Blog

Vairuotojai, pamatę užsidegusią kuro rezervo lemputę, dažniausiai stengiasi kuo greičiau užsukti į degalinę. Tai – teisingas įprotis, naudingas ir automobiliui. Tačiau ką daryti, jei artimiausios degalinės nėra, o kuro papildyti greitai nepavyksta? Kiek realiai dar galima nuvažiuoti, kai įsijungia rezervo indikatorius?

Vieno universalaus atsakymo nėra, nes viskas priklauso nuo konkretaus automobilio ir jo degalų bako. Dažnai galioja paprasta taisyklė: kuo didesnis bakas, tuo didesnė ir rezervo atsarga. Dėl to vienuose automobiliuose lemputė užsidega, kai prognozuojamas likutinis nuotolis siekia apie 80–100 km, o kituose – tik maždaug ties 50 km.

Automobilių meistrai pabrėžia, kad važiavimas „ant rezervo“ turėtų būti tik išimtis, o ne kasdienė praktika. Nors vienkartinis važiavimas keliasdešimt kilometrų paprastai nepadarys didelės žalos, nuolatinis mažas kuro kiekis bake gali baigtis remontais, kainuojančiais tūkstančius eurų.

Didžiausia rizika dažnai tenka kuro siurbliui. Jis yra tepamas ir aušinamas pačiu bake esančiu kuru, todėl, kai kuro lygis nuolat žemas, siurblys gali perkaisti. Ilgainiui tai gali baigtis jo užstrigimu ar gedimu. Be to, padidėja tikimybė, kad į kuro sistemą pateks oras.

Dar viena rimta problema – įsiurbti įvairius nešvarumus, per metus susikaupusius bako dugne. Nuosėdos, rūdys ir kitos dalelės gali užkimšti kuro filtrą, o kraštutiniais atvejais – pakenkti purkštukams. Rizika ypač išauga tuomet, kai kuro filtras keičiamas nereguliariai.

Metalo drožlės ar kitos dalelės gali ne tik sugadinti brangius mazgus (kuro siurblį, purkštukus), bet ir sukelti oro patekimą į sistemą. Tokiais atvejais variklis gali prarasti galią, o automobilio dinamika pradeda akivaizdžiai skirtis nuo gamyklinių parametrų.

Vertėtų atsižvelgti ir į skirtumus tarp benzininių bei dyzelinių variklių. Benzininiams automobiliams ši problema dažniausiai išsprendžiama paprasčiau – paprastai pakanka papildyti baką, ir variklis vėl užsiveda be didesnių sunkumų.

Dyzeliniuose automobiliuose situacija gali būti gerokai sudėtingesnė. Jei sistema užsiorina, variklis gali išvis neužsivesti. Tuomet neretai prireikia automobilį nuvilkti į servisą ir atlikti kuro sistemos nuorinimą.

Dažnas važiavimas esant mažam kuro lygiui gali sukelti ir elektronikos sutrikimų. Prietaisų skydelyje gali užsidegti „check engine“ indikatorius, nes variklio valdymo blokas fiksuoja klaidas. Kuro užterštumas gali lemti įvairius simptomus: uždegimo pertrūkius, kuro temperatūros didėjimą ar įpurškimo slėgio kritimą. Svarbu tai, kad kai kurie sutrikimai gali išlikti dar kurį laiką net ir po to, kai bakas jau papildytas.

Įdomu ir tai, kad važiavimas „ant rezervo“ gali baigtis… bauda. Pavyzdžiui, jei Vokietijos greitkelyje pritrūks kuro ir dėl to bus sutrikdytas eismas (situacija, kurios buvo galima išvengti), į įvykį atvykusi policija gali skirti iki 85 eurų baudą. Toks pats principas taikomas ir sustojusiems elektromobiliams, kai išsikrauna baterija. Dėl šios priežasties Vokietijos greitkeliuose dažnai pateikiama informacija apie degalines ir atstumus iki jų.

Rūdys, kėbulo remonto pėdsakai ar netolygiai dirbantis variklis – dalykai, kuriuos dauguma pirkėjų nesunkiai pastebi apžiūrėdami naudotą automobilį. Su pavarų dėže gerokai sudėtingiau: jos problemos neretai išryškėja tik po ilgesnės kelionės, o remonto kaina kartais gali viršyti paties automobilio vertę. Tai ypač aktualu automatinėms pavarų dėžėms, įskaitant Lietuvoje dažnai sutinkamas dviejų sankabų transmisijas, kurių konstrukcija yra gerokai sudėtingesnė nei klasikinės mechaninės dėžės.

Pavarų dėžė sujungia variklį su transmisija – be jos automobilis paprasčiausiai nejudėtų. Mechaninėje dėžėje pavarą pasirenka pats vairuotojas, o automatinėse (tiek su sukimo momento keitikliu, tiek dviejų sankabų, pavyzdžiui, DSG tipo) pavarų parinkimą valdo elektronika, dirbanti kartu su sudėtinga hidrauline sistema. Kuo daugiau komponentų, tuo daugiau potencialių gedimų, o remontas beveik visada reiškia, kad dėžę tenka nuimti ir ardyti – todėl darbai būna brangūs.

Dviejų sankabų transmisijos, masiškai naudotos „Volkswagen“ grupės automobiliuose, bet sutinkamos ir „Ford“, „Hyundai“ bei „Renault“ modeliuose, bando suderinti mechaninės dėžės efektyvumą su automato patogumu. Dvi sankabos perduoda sukimo momentą į du atskirus velenus: vienas aptarnauja nelygines, kitas – lygines pavaras. Visą sistemą prižiūri mechatronikos mazgas – kompiuterio ir itin tikslios hidraulinės dalies derinys, kuriame elektromagnetiniai vožtuvai reguliuoja alyvos srautą kanaluose, kurių skerspjūvis gali nesiekti nė milimetro.

Mechatronikos problemos dažniausiai pasireiškia trūkčiojimu pajudant iš vietos. Važiuojant gali „pradingti“ pavara, dėžė gali peršokti kelis laipsnius arba kelis kartus bandyti įjungti tą pačią pavarą. Kai kuriuose „Volkswagen“ grupės modeliuose įspėjamuoju ženklu laikomas ir pasikeitęs „D“ raidės vaizdas prietaisų skydelyje – vietoj įprasto kontūro ji gali būti rodoma kaip užpildytas stačiakampis.

Dažniausia mechatronikos bėdų priežastis – užteršta transmisinė alyva. Metalo drožlės, atsirandančios dėl įprasto sankabų ir krumpliaračių darbo, o dėžėse su „šlapia“ sankaba – ir nusidėvinčios trinties medžiagos dulkės, laikui bėgant užkemša mikroskopinius hidraulinius kanalus. Dėl to dviejų sankabų dėžėse ypač svarbu laiku keisti alyvą – maždaug kas 60–80 tūkst. km.

Mechaninis guolių nusidėvėjimas aktualus tiek mechaninėms, tiek automatinėms pavarų dėžėms, įskaitant dviejų sankabų konstrukcijas. Pavarų dėžės velenai sukasi esant didelei apkrovai, todėl jiems reikalingi tiksliai parinkti rutuliniai ar ritininiai guoliai. Gerai suprojektuotoje dėžėje jie gali tarnauti visą automobilio eksploatacijos laiką, tačiau pasitaiko konstrukcijų, kuriose guoliai parinkti per silpni.

Nusidėvėjęs guolis dažniausiai išduoda save ūžimu, kuris pasireiškia tik tam tikromis pavaromis. Taip nutinka todėl, kad daugelyje dėžių vienas velenas aptarnauja nelygines, o kitas – lygines pavaras, tad problema išryškėja tik konkrečiuose perjungimo režimuose.

Guoliams dėvintis, didėja trintis ir temperatūra, o tai blogina tepalo savybes. Kraštutiniais atvejais guolis gali užstrigti, o dėžė – staiga užsiblokuoti. Tarp gerai žinomų pavyzdžių minimos „Opel“ M32 mechaninės dėžės, gamintos iki 2012 metų, taip pat ir ankstyvos šešių pavarų DSG dėžių versijos, naudotos „Volkswagen“ grupės automobiliuose.

Perkant automobilį esminė taisyklė – pakankamai ilgas bandomasis važiavimas. Geriausia, jei jis trunka bent 20–30 minučių ir apima skirtingas sąlygas: pajudėjimą į įkalnę, važiavimą kamščiuose su dažnais sustojimais ir startais bei greitesnį ruožą, kuriame dėžė dirba aukštesnėmis pavaromis esant didesnei apkrovai. Šalta transmisinė alyva yra tirštesnė, todėl gali „paslėpti“ dalį nusidėvėjimo požymių.

Kiekvieno sustojimo metu verta perjungti iš neutralios padėties į „D“ ir grįžti atgal, stebint, ar dėžė reaguoja be delsimo ir be trūkčiojimų. Dviejų sankabų dėžėse ypatingą dėmesį skirkite pajudėjimui iš vietos ir manevravimui stovėjimo aikštelėje – būtent mažais greičiais sankabos dirba intensyviausiai ir greičiausiai atskleidžia silpnąsias vietas.

Naujų padangų komplekto įsigijimas dažnai kainuoja nemažai, todėl prieš priimant sprendimą verta patikrinti dalyką, apie kurį nemaža dalis vairuotojų pamiršta. Tai DOT numeris – žymėjimas, praverčiantis ne tik perkant naujas padangas, bet ir reguliariai tikrinant tas, kurios jau sumontuotos automobilyje. Kur jo ieškoti ir ką jis reiškia?

Artėjant sezonui daugelis vairuotojų ruošiasi keisti žiemines padangas į vasarines. Vieni svarstys įsigyti naują komplektą, kiti tikrins padangas, naudotas praėjusį sezoną. Be vizualios būklės įvertinimo ir protektoriaus gylio patikros, daug informacijos suteikia DOT numeris, esantis kiekvienos padangos šone.

Pagal galiojančią praktiką padanga, parduodama kaip nauja, gali būti pagaminta ne seniau kaip prieš trejus metus. Tai reiškia, kad įsigijus „naują“ komplektą nėra garantijos, jog padangos ką tik nuriedėjo nuo gamybos linijos. Dėl to svarbu patikrinti DOT žymėjimą.

Ant kiekvienos padangos šoninės sienelės, greta dydžio ar gamintojo pavadinimo, yra specialus kodas. Tai DOT (angl. Department of Transportation) – simbolių seka, nurodanti, be kita ko, gamybos vietą ir techninius parametrus. Tačiau vairuotojui svarbiausios yra keturios paskutinės skaitmenys – jos parodo tikslią padangos pagaminimo datą.

Pirmos dvi skaitmenys reiškia savaitę, o kitos dvi – metus. Pavyzdžiui, įrašas 0723 reiškia, kad padanga pagaminta 2023 metų 7-ąją savaitę, t. y. vasarį.

Tuo metu du pirmieji ženklai po DOT simbolio nurodo gamyklą, kurioje padanga pagaminta, o dar du kiti – priskiriami padangos dydžiui. Likę ženklai tarp jų dažniausiai yra gamintojo vidinis žymėjimas. DOT numerį gali sudaryti iki 12 ženklų.

Laikui bėgant guma pamažu praranda savo savybes net ir tuomet, kai padanga beveik nenaudojama. Medžiaga kietėja, tampa mažiau elastinga ir labiau linkusi skilinėti. Mažėja sukibimas, o tai tiesiogiai veikia važiavimo saugumą ir stabdymo kelią.

Nors gamintojai naudoja priedus, lėtinančius senėjimo procesą, visiškai jo sustabdyti neįmanoma. Todėl net ir gerai vizualiai atrodanti padanga dėl amžiaus gali nebeužtikrinti reikiamų savybių kelyje.

Įprastai eksploatuojamos padangos dėvisi dėl protektoriaus trynimosi. Dažnai rekomenduojama maždaug po penkerių naudojimo metų atidžiau stebėti jų būklę ir ieškoti pirmųjų nusidėvėjimo požymių, pavyzdžiui, smulkių įtrūkimų. O padangas, senesnes nei 10 metų, patariama keisti nedelsiant net ir tada, jei iš pirmo žvilgsnio jos atrodo tvarkingos.

Svarbu prisiminti ir galiojančius reikalavimus. Minimalus leistinas protektoriaus gylis yra 1,6 mm, todėl nukritus žemiau šios ribos padangų keitimas tampa privalomas. Vis dėlto delsti iki visiško protektoriaus „nuvažiavimo“ neverta – dėl gerokai prastesnio sukibimo ir pailgėjusio stabdymo kelio.

Padangų būklė gali būti tikrinama ir kelių patikros metu. Pareigūnai vertina ne tik protektoriaus gylį, bet ir tolygų nusidėvėjimą, galimus pažeidimus, taip pat ar vienoje ašyje sumontuotos vienodos padangos.

Problemų kyla, kai protektorius per mažas, padangos pažeistos arba tarpusavyje skiriasi. Tokiu atveju pareigūnas gali sulaikyti transporto priemonės registracijos liudijimą ir nukreipti automobilį techninei apžiūrai. Bauda kraštutiniais atvejais gali siekti iki maždaug 700 eurų.