Blog

Spalvingas gėlynas be sudėtingos priežiūros – to dažnas ieško planuodamas sodo ar balkono augalus. Vienas patikimiausių pasirinkimų yra puošnioji zinnija. Ši gėlė nuo seno puošdavo gėlynus nuo birželio iki pat pirmųjų šalnų, o jos išskirtinis bruožas – dideli, ryškių spalvų žiedai.

Zinnijos traukia akį intensyviomis spalvomis ir gausiu žydėjimu. Ypač įspūdingai jos atrodo pasodintos grupėmis – tuomet gėlyne susidaro ryškus, vientisas spalvų plotas.

Šios gėlės tinka įvairioms vietoms: gėlynų apvadams, alpinariumams, taip pat vazonams balkone ar terasoje. Zinnijos laikomos pakankamai atspariomis, o didelis privalumas – jos žydi ilgai ir nereikalauja sudėtingų auginimo sąlygų.

Skaičiuojama, kad yra beveik 20 zinnijų rūšių, tačiau dažniausiai auginamos puošniosios zinnijos. Populiarios veislės – „Canary Bird“ ir „Red Man“. Priklausomai nuo veislės, zinnijos gali užaugti maždaug 30–100 cm aukščio. Be to, jų žiedai tinka skynimui – puokštėse jos atrodo dekoratyviai ir ilgai išsilaiko.

Zinnijos geriausiai auga saulėtoje vietoje. Pusiau pavėsyje jos taip pat prigis, tačiau žydės kukliau. Galima įsigyti jau paruoštų daigų ir sodinti į atvirą gruntą, o kitas būdas – auginti iš sėklų.

Sėklas rekomenduojama sėti kovą arba balandį į dėžutes ar kitus indus. Sėklas užberkite plonu žemės sluoksniu ir palaikykite tolygią drėgmę.

Į dirvą daigus geriausia perkelti gegužės viduryje, kai praeina šalnų rizika. Prieš sodinimą kelias dienas verta daigus grūdinti – pamažu pratinti prie lauko sąlygų.

Zinnijoms tinka saikingas laistymas. Jei vasara karšta ir sausa, būtina reguliariai palaistyti, kad augalai nepatirtų drėgmės stygiaus.

Kaip ir daugelį dekoratyvinių augalų, zinnijas kartais puola amarai ir šliužai, o taip pat gali pasireikšti grybinės ligos. Viena dažniausių – tikroji miltligė, atpažįstama iš baltų dėmių ant lapų.

Kad sumažintumėte grybinio užkrato riziką, laistykite tik dirvą prie augalo, stenkitės nešlapinti lapų ir stiebų. Jei miltligė jau pasirodė, reikėtų panaudoti tinkamą fungicidą.

Su amarais dažniausiai padeda specialūs purškalai. Tuo tarpu šliužus ar vikšrus dažnai tenka surinkti rankomis. Norint sumažinti tokių kenkėjų tikimybę, vazonuose augančias zinnijas verta statyti ant aukštesnio pagrindo.

Sodinimo sezonas įsibėgėja. Jei vis dar svarstote, kokius augalus rinktis gėlynui prie namų, verta atkreipti dėmesį ne tik į jų dekoratyvumą, bet ir į atsparumą nepalankioms sąlygoms. Yra rūšių, kurios puikiai pakelia sausrą ir sudėtingesnį dirvožemį, ištveria karščius ir reikalauja minimalios priežiūros.

Mūsų klimato juostoje dekoratyvinius augalus į gruntą rekomenduojama sodinti dviem laikotarpiais, kai žemė nėra nei įšalusi, nei per daug įkaitusi: pavasarį (nuo kovo iki gegužės pradžios) ir rudenį (rugsėjį–spalį). Pavasaris ypač tinkamas šalčiui jautresniems augalams, tačiau kai kurioms rūšims gali prireikti reguliaraus laistymo, kad jos geriau pasiruoštų vasaros sezonui.

Vis dėlto egzistuoja ir tokių dekoratyvinių augalų, kuriems papildomas drėkinimas beveik nereikalingas, o priežiūrą galima sumažinti iki minimumo. Tai patogus pasirinkimas užimtiems žmonėms ar tiems, kurie dažnai keliauja ir neturi daug laiko darbams sode. Tad kokie augalai geriausiai tinka saulėtai gėlyno vietai?

Prie daugiamečių dekoratyvinių augalų, kurie puošia aplinką, tačiau neišdžiūsta per karščius ir pakelia skurdesnį mineralinių medžiagų kiekį dirvoje, priskiriamos įvairios sausrai atsparesnės rūšys.

Karščius taip pat puikiai pakelia dekoratyvinės žolės, pavyzdžiui, melsvoji eraičina, taip pat kai kurie kiti atsparūs augalai. Iš krūmų verta rinktis tamariską, šaltalankį ar kadagį – jie dažnai gerai auga net ir sudėtingesnėmis sąlygomis.

Margaspalvė porceliankė (Nemophila maculata), dar vadinama dėmėtąja nemofila, nors Lietuvos soduose dar nėra populiarumo rekordininkė, vis dažniau patraukia gėlininkų dėmesį. Ir ne veltui: tai vienmetis augalas, puikiai tinkantis tiek gėlynams, tiek balkonų vazonams, o priežiūra – paprasta net pradedantiesiems.

Didžiausia porceliankės puošmena – smulkūs balti žiedai su būdingomis violetinėmis dėmelėmis ir švelniomis gyslelėmis. Iš tolo jie atrodo tarsi iš porceliano: lengvi, elegantiški ir išskirtiniai. Nors žiedai nėra dideli, jų gausa atperka viską – augalas sukuria spalvingo kilimo įspūdį, kuriuo galima džiaugtis visą vasarą, nuo birželio iki rugsėjo.

Šis augalas nėra įnoringas. Tai geras pasirinkimas tiems, kurie nenori viso sezono skirti sudėtingiems priežiūros darbams. Porceliankė geriausiai auga saulėtoje arba lengvai pritemdytoje vietoje, kur šviesa yra išsklaidyta. Jai tinka lengva, laidi ir vidutiniškai drėgna dirva.

Sausros laikotarpiais reikės laistyti, tačiau saikingai – per didelis vandens kiekis gali pakenkti ir net lemti augalo nykimą.

Sėją į atvirą gruntą geriausia planuoti pavasarį, nuo balandžio iki gegužės. Sėklos yra smulkios, todėl jas pakanka švelniai įspausti į žemę ir užberti plonu substrato sluoksniu.

Jei sąlygos tinkamos, porceliankė auga greitai ir gali pražysti maždaug po 40 dienų nuo pasėjimo. Dygimo metu svarbiausia palaikyti tolygią, bet ne per didelę dirvos drėgmę. Kadangi augalas linkęs plėstis į šonus, rekomenduojama sodinti ne tankiau kaip 20 x 20 cm atstumais – per didelis susodinimas apsunkina augimą ir kraštutiniais atvejais gali skatinti puvimą.

Porceliankė yra universali: gėlynuose ji puikiai tinka kaip dirvą dengiantis augalas, formuojantis žydinčius kilimus. Dėl savo augimo pobūdžio ją verta sodinti ir prie takelių kraštų – taip ji gražiai „užpildo“ erdves, ypač natūralistiniuose soduose. Ne prasčiau ji jaučiasi ir vazonuose ar balkonų loveliuose, suteikdama terasai įspūdį, lyg ši skendėtų žieduose.

Netekti teisės į dalį lengvatos už komunalinių atliekų tvarkymą – tokios pasekmės gresia, jei patikrinimo metu nustatoma, kad bioatliekos nekompostuojamos arba komposteris tik deklaruojamas. Daugelyje Lenkijos savivaldybių šiuo metu pradedamos komposterių patikros.

Komunalinėse atliekose, kurios susidaro kiekvienuose namuose, nuo 30 iki 50 proc. sudaro biologiškai skaidžios atliekos. Valstybinėje savivaldybių informacijos sistemoje pabrėžiama, kad viena efektyviausių organinių, įskaitant ir virtuvės, atliekų tvarkymo priemonių yra kompostavimas.

„Tai leidžia grąžinti organinę medžiagą atgal į ekosistemos apytaką ir bent iš dalies padeda spręsti augančio komunalinių atliekų kiekio, jų sandėliavimo bei šalinimo problemą“, – teigiama pranešime.

Kompostuoti galima daugumą organinių medžiagų, kurios neturi toksinių priemaišų. Į komposterį gali keliauti, pavyzdžiui, augalų liekanos, piktžolės, virtuvės atliekos, medienos pelenai, durpės, srutos, mėšlas, kiaušinių lukštai, kartonas ir nespalvintas popierius, kavos tirščiai, medžių žievė, pjuvenos, smulkios ar susmulkintos šakos, nupjauta žolė.

Turėti komposterį ir jame kompostuoti bioatliekas tam tikrais atvejais reiškia teisę į nuolaidą už komunalinių atliekų tvarkymą. Pavyzdžiui, kovą Vroclavo valdžia nusprendė gyventojams išdalinti nemokamus komposterius. Taip bioatliekas galima tvarkyti savo reikmėms ir kartu sumažinti šiukšlių išvežimo mokestį iki maždaug 27,6 euro per metus.

Daugelyje savivaldybių Lenkijoje pradėtos komposterių ir bioatliekų kompostavimo patikros. Tokie patikrinimai dažniausiai vykdomi rudenį ir pavasarį, o jų turėtų tikėtis nekilnojamojo turto savininkai, kurie naudojasi daline lengvata už atliekų tvarkymą, deklaruodami, kad turi prie namų įrengtą komposterį.

Patikrinimų metu savivaldybių darbuotojai tikrina, ar komosteris iš tiesų yra ir ar juo realiai naudojamasi kompostuojant bioatliekas. Apžiūros metu paprastai daromos nuotraukos, o po patikrinimo surašomas protokolas. Nekilnojamojo turto savininkai privalo sudaryti sąlygas įgaliotiems kontrolieriams apžiūrėti komposterį.

Jeigu asmuo naudojasi lengvata dėl bioatliekų kompostavimo, tačiau neturi komposterio, nekompostuoja komunalinių bioatliekų arba neleidžia įgaliotam asmeniui atlikti apžiūros, jam gali būti priimtas sprendimas panaikinti teisę į dalį lengvatos už komunalinių atliekų tvarkymą. Teisė į lengvatą tokiu atveju netenkama nuo pirmos mėnesio dienos, kai nustatomas bent vienas reikalavimų nesilaikymo atvejis.

Nustačius pažeidimus, pakartotinai pasinaudoti lengvata dažniausiai galima ne anksčiau kaip praėjus šešiems mėnesiams nuo dienos, kai sprendimas dėl teisės į lengvatą panaikinimo tampa galutinis.

Rododendrai, dar dažnai vadinami rūžanėčiais, laikomi tikra žydinčių sodo augalų aristokratija. Dideli, tankūs žiedynai suteikia aplinkai elegancijos ir subtilumo, o įspūdingai atrodo tiek mažame, tiek dideliame sode. Teigiama, kad vienas paprastas balandžio darbas gali padėti šiems krūmams gegužę sužydėti ypač gausiai.

Rūžanėčiai jau daugelį metų nepraranda populiarumo. Tai ilgaamžiai krūmai, žiemą nenumetantys lapų, geriausiai augantys ramiose, nuo vėjo apsaugotose ir pusiau pavėsingose vietose.

Rododendrus galima sodinti nuo balandžio iki rugsėjo pabaigos. Jiems labiausiai tinka pusiau pavėsis ir užuovėja, tačiau gausiam augimui bei žydėjimui itin svarbios tinkamos dirvožemio sąlygos: rūgšti žemė (pH 3,5–5,5), laidus ir nuolat šiek tiek drėgnas substratas.

Naudinga dirvą mulčiuoti spygliuočių medžių žieve – ji padeda palaikyti rūgštesnę terpę ir saugo žemę nuo drėgmės praradimo.

Šiems krūmams paprastai nereikia genėjimo, tačiau verta nepamiršti pašalinti nužydėjusių žiedynų. Rododendrai taip pat gerai auga šalia kitų rūgščią dirvą mėgstančių augalų, pavyzdžiui, azalijų ar viržių.

Kadangi rūžanėčiams būtina rūgštesnė dirva, rekomenduojama naudoti rūgščios reakcijos trąšas su azotu. Nors parduotuvėse galima rasti specialių priemonių, ne prasčiau gali pasitarnauti ir naminiai sprendimai.

Balandį rododendrus galima patręšti kavos tirščiais: pakanka jų šiek tiek pabarstyti aplink krūmą ir lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Taip efektyviai parūgštinama žemė.

Kita alternatyva – trąša iš bananų žievių. Susmulkintas žieveles reikėtų sudėti į didesnį stiklainį, užpilti vandeniu ir palikti tamsioje vietoje mažiausiai parai. Vėliau šiuo skysčiu galima palaistyti rododendrą.