Skandinaviško humoro šaltiniu laikomos islandų bei herojinės sagos. Šie realistiški pasakojimai kalba apie rimtus dalykus: giminės kerštą, keliones ieškant šlovės, islandų ginčus su Norvegijos valdovais. Jų herojai dažnai – tragiškos asmenybės, kurių gyvenimą tarsi valdo lemtis, vedanti iki dramatiškos žūties kovoje su gausesnėmis priešo pajėgomis.
Tačiau būtent tokiose situacijose, kai pabaiga jau visai arti, karys neretai dar spėja pajuokauti. XIII a. „Njalo sagoje“ Torgrimas užsiropštė ant namo stogo, kuriame slėpėsi jo priešininkas Gunaras. Šis suprato, kas vyksta, ir pro stogo angą perdūrė Torgrimą ietimi. Sužeistas Torgrimas nukrito ant žemės, o vienas bendražygis paklausė: ar Gunaras namie? Torgrimas atsakė, kad tai jie sužinos patys, bet vieną jis žino tikrai – Gunaro ietis tikrai buvo „namuose“. Netrukus po šio sąmojo jis mirė. Tokie juokai, nors ir šiurkštūs, veikė kaip adata, praduriančia iškilmingą sagos rimtumą.
„B“ klasės siaubas
XIII a. „Droplaugo sūnų sagoje“ humoras pinasi su itin žiauriomis scenomis. Viename epizode Helgis kaunasi su Hjarrandžiu. Smūgis kliudo Helgio veidą ir žandikaulį, nukerta apatinę lūpą. Helgis, užuot palūžęs, ištaria, kad niekada nebuvo gražuolis, tad ir šis smūgis jam grožio nepridėjo. Tuomet, nepaisydamas mirtinos žaizdos, jis toliau kovoja.
Tuo pat metu pats Hjarrandis, suprasdamas, kad tuoj bus pasiektas priešo kardo, atsisuka ietį į save, persiveria ir ištaria maždaug: skubi į tai, ką aš taip ilgai atidėliojau. Šios scenos rodo savotišką sarkazmą, kuriame mirtis pateikiama kaip paskutinis taiklus sakinys.
Kitoje XIII a. sagoje, vadinamoje „Kraujo brolių saga“, priešmirtinis juokas persipina su beveik kankinimo lygio žiaurumu. Tormodas mūšyje prie Stiklestado buvo mirtinai sužeistas strėle. Jis rado moterį, kuri žaizdas tvarkė replėmis ir bandė ištraukti strėlės antgalį, tačiau šis buvo taip įsmigęs, kad neištrūko. Tada Tormodas liepė išpjauti kūno gabalą, kad atsivertų geležis, replėmis pats išrovė antgalį, o kartu – ir prie širdies užsikabinusias audinių gijas. Pamatęs jas, jis pajuokavo, kad karalius juos gerai maitino, nes jo šalininkų širdys esą aptrauktos riebalais. Netrukus po to Tormodas mirė.
Skandinavai, ypač islandai, mėgo absurdiškas istorijas, kiek primenančias šių laikų skečus. Tik jų pasakojimai būdavo pagardinti ironija, sarkazmu ir šiurpo doze. „Eyri žmonių sagoje“ idilišką nuotaiką staiga pertraukia pievoje rasta žmogaus ranka, kuri parodoma Torarinui. Jis imasi „tyrimo“, bandydamas išsiaiškinti, kam ji priklauso, ir netrukus supranta, kad tai moters ranka. Vedamas nuojautos, jis nueina pas žmoną ir sužino, kad būtent jai trūksta galūnės dalies. Moteris nustemba ne mažiau – ji žaizdą buvo nuvertinusi ir net nepastebėjo netekties.
Panašus motyvas – demonstratyvus skausmo ignoravimas – pasirodo ir kitoje scenoje, kai Snoris Torbansonas vakarieniauja. Bičiulis stebisi, kodėl Snoris valgo taip lėtai, ir netrukus pamato priežastį: jo gerklėje įstrigęs strėlės antgalis. Geležį greitai ištraukia, o Snoris ramiai užbaigia vakarienę.
Gudrus herojus ir kvailas galiūnas
Herojui didžiausia baimė buvo būti apkaltintam bailumu. Kai kuriuos šis nerimas nuvesdavo iki absurdiškų situacijų. „Viga Glumo sagoje“ (apie 1220 m.) Bardas su palydovu pamato jų link artėjančią ginkluotų vyrų grupę. Jie įtaria, kad tai priešai, bet pagal herojinį kodeksą nepasirenka bėgti. Jie taip pat nelaukia susidūrimo – vietoje to tiesiog tęsia kelionę, apsimesdami, kad nieko nepastebėjo.
Kitame tos pačios sagos epizode Thorarinas, suprasdamas, kad priešai netrukus sulauks pastiprinimo, liepia saviškiams traukti namų link tokiu greičiu, kad persekiotojas Glumas vis dar būtų „balso atstumu“. Kurį laiką tęsiasi komiškas „gaudynių“ vaizdas: abi grupės juda tuo pačiu atstumu, šaukiasi viena ant kitos, plūstasi, tačiau nė viena nedrįsta nei pulti, nei atsitraukti.
Skandinavai vertino gudrumą ir mėgo juoktis iš kvailumo. Todėl istorijos apie herojus, kurie nugalėdavo protu, buvo tokios pat populiarios kaip pasakojimai apie nepaprastai stiprius karius. Priešininko apgavystė buvo laikoma vertybe, o tokiame humore ypač išsiskiria „Viga Glumo sagos“ autorius.
Viename epizode Skutas Žudikas apsimeta piemeniu, kad suklaidintų persekiotojus. Paklaustas, kaip jis vadinasi, Skutas nenori meluoti, nes tai suteptų jo garbę, bet taip pat nenori atrodyti kaip bailys, vengiantis prisistatyti. Todėl jis pasitelkia žodžių žaismą ir pasako, kad viename regione jis vadinamas „daug“, o kitame – „keli“. Kvailoki persekiotojai palaiko tai juokeliu ir neatpažįsta bėglio.
Vėliau Glumas paaiškina, kaip jie buvo apgauti: Skuto vardas reiškė urvą, kurių viename krašte buvo daug, o kitame – keli. Ši scena siejasi su viduramžiais populiariomis mįslių varžybomis, kurios vėliau įkvėpė ir J. R. R. Tolkieną „Hobite“ aprašytai mįslių dvikovai.
Žodžių gudrybės pasirodo ir kitoje siužeto dalyje, kai Glumas šventykloje prisiekia taip, kad jo priešininkai žodžius supranta kaip nekaltumo įrodymą. Tačiau iš tiesų jis išnaudoja kalbos niuansą: tas pats senosios kalbos elementas gali būti suprantamas dvejopai, todėl formaliai prisiekdamas Glumas palieka galimybę, kad prisiekiamas sakinys iš tikrųjų reiškia prisipažinimą.
Dar viename epizode Glumas nusprendžia pamokyti išdidų Ingolfą, kuris suabejojo jo įtaka regione ir gyrė kitą vadą – Torkelį iš Hamar. Glumas arklidėje papjauna veršelį, įteikia Ingolfui kruviną kardą ir liepia vykti į Hamar pranešti, esą jis nužudė Kalfą iš Hlados, bei prašyti apsaugos. Torkelis patiki „nužudymu“, tačiau atsisako ginti ir išveja Ingolfą pro duris. Apgaulės esmė ta, kad vardas, kurį Ingolfas ištaria, reiškia tą patį, ką ir „veršelis arklidėje“. Taip Ingolfas tampa pajuokos objektu.
Per mažas?
Skandinavų saloje vyravo gana laisvas požiūris į seksualumą, o juokai apie seksą buvo mielai klausomi. Nemažai sagų užrašė dvasininkai, todėl neatmetama, kad dalis erotinių pokštų gimė būtent jų vaizduotėje. Islandijos kunigams celibato idėja dažnai atrodė tolima, o kai kurių žinių šaltinis galėjo būti ir asmeninė patirtis.
Juokų taikiniais neretai tapdavo moterų nepatyrimas, jų nežinojimas, kaip atsiranda vaikai, arba apskritai žmogiška seksualinė nežinia. Tikėtina, kad tokie anekdotai turėjo ir „auklėjamąją“ funkciją.
XIII a. „Odvaro Strėlės sagoje“ pasakojama apie herojaus kelionę į milžinų kraštą. Ten jam dėmesį parodo įtakinga milžinė: parsiveda pas save, elgiasi su juo tarsi su vaiku, sodina ant kelių ir žaidžia kaip su lėle. Po kurio laiko ji pareiškia, kad nuo jo pastojo, ir stebisi, kaip toks „nenaudingas mažas padaras“ galėjo tiek daug „nuveikti“.
Kita tema – moterų nežinojimas apie vyriško kūno sandarą – pasirodo pasakojimuose apie Gretyrą Stiprų. XIV a. sagoje herojus įvairiais žygdarbiais siekia įrodyti savo vyriškumą, o viena iš užduočių tampa vadinamoji „lovos prova“, kai jis turi įtikinti tarnaitę, šaipiusis iš jo „mažo kalavijo“, kad herojų reikia vertinti pagal darbus, o ne pagal dydį.
Erotiški herojų nuotykiai kai kuo primena šiandienines lengvas komedijas: jaunas karys keliauja į pavojingus kraštus, įveikia priešus ir, svarbiausia, ieško patirties miegamajame. XIV a. „Bosi ir Herraudo sagoje“ herojus, įsivėlęs į konfliktą su karaliumi, siekdamas išsigelbėti turi įvykdyti užduotį, kuri tampa pretekstu komiškų, ryškiai erotinių epizodų virtinei.
Dažniausiai situacija kartojasi: herojus atvyksta į nuošalią trobelę laukinėje girioje, yra šiltai sutinkamas, pavalgydinamas ir paguldomas nakvynei. Vakarienės metu jis susipažįsta su gražia šeimininko dukra, ima flirtuoti – reikšmingai žvilgčioja, paliečia jai koją po stalu. O kai visi sugula, prasideda tikroji „nuotykių“ dalis.
Sagoje pateikiami ilgi, metaforomis perpinti dialogai, kuriuose lytinis aktas aprašomas kaip „kario grūdinimas“ ar „kumeliuko girdymas šaltinyje“. Tokia kalba leidžia išlaikyti komišką toną: mergina klausinėja, kas tai per „karys“ ar „kumeliukas“, o herojus viską aiškina užuominomis, kol ji sutinka „padėti“ ir pati ima svarstyti, ar „kumeliukas“ nepergėrė ir ar ne „pavėmė“ pertekliaus. Tekstas sąmoningai balansuoja tarp naivaus nesupratimo ir dviprasmybių, kurios turėjo kelti juoką klausytojams.
