Blog

JAV Niujorko valstijoje, Itakos mieste, mokslininkai nustatė neįprastą reiškinį: po East Lawn Cemetery kapinių veja pavasarį iš žemės išsirito maždaug 5,56 mln laukinių bičių. Tyrėjų vertinimu, tai viena didžiausių iki šiol aprašytų vienos rūšies žemėje perinčių bičių sankaupų urbanizuotoje teritorijoje.

Svarbu tai, kad kalbama ne apie medunešes bites ir ne apie avilius. Tai vienišės bitės Andrena regularis, kurių kiekviena patelė pati išsikasa urvelį, įrengia lizdą ir rūpinasi palikuonimis be kolonijos hierarchijos, būdingos medunešėms.

Kaip suskaičiavo milijonus bičių

Rezultatai paskelbti moksliniame žurnale Apidologie, remiantis stebėjimais nuo 2023 metų kovo pabaigos iki gegužės vidurio. Tyrėjai taikė vadinamąsias išėjimo gaudykles, kurios leidžia fiksuoti, kiek vabzdžių palieka lizdus žemėje.

Pagal bičių tankį stebėtuose ploteliuose mokslininkai ekstrapoliavo viso užimto kapinių vejos ploto populiaciją. Apskaičiuota, kad teritorijoje galėjo būti apie 5,56 mln bičių, o neapibrėžtumo intervalas siekė maždaug nuo 3 iki 8 mln individų.

Šis atradimas parodė ir platesnę problemą: miestuose gyvenanti gamta dažnai būna ne tiek nematoma, kiek tiesiog nepakankamai išmatuota. Rūšis regione buvo žinoma seniai, tačiau iki šiol niekas nebuvo tiksliau įvertinęs, kokia iš tikrųjų didelė jos sankaupa.

Kodėl bitės pasirinko kapines

Žemėje perinčioms bitėms kritiškai svarbus stabilus gruntas, kurio dažnai nejudina kasinėjimai ar intensyvi žemės priežiūra. Kapinės dažnai atitinka šį kriterijų, nes didelė dalis vejų ir takų išlieka panašios būklės daugelį metų, o kai kuriose vietose žemė mažiau perkasama nei parkuose ar kiemuose.

Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į maisto šaltinius netoliese. Netoli kapinių esantys Cornell universiteto sodai pavasarį gali suteikti gausų žydinčių augalų ir vaismedžių žiedadulkių bei nektaro kiekį, o tai sutampa su intensyviausiu Andrena regularis aktyvumu.

Tokios sąlygos sukuria paprastą, bet veiksmingą derinį: rami, ilgai nekintanti vieta lizdams ir pakankamai gausus maistas nedideliu atstumu. Dėl to tvarkingai atrodantis vejos plotas gali slėpti itin didelę, bet iš pirmo žvilgsnio nepastebimą ekosistemą.

Ką tai reiškia miestų gamtai

Atradimas stiprina argumentą, kad miestai nėra vien biologinės įvairovės dykynės. Urbanistinė gamta neretai klesti ten, kur žmogus to mažiausiai tikisi, o vertę gali turėti ne tik parkai ar pievos, bet ir rečiau aptariamos žaliosios erdvės, tokios kaip kapinės.

Tyrėjai pabrėžė, kad didžiausia šios istorijos pamoka yra ne vien skaičius. Miesto erdvių valdymas, ypač vejų priežiūra, dirvos tankinimas ir žemės judinimas, gali turėti tiesioginį poveikį žemėje perinčių apdulkintojų išlikimui, todėl net nedideli sprendimai kartais lemia labai didelius biologinius pokyčius.

„Šis atvejis rodo, kad miestuose dar daug ko nežinome apie tai, kur ir kaip gyvena apdulkintojai“, – teigiama tyrimo aprašymuose, akcentuojant, jog biologinė įvairovė gali būti gausi net labai tvarkinguose, žmogaus suformuotuose kraštovaizdžiuose.

Pastaraisiais metais apdulkintojų tema išlieka aktuali visame pasaulyje, tačiau šis pavyzdys primena, kad dėmesys neturėtų apsiriboti medunešėmis bitėmis. Dauguma laukinių bičių rūšių gyvena kitaip, o jų buveinės dažnai priklauso nuo to, ar miestuose paliekama pakankamai stabilių, mažiau trikdomų žemės plotų.

Šaltiniai:

– https://link.springer.com/article/10.1007/s13592-023-01035-7

– https://scitechdaily.com/5-5-million-bees-discovered-living-beneath-a-new-york-cemetery/

Ilgą laiką Europos priešistorės mityba buvo aiškinama pernelyg paprastai: žemdirbiai esą rėmėsi grūdais ir gyvulininkyste, o medžiotojai daugiausia valgė žuvį bei žvėrieną. Naujesni bioarcheologiniai tyrimai rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą, kuriame maistas buvo ne tik išteklių klausimas, bet ir tapatybės, prisitaikymo bei socialinių skirtumų ženklas.

Šiaurės ir centrinės Lenkijos Kujavų regione tyrėjai išanalizavo 84 žmonių palaikus, datuojamus maždaug 4100–1230 metais prieš mūsų erą. Taikant stabiliųjų anglies ir azoto izotopų analizę kauluose, taip pat lyginant duomenis su gyvūnų kaulais ir augalų liekanomis, buvo atkurta, kaip per beveik 3 000 metų kito valgymo įpročiai ir ūkio struktūra.

Kaulai atskleidė ne vien mitybą

Izotopiniai rodikliai leidžia įvertinti, kokią dalį racione sudarė augaliniai produktai, gyvūninės kilmės maistas, taip pat atskirti C3 ir C4 fotosintezės augalus. Pastarieji ypač svarbūs, nes soros priklauso C4 augalams ir jų vartojimas kauluose palieka aiškų cheminį pėdsaką, todėl galima tiksliau sekti, kada ir kiek šis augalas tapo kasdienio maisto dalimi.

Ankstyviausiais laikotarpiais regione matyti mišrus ūkis, paremtas grūdinėmis kultūromis ir galvijų produktais. Tai nebuvo nei vien mėsos, nei vien augalų dieta, o veikiau lanksti sistema, kurioje gyvulininkystė ir žemdirbystė veikė kartu, o pokyčiai vyko nevienodai skirtingose grupėse.

Soros tapo tapatybės ženklu

Ryškiausias lūžis siejamas su sorų išplitimu vėlyvuoju laikotarpiu, apie 1200 metus prieš mūsų erą. Soros Eurazijoje vertinamos kaip praktiška kultūra: jos greitai subręsta, yra atsparios trumpesniam vegetacijos sezonui ir gali veikti kaip atsarginis derlius prastesnėmis sąlygomis. Tačiau Kujavų atvejis parodė, kad šios naujovės įsitvirtinimas nebuvo tolygus.

Vienos bendruomenės soras vartojo akivaizdžiai daugiau, o kitos jų beveik neįtraukė į racioną. Toks išsiskyrimas menkai panašus į paprastą agronominį sprendimą, nes gyvenant tame pačiame regione prieiga prie panašių išteklių turėtų skatinti vienodesnius pasirinkimus.

Maistas, papročiai ir nelygybės užuomazgos

Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad mitybos skirtumai sutapo su skirtingomis laidojimo tradicijomis. Kai kur buvo grįžtama prie senesnių kolektyvinių kapaviečių naudojimo, kitur fiksuoti netipiški poriniai laidojimai. Tokie sutapimai leidžia manyti, kad maistas veikė kaip socialinis signalas, padėjęs pabrėžti grupės ribas ir priklausymą.

Analizė taip pat leidžia svarstyti apie didėjančius socialinius skirtumus, kuriuos galima įžvelgti ne tik pagal įkapes ar kapų struktūrą, bet ir pagal ilgalaikius mitybos modelius. Jei to paties regiono žmonės sistemingai valgė skirtingai, tai gali reikšti nevienodą prieigą prie išteklių, skirtingas ūkio strategijas arba sąmoningai palaikomas kultūrines normas.

Platesniame kontekste tokie rezultatai dera su vis labiau įsitvirtinančia tendencija archeologijoje remtis bioarcheologiniais metodais, kai socialinės istorijos rekonstrukcija grindžiama ne vien radiniais, bet ir biologiniais žmonių gyvenimo pėdsakais. Šiuo atveju kaulų chemija tapo savotišku archyvu, leidžiančiu matyti, kaip bendruomenės reagavo į pokyčius, migracijas ir galimus sukrėtimus, o maistas veikė kaip prisitaikymo ir tapatybės įrankis.

Šaltiniai:

– https://scitechdaily.com/what-did-prehistoric-europeans-eat-scientists-uncover-surprising-answers/

– https://www.nhm.ac.uk/discover/stable-isotopes-and-archaeology.html

– https://www.britannica.com/plant/broomcorn-millet

Daugelis esame darę tą patį: triukšmingoje aplinkoje, bandydami išgirsti svarbų garsą ar suprasti pašnekovą, instinktyviai užsimerkiame. Ilgai atrodė logiška, kad taip „atlaisviname“ smegenis nuo vaizdo ir sustipriname klausą. Tačiau naujesni tyrimų duomenys rodo, kad toks gestas ne visada padeda, o triukšme gali net pakenkti.

Šanchajaus Jiao Tong universiteto tyrėjai aiškinosi, kaip akių užmerkimas veikia gebėjimą atskirti reikšmingus garsus triukšmingame fone. Dalyviai atliko klausos užduotis, o mokslininkai tuo pat metu registravo smegenų aktyvumą elektroencefalografija. Rezultatas nustebino: atvirose akyse žmonės dažniau geriau aptikdavo signalus tarp foninio triukšmo.

Kas vyksta smegenyse užsimerkus?

Tyrėjai pastebėjo, kad užmerkus akis smegenys pereina į būseną, siejamą su stipresniu įeinančių dirgiklių filtravimu. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip privalumas, nes filtras turėtų „nupjauti“ foninį triukšmą. Tačiau problema ta, kad toks filtras nebūtinai skiria, kas yra triukšmas, o kas yra svarbiausias garsas, kurį bandome pagauti.

Dėl to triukšmingoje aplinkoje užmerktos akys gali lemti ne geresnį susikaupimą, o pernelyg agresyvų jutiminės informacijos apdorojimą. Kitaip tariant, smegenys gali susilpninti ne tik nereikalingą foną, bet ir subtilius signalus, kurių kaip tik ieškome. Tai paaiškina, kodėl subjektyvus jausmas, kad „dabar klausau įdėmiau“, ne visada virsta geresniu rezultatu.

Regėjimas gali padėti girdėti

Dar viena svarbi detalė – geriausi rezultatai pasiekti tada, kai dalyviai ne tik turėjo atmerktas akis, bet ir matė dinamišką vaizdą, atitinkantį girdimą garsą. Tai leidžia daryti išvadą, kad rega ne visada trukdo klausai ar „atima resursus“. Priešingai, ji gali suteikti kontekstą, padedantį smegenims tiksliau atskirti signalą nuo triukšmo.

Kasdienybėje tai atpažįstama: triukšmingame bare ar renginyje lengviau suprasti pašnekovą, kai matome jo veidą, lūpų judesius ir gestus. Tai nėra vien tik bandymas skaityti iš lūpų – smegenys natūraliai sujungia regos ir klausos informaciją, o šis derinys padeda stabiliau „prisirišti“ prie svarbiausio garso šaltinio.

Kada užsimerkti vis dėlto gali būti naudinga?

Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai labiausiai taikytini triukšmingoms situacijoms, kai reikia aptikti signalą tarp daugybės kitų garsų. Tai nereiškia, kad užsimerkti niekada neapsimoka. Ankstesni tyrimai yra rodę, kad užmerkimas gali padėti atliekant užduotis, susijusias su prisiminimais ar dėmesio nukreipimu į vidinius vaizdinius, nes sumažina vizualinį išsiblaškymą.

Praktiškai tai reiškia paprastą dalyką: jei bandote prisiminti detalę ar susitelkti į mintis, akių užmerkimas gali būti naudingas. Tačiau jei triukšme bandote išgirsti, ką sako žmogus, dažniau laimėsite ne atsiribodami, o žiūrėdami į pašnekovą ir pasitelkdami visą kontekstą, kurį suteikia rega.

Šaltiniai:

– https://www.sciencealert.com/does-closing-your-eyes-help-you-hear-a-surprising-study-has-the-answer

Mokslininkai pirmą kartą sudarė itin ilgą Madagaskaro klimato įrašą, apimantį daugiau nei 700 metų. Tam jie pasitelkė pietvakarių Madagaskare augančius baobabus, kurių mediena saugo cheminių pokyčių pėdsakus, susijusius su drėgnais ir sausais laikotarpiais.

Tyrėjai paėmė mėginius iš keturių senų baobabų viename sausiausių salos regionų. Analizuodami medienoje užfiksuotus anglies izotopų santykius ir suderindami juos su radiokarboniniu datavimu, jie atkūrė kritulių kaitą maždaug nuo 1300 metų.

Kaip baobabai fiksuoja sausrą

Metodas remiasi tuo, kad sausrų metu medžiai taupo vandenį ir kitaip reguliuoja dujų apykaitą, todėl jų audiniuose padidėja sunkesnio anglies izotopo dalis. Drėgnais metais šis signalas būna silpnesnis, tad susidaro savotiškas atgal veikiantis kritulių matuoklis.

Gautas vaizdas rodo, kad klimatas regione kito ryškiai ir netikėtai dinamiškai. Drėgniausias laikotarpis fiksuotas maždaug 1350–1450 metais, o tarp 1600 ir 1750 metų išsiskyrė ilgas, išskirtinai sausas etapas.

Ryškus lūžis nuo XVIII amžiaus

Nuo XVIII amžiaus iki šių dienų matomas ilgalaikis kritulių mažėjimo trendas, galintis turėti didelę įtaką vandens prieinamumui, žemės ūkiui ir ekosistemų stabilumui. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad pastaraisiais dešimtmečiais klimato kintamumas regione didėjo, todėl šiuolaikiniai svyravimai gali būti staigesni nei daugumoje ankstesnių šimtmečių.

Siekiant įvertinti, ar signalas atspindi vien tik orų kaitą, duomenys palyginti su augalų žiedadulkių, nuosėdų ir gaisrų pėdsakų analize netoliese esančiose pelkėtose teritorijose. Rezultatai rodo, kad klimato pokyčiai sutapo su ekosistemų transformacijomis ir žmogaus veiklos pėdsakais, o istorinis Madagaskaro kraštovaizdis buvo įvairesnis, nei dažnai manyta anksčiau.

Kodėl šie duomenys svarbūs dabar

Madagaskaras laikomas regionu, kuriame ilgalaikių, aukštos raiškos klimato duomenų trūksta, todėl prognozuoti ateities scenarijus sudėtinga. Iki šiol dažniau remtasi stalagmitais urvuose, ežerų nuosėdomis ar žiedadulkėmis, tačiau tokie archyvai ne visada leidžia taip tiksliai atsekti metų ar dešimtmečių kaitą.

Naujas baobabų „archyvas“ gali padėti tikslinti klimato modelius ir planuoti prisitaikymo priemones, ypač vandens ūkio ir žemės ūkio srityse. Ilgas istorinis fonas leidžia aiškiau atskirti natūralius svyravimus nuo šiuolaikinių pokyčių, kurie, šylant klimatui, gali kelti vis didesnę sausrų riziką.

Šaltiniai:

– https://theconversation.com/madagascars-ancient-baobabs-store-700-years-of-climate-secrets-what-they-reveal-279387

Bosnijoje ir Hercegovinoje, netoli Travniko, archeologai atidengė daugiau nei 3 000 metų senumo ritualinį kompleksą, kuris išsiskiria neįprasta architektūra. Ant Begića Glavica kalvos aptiktas masyvus kalkakmenio mūras, kurio forma primena L raidę, tačiau jis nepanašus į gynybinį įtvirtinimą.

Tyrėjų teigimu, tokia konstrukcija prieštarauja įprastai bronzos amžiaus logikai: siena nejuosia gyvenvietės, nesaugo išteklių ir neformuoja aiškios uždaros erdvės. Atvirkščiai, ji atrodo sukurta ne apsaugai, o simbolinei funkcijai, susijusiai su tuo, kas buvo po ja.

Ne gynyba, o ritualo pėdsakas

Archeologai nustatė, kad siena sumūryta iš kalkakmenio, gabento maždaug iš 1 kilometro atstumo, o tai rodo didelę bendruomenės organizaciją ir darbo sąnaudas. Konstrukcija, sprendžiant iš tyrimų, statyta etapais ir galiausiai pasiekė apie 60 metrų ilgį.

Svarbiausia detalė ta, kad mūras tarsi uždengia ankstesnį, po juo esantį sluoksnį. Po akmenimis aptikta degėsių zona, kurioje rasta medžio anglių, medinių konstrukcijų fragmentų, keramikos šukių ir metalinių dirbinių, išlikusių beveik pirminėje padėtyje.

Toks radinių išsidėstymas leidžia kelti prielaidą, kad vieta galėjo būti sąmoningai padegta, o vėliau specialiai užversta ir „užantspauduota“ mūru. Tai atitinka kai kuriose priešistorinėse kultūrose žinomą praktiką, kai svarbios ritualinės erdvės sąmoningai uždaromos po reikšmingų įvykių.

Datavimas ir radiniai rodo ilgą naudojimą

Radiokarbono tyrimai rodo, kad veikla šioje vietoje vyko maždaug nuo XIII iki IX amžiaus prieš Kristų. Intensyviausias laikotarpis, mokslininkų vertinimu, galėjo būti XI–IX amžiuje prieš Kristų, o tai reiškia, kad erdvė buvo lankoma per kelias kartas.

Papildomą kontekstą suteikė šimtai smulkių metalinių radinių: sagos, diržų puošybos detalės, papuošalų fragmentai. Tokie daiktai dažnai siejami su aukomis ar simboliniais palikimais, todėl stiprėja versija, kad Begića Glavica veikė kaip šventvietė ar susibūrimų vieta.

Dalies artefaktų kilmė, kaip nurodo tyrėjai, gali liudyti ryšius su toliau nuo centrinės Bosnijos esančiais regionais. Jei tai pasitvirtins, kompleksas galėjo turėti ne vien vietinę, bet platesnę reikšmę, veikdamas kaip traukos taškas skirtingoms bendruomenėms.

Kodėl L formos siena tokia mįslinga?

Balkanuose vėlyvuoju bronzos amžiumi buvo paplitę piliakalniai ir įtvirtintos gyvenvietės, tačiau Begića Glavica, anot mokslininkų, nepataiko į žinomus gynybinių statinių modelius. L formos mūras nekuria fortifikacijoms būdingos logikos ir labiau primena ribą, kuri skiria erdvę arba įprasmina atmintį.

Viena iš aptariamų hipotezių yra ta, kad siena galėjo pažymėti ritualinę liniją ar simbolinį perėjimą, pavyzdžiui, atskirti skirtingas šventvietės zonas. Kita galimybė yra sąmoningas ankstesnio įvykio įamžinimas, kai uždengimas akmenimis tampa pačiu ritualo veiksmu.

Tolesni tyrimai turėtų patikslinti, kaip tiksliai buvo naudojama ši vieta ir ar čia galima įžvelgti platesnius regioninius papročius. Vis dėlto jau dabar aišku, kad radinys papildo supratimą apie bronzos amžiaus religines praktikas Balkanuose ir parodo, jog kai kurie to meto statiniai buvo kuriami ne gynybai, o prasmei.

Šaltiniai:

– https://austriaca.at/5193-7inhalt