CP v2

Blog

  • Oro pavojaus signalas: aiški atmintinė, kur slėptis, ką pasiimti ir kada saugu grįžti

    Oro pavojaus signalas: aiški atmintinė, kur slėptis, ką pasiimti ir kada saugu grįžti

    Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra parengė atmintinę lengvai suprantama kalba, skirtą veiksmams oro pavojaus atveju. Ji parengta įgyvendinant projektą „Institucinės globos pertvarka“, o rengiant turinį dalyvavo ir komandos nariai su intelekto negalia.

    Atmintinėje aiškiai paaiškinama, ką daryti išgirdus oro pavojaus signalą, kur ieškoti priedangos ir kaip suprasti, kad pavojus pasibaigė. Tokia informacija ypač svarbi, kai sprendimus reikia priimti greitai, o instrukcijos turi būti suprantamos iš karto.

    Praktikoje daugiausia klausimų kyla dėl to, kur slėptis, jei namuose nėra specialiai įrengtos slėptuvės. Rekomenduojama rinktis artimiausią priedangą arba tvirtą pastato dalį toliau nuo langų, o jei yra galimybė, nusileisti į žemesnius aukštus ar rūsį.

    Atmintinė taip pat primena, kad svarbu sekti oficialius pranešimus ir negrįžti į įprastas veiklas vien todėl, kad lauke nurimo garsai. Saugiausia vadovautis perspėjimo sistemų ir institucijų informacija, o pasibaigus pavojui įsitikinti, kad aplinka saugi.

    Agentūros parengta atmintinė skirta kuo platesnei auditorijai, tačiau ypač naudinga žmonėms, kuriems sudėtinga suprasti sudėtingus, ilgesnius nurodymus. Tokie lengvai suprantami paaiškinimai vis dažniau taikomi viešajame sektoriuje, siekiant, kad civilinės saugos informacija pasiektų kiekvieną.

  • Tauragėje susitiko savanoriai: kaip „TAPK“ tinklas stiprina bendruomenes ir įtraukia jaunimą

    Tauragėje susitiko savanoriai: kaip „TAPK“ tinklas stiprina bendruomenes ir įtraukia jaunimą

    2026 metų gegužės 20 dieną Tauragėje, socialinėse dirbtuvėse „Draugų kiemelis“, vyko Savanorių ir savanoriškų organizacijų tinklo susitikimas. Renginys surengtas įgyvendinant projektą „TAPK – Tauragės apskrities pokyčių kūrėjai“, o į jį atvyko savanoriai, jaunimo organizacijų atstovai ir aktyvūs bendruomenių nariai iš visos Tauragės apskrities.

    Susitikimo tikslas buvo sutelkti skirtingas iniciatyvas vienijančias organizacijas ir aptarti, kaip praktiškai stiprinti savanorystę regione. Diskusijose daug dėmesio skirta jaunų žmonių įtraukimui, mentorystei ir tam, kaip savanoriška veikla gali tapti atspirties tašku tolesnėms studijoms ar darbui.

    Renginio pradžioje dalyviai susipažino su socialinių dirbtuvių „Draugų kiemelis“ veikla. Dirbtuves pristatė Vitalija Šlepavičienė, pabrėžusi, kad iniciatyva gimė iš savanorystės idėjų ir siekio sukurti atvirą, saugią bei palaikančią erdvę bendruomenei.

    Pasak organizatorių, tokios vietos regionuose dažnai atlieka daugiau nei vieną funkciją: jos tampa ir praktinių įgūdžių ugdymo, ir socialinės įtraukties erdve. Būtent dėl to savanorystė čia vertinama ne tik kaip pagalba kitiems, bet ir kaip būdas kurti ryšius bei mažinti socialinę atskirtį.

    Asmenine patirtimi dalijosi Ema Pamedytė iš Jurbarko, pristačiusi projektą „Prasmingi metai“ ir savanorystės naudą jauno žmogaus augimui. Ji akcentavo, kad savanorystė padeda geriau pažinti save, atrasti veiklas, kuriose norisi tobulėti, ir ugdyti pasitikėjimą savimi.

    Jaunimo savanoriškos tarnybos programą renginyje pristatė Tauragės mentorė Agnė Gailienė. Ji kvietė dalyvius kalbėtis apie savanorystės patirtis, kylančius iššūkius ir tai, kokio palaikymo jauni žmonės dažniausiai tikisi iš organizacijų bei bendruomenių.

    Diskusijose išryškėjo ir praktiniai klausimai, su kuriais susiduria organizacijos: kaip pritraukti naujų savanorių, kaip aiškiai apibrėžti jų vaidmenis, kaip užtikrinti grįžtamąjį ryšį ir motyvaciją. Taip pat aptarta, kad ilgalaikį įsitraukimą dažniausiai sustiprina aiški veiklos prasmė, matomi rezultatai ir nuoseklus koordinavimas.

    Renginio programoje vyko ir praktinės dirbtuvės, skirtos komunikacijos įgūdžių stiprinimui. Dalyviai akcentavo, kad gebėjimas bendrauti, klausytis ir bendradarbiauti yra vienas svarbiausių savanorystėje, nes būtent komunikacija padeda spręsti nesusipratimus ir kurti pasitikėjimą tarp skirtingų komandų.

    Susitikimo metu ne kartą grįžta prie minties, kad savanorystės kuriama vertė bendruomenėje yra platesnė nei vien konkreti pagalba renginiuose ar iniciatyvose. Savanoriška veikla stiprina tarpusavio ryšius, ugdo pilietiškumą ir dažnai tampa aplinka, kurioje gimsta naujos idėjos, partnerystės ir bendri regioniniai projektai.

    Organizatoriai dėkojo partneriams už bendradarbiavimą ir palaikymą: Tauragės rajono savivaldybei, Šilalės rajono savivaldybei, Jurbarko rajono savivaldybei ir Pagėgių savivaldybei. Taip pat nurodoma, kad projektas finansuojamas Europos Sąjungos ir Tauragės rajono savivaldybės lėšomis.

  • Paskutinio skambučio šventės Tauragės rajone 2026 metais: datos, laikai ir vietos gimnazijose

    2026 metais Tauragės rajono ugdymo įstaigos skelbia paskutinio skambučio švenčių grafikus keturiose gimnazijose. Abiturientams, jų artimiesiems ir bendruomenėms tai viena svarbiausių mokslo metų pabaigos dienų, todėl iš anksto paskelbti laikai padeda suplanuoti dalyvavimą ir pasiruošimą.

    Šių metų tvarkaraštis rodo, kad dauguma švenčių sutelktos paskutinę gegužės savaitę, o startas numatytas gegužės 26 dieną. Dvi Tauragės miesto gimnazijos šventę rengs tą pačią dieną ir tuo pačiu metu, tad šeimoms, turinčioms mokinių skirtingose mokyklose, verta iš anksto įsivertinti logistiką.

    Datos ir laikai Tauragės rajone

    Skaudvilės gimnazijoje paskutinio skambučio šventė vyks 2026 metais gegužės 26 dieną 12.00 valandą. Renginys planuojamas gimnazijos patalpose, adresu Mokyklos skg. 4, Skaudvilė, Tauragės rajonas.

    Tauragės „Versmės“ gimnazija paskutinį skambutį rengs 2026 metais gegužės 27 dieną 12.00 valandą. Šventės vieta nurodoma gimnazijoje, J. Tumo-Vaižganto g. 10, Tauragė.

    Žalgirių gimnazijoje paskutinio skambučio šventė taip pat vyks 2026 metais gegužės 27 dieną 12.00 valandą. Renginio vieta planuojama gimnazijoje, Moksleivių al. 14, Tauragė.

    Žygaičių gimnazijoje paskutinio skambučio šventė numatyta 2026 metais gegužės 29 dieną 13.00 valandą. Renginys vyks gimnazijoje, Žygaičių g. 17, Žygaičiai, Tauragės rajonas.

    Ką verta žinoti planuojant dalyvavimą

    Didžiausio dalyvių srauto galima tikėtis gegužės 27 dieną, kai Tauragės mieste vienu metu vyks dvi šventės. Tokiu atveju pravartu iš anksto suderinti atvykimo laiką, automobilių statymą ir judėjimą tarp vietų, ypač jei šeima planuoja pasveikinti kelis abiturientus.

    Praktikoje paskutinio skambučio dieną mokyklų teritorijose dažniau taikomi laikini eismo ir parkavimo ribojimai, o renginių pradžia paprastai yra punktuali. Norint išvengti vėlavimo, rekomenduojama atvykti anksčiau ir pasitikslinti mokyklų pateikiamą informaciją apie įėjimus ar susibūrimo vietas.

    Paskutinis skambutis dažnai tampa simboline riba tarp pamokų ir egzaminų laikotarpio, todėl šalia šventinės dalies abiturientams aktualūs ir artimiausi mokyklos pranešimai dėl brandos egzaminų tvarkaraščių bei organizacinių detalių. Naujausia informacija paprastai skelbiama pačių ugdymo įstaigų ir savivaldybės komunikacijos kanaluose.

  • Tauragėje parengtas savanorystės galimybių katalogas: kur ieškoti prasmingos veiklos rajone

    Tauragėje parengtas Savanorystės galimybių katalogas, kuriame vienoje vietoje surinkta informacija apie rajone veikiančias įstaigas ir organizacijas, priimančias savanorius. Leidinys skirtas gyventojams, kurie nori įsitraukti į bendruomenės iniciatyvas, skirti laiko prasmingai veiklai ar atlikti socialines-pilietines valandas.

    Kataloge aprašomos skirtingos savanorystės kryptys: pagalba jaunimui, prisidėjimas prie renginių ir kultūrinių veiklų, veikla bendruomeninėse, socialinėse bei su sveikatos sritimi susijusiose organizacijose. Prie kiekvienos galimybės pateikiama svarbiausia praktinė informacija, kad norintys savanoriauti galėtų greitai įvertinti, ar veikla jiems tinkama.

    Leidinyje nurodomas savanorystės pobūdis, galimos užduotys, taikomi amžiaus reikalavimai ir kontaktai, kuriais galima kreiptis dėl prisijungimo. Tokia struktūra padeda sutaupyti laiko tiek savanoriams, tiek organizacijoms, nes aiškiau apibrėžiami lūkesčiai ir bendradarbiavimo sąlygos.

    Pasak savivaldybės, katalogas taip pat skirtas paskatinti aktyvesnį įsitraukimą į vietos bendruomenės gyvenimą, ypač jaunimo, kuriam savanorystė dažnai tampa pirmąja praktine patirtimi organizuojant veiklas, bendraujant su žmonėmis ir prisiimant atsakomybę. Toks įsitraukimas svarbus ir organizacijoms, kurios ieško papildomų rankų kasdienėse veiklose ar didesnių renginių metu.

    Organizacijos, kurios norėtų būti naujai įtrauktos į katalogą arba patikslinti jau pateiktą informaciją, kviečiamos kreiptis Tauragės rajono savivaldybės nurodytais kontaktais. Katalogas skelbiamas savivaldybės interneto svetainėje PDF formatu.

  • Bugenvilija balkone: ši gėlė žydi mėnesiais ir akimirksniu sukuria Viduržemio kiemo efektą

    Bugenvilija balkone: ši gėlė žydi mėnesiais ir akimirksniu sukuria Viduržemio kiemo efektą

    Balkoną ar terasą kartais pakanka papuošti vienu ryškiu augalu, kad erdvė imtų priminti atostogų nuotaiką. Vienas įspūdingiausių pasirinkimų tam tikslui – bugenvilija, kuri šiltuoju sezonu gali žydėti ištisus mėnesius.

    Bugenvilija (Bougainvillea) kilusi iš Pietų Amerikos, tačiau ypač išpopuliarėjo Viduržemio jūros regione. Dėl gausių, ryškių spalvų ji tapo neatsiejama pietietiškų kiemelių, sienų, pergolių ir balkonų puošmena.

    Svarbu žinoti, kad tai, ką daugelis vadina bugenvilijos žiedais, dažniausiai yra spalvotos pažiedės. Tikrieji žiedai būna smulkūs, šviesių atspalvių ir pasislėpę pažiedžių centre, todėl bendrą vaizdą lemia būtent šios ryškios okalėlių „skraistės“.

    Kur bugenvilija gražiausia?

    Gausiausiai bugenvilija žydi tada, kai gauna labai daug šviesos ir šilumos. Balkonui tai reiškia, kad geriausiai tinka pietinė arba pietvakarių kryptis, kur saulė šviečia didžiąją dienos dalį.

    Jei augalas laikomas pusšešėlyje, jis dažnai auga, leidžia ūglius, tačiau žydėjimas būna gerokai kuklesnis. Praktikoje tai viena dažniausių priežasčių, kodėl bugenvilija atrodo „žalia, bet be spalvos“.

    Laistymas ir žemė: klaida, kuri kainuoja augalą

    Bugenvilijai būtinas laidus substratas, kuris neleidžia vandeniui užsistovėti. Vazonuose tai ypač svarbu, nes šaknys greitai nukenčia, jei žemė tampa nuolat šlapia ir sunki.

    Laistant pravartu leisti viršutiniam žemės sluoksniui šiek tiek pradžiūti, o tik tada vėl duoti vandens. Perlaistymas dažnai baigiasi šaknų puviniu, o tai viena dažniausių augalo nykimo priežasčių.

    Vėjas, tręšimas ir žiemojimas

    Nors bugenvilija laikoma gana ištverminga, ji nemėgsta stipraus vėjo, kuris gali laužyti ūglius ir skatinti lapų kritimą. Dėl to verta rinktis labiau užuovėjinę vietą arba pasirūpinti atrama.

    Aktyvaus augimo metu bugenvilija geriau žydi, kai reguliariai tręšiama žydintiems augalams skirtomis trąšomis. Atšalus orams augalą galima perkelti į šviesią patalpą ir žiemoti, taip išsaugant jį kitam sezonui.

    Tarp populiariausių auginamų tipų dažnai minimos gausiai žydinčios, įspūdingus ūglius formuojančios veislės bei kompaktiškesnės, vazonams lengviau pritaikomos formos. Spalvų pasirinkimas platus – nuo rožinės ir purpurinės iki violetinės, oranžinės ar baltos.

    Norint Viduržemio įspūdžio balkone, bugenvilija yra vienas greičiausių kelių į rezultatą. Pakanka daug saulės, atsargaus laistymo ir laidaus grunto, kad augalas atsidėkotų ilgai trunkančiu, ryškiu žydėjimu.

  • Kaip per 30 min. atgaivinti terasos lentas: paprastas mišinys su vandeniu nuima pilkumą

    Kaip per 30 min. atgaivinti terasos lentas: paprastas mišinys su vandeniu nuima pilkumą

    Medinė terasa atrodo prabangiai, tačiau lietus, saulė ir temperatūrų kaita greitai išryškina silpnąsias vietas: atsiranda pilkas apnašas, įsigeria purvas, o drėgmė skatina paviršiaus dėvėjimąsi. Jei priežiūra atidedama, dažnai tenka ne tik valyti, bet ir šlifuoti, keisti pažeistas lentas ar spręsti slydimo problemas.

    Pirmas žingsnis, kurį specialistai rekomenduoja kartoti reguliariai, yra paprastas, bet efektyvus: terasa turi būti kruopščiai nušluota. Smėlis ir žvyras veikia kaip švitrinis popierius, o pūvantys lapai ir žiedadulkės ilgiau laikosi drėgmėje, todėl mediena greičiau pilkėja ir pradeda irti.

    Vien paviršinis nuvalymas ne visada padeda, nes pilkumą dažnai sukelia oksidacija ir į medienos poras įsigėrę nešvarumai. Dėl to daugelis renkasi gilesnį valymą, ypač pavasarį, kai po žiemos matosi didžiausi pokyčiai ir išryškėja dėmės.

    Kas nuima pilkumą nuo medžio?

    Praktikoje vienas dažniausių būdų atkurti medienos atspalvį yra tirpalas su oksalo rūgštimi, kuri naudojama būtent medienos pašviesinimui ir apnašų mažinimui. Dažnai taikomas 6 proc. tirpalas: apie 60 gramų miltelių ištirpinama 1 litre vandens, priemonė tolygiai paskirstoma ir paliekama maždaug 30 minučių.

    Po to paviršių būtina labai gausiai nuplauti vandeniu, kad neliktų priemonės likučių. Valant svarbu dirbti su pirštinėmis, saugoti akis, o tirpalą pirmiausia išbandyti mažiau matomoje vietoje, nes skirtingos medienos rūšys ir senos dangos gali reaguoti nevienodai.

    Ar verta naudoti slėginę plovyklą?

    Slėginė plovykla gali padėti greitai nuplauti purvą, tačiau ji laikoma viena rizikingiausių priemonių medienai. Per didelis slėgis ar per arti laikomas antgalis gali išplėšti minkštesnius sluoksnius, pakelti skiedras ir palikti šiurkštų paviršių, kuris vėliau dar greičiau kaups nešvarumus.

    Jei vis dėlto pasirenkama plauti slėgiu, saugiau naudoti platesnę srovę, mažesnį slėgį ir plauti pagal lentų kryptį, nuolat judant. Po tokio valymo terasai dažnai reikia papildomo šlifavimo arba bent jau kruopštaus paviršiaus patikrinimo.

    Kada ir kaip impregnuoti?

    Po valymo medienai reikia laiko visiškai išdžiūti, nes impregnavimas ant drėgno paviršiaus dažnai baigiasi prastu sukibimu ir dėmėmis. Įprasta praktika yra impregnuoti bent kartą per metus, o intensyviai saulės ir lietaus veikiamose vietose priežiūrą kartoti dažniau.

    Dažniausiai pasirenkami aliejiniai impregnantai, nes jie įsigeria į medį ir padeda sumažinti drėgmės įgeriamumą, o kartu paryškina raštą. Tepant svarbiausia daryti tai tolygiai ir, jei priemonės lieka per daug, perteklių nuvalyti, kad nesusidarytų lipni plėvelė ir dryžiai.

    Impregnavimui geriausia rinktis sausą orą ir stabilią temperatūrą, kad danga spėtų susigerti ir išdžiūti. Jei naktį temperatūra krenta žemiau 5 laipsnių Celsijaus, rezultatas dažnai būna prastesnis, todėl darbus verta planuoti pagal prognozes.

  • Kas iš tikrųjų kefyre? Etiketė atskleidžia, kurie variantai sveiki, o kurie tik desertas

    Kas iš tikrųjų kefyre? Etiketė atskleidžia, kurie variantai sveiki, o kurie tik desertas

    Kefyras ilgą laiką turėjo paprasto ir sveiko gėrimo reputaciją, tačiau parduotuvių lentynose vis dažniau matyti saldinti, baltymais praturtinti ar „jogurtiniai“ variantai. Skirtumas dažnai paaiškėja tik perskaičius sudėtį, nes dalis produktų pagal cukraus ir priedų kiekį priartėja prie pieno deserto.

    Klasikinis kefyras atsirado kaip pieno konservavimo būdas, kai fermentacijai naudojami kefyro grūdeliai. Juose kartu gyvena pieno rūgšties bakterijos, mielės ir kiti mikroorganizmai, todėl gėrimas įgauna lengvai rūgštų, kartais švelniai putojantį skonį.

    Kas laikoma geriausia sudėtimi

    Kasdieniam pasirinkimui palankiausias yra natūralus kefyras, kurio sudėtis trumpa: pienas ir kefyro kultūros. Kuo mažiau pridėtinio cukraus, kvapiklių, krakmolo ar tirštiklių, tuo lengviau įvertinti, ar mokate už fermentuotą produktą, o ne už technologinį kremiškumą.

    Ant pakuotės verta ieškoti užuominų apie gyvas kultūras ir fermentaciją, tačiau vien deklaracijos ne visada garantuoja tą patį kiekį mikroorganizmų kiekviename butelyje. Skirtingi gamintojai naudoja skirtingas kultūras, todėl net ir panašiai atrodantys produktai gali skirtis sudėtimi bei skoniu.

    Kodėl sudėtyje atsiranda tirštiklių

    Pramoninėje gamyboje kefyrui siekiama užtikrinti vienodą tirštumą, stabilumą ir išvaizdą per visą galiojimo laiką. Dėl to sudėtyje gali atsirasti krakmolas, pektinai ar įvairios augalinės gumos, kurios mažina išrūgų atsiskyrimą ir suteikia tirštesnę tekstūrą.

    Tokie priedai paprastai yra leidžiami maisto pramonėje, tačiau jie nėra tai, ko kefyrui reikia mitybine prasme. Jų buvimas dažniau rodo ne didesnę naudą sveikatai, o gamintojo siekį suvienodinti konsistenciją.

    Saldūs kefyrai gali nustebinti cukrumi

    Didžiausia rizika slepiasi skoniuose, kurie primena vaisinį pieno gėrimą: į tokius produktus neretai dedama cukraus, sirupų ar sulčių koncentratų. Tuomet gėrimas, kurį žmonės renkasi dėl fermentacijos ir žarnynui palankių kultūrų, tampa artimesnis saldžiam desertui.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai naudai siūlo siekti mažiau nei 5 proc. Praktikoje tai reiškia, kad saldintas kefyro gėrimas gali greitai „suvalgyti“ didelę dienos ribos dalį.

    Ką reiškia kefyras be laktozės

    Be laktozės parduodamas kefyras dažnai būna saldesnio skonio, nes gamyboje pridedama laktazės, kuri laktozę suskaido į paprastesnius cukrus. Dėl to saldumas gali būti juntamas net ir nepridėjus cukraus.

    Žmonėms, kurie netoleruoja laktozės, kefyras neretai būna lengviau virškinamas nei pienas, nes dalis laktozės fermentacijos metu jau būna suskaidyta. Vis dėlto ir čia svarbu skaityti etiketę, nes be laktozės nereiškia be pridėtinio cukraus.

    Paprasta taisyklė renkantis

    Jei tikslas yra fermentuotas produktas ir kuo natūralesnė sudėtis, geriausia pradėti nuo natūralaus, nesaldinto kefyro. Saldumą galima susikurti patiems, pavyzdžiui, įdėjus uogų ar prieskonių, taip išlaikant aiškią sudėtį ir mažinant pridėtinio cukraus kiekį.

    Jei kefyras namuose ar pirkintas gėrimas išsisluoksniuoja į tirštą dalį ir išrūgas, tai dažnai reiškia, kad jis ilgiau fermentavosi arba buvo laikomas šilčiau. Įspėjamieji ženklai yra pelėsis, neįprastos spalvos dėmės, dvokiantis kvapas, ryškus kartumas ar lipni, įtartinai gleivėta tekstūra.

  • 13 amžiaus tualete rastas sąsiuvinis šokiruoja mokslininkus: įrašai vis dar įskaitomi

    13 amžiaus tualete rastas sąsiuvinis šokiruoja mokslininkus: įrašai vis dar įskaitomi

    Vokietijoje, Paderborne, archeologai viduramžių laikų latrinoje aptiko išskirtinai retą radinį – mažą asmeninį užrašų sąsiuvinį, kuris, nepaisant prabėgusių šimtmečių, išliko stebėtinai geros būklės. Pirminiai tyrimai rodo, kad artefaktas gali būti maždaug 700–800 metų senumo, o įrašai jame vis dar matomi.

    Mokslininkus labiausiai stebina tai, kad radinys išliko vientisas: paprastai organinės medžiagos, tokios kaip medis ar oda, per ilgą laiką suyra. Šiuo atveju suveikė specifinės sąlygos – drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtino irimą ir padėjo išsaugoti net smulkias detales.

    Kaip tualetas tapo laiko kapsule?

    Archeologijoje senos latrinos dažnai laikomos netikėtais lobynais, nes jose susidaro aplinka, kurioje bakterijų veikla ir deguonies trūkumas gali stabdyti irimo procesus. Dėl to tokiose vietose kartais išlieka oda, tekstilė, mediena ir net rašytiniai šaltiniai, kurie kitur būtų sunykę.

    Paderborne rastas daiktas buvo aptiktas kasinėjant 13–14 amžiaus laikotarpio statinį. Tarp kitų radinių išsiskyrė nedidelis, pailgas objektas, maždaug 10 x 7,5 centimetro dydžio, kurio išorė pasirodė esanti puošta įspaustos odos viršeliu.

    Kas tai per knygelė ir kaip joje rašyta?

    Tyrėjai nustatė, kad tai vadinamoji vaško lentelių knygelė: medinės plokštelės buvo padengtos vašku, ant kurio rašyta smailiu rašikliu. Tokia priemonė viduramžiais buvo patogi kasdieniams užrašams, nes tekstą buvo galima nutrinti ir paviršių panaudoti dar kartą.

    Knygelėje yra 10 puslapių, iš kurių aštuoni yra rašomi iš abiejų pusių, o du kraštiniai – tik iš vienos. Konservatoriai teigia, kad vidiniai puslapiai buvo taip glaudžiai suspausti, jog į juos beveik nepateko nešvarumų, todėl vaškas nebuvo pažeistas, o raštas išliko įžiūrimas.

    „Skamba keistai, bet mums, archeologams, latrinos beveik visada yra tikras lobynas“, – sakė archeologė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Ką gali atskleisti įrašai?

    Kol kas tiksliai neaišku, kam priklausė knygelė, tačiau pirminės prielaidos sieja ją su Paderborno pirkliu, galėjusiu fiksuoti sandorius ar trumpas pastabas. Tyrėjai pastebi, kad pirkliai viduramžiais dažniau mokėjo skaityti ir rašyti nei dauguma gyventojų, todėl toks daiktas šioje socialinėje grupėje būtų logiškas.

    Raštas, kaip teigiama, panašu, priklauso vienam žmogui, o kai kur tekstas užrašytas ant ankstesnių, iki galo neištrintų įspaudų. Be to, odinis viršelis su puošniu ornamentu ir lotynų kalbos vartojimas leidžia manyti, kad savininkas galėjo būti pasiturintis.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad įrašų iššifravimas bus lėtas ir kruopštus darbas: rankraštis tankus, o kai kurios vietos gali būti sunkiai suprantamos dėl rašybos ypatumų. Tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau datuoti radinį, nustatyti jo gamybos medžiagas ir galbūt priartėti prie atsakymo, kas ir kodėl šią knygelę pametė vietoje, kuri galiausiai ją ir išsaugojo.

  • Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Po 50-ies krenta svoris, bet pilvukas auga: gydytojai aiškina, kaip čia susijęs miegas

    Menopauzės laikotarpiu daugelis moterų pastebi, kad kūnas ima keistis: net jei svarstyklės rodo nedidelį pokytį, liemens apimtis didėja, o riebalai dažniau kaupiasi pilvo srityje. Specialistai pabrėžia, kad tai dažnai susiję ne tik su mityba ar mažesniu judėjimu, bet ir su miego kokybe bei jo trūkumu.

    Vienas svarbiausių pokyčių po 50-ies yra mažėjantis estrogenų kiekis. Šie hormonai iki menopauzės prisideda prie riebalų pasiskirstymo šlaunų ir klubų srityje, o jų sumažėjus organizmas linkęs kaupti daugiau riebalų pilvo srityje, įskaitant vadinamuosius visceralinius riebalus aplink vidaus organus.

    Svarbu tai, kad pati menopauzė nebūtinai reiškia didelį bendro kūno svorio šuolį. Klinikinėje praktikoje dažnai minima, kad vidutinis svorio prieaugis per šį laikotarpį gali būti nedidelis, tačiau kūno kompozicija keičiasi: santykinai mažėja raumenų masė, o riebalinio audinio dalis didėja.

    Su amžiumi taip pat vyksta sarkopenija, tai yra natūralus raumenų masės mažėjimas. Kadangi raumenys sunaudoja daug energijos net ramybėje, jų sumažėjimas dažnai reiškia lėtesnę bazinę medžiagų apykaitą, todėl tas pats maisto kiekis laikui bėgant gali lemti didesnį riebalų kaupimąsi.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra miegas. Menopauzės metu daliai moterų miegą blogina karščio bangos, naktinis prakaitavimas, dažnesni prabudimai ar nemiga, o nuolatinis miego stygius gali skatinti organizmo streso reakciją.

    Trūkstant miego, dažniau didėja kortizolio, vadinamojo streso hormono, aktyvumas, o tai siejama su didesniu polinkiu kaupti riebalus pilvo srityje. Be to, miego trūkumas gali išbalansuoti alkio ir sotumo signalus: dalis žmonių tokiais laikotarpiais jaučia stipresnį apetitą ir dažniau renkasi kaloringą, greitai energiją suteikiantį maistą.

    Miego stygius taip pat gali bloginti gliukozės apykaitą ir didinti atsparumo insulinui riziką, o tai ilgainiui susiję su metabolinės sveikatos prastėjimu. Dėl šių priežasčių net nedidelis, bet ilgalaikis miego deficitas gali prisidėti prie liemens apimties augimo, net jei bendras svoris keičiasi minimaliai.

    Norint pagerinti situaciją, dažnai pradedama nuo paprastų, bet veiksmingų sprendimų. Miegamajame rekomenduojama palaikyti vėsesnę temperatūrą, pasirūpinti vėdinimu ir rinktis natūralius audinius, kurie geriau išgarina drėgmę ir mažina diskomfortą naktį.

    Kitas svarbus aspektas yra šviesa ir vakariniai įpročiai. Su amžiumi mažėja melatonino gamyba, todėl miegas gali tapti paviršutiniškesnis, o ryški šviesa vakare dar labiau trikdo užmigimą, ypač kai naudojami ekranai.

    Taip pat padeda lengvesnė vakarienė, atsargesnis požiūris į alkoholį ir pastovus miego režimas, kai einama miegoti ir keliamąsi panašiu laiku net savaitgaliais. Jei miego sutrikimai kartojasi ir trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su gydytoju, nes daliai moterų gali būti reikalingas individualus menopauzės simptomų valdymo planas.

  • PRL laikų hitas grįžta: ši žuvis laikyta didesniu skanėstu nei skumbrė, o skonis stebina

    Sovietmečiu Lenkijoje viena iš labiausiai vertintų žuvų, neretai laikyta net geidžiamesne už skumbrę, buvo sajra, dar vadinama saury. Tai pailga, gana riebi jūrinė žuvis, išsiskirianti švelnia, sultinga tekstūra ir ryškesniu, gilesniu skoniu. Dėl to ji tapo paprasto, bet sotaus maisto simboliu, kurį buvo lengva greitai paruošti namuose.

    Pastaraisiais metais sajra vėl prisimenama kaip alternatyva įprastoms žuvims, ypač tiems, kurie ieško intensyvesnio skonio be sudėtingų receptų. Prie susidomėjimo prisideda ir bendra tendencija dažniau rinktis žuvį dėl mitybos rekomendacijų, kuriose pabrėžiama jūrinių produktų nauda, ypač dėl omega-3 riebalų rūgščių. Mitybos specialistai dažnai primena, kad žuvis verta reguliarios vietos racione, o pasirinkimų įvairovė padeda to lengviau laikytis.

    Nors anksčiau sajra daugeliui siejosi su konservais ir paprastais užtepais, šiandien ji vis dažniau pritaikoma modernesnėje virtuvėje. Dėl riebesnės mėsos ji tinka patiekalams, kuriuose svarbus sultingumas, o skonis gerai dera su rūgštesniais priedais, ryškesniais prieskoniais ir traškiais garnyrais. Dėl šios priežasties ją mielai naudoja ir tie, kurie namuose gamina patiekalus, įkvėptus Azijos virtuvių.

    Vienas iš klasikinių, iki šiol prisimenamų būdų ją valgyti yra žuvies užtepas su kiaušiniu ir svogūnų laiškais, tačiau sajra tinka ir šiltam patiekalui. Keptuvėje trumpai apskrudinta žuvis gali būti patiekiama su ryžiais, daržovėmis ir prieskoniais, o rezultatas dažnai nustebina net tuos, kurie įpratę tik prie lašišos ar menkės. Tokį patiekalą paprastai galima paruošti per keliolika minučių.

    Renkantis sajrą, kaip ir bet kurią žuvį, svarbu atkreipti dėmesį į produkto kilmę, sudėtį ir apdorojimą. Jei perkate konservus, verta patikrinti druskos kiekį ir aliejaus tipą, o šviežią ar šaldytą žuvį laikyti tinkamoje temperatūroje ir termiškai apdoroti taip, kad ji išliktų sultinga. Toks pasirinkimas leidžia suderinti nostalgišką skonį ir šiandieninius kokybės lūkesčius.