CP v2

Blog

  • Ši gudrybė su kankorėžiais avietėms gali padvigubinti derlių: mažiau ravėjimo ir laistymo

    Ši gudrybė su kankorėžiais avietėms gali padvigubinti derlių: mažiau ravėjimo ir laistymo

    Neužmulčiuotas avietynas greitai virsta piktžolėmis apaugusia „džiungle“. Nepageidaujami augalai konkuruoja dėl vandens ir maistinių medžiagų, todėl derlius gali sumažėti net perpus. Be to, ravint įrankiais lengva pažeisti negiliai esančias aviečių šaknis. Dėl šių priežasčių verta pasirūpinti tinkamu mulčiu aplink krūmus, o vienas praktiškiausių sprendimų – paprasti kankorėžiai, kurių galima prisirinkti sode ar pasivaikščiojimo metu.

    Kankorėžiai – taupus ir patogus būdas pagerinti aviečių augimo sąlygas. Mulčiavimui tinka tiek pušų, tiek eglių ar kėnių kankorėžiai. Didelis jų privalumas – jie reaguoja į drėgmę: sausros metu labiau prasiskleidžia, o lietui lyjant užsiveria. Taip kankorėžių sluoksnis padeda išlaikyti dirvoje drėgmę ir sumažina laistymo poreikį.

    Tačiau nauda tuo nesibaigia. Kankorėžiai vasarą saugo šaknis nuo perkaitimo, o žiemą veikia kaip izoliacinis sluoksnis, mažinantis šalčio poveikį. Kadangi tai organinė medžiaga, ji palaipsniui suyra ir praturtina dirvą humusu bei maistinėmis medžiagomis. Tokios sąlygos skatina avietes augti ir gausiai derėti. Mulčias taip pat iš dalies riboja šakninių atžalų formavimąsi, o pati lysvė atrodo tvarkingiau.

    Dar vienas kankorėžių pranašumas – jie pamažu rūgština dirvą, o avietėms tai palanku, nes joms tinkamiausias pH yra apie 5,5–6,5. Tiesa, šis poveikis pasireiškia ne iš karto, o lėtai.

    Mulčiuojant avietes kankorėžiais krūmai paprastai auga stipriau, priežiūra tampa paprastesnė, o derlius gali būti net iki dviejų kartų gausesnis. Ši medžiaga, kaip ir pušų žievė, yra vienas geriausių pasirinkimų: gerai laikosi, lėtai suyra, todėl jos nereikia dažnai papildyti, be to, avietėms tinka ir dėl dirvos reakcijos.

    Kaip mulčiuoti avietes kankorėžiais? Žingsniai paprasti:

    • Pašalinkite piktžoles nuo lysvės. Darykite tai atsargiai, kad nepažeistumėte aviečių šaknų.
    • Jei tam tinkamas metas, prieš mulčiuojant krūmus patręškite.
    • Palaistykite – kankorėžius geriausia berti ant drėgnos dirvos, todėl šio žingsnio nepraleiskite.
    • Tolygiai paskleiskite kankorėžius, suformuodami 8–10 cm storio sluoksnį. Nustumkite juos nuo ūglių pagrindo: aplink stiebus palikite 3–5 cm laisvos erdvės, kad ten nesikauptų drėgmė.

    Kada geriausia mulčiuoti avietes kankorėžiais? Šią natūralią medžiagą galima naudoti beveik bet kuriuo vegetacijos sezono metu, tačiau patogiausia tai daryti ankstyvą pavasarį, kol krūmai dar neišsikeroję ir kol lysvės neužvaldė piktžolės. Jei mulčiuojate pavasarį, palaukite, kol žemė atitirps ir šiek tiek sušils. Kankorėžių sluoksnį prireikus galima papildyti bet kuriuo metų laiku.

    Tinkamai mulčiuojant galima tikėtis didesnio, kokybiškesnio derliaus – uogos užauga stambios, sultingos ir saldžios.

  • Rododendrų pumpurai menki? Patyrusių sodininkų triukai žydėjimui, kuris atima žadą

    Rododendrų pumpurai menki? Patyrusių sodininkų triukai žydėjimui, kuris atima žadą

    Rododendrai – populiarūs dekoratyviniai krūmai, mėgstantys rūgščią dirvą. Vis dėlto vien tinkamas pH dar negarantuoja sėkmės. Dirva turi būti puri, humusinga, gebanti išlaikyti drėgmę, tačiau neužmirkstanti. Pavasarį verta apžiūrėti krūmą: jei lapai gelsta, augimas lėtas, o žiedinių pumpurų mažai, tikėtina, kad augalui netinka augavietė.

    Dirvos rūgštinimas: kodėl vien žemės rododendrams nepakanka?

    Jei dirva per sunki, suslėgta arba jos reakcija netinkama, ankstyvą pavasarį ją reikėtų supurenti ir praturtinti rūgščiomis medžiagomis: rūgščiomis durpėmis, kompostuota spygliuočių paklote arba specialiu substratu, skirtu rododendrams. Svarbu suprasti, kad rūgšti dirva pati savaime augalo „nepamaitina“ – ji tik padeda reguliuoti maisto medžiagų prieinamumą. Tad net ir esant idealiam pH, rododendras gali stokoti reikalingų elementų.

    Dirvos tipas taip pat labai svarbus. Molingas, sunkus gruntas, net jei jo pH tinkamas, riboja oro patekimą prie šaknų ir gali skatinti jų nykimą. Smėlinga dirva, priešingai, prastai išlaiko vandenį, todėl augalas gali patirti sausros stresą. Taip pat verta prisiminti, kad rododendrai prastai toleruoja kalkes ir uždruskėjusį substratą.

    Laistymas prie šaknų ir mulčiavimas

    Pavasarį neskubėkite nuimti žieminės rododendrų apsaugos, ypač jei nesate tikri, ar žemė jau atitirpusi. Jei šaknys dar negali pasisavinti vandens, o saulė jau stipriai garina drėgmę iš lapų, krūmas pradeda silpti. Geriau palaukti, kol orai taps stabilesni.

    Nuėmus uždangas, rododendrą verta palaistyti net tada, kai dirva iš pirmo žvilgsnio atrodo drėgna. Taip dažnai nutinka po besniegių žiemų ir sausokos pavasario pradžios – augalui gali trūkti vandens, o augimas būna silpnesnis. Laistykite saikingai, bet reguliariai, ypač sausros metu. Svarbiausia neleisti substratui visiškai išdžiūti. Laistant nešlapinkite lapų ir ūglių – vandenį visuomet pilkite prie šaknų.

    Ne mažiau svarbus ir mulčiavimas. Tam tinka, pavyzdžiui, pušų žievė ar spygliai. Mulčio sluoksnis padeda išlaikyti drėgmę, saugo nuo temperatūrų svyravimų ir ilgainiui gerina dirvos struktūrą. Pavasarį mulčio sluoksnį verta atnaujinti.

    Tręšimas ilgesniam ir gausesniam žydėjimui

    Kitas esminis rododendrų priežiūros etapas – tręšimas. Geriausia rinktis trąšas, specialiai pritaikytas šiam augalui. Iš pavienių trąšų kaip pavyzdžius galima paminėti amonio sulfatą ar kalio sulfatą – jos padeda palaikyti tinkamą dirvos reakciją ir aprūpina augalą svarbiais elementais. Naudojant universalias trąšas verta būti atsargiems: jos neretai turi kalkių arba per daug azoto.

    Galima naudoti ir borovinės (durpingo gydomojo purvo) priedą, kuris turi vertingų medžiagų, galinčių pagerinti rododendrų žydėjimą, ir kartu švelniai mažina dirvos pH. Borovinės įmaišoma į dirvą sodinimo metu, dažniausiai santykiu 1:3. Jei krūmas jau auga, pavasarį galima paberti apie 100–200 g borovinės ir įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Geriausia tai daryti anksti pavasarį, pavyzdžiui, balandį.

    Netinkamai parinktos trąšos gali skatinti lapijos augimą žiedų sąskaita. Kur kas patikimesnis pasirinkimas – trąšos rūgščiamėgiams augalams, naudojamos pagal gamintojo rekomendacijas. Dažniausiai rododendrai tręšiami nuo kovo arba balandžio (priklausomai nuo orų) iki liepos vidurio. Rudenį galima rinktis beazotes trąšas, kuriose daugiau kalio ir fosforo – tai padeda augalui geriau pasiruošti žiemai.

  • Beskidų „karalienė“ Mogielica vilioja lengvu taku: trumpiausias maršrutas nustebins

    Beskidų „karalienė“ Mogielica vilioja lengvu taku: trumpiausias maršrutas nustebins

    Mogielica (1171 m virš jūros lygio) – vienas populiariausių Beskidų Wyspowy viršūnių. Kalnas priklauso Mogielicos gamtos rezervatui, kurio plotas siekia 50,44 ha. Kaip patogiausiai pasiekti šį viršūnės tašką? Maršrutų pasirinkimas platus – kiekvienas žygių mėgėjas ras tinkamą variantą.

    Vienas iš maršrutų – žaliasis takas iš Półrzeczki kaimo, apie 15 km ilgio. Jis veda pro stovyklavietę Polana Wały, Mogielicos viršūnę ir baigiasi Jurków vietovėje.

    Kitas žaliasis takas iš Wyrębisk yra apie 9 km ilgio. Jis suteikia progą žygiuoti per vietovę Pod Mogielicą ir baigiasi Polana Stumorgowa (1072 m) – dažnai vadinamoje gražiausia šio regiono vieta.

    Trečiasis žaliasis maršrutas prasideda nuo Przełęcz Rydza-Śmigłego perėjos. Jo ilgis taip pat siekia apie 9 km, o trasa laikoma patogia – be stačių ar akmenuotų įkopimų. Vis dėlto kyla klausimas: ar į Mogielicą galima užkopti dar greičiau?

    Trumpiausias takas į vadinamąją Beskidų Wyspowy „karalienę“ tėra 7,2 km ilgio, o bendras aukščio skirtumas sudaro apie 344 m. Maršrutas prasideda Zalesie-Wyrębiska automobilių stovėjimo aikštelėje, todėl didžioji kelio dalis eina per mišką – žygis būna švelnus ir malonus.

    Norintiems daugiau vaizdų verta rinktis kelią per vaizdingą Polana Stumorgowa arba ramesnį, mažiau žmonių sutinkamą taką iš Szczawa Bukówka. O kokios įdomybės laukia pačioje Mogielicos viršūnėje?

    Nors kai kas mano, kad aukščiausiai Beskidų Wyspowy viršūnei reikia itin geros fizinės formos, realybėje ši kryptis dažnai laikoma puikiu pasirinkimu šeimos išvykai. Takai yra gerai sužymėti, o įkopimai neturėtų gadinti žygio malonumo, ypač kai atsiveria plati panorama.

    Mažiau žinomas faktas – vietos gyventojai Mogielicą vadino Zapowiednica, nes viršūnę apgaubę debesys, esą, pranašaudavo lietų ar net smarkias liūtis. Be to, kalnas apipintas legendomis: pasakojama, kad vakarinėje šlaito pusėje esantis didelis akmuo plėšikams tarnavo kaip stalas, ant kurio jie skaičiuodavo pagrobtus pinigus. Legenda teigia, kad lobį jie paslėpė Marszałkowska Studnia oloje, esančioje Poręba aikštelėje.

    Didžiausia Mogielicos traukos vieta – 23 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Iš jo atsiveria vaizdai į Beskidus Wyspowy ir Gorce kalnus, taip pat matyti Babia Góra, Pilsko, Skrzyczne, Świętokrzyskie kalnai, o esant geram orui – net Mała Fatra Slovakijoje. Bokštas – naujas, tvirtos metalinės konstrukcijos, su stogu dengta apžvalgos aikštele, o laiptai ir turėklai įrengti saugiai.

  • Tatrų sensacija: legenda teigia, kad Sliavkovskio viršūnė kadaise buvo aukštesnė už Gerlachą

    Tatrų sensacija: legenda teigia, kad Sliavkovskio viršūnė kadaise buvo aukštesnė už Gerlachą

    Šiandien aukščiausia Tatrų viršūnė yra Gerlachas, kurio aukštis siekia 2655 m virš jūros lygio. Tačiau viena kalnų legendų pasakoja, kad kadaise šių kalnų reljefas buvo visai kitoks, o aukščiausias taškas esą buvo Sliavkovskio viršūnė, siekusi daugiau nei 2700 m.

    Dabar Sliavkovskio viršūnė yra 2452 m aukščio. Tai vis dar vienas įspūdingiausių Tatrų kalnų, tačiau legenda kelia klausimą: iš kur atsirado toks didelis skirtumas?

    Pasak pasakojimo, 1662 metais Tatruose įvyko galingas žemės drebėjimas. Dėl stiprios seisminės veiklos Sliavkovskio viršūnės viršus neva nugriuvo, sukeldamas milžinišką uolienų griūtį. Teigiama, kad kalnas taip galėjo „prarasti“ kelis šimtus metrų aukščio.

    Nors toks scenarijus skamba mažai tikėtinas, Tatrų regione yra fiksuota uolienų griūčių ir nuošliaužų, tiesa, paprastai ne tokio masto, kokį piešia legenda.

    Kita, humoristiškesnė versija pasakoja apie slibiną Sliaveką, kuris esą gyveno kalno viduje. Vieną dieną, pabudęs ir pakilęs iš guolio, jis neva sukėlė didžiulę griūtį, pakeitusią viršūnės formą ir aukštį. Pasak šios istorijos, nuo slibino vardo ir kilo viršūnės pavadinimas.

    Geologai nepatvirtina pasakojimų apie itin stiprų žemės drebėjimą Sliavkovskio viršūnės apylinkėse. Vis dėlto netoliese galima pastebėti didžiulius uolienų luitus, kurie kai kam primena galimos senos katastrofos pėdsakus.

    Specialistai pabrėžia, kad Tatros nėra tokios statiškos, kaip gali atrodyti. Kalnų reljefą nuolat keičia erozija ir kiti gamtiniai procesai, todėl ilgainiui jų forma kinta.

    Panašių pasakojimų apie Tatrų kraštovaizdžio pokyčius yra ir daugiau, tačiau Sliavkovskio viršūnės legenda laikoma viena įspūdingiausių. Nors ji ir lieka mitų sferoje, ji primena paprastą faktą: kalnai nuolat „gyvena“ – juos veikia vėjai, nuošliaužos ir erozija, net jei pokyčiai ne visada matomi iš pirmo žvilgsnio.

    Šaltiniai: hub.pl, portaltatrzanski.pl

  • Šis nepastebimas Lenkijos miškų gyventojas naikina graužikus: pamatę jį, nenustebkite

    Šis nepastebimas Lenkijos miškų gyventojas naikina graužikus: pamatę jį, nenustebkite

    Visos Lenkijoje aptinkamos gyvačių rūšys yra saugomos, o žalčius ypač verta gerbti, nes jie labai naudingi gamtai. Pakanka pažvelgti į jų mitybą, kad būtų aišku, kodėl.

    Žalčiai yra plėšrūs, tačiau nenuodingi. Jie medžioja tik judantį grobį, o prieš prarydami jo nenužudo. Kadangi jie neturi dantų, grobį privalo nuryti visą. Dažniausiai jų racione atsiduria tokie gyvūnai, kurių dydis jiems įveikiamas: varlės ir graužikai, pavyzdžiui, pelės ar pelėnai. Žalčiai taip pat puikiai plaukia ir be vargo neria į vandenį, todėl neretai medžioja ir žuvis bei buožgalvius.

    Kadangi žalčiai vienu metu gali suėsti nemažai, virškinimas gali trukti net kelias savaites. Šiuo laikotarpiu jiems nebereikia kito energijos šaltinio.

    Vis dėlto, kai aplinkoje pritrūksta įprasto grobio, žalčiai gali misti ir vabzdžiais, net mažesniais. Tiesa, tai labiau laikinas „užkandis“, padedantis išgyventi, kol pavyks rasti didesnę auką.

    Su žalčiu galima susidurti pavasarį vaikštant miške. Dažniausiai jie aptinkami prie vandens telkinių – ežerų, tvenkinių, taip pat pievose ar pelkėse. Žalčiai mėgsta šildytis saulėtose vietose. Balandį ir gegužę prasideda jų poravimosi metas, todėl tuomet galima pamatyti kelių gyvačių sambūrius: pateles, apsuptas būrio patinų. Vasarą patelės sudeda kiaušinius, o jaunikliai išsirita maždaug po dviejų mėnesių.

    Žalčiai paprastai būna tamsūs, beveik juodi, o atpažinti juos galima pagal dvi geltonas dėmes pakaušyje. Šias dėmes juosia aiški juoda linija – būtent dėl jų, esančių ties smilkiniais, ir kilo gyvatės pavadinimas. Pilvinė kūno pusė šviesi, balkšvai kreminė, su ryškiomis juodomis dėmelėmis. Patelės yra didesnės už patinus ir gali užaugti iki pusantro metro ilgio, o patinai dažniausiai siekia maždaug iki metro.

    Ši gyvatė nėra nuodinga ir žmogui nepavojinga. Pajutę grėsmę, žalčiai sprunka, šnypščia, apsimeta negyvi ir gali išskirti dvokiančią skystą medžiagą, skirtą atbaidyti plėšrūną. Jie dažnai tampa gandrų grobiu, nes šiems paukščiams žalčiai yra tikras skanėstas.

  • Karšta ar ledinė kava: kuri iš tiesų naudingesnė ir kada ji gali pakenkti

    Kurį gėrimą labiau „užveda“ energijai

    Karštoje ir ledinėje kavoje kofeino kiekis gali skirtis. Tai lemia daugybė veiksnių: kavos pupelių rūšis, malimo stambumas, plikymo trukmė ir pasirinktas paruošimo būdas.

    Ledinei kavai dažniausiai kava pirmiausia paruošiama karštu būdu, o vėliau atvėsinama ledu. Dėl to gėrimas gali turėti šiek tiek mažiau kofeino, nes kava praskiedžiama.

    Nors kofeinas tiesiogiai veikia energijos lygį, tam tikrą įtaką gali turėti ir gėrimo temperatūra. Šalta kava neretai atrodo labiau gaivinanti, o karšta ryte kai kuriems žmonėms gali suteikti ryškesnį žvalumo pojūtį.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į priedus. Grietinėlė ir kvapiosios medžiagos, turinčios daug pridėtinio cukraus, gali greitai pakelti gliukozės kiekį kraujyje, tačiau vėliau dažnai seka ir staigus jo kritimas.

    Kur daugiau antioksidantų

    Kava yra gerai žinoma kaip vienas stipresnių antioksidantų (polifenolių) šaltinių. Tokie junginiai kaip kvercetinas ir flavonoidai gali padėti mažinti uždegiminius procesus organizme ir siejami su galimomis neuroprotekcinėmis, kardioprotekcinėmis bei imunitetą palaikančiomis naudomis.

    Karštas plikymas iš kavos tirščių gali „ištraukti“ kiek daugiau antioksidantų nei šaltas būdas, įskaitant ir chlorogenines rūgštis.

    Kuri kava geresnė skrandžiui

    Kava yra natūraliai rūgštus gėrimas, todėl žmonėms, turintiems rūgštinio refliukso (dar vadinamo gastroezofaginio refliukso liga), ji gali sukelti diskomfortą.

    Vis dėlto reakcija į kavą yra labai individuali ir gali smarkiai skirtis. Ledinė kava dažnai laikoma švelnesne ir lengviau toleruojama skrandžiui.

    Kaip išsirinkti tinkamiausią kavą sau

    Karšta kava gali turėti šiek tiek daugiau antioksidantų, o šalta dažnai vertinama kaip švelnesnė ir mažiau rūgšti.

    Karšti gėrimai kai kuriems žmonėms gali būti labiau raminantys ir padėti virškinimui, o šalti – labiau gaivinantys ir drėkinantys, ypač vasarą.

  • Pamirškite vandenį: vienas produktas akimirksniu numalšina deginimą suvalgius aštraus maisto

    Aštrių patiekalų mėgėjams verta žinoti, kad deginimo pojūtį sukelia kapsaicinas – riebaluota medžiaga, esanti aitriosiose paprikose. Ji neturi nei skonio, nei kvapo, tačiau pasižymi savybe „apgauti“ žmogaus organizmą.

    Kapsaicinas veikia burnos ertmėje esančius TRPV1 receptorius, kurie atsakingi už šilumos ir skausmo pojūtį. Paprastai šie receptoriai reaguoja į karštą maistą ar verdantį vandenį, tačiau kapsaicinas priverčia smegenis manyti, kad vyksta nudegimas. Dėl to organizmas įjungia apsauginę reakciją: burnoje ima deginti, akys ašaroja, prakaituojama, o žmogus instinktyviai nori kuo greičiau atsigerti.

    Atrodytų, kad vanduo turėtų padėti „nuplauti“ dirgiklį, tačiau praktikoje nutinka priešingai, nes kapsaicinas vandenyje netirpsta.

    Todėl užsigėrus vandeniu, kapsaicino molekulės tik paskleidžiamos po visą burnos ertmę, padidėja sudirgintos vietos plotas, o deginimas tampa stipresnis ir trunka ilgiau.

    Efektyvus sprendimas

    Geriausias „antidotas“ kapsaicinui yra pienas ir pieno produktai. Tai ne vien liaudiškas patarimas – tai paprasta chemija. Piene yra kazeino – baltymo, kuris gali „surišti“ kapsaicino molekules ir tarsi nuplauti jas nuo receptorių, taip sumažindamas jų poveikį.

    Be to, kadangi kapsaicinas tirpsta riebaluose, riebus, nenugriebtas pienas paprastai veikia greičiau nei liesas.

    Kas dar gali padėti, jei nėra pieno

    Jei po ranka nėra stiklinės pieno, specialistai pataria rinktis kitus produktus, kuriuose yra pieno riebalų arba cukraus:

    1. Ledai: juose derinamas kazeino poveikis ir žema temperatūra, todėl palengvėjimas dažnai juntamas greitai.
    2. Jogurtas arba grietinė: riebūs rauginto pieno produktai veikia panašiu principu kaip pienas.
    3. Cukrus arba medus: nors jie kapsaicino netirpdo, cukrūs gali iš dalies „permušti“ smegenis pasiekiantį skausmo signalą.

    Todėl gaminant aštrų patiekalą su čili pipirais, aštriu padažu ar kariu, arba lankantis indiškame ar meksikietiškame restorane, verta iš anksto pasirūpinti pieno produktais – tai patikimiausias būdas mėgautis skoniu be nemalonių pasekmių.

  • Dietologė įvardijo smutį iš tamsių uogų: žada jaunystę ir hormonų pusiausvyrą

    Smutis iš tamsių uogų

    Ingredientai:

    • tamsios uogos – 100–150 g (iš anksto atšildytos);
    • bananas – 1/2 (kad sušvelnintų rūgštesnį uogų skonį);
    • linų sėmenys – 1–2 a. š.

    Dažniausiai naudojamos tamsios uogos:

    • mėlynės – smulkios miško uogos, tamsiai mėlynos spalvos, turtingos antocianinų;
    • šilauogės – didesnės už mėlynes;
    • gervuogės – tamsiai violetinės, beveik juodos, pasižyminčios sodriu saldžiarūgščiu skoniu;
    • juodieji serbentai – labai aromatingi, su ryškesne rūgštele;
    • juodosios šeivamedžio uogos – tamsiai violetinės, dažniausiai vartojamos po terminio apdorojimo.

    Visus ingredientus sudėkite į trintuvą ir suplakite iki vientisos konsistencijos.

    Kuo naudingas šis smutis

    Pasak specialistės, tamsiose uogose gausu polifenolių ir antocianinų. Šios medžiagos siejamos su mažesniais uždegiminiais procesais, taip pat gali prisidėti prie kraujagyslių ir kolageno skaidulų būklės palaikymo.

    Linų sėmenyse esantys lignanai veikia kaip fitoestrogenai ir gali padėti palaikyti moteriškų hormonų pusiausvyrą. Tuo metu linų sėmenų omega-3 riebalų rūgštys, kaip teigiama, padeda antioksidantams ir vandenyje tirpiems vitaminams lengviau patekti į ląsteles.

    Bananas suteikia greitos energijos dėl angliavandenių, o taip pat yra kalio šaltinis, svarbus raumenų veiklai ir nervų sistemai.

  • „Allbirds“ jau nebe apie batus: įmonė staiga persiorientavo į AI ir sukėlė klausimų

    „Allbirds“ jau nebe apie batus: įmonė staiga persiorientavo į AI ir sukėlė klausimų

    Batus gaminusi bendrovė „Allbirds“ netikėtai mėgina pristatyti save kaip dirbtinio intelekto įmonę. Toks posūkis tapo pagrindine „Engadget“ tinklalaidės tema, kurioje vedėjas Devindra Hardawar kartu su „Engadget“ žurnalistu Danieliu Cooperiu aptaria, ką šis virsmas sako apie dabartinę AI ekonomiką.

    Laidoje taip pat kalbama apie „Artemis II“ Mėnulio misiją ir jos sugrįžimą į Žemę. Aptariama, kokia įranga buvo naudojama misijos metu, įskaitant DSLR tipo fotoaparatus ir „iPhone“.

    Kita tema – bendrovė „Meta“, kurią dar kartą perspėjo dešimtys pilietinių teisių organizacijų. Pasak jų, veido atpažinimo funkcijos išmaniuosiuose akiniuose gali sudaryti prielaidas piktnaudžiavimui ir kelti grėsmių, įskaitant riziką, kad technologija palengvins nusikaltėlių veiksmus.

    Laidos autoriai taip pat aptaria, kaip paaugliai vertina socialinių tinklų poveikį. Pateikiama mintis, kad, pačių paauglių teigimu, socialiniai tinklai nebūtinai yra vienareikšmiškai žalingi.

    Laidoje užsimenama ir apie NAACP ieškinį bendrovei „xAI“ dėl, kaip teigiama, duomenų centro keliamos taršos.

    Laidos vedėjai: Devindra Hardawar ir Daniel Cooper
    Prodiuseris: Ben Ellman
    Muzika: Dale North ir Terrence O’Brien

  • „Anthropic“ meta iššūkį „Adobe“ ir „Canva“: pristatė Claude Design – ką jis gali iš tikro

    „Anthropic“ meta iššūkį „Adobe“ ir „Canva“: pristatė Claude Design – ką jis gali iš tikro

    Po to, kai „Anthropic“ dirbtinis intelektas Claude išmoko generuoti diagramas ir grafikus, buvo tik laiko klausimas, kada bendrovė pasiūlys rimtesnį vaizdų redagavimo įrankį. Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po minėto atnaujinimo, „Anthropic“ pranešė apie Claude Design – naują bandomąją tyrimų versiją, leidžiančią prenumeratoriams kurti dizainus, prototipus, skaidres ir kitą vizualinį turinį.

    „Claude Design suteikia dizaineriams erdvės plačiai tyrinėti idėjas, o visiems kitiems – galimybę kurti vizualinius darbus“, – apie naujausią produktą teigia „Anthropic“.

    Kaip ir ankstesniais atvejais, susijusiais su vaizdine kūryba, bendrovė šio sprendimo nevadina paprastu „paveikslėlių generatoriumi“. Pasak „Anthropic“, programą varo „Opus 4.7“ – iki šiol pajėgiausias jų regos (vision) modelis. Kitaip tariant, Claude Design labiau orientuotas į realius dizaino poreikius, o ne į atsitiktinių, pramoginių vaizdų kūrimą.

    Kiekvienas projektas Claude Design aplinkoje prasideda nuo užklausos (prompt). Toliau, kaip nurodo „Anthropic“, naudotojai gali tikslinti rezultatą bendraudami su Claude, rašydami komentarus tiesiai projekte ir atlikdami tiesioginius redagavimus.

    Be to, kaip ir „Adobe“ neseniai pristatytame dirbtinio intelekto asistente, Claude gali sukurti specialius slankiklius, susietus su konkrečiais dizaino elementais. Naudotojas gali juos stumdyti ir taip keisti atskiras detales. Pavyzdžiui, Claude gali pateikti valdiklius, leidžiančius reguliuoti švytėjimą ar lankų tankį, jei šie naudojami vaizduoti tarpusavyje susietą tinklą.

    „Anthropic“ taip pat sukūrė įvedimo (onboarding) procesą, kuris leidžia Claude susiformuoti vidinę organizacijos vizualinę kalbą – perskaičius įmonės programinį kodą ir esamus dizaino dokumentus. Pasak bendrovės, po to kiekviename projekte automatiškai bus naudojamos jūsų spalvos, tipografija ir komentarai.

    Be tekstinių užklausų, palaikomas ir vaizdų bei dokumentų įkėlimas. Įmonių klientams numatyta ir žiniatinklio fiksavimo priemonė, leidžianti „nusifotografuoti“ elementus iš bendrovės interneto svetainės ir juos panaudoti darbo procese. Taip pat integruotas dalijimasis, o dizainą galima eksportuoti tiesiai į Claude Code. Artimiausiomis savaitėmis „Anthropic“ žada supaprastinti integracijų su naująja programėle kūrimą.

    Claude Design pristatytas tą pačią savaitę, kai tiek „Adobe“, tiek „Canva“ paskelbė apie savo vizualinius dirbtinio intelekto asistentus. Jei „Anthropic“ ir taikosi į „Canva“ auditoriją, tai daro savotiškai – mat Claude Design projektus galima eksportuoti į „Canva“.

    Naujasis įrankis prieinamas su „Anthropic“ Pro, Max, Team ir Enterprise prenumeratomis, o naudojimas skaičiuojamas pagal jūsų turimus naudojimo limitus.