Blog

Slyva sode – ne tik graži puošmena, bet ir skanių bei vertingų vaisių šaltinis. Vis dėlto, kad derlius netaptų sukirmijusių slyvų problema, medį verta laiku apsaugoti nuo kenkėjų. Vienas paprasčiausių ir seniai pasiteisinusių būdų – ant kamieno uždedama gofruoto kartono juosta. Toks sprendimas padeda sumažinti kenkėjų kiekį nenaudojant cheminių augalų apsaugos priemonių.

Dažniausia sukirmijusių slyvų priežastis – slyvinė vaisėdė (nedidelis drugys), kurio lervos minta vaisių viduje. Kenkėjai kiaušinėlius ant vaisių užuomazgų gali dėti jau gegužę, o antroji banga pasireiškia nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos, kai slyvos pradeda nokti. Iš kiaušinėlių išsiritusios vikšrų lervos greitai įsigraužia į vaisiaus minkštimą, gadina derlių ir gali paskatinti ankstyvą vaisių kritimą.

Daugiausia lervų žiemoja po atšokusia, sutrūkinėjusia žieve arba paklotėje po medžiais, todėl senesnės slyvos dažniau nukenčia nuo kenkėjų. Dėl šios priežasties apsauga turėtų būti nuosekli: reikalingos ir mechaninės priemonės, ir profilaktika.

Viena ekologiškiausių priemonių – gofruoto kartono juosta ant kamieno. Tai paprasti namų spąstai lervoms, kurios ieško vietos pasislėpti. Kartono gofruotas paviršius primena natūralius žievės plyšelius, todėl kenkėjai noriai į jį sulenda. Taip galima sumažinti jų populiaciją ir kartu išvengti cheminių purškimų.

Kaip uždėti juostą?

Vikšrai, judantys kamienu aukštyn arba žemyn, sustoja ties juosta ir joje randa slėptuvę. Ten jie gali virsti lėliukėmis arba peržiemoti, o tai leidžia juos lengvai surinkti ir pašalinti.

Juostą rekomenduojama tvirtinti du kartus per sezoną.

Kada juostą nuimti?

Braškės lengvai pasiduoda ligoms, ypač drėgnomis dienomis: uogos ima pelyti ir pūti, lapai silpsta, o derlius mažėja. Tačiau jų būklę lemia ne tik laistymas ar tręšimas. Didelę reikšmę turi ir kaimynystė lysvėje. Vienas sėkmingiausių derinių – tarp braškių sodinamas česnakas.

Česnakas ir braškės dera puikiai, nes česnakas skleidžia intensyvų kvapą ir išskiria natūralių apsauginių medžiagų, kurios slopina dalies patogenų plitimą bei atbaido kai kuriuos kenkėjus. Dėl to braškės auga sveikesnėje aplinkoje.

Pagrindinis tikslas – sumažinti grybinių ligų riziką, ypač drėgnais sezonais. Braškės yra itin jautrios pilkajam puviniui, todėl kiekvienas būdas, padedantis bent kiek sumažinti problemą, yra vertingas. Česnakas šiuo atveju prisideda prie lysvės apsaugos ir gerina bendrą augalų gyvybingumą.

Nauda tuo nesibaigia. Toks derinys gali padėti sumažinti vandens garavimą ir piktžolių plitimą. Be to, abi kultūros viena kitai netrukdo taip, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, todėl bendra erdvė išnaudojama efektyviau.

Paprastai tariant, česnakas aplink derančias braškes sukuria palankesnę mikroaplinką. Jo kvapas nemalonus daliai vabzdžių, o sieros junginiai ir fitoncidai apsunkina kai kurių nepageidaujamų mikroorganizmų vystymąsi.

Daugelis sodininkų pastebi, kad tokioje lysvėje būna mažiau problemų dėl uogų puvimo, o krūmeliai atrodo sveikesni. Lapai tvirtesni, uogos mažiau linkusios gesti, o pati lysvė atrodo tvarkingesnė ir stabilesnė.

Veikia ir dar vienas mechanizmas: braškės savo lapais dengia dirvą, todėl šalia česnako žemė lėčiau išdžiūsta. Tai ypač naudinga pavasarį ir vasaros pradžioje, kai augalai intensyviai auga. Tuomet česnakas gali gerai įsišaknyti ir vystytis nepatirdamas ryškios konkurencijos.

Dar vienas privalumas – geresnis mažos erdvės išnaudojimas. Vietoj to, kad česnaką augintumėte atskiroje lysvėje, galima jį derinti su braškėmis ir taip gauti dvigubą naudą.

Vis dėlto svarbu tai daryti apgalvotai, o ne tiesiog susmeigti skilteles ten, kur atsirado laisvas žemės lopinėlis. Jei braškių lysvė ką tik įrengta, verta leisti augalams gerai įsišaknyti. Česnaką geriausia įsodinti tuomet, kai braškės jau prigijusios ir sustiprėjusios.

Česnaką galima sodinti dviem būdais, tačiau mažesniuose soduose dažniau pasiteisina variantas, kai jis sodinamas tarp braškių eilių – taip taupoma vieta.

Skiltelės sodinamos smailiu galu į viršų, maždaug 4–6 cm gyliu. Tarpai turėtų siekti apie 8–10 cm, kad augalas turėtų vietos augti. Per tankiai sodinti nereikėtų – čia svarbu protingas išdėstymas.

Česnaką galima sodinti rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai tik dirva tinkama darbams. Jei norite praktiškai suplanuoti lysvę, verta sodinti taip, kad nuėmus česnakų derlių braškės antroje sezono pusėje gautų daugiau erdvės.

Pirmasis pastebimas rezultatas dažniausiai būna sveikesnė braškių išvaizda: lapai mažiau nusilpę, krūmeliai atrodo tvirtesni, o uogos po lietaus rečiau ima greitai gesti. Žinoma, daug kas priklauso nuo oro, veislės ir bendros priežiūros, tačiau tinkama kaimynystė tikrai gali turėti įtakos.

Antras privalumas – mažesnis kai kurių kenkėjų spaudimas. Česnakas neišnaikins vabzdžių visiškai, bet gali sumažinti jų aktyvumą. Tai ypač svarbu, jei sodą norite prižiūrėti kuo natūraliau ir neskubėti griebtis purškalų.

Trečias pliusas – vietos taupymas. Vienoje lysvėje galite turėti ir braškes, ir česnaką, nepakenkdami nė vienam augalui. Tai praktiška mažame sode ar sodyboje, o dalis sodininkų pastebi ir tai, kad uogos būna stambesnės, o lysvė kelia mažiau rūpesčių sezono metu.

Dažniausia klaida – per didelis sutankinimas. Jei česnaką pasodinsite per tankiai, vietoj naudos braškėms pabloginsite oro cirkuliaciją ir sumažinsite maisto medžiagų prieinamumą. Tuomet visas tokios kaimynystės privalumas pradeda nykti.

Kita klaida – česnaką sodinti apleistoje, sunkioje ir įmirkusioje dirvoje. Nei česnakas, nei braškės gerai neaugs vietoje, kur nuolat stovi vanduo. Tai tiesus kelias į šaknų puvimą ir ligų plitimą.

Taip pat svarbu saugotis mechaninių pažeidimų. Ravint, mulčiuojant ar renkant derlių lengva priminti jaunas česnako skilteles ar pažeisti braškių šaknis. Todėl sodinimus verta suplanuoti iš anksto taip, kad augalus būtų patogu pasiekti.

Darželinė monarda – įspūdingas augalas, kuris ne tik gausiai žydi visą vasarą, bet ir gali padėti atbaidyti erkes bei kitus įkyrius vabzdžius. Dėl intensyvaus kvapo ji yra puikus pasirinkimas namų sodui, o kartu vilioja bites ir drugelius.

Darželinė monarda (Monarda L.) – notrelinių šeimai priskiriamas augalų genties pavadinimas, apimantis maždaug 12–22 rūšis (priklausomai nuo šaltinio). Lotyniškas monardos pavadinimas kilo nuo ispanų gydytojo ir botaniko Nicolás Bautista Monardes pavardės – jis siekė susisteminti naujas augalų rūšis, atkeliavusias iš Naujojo Pasaulio. Monardos pirmtaku laikoma vadinamoji laukinė bergamotė, žydinti švelniais alyviniais žiedais.

Notrelinių šeimos augalai natūraliai paplitę Šiaurės Amerikoje – nuo Kanados iki Meksikos. Jie dažniausiai auga miškuose, prerijose ir sausesnėse atvirose vietovėse. Dalis rūšių išplito kaip auginami augalai, o kai kurias galima rasti ir Lenkijoje.

Monarda vertinama ne vien kaip dekoratyvinis augalas – ji turi ir daugiau privalumų, todėl naudojama tiek virtuvėje, tiek vaistažolių praktikoje. Monarda priklauso tai pačiai šeimai kaip mėta, todėl, kaip ir ji, pasižymi raminamuoju, sutraukiamuoju poveikiu, gali padėti virškinimo sistemai, būti vartojama esant lengvam nevirškinimui. Ji taip pat neretai naudojama kaip pagalbinė priemonė peršalus ar sergant infekcijomis.

Darželinė monarda yra medingas augalas – ją gausiai lanko bitės. Vabzdžius vilioja stiprus kvapas ir ryškūs, intensyvių spalvų žiedai.

Dėl šių savybių monarda gali tapti tikra sodo puošmena: ji pritraukia drugelius, bites ir kitus apdulkintojus, o kartu, dėl kvapo, gali padėti atbaidyti įkyrias erkes.

Monarda mėgsta šiltas ir saulėtas vietas – tokiomis sąlygomis ji gali žydėti net iki 90 dienų. Visiškame pavėsyje žiedai paprastai būna smulkesni ir mažiau dekoratyvūs. Augalui tinka derlinga, šiek tiek drėgna dirva, o priežiūra nėra sudėtinga: svarbiausia reguliariai laistyti ir prireikus apkarpyti. Karštomis dienomis laistyti reikėtų dažniau, tačiau saikingai, kad žemė būtų tik lengvai drėgna.

Taip pat verta tręšti organinėmis trąšomis. Kadangi monarda yra atspari šalčiui, papildomo dengimo žiemai paprastai nereikia.

Darželinė monarda puikiai tinka namų soduose: jos kvapas greitai ir gana efektyviai atbaido erkes, o kartu gali padėti sumažinti ir kitų kenkėjų, pavyzdžiui, šliužų ar grambuolių lervų, aktyvumą. Todėl ją verta rinktis dar šį sezoną.

Monarda – ne vienintelis augalas, siejamas su erkių atbaidymu. Panašių savybių gali turėti ir kiti kvapnūs augalai.

Erkės mėgsta aukštą, tankią žolę ir krūmus, todėl norint sumažinti jų kiekį, patariama reguliariai apkarpyti augmeniją, šalinti piktžoles ir veją pjauti kuo žemiau.

Net ir mažas balkonas gali tapti tikra ramybės oaze, kurioje norėsis leisti visą vasaros sezoną. Kad erdvė būtų ne tik funkcionali, bet ir jauki, svarbu apgalvoti tiek baldus, tiek dekoracijas.

Mažo balkono įrengimą verta pradėti nuo tikslių matmenų: tai padės suplanuoti išdėstymą, pasirinkti stilių ir įsigyti tik tai, ko iš tiesų reikia. Tokioje erdvėje geriausiai pasiteisina sulankstomi baldai – juos patogu greitai pastatyti ir, prireikus, lengvai sandėliuoti. Taip pat svarbu, kad baldai būtų atsparūs įvairioms oro sąlygoms, todėl verta rinktis tinkamai impregnuotas natūralias medžiagas arba kokybiškus dirbtinius sprendimus.

Grindims galima rinktis medines terasines plyteles, kitas lauko plyteles ar net dirbtinę veją. Sienas nesunku pagyvinti bambukinėmis demblėmis ar natūraliais audiniais. Daug jaukumo suteikia ir augalai – jie gali visiškai pakeisti balkono nuotaiką bei įvaizdį.

Didelį vaidmenį kuria apšvietimas. Vieni renkasi LED lemputes, kiti – saulės energija įkraunamas šviesos girliandas. Pravartu turėti ir papildomą, pernešamą šviesos šaltinį, pavyzdžiui, stilingą žibintą.

Šį sezoną dėmesio sulaukia „Ikea“ siūlomas žibintas „Borrby“ – paprasta ir nebrangi dekoracija, galinti akimirksniu atnaujinti balkono vaizdą. Jis parduodamas dviejų spalvų – juodos ir baltos – ir tinka naudoti tiek viduje, tiek lauke. Žibintas yra 28 cm aukščio, pagamintas iš plieno ir stiklo, o paviršius padengtas poliesterine milteline danga. Jį galima statyti ant grindų, palangės ar stalo.

Žibinto priežiūra nesudėtinga – jį pakanka nuvalyti drėgna šluoste.

Dabartinė žibinto kaina – 4,60 euro.

Balandis – metas, kai verta ypatingą dėmesį skirti aplinkai prie namų. Pavasarį sode laukia ne tik sėjimas ir sodinimas bei augalų tręšimas, bet ir vejos priežiūra. Šiuo laikotarpiu ją reikia atgaivinti po žiemos ir paruošti vasaros sezonui. Ką konkrečiai nuveikti balandį, kad po kelių savaičių džiaugtumėtės žalia ir tankia veja?

Po žiemos veja neretai atrodo prastai. Nepalankios oro sąlygos palieka žymių, o kai kur gali pasirodyti net sniego pelėsio požymių. Vietose, kur po žiemos matyti parudavusios dėmės, prireiks atsėti žolę. Tačiau prieš tai verta atlikti kelias priežiūros procedūras, kurios padės žolei greičiau atsigauti ir vasarą atrodyti patraukliai.

Pirmiausia balandį veją reikėtų kruopščiai išgrėbti, pašalinant šiukšles, lapus ir negyvus, sudžiūvusius žolės stiebelius. Tai padės įvertinti vejos būklę ir planuoti tolesnius darbus. Grėbimas taip pat šiek tiek supurena viršutinį dirvos sluoksnį ir pagerina oro patekimą. Tam patogiausia naudoti vėduoklinius grėblius – dėl platesnės formos jie efektyviau pašalina susidariusį sausos žolės „veltinių“ sluoksnį.

Senesnėms, labai susispaudusioms vejoms gali prireikti aeracijos – dirvos pradūrimo, kad oras lengviau pasiektų šaknis, arba vertikutavimo, kuris leidžia dar kruopščiau pašalinti sąnašas. Jei vejos paviršius nelygus ir banguotas, gali būti naudinga ją pravoluoti.

Kitas svarbus darbas, kurį geriausia atlikti balandžio viduryje arba pabaigoje, – pirmasis pjovimas. Anksčiau to daryti nerekomenduojama, nes išlieka šalnų rizika, o žolės stiebeliai gali nušalti. Pirmą kartą patartina pjauti paliekant apie 4–5 cm aukštį – tai skatina žolę tankėti ir didina atsparumą mindymui.

Tuo pačiu verta tręšti veją azoto trąšomis, pavyzdžiui, amonio salietra. Trąšų granules būtina tolygiai paskleisti per visą vejos plotą.

Vėliau galima imtis pažeistų vietų atnaujinimo – užpildyti plikas vietas ir atsėti žolę. Rekomenduojama naudoti tas pačias sėklas, iš kurių veja buvo įrengta iš pradžių. Taip pat galima rinktis specialų, greitai dygstantį mišinį.

Balandžio pabaigoje veją verta stebėti itin atidžiai. Šiuo metu dažnai suaktyvėja piktžolės, kurias galima naikinti išdeginant, o kraštutiniais atvejais – naudojant chemines priemones.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus balandžio darbas – laistymas. Geriausia laistyti vakare, kas kelias dienas, atsižvelgiant į oro sąlygas ir dirvos drėgmę.

Balandis taip pat yra tinkamas laikas įsirengti naują veją. Patariama užsukti į gerai aprūpintą sodo prekių parduotuvę ir pasikonsultuoti su specialistu, kuris padės pasirinkti sėklas pagal dirvos tipą ir sklypo apšvietimą.