Mažiau nei už valandos kelio nuo Krokuvos yra išties išskirtinė vieta, žavinti architektūra, gamta ir neįprastai jaukia atmosfera. Janovicų dvaras netoli Tarnovo, Dolna Wieś gyvenvietėje, iš tiesų yra XIX amžiuje pastatytas neogotikinis žemvaldžių dvaras, iškilęs ankstesnio medinio dvaro vietoje. Tai patvirtina ir išlikę 1863 m. datuojamos koplyčios fragmentai.
Verta prisiminti, kad Janovicai jau XIV amžiuje buvo bajorų valda ir savivaldi gyvenvietė, kuri 1347 m. karaliaus Kazimiero Didžiojo sprendimu gavo lokacijos teises. Vėliau Stadnickių giminė, kurios žemės apėmė Janovicų, Zakličyno ir Vojničiaus apylinkes, inicijavo rūmų statybą klasicistiniu stiliumi. Kiek vėliau pastatas perstatytas į angliškojo neogotiko stiliaus rezidenciją, kurią itin mėgo Janas Stadnickis.
Tuo pačiu laikotarpiu suformuotas ir angliško stiliaus parkas, kurio plotas siekia beveik 11 ha. Jame iki šiol slepiasi tikri dendrologiniai lobiai, tarp jų – net maždaug 200 metų sulaukę ąžuolai.
Mūrinis dvaras pastatytas kvadrato plano, kaip kelių aukštų statinys su penkių aukštų dalimi ir būdingu bokštu, kurį vainikuoja kreneliažas. Fasado puošyboje išsiskiria koloninis portikas, dekoratyviniai elementai bei bajorų herbas „Nałęcz“, o neogotikos braižą pabrėžia smailiaarkiai langai. Šiaurinėje pusėje įėjimą į bokštą puošia akmeninis portalas, prie pagrindinio įėjimo stovi du akmeniniai liūtai, o po terasa galima pamatyti cilindrinį skliautą.
Pastatą dengia dvišlaitis stogas, kampuose dekoruotas kaminais ir bokšteliais. Seniausia komplekso dalis – XVIII a. rūsiai. Taip pat išlikęs šiaurės rytinėje pusėje esantis svirnas ir 1863 m. koplyčios griuvėsiai.
Dvaras nukentėjo Galicijos valstiečių sukilimo metu, vėliau perėjo Aleksandro Kobylańskio nuosavybėn ir tapo vieta, kur augo legionierius Błażejus Wójcickis. Įdomu ir tai, kad 1914 m. dvaras pateko į Józefo Piłsudskio brigados žygio maršrutą, judant Łowczóweko kryptimi.
XX a. 3–4 dešimtmečiais Janovicų dvaras garsėjo vytelių baldų gamyba, taip pat sodu ir vaismedžių medelynu. Po 1945 m. pastatas pamažu nyko iki 1976 m., kai tapo „Politechnika Krakowska“ nuosavybe. Tuomet pradėta renovacija, kuriai vadovavo profesorius Alfredas Majewskis, o darbai įvertinti trečiąja vieta konkurse „na najlepszą adaptację obiektu zabytkowego“. Nuo 2014 m. dvaro savininkas yra „Stowarzyszenie Autorów „Związek Autorów i Kompozytorów Scenicznych““.
Parke augantys medžiai siekia apie 250 metų, o istorinis alėjų ir takų tinklas iki šiol išlikęs beveik nepakitęs. Nors medynas įspūdingas, dauguma senųjų medžių nėra pripažinti gamtos paminklais. Tarp ryškiausių rūšių minimi paprastieji ąžuolai, liepos, klevai, uosiai, skroblai, o krūmynuose – gudobelės, jazminai ir lazdynai.
Be to, parke galima rasti gėlynų, dekoratyvinių krūmų, žydinčių vejų plotų, sodo rožių, alyvų, taip pat kiparisų, tujų ir kitų spygliuočių. Žemiausioje parko dalyje yra vadinamasis „Sausasis tvenkinys“ – buvusio vandens telkinio ir dviejų salelių liekana. Šioje vietoje auga įvairūs augalai, tarp jų – vijokliai, apyniai, šliaužianti lysimachija, kanadinė rykštenė, gervuogės, dilgėlės, pelkinė vingiorykštė, gebenėliai ir vaistinis taukis.
Viena įdomesnių pramogų – apie 2 km ilgio istorinis takas. Jis prasideda nuo kvadratinio bokšto, veda per liepų alėją ir miškelį su vaizdu į Dunajeco panoramą. Pakeliui dažnai galima išgirsti ir pamatyti vietinę gyvūniją – voveres, varnėnus, bites, o kartais ir jonvabalius. Iš parko taip pat atsiveria vaizdas į aukščiausią šios Pogórze Ciężkowicko-Rożnowskie dalies kalvą – Wał, iškilusią 526 m virš jūros lygio.
