Blog

Apleistos anglies kasyklos aplinką veikia kur kas ilgiau, nei manyta iki šiol. Net ir praėjus dešimtmečiams po gavybos pabaigos jos gali išskirti į atmosferą reikšmingus anglies dioksido kiekius, o tai tampa nauju, iki šiol nepakankamai įvertintu iššūkiu klimatui.

Tai atskleidžia mokslininkų tyrimai. Vakarų Virdžinijos universiteto mokslininkė dr. Dorothy Vesper konferencijoje „GSA Connects 2025“ pristatė rezultatus, rodančius, kad iš nebeveikiančių kasyklų ištekantis drenažinis vanduo gali „išlaisvinti“ anglies dioksidą, kuris milijonus metų buvo įkalintas uolienose. Tokia, anksčiau dažnai ignoruota, šiltnamio dujų emisijų kilmė gali turėti apčiuopiamą poveikį klimato kaitai.

Apleistos kasyklos vis dar teršia

Anglies dioksido išsiskyrimo procesas pasirodo esąs gerokai sudėtingesnis, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Viskas prasideda nuo pirito (geležies sulfido): jam kontaktuojant su oru ir vandeniu, susidaro sieros rūgštis. Šis stipriai rūgštus skystis, patekęs ant karbonatinių uolienų, pavyzdžiui, klinties, sukelia cheminę reakciją.

Sieros rūgštis tirpdo karbonatus ir taip išlaisvina anglies dioksidą, kuris uolienose buvo „užrakintas“ milijonus metų. Vėliau CO₂ iš vandens išsiskiria į atmosferą.

Pensilvanijoje ir Vakarų Virdžinijoje atlikti matavimai parodė, kokio masto tai gali būti reiškinys. Anglies dioksido koncentracija kasyklų vandenyse siekė nuo 8 iki 570 mg/l, o vidurkis buvo apie 198 mg/l. Tai yra nuo 8 iki 1300 kartų daugiau nei įprastame vandenyje. Tyrėjai taip pat nustatė, kad daugiau nei 65 proc. visos ištirpusios neorganinės anglies išgaruoja į atmosferą, o tik nedidelė dalis lieka vandenyje ir nuplukdoma toliau.

Problemos mastą ypač aiškiai atskleidė konkretūs pavyzdžiai. 2016 m. tyrime nurodyta, kad vien 140 apleistų kasyklų Pensilvanijoje per metus išmeta tiek CO₂, kiek nedidelė anglimi kūrenama elektrinė. Kai kuriuose kasyklų drenažuose anglies dioksido būta net iki 1000 kartų daugiau nei įprastame vandenyje, todėl tai tapo iššūkiu net standartinei matavimo įrangai.

Dėl itin didelių CO₂ koncentracijų dr. D. Vesper teko ieškoti nestandartinių sprendimų. Ji pasitelkė specializuotą nešiojamą prietaisą, atėjusį iš gėrimų pramonės – tokia įranga paprastai naudojama alaus ir gazuotų gėrimų išpilstymo linijose. Prietaisas, sukurtas darbui su didelėmis talpomis ir aukštomis anglies dioksido koncentracijomis, leido atlikti daugiau nei 200 matavimų maždaug 50 vietų.

Rezultatai nustebino net pačius tyrėjus. Kai kurių kasyklų emisijos buvo panašios į hidroterminių karštųjų šaltinių išskiriamus kiekius ir gerokai viršijo tai, kas būdinga tipinėms natūralioms kalkakmenio oloms. Be to, anglies dioksido išsiskyrimas kinta priklausomai nuo hidrologinių sąlygų: po intensyvių liūčių emisijos gali staiga šoktelėti, todėl bendrą poveikį klimatui įvertinti dar sunkiau.

Didžiausias nerimas kyla dėl to, kad iki galo nežinoma, kiek apleistų kasyklų apskritai yra pasaulyje. Visapusiško tokių objektų registro trūkumas tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek globaliai neleidžia tiksliai apskaičiuoti bendrų emisijų iš šio šaltinio.

Pensilvanijos pavyzdys parodo problemos sudėtingumą. Šiaurės rytinėje valstijos dalyje esantis antracito regionas apima šešias grafystes ir turi vienintelius antracito anglies telkinius Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Anglies gavybos istorija šiame regione siekia 1775 m., kai pirmoji kasykla buvo įkurta netoli Pittston. Po JAV pilietinio karo gyventojų skaičius smarkiai augo, tai skatino imigracija iš Europos. Antracito pramonė pradėjo nykti tik XX a. 6-ajame dešimtmetyje, tačiau dar 2015 m. antracito regionas vis tiek išgavo apie 4,6 mln. tonų anglies, daugiausia atviruoju būdu. Po dešimtmečių intensyvios eksploatacijos liko šimtai, o gal ir tūkstančiai apleistų kasyklų, kurių niekas tiksliai nesuskaičiavo.

Dr. D. Vesper planuoja plėsti tyrimus – įtraukti daugiau kasyklų ir matavimus vykdyti ilgesnį laiką. Taip pat numatoma tirti metano – dar vienų šiltnamio dujų – emisijas. Perspektyviai atrodo ir taršos mažinimo sprendimai: vienas galimų variantų – drenažinį vandenį po žeme nukreipti vamzdynais ir įvesti į valomuosius šlapžemių plotus iš karto iš po paviršiaus. Toks metodas galėtų reikšmingai sumažinti anglies dioksido išgaravimą į atmosferą.

Nanomoksle vis dažniau didžiausias iššūkis yra ne sukurti neįprastą struktūrą, o suprasti, kas joje iš tikrųjų vyksta tada, kai ji pradeda sąveikauti su šviesa. Būtent šiame etape daugelis perspektyvių idėjų įstringa ties riba tarp gražių simuliacijų ir realios reiškinio kontrolės.

Kol tyrėjai negali vienu metu pamatyti, kur energija susitelkia ir kaip greitai ji juda, tol geresnių jutiklių, katalizatorių ar fotoninių sistemų kūrimas primena spėjimą, o ne inžineriją. Naujas „Argonne National Laboratory“ ir „Northwestern University“ komandų tyrimas priartino prie atsakymo, kaip tuščiaviduriuose metaliniuose nanorėmuose laike ir erdvėje elgiasi plazmoniniai sužadinimai – reiškinys, svarbus technologijoms, kurios remiasi ypač stipriais, lokaliai susikoncentruojančiais elektromagnetiniais laukais.

Nanorėmai domina ne be priežasties

Metaliniai nanorėmai nėra įprastos nanodalelės. Skirtingai nei vientisos dalelės, jie turi tuščiavidurę, ažūrinę geometriją, kuri leidžia kitaip valdyti ir koncentruoti elektromagnetinio lauko energiją. Jau seniai žinoma, kad tokios struktūros ypač įdomios plazmonikai, nes gali sukurti itin stiprius lokalius lauko „karštuosius taškus“, kartu pasiūlydamos didelį aktyvų paviršiaus plotą ir daugiau projektavimo laisvės nei paprastos sferos ar kubai.

Nanorėmai siejami su katalize, biosensoriais ir energijos gavimo sprendimais. Ankstesni darbai taip pat rodė, kad pagal plazmoninį jautrumą jie gali pastebimai lenkti klasikinės formos nanodaleles.

Esminė sąvoka čia – lokalizuotas paviršinis plazmoninis rezonansas. Tai situacija, kai šviesa sužadina kolektyvines elektronų osciliacijas metalinėje nanostruktūroje. Praktikoje tai leidžia sukaupti šviesos energiją srityse, gerokai mažesnėse nei šviesos bangos ilgis. Taip galima sustiprinti matavimo signalus, valdyti energijos srautus ar paspartinti kai kurias chemines reakcijas.

Vis dėlto vien teiginio „čia yra stiprus laukas“ neužtenka. Norint realiai projektuoti medžiagas, reikia žinoti, kaip laukas kinta laike, kaip jis priklauso nuo geometrijos ir kas nutinka, kai kelios tokios struktūros pradeda veikti viena kitą.

Svarbiausia buvo ne tai, ką sukūrė, o kaip į tai pažvelgė

Tyrėjai paruošė auksinius ir platininius skirtingų formų nanorėmus, įskaitant trikampius ir šešiakampius, o tada juos analizavo taikydami PINEM – ultrasparčios elektroninės mikroskopijos metodą. Jo esmė tokia: labai trumpi lazerio impulsai sužadina lauką mėginyje, o elektronų pluoštas „nuskaito“, kaip šis laukas elgiasi.

Šis metodas leidžia sujungti dvi anksčiau sunkiai suderinamas sritis: itin aukštą erdvinę ir labai gerą laikinę skiriamąją gebą. Kalbama apie nanometrus ir femtosekundes – milijardąsias metro ir kvadrilijonąsias sekundės dalis.

Svarbu ir tai, kad darbas neapsiribojo vien vaizdinimu. Komanda sujungė mikroskopijos duomenis su skaičiavimais ir elektrinio lauko simuliacijomis, todėl gavo ne tik įspūdingą vaizdą, bet ir tvirtesnį modelį, aiškinantį ryšį tarp nanorėmo formos ir jo optinio atsako.

Ką iš tikrųjų pavyko pamatyti?

Pagrindinė išvada – plazmoninės elektronų osciliacijos nanorėmuose nesielgia universaliai. Jų pasiskirstymas laike ir erdvėje aiškiai priklauso nuo struktūros formos ir dydžio. Kitaip tariant, geometrija čia nėra smulkmena: ji tiesiogiai nulemia, kaip ir kur susikoncentruoja energija. Toks supratimas leidžia medžiagas kurti konkrečioms užduotims, o ne tikėtis, kad „kaip nors suveiks“.

Antras svarbus pastebėjimas susijęs su kelių nanorėmų tarpusavio sąveika. Tyrėjai parodė, kad kai šios struktūros yra sugrupuotos, jų plazmoninis elgesys nebėra vien atskirų atsakų suma. Atsiranda papildomas sąveikos lygmuo, galintis sustiprinti lokalius laukus ir sukurti naujus energijos tekėjimo kelius.

Šis tyrimas pirmiausia parodo, kad mokslininkai geriau supranta ir aiškiau mato, kas vyksta nanorėmuose juos sužadinus šviesa. Tai didelis žingsnis fundamentaliame moksle, nors iki praktinių pritaikymų dar reikia laiko. Vis dėlto nanotechnologijose būtent ryšio tarp sandaros ir funkcijos perpratimas dažnai tampa lemiamu veiksniu.

Šaltiniai: „Phys.org“, „ACS.org“.

Šveicarijos uoste prie Bodeno ežero, Steckborn miestelyje, vykę darbai archeologus mintimis nukėlė beveik 5000 metų atgal. Rengiantis gilinti uosto dugną, po nuosėdų sluoksniu buvo pastebėtas beveik komplektiškas neolito laikų kirvis, skaičiuojantis apie 4800 metų. Vėlesnės ekspertizės parodė, kad tai vienas iš nedaugelio taip puikiai išlikusių akmens amžiaus įrankių, kada nors rastų Europoje.

Uoste reikėjo atlikti gilinimo darbus, nes dėl žemo vandens lygio ir susikaupusių sąnašų tapo sudėtinga laivyba. Kadangi pakrantėse prie ežero jau anksčiau buvo žinoma apie priešistorinių gyvenviečių pėdsakus, Thurgau (Turgovijos) archeologijos tarnyba inicijavo kontroliuojamus povandeninius kasinėjimus. Jie atvėrė nuosėdų sluoksnius, kuriuose aptikta neolito gyvenviečių fragmentų, gyvūnų kaulų, keramikos bei akmens įrankių.

Iš visų radinių labiausiai išsiskyrė būtent šis kirvis: tiek medinis kotas, tiek akmeninė galvutė išliko išskirtinai geros būklės. Radiokarboninis datavimas leido nustatyti, kad įrankis pagamintas apie 2800 metus prieš Kristų, t. y. vėlyvuoju neolito laikotarpiu šiame Europos regione.

Kotas buvo pagamintas iš uosio – medienos, kuri ir anuomet buvo vertinama dėl tvirtumo bei elastingumo. Akmeninė kirvio galvutė suformuota iš prasinito – kietos, patvarios metamorfinės uolienos. Nors ši medžiaga žinoma Alpių regione, mokslininkai mano, kad ji galėjo būti paimta iš vietinių moreninių sąnašų, o tai rodo gerą tuometinių žmonių aplinkos pažinimą.

Tokie įrankiai neolito bendruomenėms buvo itin svarbūs kasdieniame gyvenime. Jie pasitarnaudavo kertant medžius, apdirbant medieną, statant polines konstrukcijas, o tam tikrais atvejais galėjo turėti ir simbolinę reikšmę. Aplink Bodeno ežerą aptinkamos gausios polinės gyvenvietės liudija, kad šio regiono žmonės buvo išplėtoję mišrią pragyvenimo strategiją, derindami žemdirbystę, gyvulininkystę, žvejybą ir rinkimą.

Tokio senumo įrankio išlikimas viename gabale archeologijoje laikomas tikra retenybe. Pelkėtos, ežerų nuosėdomis turtingos sąlygos palankios organinių medžiagų išsaugojimui, kurios įprastose sausumos radvietėse dažniausiai suyra. Todėl iki mūsų dienų išliko ne tik akmeninė dalis, bet ir visa konstrukcija su kotu – tai suteikia tyrėjams itin vertingų žinių apie neolito technologijas bei naudotas žaliavas.

Iškeltas artefaktas buvo kruopščiai konservuotas ir restauruotas, o vėliau perduotas nuolatinei ekspozicijai Frauenfeld Archeologijos muziejuje.

Šaltinis: Thurgau kantonas

Po pusantro šimtmečio hipotezių, debatų ir tarpusavyje prieštaraujančių teorijų geologai paskelbė proveržį aiškinantis vieną įdomiausių Šiaurės Amerikos kraštovaizdžio reiškinių. Pagrindinis klausimas buvo paprastas, tačiau gluminantis: kodėl ir kaip Green River „prasikirto“ per kalnų masyvą, tarsi tekėdama „į kalną“, užuot, kaip įprasta, aplenkusi kalnus.

Šis reiškinys buvo žinomas dar XIX amžiaus antroje pusėje. 1869 metais keliautojas ir tyrinėtojas John Wesley Powell, leisdamasis istorine kelione vandeniu, pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kas atrodė prieštaraujant esminiams skysčių judėjimo dėsniams: upė kirto kalnus, kuriuos, regis, logiška būtų apeiti plačiu lanku.

Kaip pabrėžia mokslininkai, upė niekada iš tiesų netekėjo „į kalną“ tiesiogine prasme. Tačiau maždaug 160 kilometrų ilgio atkarpoje jos dabartinė vaga driekiasi gilyn į Uinta kalnagūbrį ir jį kerta, o ne apiplaukia. Nenuostabu, kad tai ilgai kėlė ginčus ir skatino įvairias interpretacijas, tačiau ilgai trūko atsakymo į esminį klausimą – kodėl susiklostė būtent toks maršrutas.

Galimas paaiškinimas pateiktas mokslo žurnale „Journal of Geophysical Research: Earth Surface“ publikuotame tyrime. Jo autoriai teigia, kad atsakymo reikia ieškoti gerokai giliau nei vien paviršinėje erozijoje: esminis veiksnys buvo ne pats kalnas, o procesai po juo – Žemės mantijoje.

Tyrėjų teigimu, upės trasą galėjo nulemti procesas, vadinamas litosferos „lašėjimu“. Tai geologinis mechanizmas, kai itin tankios uolienos apatinėje litosferos plokščių dalyje palaipsniui atsiskiria ir grimzta į Žemės mantiją – tarsi tiršto medaus lašai, nuslystantys nuo šaukšto.

Kai sunkus materialas atskyla nuo apatinės plutos dalies, virš jo esantis paviršius laikinai nusėda. Taip susiformuoja žemesnė teritorija, kurią lengviau ardyti erozijai. Pasak mokslininkų, būtent tai ir galėjo sudaryti sąlygas Green River tekėti per dabartinių Uinta kalnų teritoriją tuo metu, kai šie buvo žemesni ir labiau suplokštėję, o vėliau vėl pakilo.

Naujajame tyrime sujungti seisminės tomografijos duomenys, kompiuterinis modeliavimas ir topografijos analizės. Tai leido po Uinta kalnagūbriu, maždaug 200 kilometrų gylyje, aptikti plačią, vėsesnę anomaliją. Mokslininkai ją interpretavo kaip atsiskyrusios litosferos medžiagos likučius.

Analizė rodo, kad šis litosferos fragmentas į mantiją galėjo nuslinkti prieš 2–5 milijonus metų – tai sutampa su laikotarpiu, kai, sprendžiant iš geomorfologinių požymių, Green River pradėjo kirsti kalnagūbrį.

Kai sunkus materialas nuslinko, paviršius nusėdo, o upė galėjo intensyviai ardyti reljefą ir formuoti gilius kanjonus. Vėliau, kai tankioji medžiaga „dingo“ mantijoje, karštesnės ir mažesnio tankio uolienos pakėlė paviršių, suformuodamos dabartines Uinta aukštumas. Dėl to šiandien upė meandruoja reljefe, kuris iš šalies gali atrodyti tarsi senesnių kalnų „įkalinta“ slėnyje.

Ankstesnės teorijos siūlė įvairius paaiškinimus: nuo idėjos, kad upė egzistavo dar iki kalnų iškilimo, iki hipotezių apie nuosėdų kaupimąsi, galėjusį keisti slėnio aukštį. Tačiau naujas aiškinimas teigia, kad svarbiausi pokyčiai vyko giliai po paviršiumi.

Šaltinis: „Le Monde“

Tai vienas iš tų darbų, kuriuose teorinė fizika sąmoningai mėgina vienu metu išspręsti dvi dideles mįsles. Viena jų – informacijos paradoksas juodosiose skylėse, jau dešimtmečius keliantis įtampą tarp kvantinės mechanikos ir gravitacijos. Kita – elektrosilpnoji skalė ir klausimas, iš kur atsiranda su Higso lauku siejama vertė. Naujas Slovakijos mokslų akademijos tyrėjų pasiūlymas teigia, kad abu šie klausimai gali turėti vieną geometrinę šaknį: septynmatę erdvę su vadinamąja torsija.

Skamba tarsi kosmologijos ir matematinės fantazijos paribiai, tačiau autoriai tai pateikia ne kaip metaforą. Jie aprašė modelį, publikuotą žurnale General Relativity and Gravitation, kuriame juodoji skylė savo „gyvenimo“ nebaigia visiškai išnykdama. Pasak jų, paskutinėje Hawkingo garavimo stadijoje atsiranda atstūmimo efektas, sustabdantis procesą ir paliekantis stabilų likutį. Būtent jis, anot tyrėjų, galėtų išsaugoti informaciją, kuri klasikinėje interpretacijoje, regis, prapuola negrįžtamai.

Įdomiausia tai, kad ta pati geometrinė konstrukcija, kaip teigiama, natūraliai veda ir prie maždaug 246 GeV elektrosilpnosios skalės – vertės, tiesiogiai susijusios su Higso lauko vakuumine tikėtinąja verte. Kitaip tariant, vietoje dviejų atskirų paslapčių gauname užuominą, kad gamta galėjo jas „užrakinti“ tame pačiame seife – tik reikėjo į spyną pažvelgti iš aukštesnio matmens perspektyvos.

Juodoji skylė, kuri neišnyksta iki galo

Pradinis taškas gerai žinomas. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje S. Hawkingas parodė, kad juodosios skylės nėra absoliučiai juodos – jos skleidžia spinduliuotę ir per labai ilgą laiką praranda masę. Problema ta, kad jei toks objektas visiškai išgaruoja, informacija apie viską, kas į jį pateko, tarsi išnyksta kartu su juodąja skyle. Tai prieštarauja vienam pagrindinių kvantinės mechanikos principų – informaciją sunaikinti neturėtų būti įmanoma.

Naujasis modelis remiasi septynmatėje erdvėje formuluojama Einsteino–Cartano teorija. Skirtingai nei bendroji reliatyvumo teorija, ji leidžia ne tik erdvėlaikio kreivumą, bet ir jo „susisukimą“, vadinamą torsija. Būtent torsija, pasak autorių, ekstremaliomis – Plancko mastelio – tankio sąlygomis turėtų generuoti atstūmimo jėgą. Vietoje „kosminio duomenų ištrynimo“ atsiranda savotiškas saugiklis: juodoji skylė nustoja trauktis ir palieka stabilų likutį. Jo masė, tyrėjų vertinimu, būtų apie 9 × 10⁻⁴¹ kg.

Toks požiūrio pokytis įdomus: dažname populiariame vaizdinyje juodoji skylė veikia kaip pramoninė smulkintuvė, viską sunaikinanti amžiams. Čia ji labiau primena ugnį atlaikiusį šarvuotą seifą: išorėje – katastrofa, bet viduje kažkas išlieka. Ir būtent tas „kažkas“ esą yra svarbiausia, nes be materialaus ar geometrinio informacijos nešiklio paradoksas sugrįžta per kitą galą.

Septyni matmenys kaip informacijos archyvas

Autoriai teigia, kad stabilus juodosios skylės likutis nebūtų vien „negyva“ liekana. Jų interpretacijoje toks likutis galėtų saugoti informaciją per vadinamųjų kvazinormaliųjų modų spektrą – tai būdingi virpesiai, susiję su geometrija ir torsijos lauku. Šie virpesiai ir atliktų egzotiško duomenų nešiklio vaidmenį.

Darbo tekste pateikiamas ir konkretus įvertis: likutis po Saulės masės juodąja skyle, anot autorių, galėtų talpinti apie 1,515 × 10⁷⁷ kubitų informacijos. Toks skaičius parodo modelio ambiciją – tai ne miglota užuomina, kad „galbūt kažkas išlieka“, bet bandymas nurodyti mechanizmą ir „kosminio sandėlio“ talpą.

Žinoma, tai vis dar nėra galutinis klausimo uždarymas. Tai teorinis pasiūlymas, o ne eksperimentinis triumfas. Jei teigiama, kad informacija neišnyksta, anksčiau ar vėliau reikia parodyti, kur ji laikoma ir kaip „suarchyvuojama“. Šiame darbe archyvaro vaidmenį perima aukštesnių matmenų geometrija.

Netikėtas trumpasis kelias iki Higso lauko

Provokuojamiausia darbo dalis, vis dėlto, susijusi ne su juodosiomis skylėmis, o su dalelių fizika. Tyrėjai rašo, kad „sumažinus“ teoriją iš septynių matmenų iki keturių, tas pats geometrinis aparatas natūraliai išveda elektrosilpnąją skalę apie 246 GeV. Ši vertė siejama su Higso lauko vakuumine tikėtinąja verte, nuo kurios priklauso, kad elementariosios dalelės nėra bemasiai „šešėliai“.

Praktiškai tai reiškia bandymą sukurti geometriją, kuri ne tik „sutvarko“ Hawkingo garavimo pasekmes, bet ir paaiškina, kodėl dalelių pasaulyje atsiranda būtent toks energijos mastelis. Tai drąsus teiginys, nes hierarchijos problema ir elektrosilpnosios skalės kilmė yra vienos iš tų mįslių, kurios jau seniai verčia fizikus ieškoti vis naujų teorinių rėmų.

Šis modelis leidžia manyti, kad dalelių masė galėtų būti geometrijos savybių padarinys, o ne atskiras „triukas“, įterptas vėlesniame Visatos „konstravimo“ etape. Ambicija didžiulė, tačiau toks pat didelis išlieka atstumas tarp matematinio nuoseklumo ir patvirtinimo gamtoje.

Graži teorija, bet atsiskaityti reikės su kosmosu

Autoriai pabrėžia, kad su papildomais matmenimis siejami Kaluza–Kleino sužadinimai turėtų mases apie 8,6 × 10¹⁵ GeV. Tai nepalyginamai viršija Didžiojo hadronų greitintuvo galimybes, todėl greito patvirtinimo akceleratoriniais eksperimentais čia nesitikima.

Vis dėlto modelis nebūtinai yra visiškai netestuojamas. Tyrėjai mini kelis galimus pėdsakus: stabilūs Plancko mastelio likučiai galėtų sudaryti dalį tamsiosios medžiagos, o septynmatės geometrijos „įspaudai“ galėtų būti užrašyti kosminiame mikrobangų fone arba pirmykštėse gravitacinėse bangose. Kitaip tariant, jei laboratorija tyli, belieka klausti pačios Visatos – ji ne tokia pasiekiama kaip sinchrotronas, tačiau turi gerokai ilgesnę atmintį.

Šiuolaikinė fizika kartais primena komandą puikių specialistų, sėdinčių atskiruose kambariuose ir kiekvieną kamuoja savos krizės: vieni sprendžia juodųjų skylių galvosūkius, kiti – Higso lauko klausimus, treti – tamsiąją medžiagą. Tokie modeliai yra bandymas atverti duris tarp tų kambarių.