CP v2

Blog

  • 8 500 metų senumo obsidiano veidrodis sukrėtė archeologus: ką jis atskleidė apie neolitą?

    8 500 metų senumo obsidiano veidrodis sukrėtė archeologus: ką jis atskleidė apie neolitą?

    Turkijoje, Anatolijos regione esančiame Can Hasan archeologiniame objekte, tyrėjai aptiko neįprastą radinį: maždaug 8 500 metų senumo obsidiano veidrodį. Šis natūralaus vulkaninio stiklo dirbinys buvo nušlifuotas taip, kad leistų matyti aiškų atspindį, nors metaliniai įrankiai tuo laikotarpiu dar nebuvo paplitę.

    Mokslininkų teigimu, toks poliravimo lygis rodo ne tik kantrybę, bet ir aukštą techninių įgūdžių bei medžiagų pažinimo lygį. Obsidianas yra kietas ir trapus, todėl norint išgauti lygų, veidrodinį paviršių, reikėjo gerai kontroliuoti šlifavimo procesą ir naudoti tinkamas abrazyvines medžiagas.

    Svarbu ir tai, kad žinomi tokio laikotarpio obsidiano veidrodžiai siejami būtent su dabartinės Turkijos teritorija. Dėl to tyrėjai linkę manyti, jog tai galėjo būti vietinės tradicijos dalis, susijusi su ritualais, socialiniu statusu ar specifinėmis bendruomenės praktikomis.

    Neolito bendruomenės galėjo būti pažangesnės

    Can Hasan radiniai verčia iš naujo įvertinti, kaip greitai Anatolijoje formavosi simbolinė kultūra ir specializuoti amatai. Ilgą laiką pagrindiniu šio regiono neolito pažangos pavyzdžiu buvo laikomas Çatalhöyük, garsėjantis sienų tapyba, figūrėlėmis ir sudėtingais laidojimo papročiais.

    Vis dėlto nauji duomenys leidžia įtarti, kad dalis šių reiškinių šaknų gali būti senesnė ir sietina su ankstesnėmis gyvenvietėmis, tokiomis kaip Can Hasan. Kitaip tariant, tai, kas atrodė kaip staigus kultūrinis šuolis, galėjo būti ilgesnio, palaipsnio vystymosi rezultatas.

    Simboliai, ginklai ir ankstyvos gatvės

    Kasinėjimų metu aptikti ir obsidiano strėlių antgaliai su subtiliais įrėžimais. Pasak tyrėjų, raštai gali būti būdingi tik Can Hasan apylinkėms, todėl neatmetama, kad jie žymėjo grupinę tapatybę, nuosavybę arba turėjo ritualinę prasmę.

    Dar vienas aspektas, sulaukęs daug dėmesio, yra galimos itin ankstyvos gatvių struktūros pėdsakai. Archeologai kelia prielaidą, kad kai kurie planingo erdvinio išdėstymo elementai gali siekti net apie 10 000 metų, o tai reikštų, kad bendruomenės jau tada ne tik statė pastovius būstus, bet ir sąmoningai organizavo bendras erdves.

    Tokie radiniai papildo bendrą vaizdą apie perėjimą nuo klajokliško gyvenimo prie sėslių žemdirbių gyvenviečių, kur svarbūs tampa amatų specializacija, simbolinė komunikacija ir socialinė organizacija. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai Can Hasan teritorijoje atskleis dar daugiau įrodymų, padėsiančių tiksliau suprasti ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių kasdienybę ir pasaulėvaizdį.

  • Turkijoje atkasė 10 metrų kapą: sarkofagas išdavė, kam priklausė ši įspūdinga vieta

    Turkijoje atkasė 10 metrų kapą: sarkofagas išdavė, kam priklausė ši įspūdinga vieta

    Netikėtas radinys Olympe

    Olympos, senovinis miestas pietų Turkijoje, archeologams pateikė įspūdingą staigmeną: buvusio uosto teritorijoje aptiktas apie 10 metrų aukščio monumentalus kapas. Pastatas dengtas skliautais, išsiskiria masyvia architektūra ir, kaip teigiama, buvo skirtas ne eiliniam žmogui.

    Tyrėjai kapavietėje rado gausiai dekoruotą sarkofagą, kuris, nors ir smarkiai apgadintas, išlaikė daug ikonografinių detalių. Archeologų vertinimu, kapas greičiausiai priklausė romėnų laikų aristokratinei moteriai iš vienos turtingiausių ir įtakingiausių Olympos šeimų.

    Uosto apylinkės – vietinių elitų nekropolis

    Kasimus prižiūrinti archeologė Gökçen Kurtuluş Öztaşkın nurodė, kad iki šiol šioje miesto dalyje buvo žinomi tik du tokio masto statiniai. Naujasis radinys tapo trečiu monumentalios laidojimo architektūros objektu, aptiktu toje pačioje teritorijoje.

    Toks koncentravimasis vienoje vietoje, specialistų teigimu, stiprina prielaidą, jog senasis uostas ir jo prieigos buvo prestižinė laidojimo zona. Romėnų epochoje socialinė padėtis dažnai buvo demonstruojama ne tik gyvenamuosiuose pastatuose, bet ir kapuose, todėl brangi kapavietė veikė kaip viešas statuso ženklas.

    Sarkofago dekoras išdavė statusą

    Sarkofago puošyboje užfiksuotos medžioklės scenos, kurios romėnų mene paprastai siejamos su valdžia, prestižu ir turtu. Greta jų matomi deivės Nikės ir Eroso vaizdiniai bei motyvai, siejami su nemirtingumo idėja ir pomirtinio gyvenimo simbolika.

    Archeologai pabrėžia, kad tokia ikonografija buvo būdinga imperijos elitui ir atliko aiškią funkciją: net mirtis turėjo kalbėti apie velionės rangą. Dėl to dekoras vertinamas ne kaip atsitiktinė puošmena, o kaip sąmoningai parinkta žinutė bendruomenei.

    „Šio tipo simboliai ir kompozicijos aiškiai rodo, kad velionė priklausė aukščiausiam vietos sluoksniui“, – sakė kasinėjimų komandai vadovaujanti archeologė Gökçen Kurtuluş Öztaşkın.

    Marmuras iš garsios karjerų vietovės

    Dar vienas reikšmingas statuso įrodymas – medžiaga. Tyrėjų duomenimis, sarkofagas pagamintas iš aukštos kokybės marmuro, išgauto İscehisar apylinkėse Afyonkarahisar provincijoje, kurios karjerai nuo Antikos laikų garsėjo išskirtine produkcija.

    Toks marmuras Anatolijoje dažniausiai būdavo naudojamas prestižiniams užsakymams, todėl jo pasirinkimas laidojimui rodo dideles finansines galimybes ir stiprų norą įamžinti šeimos vardą. Specialistai tai sieja ir su tuo, kad romėnų laikais prabangios laidojimo formos buvo svarbi konkurencijos dėl įtakos dalis.

    Nors dalis sarkofago neišliko, archeologams pavyko surinkti apie 50 fragmentų ir pradėti rekonstrukciją. Tai ilgas darbas, kuriam prireikia tiek konservavimo, tiek ikonografijos žinių, nes kiekviena detalė padeda tiksliau atkurti bendrą pasakojimą apie velionę ir jos aplinką.

    Olympos istorija apima helenistinį, romėnų ir bizantinį laikotarpius, o vietovė nuolat pateikia naujų radinių: nuo įrašų ir mozaikų iki monumentalių statinių. Todėl šis kapas laikomas ne vien sensacija, bet ir dar vienu įrodymu, kad pietų Turkijos pakrantės miestai buvo svarbūs regioniniai centrai, kuriuose elito kultūra paliko ryškius pėdsakus.

  • Ukrainos dronai smogė FSB bazei okupuotame Chersono regione: pranešama apie 100 aukų

    Ukrainos dronai smogė FSB bazei okupuotame Chersono regione: pranešama apie 100 aukų

    Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgos pranešė įvykdžiusios masinę dronų ataką laikinai okupuotoje Chersono srities teritorijoje, nusitaikius į Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) infrastruktūrą. Pasak Ukrainos pusės, operaciją atliko elitinis specialiųjų operacijų padalinys, o smūgis buvo suduotas į kelis objektus vienu metu.

    Teigiama, kad taikinys buvo išplėtotas FSB kompleksas Arabato nerijos rajone, netoli okupuoto Heničesko. Ukrainos pateikiamoje versijoje nurodoma, jog dronai atakavo ne tik pastatų stogus, bet ir skriejo į vidų per langus, sukeldami didelę žalą ir gaisrus.

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis viešai nurodė, kad atakos padariniai Rusijai buvo reikšmingi: esą apie 100 kariškių ir pareigūnų žuvo arba buvo sužeisti. Nepriklausomai patikrinti šių skaičių karo sąlygomis sudėtinga, tačiau Ukraina pastaraisiais mėnesiais nuosekliai plečia nuotolinių smūgių geografiją okupuotose teritorijose.

    Ukrainos pranešime taip pat teigiama, kad per smūgį sunaikinta Rusijos oro gynybos sistema „Pancyr-S1“, turėjusi dengti objektą nuo panašių atakų. Tokie teiginiai, jei pasitvirtina, rodo ne tik konkretaus taikinio praradimą, bet ir mažėjančią kai kurių svarbių objektų apsaugą, ypač ten, kur vienu metu vyksta daug dronų atakų.

    Ataka, kaip skelbiama, įvyko gegužės 17 dieną, o jos pėdsakus fiksavo ir palydoviniai stebėjimai. NASA FIRMS gaisrų stebėsenos sistema užfiksavo ryškius šilumos židinius smūgių vietoje, kas dažnai sutampa su didesnio masto gaisrais po sprogimų ar degančios infrastruktūros.

    Ukrainos pareigūnai pabrėžia, kad tokio tipo operacijos turi ir karinį, ir psichologinį tikslą: sutrikdyti valdymą, logistiką bei parodyti, jog užnugaryje esantys objektai nėra saugūs. Kartu tai atspindi platesnę karo tendenciją, kai dronai tampa vienu svarbiausių įrankių smūgiams prieš infrastruktūrą, štabus ir oro gynybos elementus okupuotose teritorijose.

    Volodymyras Zelenskis taip pat kartojo, kad Ukraina tęs nuotolinius smūgius, kol, jo žodžiais, Rusija pajus būtinybę užbaigti karą. Kremlius tokius išpuolius paprastai vadina terorizmu, o informacinėje erdvėje abiejų pusių pareiškimai dėl nuostolių dažnai smarkiai skiriasi.

  • Ukrainiečių dronas smogė į svarbų S-300 radarą: kas yra 5N63S ir kuo tai pavojinga Rusijai

    Ukrainiečių dronas smogė į svarbų S-300 radarą: kas yra 5N63S ir kuo tai pavojinga Rusijai

    Ukrainos Specialiųjų pajėgų brigada „Juodasis miškas“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame, anot jos, taikliai smogiama Rusijos mobiliajai vadavietei 5N63S su radarine įranga. Ši sistema laikoma svarbia S-300 priešlėktuvinės gynybos komplekso grandimi, užtikrinančia taikinių aptikimą ir raketų valdymą.

    Įraše matyti judantis transporto vienetas, kurį stebi žvalgybinis dronas, o netrukus į jį pataiko smogiamoji amunicija. Ukrainos pusė teigia, kad objektas buvo sunaikintas, tačiau vien iš paviešintos medžiagos pilnai patvirtinti galutinio sunaikinimo mastą sudėtinga.

    Kas yra 5N63S ir 30N6 radaras

    5N63S dažniausiai apibūdinamas kaip S-300 sistemos vadovavimo ir ugnies valdymo elementas, kuris sujungia radarą, ryšio įrangą ir valdymo postą. Jo paskirtis yra aptikti oro taikinius, juos sekti ir koordinuoti raketų paleidimą iš S-300 paleidimo įrenginių.

    Esminė šios grandies dalis yra 30N6 tipo taikinių sekimo ir raketų nukreipimo radaras, naudojamas valdyti raketų skrydį link taikinio. Viešai nurodoma, kad tokie radarai gali sekti daug taikinių ir dirbti kelių tikslų režimu, o aptikimo nuotolis priklauso nuo taikinio tipo, aukščio ir kovinės aplinkos.

    Kodėl smūgis gali būti reikšmingas

    Net jei ataka nesunaikino visos sistemos, laikinas vadavietės ar radaro išjungimas gali sutrikdyti konkretaus S-300 padalinio darbą. Tokiais atvejais nukenčia ne tik vienas automobilis ar antena, bet ir visos baterijos gebėjimas laiku aptikti taikinius, paskirstyti prioritetus ir nukreipti raketas.

    Šiuolaikiniame kare ypač svarbi tampa kova dėl oro gynybos „akių“ ir „smegenų“: radarų, ryšio mazgų ir valdymo punktų. Praktika rodo, kad dronai ir klajojančioji amunicija vis dažniau naudojami būtent tokiems taikiniams medžioti, nes jie dažnai yra brangesni, sunkiau pakeičiami ir kritiškai reikalingi visai sistemai.

    Vaizdo įrašas neatskleidžia nei tikslios vietos, nei datos, taip pat nematyti, ar pažeista įranga vėliau buvo evakuota ar remontuota. Vis dėlto pats faktas, kad tokio tipo objektai atsiduria dronų taikiklyje, pabrėžia augantį tikslinių smūgių vaidmenį ir didėjančią riziką net mobiliai oro gynybos infrastruktūrai.

  • Greitas internetas be šviesolaidžio: triukas su išoriniu 5G maršrutizatoriumi keičia žaidimą

    Greitas internetas be šviesolaidžio: triukas su išoriniu 5G maršrutizatoriumi keičia žaidimą

    Ilgą laiką buvo kartojamas paprastas naratyvas: jei namuose nėra šviesolaidžio, apie stabilų ir greitą internetą galima tik pasvajoti. Tačiau ryšio technologijos per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė, o LTE ir 5G daugelyje vietovių jau gali užtikrinti greitį ir delsą, tinkamą darbui, vaizdo skambučiams ar transliacijoms.

    Problema dažnai slypi ne operatoriuje ir ne pačioje 5G technologijoje, o fizikoje. Stori mūrai, gelžbetonis, energiją taupantys langai, namo vieta sklype ar net pastato orientacija ryšio bokšto atžvilgiu gali stipriai susilpninti signalą, todėl namuose internetas tampa nepastovus, nors telefone lauke ryšys atrodo puikus.

    Kas iš tikrųjų trukdo signalui?

    Mobilusis ryšys naudoja radijo bangas, kurias pastato konstrukcijos dalinai sugeria ir atspindi, o tai mažina signalo lygį ir didina triukšmą. Dėl to maršrutizatorius patalpoje dažniau persijungia tarp dažnių juostų, praranda stabilumą, o greitis svyruoja labiausiai tada, kai to mažiausiai reikia, pavyzdžiui, per nuotolinius susitikimus.

    5G pranašumas yra didesnės galimos spartos ir efektyvesnis tinklo panaudojimas, tačiau jam taip pat svarbi gera priėmimo vieta. Ten, kur ryšys patalpoje prastas, vien galingesnis vidinis maršrutizatorius ne visada išsprendžia problemą, nes pagrindinė kliūtis lieka tos pačios sienos.

    Sprendimas be gręžimo ir kabelių?

    Viena praktiškiausių alternatyvų šviesolaidžiui yra dviejų dalių sprendimas: išorinis mobiliojo ryšio maršrutizatorius ir vidinis įrenginys, kuris namuose paskirsto belaidį ryšį. Idėja paprasta: jei sienos slopina signalą, priėmimą reikia perkelti į lauką, kur ryšys dažniausiai būna stipresnis ir stabilesnis.

    Išorinis maršrutizatorius montuojamas ant fasado ar kitoje atviroje vietoje, kad galėtų patikimiau priimti LTE ar 5G signalą. Tuomet ryšys perduodamas į vidų, o vidinis maršrutizatorius užtikrina stabilų „Wi-Fi“ visame būste be sudėtingų darbų ir nelaukiant šviesolaidžio plėtros.

    Ką svarbu įvertinti prieš renkantis?

    Renkantis tokį sprendimą verta įsivertinti realų 5G ir LTE padengimą konkrečioje vietoje, ryšio bokšto atstumą bei tai, kur galima sumontuoti išorinį įrenginį. Praktikoje didžiausią skirtumą dažnai duoda ne teorinis maksimalus greitis, o stabilumas ir mažesni greičio šuoliai piko valandomis.

    Gamintojai, tokie kaip „ZTE“, siūlo tiek išorinius 5G įrenginius, tiek vidinius maršrutizatorius, pritaikytus darbui skirtingomis sąlygomis. Tokie sprendimai ypač aktualūs nuosavų namų gyventojams, priemiesčiuose ar mažesnėse gyvenvietėse, kur šviesolaidžio diegimas vėluoja, yra brangus arba techniškai sudėtingas.

    Alternatyva šviesolaidžiui šiandien nebėra vien kompromisas atostogoms ar avariniam atvejui. Tinkamai parinktas 5G sprendimas su išoriniu maršrutizatoriumi gali tapti pilnaverte kasdienio interneto infrastruktūra, ypač kai svarbiausia yra patikimas ryšys darbui, mokslams ir namų pramogoms.

  • Indonezija stato 500 km jūros sieną: kaina stulbina, bet ar ji tikrai sustabdys potvynius?

    Indonezija stato 500 km jūros sieną: kaina stulbina, bet ar ji tikrai sustabdys potvynius?

    500 kilometrų planas prieš potvynius

    Indonezija atgaivino vadinamosios Didžiosios jūros sienos projektą – daugiau kaip 500 kilometrų ilgio pylimų ir užtvarų sistemą palei Javos šiaurinę pakrantę. Ji turėtų sumažinti potvynių riziką ir apsaugoti tankiai apgyvendintas teritorijas, įskaitant Džakartos regioną.

    Projektas numatytas etapais ir suskirstytas į kelias dešimtis atkarpų, kurias planuojama įgyvendinti palaipsniui. Vyriausybė taip pat pabrėžia, kad tai daugiametė programa, apimanti kelias provincijas ir savivaldybes.

    Kodėl vanduo kyla taip greitai?

    Javos šiaurinę pakrantę veikia du vienu metu stiprėjantys veiksniai: klimato kaita ir grunto sėdimas. Didėjančios liūtys bei aukštesnis jūros lygis reiškia dažnesnius užliejimus, o kai kuriose vietovėse žemė leidžiasi dėl intensyvaus požeminio vandens siurbimo.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien betonas problemos neišspręs, jei nebus sprendžiamos priežastys sausumoje. Be griežtesnės požeminio vandens naudojimo kontrolės, patikimesnio vandentiekio ir efektyvesnio upių valymo, užtvaros gali tapti tik laikinu palengvinimu.

    Kaina milžiniška, rizikos taip pat

    Bendra projekto kaina vertinama maždaug 70 milijardų eurų, o pradinis etapas Džakartos įlankoje galėtų kainuoti apie 7–9 milijardus eurų. Vyriausybė svarsto, kad užtvaros galėtų atlikti ir ekonominę funkciją: skatinti investicijas, kurti naujus verslo centrus ir pritraukti kapitalą pakrantės regionuose.

    Kritikai atkreipia dėmesį, kad tokios apimties statybos gali pakeisti vandens apykaitą, pakenkti mangrovių ekosistemoms ir pabloginti upių būklę. Taip pat keliami klausimai dėl poveikio žvejybos bendruomenėms, kurių pragyvenimas tiesiogiai priklauso nuo pakrančių ir lagūnų biologinės įvairovės.

    „Siena gali veikti tik kaip platesnio plano dalis, o ne kaip vienintelis sprendimas“, – teigia klimatui atsparios infrastruktūros tyrėjai, vertinantys projektą. Pasak jų, be gyventojų įtraukimo, socialinių kompensacijų ir aiškaus aplinkosaugos plano rizika išlieka, kad brangi užtvara nepasieks laukto efekto.

    Indonezija jau yra susidūrusi su sudėtingu pasirinkimu tarp greitų inžinerinių sprendimų ir lėtesnių, bet sisteminių pokyčių. Ar Didžioji jūros siena taps proveržiu prisitaikant prie klimato kaitos, priklausys ne tik nuo statybų tempo, bet ir nuo to, ar lygiagrečiai bus tvarkomas vandens ūkis, upės ir pakrančių ekosistemos.

  • „Castorama“ kameros ir DI parduotuvėse? Klientų skundai įsiūbavo audrą – įmonė atsako

    „Castorama“ kameros ir DI parduotuvėse? Klientų skundai įsiūbavo audrą – įmonė atsako

    Lenkijoje veikiantis statybinių ir remonto prekių tinklas „Castorama“ pastarosiomis savaitėmis atsidūrė kritikos centre: dalis pirkėjų teigė buvę stabdomi darbuotojų ir klausiami, kodėl išėjo nieko nenusipirkę. Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje tai greitai susieta su spėlionėmis apie kamerų naudojimą ir galimą DI taikymą.

    Viešojoje erdvėje skambėjo kaltinimai, kad kai kuriose parduotuvėse kameros esą fiksuoja pirkėjų srautus ir dalį žmonių, kurie išeina be prekių, o darbuotojai vėliau tokius klientus užkalbina. Tokia praktika pirkėjams pasirodė įkyri, o daliai darbuotojų, pasak publikacijų, kėlė diskomfortą ir įtampą.

    Įmonė neigia DI sekimą

    Reaguodama į kilusį triukšmą „Castorama“ išplatino paaiškinimą, kuriame atmetė teiginius apie DI naudojimą klientų elgsenai ar konkretiems asmenims sekti. Bendrovė tikina, kad nenaudoja sistemų, kurios identifikuotų žmones ar vertintų jų individualius veiksmus parduotuvėje.

    „Nenaudojame DI ir jokių sistemų konkretiems asmenims sekti“, – teigiama bendrovės pozicijoje.

    Pasak „Castorama“, parduotuvėse veikia tik paprasti įėjimų srauto skaičiavimo sprendimai, kurie leidžia suprasti, kada būna didžiausias pirkėjų judėjimas. Bendrovė pabrėžia, kad nerenka duomenų apie tai, kiek laiko konkretus žmogus praleidžia tam tikroje vietoje, ir nekuria intensyvaus judėjimo žemėlapių, vadinamųjų heat map.

    Ar darbuotojai spaudžiami dėl pirkimų?

    Kita kritikos kryptis buvo susijusi su įtarimais, kad darbuotojai gali būti vertinami pagal tai, ar klientas apsilankymą užbaigė pirkiniu. Įmonė tai neigia ir teigia, kad nei darbo vertinimas, nei atlygis nėra siejami su tokiu rodikliu.

    „Darbuotojų atlyginimai nėra priklausomi nuo to, ar klientas apsilankymą baigė pirkiniu“, – nurodė bendrovė.

    „Castorama“ aiškina, kad klientų srautų stebėjimas jai reikalingas pirmiausia darbo organizavimui: kai srautas didesnis, turi būti daugiau konsultantų ir kasų darbuotojų. Bendrovė tvirtina, jog tai įprasta mažmeninės prekybos praktika, padedanti planuoti pamainas ir užtikrinti aptarnavimo kokybę.

    Grafikai ir klientų apklausos

    Įmonė taip pat teigia, kad pamainos planuojamos pagal realius pirkėjų srautus ir galiojančius darbo teisės reikalavimus, o grafikai nėra sudaromi DI pagrindu. Pasak „Castorama“, mažmeninei prekybai įprasta, kad dalis darbuotojų dirba šeštadieniais, o už darbą tam tikromis dienomis taikomi priedai.

    Atskira tema tapo klientų atsiliepimų rinkimas. Bendrovė pabrėžia, kad grįžtamojo ryšio prašymas yra skirtas paslaugų kokybei gerinti, o ne klientų ar darbuotojų kontrolei.

    Diskusija dėl kamerų ir duomenų naudojimo parduotuvėse vyksta ne tik Lenkijoje: Europoje vis garsiau keliami privatumo, proporcingumo ir skaidrumo klausimai, ypač kai technologijos siejamos su automatizuotu vertinimu. Dėl to prekybos tinklams vis dažniau tenka viešai paaiškinti, kokie duomenys renkami, kokiu tikslu ir ar nėra naudojami sprendimai, galintys daryti poveikį darbuotojų vertinimui ar klientų patirčiai.

  • Lenkijos „PKP Intercity“ vėl perkelia greitųjų traukinių konkursą: ar spės iki 2032 metų?

    Lenkijos „PKP Intercity“ vėl perkelia greitųjų traukinių konkursą: ar spės iki 2032 metų?

    Terminas vėl nukeltas

    Lenkijos keleivinių vežimų bendrovė „PKP Intercity“ dar kartą pakeitė vieną svarbiausių etapų planuojant greituosius traukinius, galinčius važiuoti didesniu nei 300 kilometrų per valandą greičiu. Nors apie pirkimo iniciatyvą paskelbta anksčiau, pats procesas juda lėčiau, nei tikėtasi.

    Šį kartą atidėtas pasiūlymų atplėšimo terminas. Jis buvo numatytas gegužės 29 dieną, vėliau perkeltas į birželio 15 dieną, o dabar nukeltas į birželio 29 dieną.

    Kodėl vėluojama ir ką tai reiškia?

    „PKP Intercity“ nurodo, kad terminas keičiamas vieno iš gamintojų prašymu, siekiant suteikti daugiau laiko pasirengti investicijai ir dokumentams. Tokie koregavimai pirkimų procesuose nėra neįprasti, ypač kai kalbama apie sudėtingas, didelės vertės transporto priemones ir ilgalaikius priežiūros įsipareigojimus.

    Vieno mėnesio atidėjimas pats savaime dar nereiškia, kad vėluos ir realios pirmosios traukinių pristatymo datos. Vis dėlto tai yra signalas, kad projekto grafikas išlieka jautrus tiekėjų pasirengimui ir procedūrų trukmei.

    Traukiniai, skirti 320 kilometrų per valandą greičiui

    Pagal viešai skelbiamas pradinias gaires, naujieji greitieji sąstatai turėtų važiuoti ne lėčiau kaip 320 kilometrų per valandą ir vežti mažiausiai 402 keleivius. Taip pat numatoma maitinimo erdvė ir zona šeimoms, kad kelionės būtų patogesnės ilgesniais maršrutais.

    Techninė specifikacija dar nėra galutinė, nes ji turėtų susiformuoti konkurencinio dialogo metu. Praktikoje tai reiškia, kad tiekėjai ir užsakovas derina sprendimus, kurie vėliau tampa pirkimo sąlygų ir pasiūlymų pagrindu.

    Dar vienas svarbus kriterijus yra tarptautinis suderinamumas. „PKP Intercity“ akcentuoja poreikį gauti riedmenų patvirtinimus kaimyninėse šalyse ir Austrijoje, kad traukiniai galėtų būti naudojami ne tik vidaus, bet ir tarptautiniuose maršrutuose.

    Kiek traukinių planuojama įsigyti?

    Pagal pradinį planą bazinis užsakymas apimtų mažiausiai 20 greitųjų traukinių, o papildomai palikta galimybė pirkimą išplėsti iki 55 vienetų. Ne mažiau svarbi pirkimo dalis yra priežiūra, nes tiekėjas turėtų užtikrinti sąstatų techninį aptarnavimą 30 metų laikotarpiu.

    Gamintojų susidomėjimas jau fiksuotas: preliminariu etapu norą dalyvauti buvo išreiškę aštuoni gamintojai, iš kurių du yra iš Lenkijos. Tai rodo konkurenciją, tačiau kartu pabrėžia, kad didelė dalis potencialių tiekėjų yra tarptautiniai žaidėjai.

    Numatoma, kad pirmieji tokio tipo traukiniai Lenkijoje galėtų pasirodyti apie 2032 metais, kai planuojama parengti infrastruktūrą važiuoti didesniu nei 300 kilometrų per valandą greičiu. Esminė prielaida čia yra naujų linijų plėtra, įskaitant vadinamąją Y krypties trasą, siejamą su Varšuvos, Lodzės ir oro uosto jungtimi.

  • Ukrainos kariai treniruojasi „Grand Theft Auto 5“: modas moko numušti dronus

    Ukrainos kariai treniruojasi „Grand Theft Auto 5“: modas moko numušti dronus

    Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai dalį įgūdžių treniruoja virtualioje aplinkoje, pasitelkdami vieną populiariausių pasaulyje vaizdo žaidimų „Grand Theft Auto 5“. Specialiai pritaikyta žaidimo versija skirta mokymams, kaip greitai atpažinti grėsmes ore ir reaguoti į bepiločių atakas.

    Mokymų sprendimą parengė Ukrainoje veikiantis treniruočių centras WeTrueGun, sukūręs stipriai modifikuotą „Rockstar Games“ žaidimo variantą. Pagrindu pasirinkta „Grand Theft Auto 5“ „Legacy“ architektūra, o daugiažaidėjės aplinkos kūrimui naudojama platforma „FiveM“, leidžianti atskiruose serveriuose keisti fizikos taisykles ir scenarijus.

    Tokio tipo treniruotės leidžia saugioje aplinkoje imituoti situacijas, kurios realiame mūšio lauke kainuotų brangiai tiek technikos, tiek laiko prasme. Virtualioje erdvėje kariai praktikuoja taikinių identifikavimą, jų sekimą judant ir sprendimų priėmimą esant ribotam laikui.

    „Programa apima realistiškas FPV drono tiesioginio smūgio situacijų simuliacijas“, – teigiama WeTrueGun pateiktoje informacijoje.

    Centro atstovai pabrėžia, kad „Grand Theft Auto 5“ modifikacija nėra pilnavertis profesionalių karinių simuliatorių pakaitalas. Ji labiau skirta jau patirties turintiems operatoriams, kaip papildomas, mažiau įtampos keliantis būdas kartoti veiksmų sekas ir lavinti reakciją.

    Vaizdo žaidimai kariuomenėse naudojami ne pirmą dešimtmetį: pasaulyje žinomi pavyzdžiai rodo, kad populiarūs komerciniai varikliai ir žaidimų aplinkos dažnai pasirenkami dėl prieinamumo bei galimybės greitai kurti scenarijus. Tokie sprendimai paprastai papildo tradicinį parengimą, o ne jį pakeičia, ypač kai svarbūs realių sistemų valdymo pojūčiai ir procedūros.

    Ši istorija taip pat atkreipia dėmesį į platesnę tendenciją, kai mokymuose vis dažniau remiamasi pažangiais grafikos varikliais ir simuliacijomis. Kariai, gelbėtojai bei kitos tarnybos ieško būdų, kaip greičiau ir pigiau treniruoti situacinį suvokimą, o virtualios aplinkos tampa vienu iš įrankių, padedančių tai daryti.

    Tuo metu pati „Grand Theft Auto“ serija išlieka viena sėkmingiausių industrijoje. „Grand Theft Auto 5“ pardavimai per pirmąją parą po išleidimo pasaulyje sugeneravo apie 740 000 000 eurų pajamų, o žaidimo populiarumas iki šiol skatina kurti naujas bendruomenines modifikacijas ir serverius.

  • „Microsoft“ sutiko mokėti 230 mln. eurų: taškas ketverių metų bylai dėl „Activision Blizzard“

    „Microsoft“ sutiko mokėti 230 mln. eurų: taškas ketverių metų bylai dėl „Activision Blizzard“

    „Microsoft“ sutiko išmokėti apie 230 mln. eurų, kad užbaigtų kolektyvinį ieškinį, susijusį su „Activision Blizzard“ įsigijimu. Ginčas tęsėsi kelerius metus ir buvo siejamas su buvusių akcininkų kaltinimais, kad bendrovė buvo parduota neįvertinus realios vertės.

    Ieškinį inicijavo Švedijos pensijų fondas Sjunde AP-Fonden, prie kurio prisijungė investuotojai, teigę, jog valdyba pernelyg greitai sutiko su sandorio sąlygomis. Jų teigimu, siūlyta 95 JAV dolerių kaina už akciją neatspindėjo „Activision Blizzard“ potencialo ir perspektyvų.

    Pagrindiniu atsakovu įvardytas tuometinis generalinis direktorius Bobby Kotickas. Ieškinyje buvo teigiama, kad jis galėjo būti suinteresuotas greitesniu sandorio užbaigimu dėl asmeninių motyvų ir augančios kritikos dėl darbo sąlygų bendrovėje.

    Pagal susitarimo sąlygas kompensacijos bus mokamos buvusiems akcininkams, turėjusiems akcijų nuo 2022 metų sausio iki 2023 metų spalio. Skaičiuojama, kad išmoka sieks apie 0,28 euro už akciją, tačiau galutinės sumos priklausys nuo teismo patvirtintos tvarkos ir administravimo kaštų.

    „Nusprendėme taip pasielgti, kad išvengtume papildomų naštų, išlaidų ir dėmesio atitraukimo, kurį sukeltų tolesni teisiniai ginčai“, – sakė „Microsoft“ atstovai teismui pateiktuose dokumentuose.

    Kaip įprasta tokiose bylose, susitarimas nereiškia kaltės pripažinimo. Dokumentai pateikti Delavero teismui, kuris dar turės galutinai įvertinti, ar siūloma taikos sutartis atitinka kolektyvinio ieškinio reikalavimus.

    Šis ginčas papildo platesnį foną, lydėjusį „Activision Blizzard“ įsigijimą, kuris laikomas vienu didžiausių technologijų ir žaidimų industrijos sandorių. „Microsoft“ anksčiau skelbė, kad bendra operacijos vertė po užbaigimo siekė apie 70 mlrd. eurų, todėl dabartinė išmoka sudaro tik nedidelę šios sumos dalį.

    Įsigijimas „Microsoft“ suteikė teises į vienus pelningiausių žaidimų prekės ženklų, įskaitant „Call of Duty“ ir „Candy Crush Saga“, kurie generuoja reikšmingas pajamas tiek konsolių, tiek mobiliajame segmente. Rinkoje tai vertinama kaip strateginis žingsnis stiprinant „Xbox“ ekosistemą ir didinant turinio pasiūlą prenumeratos modeliams.