdus, kuriais žarnynas ir smegenys gali „bendrauti“: per imuninę sistemą, per nervų sistemą ir per biochemines reakcijas. Naujas tyrimas rodo, kad tam tikromis sąlygomis ryšys gali būti ypač tiesioginis – bakterijos gali tiesiog fiziškai persikelti iš vienos vietos į kitą.

    Dar vienas svarbus pastebėjimas: pelėms, kurios buvo šeriamos riebiu maistu, grįžus prie įprastos mitybos, bakterijų kiekis smegenyse sumažėjo iki neaptinkamo lygio. Tai leidžia manyti, kad sumažinus žarnyno pralaidumą, galimi pokyčiai gali būti bent iš dalies grįžtami.

    Šis tyrimas dar kartą primena, kaip glaudžiai tarpusavyje susijusios skirtingos organizmo sistemos ir kaip vienos srities problemos gali paveikti kitą – ypač kalbant apie žarnyno ir smegenų ašį.

    „Šis darbas pabrėžia, kad būtina toliau tirti, kaip mitybos pokyčiai gali daryti didelę įtaką elgesiui ir neurologinei sveikatai“, – teigia imunologas Arashas Grakoui.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „PLOS Biology“.

  • Andų gyventojų paslaptis: mokslininkai rado geną, padedantį išgyventi geriant arseną

    Andų gyventojų paslaptis: mokslininkai rado geną, padedantį išgyventi geriant arseną

    Tūkstančius metų aukštai Argentinos Anduose gyvenantys žmonės vartojo geriamąjį vandenį, kuris daugumai sukeltų mirtiną pavojų.

    Šiame regione vulkaninėse uolienose natūraliai esantis arsenas patenka į požeminį vandenį ir užteršia vietos vandens šaltinius tokiais nuodingo metaloido kiekiais, kurie daugumai žmonių sukeltų rimtų sveikatos sutrikimų. Vis dėlto viena šiaurės Argentinos bendruomenė, panašu, įgijo neįprastą genetinį pranašumą.

    Vakarų Pietų Amerikos gyventojų DNR analizė parodė, kad Argentinos Anduose gyvenanti populiacija turi geno variantą, kuris, tikėtina, padeda saugiau metabolizuoti arseną.

    „Adaptacija lemia genomo pokyčius, tačiau konkrečių žmogaus adaptacijų įrodymai tebėra riboti“, – 2015 m. moksliniame darbe rašė komanda, vadovaujama evoliucinės biologijos tyrėjų Carinos Schlebusch ir Lucie Gattepaille iš „Uppsala University“.

    „Mūsų duomenys rodo, kad prisitaikymas toleruoti aplinkos stresorių – arseną – tikriausiai padidino apsauginių AS3MT varianto formų dažnį, ir tai yra pirmasis įrodymas, kad žmonės prisitaikė prie nuodingos cheminės medžiagos“, – teigė tyrėjai.

    Gyvybė, turėdama pakankamai laiko ir patirdama ne per staigų poveikį, geba prisitaikyti prie pačių įvairiausių sąlygų – nuo ekstremalios kaitros iki deguonies stokos ar pavojingos radiacijos. Tačiau apie tai, kaip žmonių populiacijos prisitaiko prie toksinių cheminių medžiagų savo aplinkoje, vis dar žinoma palyginti nedaug.

    Arsenas yra labai nuodingas: siejamas su vėžiu, odos pažeidimais, apsigimimais ir ankstyva mirtimi. Be to, kai kuriuose pasaulio regionuose jis natūraliai aptinkamas didelėmis koncentracijomis požeminiame vandenyje.

    Pasaulio sveikatos organizacijos nustatyta rekomenduojama arseno riba geriamajame vandenyje yra 10 mikrogramų litre. Tačiau iki 2012 m., kol buvo įrengta filtravimo sistema, atokiame aukštikalnių miestelyje San Antonijuje de los Kobres (Puna de Atakamos plynaukštėje) geriamajame vandenyje arseno būdavo apie 200 mikrogramų litre – maždaug 20 kartų daugiau nei rekomenduojama.

    Vis dėlto šis regionas gyvenamas tūkstančius metų – mažiausiai 7 tūkst. metų, o galbūt ir iki 11 tūkst. metų. Dėl to mokslininkus ilgą laiką glumino, kaip vietos gyventojai sugeba pakelti tokias dideles arseno koncentracijas.

    Dar 1995 m. tyrėjai pastebėjo, kad Argentinos Andų moterys turi „unikalų“ gebėjimą metabolizuoti arseną – tai rodė jų šlapime aptikti metabolitai.

    Patekęs į organizmą arsenas fermentų paverčiamas keliomis cheminėmis formomis. Viena tarpinių formų – monometilintas arsenas (MMA) – yra ypač toksiška. Vėlesnė forma, dimetilintas arsenas (DMA), organizmui yra palankesnė, nes lengviau pašalinama su šlapimu.

    San Antonijaus de los Kobres gyventojai, kaip nustatyta, paprastai pagamindavo mažiau toksiško tarpinio junginio ir daugiau lengviau pašalinamos formos. Tai leido manyti, kad jų organizmas arseno apdorojimą atlieka neįprastai efektyviai.

    Susidomėję šiuo reiškiniu, C. Schlebusch, L. Gattepaille ir kolegos siekė išsiaiškinti, ar tai galima paaiškinti genetiniais skirtumais.

    Komanda surinko 124 San Antonijaus de los Kobres moterų DNR mėginius, paimtus tamponėliais nuo skruosto gleivinės. Jų šlapimo mėginiai rodė tą patį arseno metabolitų profilį, kaip ir 1995 m. tyrime. Vėliau mokslininkai išanalizavo milijonus genetinių žymenų visame genome.

    Norėdami suprasti, ar aptiktas geno variantas yra būdingas būtent Argentinos populiacijai, tyrėjai palygino rezultatus su viešai prieinamais Peru ir Kolumbijos genomo duomenimis iš tarptautinio projekto „1000 Genomes Project“.

    Ankstesni tyrimai rodė, kad svarbų vaidmenį arseno apykaitoje gali atlikti fermentas, vadinamas arseno (+3 oksidacijos būsenos) metiltransferaze (AS3MT). Todėl mokslininkai dėmesį sutelkė į šią sritį.

    Jie aptiko genetinių variantų grupę šalia AS3MT geno, kuri stipriai veikė tai, kaip organizmas apdoroja arseną. Šie variantai buvo gerokai dažnesni San Antonijaus de los Kobres gyventojams nei genetiškai panašiose Peru ir Kolumbijos populiacijose.

    Manoma, kad šie variantai padeda efektyviau paversti arseną į formas, kurias organizmas gali saugiai pašalinti su šlapimu, ir mažina toksiškiausių tarpinių junginių kaupimąsi. Tai gerai dera su ankstesniais tyrimais, kuriuose analizuoti arseno metabolitai šlapime.

    Nors arseno tarša pasaulyje nėra reta, labai mažai bendruomenių ilgą laiką patyrė tokį didelį poveikį. San Antonijuje de los Kobres žmonės tūkstančius metų gyveno su arsenu gruntiniame vandenyje – pakankamai ilgai, kad natūrali atranka galėtų palankiai „atrinkti“ savybes, mažinančias arseno toksinį poveikį.

    Vėlesni darbai leidžia manyti, kad panašūs genetiniai signalai gali būti aptinkami ir kitose Andų populiacijose, kurios kartų kartas buvo veikiamos arseno. Tai sustiprina išvadą, kad ilgalaikis poveikis gali skatinti genetinės tolerancijos formavimąsi, ir leidžia spėti, jog toks prisitaikymas regione gali būti plačiau paplitęs.

    „Atsižvelgiant į itin žalingą arseno poveikį vaikų ir suaugusiųjų sveikatai, asmenys, turintys arseno toleranciją lemiančią haplotipų kombinaciją, gali turėti labai stiprų atrankos pranašumą didelio arseno aplinkoje“, – rašė tyrėjai.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Molecular Biology and Evolution.

  • Mokslininkai įspėja: žmonių evoliucija keičia kryptį, o ją vis labiau valdo kultūra

    Mokslininkai įspėja: žmonių evoliucija keičia kryptį, o ją vis labiau valdo kultūra

    Mokslininkai teigia, kad žmoniją galėjo pasiekti lūžio taškas: keičiasi atrankos spaudimas, kuris iki šiol formavo mūsų evoliuciją. Vis daugiau įrodymų rodo, kad šiandien žmogaus raidą gali lemti ne tiek aplinka ar kūno biologiniai apribojimai, kiek kultūra – technologijos, medicina ir mūsų gebėjimas bendradarbiauti sprendžiant problemas.

    Pasak tyrėjų, žmonių sugalvoti sprendimai, palengvinantys kasdienybę – nuo centrinio šildymo iki kontaktinių lęšių – biologines problemas išsprendžia nepalyginamai greičiau, nei spėja prisitaikyti genetinė evoliucija. Dėl to mažėja spaudimas, kuris anksčiau skatino genetines adaptacijas.

    Kultūrinės evoliucijos tyrėjas Timas Waringas iš „Meino universiteto“, kartu su bendraautoriumi Zachary Woodu, taip apibūdino šį procesą:

    „Žmonių evoliucija, panašu, perjungia pavarą. Kai vieni iš kitų perimame naudingus įgūdžius, institucijas ar technologijas, paveldime prisitaikančias kultūrines praktikas. Peržvelgę įrodymus matome, kad kultūra problemas sprendžia kur kas greičiau nei genetinė evoliucija. Tai leidžia manyti, jog mūsų rūšis yra didelio evoliucinio perėjimo viduryje“, – aiškino T. Waringas.

    Evoliucija – tai procesas, kai gyvi organizmai palaipsniui kinta dėl paveldimų genetinių variacijų. Dažniausiai ji vyksta lėtai ir atsiskleidžia per daugybę kartų, o jos kryptį formuoja aplinkos veiksniai, lemiantys, kurie genai dažniau perduodami palikuonims.

    Vienas gerai žinomų pavyzdžių žmonėms – maliarija. Tropikuose, kur ši liga paplitusi, dažniau aptinkami ir pjautuvinės anemijos genai. Taip yra todėl, kad žmonės, turintys vieną tokio geno kopiją, įgyja didesnę apsaugą nuo maliarijos, dažniau išgyvena ir perduoda geną vaikams.

    Tačiau per visą žinomą žmonijos istoriją atranką veikė ir kultūra. Pavyzdžiui, gebėjimas suaugus virškinti laktozę, manoma, išplito ankstyvose gyvulininkyste besiverčiančiose bendruomenėse. Kitas atvejis – izoliuota prancūzų–kanadiečių Île aux Coudres populiacija: per maždaug 140 metų ten fiksuota tendencija, kad moterys pirmojo vaiko susilaukia vis jaunesnės, o šis pokytis atsispindėjo ir genetiniame lygmenyje.

    Žmonės ir toliau evoliucionuoja, o aplinkos veiksniai vis dar daro įtaką daugeliui pokyčių. Vis dėlto T. Waringas ir Z. Woodas argumentuoja, kad šiuo metu kultūra gali tapti pagrindiniu veiksniu, keičiančiu atrankos spaudimo pobūdį.

    „Kultūrinė evoliucija genetinę evoliuciją aplenkia be jokių abejonių. Skirtumas milžiniškas“, – teigė Z. Woodas.

    Tai nebūtinai reiškia, kad kultūra iš karto sukuria naujas genetines adaptacijas. Dažnai ji tiesiog pašalina spaudimą, kuris anksčiau galėjo sutrumpinti gyvenimo trukmę.

    Štai anksčiau gimdymas galėjo baigtis motinos mirtimi, jei kūdikis būdavo per didelis gimdymo takams. Šiandien cezario pjūvis leidžia išgyventi ir, tikėtina, ateityje susilaukti dar vaikų. Taip pat dabar egzistuoja gydymas ligoms, kurios anksčiau niokojo visuomenes, nors istorinių pandemijų pėdsakai vis dar aptinkami išgyvenusiųjų palikuonių genomuose.

    Tyrėjai pasiūlė patikrinamą teoriją: kadangi kultūra evoliucionuoja daug greičiau nei genai, ji gali palaipsniui perorientuoti tai, kaip formuojasi žmogaus savybės. Jie taip pat pasiūlė kiekybinius būdus įvertinti, kaip greitai toks poslinkis galėtų vykti.

    Gauti rezultatai leidžia manyti, kad perėjimas jau prasidėjo ir gali net spartėti. T. Waringas siūlo paprastą klausimą, padedantį suprasti idėjos esmę:

    „Pagalvokite: kas labiau lemia jūsų gyvenimo baigtis – genai, su kuriais gimėte, ar šalis, kurioje gyvenate? Šiandien gerovę vis mažiau nulemia individuali biologija ir vis labiau – kultūrinės sistemos, kurios mus supa: bendruomenė, valstybė, technologijos. O kultūros svarba ilgalaikėje perspektyvoje auga, nes ji greičiau sukaupia prisitaikančius sprendimus“, – aiškino jis.

    Kai kurie mokslininkai įspėja, kad tokio poslinkio pasekmės gali būti dar gilesnės. Jei technologijos ir medicina toliau „apsaugos“ žmones nuo natūralios atrankos, ilgainiui gali keistis pats evoliucijos veikimo mechanizmas.

    Tarptautinė tyrėjų grupė, vadovaujama mikrobiologo Arthuro Saniotio iš „Cihan University-Erbil“, viename 2025 m. publikuotame darbe teigė, kad žmonija taip sėkmingai sumažino išorinį atrankos spaudimą, jog galėjo susilpninti savo evoliucinę trajektoriją. Autoriai svarsto, kad ateityje gali prireikti medicininių ir technologinių patobulinimų, siekiant kompensuoti tai, ką jie vadina žalingu poveikiu žmogaus fenotipams dėl susilpnėjusios natūralios atrankos.

    Kitaip tariant, gerindami gyvenimą kultūra ir technologijomis galime sukurti grįžtamąjį ryšį: jei tokie sprendimai tampa būtini išlikimui, jų reikės vis daugiau. Ši idėja laikoma kontroversiška – ji kelia sudėtingus klausimus apie tai, kiek toli žmonės turėtų eiti bandydami technologijomis formuoti savo biologiją, ir neišvengiamai primena istoriškai problemiškas eugenikos temas.

    Vis dėlto, anot T. Waringo, išeitis nebūtinai yra dar daugiau technologijų. Jis pabrėžia visuomenės organizacijos ir bendradarbiavimo svarbą:

    „Kultūrinė organizacija paverčia grupes labiau bendradarbiaujančiomis ir efektyvesnėmis. Jei kultūrinis paveldėjimas ir toliau dominuos, mūsų, kaip individų, likimas ir visos rūšies ateitis vis labiau priklausys nuo visuomenių stiprumo ir gebėjimo prisitaikyti“, – sakė T. Waringas.

    T. Waringo ir Z. Woodo straipsnis publikuotas mokslo žurnale „Bioscience“.