Blog

Dekoratyvinis česnakas priklauso česnakinių (Alliaceae) šeimai, kuriai priskiriami ir gerai žinomi augalai – svogūnai, porai bei meškinis česnakas. Greta valgomų rūšių egzistuoja gausi dekoratyvinių česnakų grupė, auginama vien dėl įspūdingų žiedynų ir dailios augalo formos.

Dažniausiai soduose auginamos dekoratyvinio česnako veislės

Daugiausia dėmesio sulaukia aukštos veislės su dideliais, taisyklingais rutuliškais žiedynais – jos gėlyne atrodo tarsi sodo skulptūros. Prekyboje galima rasti daug veislių, besiskiriančių žiedų forma ir žydėjimo laiku, todėl jas nesunku pritaikyti skirtingoms želdynų kompozicijoms.

Ypač dekoratyvios laikomos šios rūšys ir veislės:

• Milžiniškasis česnakas (Allium giganteum) – užauga iki 150 cm ir suformuoja didelius, rutuliškus žiedynus, kurie gali siekti iki 20 cm skersmens. Tai vienas ryškiausių akcentų gėlyne.

• Puikusis česnakas „Purple Sensation“ – apie 100 cm aukščio, išsiskiria intensyviai purpuriniais violetiniais žiedų rutuliais, gražiai kontrastuojančiais su daugiamečių augalų žaluma.

• Šuberto česnakas (Allium schubertii) – žiedynai netaisyklingi, spinduliškai išsiskleidžiantys, primenantys fejerverkų pliūpsnį, todėl puikiai papildo išraiškingas sodo kompozicijas.

• Krisčiofo česnakas (Allium cristophii) – formuoja plačius, tarsi ažūrinius žiedynus iš žvaigždiškų žiedų; net ir nužydėję žiedynai ilgai išlieka dekoratyvūs.

• Karatauvo česnakas (Allium karataviense) – žemesnė rūšis su plačiais, dekoratyviais lapais ir šviesiai violetiniais rutuliškais žiedais; tinka gėlyno priekinei daliai.

• Milžiniškasis česnakas „Globemaster“ – suformuoja labai didelius, tankius violetinius žiedynus, kurių skersmuo gali siekti apie 25 cm. Dažniausiai žydi nuo gegužės iki birželio ir kelias savaites išlaiko ryškų dekoratyvumą.

Kaip sodinti ir prižiūrėti dekoratyvinį česnaką? Svarbiausios taisyklės

Dekoratyvinį česnaką auginti nesudėtinga – jis gerai žiemoja dirvoje, o priežiūra nereikalauja daug laiko. Svarbiausia tinkamai parinkti svogūnėlių sodinimo laiką: jie sodinami rudenį, nuo rugsėjo iki spalio. Per šį laikotarpį augalai spėja įsišaknyti iki žiemos, o pavasarį pradeda intensyviai augti.

Geriausiai dekoratyvinis česnakas auga saulėtoje arba lengvai pusiau pavėsingoje vietoje. Jam tinka derlinga, laidi ir vidutiniškai drėgna dirva. Per sunki ir užmirkstanti žemė skatina svogūnėlių puvimą.

Svogūnėliai sodinami į dirvą tokiu gyliu, kuris atitinka du ar tris svogūnėlio aukščius. Atstumai priklauso nuo veislės, tačiau dažniausiai paliekama 10–30 cm. Augalų nereikia dažnai laistyti – papildomas laistymas reikalingas tik užsitęsus sausroms. Po žydėjimo lapų neskubėkite šalinti: jie turi natūraliai nudžiūti, kad svogūnėlis sukauptų atsargų kitam sezonui.

Kodėl verta sode auginti dekoratyvinį česnaką?

Dekoratyvinis česnakas sode atlieka ne tik puošybos funkciją – tai ir praktiškas augalas. Jo svogūnėliai skleidžia kvapą, kuris gali atbaidyti kai kuriuos sodo kenkėjus, todėl česnakai neretai sodinami kaip natūrali gėlynų apsauga. Žiedai vilioja apdulkintojus, ypač bites ir drugelius, o pats augalas paprastai retai serga ir gerai peržiemoja.

Rutuliški žiedynai įspūdingiausiai atrodo pasodinti didesnėmis grupėmis. Keli ar keliolika kartu pasodintų svogūnėlių sukuria ryškų kompozicinį ritmą ir sustiprina „violetinių fejerverkų“ efektą virš gėlyno.

Dekoratyvinis česnakas – vienas iš tų augalų, kuris atrodo įspūdingai, tačiau nereikalauja sudėtingos priežiūros.

Tamarilas (Solanum betaceum), anksčiau dažnai vadintas storialape cifomandra, kilęs iš Andų regionų Pietų Amerikoje. Natūralioje aplinkoje šis augalas auga daugiau nei 2000–3000 m aukštyje virš jūros lygio, todėl yra prisitaikęs prie didelių temperatūrų svyravimų tarp dienos ir nakties. Dėl to tamarilas paprastai geriau pakelia vėsesnius orų epizodus nei daugelis tropinių vaisinių augalų, o auginant terasoje ar namuose vasarą pasitaikantys atvėsimai jam būna mažiau pavojingi.

Tamarilas auga kaip nedidelis medelis arba stipriai išsišakojęs krūmas. Gamtoje jis gali viršyti 5 m, tačiau auginant vazone dažniausiai pasiekia 1,5–3 m, tad tinka balkonams, žiemos sodams ar šiltnamiams. Augalas formuoja vieną kamieną, jo struktūra minkšta, pusiau sumedėjusi, o laja gana plati. Vaisiai mezgasi ant jaunų, vienmečių ūglių, todėl reguliarus genėjimas skatina naujų šakų augimą ir padeda sulaukti gausesnio derliaus kitą sezoną.

Vienas didžiausių tamarilo privalumų – palyginti ankstyvas derėjimo pradėjimas. Palankiomis sąlygomis pirmieji pavieniai vaisiai gali pasirodyti praėjus 10–18 mėnesių nuo sėjos, tačiau namuose dažniausiai reguliariai žydi ir dera antrais arba trečiais metais, o pilną derėjimą pasiekia dar vėliau. Vaisiai gali užaugti iki 10 cm ilgio, noksta svyrančiomis kekėmis, primenančiomis slyvų grupes. Plona, lygi odelė slepia sultingą, šiek tiek želė primenantį minkštimą su smulkiomis sėklomis.

Įdomu ir tai, kad tamarilo lapai dideli, širdiški, patrinti skleidžia intensyvų, kiek žemišką aromatą. Augalo audiniuose esantys kvapieji junginiai gali sumažinti kai kurių smulkių kenkėjų aktyvumą, todėl sode ar terasoje tamarilą neretai puola mažiau vabzdžių nei įprastus lauko pomidorus. Be to, tai daugiametis augalas – dažniausiai gyvena 5–12 metų ir didžiąją šio laikotarpio dalį gali reguliariai derėti.

Tamarilo auginimas vazone: svarbiausi reikalavimai

Auginimą paprasčiausia pradėti iš subrendusio vaisiaus išimtų sėklų. Geriausia jas sėti iškart, nes ilgainiui sėklų luobelė prasčiau sugeria vandenį. Taip pat galima dauginti ir ūgliais – stiebo auginiai drėgname substrate paprastai lengvai įsišaknija.

Substratas, sėja ir vieta

Sėklos sėjamos į lengvą, durpinį substratą maždaug 1 cm gyliu ir švelniai palaistomos. Esant 20–25 °C temperatūrai, pirmieji daigai paprastai pasirodo po 7–10 dienų. Jauni augalai auga sparčiai, todėl juos reikėtų pikuoti vos pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams – vėliau persodinimas gali būti sudėtingesnis dėl greitai stiprėjančios šaknų sistemos.

Tamarilo ūgliai gana trapūs, todėl vazoną verta statyti nuo stipraus vėjo apsaugotoje vietoje arba pasirūpinti atramomis.

Augalas šaknijasi gana sekliai, todėl jam reikia lengvos, laidžios, bet drėgmę išlaikančios žemės. Auginimas vazone tai palengvina, tačiau kartu reiškia, kad drėgmės stygių tamarilas pajunta greitai. Labai svarbu, kad vandens perteklius galėtų laisvai nutekėti – užmirkimas skatina šaknų puvimą ir stabdo augimą. Vazoną rekomenduojama didinti kas 12–18 mėnesių, nes ribota erdvė šaknims dažnai lemia silpnesnį žydėjimą.

Šviesa ir žiemojimas

Tamarilas geriausiai auga šilumoje ir pilnoje saulėje. Trūkstant šviesos, ūgliai ištįsta, o augalas praranda kompaktišką formą. Rudenį jį būtina įnešti į patalpą dar prieš šalnas, nes temperatūra apie 0 °C jauniems augalams gali būti pražūtinga.

Žiemą tamarilui reikia šviesios vietos ir maždaug 12–15 °C temperatūros. Dažniausia problema – šviesos trūkumas, dėl kurio augalas ima mesti lapus ir silpsta. Per šiltose, centrinio šildymo patalpose tamarilas gali augti ir toliau, tačiau dažnai ištįsta ir tampa jautresnis ligoms, todėl praktiškai neretai taikomas papildomas apšvietimas LED lempomis nuo lapkričio iki vasario.

Žiemojimo metu augalą verta reguliariai apžiūrėti – šiuo laikotarpiu jis gali būti jautresnis amarams, todėl pirmuosius kenkėjų požymius svarbu pastebėti laiku.

Laistymas, tręšimas ir genėjimas

Vasarą tamarilas sunaudoja daug vandens, nes dideli lapai intensyviai garina drėgmę. Reguliarus laistymas padeda formuotis mėsingiems vaisiams, tačiau tarp laistymų substratas turėtų šiek tiek pradžiūti.

Tręšimas pomidorams skirtais mišiniais padeda augalui formuoti žiedus ir vaisius. Ankstyvą pavasarį atliekamas genėjimas skatina šakojimąsi ir didina būsimų užuomazgų skaičių. Negeniant tamarilas linkęs augti stačiai ir mažiau derėti, o po genėjimo jį lengviau formuoti kaip terasai tinkamą vaismedį.

Kaip valgyti tamarilo vaisius: skonis, maistinė vertė ir panaudojimas virtuvėje

Perpjovus vaisių matyti, kad tamarilo odelė gana stora ir kartoka, todėl dažniausiai nevalgoma. Vertingiausia dalis – sultingas minkštimas, kurio skonis primena pomidoro, pasifloros ir slyvos derinį su lengva rūgštele. Paprasčiausias būdas – perpjauti vaisių pusiau ir išvalgyti minkštimą šaukšteliu, panašiai kaip kivį.

Nokę vaisiai įgauna ryškiai oranžiškai raudoną spalvą ir išraiškingesnį aromatą. Skoniui įtakos turi ir auginimo sąlygos: šiek tiek ribojant laistymą, minkštimas gali tapti intensyvesnis ir subtiliai pikantiškas.

Tamarilo vaisiuose yra vitaminų A ir C, β-karoteno bei maistinių skaidulų. Taip pat aptinkama flavonoidų, karotenoidų ir antocianinų, kurie siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

Virtuvėje tamarilas gali būti naudojamas ir kaip vaisius, ir kaip daržovė. Žalias tinka salotoms, desertams ar sumuštiniams vietoje įprasto pomidoro. Termiškai apdorotas jis įgauna gilesnį, kiek vyninį aromatą ir dera su mėsos ar žuvies patiekalais. Dažnai iš jo gaminami padažai, čatniai ir marinatai, taip pat galima troškinti su čili, imbieru ar česnaku – tuomet vaisius tampa natūraliu patiekalų parūgštintoju. Dėl pektinų tamarilas gali padėti sutirštinti padažus ar uogienes be miltų ar krakmolo.

Neužmirštuolė (Myosotis) – tai agurklinių (Boraginaceae) šeimos augalų gentis, apimanti daugybę rūšių. Dažniausiai soduose auginama miškinė neužmirštuolė (Myosotis sylvatica) – dvimetė daugiametė gėlė, užauganti maždaug iki 20–30 cm aukščio ir suformuojanti purias, šiek tiek krūmiškas kupstines kereles.

Jau vasaros pradžioje augalas pasipuošia smulkiais, šviesiai mėlynais žiedeliais su geltonu „akute“. Dėl plonų žiedynkočių neužmirštuolės kartais lengvai išgula, tačiau tai nė kiek nemažina jų dekoratyvumo – priešingai, suteikia natūralumo ir jaukumo įspūdį.

Neužmirštuolė kaip gyvas mulčias

Neužmirštuolė puikiai tinka kaip vadinamasis „gyvas mulčias“. Tai viena dėkingiausių gėlių, kai norisi natūraliai užpildyti tuščias vietas gėlynuose ar po krūmais. Nors atrodo itin trapi, iš tiesų tai atsparus ir nereiklus augalas.

Neužmirštuolės greitai plečiasi, suformuoja žydinčius kilimus, uždengiančius dirvą. Tokia danga padeda sumažinti vandens garavimą, saugo žemę nuo išdžiūvimo ir kartu slopina piktžolių augimą.

Geriausiai neužmirštuolės auga pusiau pavėsyje, drėgnesnėje ir derlingoje dirvoje. Dėl šios priežasties jos ypač tinka apatiniam gėlyno „aukštui“ po tokiais krūmais kaip rododendrai, azalijos, forsitijos, o taip pat po žemaūgiais, prie žemės besidriekinčiais spygliuočiais ar dekoratyviniais krūmais. Suteikus šiek tiek laisvės, augalas pats greitai užpildo tarpus, nes lengvai pasisėja.

Įdomesnės veislės – ne tik mėlynos

Nors miškinė neužmirštuolė dažniausiai siejama su šviesiai mėlynais žiedais, šiandien galima rasti ir kitų spalvų veislių. Populiaresnės ir dekoratyvios formos:

• Rosylva – rožiniais, nuo švelnių iki sodresnių atspalvių žiedais, užauga iki maždaug 30 cm, tinka gėlynams ir apvadams.
• Nina Rosea – žemaūgė (iki apie 5 cm), gausiai žydinti rožiniais žiedais pavasarį.
• Snowsylva – baltais žiedais su subtiliu geltonu viduriuku, formuoja tankesnes kereles, užauga iki 20–30 cm, tinka kaip žema danga pusiau pavėsyje.
• Nina Blue – nykštukinė forma su smulkiais, šviesiai mėlynais, ryškiau kvepiančiais žiedais; ypač tinkama alpinariumams ir auginimui induose, užauga iki maždaug 5 cm.

Auginimas: ką verta žinoti

Neužmirštuolės laikomos itin nereikliomis, todėl jų auginimas paprastai nesukelia rūpesčių. Geriausiai jos jaučiasi pavėsingesnėse vietose, kur dirva drėgna, bet kartu pralaidi. Vis dėlto skirtingos rūšys gali turėti kiek kitokius poreikius: pavyzdžiui, pelkinė neužmirštuolė (Myosotis scorpioides) geriau pakelia sunkesnes, molingesnes dirvas, o alpinė neužmirštuolė (Myosotis alpestris) dažniau auginama saulėtesnėse vietose.

Norint gausaus žydėjimo, svarbu, kad dirvoje netrūktų humuso. Dėl to labiau tinka organinis tręšimas – paprastai pakanka kartą per metus papildyti dirvą kompostu. Jei neužmirštuolės auga tinkamoje vietoje, pusiau pavėsyje ir derlingoje dirvoje, papildomai laistyti dažnai nereikia – paprastai pakanka natūralių kritulių.

Šios gėlės yra atsparios šalčiui, todėl žiemai jų dengti paprastai nereikia.

Kiekvienas sodininkas žino: šliužai, nors ir tylūs, gali pridaryti milžiniškos žalos daržui. Dažniausiai jie išlenda naktį arba po lietaus, o per kelias valandas gali taip „praeiti“ per lysves, kad ryte nebeatpažinsite nei kopūstų, nei salotų, nei daigų.

Su šiais kenkėjais kovojama įvairiai, tačiau daugeliui maloniausia rinktis nebrangias ir augalams saugesnes priemones. Patyrę daržininkai dalijasi paprastu tirpalu, kurį galima paruošti vos per minutę ir kuris nereikalauja brangios chemijos.

Į dubenį ar kibirą vandens iš čiaupo įpilkite amoniako (vadinamojo našatyrinio spirito) – maždaug 2–3 valgomuosius šaukštus 10 litrų vandens. Papildomai galima įlašinti šiek tiek skysto muilo, kad tirpalas ne taip greitai nubėgtų į dirvą, o ilgiau išsilaikytų ant lapų kaip apsauginis sluoksnis.

Augalus rekomenduojama purkšti tik vakare, kai jau nėra tiesioginės saulės. Būtent tuomet šliužai pradeda „medžioklę“, o aitrus amoniako kvapas jiems tampa stipriu atbaidymo signalu. Kenkėjams toks kvapas itin nemalonus, todėl jie linkę trauktis ir ieškoti maisto kitur.

Teigiama, kad patiems augalams šis tirpalas neturėtų pakenkti. Be to, amoniake yra azoto, kurį lapai iš dalies gali pasisavinti per paviršių. Taigi, pasak daržininkų, gaunama dviguba nauda: šliužai atbaidomi, o augalai kartu šiek tiek pamaitinami.

Purškimą verta kartoti maždaug kartą per savaitę. Jei palyja, procedūrą geriau pakartoti jau kitą vakarą, nes lietus tirpalą nuplauna nuo lapų ir apsauginis poveikis susilpnėja.

Ypač aktualu lysves prižiūrėti vasaros pabaigoje, kai dėl šilumos ir drėgmės šliužai būna aktyviausi. Dažniausiai nuo jų nukenčia kopūstai, salotos, jauni daigai ir braškės – šias kultūras siūloma apdoroti pirmiausia.

Daugelį sodininkų petunijos žavi ryškiu žydėjimu ir veislių įvairove. Vis dėlto ne vienas ieško alternatyvos – augalo, kuris būtų mažiau reiklus, bet vasarą taip pat gausiai puoštų gėlyną.

Patyrę gėlininkai kaip vieną geriausių pasirinkimų vietoje petunijų įvardija bakopą. Tai svyrantis krūmelis, kurio ilgi stiebai gali užaugti iki 70 cm. Jie apaugę smulkiais, ovaliais, dantytais, ryškiai žaliais lapeliais.

Bakopa žydi nedideliais, apie 2 cm skersmens žiedais – baltais, rožiniais, mėlynais arba violetiniais. Nužydėjus vieniems žiedams, jų vietoje greitai formuojasi nauji, todėl augalas gali džiuginti beveik nepertraukiamu žydėjimu.

Šį augalą rekomenduojama sodinti į silpnai rūgštų dirvožemį. Ruošiant substratą daigams, patariama sumaišyti 1 dalį lapinės žemės, 1 dalį durpių, 2 dalis upės smėlio ir 2 dalis humuso.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad bakopos sėklos sėjamos ant paviršiaus – jų neužberiant žeme. Daigeliai būna itin smulkūs, todėl laistyti reikia labai atsargiai, pavyzdžiui, švirkštu ar kitu tiksliu laistymo būdu. Daigai paprastai pasirodo po 10–12 dienų, o pikuoti rekomenduojama, kai išauga 3–4 tikrieji lapeliai.

Į atvirą gruntą bakopą geriausia sodinti saulėtoje, nuo skersvėjų apsaugotoje vietoje. Šviesos trūkumas gali lemti silpnesnį žydėjimą. Atstumas tarp sodinukų priklauso nuo veislės, tačiau dažniausiai paliekama apie 15–25 cm.

Taip pat verta prisiminti, kad bakopa mėgsta drėgmę, todėl ją reikia dažnai ir pakankamai gausiai laistyti. Karštomis dienomis augalui naudinga ir papildoma lapų dulksna.

Per sezoną bakopą patariama patręšti ne mažiau kaip 4 kartus, naudojant kompleksines trąšas žydintiems augalams. Kai ūgliai užauga ilgesni nei 50 cm, juos rekomenduojama nugnybti – taip krūmelis gražiau šakojasi ir lengviau suformuoja dailią, apvalesnę formą.

Ne vienas sodininkas ir daržininkas kasmet išleidžia nemažai pinigų įvairioms daržo dangoms, nors veiksmingą sprendimą galima gauti beveik bet kurioje parduotuvėje visiškai nemokamai. Kalbama apie paprastą kartoną.

Patyrę daržininkai teigia, kad kartonas vienu metu padeda išspręsti kelias įprastas sklypo problemas: slopina piktžoles, sulaiko drėgmę dirvoje ir palengvina kasdienę priežiūrą. Be to, kartonas dirvai nekenkia, nes laikui bėgant visiškai suyra.

Tvarka ir švara takeliuose

Kartonas puikiai tinka laikinoms juostoms tarp lysvių. Jis neleidžia dirvai ištižti po lietaus, todėl avalynė lieka švaresnė.

Dar viena nauda – kartonas slopina žolės augimą, tad rečiau prireikia trimerio. Kai kartonas sudrėksta ir ima irti, jį galima surinkti ir mesti į kompostą.

Vertingas priedas kompostui

Popierius ir kartonas yra geras anglies šaltinis komposte. Jie padeda palaikyti palankią terpę dirvos mikroorganizmams ir gali paspartinti organinių atliekų skaidymą.

Medžių ir krūmų polajų apsauga

Prižiūrint medžius bei krūmus dažnai taikomas dvigubas mulčiavimas: pirmiausia dirva aplink kamieną sandariai uždengiama kartono lakštais, o ant viršaus užberiama mulčio sluoksnis – pjuvenos, žievė ar nupjauta žolė.

Tokia „pagalvė“ padeda apsaugoti šaknų sistemą nuo perdžiūvimo ir staigių temperatūros svyravimų. Svarbus privalumas – net atkaklios piktžolės, pavyzdžiui, varputis, sunkiai prasiskverbia pro tankų kartono sluoksnį.

Pagrindas šiltoms pakeltoms lysvėms

Įrengiant pakeltas lysves šilumamėgiams augalams, pavyzdžiui, agurkams, kartonas gali atlikti svarbų vaidmenį. Paklotas konstrukcijos dugne, jis veikia kaip barjeras nuo šalčio ir piktžolių.

Ant kartono dažniausiai dedama žolė ir smulkios šakelės – drenažui ir vėlesniam perpuvimui, o viršuje supilamas derlingas dirvožemis. Tokia technologija padeda šaknims ilgiau išlaikyti šilumą ir drėgmę, todėl augalai dažnai auga sparčiau ir dera gausiau.

Vis dėlto kartonas, kaip ir bet kuri kita medžiaga, turi niuansų. Specialistai atkreipia dėmesį, kad po juo kai kuriais atvejais gali apsigyventi skruzdėlės ar šliužai – tai priklauso nuo konkretaus sklypo sąlygų.

Tačiau daugumai daržininkų kartono nauda, pasak praktikų, gerokai nusveria galimus nepatogumus ir daro sodo bei daržo priežiūrą pastebimai paprastesnę.