CP v2

Blog

  • Keičiasi kūno kvapas po 60-ies? Šis mažai aptariamas ženklas gali išduoti pokyčius organizme

    Keičiasi kūno kvapas po 60-ies? Šis mažai aptariamas ženklas gali išduoti pokyčius organizme

    Su amžiumi kūno kvapas gali pastebimai pasikeisti, ir tai nebūtinai reiškia prastesnę higieną. Po 60 metų kinta odos būklė, prakaitavimas, hormonų pusiausvyra, medžiagų apykaita, o kvapą dažnai sustiprina bakterijų sąveika su prakaitu.

    Vyresniame amžiuje oda neretai tampa plonesnė, sausesnė ir jautresnė, silpnėja natūralus apsauginis barjeras. Prie pokyčių prisideda mažesnis fizinis aktyvumas, lėtesnė regeneracija ir dažniau vartojami vaistai, kurie gali paveikti prakaito sudėtį ar burnos sausumą.

    Kas dažniausiai suintensyvina kvapą

    Pats prakaitas paprastai nėra aitrus, ryškus kvapas atsiranda jam susimaišius su ant odos gyvenančiomis bakterijomis. Jei žmogus mažiau juda, dėvi mažiau kvėpuojančius drabužius ar ilgiau būna šilumoje, kvapas gali tapti pastebimesnis net ir laikantis įprastos higienos.

    Mityba taip pat svarbi, tačiau ji neveikia atskirai nuo viso organizmo būklės. Česnakai, svogūnai, porai, kopūstinės daržovės, aštresni prieskoniai ar kai kurie žolelių mišiniai daliai žmonių gali sustiprinti prakaito ar burnos kvapą, ypač jei virškinimas tapęs jautresnis.

    Vandens trūkumas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl kvapas senstant suintensyvėja. Kai organizmui stinga skysčių, šlapimas tampa labiau koncentruotas, burna sausėja, o oda prasčiau atlieka natūralų apsivalymą, todėl nemalonus kvapas gali atsirasti greičiau.

    Vyresni žmonės neretai silpniau jaučia troškulį, todėl verta gerti reguliariai mažomis porcijomis. Dažniausiai tinka vanduo, silpna arbata, lengvi nuovirai, sriubos ar rauginto pieno produktai, tačiau sergant inkstų ar širdies ligomis skysčių kiekį būtina derinti su gydytojo rekomendacijomis.

    Virškinimas ir žarnynas – svarbi grandis

    Sunkiai virškinamas maistas, riebūs padažai, kepti patiekalai, perdirbti gaminiai ir daug saldumynų gali apsunkinti skrandžio bei žarnyno veiklą. Kai virškinimas lėtėja, dažniau vargina pilvo pūtimas, atpylimas, vidurių užkietėjimas, o tai gali prisidėti prie nemalonaus burnos kvapo.

    Vidurių užkietėjimas vyresniame amžiuje ypač dažnas, o problemą dažnai paaštrina mažas skysčių kiekis, judėjimo stoka ir per mažai skaidulų. Kita vertus, staigus didelis sėlenų ar labai žalių daržovių kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti dar daugiau diskomforto.

    Dažniausiai veiksmingiausia yra nuosekli, bet ne radikali korekcija: daugiau skysčių, kasdienis pasivaikščiojimas, lengviau virškinamos daržovės, avižos, linų sėmenys, fermentuoti produktai ir reguliarūs valgymo intervalai. Jei užkietėjimas užsitęsia ar atsiranda staiga, verta pasitarti su gydytoju.

    Kada kvapas gali signalizuoti ligą?

    Jei kvapas keičiasi palaipsniui ir sutampa su karščiu, mažesniu skysčių vartojimu ar tam tikrais produktais, dažnai pakanka stebėti situaciją ir koreguoti įpročius. Daugeliu atvejų padeda paprasti sprendimai: reguliarus gėrimas, lengvesni patiekalai, daugiau judėjimo ir kruopštesnė burnos higiena.

    Vis dėlto staigus, ryškus prakaito, šlapimo, burnos ar odos kvapo pokytis neturėtų būti nurašomas vien mitybai.

    „Jei kvapo pokytį lydi silpnumas, karščiavimas, skausmas, dusulys, deginimas šlapinantis, nepaaiškinamas svorio kritimas, stiprus troškulys ar sumišimas, reikalinga gydytojo konsultacija“, – pabrėžia gydytojai, vertindami galimus infekcijų ar medžiagų apykaitos sutrikimų požymius.

    Kvapo pokyčiai kartais siejami su infekcijomis, cukrinio diabeto dekompensacija, inkstų ar kepenų funkcijos sutrikimais, taip pat su kai kurių vaistų poveikiu. Todėl saugiausia taisyklė paprasta: jei pokytis naujas, ryškus ir nepraeina koregavus įpročius, būtina medicininė apžiūra.

    Kasdienybėje geriausiai pasiteisina subalansuota, reguliari mityba be kraštutinumų. Pakankamas baltymų kiekis, daržovės, lengviau virškinami angliavandenių šaltiniai ir pakankamas skysčių vartojimas dažnai padeda sumažinti tiek odos, tiek burnos kvapo intensyvumą.

  • Iš kiemo po krūmais ištraukė akmenį: paaiškėjo, kad tai dingęs 2 000 metų romėnų antkapis

    Iš kiemo po krūmais ištraukė akmenį: paaiškėjo, kad tai dingęs 2 000 metų romėnų antkapis

    Tvarkydami užžėlusį kiemą Naujajame Orleane (JAV) sutuoktiniai aptiko marmuro plokštę su lotynišku įrašu. Iš pradžių ji atrodė kaip dekoracija, tačiau antropologei Daniellai Santoro užkliuvo frazė Dis Manibus, dažna romėnų antkapiniuose įrašuose.

    Radus akmenį, porai trumpam kilo baimė, kad tai gali būti susiję su palaidojimu, todėl jie nusprendė kreiptis į specialistus. Įrašą įvertino keli mokslininkai, tarp jų Tulane universiteto archeologė Susann Lusnia ir Naujojo Orleano universiteto antropologas D. Ryan Gray, o informacija buvo pasidalinta su kitais kolegomis.

    Įrašas atskleidė romėnų kario istoriją

    Iššifravus tekstą paaiškėjo, kad plokštė skirta romėnų kariui Sextus Congenius Verus, kilusiam iš Trakijos. Antkapyje nurodoma, kad jis mirė būdamas 42 metų, o kariuomenėje tarnavo 22 metus, o paminklą užsakė jo įpėdiniai Atilius Carus ir Vettius Longinus.

    Tokie epigrafiniai paminklai istorikams ir archeologams vertingi tuo, kad pateikia tikslius asmens duomenis, socialinį kontekstą ir kariuomenės tarnybos detales. Romėnų imperijoje laidotuvių įrašai buvo plačiai paplitę, o Dis Manibus dedikacija laikoma vienu atpažįstamiausių antkapių formulių elementų.

    Paaiškėjo, kad artefaktas jau buvo registruotas

    Tyrėjai nustatė, kad plokštė nėra nežinomas radinys: XX amžiaus pradžioje ji buvo dokumentuota Civitavecchia nacionalinio archeologijos muziejaus (Italija) rinkiniuose. Antrojo pasaulinio karo metais muziejus smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų 1943–1944 metais, o dalis eksponatų dingo arba buvo išblaškyti.

    Vėliau antkapis buvo įtrauktas į dingusių vertybių sąrašus, o jo išmatavimai ir aprašymai sutapo su Naujajame Orleane rastu akmeniu. Tokios situacijos nėra išskirtinės: karai ir okupacijos Europoje paliko ilgalaikį paveldo praradimų pėdsaką, o dingusių kultūros vertybių paieškos dažnai tęsiasi dešimtmečiais.

    Kelionė iš karo nuniokotos Italijos į JAV

    Nustatyti, kaip artefaktas atsidūrė JAV, padėjo ankstesnių namo savininkų pasakojimai. Pagal surinktą informaciją plokštė anksčiau priklausė kariškiui Charles Paddock Jr., kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo dislokuotas Italijoje, o vėliau akmuo šeimoje buvo perduodamas kaip dekoratyvinis objektas.

    „Kai pamačiau lotynišką tekstą, supratau, kad tai nėra eilinis daiktas“, – sakė Daniella Santoro.

    Istorija baigiasi tuo, kad radinys grįžta į Italiją: JAV institucijos, įskaitant FTB Meno nusikaltimų komandą, koordinuoja artefakto repatriaciją Civitavecchia nacionalinio archeologijos muziejui. Tokie grąžinimai pastaraisiais metais tampa vis dažnesni, nes muziejai ir teisėsauga aktyviau tikrina kilmę, o visuomenė jautriau vertina neteisėtą kultūros vertybių judėjimą.

  • Kaimo sodų favoritas sugrįžta: žydi dukart per sezoną ir kvepia medumi – ką būtina žinoti

    Kaimo sodų favoritas sugrįžta: žydi dukart per sezoną ir kvepia medumi – ką būtina žinoti

    Dar visai neseniai melsvai žydintis daugialapis augalas dažnai puošdavo kaimo sodybų gėlynus, tačiau vėliau jį nustelbė madingesnės rūšys. Dabar melsvasis polemonis, dar vadinamas melsvuoju polemoniu, vėl grįžta į gėlynus kaip ištverminga ir dekoratyvi daugiametė gėlė. Svarbiausias jo privalumas – tinkamai prižiūrimas jis gali pražysti net du kartus per sezoną.

    Šis augalas botaniškai žinomas kaip Polemonium caeruleum. Dėl laiptuotai išsidėsčiusių, plunksniškų lapų kai kur jis vadinamas Jokūbo kopėčiomis, o pats kerelis atrodo lengvas ir tvarkingas. Įprastai jis užauga maždaug iki 60–80 centimetrų, todėl tinka ir gėlynų viduriui, ir natūralistinio stiliaus želdynams.

    Polemonio žydėjimas dažniausiai prasideda birželį ir gali tęstis iki rugpjūčio, priklausomai nuo oro ir augavietės. Žiedai būna melsvi, kartais su violetiniu atspalviu, o kvapas neretai apibūdinamas kaip švelnus, medaus primenantis aromatas. Dėl to augalas patrauklus apdulkintojams, ypač bitėms ir drugiams.

    Viena iš priežasčių, kodėl polemonis vėl populiarėja, yra galimybė sulaukti pakartotinio žydėjimo rudenį. Paprastai antrasis žydėjimas būna kuklesnis nei vasarą, tačiau gėlyne jis suteikia spalvos tuo metu, kai dauguma dekoratyvinių augalų jau ima rimti. Tam svarbu po pirmosios žydėjimo bangos laiku šalinti nužydėjusius žiedynus, kad augalas energiją skirtų naujiems pumpurams.

    Auginimo požiūriu polemonis laikomas gana nereikliu, todėl tinka ir pradedantiesiems. Geriausiai jis jaučiasi pusiau pavėsyje, pavyzdžiui, šalia aukštesnių krūmų ar medžių, kurie saugo nuo kaitrios vidurdienio saulės. Dirvai svarbiausia būti laidžiai ir vidutiniškai drėgnai, nes užmirkimas gali silpninti šaknis.

    Natūraliose augavietėse šis augalas dažnai aptinkamas arčiau vandens telkinių, todėl sausromis jam praverčia reguliarus laistymas. Kita vertus, intensyviai tręšti paprastai nereikia, o per gausus azotas gali skatinti lapiją, bet ne žydėjimą. Praktiškiausia laikytis nuosaikumo ir stebėti, kaip augalas reaguoja į sąlygas konkrečiame sklype.

    Polemonis gerai ištveria žiemą ir dažniausiai nereikalauja sudėtingo dengimo, o ligoms laikomas gana atspariu. Vis dėlto gėlynuose verta stebėti šliužus, kurie ypač drėgnais laikotarpiais gali apgraužti lapus. Reguliari apžiūra ir tvarkingas gėlyno priežiūros režimas paprastai leidžia išvengti didesnių nuostolių.

  • Beethoveno DNR atskleidė netikėtą paslaptį: po 200 metų aiškėja, kas jį galėjo pražudyti

    Beethoveno DNR atskleidė netikėtą paslaptį: po 200 metų aiškėja, kas jį galėjo pražudyti

    Praėjus beveik dviem šimtams metų po Ludwigo van Beethoveno mirties, mokslininkai, ištyrę patvirtintų plaukų sruogų DNR, pateikė naujų užuominų apie kompozitoriaus sveikatą ir galimas mirties priežastis. Tyrimas padėjo patikrinti senas hipotezes ir atskyrė mitus nuo to, ką šiandien leidžia įrodyti genetika.

    Beethovenas mirė 1827 metais, būdamas 56-erių, po ilgos ligos. Istoriniuose šaltiniuose aprašomi jo simptomai apėmė geltą, patinimus ir progresuojančius kepenų pažeidimo požymius, o dar anksčiau jį lydėjo sunkūs virškinamojo trakto negalavimai bei palaipsniui stiprėjantis klausos praradimas, galiausiai atvedęs iki funkcinio kurtumo.

    2023 metais publikuoti genetiniai duomenys rodo, kad Beethovenas greičiausiai turėjo reikšmingų paveldimų rizikos veiksnių, susijusių su kepenų ligomis. Be to, aptikta hepatito B infekcijos pėdsakų, o tai leido tyrėjams svarstyti, kad infekcija, derinyje su kitais rizikos veiksniais, galėjo prisidėti prie mirties.

    Vienas ryškiausių tyrimo posūkių susijęs su anksčiau plačiai aptarinėta švino apsinuodijimo versija. Mokslininkai nustatė, kad sruoga, kuri buvo naudota ankstesnėse analizėse ir siejama su švinu, greičiausiai apskritai nepriklausė Beethovenui, o buvo nežinomos moters plaukai, todėl išvados apie šviną negali būti laikomos patikimu įrodymu apie kompozitoriaus sveikatą.

    Vis dėlto genetika neatsakė į visus klausimus. Tyrėjams nepavyko rasti vienareikšmės genetinės priežasties, kuri paaiškintų Beethoveno kurtumą ar ilgalaikius virškinimo sutrikimus, todėl šios jo gyvenimo paslaptys lieka atviros ir gali būti susijusios su kelių veiksnių kombinacija, įskaitant aplinką, infekcijas ar to meto medicinos praktikas.

    Dar viena netikėta detalė paaiškėjo lyginant Y chromosomos duomenis su šiandieninių giminės linijos palikuonių genetika. Aptiktas neatitikimas leido daryti prielaidą, kad kažkuriuo etapu Beethoveno tėviškoje linijoje galėjo įvykti netėvystės atvejis, nors pats faktas neatskleidžia konkrečių asmenų ir labiau liudija apie sudėtingą genealogiją.

    Tokie tyrimai parodo, kaip šiuolaikinė genetika keičia istorinių asmenybių biografijų supratimą, tačiau kartu primena ir apie ribas: DNR gali patikslinti rizikas ir paneigti klaidinančius pėdsakus, bet ne visada leidžia tiksliai rekonstruoti visą ligų eigą. Beethoveno atvejis tampa pavyzdžiu, kaip kruopščiai patvirtinta biologinė medžiaga ir šiuolaikiniai metodai gali perrašyti ilgai kartotas versijas.

    „Negalime pasakyti visiškai tiksliai, kas nužudė Beethoveną, tačiau galime patvirtinti reikšmingą paveldimą riziką ir hepatito B infekcijos buvimą“, – sakė tyrime dalyvavęs mokslininkas Johannesas Krause.

  • Pamirškite ilgą troškinimą: jaunus kopūstus paruoškite vengriškai – skonis nustebins

    Ilgas jaunų kopūstų troškinimas ne visada būtinas – sodrų, tirštą ir aromatingą padažą galima išgauti kur kas greičiau, jei remiamasi vengriško guliašo logika. Vietoj miltais tirštinamos užkepėlės ar užtrunkančio šutinimo, padažas „susiriša“ nuo gerai suminkštėjusių daržovių, pirmiausia svogūnų ir paprikų.

    Šis būdas ypač patogus pavasarį ir vasaros pradžioje, kai jauni kopūstai yra švelnūs, greitai suminkštėja ir turi daugiau natūralaus saldumo. Paprastai užtenka trumpai pakepinti svogūnus, įdėti saldžiosios paprikos, prieskonių, tuomet sudėti kopūstus ir leisti jiems suminkštėti, kol daržovės pačios sukuria „guliašinį“ tirštumą.

    Jei norisi sotesnio vieno puodo patiekalo, į tą patį puodą galima įdėti kubeliais pjaustytos mėsos arba aštresnės dešros. Tuomet patiekalas tampa artimas vengriškai virtuvei būdingiems troškiniams, o prie stalo užtenka paprasto priedo – šviežios duonos riekės.

    Tradiciškai padažas dažnai tirštinamas riebalų ir miltų pagrindu, tačiau lengvesnė alternatyva – linų sėmenys. Jie sutirština skystį, suteikia švelnios tekstūros ir leidžia išvengti papildomų miltų, nors dažnu atveju to nė neprireikia, jei svogūnai ir paprika gerai apkepinami ir iš lėto suminkštinami.

    Pabaigoje verta pagalvoti apie tekstūrą: mažas gabalėlis sviesto, įmaišytas jau nukėlus nuo kaitros, padažui suteikia švelnumo ir blizgesio. Toks užbaigimas ypač tinka, kai norisi kremiškesnio rezultato, bet neplanuojama naudoti grietinėlės ar kitų sunkesnių priedų.

  • Padažas, prie kurio grįšite vėl ir vėl: tobulas vištienai, bet tinka ir krevetėms

    Šis ryškaus skonio padažas kuriamas ne iš įprastos pomidorų tyrės, o iš orkaitėje keptų pomidorų, šalotinių svogūnų ir česnako. Kepimas sustiprina natūralų pomidorų saldumą, o išgaravus daliai vandens padažas tampa tirštesnis ir sodresnis. Dėl to jis ypač tinka patiekalams, kuriems reikia gilaus, koncentruoto skonio.

    Pomidorus kepant aukštoje temperatūroje vyksta karamelizacija, o aromatiniai junginiai tampa intensyvesni. Virtuvės praktikoje tai reiškia, kad padažui dažniau pakanka mažiau papildomo cukraus ar ilgai virinti, kad būtų pasiektas norimas tirštumas. Toks metodas taip pat leidžia geriau suvaldyti rūgštumą, ypač jei pomidorai ne patys saldžiausi.

    Skonio ašį čia papildo alyvuogės ir kapariai, suteikiantys sūrumo ir lengvos kartumo natos. Tokia kombinacija primena Viduržemio jūros virtuvei būdingą balansą, kai pomidorų saldumas derinamas su sūresniais ingredientais. Rezultatas – padažas, kuris išlieka ryškus net ir su stipriau pagardinta vištiena.

    Praktiškiausias pasirinkimas – vištienos šlaunelės, nes jos išlieka sultingos ir gerai sugeria padažo skonį, tačiau tiks ir krūtinėlė ar faršas. Jei norisi alternatyvos paukštienai, padažas puikiai dera su baltomis žuvimis ir jūros gėrybėmis, ypač krevetėmis. Šiuo atveju svarbu neperkepti baltymo: padažą geriau kaitinti atskirai, o jūros gėrybes trumpai apvirti ar apkepti.

    Be mėsos ši idėja taip pat veikia: padažą galima derinti su orkaitėje keptais avinžirniais, kubeliais keptu tofu arba patiekti kaip pagrindą kruopoms ir daržovėms. Tokia kryptis atitinka pastarųjų metų tendenciją namuose gaminti universalius, iš anksto paruošiamus padažus, kurie per kelias minutes paverčia paprastus produktus pilnaverčiu patiekalu. Laikant šaldytuve sandariame inde, padažas paprastai išlieka patogus naudoti kelias dienas, o skonis netgi dar labiau susiguli.

    Ingredientų sąrašas ir tikslūs gaminimo žingsniai gali skirtis pagal turimus produktus, tačiau esmė ta pati: kepti pomidorai, aromatinės daržovės, alyvuogės ir kapariai sukuria bazę, kuri gelbsti tiek kasdienę vakarienę, tiek greitą patiekalą svečiams. Jei padažas atrodo per tirštas, jį lengva sureguliuoti šlakeliu vandens ar sultinio, o jei per rūgštus – padeda ilgesnis kepimas arba švelni saldumo korekcija.

  • Šie kaimiški bulviniai blynai su šonine pavergė mano namus – net anyta prašo pakartoti

    Šie sotūs kaimiški blynai su bulvių ir šoninės įdaru mano namuose tapo tikru hitu: skonis primena klasikinę virtuvę, bet patiekalas atrodo šventiškai. Minkšta, elastinga tešla ir aromatingas įdaras sukuria derinį, kurį lengva paruošti ir darbo dieną.

    Įdaro pagrindas – bulvės, todėl skonis iš prigimties švelnus, o visą charakterį suteikia gerai apskrudinta šoninė, pakepintas svogūnas ir prieskoniai. Dėl to verta nepagailėti prieskonių ir druskos, kad įdaras būtų ryškus, o ne blankus.

    Tešlai dažniausiai pakanka miltų, kiaušinių, pieno ir žiupsnio druskos, o jos tikslas – išlikti elastingai ir nesutrūkinėti lankstant. Virtuvės praktikoje tai reiškia, kad tešla turi būti nei per tiršta, nei per skysta, o prieš kepant geriausia ją palaikyti kelias minutes, kad „susirištų“.

    Bulvių įdarui tinka tiek virtos ir sugrūstos, tiek stambiau sutrintos bulvės, o šoninę galima kepti iki ryškios, traškios plutelės. Svogūnas dažnai išryškina saldumą, o papildomi prieskoniai, pavyzdžiui, džiovintos žolelės ar aštresnė paprika, leidžia lengvai pritaikyti skonį pagal šeimos įpročius.

    Patiekalą ypač sustiprina pievagrybių padažas: jis suteikia kremiškumo ir sujungia visus skonius į vientisą kąsnį. Padažui paprastai pakanka pakepintų pievagrybių su svogūnu, grietinėlės arba pieno ir prieskonių, o tirštumą galima reguliuoti kaitinant ar įmaišant truputį miltų.

    Šis patiekalas patogus tuo, kad jį galima paruošti iš anksto: iškepti blynus, atskirai pasigaminti įdarą ir prieš pat valgant viską trumpai pašildyti. Likę blynai dažnai dar skanesni kitą dieną, nes įdaras „susistovi“, o padažas įgauna sodresnį skonį.

  • Vaikai tai valgo kasdien: pavojingi transriebalai dar slepiasi užrašų smulkiu šriftu

    Transriebalai – tai riebalų rūgščių forma, kuri dažniausiai susidaro pramonėje apdorojant augalinius aliejus arba ilgai kaitinant riebalus labai aukštoje temperatūroje. Jie vertinami dėl ilgesnio galiojimo, stabilesnės tekstūros ir „traškumo“, tačiau sveikatos požiūriu laikomi vienu žalingiausių mitybos komponentų.

    Didžiausia problema ta, kad transriebalai didina mažo tankio cholesterolio kiekį ir mažina didelio tankio cholesterolį, o tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tyrimai taip pat rodo sąsajas su lėtiniu uždegimu ir didesne 2 tipo diabeto tikimybe, ypač kai jų vartojama reguliariai.

    Kaip jie atsiranda maiste

    Pramonėje transriebalai dažniausiai atsiranda dalinai hidrintuose augaliniuose aliejuose, kai skystas aliejus paverčiamas labiau kietu ir patogiu naudoti kremuose, glaistuose ar tešlose. Kaitinant riebalus daug kartų, pavyzdžiui, gruzdintuvėse, taip pat gali didėti nepageidaujamų junginių kiekis, ypač jei aliejus naudojamas ilgai.

    Nors anksčiau dalinai hidrinti riebalai buvo itin paplitę, pastarąjį dešimtmetį jų vartojimas Europoje mažėja dėl griežtesnės kontrolės ir gamintojų receptūrų pokyčių. Vis dėlto vartotojui svarbu suprasti, kad riziką lemia ne vien etiketė, bet ir dažnas itin perdirbtų produktų pasirinkimas.

    Ką riboja Europos Sąjunga

    Europos Sąjungoje nuo 2021 metų balandžio 2 dienos įsigaliojo taisyklė, kad pramoniniu būdu pagamintų transriebalų kiekis maiste negali viršyti 2 gramų 100 gramų visų produkte esančių riebalų. Tai reikšmingai sumažino didžiausių kiekių tikimybę masinėje prekyboje, tačiau nereiškia, kad problema visiškai išnyko.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad transriebalų dalis racione neviršytų 1 proc. bendro paros energijos kiekio. Ši riba svarbi dėl to, kad net mažos, bet nuolat gaunamos dozės, ypač iš itin perdirbtų produktų, ilgainiui didina neigiamą poveikį sveikatai.

    „Transriebalų vartojimas turėtų būti kuo mažesnis, o mitybos pagrindą turėtų sudaryti nesočiosios riebalų rūgštys“, – pabrėžia Pasaulio sveikatos organizacija.

    Kur transriebalai slepiasi dažniausiai

    Dažniausi šaltiniai kasdienėje mityboje – pigesni konditerijos gaminiai, vafliai, sausainiai, glaistai, kai kurie saldumynai, greitas maistas ir gruzdintos bulvytės, ypač jei aliejus kaitinamas pakartotinai. Dalis rizikos tenka ir užkandžiams bei pusgaminiams, kurių sudėtyje daug riebalų ir kurie gaminami taip, kad ilgai išliktų stabilūs.

    Transriebalų nedideliais kiekiais gali būti ir gyvūninės kilmės produktuose, pavyzdžiui, piene ar mėsoje, tačiau šie kiekiai paprastai yra gerokai mažesni nei pramoniniu būdu susidarantys. Praktikoje didžiausią naudą sveikatai dažniausiai duoda ne vieno produkto atsisakymas, o nuoseklus itin perdirbtų užkandžių ir greito maisto retinimas.

    Ekspertai pataria dažniau rinktis mažiau perdirbtą maistą ir atidžiai skaityti sudėtį, ypač perkant produktus vaikams. Jei mityboje dominuoja namuose gaminami patiekalai, žuvis, ankštiniai, daržovės, riešutai ir nerafinuoti aliejai, rizika viršyti rekomenduojamas ribas paprastai ženkliai sumažėja.

  • Triukas bulviniams blynams: dėkite šį priedą ir miltų nereikės – bus traškūs, nesubyrės

    Jaunos bulvės turi ploną lupeną, švelnesnį skonį ir paprastai mažiau krakmolo nei per žiemą laikytos bulvės. Dėl to iš jų kepami bulviniai blynai dažnai būna labai gardūs, bet keptuvėje lengviau suyra ir prasčiau „suriša“ masę.

    Viena dažniausių išeičių – į tarkį berti kvietinių miltų, tačiau tai keičia blynų tekstūrą ir skonį. Vietoj to galima pasitelkti paprastą kepimo miltelių triuką, kuris padeda išgauti traškesnį paviršių ir tvirtesnę struktūrą.

    Kas padeda išlaikyti formą

    Į bulvių masę pakanka įmaišyti apie pusę arbatinio šaukštelio kepimo miltelių. Kaitinant jie išskiria dujas, todėl masė tampa puresnė, o blynas greičiau „sutraukia“ paviršių ir mažiau linkęs byrėti.

    Ne mažiau svarbus ir bulvių krakmolas, kuris natūraliai susiklosto dubens dugne, kai tarkiai nusunkiami. Jei tarkius nusunksite per sietelį ir kelias minutes paliksite, vandenį nupylus dugne likusį krakmolą verta sugrąžinti į masę.

    Kaip kepti, kad būtų trašku

    Kepant svarbiausia gerai įkaitinti aliejų: tada blynai greičiau apsitraukia plutele, sugeria mažiau riebalų ir išlieka traškesni. Jei aliejus nepakankamai karštas, masė ilgiau „verda“, o blynai tampa minkšti ir lengviau skyla apverčiant.

    Dar vienas praktiškas patarimas – tarkius kuo geriau nuspausti, kad masėje būtų mažiau vandens. Jei vis tiek matote, kad masė itin skysta ir krakmolo susidarė mažai, galima įdėti šaukštą bulvių krakmolo, o ne kvietinių miltų.

    Paprastas receptas namams

    Reikės apie 1 kilogramo jaunų bulvių, 3 kiaušinių, 1 česnako skiltelės, pusės arbatinio šaukštelio kepimo miltelių, druskos ir pipirų. Bulves sutarkuokite smulkia tarka, nusunkite, įmaišykite atgautą krakmolą, tada sudėkite likusius ingredientus ir gerai išmaišykite.

    Blynus dėkite į įkaitintą aliejų ir kepkite, kol abi pusės gražiai parus. Iškepusius trumpai nusausinkite ant popierinio rankšluosčio ir patiekite su mėgstamais priedais, pavyzdžiui, grietine ar padažu.

  • Italijos teismas: viešbučiai neprivalo duoti vandens iš čiaupo – kaip taisyklės skiriasi Europoje

    Italijos teismas: viešbučiai neprivalo duoti vandens iš čiaupo – kaip taisyklės skiriasi Europoje

    Italijoje vanduo iš čiaupo – ne pareiga

    Europą alinant karščio bangoms, viešose vietose vis dažniau keliama paprasta, bet praktiška tema: ar restoranas, baras ar viešbutis privalo nemokamai pasiūlyti vandens iš čiaupo. Naujausias Italijos Aukščiausiojo Kasacinio teismo sprendimas priminė, kad visoje Europoje galioja nevienodos taisyklės.

    Teismas konstatavo, jog pagal Italijos teisinę sistemą verslai nėra įpareigoti klientams patiekti geriamojo vandens iš čiaupo. Tai reiškia, kad maitinimo ar apgyvendinimo įstaiga gali siūlyti tik komercinius gėrimus, įskaitant vandenį buteliuose.

    Kas nutiko Dolomitų viešbutyje

    Byla kilo po konflikto penkių žvaigždučių viešbutyje Dolomituose, kai viešnia vakarienės metu paprašė vandens iš čiaupo. Darbuotojai atsisakė jį patiekti ir pasiūlė mineralinį vandenį buteliuose, kurio kaina siekė 7 eurus už butelį.

    Viešnia taip pat siūlė kompromisą, prašydama leisti sumokėti fiksuotą priemoką už ąsočius vandens iš vandentiekio, tačiau ir šis pasiūlymas buvo atmestas. Vėliau ji siekė prisiteisti 2 763 eurus žalai atlyginti, tačiau ankstesnės instancijos jos argumentų nepalaikė.

    „Vanduo yra natūralus išteklius ir visuotinė žmogaus teisė, todėl jo turėtų būti galima tikėtis taip pat, kaip patalynės ar muilo“, – teigė viešnia.

    Kasacinis teismas šią logiką atmetė ir pabrėžė, kad Italijoje nėra teisės normų, kurios įpareigotų viešbučius ar restoranus aptarnavimo metu patiekti vandenį iš čiaupo. Teismas sprendime aiškiai atskyrė kliento lūkesčius ir verslo pareigas, kurias apibrėžia teisė bei sutarties sąlygos.

    Kur Europoje vanduo privalomas?

    Kai kurios šalys vandens iš čiaupo prieinamumą yra įtvirtinusios aiškiau, dažnai siejant tai su vartotojų apsauga ir aplinkosaugos tikslais. Pavyzdžiui, Ispanijoje nuo 2022 metais įsigaliojo nuostatos, pagal kurias maitinimo įstaigos privalo klientams pasiūlyti nemokamą vandenį iš čiaupo, kaip pageidautiną alternatyvą vienkartiniams buteliams.

    Portugalijoje taikoma panaši kryptis: pagal nacionalinį reguliavimą ir vėlesnius išaiškinimus restoranai neturi teisės imti mokesčio už stiklinę vandens iš čiaupo. Taip pat jie negali atsisakyti patiekti vandens, jei klientas jo aiškiai paprašo.

    Prancūzijoje daugelį metų įprasta praktika, paremta reguliavimu ir tradicija, yra carafe d’eau principas: užsakant pilną patiekalą, vanduo ąsotyje turi būti patiekiamas nemokamai. Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje pareiga suteikti nemokamo geriamojo vandens dažnai siejama su licencijavimu: vietos, kurios prekiauja alkoholiu, privalo jo duoti paprašius.

    Kitur Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Belgijoje ar Nyderlanduose, bendros teisinės prievolės dažnai nėra, todėl vanduo kai kur traktuojamas kaip įprastas komercinis produktas. Dėl to jis gali būti siūlomas už kainą, kuri kartais prilygsta ar net viršija gaiviųjų gėrimų kainas.

    Ką verta žinoti keliaujant

    Praktiškai keliautojams tai reiškia, kad vienose šalyse vandens iš čiaupo paprašyti yra įprasta ir aiškiai apginta taisyklėmis, o kitose tai priklauso nuo įstaigos politikos. Karščių metu šis skirtumas tampa ypač pastebimas, nes vanduo iš čiaupo dažnai laikomas paprasčiausiu būdu greitai atsigaivinti.

    Jei keliaujate po Europą, pravartu iš anksto pasidomėti vietos praktika ir atkreipti dėmesį į meniu ar apgyvendinimo sąlygas, ypač jei pasiūlyme nurodoma, kad gėrimai neįskaičiuoti. Kai kuriose vietose atsisakymas patiekti vandenį iš čiaupo nebus pažeidimas, o tik verslo sprendimas.