Inkilai – paprastas būdas padėti paukščiams rasti saugią vietą perėti, ypač ten, kur trūksta senų medžių su natūraliomis drevėmis. Tačiau vien tik pakabinti inkilą neužtenka: svarbu pasirinkti tinkamą laiką, vietą ir patį inkilo tipą.
Kada kabinti inkilus?
Inkilus rekomenduojama kabinti rudenį arba ankstyvą pavasarį. Miškininkų teigimu, vėliausias terminas – iki kovo 15 dienos. Jei iki šios datos inkilo pakabinti nepavyko, dažnai patariama palaukti iki spalio 16-osios ir pasiruošti kitam sezonui: suplanuoti, kokių inkilų reikės, kur jie kabės, o prireikus – įsigyti paruoštus.
Nors pasitaiko atvejų, kai vėliau pakabinti inkilai vis tiek sulaukia gyventojų, kuo anksčiau tai padaroma, tuo didesnė tikimybė, kad paukščiai spės priprasti prie naujo objekto, įvertinti jo saugumą ir pasirinks jį perėjimui.
Taip pat verta prisiminti, kad kai kurios rūšys inkilus naudoja ne tik perėjimui: pasibaigus perėjimo sezonui, juose gali slėptis ar nakvoti ir žiemą.
Primename, kad daugumos paukščių perėjimo laikotarpis trunka nuo kovo 1 dienos iki spalio 15 dienos.
Kur kabinti inkilus?
Vieta priklauso nuo to, kokiai paukščių rūšiai inkilas skirtas. Svarbiausia, kad inkilas būtų pritvirtintas stabiliai: prie medžio kamieno, pastato sienos, tvoros arba specialiai paruošto laikiklio. Renkantis vietą būtina pagalvoti ir apie praktinę pusę – inkilą reikės pasiekti valymui, todėl įvertinkite, ar saugiai pastatysite kopėčias.
Pagrindinės inkilų kabinimo taisyklės:
- rinkitės nuošalesnę, saugią vietą, o inkilas turėtų būti paprastas ir kuo natūralesnis;
- landą orientuokite į šiaurę, rytus arba pietryčius;
- inkilas turi būti tvirtai pritvirtintas prie kamieno, sienos ar stelažo;
- kabinkite ne per žemai, kad inkilo nepasiektų plėšrūnai, bet ir ne per aukštai, kad būtų patogu prižiūrėti;
- inkilą prie medžio tvirtinkite per dvi medines juosteles, naudojant vinis – taip mažiau žalojamas medis;
- atstumas tarp inkilų dažniausiai turėtų siekti apie 20 m, tačiau jis priklauso nuo rūšies.
Rekomenduojama inkilą kabinti toliau nuo stambių šakų ar išsišakojimų, nes tai gali palengvinti plėšrūnų priėjimą.
Inkilai zylėms
Vienas dažniausių variantų – A tipo inkilai, skirti zylėms. Jie yra vertikalūs, dažniausiai mediniai, kartais gaminami ir iš vadinamojo medžio betono. Zylėms skirtas A1 tipo inkilas turi mažesnę landą – apie 28 mm skersmens. Tokius inkilus galima kabinti nuo maždaug 1 m aukščio. Zylėms reikia erdvės, todėl tarp inkilų rekomenduojama palikti bent 25 m atstumą.
Zylių perėjimo laikotarpis paprastai tęsiasi nuo balandžio pabaigos iki liepos pradžios.
Inkilas žvirbliui
Žvirbliams ir čiruliams (kitiems artimiems smulkiems žvirbliniams) dažniausiai tinka A tipo inkilas, panašus į zylėms skirtą, tačiau su didesne landa – apie 33 mm skersmens. Tokie inkilai paprastai kabinami nuo maždaug 2 m aukščio. Šiems paukščiams galima kelti kelis inkilus greta, paliekant tarp jų 2–3 m atstumą.
Žvirblių perėjimo laikotarpis dažniausiai trunka nuo vasario ir kovo sandūros iki rugpjūčio.
Inkilai varnėnams
Varnėnai dažniausiai renkasi B tipo inkilus – jie yra didesni, o landos skersmuo siekia apie 47 mm. Tokį inkilą rekomenduojama kabinti maždaug 3–4 m aukštyje.
Varnėnų perėjimo laikotarpis paprastai tęsiasi nuo balandžio iki birželio.
Inkilai čiurliams
Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia čiurliai – paukščiai, kurie minta dideliais kiekiais skraidančių vabzdžių. Jiems skirti inkilai dažniausiai būna žemesni, pailgi, tarsi plokšti. Geriausia vieta – pastatų sienos po stogo pakalimu. Čiurliai mėgsta gyventi kolonijomis, todėl didesnė sėkmė tikėtina, jei kabinsite kelis ar net keliolika inkilų greta.
Čiurlių inkilai turėtų būti kabinami ne žemiau kaip 5 m aukštyje, o prieš landą turi būti atvira erdvė, kad paukščiai galėtų laisvai priskristi.
Čiurlių perėjimo laikotarpis paprastai trunka nuo gegužės iki rugpjūčio.
„Inkilai“ šikšnosparniams
Nors šikšnosparniai nėra paukščiai, jų „nameliai“ dažnai minimi kartu, nes taip pat kabinami soduose ir prie pastatų. Šikšnosparniai padeda mažinti uodų kiekį, todėl žmonės vis dažniau įrengia jiems skirtas slėptuves.
Šikšnosparnių nameliai paprastai būna plokšti, su įėjimu iš apačios. Juos rekomenduojama kabinti apsaugotoje vietoje, dažniausiai pietinėje arba pietrytinėje pusėje, 2–4 m aukštyje. Dažnai patariama kabinti po kelis (4–6) greta arba netoliese.
Šikšnosparnių jauniklių auginimo laikotarpis dažniausiai tęsiasi nuo birželio iki liepos.
Kokį inkilą rinktis?
Renkantis inkilą sodui svarbiausia, kad jis kuo labiau primintų natūralią drevę. Praktikoje tai reiškia paprastą, natūralią, neperkrautą konstrukciją. Geriausiai tinka neobliuota mediena – paukščiams lengviau laikytis ir judėti viduje.
Nors dekoratyvūs, ryškūs „nameliai“ gali atrodyti patraukliai žmogui, paukščiams jie dažnai nėra naudingi ir kartais net pavojingi: papildomos detalės traukia dėmesį ir gali palengvinti plėšrūnų darbą. Inkilas turėtų susilieti su aplinka ir pirmiausia suteikti saugumą.
„Skrzynka lęgowa paukščiams, dar vadinama inkilu, yra specialiai suprojektuota konstrukcija, skirta drevėse ir pusdrevėse perintiems paukščiams. Dažniausiai ji gaminama iš medienos, rečiau – iš kitų medžiagų. Be perėjimo funkcijos, inkilas gali tarnauti ir kaip slėptuvė bei poilsio vieta pasibaigus perėjimo laikotarpiui. Žiemą ypač zylės, bet ir kitos rūšys, noriai naudojasi inkilais parkuose ir miškuose kaip nakvynės vietomis“, – sako Wojciech Schwartz, prekės ženklo „Turdus“ bendraįkūrėjas.
Dar vienas svarbus dalykas – inkilas turi būti atidaromas. Be šios galimybės jo tinkamai neišvalysite, o senų lizdų likučiai ir galimi parazitai gali sumažinti tikimybę, kad kitą sezoną inkilas bus užimtas.
Taip pat nerekomenduojama montuoti pagaliukų ar „tupyklų“ po landa: nors taip patogu stebėti paukščius, tokios detalės gali padėti plėšrūnams pasiekti inkilo angą.
Populiariausių inkilų matmenys
Inkilą galima nusipirkti arba pasigaminti patiems. Prieš pradedant verta aiškiai nuspręsti, kokias rūšis norite privilioti, nes skiriasi ir konstrukcija, ir landos dydis. Pateikiami dažnai naudojami matmenys, siejami su ornitologo Jano Sokołowskio rekomendacijomis:
- zylėms (pvz., mėlynosios zylės tipo paukščiams) – A1 tipas: dugnas 110 x 110 mm, vidinis aukštis 220–260 mm, landa 28 mm;
- žvirbliams – A tipas: dugnas 110 x 110 mm, vidinis aukštis 220–260 mm, landa 33 mm;
- varnėnams – B tipas: dugnas 140 x 140 mm, vidinis aukštis 380–400 mm, landa 47 mm;
- čiurliams – J tipas: dugnas 180 x 320 mm, vidinis aukštis apie 180 mm, landa 33 mm.
Planuojant konstrukciją pravartu landą įrengti kuo arčiau stogo. Jei reikia papildomos apsaugos nuo plėšrūnų, angą galima sustiprinti papildoma lentele arba metaliniu žiedu, kad, pavyzdžiui, geniai jos nepadidintų.
Kada valyti inkilus?
Inkilus rekomenduojama valyti kartą per metus – pasibaigus perėjimo sezonui, nuo spalio 16 dienos iki vasario pabaigos. Dažnai patariama valyti rudenį: dalis paukščių inkilus naudoja ir žiemą, todėl jiems svarbu turėti švarią, nuo parazitų apsaugotą slėptuvę. Valant patartina mūvėti pirštines.
Ar verta kabinti inkilus?
Miškuose ir želdynuose mažėja senų medžių, kuriuose susidaro natūralios drevės – tai geriausios vietos daugeliui rūšių perėti. Kai tinkamų vietų trūksta, paukščiai gali rinktis pavojingas alternatyvas, o tai ilgainiui blogina jų populiacijų būklę. Viena iš rūšių, kuriai tai aktualu, – žvirblis.
„Poreikis kabinti inkilus tiesiogiai susijęs su žmogaus veikla ir jos poveikiu aplinkai. Senuose medynuose ir natūraliuose želdiniuose dažnai yra daug drevių, todėl vietų perėjimui paprastai netrūksta. Kitaip yra jaunuose ir vidutinio amžiaus miškuose, kur drevių mažai. Tokiomis sąlygomis tokios rūšys kaip zylės, varnėnai ar musinukės tam tikrose teritorijose gali įsikurti daugiausia dėl žmonių pakabintų inkilų“, – pabrėžia Wojciech Schwartz. Jis priduria, kad tai naudinga ir žmogui: daugelis drevėse perinčių paukščių minta vabzdžiais, todėl pavasarį ir vasarą sunaikina daug soduose, sode ar miške žalos darančių kenkėjų.
Jei turite galimybę, rinkitės natūralų, paprastą inkilą – toks sprendimas dažniausiai yra saugiausias ir naudingiausias paukščiams.
