Blog

  • Alytaus rajone atnaujins 5 priedangas: naujos saugumo sistemos ir prieinamumas žmonėms su negalia

    Alytaus rajone atnaujins 5 priedangas: naujos saugumo sistemos ir prieinamumas žmonėms su negalia

    Antrasis projekto etapas

    Alytaus rajono savivaldybė pradeda antrąjį projekto Priedangų infrastruktūros plėtra Alytaus rajone etapą. Jo tikslas – sustiprinti esamas priedangas, kad jos būtų saugesnės ekstremalių situacijų metu ir patogiau naudojamos gyventojams.

    Numatoma gerinti ne tik atsparumą, bet ir priedangų funkcionalumą bei prieinamumą. Savivaldybė pabrėžia, kad sprendimai bus pritaikyti ir žmonėms, turintiems judėjimo negalią.

    Kuriose vietose vyks darbai?

    Pagal projektą bus atnaujintos penkios priedangos Alytaus rajone: Butrimonių vaikų darželyje, Krokialaukio Tomo Noraus-Naruševičiaus gimnazijoje, Punios kultūros namuose, Simno kultūros namuose ir Luksnėnų laisvalaikio salėje.

    Šios vietos pasirinktos kaip svarbūs bendruomenių traukos taškai, kuriuose kasdien lankosi įvairaus amžiaus gyventojai. Toks priedangų tinklas, savivaldybės vertinimu, leidžia greičiau užtikrinti apsaugą didesnei daliai žmonių.

    Kokie atnaujinimai numatyti?

    Priedangose planuojama įrengti arba atnaujinti apsauginius langų skydus, evakuacinius išėjimus, vėdinimo sistemas, elektros generatorius, gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemas. Taip pat bus tvarkomi įėjimai ir išėjimai, kad patalpos būtų prieinamos judėjimo negalią turintiems žmonėms.

    Trys priedangos – Butrimonyse, Krokialaukyje ir Punioje – taps vidutinio atsparumo priedangomis. Jose gyventojai, prireikus, galės saugiai būti iki 24 valandų.

    Projekto įgyvendinimui iš Valstybės gynybos fondo skirta 199 974 eurų. Finansavimo sutartis pasirašyta 2026 metais gegužės 27 dieną su Viešąja įstaiga Vidaus reikalų ministerijos projektų valdymo agentūra ir Vidaus reikalų ministerija.

    Numatyta, kad darbai vyks nuo 2026 metų gegužės iki 2027 metų lapkričio. Savivaldybė tikisi, jog investicijos prisidės prie geresnio pasirengimo galimoms ekstremalioms situacijoms ir didins bendrą gyventojų saugumo lygį rajone.

  • Varėnos biblioteka vasarą pradėjo žygiu: mokiniai sekė Martyno Vainilaičio takais

    Varėnos biblioteka vasarą pradėjo žygiu: mokiniai sekė Martyno Vainilaičio takais

    Varėnos viešoji biblioteka vasaros pradžią šiemet pasitiko ne tradicine švente, o pažintiniais žygiais, kvietusiais vaikus ir mokytojus keliauti po poeto Martyno Vainilaičio gyvenimo vietas. Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus iniciatyva žygiai tapo gyva literatūros pamoka miške, kaimuose ir prie atmintį saugančių ženklų.

    Kelionės surengtos įgyvendinant projektą 10-asis respublikinis meninės kūrybos festivalis Susitikimas Ežio dvare. Biblioteka pabrėžia, kad tokios veiklos padeda mokiniams literatūrą suprasti ne vien per tekstą, bet ir per vietos kontekstą, šeimos istorijas bei asmeninį patyrimą.

    Žygis į Mergežerį

    Pirmąją vasaros dieną į kelią leidosi Varėnos „Ryto“ progimnazijos 4d klasės mokiniai su mokytoja Vilija Latviene. Maršrutas vedė į Mergežerį, kur poetas gimė ir kurį vėliau dažnai minėjo kaip svarbų savo pasaulėvaizdžio tašką.

    Žygyje vaikai ne tik ėjo poeto vaikystės takais, bet ir klausėsi pasakojimų apie vietas, formavusias kūrėjo atmintį bei vaizduotę. Tokie susitikimai, kai literatūra susiejama su geografija ir krašto istorija, bibliotekomis vis dažniau naudojami kaip būdas stiprinti skaitymo motyvaciją bei ryšį su vietos kultūra.

    Vaitakarčmis ir Ežio dvaras

    Kitą dieną žygeiviai keliavo su Varėnos „Ryto“ progimnazijos 4c klasės mokiniais ir mokytoja Neringa Saldiene. Šį kartą kryptis buvo į Vaitakarčmį, kur poetas praleido reikšmingą savo gyvenimo dalį, o vieta neretai vadinama Ežio dvaru.

    Dalyviai aplankė poeto darbo kambarį, kuriame įrengta muziejinė erdvė, apžiūrėjo knygas, fotografijas ir kūrybos motyvais sukurtas skulptūras. Bibliotekos teigimu, vaikams ypač svarbu pamatyti, kad autorius nėra tik vadovėlio pavardė, o realus žmogus, gyvenęs konkrečioje aplinkoje, kūręs kasdienybės ritmu.

    Gyvi prisiminimai ir viktorinos

    Žygiuose dalyviai susipažino su poetą menančiomis vietomis, atminimo ženklais, klausėsi istorijų apie jo gyvenimą ir kūrybą. Ypatingą įspūdį paliko gyvi prisiminimai, kuriais dalijosi poeto sesuo Antosė Kierienė.

    Pažintinę programą papildė viktorinos, kvietusios prisiminti eilėraščius, kūrinių herojus ir kūrybos aplinkybes. Biblioteka akcentuoja, kad tokie užsiėmimai padeda žinias paversti patirtimi, o patirtį – ilgiau išliekančiu susidomėjimu knygomis.

    Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Varėnos rajono savivaldybės administracija. Organizatoriai tikisi, kad žygiai poeto takais taps tęstine tradicija, sujungsiančia literatūrą, kraštotyrą ir prasmingą laiką gamtoje.

  • Varėnoje startuoja praktiniai mokymai: Alytaus profesinio rengimo centras kviečia registruotis

    Varėnoje startuoja praktiniai mokymai: Alytaus profesinio rengimo centras kviečia registruotis

    Alytaus profesinio rengimo centro Varėnos skyrius kviečia gyventojus ir įmonių darbuotojus registruotis į praktinius profesinius mokymus. Skelbimuose nurodoma, kad siūlomos programos orientuotos į rinkoje paklausias, aiškiai pritaikomas kompetencijas.

    Varėnoje planuojami mokymai apima medienos apdirbimo sritį bei autokrautuvo ir elektrokrautuvo vairuotojų rengimą. Tai kryptys, kurios aktualios gamybos, sandėliavimo, logistikos ir statybos sektoriuose, kur darbdaviai dažnai ieško darbuotojų su konkrečiais praktiniais įgūdžiais ir pažymėjimais.

    Kam šie mokymai aktualiausi?

    Tokie kursai ypač naudingi žmonėms, norintiems greičiau persikvalifikuoti ar papildyti turimą kvalifikaciją. Praktinis mokymas leidžia įgytas žinias iš karto pritaikyti darbo vietoje, o tai didina šansus sėkmingai įsidarbinti arba sustiprinti pozicijas esamame darbe.

    Darbdaviams tai taip pat patogi galimybė kelti darbuotojų kompetenciją vietoje, nelaukiant ilgų mokymų ciklų ar sudėtingų atrankų. Logistikos ir sandėliavimo veiklose krautuvo vairavimo įgūdžiai dažnai yra viena iš bazinių kvalifikacijų, lemiančių darbo našumą ir saugą.

    Ką svarbu įsivertinti prieš registruojantis?

    Renkantis mokymus svarbu pasitikslinti priėmimo sąlygas, mokymų trukmę, tvarkaraštį ir tai, kokie dokumentai išduodami baigus programą. Taip pat verta įvertinti, ar mokymai labiau skirti pradedantiesiems, ar turintiems patirties, nes praktinių įgūdžių gilinimo lygis gali skirtis.

    Registracijos ir programų detalės paprastai pateikiamos mokymo įstaigos oficialiuose kanaluose, kur nurodoma ir informacija apie grupių formavimą. Susidomėjusiems rekomenduojama kreiptis į Alytaus profesinio rengimo centro Varėnos skyrių ir pasitikslinti artimiausias mokymų pradžios datas.

  • 6 produktai, kuriuose omega-3 daugiau nei žuvyje: ką rinktis kasdieniam racionui

    Omega-3 riebalų rūgštys yra būtinos daugeliui organizmo funkcijų, o jų pakankamas kiekis siejamas su širdies ir kraujagyslių, smegenų bei regėjimo sveikata. Mitybos specialistai pabrėžia, kad omega-3 svarbios ir uždegiminių procesų valdymui, todėl verta žinoti ne tik žuvies, bet ir kitus patikimus šaltinius.

    Dažniausiai kalbama apie tris omega-3 tipus: ALA (randama augaliniuose produktuose), EPA ir DHA (daugiausia gaunamos iš jūrinių šaltinių). ALA organizmas gali paversti į EPA ir DHA, tačiau šis virsmas yra ribotas, todėl subalansuota mityba ir įvairūs šaltiniai tampa ypač aktualūs.

    Vienas ryškiausių pasirinkimų yra linų sėmenys ir ypač linų sėmenų aliejus. Juose gausu ALA, todėl jie dažnai minimi kaip vienas koncentruočiausių augalinių omega-3 šaltinių, o malti sėmenys tinka košėms, jogurtui ar kepiniams.

    Ne mažiau populiarios ir ispaninio šalavijo sėklos, geriau žinomos kaip chia. Jos vertinamos ne tik dėl ALA, bet ir dėl skaidulų, kurios prisideda prie sotumo ir virškinimo, tačiau jas įprasta brinkinti skystyje, kad būtų lengviau virškinamos.

    Graikiniai riešutai išsiskiria kaip omega-3 turtingiausi riešutai, kartu suteikiantys vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Kai kurie tyrimai sieja riešutuose esančius polifenolius su pažinimo funkcijų palaikymu, todėl tai patogus kasdienis užkandis.

    Sojų produktai, tokie kaip edamame ar tofu, taip pat gali prisidėti prie omega-3 suvartojimo, kartu suteikdami baltymų ir folio rūgšties. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie renkasi augalinę mitybą ir ieško universalių ingredientų kasdieniams patiekalams.

    Kai kurie gamintojai siūlo omega-3 praturtintus kiaušinius, kuriuose riebalų rūgštys koncentruojasi trynyje. Mitybos kontekste tai patogi alternatyva tiems, kurie nevalgo žuvies, tačiau nori paprasto, lengvai pritaikomo produkto pusryčiams ar salotoms.

    Dar viena svarbi grupė yra valgomieji jūros dumbliai, kurie gali būti omega-3 šaltinis ir yra plačiai naudojami Azijos virtuvėje. Jie taip pat vertinami dėl kitų mikroelementų, tačiau renkantis verta atkreipti dėmesį į produkto sudėtį ir kilmę.

    Specialistai dažniausiai pataria omega-3 gauti iš įvairių šaltinių ir rinktis kuo mažiau apdorotus produktus. Kasdienėje mityboje tai gali reikšti sėklų ar riešutų įtraukimą į pusryčius, sojų produktus pietums ir, jei tinka, praturtintus kiaušinius.

    Jei žuvies jūsų racione mažai arba jos visai nėra, verta aptarti individualius poreikius su gydytoju ar dietologu, ypač jei aktuali širdies sveikata, nėštumas ar padidėję uždegiminiai rodikliai. Tokiais atvejais gali būti svarbu įvertinti ne tik ALA, bet ir realų EPA bei DHA poreikį.

  • Kodėl neverta kondicionieriaus nustatyti ties 26 laipsniais: meistras paaiškino, kas geriau

    Karštomis vasaros dienomis daugelis automatiškai pasirenka 26 laipsnių režimą, manydami, kad tai saugi vidurio pozicija tarp šalčio ir tvankumos. Tačiau kondicionierių priežiūros specialistai sako, kad toks nustatymas ne visada yra geriausias sprendimas nei piniginei, nei savijautai.

    Meistrų teigimu, daugelyje namų ūkių efektyviausiai veikia 24–25 laipsnių intervalas. Tokiu režimu įrenginys dažniau pasiekia tikslą greičiau ir stabiliau, todėl rečiau dirba maksimaliu pajėgumu, o tai paprastai reiškia ir mažesnes elektros sąnaudas.

    Praktikoje net ir vieno laipsnio pokytis gali pastebimai pakeisti elektros vartojimą per visą sezoną. Specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik pasirinkta temperatūra, bet ir tai, kaip greitai patalpa atvėsta, kiek šilumos patenka per langus ir ar įrenginys nėra priverstas kompensuoti nuolatinių nuostolių.

    Per šiltai nustatytas režimas kai kuriose patalpose gali reikšti didesnę drėgmę, ypač jei kondicionierius dirba trumpais ciklais arba patalpa prastai vėdinama. Didesnė drėgmė sudaro palankesnes sąlygas pelėsiui, bakterijoms ir alergenams, o tai jautresniems žmonėms gali sukelti diskomfortą.

    Didžiausią riziką dažniausiai jaučia žmonės, turintys lėtinių kvėpavimo takų problemų, pavyzdžiui, astmą ar alergijas. Pasak specialistų, pastovesnis 24–25 laipsnių režimas daugeliui padeda išlaikyti tolygesnį mikroklimatą ir mažina staigių temperatūros svyravimų tikimybę.

    Meistrai akcentuoja, kad net idealiai parinkta temperatūra neduos norimo rezultato, jei įrenginio viduje kaupiasi dulkės, nešvarumai, pelėsis ar bakterijos. Tuomet kondicionierius gali pradėti vėsinti silpniau, skleisti nemalonius kvapus, o patalpose prastėja oro kokybė.

    Dažniausiai rekomenduojama reguliariai tikrinti ir valyti filtrus, nuvalyti lengvai pasiekiamas vidinio bloko vietas ir įsitikinti, kad kondensato nubėgimas nėra užsikimšęs. Jei įrenginys ilgai nebuvo prižiūrėtas, saugiausia kreiptis į specialistus, nes gilesnė priežiūra ir diagnostika gali padėti išvengti gedimų piko sezono metu.

  • Pirkėjai dažnai to neįvertina: 5 svarbūs OLED televizorių trūkumai prieš perkant

    OLED televizoriai jau ne vienerius metus laikomi vienu geriausių pasirinkimų vaizdo kokybei, nes gali pasiūlyti itin gilų juodą atspalvį, aukštą kontrastą ir tikslias spalvas. Vis dėlto net ir ši technologija turi ribojimų, kurie realiame naudojime kai kuriems pirkėjams tampa lemiami.

    Renkantis televizorių svarbu įvertinti ne tik kainą ar įstrižainę, bet ir kambario apšvietimą, turinio žiūrėjimo įpročius bei tai, kiek metų planuojate įrenginį naudoti. Šie veiksniai gali nulemti, ar OLED privalumai atsvers trūkumus.

    Dažniausiai minima OLED problema yra vaizdo išdegimas, kai ilgai rodomi statiniai elementai palieka pastebimą pėdsaką ekrane. Taip nutikti gali dėl kanalų logotipų, naujienų juostų, žaidimų sąsajos ar nuolat rodomų meniu.

    Gamintojai taiko apsaugos priemones, pavyzdžiui, pikselių poslinkį, ryškumo mažinimą statiniams objektams ar automatines ekrano priežiūros funkcijas. Tačiau visiškai panaikinti rizikos neįmanoma, ypač jei televizorius dažnai naudojamas vienodam turiniui.

    Kitas praktinis aspektas yra ryškumas: daugelyje situacijų OLED modeliai gali nusileisti daliai LCD ar Mini LED televizorių, ypač kai patalpoje daug natūralios šviesos. Esant stipriam apšvietimui tamsios scenos gali atrodyti mažiau sodrios, o bendras vaizdas prarasti dalį gylio.

    Žiūrint filmus dieną ar kambaryje su dideliais langais skirtumas kartais tampa akivaizdus, todėl prieš perkant verta įvertinti, kurioje vietoje stovės televizorius ir kada dažniausiai bus žiūrimas turinys.

    Daugeliui pirkėjų rimtas barjeras išlieka kaina, nes OLED panelės gamyba yra sudėtingesnė ir brangesnė. Už panašų biudžetą neretai galima rasti didesnės įstrižainės Mini LED ar LCD televizorių su aukštu ryškumu ir plačiu funkcijų rinkiniu.

    OLED konstrukcija susijusi ir su dar vienu minusų bloku: organiniai sluoksniai laikui bėgant dėvisi, todėl per ilgą laikotarpį gali mažėti ryškumas ar kisti spalvų atkūrimas. Dėl to pirkėjams, kurie televizorių planuoja naudoti ypač ilgai ir intensyviai, verta pasverti ne tik šiandienos vaizdą, bet ir eksploatacijos perspektyvą.

    Vis dėlto OLED išlieka vienas stipriausių pasirinkimų kino ir žaidimų gerbėjams, ypač jei žiūrima prietemoje ir dažnai keičiamas turinys. Prieš perkant labiausiai padeda paprasta taisyklė: suderinkite technologiją su savo aplinka, įpročiais ir realiu biudžetu.

  • Kiaušinienė be pieno: ingredientas, kurį šefai deda vietoj jo, kad skonis ir tekstūra būtų geresni

    Plakta kiaušinienė yra vienas paprasčiausių pusryčių patiekalų, tačiau būtent smulkios detalės dažnai lemia, ar ji bus puri ir švelni, ar sausa bei vandeninga. Daugelyje namų įprasta įmuštus kiaušinius skiesti pienu, tikintis suteikti kremiškumo, tačiau toks įprotis ne visada pasiteisina.

    Pienas gali susilpninti natūralų kiaušinių skonį ir pakeisti tekstūrą, nes į masę įneša papildomo skysčio. Kaitinant per stipriai, kiaušinienė greičiau praranda švelnumą, o rezultatas gali tapti trapus ir mažiau vientisas.

    Kas geriau nei pienas?

    Vietoj pieno vis dažniau siūloma rinktis trupintą fetos sūrį. Šis sūris brandinamas sūryme, todėl pasižymi ryškesniu skoniu ir lengvu kremiškumu, kuris kiaušiniams suteikia sodrumo be papildomo skysčio.

    Feta kaitinama iki galo neištirpsta, todėl kiaušinienėje lieka minkštų gabalėlių, kurie praturtina tekstūrą. Be to, natūralus sūrumas padeda išryškinti kiaušinių skonį, dažnai net nereikia papildomai sūdyti.

    Ką verta žinoti apie maistingumą

    Fetos sūris kartu prideda ir maistinės vertės: tai baltymų šaltinis, taip pat jame yra kalcio ir kitų mikroelementų. Tokia kiaušinienė gali tapti sotesnė, ypač jei patiekiama su pilno grūdo skrebučiu ar daržovėmis.

    Geras derinys yra pomidorai, agurkai, paprikos ar žalumynai, kurie suteikia gaivumo ir subalansuoja sūresnį fetos skonį. Tokie priedai patiekalui prideda skaidulų ir padeda pusryčius paversti labiau subalansuotais.

    Kada verta saikingumas?

    Fetos trūkumas tas pats, kas ir privalumas: joje paprastai nemažai druskos, todėl jautresniems kraujospūdžiui ar ribojantiems druską reikėtų rinktis mažesnę porciją. Taip pat verta nepamiršti, kad tai riebesnis produktas, tad geriausia jį laikyti subalansuoto raciono dalimi.

    Norint švelnesnio rezultato, galima pradėti nuo mažesnio kiekio ir prisitaikyti pagal skonį. Pagrindinė taisyklė paprasta: kiaušinienės nereikia „skystinti“ pienu, jei kremiškumą galima pasiekti parinkus tinkamą ingredientą.

  • Spalvotos saulės baterijos istoriniuose pastatuose: nauja plėvelė išlaiko iki 95 proc. galios

    Saulės energijos plėtra susiduria su praktišku barjeru ten, kur miestai saugo istorinį vaizdą: įprastos tamsios saulės baterijos dažnai laikomos vizualiai netinkamomis. Dėl to dalis pastatų, ypač paveldo teritorijose, lieka be galimybės gaminti elektrą vietoje.

    Architektams ir pastatų savininkams vis dažniau siūlomi sprendimai, leidžiantys saulės modulius paversti ne tik inžineriniu, bet ir dizaino elementu. Pastaruoju metu dėmesį patraukė technologija, kuri leidžia fotovoltinius paviršius priderinti prie stogo čerpių, plytų ar fasado tekstūrų.

    Skaitmenizuoti ir vadinamieji išmanieji pastatai naudoja vis daugiau elektros, nes remiasi jutiklių, automatizavimo, ryšio tinklų ir duomenų apdorojimo sprendimais. Energetikos sistemos apkrovą didina ir duomenų centrai, kurie aptarnauja šiuos procesus, todėl vietinė, ant pastato gaminama elektra tampa vis svarbesnė.

    Tačiau istorinėse zonose dažnai galioja griežtesni estetiniai reikalavimai, todėl tradiciniai moduliai gali būti ribojami arba vertinami nepalankiai. Šį atotrūkį bandoma mažinti sprendimais, kurie leidžia saulės baterijoms vizualiai susilieti su aplinka.

    Aprašoma plėvelė kuriama taip, kad imituotų įvairius paviršius, o jos vizualiniai raštai formuojami mikroskopinėmis 3D struktūromis. Sprendimas siejamas su biomimikrija, kai įkvėpimo semiamasi iš gamtoje sutinkamų šviesos sąveikos principų, pavyzdžiui, drugelių sparnų optinių efektų.

    Esminė idėja ta, kad danga išlieka pakankamai skaidri: saulės šviesa gali pasiekti po ja esančius fotovoltinius elementus, todėl elektros gamyba smarkiai nenukenčia. Skelbiama, kad toks sprendimas gali išlaikyti apie 95 proc. įprastos juodos saulės baterijos galios.

    Jei deklaruojamas efektyvumas pasitvirtina realiose sąlygose, tai atveria daugiau galimybių saulės energijai ten, kur iki šiol dominavo kompromisai tarp estetikos ir tvarumo. Praktikoje tai galėtų reikšti daugiau projektų senamiesčiuose, kultūros paveldo teritorijose ar pastatuose su griežtais architektūriniais reikalavimais.

    Vis dėlto galutinį sprendimo pritaikomumą dažniausiai lemia ne vien galia, bet ir ilgaamžiškumas, atsparumas aplinkos poveikiui, montavimo sudėtingumas bei kaina. Rinkai bręstant, tokios technologijos gali tapti nišiniu, bet strategiškai svarbiu įrankiu, padedančiu didinti vietinės saulės energetikos dalį.

    Artimiausiais metais didžiausias klausimas bus, ar spalvotos ir tekstūrinės dangos bus siūlomos pakankamu mastu ir ar jas priims paveldo reikalavimus taikančios institucijos. Jei taip, saulės baterijos gali tapti beveik nepastebima pastato apdailos dalimi, o ne išskirtiniu, akis traukiančiu priedu.

  • Mažiau žinomi Europos pakrančių kampeliai: nuo Kuršių nerijos iki Ksamilio be turistų minių

    Europoje netrūksta populiarių kurortų, tačiau naujausi kelionių gidai vis dažniau siūlo žvilgsnį į mažiau žinomas pakrančių kryptis, kuriose dar išlikęs vietos autentiškumas. Tokios vietos vilioja ramesniu poilsiu, gamtos įvairove ir dažnai palankesnėmis kainomis nei žinomiausiuose Viduržemio jūros taškuose.

    Viename naujausių „Rough Guides“ leidinių apie labiausiai neįvertintas Europos vietas išskiriami regionai, kuriuose svarbų vaidmenį atlieka ne tik paplūdimiai, bet ir kultūra, gastronomija bei vietiniai vyno keliai. Keliautojų dėmesys kreipiamas į mažiau girdėtus kultūrinius centrus ir pakrantes, kurias masinis turizmas dar neperformavo.

    Pastaraisiais metais visoje Europoje ryškėja vadinamojo „lėtesnio keliavimo“ tendencija, kai prioritetu tampa ne kuo daugiau objektų per trumpą laiką, o kokybiškas buvimas vietoje. Prie to prisideda ir klimato realybė: karščio bangos vasarą dažnai skatina rinktis vėsesnes ar labiau vėdinamas pakrantes, salas ir miškų supamus regionus.

    Kartu auga ir „antrojo pasirinkimo“ krypčių populiarumas, kai keliautojai sąmoningai vengia garsiausių miestų ar kurortų, ieškodami mažesnio žmonių srauto. Tai ypač juntama pakrantėse, kur ankstyvas apgyvendinimo rezervavimas, parkavimo ribojimai ar paplūdimių prieigos mokesčiai tampa kasdienybe labiausiai apkrautose vietose.

    Tarp išskiriamų krypčių minimos Alandų salos Suomijoje, kur archipelagas apima apie 6 700 salų, o atmosfera labiau primena lėtą gamtos poilsį nei tipinį kurortą. Čia populiarios dviračių išvykos, vandens pramogos, žygiai, o žiemą – ir ilgesni čiuožimo maršrutai.

    Ispanijoje dėmesio sulaukia Cabo de Gata-Níjar gamtos parkas Almerijoje – saugoma teritorija su vulkaniniais peizažais, paslėptomis įlankomis ir laukine pakrante, kuri skiriasi nuo labiau užstatytų pietų Ispanijos kurortų. Portugalijoje išskiriama Komporta, kurią supa pušynai, kopos ir ryžių laukai, o griežtesnė statybų kontrolė padėjo išlaikyti ramesnį regiono charakterį.

    Į sąrašą patenka ir Kuršių nerija Lietuvoje – siaura sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, garsėjanti didžiulėmis kopomis, miškais ir išskirtiniu kraštovaizdžiu. Keliautojai čia dažnai renkasi Parnidžio kopą, pasivaikščiojimus pajūriu, gintaro paieškas bei Nidą, kur gamtos patirtys dera su vietos kultūra ir žvejiška tradicija.

    Vokietijoje minimas Fischland-Darß-Zingst pusiasalis Baltijos jūroje, žinomas plačiais paplūdimiais, pelkėtomis teritorijomis ir paukščių stebėjimu. Rudenį ir pavasarį čia fiksuojami įspūdingi migruojančių gervių būriai, o kai kurios gyvenvietės iki šiol saugo menininkų kolonijų palikimą.

    Ieškantiems Viduržemio jūros vaizdų siūlomas Ksamilis Albanijoje, kuris pastaruoju metu vis dažniau vadinamas viena įdomiausių ramesnio poilsio alternatyvų. Netoliese esantis Butrinto nacionalinis parkas ir UNESCO pasaulio paveldo vietovė Butrintas suteikia galimybę vienoje kelionėje derinti paplūdimius, žygius ir istorinius objektus.

    Prancūzijoje išskiriamas Lège-Cap-Ferret Atlanto pakrantėje, kuriame dera žvejų kaimeliai, pušynai ir ilgi smėlio paplūdimiai, populiarūs tiek tarp banglentininkų, tiek tarp ramesnio poilsio ieškančių keliautojų. Kroatijoje rekomenduojama Lošinio sala, o Graikijoje – Peliono pusiasalis, kur masinio turizmo mažiau dėl kalnuoto reljefo ir sudėtingesnio susisiekimo, tačiau atsiveria autentiškos gyvenvietės ir senieji pėsčiųjų takai.

    Renkantis mažiau žinomas vietas verta įvertinti sezoniškumą: kai kuriose salose ar atokesniuose regionuose paslaugų pasirinkimas stipriai priklauso nuo metų laiko. Taip pat svarbu pasitikrinti saugomų teritorijų taisykles, automobilių eismo ribojimus ir parkavimo sąlygas, nes dalyje pakrančių vis dažniau taikomos priemonės gamtai ir infrastruktūrai apsaugoti.

    Vis dėlto būtent tokios kryptys daugeliui tampa atradimu: mažiau triukšmo, daugiau vietos paplūdimiuose ir didesnė tikimybė pamatyti tikrą regiono ritmą. Kelionių leidėjai ir turizmo analitikai sutaria, kad „neįvertintos“ vietos sparčiai tampa nauju standartu tiems, kurie Europoje ieško ne atviruko, o patirties.

  • JAV Mohavės dykumoje dulkėja 350 000 Volkswagen ir Audi: kodėl jie ten atsidūrė ir kas bus toliau

    JAV Mohavės dykumoje jau beveik dešimtmetį stovi milžiniška automobilių aikštelė, kurioje, kaip skaičiuojama, dulkėja apie 350 000 „Volkswagen“ ir „Audi“ automobilių. Iš pirmo žvilgsnio vaizdas primena apleistą sąvartyną, tačiau šios transporto priemonės ten atsirado ne atsitiktinai.

    Didžioji dalis automobilių buvo sukaupta po 2015 metais kilusio „Dieselgate“ skandalo, kai JAV Aplinkos apsaugos agentūra nustatė, kad dalis dyzelinių modelių naudojo programinę įrangą, galėjusią iškreipti išmetamųjų teršalų testų rezultatus. Agentūra tuomet skelbė, kad realiomis sąlygomis kai kuriuose modeliuose azoto oksidų emisijos galėjo viršyti leistinas normas dešimtimis kartų.

    Mohavės regionas pasirinktas dėl praktinių priežasčių: sausas klimatas reikšmingai mažina korozijos ir rūdžių riziką, todėl automobiliai gali būti laikomi ilgą laiką neprarandant galimybės juos suremontuoti ar paruošti pakartotiniam naudojimui. Dėl to tokios vietos tampa savotiškomis ilgalaikio sandėliavimo aikštelėmis, o ne „automobilių kapinėmis“ tiesiogine prasme.

    Viešojoje erdvėje skelbiama, kad „Volkswagen“ tokiose aikštelėse periodiškai vykdė techninę priežiūrą, kad automobiliai išliktų tinkami tolimesniems sprendimams. Kitaip tariant, dalis jų nebuvo palikti likimo valiai, o laikyti kaip turtas, kuriam dar planuojamas panaudojimas.

    Po skandalo „Volkswagen“ JAV rinkoje vykdė plataus masto automobilių supirkimo programą, kuri kainavo apie 6,9 milijardo eurų. Šios programos esmė buvo kompensuoti pirkėjams, supirkti dalį automobilių ir, gavus reguliuotojų pritarimą, atlikti programinės bei kai kuriais atvejais techninės įrangos pakeitimus.

    Automobilių mastai buvo tokie dideli, kad visoje JAV buvo naudojamos dešimtys sandėliavimo aikštelių ir logistikos teritorijų. Mohavės dykuma tapo labiausiai pastebima dėl įspūdingo vaizdo, tačiau tai buvo tik viena iš vietų, kur laikinai kauptos supirktos transporto priemonės.

    Nors socialiniuose tinkluose dažnai pasirodo teiginiai, kad automobiliai „palikti pūti“, realybė dažniausiai pragmatiškesnė. Dalis automobilių bėgant metams buvo sutvarkyti, atnaujinti pagal reikalavimus ir grąžinti į antrinę rinką, kur vėl parduoti.

    Kita dalis buvo išardyta dalimis arba perdirbta, jei remontas pasirodė ekonomiškai nepagrįstas. Tokį kelią paprastai lemia remonto kaina, modelio likutinė vertė, konkrečios modifikacijos paklausos pokyčiai ir tai, ar techniniai pakeitimai apskritai gali užtikrinti atitikimą reikalavimams.

    Ši istorija išryškino, kaip greitai automobilių pramonėje reputacinės ir reguliacinės krizės gali virsti didžiuliais logistikos projektais. Vienoje vietoje sukaupti šimtai tūkstančių automobilių tapo matomu priminimu, kad emisijų politika, programinė įranga ir atitikties kontrolė šiandien yra ne mažiau svarbūs nei pati mechanika.